Apie sąmonę ir ne tik 1 - 2 Октября 2016 - Šviesos keliu
Sekmadienis, 04.12.2016, 14:15
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Spalis » 2 » Apie sąmonę ir ne tik 1
16:19
Apie sąmonę ir ne tik 1

Ar iš tikro sąmonė yra pagrindiniu barjeru kelyje į dvasingumą ir kodėl ne visi jį įveikia?

Viskas priklauso nuo to, ko žmogus siekia? Vėl pasirinkimas tarp dvasinio ar materialaus. Pradėkime nuo pradžių. Kas pirmiausia vystosi kai gimsta žmogus?

Pirmaisiais gyvenimo metais, kol dar kūdikis gyvena jausmais, vystosi Asmenybė. Bet įsijungia ir sąmonė. 3-5 gyvenimo metuose sąmonė, intelektas vystosi aktyviai, nes vaikui pastoviai suteikiamos kokios tai žinios, kurias turi patys tėvai.  Ir per sąmonę žmogus gauna pirmuosius susilietimus su žiniomis apie šį pasaulį, su tuo, kaip jį mato tėvai. Nors iš tikro šis pasaulis atrodo visai ne taip, kaip mes jį įsivaizduojame per sąmonę.  Taip, stebime bet stebime jį per sąmonę. Ir tai kas yra, kaip koks šviesos spindulys išsisklaido į daugybę spalvų, plačią gamą, o pas mus ribotas ir siauras suvokimas. Smegenys  pasirenka tik kokį tai vieną spektro dalį iš viso to kas yra.

Ir tai jau seniausiai įrodyta moksliniais tyrimais. Spręskite patys, juk žmogus suvokia pasaulį tik atitinkamame ribotame diapazone – garso ir regos ir tt. Nors iš tikro žmogaus smegenys labai informatyvios ir jų galimybės neapsiriboja pirminiais suvokimais. Tačiau tiek kiek žmogiškos smegenys gali suvokti, dėl gyvybingumo net nebūtina.

O kas tai yra Sąmonė? Jei trumpai – tai kokia tai lauko struktūra, ar ne?

Taip, prie to priėjo ir mokslas, jau garsiai kalbama apie tai. Tai iš tikro atitinkama lauko struktūra, kuri nustatyta labai aiškiai.  Šiandiena užduodamas pats elementariausias klausimas vedantis fiziologus į aklavietę: kaip mes atsimename savo praeitį, savo vaikystę, jei visos mūsų ląstelė be išminties periodiškai keičiasi, pilnai atsinaujina? Miršta senos ir gimsta naujos. Net kaulų ląstelės atsinaujina kas 7 metai. Visos mūsų organizmo ląstelės keičiasi pilnai taip pat ir smegenų. O sąmonė visada išlieka. Tai kur tada saugoma ta atmintis? Toks klausimas ir atvedė fiziologus į aklavietę. Jei iš tikro, senos ląstelės atmiršta, o gimsta naujos, tai kur gi atmintis išsisaugo?

Juk daugelis save asocijuoja būtent tik su kūnu ir sąmone? Kaip žmogui padėti prajausti save tikrą?

Mums nuo vaikystė suformuojama atitinkama pasaulėžiūra. Ir dažniausiai tik tokia, kokios išmokyti patys tėvai, kokią įgijo patirtį per sąmonę. Tas pats pasaulėžiūros “kaip visi” formavimas tęsiasi ir toliau, darželyje, mokykloje. O tam, kad suprasti kas tai yra sąmonė, reikia suprasti kaip ją atskirti. Na jei eiti į detales, tai ta sąmonė pas mus yra informacijos lygyje. Juk sąmonė pirmiausia, tai informacijos rinkinys kuris daugiau niekuo negali operuoti apart to, kas žmoguje jau įdėta. Gali tik palyginti ką nors su prieš tai buvusia informacija. Palyginimas – tai greito apmokymo mechanizmas. Informacijos apdirbimas vyksta palyginimo keliu.

Vadinasi vaikystėje ir jaunystėje žmogus vystosi tik sąmonės lygyje?

 Taip, todėl kad daugiau nieko ir nežino. Žinių apie dvasinį pasaulį, Sielą ir Asmenybę ribojimas atvedė iki to, jog šiuolaikinis žmogus iš vis nieko nebežino kas tai yra dvasinis pasaulis. O palyginus su juo, kas yra materialus pasaulis. Ir jei prieš save žmogus mato tik materialų pasaulį ir daugiau nieko, jam to nėra su kuo palyginti.

Kada esi materialaus pasaulio, sakysime taip, viduje,  tai kaip gali jį patį suvokti? Kad suprasti kas tai yra, reikia pilnai išeiti už jo ribų. Ir vėlgi, kad suprasti kas tai yra sąmonė, reikia suprasti jos veikimo mechanizmą. Sąmonė – tai gyvuliško proto sistemos dalis, esanti kiekviename žmoguje, veikianti pagal veidrodinio atspindžio principą. Kaip dvasinio pasaulio dalys žmoguje yra Siela ir Asmenybė. Taip pat, kaip materialaus pasaulio sistemos dalis yra sąmonė su savo struktūromis.

Gerai, tada logiška būtų paklausti iš ko visa tai sudaryta?

Jei kalbėsime moksline kalba, tai yra sudaryta iš atitinkamų informacinių laukų. Dėka Allat Ra mokslinės grupės pateiktų žinių žinome, jog tokie laukai sudaryti iš smulkiausių informacinių struktūrų. Iš kurių pati mažiausia – septonas. Tai tokia atitinkama struktūra, sudaryta iš 6 įgaubtų veidrodžių, kurių apsuptyje, centre yra energija.

Dieviška?

Taip, Dieviška, kurianti energija. Anksčiau ją dar vadino Allat. Tai kuriantis moteriškas pradas. Įsivaizduokime, jog yra koks tai šaltinis, kuris apribotas iš visų pusių... 6 kreivais veidrodžiais. Tai kas gaunasi tada? Šešėliai. Štai tie šešėliai iš esmės ir sudaro mūsų materialų pasaulį. Tai ir yra ta iliuzija, apie kurią kalbama nuo seno dvasiniuose raštuose ir traktatuose. Apie tai kalbėjo visi, kas užsiiminėjo dvasiniu vystymusi. Egiptiečiai, indusai ir kiti.

Juk mes dabar iš esmės irgi bendraujame per sąmones ar ne?

Taip, tai pirminė informacija. Jei paprasčiau, tai mes gyvename informacijos pasaulyje. Ir būtent tie septonai sudaro sąmonės lauką. O iš jų jau sudarytos elementarios dalelės, toliau jos susirenka pagal atitinkamas programas į materialias struktūras, arba į atitinkamą informacinį klasterį. Pavyzdžiui, yra pas tave kokių tai žinių rinkinys ar ne? Kada kalbame, tai bus atitinkamas raidžių rinkinys. Žodis sudarytas iš raidžių rinkinio ir tai neša savyje kokį tai informacinį krūvį, nustato kokį tai supratimą, kurį susitarėme taip suprasti. Mes taip susitarėme, kad spalva gali būti mėlyna, langas sienoje ir tt. Susitarėme ir priėmėme tai kaip aksioma, net nesipriešinant tam. Paprasčiausiai taip visi susitarė. Susitarėme, jog šiame pasaulyje žolė žalia, o dangus melsvas taip? Tai viso labo tik žodis, išreikštas koks tai supratimas.

O sąmonė tai savarankiškas vienetas ar ne?

Individo sąmonė visada vystosi fraktaliai. Yra žmogaus sąmonė, yra kolektyvo sąmonė, miesto sąmonė, šalies ir tt. Lygiai taip pat yra planetos ir viso materialaus pasaulio sąmonė.

Fraktaliai?

Tai protinga, vadinasi turi savo atitinkamą struktūrą. Viena ko ji neturi, tai tikro gyvenimo. Kitaip sakant, Tai neturi savo gyvybės šaltinio.

O kas tada tai maitina? Žmogaus dėmesys ar ką?

Taip. Tik žmogaus dėmesys, kaip vienintelė energetinė sudedamoji, yra palaikanti šį pasaulį. Pažiūrėkite, dar prie 200 metų nebuvo tokio technokratinio bumo kaip dabar. Kodėl? Todėl kad žmogaus mintis nesivystė ta kryptimi. Žmonės daugiau operavo į veiksmus, jausmus, rėmėsi jais. Todėl jiems nereikėjo techninių įrenginių savo darbo palengvinimui. Jiems pakakdavo to, ką turėjo tuo momentu. Tokio vartojimo lygio visam pasauliui nereikėjo, žmogui pakako to ką turėjo. Jis aiškiai suprato, jog pas jį yra fizinis kūnas, kurį reikia maitinti, auklėti ir vystyti savo asmenybę. Taip ir gyveno. Kai tik mes kaip žmonija pradėjome galvoti, kaip palengvinti gyvenimą, tai ir...

Papuolėme į spąstus, priklausomybę?

Ką praktiškai pradėjome daryti tada? Formuoti tokį pasaulį, kuriame gyvename dabar. Juk bet kuris daiktas, tai pirmiausia yra mintis.

O kas pirminio, mintis ar sąmonė?

Pirminio pas žmogų visada noras. O noras ateina nuo sąmonės. Suprantama, jog žmogus galvoja, kad visa tai sukuria jis. O iš tikro egzistuoja informacijos laukai, kurie egzistavo visada. Žmogus paprasčiausia tik pasirenka atitinkamą informaciją iš tokio rinkinio. Jis galvoja, jog jis ką tai išranda, tačiau iš tikro jis banaliai gauna atitinkamą informaciją apie tai, koks noras pas jį atsirado.

Išeina yra bendras informacinis laukas?

Yra informacinis laukas, kuris susidarė per daugelį amžių ir civilizacijų.

Jeigu taip, tai ar tikrai ten viskas jau yra?

Taip. Reikia aiškiai suprasti – yra visa informacija, liečianti materialų pasaulį. Visa techninė įranga, visos naujovės, visa tai jau yra informaciniame lauke. Žmogus, kuris aktyviai ieško kokios nors informacijos dėl kokios nors problemos, ar atitinkamame žinių lygyje, jis paprasčiausiai pratiesia kanalą tai informacijai pasiekti. Ir anksčiau ar vėliau per savo sąmonę jis gauna tą informacijos paketą. Taip ir atsiranda kokie tai “atradimai, išradimai”.

Asociatyvus pavyzdys: Aš galvoju taip? Aš – maža grandis, individuali sąmonė. Ir ta grandis prijungta prie vienos globalios sąmonės informacinio lauko, iš kurio gali semtis informacijos?

Taip. Būtent taip. Sakysime pas kūną yra noras gauti angliavandenių. Pradžioje pradedate formuoti vaizdą kokio tai vaisiaus. Net ne jūs kaip Asmenybė, o sąmonė rodo, kad tai yra atitinkamas vaisius, ar koks saldumynas. Įdedate savo dėmesį į tai. Sąmonė išdavė tokį klausimą į bendrą informacinį lauką jūs einate, tai jus veda. Net ne jūs einate, Asmenybė tuo metu apribota, ji paprasčiausiai sutinka su sąmone, einate ir vykdote tą programą, kuri duotuoju metu aktyvuota. Aplinkui viskas yra programos. Štai taip tampa aktyvuota tariamo produkto gavimo programa. Sąmonė veda kūną į parduotuvę, mes kaip Asmenybės vėl gi sutinkame su tuo, kad gauti tą sąlyginį produktą. Perkame, įdedame į tai dėmesį, vartojame duota produktą. Šiuo atveju kūnas ir sąmonė veikia viena kryptimi. Pas kūną yra poreikis, o sąmonė tą poreikį realizuoja.

Ir ko aš duotuoju atveju paklausau, Šėtono ar Dievo?

 Iš tikro to produkto užsinorėjote net ne jūs.

O kas tada?

Yra kūno, kaip materialaus objekto poreikis. Tai suderinta su sąmone, kaip kokia tai kompiuterine sistema, aptarnaujančia save ir kūną. Sąmonė priima tokį būtinumą kad kūnui reikia truputį angliavandenių. Tai liečia kaip ir produktus, taip ir bet kokius materialius objektus. Sąmonė tai priima ir aktyvuojasi programa to daikto gavimui. Asmenybė tokiame reikale yra tik kaip kokio tai resurso davėja, kuri susimoka už objekto, gal kūno ar  sąmonės poreikius.

Šiuo atveju turima omenyje susimoka dėmesiu, arba Allat jėga?

Taip, tai dėmesys, kūrimo jėga, duota žmogui pirmapradžiai kaip Asmenybei.

Gaunasi, jog sąmonė kartu su kūnu, vagia Asmenybės dėmesį, tai yra tą jėgą, kuri duota jai dvasiniam išsilaisvinimui?

Nežinantis ant kiek vertingas yra jo dėmesys, žmogus iššvaisto tai tik sąmonės ir kūno geiduliams. Mes kalbėjome čia apie kūno poreikius, bet pas sąmonę yra ir savo poreikiai.

Sąmonė, kaip atskira lauko struktūra, irgi nori “valgyti”, ar ne?

Taip, Bet kuris materialus objektas turi būti papildomai pakraunamas. Kaip ir mūsų fizinis kūnas iš principo. Vyksta biocheminiai procesai, vyksta energijų apykaita, vieniems cheminiams elementams virstant kitais, išsilaisvina energija. Tos energijos dėka kūnas turi galimybę judėti, vykdyti kokius nors veiksmus, sąveikauti ir tt.

Pas sąmonę yra savo poreikiai. Ji kaip ir kūnas neturi savo energijos šaltinio, todėl naudojasi tuo šaltiniu, kuris duotas žmogui (Asmenybei) nuo gimimo.

Tai žmogaus dėmesys ar ne?

Taip. Visoms toms cheminėms reakcijoms kūne, vienų elementų yrimui, kitų atsiradimui taip pat reikalinga energija. Tai kaip kokia biocheminė laboratorija. Juk nė viena laboratorija nedirbs be elektros, be energijos šaltinių. Pas žmogų yra tokia energija, kuri vadinama Prana. Tai štai, visiems biocheminiams procesams vykstantiems kūne ir išeikvojama ta vertinga gyvybinė energija Prana. Vaizdžiai sakant, tai yra kaip koks benzinas automobilyje. O žmogaus dėmesys, tai jau visai kas kita – Dieviška energija, kuri pastoviai eina nuo Sielos Asmenybei.

O Asmenybė jau tai...

O Asmenybė pirmiausia renkasi, kur ją nori panaudoti. Tačiau problema tame, jog Asmenybė nesivysto be jos. Sąmonė vystosi greičiau, nei Asmenybė, kadangi praradus žinias, žmonės daugiau vysto būtent ją. Jie dažniausiai net nežino kas tai yra Asmenybės vystymasis aplamai. Juk Asmenybė – tai vis tik nematoma dvasinė žmogaus sudedamoji.

Žmonės šiandiena net nežino, kad Asmenybė ir sąmonė – tai dvi skirtingos jų sudedamosios? Kaip žmogui suprasti, jog jis yra stipriai susiklijavęs su sąmone? Gal yra kokie nors pastebimi to reiškinio simptomai? Kaip prajausti savo dvasinę pusę?

Pradėkime nuo to, jog be žinių apie savo konstrukciją ir sudedamąsias jos dalis, be žinių apie  tai, kaip žmogus sudarytas, priimti pasirinkimą Asmenybės vystymui neįmanoma.

Bet kokiu atveju, pirmiausia reikia žinių?

Kad Asmenybė vystytus, bet kokiu atveju žmogui pirmiausia reikia dvasinių žinių. Kas gaunasi.  Gyvenimo pradžioje iki 5 metų, kada vaikas daugiau gyvena jausmais, Asmenybė vystosi. Toliau vaiką performuoja tėvai, aktyviai propaguojantys  jo sąmonės ir intelekto vystymą. Tuo iš esmės ir baigiasi Asmenybės, kaip tokios vystymasis.

Mes priėjome prie to, jog Asmenybė ir sąmonė tai du savotiški  vienas kito antipodai ar ne?

Pas žmogų yra energetinė konstrukcija, pagal formą primenanti piramidę su nupjauta viršūne ir ta atskirai esančia viršūne. Taigi, Asmenybė yra tos piramidės atskirtoje viršūnėje. Kada kūrybinė Allat jėga nuo Sielos eina Asmenybei, ji praeina į viršų siauru septoniniu kanalu, kuris anksčiau buvo vadinamas “sidabriniu siūlu”. Tai eina Asmenybei per sąmonės lauką. Tačiau sąmonė tuojau pat formuoja kokią tai užklausą, nes jai reikalingas tas dėmesys, ta Allat jėga savo gyvybingumui palaikyti. Dėmesio jėgą aišku valdo tik Asmenybė.

Vadinasi pagrindinis žmogaus vadas jo konstrukcijoje – Asmenybė?

Taip. Bet dažniausia esantis tik penkiamečio vaiko lygyje. Ir atsiprašau gerbiamieji, kokį sprendimą jis tada gali priimti? Juk parodė vaikui gražų žaisliuką jis jau šaukia “mama duok, duok ir duok...”. Pravažiavo kokia tai graži mašina – noriu, padarė ką tai ne taip kaip norėjo, tuojau pat nepasitenkina, pyksta, niršta.

Pagal išsivystymą sąmonė visada vyresnė, nei Asmenybė. Sąmonė atitinka žmogaus kūną, jo brendimą. Ir jei Asmenybė nesivysto dvasiškai toliau pati, tai ji iš vis nebesivysto. Kaip sakoma, dvasinį maistą turi vartoti kiekvienas, juo labiau Asmenybė savo vystymuisi. Dvasinė žmogaus dalis turi maitintis dvasiniais jausmais. Jausti tuos jausmus, visą laiką juos stebėti, visą laiką būti tuose jausmuose, tada vystosi būtent Asmenybė.

Kodėl Asmenybė atiduoda dėmesį sąmonės poreikiams? Kaip gaunasi? Asmenybė pradžioje sakysime pastebi, jog sąmonėje susiformavo koks tai vaizdinys. Jai įdomu kas tai ir taip savo dėmesio jėgą nukreipia į vaizdinį suformuotą sąmonėje. Tada aišku, jog ta  kūrybinė jėga pereina sąmonės žinion.

Kitaip sakant, materialios sistemos žinion ar ne?  Matyt tokiu būdu ir vystosi visas materialus pasaulis?

 Ir kas čia dar įdomu, jog sąmonė iš dalies formuoja ir Asmenybės užklausas, poreikius, tačiau tam išnaudoja tik 10% gautos jėgos, o likusią dalį naudoja nuosaviems poreikiams. Tai yra,  jog Asmenybė sąmonės yra visada apgaudinėja, skriaudžiama galima sakyti.

O kas yra tokiu atveju sąmonė Asmenybei, pagalbininkas ar vis tik priešas?

Sąmonė gali būti arba parazitu, arba vertingu instrumentu Asmenybei. Ji gali būti ir viena ir kita. Bet tai priklausoma nuo Asmenybės vystymosi lygio. Kada Asmenybė nesivysto – tada sąmonė vienareikšmiškai yra tik kaip parazitas. Praktiškai  ji maitinasi Asmenybės dėmesio jėga ir viskas tuo baigiasi. O Asmenybė aišku tokiu atveju toliau nesivysto ir tampa pilnaverčiu sąmonės vergu, energetiniu sponsoriumi.

O kaip tai pasireiškia išoriškai? Ar tik tuo posakiu:” Aš, noriu, noriu, noriu...” ar dar kaip nors kitaip?

Tai pasireiškia visuose sąmonės poreikiuose ir noruose, jei Asmenybė sutinka su visu tuo, ką sąmonė jai pataria. Ji prižadant aukso kalnus, pradedant nuo trumpalaikės euforijos ir baigiant gilia depresija.

Tai matyt ir atsirandantis vidinis balsas galvoje, prieštaravimai, norai, emocijos ir tt.?

Ir mintys dar – visa tai programos, kaip tik dėmesio jėga aktyvuojamos. Mintys – programos, kurios primetamos, pasiūlomos sąmonės. Sąmonė visą laiką siekia tik savo tikslų, pateikiant juos kaip Asmenybei kaip jos pačios norus. Tame tarpe ir fizinio kūno įvairius poreikius, geidulius ir tt. Praktiškai Asmenybei ji siūlo nukreipti dėmesį tik į fizinį, materialų pasaulį, taip išnaudojant  vertingiausią ką turi, kas duota iš dvasinio pasaulio. Ir neišsivysčiusi Asmenybė visada  pasirenka būtent tas sąmonės siūlomas programas.

Pavyzdžiui, paimkime kad ir paprastą gyvenimišką analogija geresniam supratimui. Jums sakysime davė atitinkamą pinigų kiekį tam, kad ko nors išmoktumėte, savo paties vystymuisi ir to dėka ateityje galėtumėte padėti tėvams ir tt. Kitaip sakant, kad juos investuoti į patį save. O jūs tuos pinigus pralošėte kazino, ar pragėrėte...panaudojote į niekur. Na gerai, Tas kuris tai davė mato, kur jūs juos išleidžiate. Tačiau Jis dosnus, duoda dar. Jūs vėl tai pragėrėte ir nuleidote į klozetą. Nei sau nei kitiems nepadėjote. Žinoma, sekantį kartą jau gausite žymiai mažiau. O kaip jūs norite?

 Energetinis kanalas prisidaro, susiaurėja taip sakant ar ne?

Žinoma. Juk niekas neįdės į jus vertingų resursų, jei nesivystote patys ir nieko nedarote naudingo nei dėl kitų, nei dėl savęs. Lygiai taip pat ir su dėmesio jėga, jausmais. Pažvelkite į tuos žmones, kurie gyvena tik sąmone, į tuos kurie vartoja alkoholį, narkotikus.

 Juk jie nieko nedaro dėl žmonių, pas juos aplamai nebelieka tikrų jausmų. Taip, žinoma yra emocijos, bet jausmingumas tikrai dingsta. Jie nebejaučia kito žmogaus. Čia mes pažvelgiame tik vieną pusę, kada Asmenybė įdeda dėmesį ne ten kur jai reikia. Tačiau galima jį panaudoti ir tikslingai?

Juk sąmonė niekada nepasotinama ar ne? Kiek jai beduotum, reikės vis daugiau ir daugiau. Su kuo tai susiję, kaip jūs manote?

Pas sąmonę yra savo prioritetai. Ji yra visada nusitaikiusi tik į dominavimą. Taip pat pas ją yra pastovi baimėje būti sunaikintai. Toks savisaugos instinktas būdingas kaip kūnui, taip ir sąmonei. Kada sąmonė gauna atkirtį ir nedominuoja, arba kažkas kitas dominuoja virš jos – ji tai priima kaip agresija, kaip bandymą pasikėsinti. Pas ją pastovi būsena atremti kieno nors ataką, arba atvirkščiai,  agresyvumas, norėjimas gauti resursų ir iš kitų.

Ar galima sakyti, jog būtent sąmonė kituose mato priešus?

Visiškai teisingai, kituose mato arba priešą, arba būsimą savo auką. Kodėl? Kada ji dominuoja, taip pat gauna gyvybinę energiją, tik nuo kitų žmonių. Praktiškai suryjant resursus žmonių, su kuriais bendrauja. Juk taip iššaukiant emocijas į save, iššaukiant  kieno tai dėmesį, nesvarbu ar pykčio, ar gailesčio, tai irgi energija, ateinanti iš kito žmogaus dėmesiu. Tokiu būdu sąmonė, kuri dominuoja, kuri aktyvi – pritraukia kitų dėmesį, savanaudiškai pasimaitinant sistemai.

Bet juk praktiškai beveik visi žmonių tarpusavio santykiai sudaromi, remiasi tokiu dominavimo pagrindu?

Taip. Šiandiena mes gyvename pakankamai agresyvioje ir nedraugiškoje aplinkoje. Atsiprašau gerbiamieji, o ko jūs dar tikitės? Sąmonė, materialaus pasaulio sistemos dalis ir tai agresyvi aplinka Asmenybei, Sielai.

O kame ta sistemos jėga? Mes juk kalbame apie lauko struktūrą, kurios negalima pačiupinėti, pamatyti, bet sprendžiame apie ją tik tada, kada ji “užmetama”, mums kaip noras. Pavyzdžiui užsinorėjau saldainio ar ledų. Tai jau sistema?

O tai yra gyva ir protinga...

Septyni milijardai sąmonių ir gaunasi, jog visos jos maitina tą monstrą, kuris vis daugiau bujoja?

Tai agresorius, agresyvi aplinka turinti savo protą, kurios viduje mes esame.

Na bet tai juk yra ir kiekviename iš mūsų? Ir pasireiškia kiekviename?

Na pagal analogiją visa tai būtų kaip koks sakysime aštuonkojis – kurio čiulptukai – kiekvieno žmogaus individualios sąmonės. Ir jeigu žmogus sąmonėje, tas siaubūnas maitinasi jo dėmesiu. Tačiau, tuos čiulptukus galima valdyti, kontroliuoti...

Bet juk žmogus visada sąmonėje, jei jis dar ne jausmuose?

Gal kiek giliau paimkime, nes tai tik paviršutiniškas vertinimas. Mes jau kalbėjome, jog yra bendras Gyvuliškas protas, bendra Sąmonė. Visas materialus pasaulis ir yra ta struktūra. Mes esame tos struktūros viduje. Tokia struktūra mus pastoviai supa. Visur ir viskame. Viskas ką mes matome, stebime – tai ir yra tai,  tas materialus pasaulis.

Aš pavyzdžiui irgi ilgą laiką bandžiau ateiti pas Dievą per sąmonę. Kitaip sakant, ėjau pas Dievą “su velniu ir per velnią”. Tame ir buvo tie spąstai? Juk iš tikro mažai kas supranta kas tai yra dvasia?

Taip, tai šiandiena problema. Tarsi ką tai ir daro dėl dvasingumo, o naudos jokios, jausmo kaip nebuvo, taip ir nėra. Na gerai,  jau nusprendėme, jog tas kolektyvinis gyvuliškas protas yra kiekviename žmoguje, turi jame savo struktūrą. Vaizdžiai tariant, ji kiekviename žmoguje turi savo šaukštą, kuriuo semia Allat jėgą. Jei paimti žmogaus energetinę struktūrą, ta lauko struktūra yra tarp nukirstos piramidės viršūnės ir pačios piramidės pagrindo.

O ar galima sakyti, jog atiduodamas dėmesį patiems niekingiausiems šio pasaulio dalykams, žmogus taip  dosniai maitina Šėtoną?

Žinoma taip. Tai ir vyksta, jis jį maitina net neįtardamas to.

Bet mus bando įtikinti, jog Šėtonas tai yra kažkas tai nerealaus ir tolimas blogis, o gal iš vis išgalvotas raguotas baubas?

Taip ir yra. Vėl gi, kodėl praradus žinias, besikuriant religijos, žmonėms reikėjo kam tai perdėti atsakomybę. Kad sėkmingai valdyti žmonėmis ir reikėjo sugalvoti kokią nors baisybę, nuo kurios tariamai “išlaisvinant” kažkas gautų už tai savo dividentus. Štai taip susikuria religijos ir praktiškai bet kuri jėgos struktūra. Pradžioje sukuriama kokia tai baidyklė, o po to kuriama atitinkama struktūra, kuri atsieit gina nuo tos tariamos baidyklės...

Tai liečia religiją ir politiką lygiai taip pat. Štai taip ir prisigalvojo būtybę su ragais, kanopomis, tą velnią, Šėtoną ir tt. (Virgio trigrašis: Na o mūsų krašte sugalvojo: siaubūnę, Rusišką mešką geriančią kraują, ant kurios reikia skalampyti, jog žmonės bijotų...Skaldyk ir valdyk)

Net religijose parašyta, kad pagrindinis velnio nuopelnas tame, jog jis įtikino visus, kad neegzistuoja. Tačiau apie tai, jog ši struktūra žmoguje ir yra dalis bendros struktūros, to Šėtono dalimi,  nutylėjo. Tai ir mintys, bet kokio charakterio negatyvios mintys, nuo depresijos iki agresijos, arba nuo puikybės iki didybės, mėgstamiausia Šėtono nuodėmė.

Čia matyt ir kalbame apie tą paminėtą blogio Legioną iš biblijos?

Taip, tai apie mintis, kurios skamba žmogaus galvoje, nors jis jų nekuria. Juk šiandiena jau gerai žinoma, jog ne smegenys kuria mintis ir jų yra – ištisi Legionai.

Na o nelaimingas žmogus mintis laiko visada savomis?

Jeigu žmogus pradėtų užsirašinėti visas mintis kurios ateina, ypatingai agresijos, depresijos momentais, ar susijaudinimo būsenose, pašiurptų. Pabandykite užrašyti ateinančias mintis bent jau 20-30 minučių bėgyje. Pilnai užrašyti kiekvieną žodį, koks jis nebūtų, o po to perskaityti. Maža to, jog plaukai piestu pasistos, žmogus aiškiai suprastų, jog mintys visai ne jo. Ne jo mintys, bet jo galvoje.

O jei pabandyti jas sustabdyti, reikia žinoti kaip. Tačiau pirmiausia reikia suprasti, jog jos tikrai ne tavo. Tu gali sustabdyti tik tai, ką suvoki kaip nesavo. Tu gali kontroliuoti tik išorišką. Lygiai taip pat ir supratus minčių prigimtį, suprantant iš kur jos atsiranda, tai yra tiriant sistemą kurioje gyvename, kur esame, suprasti jos tikslus, prioritetus. Iš kur atsiranda emocijos ir kaip su jomis dirbti? Svarbiausia kaip suprasti, kad mintys ne mūsų, kaip jas nuraminti ir nuraminti emocijas? Kaip laiku sustoti prieš kokio tai neapgalvoto poelgio atlikimą? Visa tai aprašyta pas daugelį senolių, praktiškai bet kurioje tautoje. Tai nurodyta pas visus, kas siekė dvasinio pasaulio. Ten išdėstyta kaip mintis užeina, kaip ji vystosi, kaip atveda prie atitinkamų veiksmų. Visa tai taip pat gana detaliai aprašyta ir Allat Ra knygoje.

O kas žmogui maišo eiti tokiu dvasiniu keliu, juk žinios tai yra?

Niekas nemaišo, apart nuosavo tingėjimo ir puikybės. Tam, kad ką nors tirti, reikia turėti atitinkamą pasaulėžiūrą. Kol žmogaus neišmokė to, jog pas jį yra Siela, dvasia, yra sąmonė ir kūnas, kaip agresyvi aplinka. Kol jis savęs netiria, to niekada nesupras. Ir kada žmogus bent jau stebi pats save, supranta, jog jis ne tik tai, kas matoma, jog pas jį yra matoma ir nematoma struktūra. Atsiranda pasaulėžiūra kaip jis atrodo matomame ir nematomame pasaulyje, tai žino, jaučia. Po to jis tiria kaip sistema veikia jame, kaip su ja reikia dirbti ir išeiti iš po jos kontrolės. O tai yra minčių, emocijų sustabdymas ir tt. Tada žmogus iš tikro supranta, ant kiek jis yra stipri būtybė. Stipri ne jo sąmonė ar kūnas, norai, o jis, kaip Asmenybė, dvasinė būtybė. Juk iš tikro jėga yra tik pas Asmenybę. Todėl, jog tik Asmenybė valdo dėmesio jėga, kūrimo jėga.

Tai vyksta bet kokiu atveju, nepriklausomai ar tai žmogus suvokia ar ne?

Tik Asmenybė tuo naudojasi ir gali naudotis ta jėga.

Vadinasi žmogui reikia suprasti, jog jam būtina mokytis?

Visiškai teisingai. Pirmiausia ko jam reikia, išstudijuoti Pirmaprades žinias, tos informacijos pagrindu pakeisti savo pasaulėžiūrą, pradėti praktišką savęs stebėjimą ir nagrinėjimą, kaip matomos struktūros, taip ir nematomos. “Pažink save. Pažinsi save, pažinsi visą pasaulį.”

Kada žmogus pradeda nagrinėti pirmaprades žinias, kada pradeda jausti savo Sielą, save suvokia kaip Asmenybę, jis pradeda jausti tuos giluminius jausmus, kurių pagalba tampa labiau subrendęs. Ir tai tik todėl, jog pats panaudoja dėmesį savęs vystymui.

O sąmonė duotuoju atveju kas? Tas kas maišo tam?

Sąmonė – tai, kas kovoja už tą dėmesio jėgą, kam ji reikalinga savam gyvenimui. Asmenybei savęs performavimui taip pat reikalinga ta jėga. Ir ne tik kad reikalinga, o tiesiog būtina.

Vadinasi sąmonė tai velnias – priešinga pusė?

Čia reikalas kame? Juk sąmonė neturi nei rankų, nei kojų, ji negali žmogų kaip nors priversti daryti niekšybes. Ji paprasčiausiai siūlo, arba sugundo kokiais tai materialiais interesais, sąmonės interesais, arba baugina ateities bėdomis.

Arba grąžina į bauginančią praeitį?

Žinoma. Ir nuo čia depresija, neišsipildžiusios svajonės ir tt. Juk paprastai žmogus visada kuria kokius tai planus, numato ką jis norėtų pasiekti.

Tai ir yra gyvenimas praeitimi ir ateitimi?

Taip, tai tik sąmonės darbas. Asmenybė gyvena tik dabartimi, tik momentu čia ir dabar.

O čia ir dabar iš esmės ir yra Dvasinis pasaulis?

Taip. Spręskite patys, Dvasinis pasaulis – tai amžinybė. Juk pas amžinybę nėra jokio judėjimo vektoriaus. Ji paprasčiausiai yra ir viskas. Joje nėra praeities, nei ateities. Pas amžinybę yra tik dabar.

Juk praktiškai ir gyvenimas pas visus tik dabar, bek kažkodėl dauguma gyvena kokiais tai nusivylimais arba viltimis?

Anksčiau religijose Trejybė buvo vardijama taip – Tikėjimas, Meilė, Išmintis (Sofija), o vėliau išmintį pakeitė į Viltį. Tai iš karto keičia, iškreipia esmę. Juk jei yra tikėjimas ir meilė – yra išmintis kur tą jėgą pridėti. Tai yra į čia ir dabar.

Išplėšė esminį pagrindą, esmę galima sakyti?

Taip, prislėpė šiek tiek. Ten iš tikro yra Tikėjimas, Viltis, Meilė ir jų motina Sofija, tačiau to vėl dažnai nemini. Išmintį užmiršo, meilę pavertė į geismą, ar į kokį tai norą, emocinę būseną.

Ir dar visa tai ištempė į neapibrėžtą laiko kiekį?

Įvedė Viltį, kuri kažkada, kažką tai duos. Ir ką duos, juk materialaus tikriausiai? Sistema, sąmonė taip siūlo Asmenybei sudaryti planus ateičiai. Juk to moko ir tėvai vaikams sako: turi gauti išsilavinimą, įgyti profesiją, pastatyti namą, sukurti šeimą, pridrožti vaikų, viskas šabloniška, taip kaip buvo pas tėvus.

Sąmonė siūlo štai tokį planą ir pajusti nuo to euforiją, kokią tai iliuzinę laimę ateityje. Štai tą laiko tarpą, kurį žmogus nustatė kaip savo ateitį – sistema pervedė į savo nuosavus poreikius. Nes žmogus įdeda dėmesį į ateitį. Įdeda dėmesį į tai, kad pasiekti laimę, kokiame tai laiko tarpe materialiame pasaulyje.

Nieko sau, gaunasi jog žmogus avansu už tai jau sumokėjo?

Taip, jau sumokėjo. Dar nieko nėra, tačiau savo dėmesiu žmogus jaus susimokėjo už tai, kas gal bus.

Vadinasi galvojant apie ateitį, mes mokame jau dabar?

Taip, mokame dabar ir kas vyksta toliau? Sistema laužo tą planą iš pagrindų. Ir taip žmogus įgriūna į depresiją, savigraužą. Taip maitina tą pačią sistemą dar kartą. Žinoma įgriūna į agresiją kitų atžvilgiu, nes jo planai nevykdomi. Kažkas kažko neįvykdė, juk pas kitą irgi yra sąmonė. Taip kyla emocijos, vėl susimokame sistemai pagal pilną programą. Ir taip vyksta praktiškai su kiekvienu žmogumi.

Čia prie klausimo, iš kur pas sistemą tiek jėgos ar ne?

Tai prie klausimo iš kur tiek jėgos pas sąmonę. Mes patys tai stipriname. O ką daro sąmonė toliau? Juk ji pakankamai racionali. Ji supranta, jog resursai riboti. Tam tikslui kaip tik žmogui ir užmetama tik mažytė pagunda – planuoti. Ir žmogus už tai susimoka pilnai. Išmokamas taip sakant 100% kreditas, jei ne daugiau. Tai yra, žmogus atiduoda tiek daug energijos, nors sistema į jį įdėjo tik vos vos. Tik pagundai ar ne? Tik į mintį apie tai, jog jis ką tai gaus ateityje.

Kaip dirba reklama? Pamatei – panorėjai. Kad ir paimti bet kokią reklamą, pavyzdžiui reklamuoja  automobilį – panorėjai jį nusipirkti. O kas būna reklamoje kaip taisyklė dar šalia to automobilio? Šalia stovi graži mergina ir juokiasi. Kas pirmiausia suaktyvinama tuo? Instinktai, stiprūs “alfa” patino instinktai: “Jei pas mane bus toks automobilis, tai bus ir tokia mergina šalia”.

Ir tuo pačiu, ta merginos šypsena, juk butaforinė laimės išraiška ar ne? “Pirkite ir bus jums laimė” –sako Šėtonas.

Tam kad ką nors įtraukti, reikalingas atitinkamas aksesuarų rinkinys. Tas merginas lygiai taip pat apmauna.

O kaip sistema siūlo laimę? Bet kokiu atveju susirask sau vyrą ar moterį ir busi laimingas, bus laimė.

Štai tai ir yra pati didžiausia sistemos apgaulė. Jei mes sakome, jog Šėtonas – pats didžiausias apgavikas, melo tėvas, tai taip ir yra iš tikro. Bet kuris melas sudarytas elementariai. Žmogui siūloma kas tai panašaus į laimę. Kokia tai laikina situacija, ar koks tai materialus objektas (namas, mašina, mergina ir tt.) turint kurį jis bus laimingas. Kai tik žmogus priima tokį vaizdinį, pajautė save tokioje situacijoje laimingu, pats savyje sukūrė iliuziją, tai čia jis ir susimoka.

Ir nesupranta, jog tikra laimė tik tada, kada  jauti savo Sielą, gyveni dvasiniu pasauliu ir meile Dievui savyje.

Ne rytoj ir ne vakar – dabar. Supranta koks laimingas tik dabar. Ir sekančią akimirką galiu pragyventi taip pat. Tik tą akimirką čia ir dabar Asmenybė gauna energijos. O sistema atima tai į vakar ir rytoj.

Ir siūlo kažkokį tai laimės surogatą, kuri niekada neprasidės. Arba jei bus, tai labai trumpam ir tuojau pat užsidarys naujais norais?

Tai ne laimė – tai euforija. Euforija nuo kokio tai materialaus objekto įsigijimo, kuriuo galima pasigirti, pasididžiuoti ir tt. Tik visa tai pasibaigia, kai tik žmogus įsigijai tą materialų objektą. Jis daugiau gauna emocijų siekiant to. Kai tik jis jį gavo, viskas euforija baigiasi.

Juk gaunasi, jog žmonės gyvena Šėtonu, to net nesuprasdami  jį maitina, na ir aišku kenčia nuo to? Paslaptimi uždengtas susižiedavimas.

Štai todėl sistema ir netiriama daugelio, tame tarpe ir gerais save laikančiais žmonėmis, jau nekalbant apie religijas. Neužsiima tuo, kuo anksčiau užsiiminėjo pirmieji krikščionis, tiriant sistemą, tuo kuo užsiiminėjo tikrai dvasingi žmonės visose religijose. Kai buvo kuriamos tokios globalios religijos visa tai iš vis buvo užslėpta, apie tai niekas nekalba. Tik baugina Šėtonu, velniu. Tapo tai kaip baidyklė vaikams. Bet niekas to netiria. Žmonėms nesakoma, jog tai reikia tirti ir pirmiausia – pačiam savyje.  Buvo duotos paprasčiausios materialiai-etinės normos, pagal kurias žmogus turi gyventi. Ir jei jis negyvens taip, tai ateis koks tai baisus babaušis ir jį nusitemps, neaišku kur. Nors ir materialiai-etinės normos šiek tiek duoda galimybę kontroliuoti savo norus nuo Gyvuliško prado, sistemos, sąmonės – vadinkite tai kaip norite. Tik paprasčiausiai prilaikyti gali. Sulaikyti kokius tai emocinius blyksnius. Juk sakoma “Nežudyk, nevok,  būk ištikimas ir tt.” Nedaug ir tai tik draudimo lygyje. Bet kad reikia save ištirti, sužinoti kaip su tuo dirbti – niekur nekalbama.

Visa tai kaip tik ir liečia Pirmaprades žinias. Tose žiniose, kurios buvo duodamos Botchisatvų ir pranašų kalbama apie tai, jog reikia ištirti Šėtoną pačiame savyje. Kova tarp dvasios ir sąmonės vyksta žmogaus galvoje. Ir kad visa tai suprasti, žmogui reikia turėti galimybę prajausti kas tai yra dvasinis ir materialus pasaulis – turėti galimybę palyginti. Turėti supratimą, jog dvasinis pasaulis – jausmų pasaulis, tai laimės, meilės, džiaugsmo pasaulis. Tai kas yra pirmapradžiai žmoguje. Tai ir yra tikras gyvenimas. O tai ką dabar žmogus vadina gyvenimu, tik egzistavimas. Tai negali savyje nešti laimės dėl vienos paprastos priežasties: gaudamas bet kokį materialų daiktą, žmogus supranta jog jis mirtingas. Jis juo nevaldys amžinai. Na ir viskas aišku irsta. Štai pažvelkite, ištisos civilizacijos dingsta kaip rūkas.

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 494 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/2
Viso komentarų: 0
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Spalis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31
Statistika

Tinkle viso: 2
Svečių: 2
Vartotojų: 0