Apie sąmonę ir ne tik 4 - 9 Ноября 2016 - Šviesos keliu
Sekmadienis, 04.12.2016, 14:13
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Lapkritis » 9 » Apie sąmonę ir ne tik 4
18:20
Apie sąmonę ir ne tik 4

Klausimas toks, į ką žmogus kreipia savo dėmesį, tas tikriausia ir gyvena jo paties suformuotoje realybėje ar ne?

Visiškai teisingai pastebėta.

Gaunasi, jog mano realybėje gyvena tik tai, į ką aš kažkada tai kreipiau dėmesį? Kitaip sakant, kam savo dėmesiu aš suteikiau gyvybę? Tačiau, dėmesiu reikia naudotis pakankamai racionaliai ir taupiai, ar ne?

Taip ir dar kas čia įdomu, jog savo pateikiamuose vaizdiniuose sąmonė niekada neparodys Asmenybei dvasinio pasaulio, kadangi neturi tokių žinių ir galimybių žinoma. Tai būtų tas pats, jei nuo gimimo aklas bandytų paaiškinti koks gražus yra saulėtekis. Tačiau realų dvasinį pasaulį Asmenybei galima prajausti giluminiais jausmais. Kas negali būti parodyta sąmonės, galima nesunkiai prajausti. Ir ne ant tiek sunku prajausti, kiek išlaikyti dėmesį tame. Sąmonė žinoma rodys pačius įvairiausius atvaizdus. Rodys visa tai, apie ką kalbėjome: įvairius žmones, gražius vaizdelius, įvykius ir ką tik nori, tačiau tikrai ne dvasinį pasaulį. Todėl visi tokie sapaliojimai nuo proto, jog kažkur kažkas skrajoja padebesiais, kažką mato, šnibžda Aštarai ir panašiai, tai daugiau tas pats bėgimas ratu, sąmonės pagalba...

Sąmonė rodys visa tai, kas yra sukaupta mano taip vadinamoje duomenų bazėje, ką aš ten kadaise įdėjau, ką mačiau, į ką įdėjau Allat jėgą?

Į ką įdėjai dėmesį, tai tokį vaizdelį tau ir parodys. Tačiau, juk savo dėmesį gali įdėti ir į jausmus, bent dabar ar ne? Kol dar gali ir nevėlu, kol dar turi gyvybės programą. Būtent ne į sapaliojimus, o į jausmus, ne į kokias nors vizijas ar mintis, kurios tikrai ne tavo. Ir kuo daugiau pasirenki jausmus, tuo arčiau būsi Dvasinio pasaulio, Dievo pasaulio. Tai yra, kuo daugiau įdedi dėmesio į jausmus, tuo daugiau matai Realų pasaulį, prajauti Tai. Pradedi matyti, jausti Realų pasaulį, iš tikro esantį už sąmonės vizijų ribų. Už tų sąmonės ribų, kurias ji sudarė informaciniame lauke. Tai yra, žmogus pagaliau išeina už Sistemos ribų, tuo pačiu mato ją tokią, kokia yra iš tikro.

Bet juk visa tai aš pradedu matyti ne savo galva, ne fizinėmis akimis, o galima sakyti širdimi ar ne?

Žinoma. Bet tai daugiau asociatyvus išsireiškimas, nurodantis giluminius jausmus. Širdis, sakysime taip – tik organas, nors ir labai svarbus fiziniam kūnui. O tu, kaip dvasia pradedi matyti dvasinėmis akimis, pas tave atsiranda galimybė visa tai pamatyti visiškai kitu kampu, taip sakant iš šalies. Pradedi matyti dvasinį Realų pasaulį. Psichologė, neurofiziologė, kurią minėjome anksčiau, Tatjana Černigova savo pasisakymuose mokslo forumuose teigia, jog smegenys visada yra tik mažoje, tamsioje galvos dėžutėje, o vaizdinius žmogus suvokia per labai mažus smegenų segmentus, sudarančius vos kelis centimetrus ir viskas. Visa tai, ką mes įsivaizduojame, matome yra tik skirtingų dažnių elektromagnetiniai impulsai, virpesiai kuriuos kaip koks imtuvas priima mūsų smegenys ir apdoroja, paverčiant vaizdais.

Galima sakyti, jog tai tėra tik labai siauras aplinkos pažinimo spektras ar ne?

Apie visa tai mes diskutuojame nuo pat pokalbio pradžios. Kada žmogus suvokia aplinką tik fizine rega, klausa, kitais jutimo organais, ar net techniniais instrumentais, prietaisais, išnaudoja tik labai mažą savo galimybių spektrą.

Tačiau jam tada atrodo ir jis net dažnai įsitikinęs, jog šis fizine rega matomas, organais juntamas pasaulis yra vienintelis?

Taip, nes sąmonė veikia kaip automobilio borto kompiuteris, nuskaitantis tik konkrečius fizinių prietaisų parodymus siaurame kelio ruože, kita jam neegzistuoja...

Tas Šėtonas mumyse viską iškreipia? Pagaliau viską vadinkime tikraisiais vardais kaip yra.

Na taip, vadinama tai ir Šėtonu. Galima sakyti, jog tai ištisa nedvasinių būtybių hierarchija. Sakysime taip, atitinkama septoninio lauko sankaupa, sutirštėjimas.  Protinga, tačiau neturinti Gyvybės. Tai visi tie padarai, kurie gyvena tik svetimų Allat jėgų dėka. Visa tokia parazitų hierarchija, kurioje kiekvienas atsakingas už savo darbo apimtis, kad galėtų sėkmingai pasimaitinti visa Sistema.

Pasirodo netgi taip?

Netgi taip. Jeigu mes pavyzdžiui paimsime kokias tai mintis, norus, tai ir bus tie taip vadinami eiliniai velniūkščiai. Tačiau yra ir programos, kurios išnaudoja, pritraukia dėmesį. Paimkime pavyzdžiui šiuolaikinę TV. Tai kaip ištisas, atskiras pramogų pasaulis, kuriame aibė visko, kas juda, bėgioja, pokštauja ir tt. Įvairūs TV kanalai, armijos žurnalistų, laidų vedėjų, prodiuserių ir tt. Arba paimkime kad ir madų pasaulį ar ne. Tai kaip koks didžiulis konglomeratas, kurį aptarnauja vėl armijos, siuvėjai, modeliuotojai, manekenai ir tt. Ir kiekvienas iš jų savo pavaldume turi dar ištisą eilę žmonių. Taip pat ir sporto pasaulis. Visi tokie pasauliai ir armijos tarnauja tik vienam tikslui, kad kaip nors išvilioti žmogaus dėmesį, kad sukelti jo emocijas, aistras ir tuo pačiu dosniai pamaitinti savo šeimininką – Šėtoną (sistemą).

Net liaudiškas folklioras turi savo skyrius tame velniškame konglomerate?

O kaip gi kitaip. Visa ir viskas, kas yra materialiame pasaulyje, paklūsta vienam bendram šeimininkui – Šėtonui (sistemai), visa tai maitina jį. Viskas, į ką įdedamas žmogaus dėmesys šiame pasaulyje, maitina sistemą. Laikas suprasti, jog mes, kaip asmenybės-dvasios, gyvename priešo nesvetingoje ir netgi sakyčiau pakankamai agresyvioje teritorijoje. Tai kaip koks tankus miškas, pilnas pagundų bruzgynų, dėmesio gaudyklių ir emocinių spąstų. Ir praeiti visa tai užmerktomis dvasinėmis akimis, su išjungtu vidiniu navigatoriumi, neįsipainiojus praktiškai neįmanoma. O kada žmogus tampa Dvasine Būtybe, kada atsiveria dvasinės akys, įsijungia vidinė navigacija, tada gali. Turi galimybę stebėti ir kitą, stabilų, ramų Realų pasaulį, ne tik šį atrodantį neišbrendamą tankų mišką. Turi galimybę stebėti Dievo ir Šėtono pasaulius, palyginti, ką labai mėgsta daryti sąmonė ir žinoma atsiranda galimybę rinktis.

Tai yra, visa tai kas vyksta čia taip sakant mato iš šalies ar ne?

Mato labai aiškiai, kur materialu (šėtoniška), kur spąstai, pinklės ir bruzgynai, o kur šviesa tunelio (miško) gale, Realybė, dvasiška (Dieviška).

Na bet būti tokioje dualybėje yra mažų mažiausiai nekomfortiška, ar ne?

Na aišku nekomfortiška, kada yra jaučiamas Amžinas Laimės okeanas šalia ir yra galimybė ten laisvai išeiti, pasiliekant visam laikui ir tuo pačiu dar bandant užsikabinti ir čia. Yra galimybė likti čia, šiame šėtoniškame miške, pastoviame judėjime iš praeities į ateitį, į niekur, išeikvoti jėgas, skirtas išėjimui, tampant  miško dalimi. Netgi dar blogiau, ne kiek jo dalimi, o tiksliau jo kaliniu, vergu. Asmenybė kaip dvasinio sudedamoji, negali mirti, tačiau pasirenkant materialų, pati pririša save prie materijos. O sąmonė, tas kiekvieno asmeninis demonas, pasiglemžia Asmenybės dėmesį ir tokiu būdu pratęsia kad ir kokį, tačiau egzistavimą. Kitaip sakant, pririša Asmenybę prie savęs materialumo pančiais, susilieja su ja. Žemiško egzistavimo eigoje renkantis materialumą – būtent sąmonė susilieja su Asmenybe. Ji tampa aktyvioji žmogaus dalis.

Visa tai vyksta tikriausiai po kūno mirties?

Taip, po fizinio kūno mirties.

 O jei žmogus taip ir nugyveno nieko nežinojęs apie tai? Na gal tas pasakymas “nežinojęs” nelabai čia tinka, nes kiekvienam bent kartą gyvenime manau suteikiamas šansas gauti tokias Žinias. Paprasčiausiai tada susiliejama su sąmone ir tampa materijos dalimi...?

Šio pasaulio, materialaus dalimi...

Sekantis klausimas daugiau bus artimas, suprantamas tiems, kas jau susipažinęs su Allat Ra fizika. Juk mes dabar esame šiame diskretiniame pasaulyje ir kas sekundę, ar gi net jos dalį, praeiname milijardus ezoosminės gardelės grandžių, ar taip?

Mes kaip tas atvaizdas kompiuterio ekrane. Juk jis taip pat egzistuoja iš karto daugybėje pikselių...

Ir judėdami per tokias septonines gardelės grandis, praeiname kiaurai per jų ezoosmines membranas, tas sieneles ribojančias grandis viena nuo kitos?

Būtent taip ir yra.

O ezoosminė membrana, iš esmės, kaip tik ir yra tas – išėjimas į Dvasinį pasaulį, Dievo pasaulį? Tačiau, Tai yra ne tik išėjimas, bet ir pagrindas, kurio dėka aplamai laikosi visas šis pasaulis. Tai pakrauna šį pasaulį Allatu ar ne?

Visiškai teisingai supratote, nėra ką pridurti...

 Tada įsidrąsinęs jums leidus pratęsiu savo svarstymus. Ar galima sakyti, jog praėjimas per membraną į tą toliau ir yra gyvenimas čia, tai tarsi gyvenimo programa? O kada žmogus susilieja su sąmone, jis lieka septoninės gardelės grandies viduje ir nebeturi galimybės išeiti, prajausti tą Dievo pasaulį. Kitaip sakant, užstringa jos viduje. Juk jeigu asmenybė-dvasia susilieja su sąmone, nebelieka galimybės išeiti dėl sunkumo, nebegali net prisiliesti prie ezoosminės membranos, ne tai kad kaip nors išeiti.

Taip, nes nebėra kuo prisiliesti. Nebėra gyvybės programos, kuri valdytų Allat srautą. Pačios tokios Allat jėgos pas jį nėra pakankamai. Jos neužtenka ant tiek, kad tai padaryti...

Tai ir yra viskas, asmenybė-dvasia lieka pririštas tos gardelės grandies viduje ir išėjimo jau nebėra?

Na jeigu pravesti tokią asociacinę analogiją, būtų taip: yra kompiuteris ir jame yra sakysime taip, sukaupti kokie tai kino filmai. Kai žiūri tą kino filmą, matai ten bėgiojančius įvairus personažus, kurie kaip gyvi, bent jau suvoki juos gyvais. Tačiau kai išjungi tą kino filmą, tie personažai vis viena lieka ten kur ir buvo, toje informacijoje. Juk jie iš tikro negyvi.

Aš turėjau omenyje tai, ant kiek yra neįkainuojamas ir mūsų nevertinamas šis egzistavimas čia ir dabar. Kada kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę mes turime galimybę pereiti per gardelės grandies membraną ir susiliesti su Dvasiniu pasauliu.

Viskas yra iš tikro dar žymiai paprasčiau...

Tai ir vadinama gyvybės programa. Tas šansas, kurio dėka mes aplamai galime išeiti į realų Dievo pasaulį. Tačiau jei to žmogus nepadaro dar esantis gyvas, tai po mirties jis nebeturi tokio šanso ar ne?

Jei paimti aplamai tokį judėjimą per visą ezoosminę gardelę, žmonių vadinama, suvokiama kaip gyvenimas. Tačiau ką jis pasirenka? Vėl gi tuos vaizdelius, mintis ir norus... tai visą laiką judėjimas. O kada pasirenka jausmus kas gaunasi? Pasirenka būtent tą membraną, kuri Dvasinio pasaulio portalas, o materialiam neegzistuojanti. Nes jis jos nemato, nejaučia. Ta membrana – kaip tik ir yra jausminė sudedamoji. Dvasinei būtybei tai yra beribis pasaulis, stabilus ir amžinas.

Tai kur tada žmogus yra tuo metu? Visą laiką toje membranoje ar ką?

Kada jis kreipiasi į jausmus, tai jam štai ta membrana ir tampa tikra Realybe...

Štai kodėl dvasinėje praktikoje jaučiama ta beribė apimtis ar ne?

Taip. Kada žmogus pasirenka jausmus, jis yra membranoje ir ten prisipildo ta Jėga.  Tai ir yra Dievo pasaulis, tai ir yra Jėga, beribis Allat...

Ir dar vienas ne ką svarbesnis momentas. Kada mes pastoviai taip šokinėjame ezoosminėje gardelėje, nuo vienos grandies prie kitos, esančiai jų centre stacionariai dalelei kas ir yra šėtonas, mes pastoviai numetame savo potencialą, o po to vėl pasikrauname Allat membranoje kitam šuoliui. Membrana ir yra jausmas, ar teisingai aš supratau?

Visiškai teisingai, į ką reikia nukreipti dėmes? – į jausmus, bet ne į tuos fizinius, o giluminius, einančius iš vidaus. Įdedant dėmesį į jausmus, žmogui atsidaro Dieviškas pasaulis, jis tampa realiu.

Štai tam ir skirta dvasinė praktika “Lotoso žiedas”?

Taip. Tu užsilaikai ten, toje membranoje, pradedi suvokti, jog štai tai ir yra realybė. Yra Tai kur tu gali būti ir Gyventi, nepriklausomai nuo išorės ir kūno padėties, visiškai nepriklausomai. Ar tu paliegęs, ar elgeta, benamis, o gal kunigas, visiškai tas pats...Svarbu pasirinkimas ir dėmesys.

Pirmą kart skaitantiems tokius straipsniu rekomenduočiau pradžioje susipažinti su Allat Ra Fizika, nes tame, apie ką kalbėjome, mano manymu  glūdi nemažai svarbios esmės. Mes, čia egzistuojantys, nesuvokiam atsakomybės, jog jei neužauginome meilės jausmo, su fizinio kūno mirtimi – paprasčiausiai liekame tos gardelės grandies viduje, kitaip sakant - užstringame. Be to, be teisės ištaisyti šią klaidą.

Taip, nes nebėra Allat jėgos šokinėti ir net priartėti prie membranos...

Gyvybės programos pabaiga (kūno mirtis), kurios dėka kiekvienas iš mūsų praeina per ezoosminę membraną ir pasipildo Allat. Vadinasi kas sekundę susiliečiame su Dievišku pasauliu, tačiau traukia galimybė praeiti kiaurai pro tą membraną, neužsilaikant. Tai matyt ir yra bausmė tikriausiai?

Kol gyvas fizinis kūnas, asmenybė turi teisę rinktis kur įdėti turimas Allat jėgas. Kiekvieną sekundę žmogus gali suvokti kas tai yra Dvasinis pasaulis ir žengti į jį, nešokinėjant toliau. Klausimas tame, ant kiek žmogus turi tokių Žinių ir kokį atliks pasirinkimą.

Ir visiškai nieko nejaudina: žino jis tai, nežino, visiems vienodos sąlygos ar ne?

Čia visi yra vienodose sąlygose. Netgi Dvasinės Būtybės, atnešančios čia Žinias, yra tokiose pačiose kūniškose sąlygose, su visais velniais ir velniūkščiais. Tai, kas vyksta dabar – cikliškas Sankirtos procesas. Tai yra, maždaug kas 12 000 metų, planeta Žemė visada praeina tokį periodą. Mes su jumis kaip tik ir gyvename tokiu laiku. Tačiau Žinių dėka, žinome, jog bet kurią sekundę, nesvarbu kas atsitiktų išorėje, turime galimybę žengti į Dvasinį pasaulį. Bet kuriuo momentu galime žengti iš šio pasaulio į – Tą, Amžinybę. Į tą, kur ramybė, laimė ir amžinybė, kur nėra mirties. Mirties paprasčiausiai ten ir būti negali. Tačiau reikalas tame, jog labai daug žmonių čia – tik potencialios Dvasinės Būtybės. Ryšys su Dvasiniu pasauliu tai – pastovus laimės, beribės erdvės ir vidinės laisvės jausmas, kuriuo norisi pasidalinti su kitais. Matant kokiose sąlygose yra kiti, tokiam žmogui norisi paprasčiausiai dalintis tuo kuo pats gyvena.

Na čia matyt ir nebegali nepasidalinti ar ne?

O kaip gi tu gali palikti dalį savęs? Juk Dievas Vienis daugumoje ir dauguma Vienyje ar ne? Žmogus  jaučia, jog ir kitame žmoguje yra Dieviško dalis, nes yra Siela ir Asmenybė. Tai tampa kaip brolis, artimiausias giminaitis, pats artimiausias Dvasia, kuriam norisi padėti pamatyti tai. Paprasčiausiai suteikti jam galimybę pačiam pamatyti abu pasaulius, kad atliktų pasirinkimą. Daugiau padaryti kitam žmogui ir negalime.

Juk to negalima kaip nors priversti daryti, bandyti įtikinti, skirstyti kitaip manančius į nuklydusius, ar pasiklydusius?

Priversti negalima niekaip. Jeigu pas mus atsirado noras kam nors ką nors įrodyti savo, mes vėl deja tampame šėtono dalimi. Vėl tarnaujame jam. Kai tik atsiranda toks asmeninis noras, tuojau pat pasijungia sąmonė su dominavimo norais, puikybe priešakyje ir visa tai aišku riš Asmenybę stipriais pančiai riša prie šio priklausomybių pasaulio. Viskas ką mes gali duoti kitam, parodyti teisingą kryptį, jei jis to nori, padėti susivokti kad ir pas jį dar yra pasirinkimas. Ir viskas...

Pateikti kokius nors pavyzdžius ir tegul toliau pats sprendžia ar jam to reikia?

Pačiam tapti tokiu pavyzdžiu, tai būtų geriausias variantas. Juk parodyti kitam žmogui dvasinio pasaulio negalima niekaip, taip pat, kaip ir bandyti jį aprašyti, nupasakoti kaip nors. Tačiau duoti jam galimybę pačiam tai prajausti, reikia...

Aišku. Nieko niekaip per prievartą niekam neįkiši. Kiekvienas ateina į šį pasaulį pats ir išeina iš jo pats?

Tik pats. Tokiu atveju jam niekas negali padėti. Jokios maldos ar prašymai. Jokie giminės ar pažįstami, niekas iš religinių tarnų, net šventieji negali  padėti žmogui žengti į Dvasinį pasaulį be asmeninio pasirinkimo. Tik pats gali surasti žinias, jas pritaikyti praktiškai ir pats apspręsti savo likimą.

Gaunasi, jog Sielos gelbėjimas nėra jau toks ir sudėtingas ar ne? Paprasčiausiai reikia tik sudaryti sąlygas augti Dvasinei Būtybei, bent jau nemaišyti. Iš esmės, tai veikia kaip programa?

Taip ir yra.

Kaip ir kalbėjome, tai automatinis procesas. Žiūrint į tokią Allat Ra Fizikos piešiamą ezoosminę gardelę galima suprasti, kas tai yra Dvasinis pasaulis. Kaip sakė Rigdenas Džappo: “Dievas arčiau, nei miego arterija mumyse”, kadangi mes pastoviai praeiname kiaurai Jo...

Ir kas akimirką beje...

Mes praktiškai esame Jame ir vienintelio ko mums reikia, tai prajausti Jį ar ne?

Nukreipti dėmesį į jausmus.

Ir tada, kaupiant Allat, auginant meilės jausmą, akumuliuojant tai, įvyks kas tai, kas dovanos žmogui tikrą laisvę?

Kaupimas vyksta tokiu atveju, jeigu žmogus nukreipia dėmesį būtent į jausmus, dvasingumą, Sielą. Ir tokiu būdu jis nemaitina sąmonės. Tą Gyvuliško prado programą jis paprasčiausiai nebemaitina. Tada vyksta kaupimas to, kas leidžia Sielos grūdui išsiskleisti visu savo potencialu.

Kaip aš suprantu, tai vyksta kritinės masės susidarymo principu? Paprasčiausiai reikia sukaupti pakankamą Allat kiekį tam, kad įvyktų perėjimas?

Biologijos pamokose visi bandėme sudaiginti sėklą, laikėme ją drėgmėje ir tt, kol pagaliau prasimušdavo iš jos daigas. Tačiau sėklai reikia pakankamo kiekio drėgmės, kad pasileistų to daigelio gyvybės programa...

Duotuoju atveju drėgmė – tai žmogiškas dėmesys ar ne?

Teisingai, tuos meilės ir laimės jausmus nukreipti atgal į Sielą, kreiptis į Kūrėja meilės, dėkingumo jausmu tik už tai, kad Jis yra. Ir tada Jis kuria mumyse Dvasinę Būtybę.

Ir jokios “svyruoklės” čia jau nepraeis...Šiandiena aš pasikroviau, o rytoj vėl susipykau su žmona ar ne? Vėl pasikroviau ir problemos darbe privertė “išsilieti” atsakančiai...

Tokiu atveju tai paprasčiausias gyvos jėgos, kuri mums duodama, atidavimas manau patys žinote kam...

Tada Dvasinis pasaulis žinoma prisuks tuos Allat kranelius ar ne?

Žinoma. Ir kas gi tokiu atveju tau duos ir duos? Kas pastoviai gali finansuoti girtuoklį, kuris neišsiblaivo? Iš tikro, vienintelio ko mums reikia, tai paprasčiausiai gyventi jausmuose. Mylėti, džiaugtis, tapti laimingu kiekvieną savo gyvenimo dieną, minutę, sekundę... Tai vienintelė būtina sąlyga, kad tapti Dvasine Būtybe. Žinoti kas tai, prajausti save tikrą, savo Sielą ir tapti laimingu. Paprasčiausiai gyventi štai tokia laime, laisve, pažinti Dievo pasaulį ir viskas.

Ar jūs įsivaizduojate kas nutiktų, jeigu pavyzdžiui 7 milijardai Asmenybių praleistų dieną gilioje dvasinėje meditacijoje - tai tiesiog plyštų planeta iš laimės gerąja ta žodžio prasme?

Tai būtų ne plyšimas, o atvirkščiai, atstatymas to, kas buvo kadaise, dėl ko visa tai buvo sukurta aplamai. Juk materialus pasaulis sukurtas tam, kad čia pasėta Siela, sudygtų kaip daigas žemėje į dvasinį pasaulį.

Ir tai vyksta, juk daugelis susilietė su dvasiniu pasauliu dėka Žinių kurias mes su jumis platiname. Taip pradėjo daugiau skleistis ir leisti į šį pasaulį dvasinės energijos, Allat jėgos. Taip Dievas čia per mus viską kuria. Tik jis gali kurti. O visa tai, ką mes “kūrėme” kartu su Šėtonu, gali tik viena – griauti. Mintys būna įvairios. Velniai šnara ir pataria žmogui ką tik nori. Tame tarpe ir įvairias griovimo idėjas, žudyti, dominavimą, panaudojant turimus resursus. Juk jie griauna, o Kūrėjo jėgos kuria. Planeta pradeda vis dažniau reaguoti į visa tai, ką mes taip sakant “prikūrėme”, darant ją ligota. Kaip kokie piktšašiai ant paviršiaus vis siurbiame, kandame ir tt. Bet jeigu žmonės atsisuks į dvasingumą, tai ir ši planeta, ši mokykla taps jiems švelni ir graži. Kad ir laikinai besimokantys žmonės čia būtų laimingi, ramiai išeitų be nuoskaudų ir baimės. Ir tada žinoma visi tie artėjantys kataklizmai galėtų būti visai kitokie. Ne nuplaunantys viską savo kelyje, ne griaunantys, o tik nuraminantys. Kokie tai įvykiai vis gi būtų ir bus, kadangi susikaupė labai daug negatyvaus planetoje. Tačiau kada žmonės savo pasirinkimu įrodys, jog jie verti Dvasinio pasaulio, Jo dėmesio, viskas galėtu būti švelniau.

O ką pasirinks žmonės, kaip jūs manote?

Tai sudėtinga pasakyti. Jei priims Žinias, patikės savimi, kaip Dvasine Būtybe, kuri turi galimybe evoliucionuoti, tai būtų vienas iš vystymosi variantų. Jei tai priims žmonija kaip vieninga dauguma. Kitas variantas, kaip sakoma, jeigu kompiuteris pilnas šiukšlių, visokių griaunančių virusų, tai reikalingas visos programos perstatymas iš naujo ar ne? Taip, tai griežta, tačiau jeigu bitės nebeneša medaus, o tik skaudžiai kanda, tai kam jos tokios reikalingos ar ne? Ir tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus gyvenančio žemėje, visiškai nuo kiekvieno. Tačiau šiame pasaulyje yra ir kita programa, kuri nukreipia žmogų į Dvasinį pasaulį, kaip sakoma, Monada gali ir persiversti žinoma. Tada paleidžiamas visa ko atstatymo mechanizmas. Žmogus pereina į dvasinį vystymosi lygį. Ne technokratinį kaip dabar, o būtent į dvasinį.

O ko tam reikia? Kokio tai apsisprendusių žmonių atitinkamo skaičiaus?

Na tarsi yra tokia informacija, jog tokių žmonių turi būti bent jau 1 milijonas.

Juk tai ne kokie nors Angelai, o tik atsivėrę ir einantys dvasiniu keliu žmonės?

Atviri žmonės, priėmę sau Gyvybės programą. Tie, kurie stojosi į dvasinį kelią ir gyvena jausmu. Kurie per save į šį pasaulį praleidžia Allat jėgas. Ir tada sistema keičia savo programą, priimant visa tai kaip jėgą, tada tai pradeda daugintis. O Gyvuliško prado jėgos nueina į antrą planą, kadangi jos gauna vis mažiau ir mažiau gyvybės programos. Ir dvasinė sudedamoji žmonijoje tampa dominuojančia. Tik tada žmonija pasveiksta nuo visų sąmonės ligų, o sąmonė vėl tampa paprasčiausiu mechanizmu, tarnaujančiu Asmenybei. Tai yra, pradeda vykdyti būtent tą funkciją, dėl ko ji ir sukurta: aptarnauti kūną, materialų pasaulį jo negriaunant.

Na ir aišku, tas septoninis laukas, esantis aplink žmogų, nurimsta?

Taip. Tas septoninio lauko okeanas, vadinamas gamta, tampa neaudringas, lygus. Gamta žmogui iš tikro taptų  džiaugsmingais ir pakankamai svetingais namais, pilnais resursų visiems. Pirmiausia žmogus nustotų tiek vartoti ir planetos resursai suspėtų atsistatyti. Juk nėra jokia paslaptimi, jog planeta gali išmaitinti ne tik šiuos 7 milijardus, o visiškai ramiai net 25. Tačiau esant normaliam vartojimui. Juk kiek žmogui reikia dėl gyvybės?  Visai nedaug. Stogas virš galvos, kokia tai apranga ir maisto saujelė. Tam, kad kūnas pasimaitintų, iš tikro vienam kartui žmogui užtenka tiek, kiek telpa jo delnuose.

O kiek tokių kartų per dieną turi būti?

Pilnai pakanka 3 kartų. Ir kiek tada prireiktų produktų, kad žmogui užtektų? Kiek jų reiktų užauginti? Ant kiek jų reiktų mažiau, kaip ir technikos, degalų tam skirtų ir tt. Ir ant kiek mažiau gyvybinių jėgų reiktų traukti iš Žemės? Galų gale, žmogus pagaliau supras, koks energijos okeanas yra visai šalia jo praktiškai neišsemiamas. Juk gautos iš eterio energijos pakaktų viskam, nereiktų iškasamų planetos išteklių. Siurbiant be perstojo dujas ir naftą mes ten po žeme paliekame tuštumas. Ir tada vanduo, kaip pagrindinė gyvybinė jėga išeina kur? Į ten, į apačia, užpildant tas tuštumas. Tai kuo tada teks gyventi paviršiuje, a? Taip gerbiamieji, po žemės pluta jau yra susikaupę ištisi vandens okeanai. Jie ten jau yra, tačiau žmogus gainiodamasis pelno, neapgalvotai siurbia naftą, dujas toliau, nesuvokiant kaip tai reikalinga pačiai Žemei.

Žmogus pats kuria nepalankias sąlygas visos žmonijos egzistavimui planetoje ar ne?

Naikinant įvairių gyvūnų buvimo vietas, be atodairos toliau kertant miškus, kas galima sakyti yra planetos plaučiais. Savo neapgalvotu poreikiu žmogus naikina oro erdvę, kuria pats ir kvėpuoja. Juk be deguonies negali gyventi. Paverčia planetą kokių tai betoninių, metalinių, stiklinių statinių savartynu tik tam, kad patenkinti kūniškus malonumus.

Ir visa tai tik todėl, jog didžioji dauguma skiria savo dėmesį sąmonei ar ne?

Taip, pats save mušdamas, remdamas prie sienos, žmogus daro viską, kad tas Šėtonas dar daugiau stiprėtų ir bujotų.

Ir šitaip po mirties žmogus tampa to paties Šėtono dalimi?

Taip, toliau lygiai taip pat jį maitina. Kada buvusi Asmenybė tampa subasmenybe, savo reikmėms taip pat ima Allat jėgas. Juk per tokią tankią gaubiančią Sielą plėvelę turi praeiti Allat. Ir tai dalinai jos sulaikoma, toliau maitinant Šėtoną. Šėtonui tas pats, ar tu dar gyvas ar jau miręs,vis viena kaip maitinai taip ir toliau maitinsi.

Tačiau būdamas gyvas žmogus jį maitina stipriau?

Kol gyvas maitina daugiau, kai miręs, subasmenybės būsenoje, maitina irgi, tik kiek mažiau. Na sakysi taip, jei tada srėbė Allat samčiais, tai po kūno mirties tik šaukštu, tačiau pakankamai dideliu ir sočiu maitinasi.

Šiandiena yra 7 milijardai Žemės gyventojų ir dauguma jų aišku neturi Žinių. Tai iš esmės galima sakyti niekuo neįtariantis Šėtono ėdalas, jo puota? Jie “ėdalas” čia, jei nepriims Žinių, tai liks “ėdalu”  “ten”, po kūno mirties?

Reikalas tame, jog Dvasiniam pasauliui tai visai neįdomu, jei taip sakant iš tokio projekto nėra jokio pelno. Jei iš gimdyklos neišeina niekas gyvas, tai kokia prasmė laikyti tokią gimdyklą?

Vadinasi šis projektas Dvasiniam pasauliui toks nuostolingas, kad jį reikia...

Taip, į čia įdedant jėgas, Gyvybę, ji išeina į niekur, į mirtį, kitaip sakant nuleidžiama į unitazą...

Iš esmės, Šėtoną maitina jau tokiais šiandiena tapusiais įprastais mega-masteliais?

Ir kuo daugiau emocijų, aistrų, tuo daugiau ėdesio jam. Pažvelkite, kas šiandiena vyksta pasaulyje: karai, kataklizmai, katastrofos ir visokie kitokie “sportiniai renginiai” arenose, kur liejasi aistrų ir emocijų upės. Esantys puikybėje žmonės nepriima kitų žmonių. Visą laiką kyla kokios tai nepasitenkinimo emocijos. Ir kuo tos emocijos stipresnės, tuo ėdesio žybsnis didesnis ir gardesnis. Tuo daugiau Šėtonas riebėja, auga kaip ant mielių. Jis aišku ir kursto visa tai per savo ištikimus vietininkus kiekviename iš mūsų – nekontroliuojamą sąmonę. Jei tu jos nekontroliuosi, tai visada atsiras kitas, kas tave kontroliuos. Kaip kare arba tu nugali, arba tave nugali, trečio varianto nėra...

Komunikacijos tam irgi manau puikiai pasitarnauja, kuriomis perduodamas visas tas didėjantis negatyvas, kas kur ką užmušė, apvogė ar papjovė, ką apmulkino ir kas nuo to praturtėjo. Mes patys tai maitiname dėmesiu ar ne?

Taip. Visa tai ir buvo sukurta tam, jog skatintų kuo dažniau žmonių emocijas. Ir dar, turint omenyje tai, kad sąmone gyvenantys mėgsta viską pamėgdžioti, tai bet koks pastoviai kartojamas pavyzdys tampa užkrečiamu. Tačiau visa tai galima žinoma išnaudoti ir geriems darbams. Tų pačių komunikacijų dėka daugelis surado šias Žinias, galime skleisti jas toliau, suteikiant šansą ir kitiems tapti žmonėmis...

O kiek tokių subasmenybių gali egzistuoti pas Sielą?

Įvairiai, tai ne ant tiek jau ir svarbu. Svarbiausia ne kiekis, o kokybė, kokios jos, kokios buvo ir kaip elgėsi buvusios Asmenybės. Jei daugiau gaubia tankesnių, sunkesnių, kurios egzistavimo eigoje vadovavosi emocijomis, puikybe ir sąmonės diktatūra, susrėbs daugiau Allat. Kitaip sakant, tas šėtono šaukštas bus didesnis. Ir naujai besiformuojančiai naujame kūne Asmenybei ištrūkti iš tų gniaužtų bus sunkiau. Tie sunkūs apvalkalai trauks prie žemės atgal. O jei Sielos buvusios Asmenybės ėjo dvasiniu keliu, elgėsi bent jau ramiai, valdė emocijas, vadovavosi bent iš dalies jausmais, tai ir subasmenybės bus skaidresnės, praleis daugiau Allat.

Pavyzdžiui, Roberto Monro knygoje yra rašoma, jog jis  keliaudamas į savo vidų sutiko ten aplamai net tūkstančius savo subasmenybių?

Kiek jų yra, tokios informacijos nėra ir būti negali, nes pas kiekvieną Sielą individualiai. Tačiau, jeigu nauja Asmenybė gauna tik lašelį Allat nuo Sielos, tai aišku jog tokių piktšašių Siela turi nemažai. Ir to Allat kuris pro tai prasisunkia, naujai Asmenybei aišku nepakaks kad įvyktų persiformavimas. Tokiu atveju Siela taip ir išeina neapvaisinta. Ir kas kartą apsivaisinti tampa sunkiau ir sunkiau. Tačiau fenomenas tame, jog bent lašelis meilės suskaldo storiausias neapykantos ir pykčio sienas, griauna bet kokias puikybės tvoras...

Gaunasi, jog dėl žinių nebuvimo, ne tik pats žmogus eikvoja Allat neapgalvotai, tai dar ir subasmenybės nusiurbia nemažą dalį ar ne?Ir kas tada belieka?

O viskas kodėl? Dėl Žinių stokos. Tačiau ant kiek mus turi mylėti Kūrėjas, jog ir kiek kartų mes pametame Pirmaprades Žinias, jos pastoviai atnaujinamos vėl. Paprastai, švaroje dvasinės žinios prasilaiko apie pora šimtų metų. Tada vėl kildavo dvasingumo žybsniai, žmonės išeidavo į Dvasinį pasaulį. Na o dabar greičiausiai mes turime vieną iš paskutinių šansų savo civilizacijai, kadangi turint omenyje visas pranašystes ir tai, jog Muchametas buvo paskutinis pranašas, po kurio daugiau nebuvo ir nebus. Tik Tas, Kuris spręs žmonių likimus. Kam teisėjas, o kam advokatas, priklausomai ko kas užsitarnavo.

Tai Teisėjas, kuris... jau yra?

Pagal viską taip. Ir vėl tuo pačiu atnaujintos Žinios. O nuo to, ar jas priims, kiek žmonių ir priklausys mūsų civilizacijos likimas. Stovime civilizacijos kryžkelėje, kur pasuksime į mirtį ar į Gyvenimą? Juk ne paslaptis, jog šioje planetoje nesame pirmieji. Civilizacijos buvo iki mūsų, kaip bus ir po mūsų. Ir visada, visose civilizacijose buvo tokie, kurie Žinias priėmė, arba nepriėmė. Taip pat, visada ateidavo Dvasinės Būtybės. Civilizacijos keitėsi, tačiau materialus pasaulis kaip buvo taip ir liko. Tačiau kokios būtybės ateis kitą kart, priklausys nuo to, ar šis projektas užsidarys ar ne. Arba mes egzistuosime kaip tikra žmonija, vystydamasi dvasiškai, arba iš vis neegzistuosime kaip civilizacija. Štai kur klausimas. Juk dabar pas mus yra toks unikalus šansas, kokio neturėjo jokia kita iki šiol buvusi civilizacija.

Sukurti Aukso amžių ar ką?

Ne tik Aukso amžių, bet ir sukurti dar nebuvusį niekada precedentą, sukurti Dievo atstovybę Žemėje. Ant kiek tai pritrauks Jo dėmesį, juk vienas iš žmoniškos civilizacijos atstovų, o konkrečiau Marija Magdalinietė, būtent dabar praleidžia per save Allat jėgą mums. Ji kaip koks tarpininkas tarp Dievo ir viso mūsų pasaulio Žemėje. Ir tai yra žmogiška būtybė, tai paprastas žmogus, vardu Marija, kuri priėmė štai tokią tarnystės formą savo pasirinkimu. O kada mes kaip dauguma švaroje priimsime Pirmaprades Žinias ir tapsime Dvasinga Civilizacija, visa tai gali atsiverti ant tiek galingai, kad Žemė aplamai gali tapti ne tik išsvajotu Rojumi, bet ir šaltiniu daugeliui kitų planetų civilizacijų.

Įdomu, o ko dėl to reikia? Kad žmonės priimtų Žinias?

Viso labo tik tiek...

Kad žmonės priimtų tokias Žinias ir pradėtu gyventi Dvasinio pasaulio meile. Tuo, apie ką prieš 2000 metų kalbėjo Jėzus Kristus ir kas užrašyta Biblijoje kaip pirma Dievo nuoroda ar ne?

Taip.

Na gal tuo ir užbaikime šį pokalbį. Juk geresnio jo užbaigimo atrodo ir norėdamas nesurasi ar ne?

Kaip visada, viskas priklauso tik nuo žmogaus, nuo kiekvieno iš mūsų, tame tarpe ir nuo tavęs mielas skaitytojau. Susimąstyk nors trumpam apie tai.

Tegul kiekvienas, kas tai perskaitė, atlieka savo pasirinkimą kam tarnauti. Labai ačiu už turiningą pokalbį ir iki sekančių susitikimų.

Ačiu ne man, o Jam...

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 419 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.8/4
Viso komentarų: 5
1 subfot   (16.11.2016 23:15)
labas virgi, turėčiau klausimėlį ne į temą.
Ar esi skaitęs ir domėjęsis apie laidojimo būdus? Ar laidojimo būdas yra svarbu? Iš esmės pagrindiniai yra du būdai - laidojimas žemėje ir kremavimas.
Pvz krikščionybė sako laidoti, o va Budizmas, Hinduizmas labai rekomenduoja kremavimą ir po to pelenų išbarstymą, geriausia į vandenį(upės, ežerai).
Gal pats turi nuomone šiuo klausimu? Pvz skaičiau, kad jeigu palieki kūną žemeje arba kad ir pelenus vienoje vietoje(neišbarstytus), kad kūną gali atakuoti demonai ir kitos tamsios būtybės ir tai gali apsunkinti sielos egzistenciją ir pan. 
Man asmeniškai geriausias variantas atrodo kremavimas ir išbarstymas vandens telkinyje. Bet kaip ir sakiau, iš tikrųjų nežinai ar yra koks nors tikras skirtumas.

0  
2 virgis   (17.11.2016 18:52)
Pirmiausia reikia suvokti, jog tu nesi Siela ir ji ne tavo, nors ir yra tavyje. Tai būtų tas pats, jei vienas iš daugybės spermatozoidų, patekusių į moters įsčias, tvirtintų, jog kiaušialąstė tik jo. Tu tik galimas, potencialus jos apvaisintojas. Tačiau ir tada ji nebus tavo. Tai jau bus visiškai nauja dvasinė būtybė - angelas.
"kūną gali atakuoti demonai ir kitos tamsios būtybės". Nelabai supratau kokį kūną, tas kuris bus po žeme?
"ir tai gali apsunkinti sielos egzistenciją". Sielos kaip tik ir ne egzistuoja, kaip čia mes, ji kaip tik gyvena čia ir dabar, tai tobula dvasinio pasaulio dalis, portalas, per kurį mes gauname gyvybinę dėmesio jėgą. Apsunkinti egzistenciją galime tik patys sau kaip dvasiai-asmenybei, jei ir toliau laikysimės įsikibę sąmonės iliuzijų. Juk pats didžiausias žmogaus priešas, tai jis pats. didesnio ir nesurasi, jei nekontroliuosi sąmonės. pats didžiausias demonas, drakonas sėdi mumyse. Ir nugalėti jį gali tik tu pats. joks šventasis ar kunigas jo neišvarys. "O ką, argi yra ir dar vienas drakonas - tarė berniukas, įveikęs slibiną. Taip, apsidairyk aplinkui ir tu jį pamatysi, atsakė senas vėžlys". Patarčiau mažiau domėtis pasakomis, apie demonus ir tamsiąsias jėgas, ieškant atpirkimo ožių išorėje, o pradėti dirbti su pačiu savimi, kas duos apčiuopiamą naudą kiek čia, šiame egzistavime, kiek ir tame, po fizinio kūno mirties.
O kas dėl palaikų? Ar drugeliui labai rūpi kas bus su jo kokonu? Ar sudygusiai sėklai labai svarbu kas bus su jos lukštu ir ar jis labai maišo daigo egzistencijai? Rūpintis reikia ne palaikais, o dvasia, tuo kas iš tikro gali tapti gyva, tai svarbiausia, tam mes čia ir esame. Ji turi tobulėti ir vystyti. pasiekti tokias subtilias švaros ir meilės vibracijas, jog galėtu lengvai praslinkti tuo siauru šviesos kanalu, vedančiu iki Sielos ir susilieti su ja. Kitaip sakant, iš meilės gimę ir dėl jos, turime tapti švaria Meile, nušviečiant savimi viską. tame esmė ir gyvenimo laimė. na o kūnas, tik ir yra kūnas, materijos dalis, kuri tau duota laikinam naudojimui. Žemė jį tau davė, žemė jį ir pasiims, nesvarbu kokioje formoje, supuvusį grabe ar išbarstyta pelenais, krūvoje, ar vandenyse. Kas priklauso šiam pasauliui tas jame ir lieka. Dar nei vienas žmogus, kas jis nebūtų, nei dulkelės neišsinešė iš šio pasaulio. Tai ar vertos tos beprotiškos žiurkių lenktynės, dėl didesnio sūrio kąsnio? Išsinešti gali tik dvasinę patirtį, tai vertingiausia ir neįkainuojama.
Taikos ir ramybės Dvasiai

3 subfot   (17.11.2016 20:40)
aisku, supratau tavo nuomone.
As paprasciasiai esu skaites is ivairiu saltiniu, kas nutinka po mirties, ir kiekvienas turi savas versijas.
Kiek zinau tavo versija, tai yra kad netapus angelu(nesusiliejus su siela), musu subasmenybes lieka, kurios yra samoningos.
Kitose versijose, kur skaiciau, tos "subasmenybes" nera samoningos, o tik informacinis laukas, kuris gali duoti atsakyma per mediuma ar pan, bet tai nera samoninga subasmenybe. Ir tuose saltiniuose ir esu skaites, kad po mirties kaip ir kuri laika kaip siela+subasmenybe gali pastrigti prie zemes, ir kad su tavo fiziniu kunu buna likes rysys, kuri galimai atakuoja tamsiosios jegos, arba mazu maziausiai, siela+subasmenybe yra linkusi maziau prisiristi prie zemes, jeigu nelieka kuno joje, jis yra sudeginamas ir isbarstomas. Tad kuno kremavimas galimai palengvina sielos+subasmenybes gyvavimo pradzia pomirtiniame gyvenime, kad kiek imanoma sumazina rysi su zeme. Bet kaip ir sakiau, cia tu versiju yra labai ivariu, ir kuri tikrai pilnai teisinga - negali zinoti.

O siaip, neeiskau as pasiteisinimu, zinau, kad viskas priklauso tik nuo tavo pacio ir pan., tiesiog buvo idomu suzinoti, ka tu manai sia tema. Nors kai pagalvoji, jeigu tu tiki, kad mes po mirties liekam kaip samoningos subasmenybes, tada tai zinoma, kunas nebesvarbu kaip palaidojimas, subasmenybei nuo to niekas nepakis.
As labiau laikyciausi, kad mes po mirties esam siela+subasmenybe, kad paprasciausiai kuri laika pabunam prie zemes ar astraluose(priklauso nuo prisirisimu stiprumo prie zemes), o veliau pereinam i pomirtini gyvenima, kuris is tikruju yra kaip sapnas - ten jeigu pas mus karma yra gera, galim simtus ar tukstancius metu sapnuoti tobulus pasaulius ir pan ir juose gyventi, o ciklui einant i pabaiga, susikuria nauja subasmenybe, o senoji yra tarsi istrinama(bent jau ta prasme, kad ji nelieka samoninga, o tik informacija) ir po to vel griztam i kita inkarnacija.
Nes sorry, bet tavo versija skamba per ziauriai. Nu gal tai tiesa, nezinau, bet tik pas tave esu girdejes sia versija.  ta versija, kuria labiau linkciau tiketi, esu girdejes bent is 3-4 skirtingu saltiniu, kuriais gan pasitikiu.

0  
4 virgis   (17.11.2016 22:05)
Tikėti ar pasitikėti gali kuo tik nori. Tai tavo pasirinkimas ir į jį niekas nesikėsina. Tačiau aklas tikėjimas ir yra tik aklas tikėjimas. Šiandiena jis vienoks, rytoj bus kitoks, o po ryt dar kitos. Pasitikėti gali tik tuo, kas eina iš vidaus. Visa kita - tik kitų nuomonė, kuria tu tiki arba ne, jei neturi žinių ir savo asmeninės patirties. Tada būsi kaip tas lapas, nešiojamas vėjo, šiandiena į vieną pusę, rytoj į kitą, kur vėjas palankesnis papūs. Šiandiena patinka viena, rytoj gal kita. O patinka kam iš tikro? Sąmonei, kuriai dvasinis pasaulis, kaip ugnis popieriui. Tai kas patikimiau, asmeninė patirtis, remiantis žiniomis, ar aklas tikėjimas kitų nuomone, "iš 3-4 skirtingų šaltinių, kuriais gan pasitikiu"?
O kodėl pasitiki? Kad jie patogesni sąmonei, daugiau saldainių pažadėjo, nieko neveikiant? Ir ko tik neprigalvoja žmonių sąmonės, kokių tik pasiteisinimų nesuranda, kad nereiktų dirbti pačiam su savimi. Nors iš tikro visai paprasta, ėmei ir pabandei vieną iš įrankių, skirtų ją sutramdyti. Juk tą giluminį jausmą gali prajausti bet kas ir bet kada. Tam nemaišo niekas, apart paties pasirinkimo ir žinoma sąmonės. To velniūkščio, kurio niekada neįvarysi į dangų su čiabatais, kaip viena moteris išsireiškė. Tačiau nieko nepadarysi, kiekvienas renkasi tai ko nori. Gali perskaityti nors šimtus knygų, lankytis ašramuose, klausytis dešimtis gurų ir žinoti aibes įvairiausių versijų, tačiau tuo nei per nago juodimą nepriartėsi prie dvasinio pasaulio, o atvirkščiai, prarasi brangų laiką ir gyvybinę jėgą, kurią galėjai panaudoti transformacijai (savęs kaip dvasios tobulinimui). O gali perskaityti tik veiną, tačiau suprasti esmę, atsikelti ir išeiti, be jokių svarstymų ir abejonių kaip tai galima padaryti, ar durys ne per siauros ir ar jos "teisingoj" pusėje įstatytos, ar aplamai tai durys.
Kokia nauda iš tokio gėralo, kuris nemalšina dvasios troškulio, kokia nauda iš tokio kibiro (mokytojo) su kiauru dugnu, kuris pilsto iš tuščio į kiaurą, net nepateikdamas būdų kaip galima iš tikro pasisemti gyvybės vandens, keliaujant per egzistavimo dykumą, o tik tuščiai postringauja apie tai, koks tas vanduo buvo skanus tiems, kas jį gėrė ir kaip tai patiko tiems, kas tai matė. Tačiau jis apie tai sužinojo per pasakojimus ir dabar gali mokyti kitus, kaip galima trypčioti vietoje, įsivaizduojant jog eina dvasiniu keliu. Sąmonei gal ir patogiau taip, kas be ko. Tačiau dvasiai-asmenybei - šunkelis vedantis į niekur, o tiksliau tiesiu taikymu į šėtono puodą. Taip, taip, mielas drauge, sąmonei dar labai patinka ir piešiami angelų sparneliai, įvairiuose čenelinguose, kad tik žmogus sėdėtų ir nesugalvotų pabėgti, kad ir toliau stebėtų sąmonės absurdo teatro pasirodymą, vadinant tai gyvenimu. "Kam dar ko tai sieki ir vargintis, kai aš ir taip visų labai laukiamas ir mylimas angelas, keliausiantis tiesiai į dangų...." Jūsų teisė rinktis
Taikos ir ramybės Dvasiai

5 Vytautas   (17.11.2016 22:34)
Pagal maniškį supratimą kremuoti ar paprastai laidoti neturi reikšmės. Savo laiku lietuvių žyniai baigę savo "kadenciją" patys įeidavo į laužą ir susidegindavo. Dalis nematomos kūno struktūros iš tikro pereidavo į aukštesnių vibracijų pasaulį. Bet kaip pasakojo bendradarbė, kuri turėjo gan keistų savybių, ir tiesiog matė daugiau nei visi normaliai, stebėjo savo mamos mirtį apie kuria žinojo kai mamai dar nebuvo jokių matomų ligos požymių, toje būsenoje jos mama tapo kažkuo kitu jau ne tuo buvusiu žmogumi ir jos mama. Žodžiu save savo tapatumą kaip ir prarado. Šiuo metu po 2012m bendradarbė savo keistus sugebėjimus praradusi. Pasaulis pasikeitė. Mirus iš viso viskas tvarkingai suyra ir nieko nelieka. Nuo lapkričio 30d. ir mirtis turėtų būti kitokia. Tiesiog mirus iš viso viskas dingsta. Nėra ką laidoti. Ir kapinių aišku neliks.   Pagyvensim pamatysi. Gal klystu.

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Lapkritis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930
Statistika

Tinkle viso: 2
Svečių: 2
Vartotojų: 0