(Toliau: Ž- žurnalistas; JG – Jonas Gervė)

Ž. Dabar, kaip jūs sakėte, žmonija atsidūrė ties paskutiniu slenksčiu. Toliau išeiti į kažką bekraščiai mažą – nėra kur. Šioje bekraštėje būsenoje gyvybės nebus, jei mes nepradėsime kurti save iš vidaus.

JG. Būtent su tuo yra susiję žmonių dingimai. Įvyksta koncentracija ir žmogus prasmenga į bekraštį mažą, tuo pačiu prapuldamas iš mūsų pasaulio. Taip, žmogui, jeigu jis nori išgyventi, reikia papildomai vystytis ir pagal visus parametrus surinkti save visuose lygiuose, pastatyti trūkstamas energetines struktūras taip, kad galėtų jos tinkamai atspindėti visą pasaulį.

Ž. Atsiprašau, bet Jūs taip laisvai kalbate apie energiją, jos lygius, lyg tai būtų savaime suprantama, žvelgiant į tai paprasto žmogaus akimis. Tačiau tuo, ką ekstraseansai vadina „matymu", daugelis žmonių pasigirti negalėtų. Kas su jais atsitiks?

JG. Paskaitose aš visuomet pabrėžiu, jog norint papildomai išsivystyti, visiškai nebūtina turėti vidinį matymą, nes valdyti šį procesą galima kitaip, per sąmonę, protą, intelektą. Absoliučiai kvailų žmonių nebūna.

Ž. Savo paskaitose Jūs ne tik filosofuojate. Laisvai operuodamas fundamentiniai mokslo dėsniais, dialektikos požiūriu skatinate žmogų visai kitaip įvertinti savo pačių galimybes, vaidmenį, kurį jam skyrė gamta. Kaip vis dėl to pavyko Jums išeiti į moksliškai pagrįstą mūsų pasaulio vystymosi sistemą, turint omeny visą jo daugiaprasmiškumą?

JG. Kiekviena mokslo žinia turi savo kryptį. Pavyzdžiui Pavlovo mokslas buvo orientuotas į sąlyginių ir nesąlyginių refleksų tyrimą. Tačiau pagal tai traktuodami žmogaus psichiką, mes nustojome galvoti apie sielą, o sąlyginiai refleksai buvo pradėti vadinti nervine veikla. Tokio mokslo rezultatas buvo toks: tyrėme smegenų žievę, tuo tarpu visa tai, ką gamta per milijardus metų sukaupė po žieve ir smegenų centre, taip ir liko neaišku. Arba imkime reliatyvumo teoriją. Pagal A. Einšteino interpretaciją, niekas negali judėti greičiau už šviesąį. Bet atsiprašau, kur šiuo atveju dėjosi mintis – substancija, akimirksniu galinti pasklisti labai dideliais atstumais? Mintis iš viso buvo išmesta iš mūsų žodyno. Tai buvo labai naudinga tiems, kas gynė sąlyginių refleksų poziciją, ir tokiu būdu apribojo daugelį žmonių.
Iki šiol jokiame oficialiame moksle nėra jokios apibendrintos koncepcijos apie žmogaus vietą ir vaidmenį gamtoje. Paskaitose aš parodau, kad žmogus – ne atvežta iš kažkur gyvybė ir jos niekas nepagamino. Mes šioje planetoje esame savi ir prieš milijardus metų atsiradome nuo vienos tos pačios ląstelės. Visos šios žinios buvo gautos per 20 metų trūkusius tyrimus, kuriuos vykdė didelė skirtingų sričių mokslininkų grupė. Visos sukauptos žinios buvo apibendrintos į vieną žmogaus evoliucijos teoriją. Buvo panaudoti kontaktai su nežemiškomis civilizacijomis, dirbo kontaktuotajai, galintys susikalbėti su augalais, gyvūnais, akmenimis (kitaip tariant, galintys gauti informaciją iš bet kokio daikto).
Visa gauta informacija buvo kruopščiai tiriama, ieškant papildomų įrodymų, remiantis fundamentinėmis fizikos, chemijos, matematikos ir daugelio kitų mokslų žiniomis.
Bet kokia informacija gamtoje užsirašo ir ji negali būti ištrinta. Klausimas kyla tik toks: kaip ją atgaminti.
Kas tapo pirmuoju principu žemėje? Pasirodo – pačios gyvybės atsiradimas. Ir tai užrašyta akmeniniame vandenyje (kuris yra bet kokiame akmenyje ir tai žmonės žinojo labai senai). Tam tikrose temperatūrose, pavyzdžiui, 80 laipsnių C, vanduo iš akmens išgaruoja. Tačiau kai chemikai įkaitino pavyzdžius iki 800 laipsnių C, iš akmenų pradėjo lašėti vanduo. Nors vandens savybės ir sudėtis skyrėsi nuo jūros ar upės, paradoksalu pasirodė tai, jog akmens vandens sudėtis atitinka žmogaus limfos sudėčiai, kuri organizme teka iš apačios į viršų. Kai į tokį vandenį mokslininkai įlašino biologinio tirpalo, tai po kurio laiko, jame pradėjo daugintis mikrobai. Vadinasi akmenyje yra gyvybė. Tuo tarpu jūros vanduo, pagal savo sudėtį atitinka žmogaus kraujo plazmą. Medikai pabandė vietoj plazmos į kraują įvesti jūros vandenį ir tokie bandomieji liko gyvi.
Tačiau grįžkime prie anksčiau užduoto klausimo. Pažiūrėkime, kaip vystėsi pasaulis. Dėl kažkokių priežasčių materija pradėjo atsiskirti nuo begalybės, atsirado kūnai – sistema pradėjo evoliucionuoti, praeidama labai ilgus vystymosi etapus, kurie skaičiuojami milijardais metų. Pasaulis išsivystė į kažką bekraščiai didelį ir susidėliojo į bekraščiai mažą iki labai subtilių lygmenų su užduotimi – išeiti į visišką nulį. Šitą principą išskyrė gamta remiantis dialektikos dėsniais. Dėsniai yra keturi. Viename iš jų, šalia vienybės, buvo išskirtas priešingybių kovos principas ir jis, pasirodo, buvo svetimas pasaulio sąrangai, turint omeny tai, kad mes gyvename dvilypiame pasaulyje, kur kiekviename žmoguje yra suvienyti moteriškas ir vyriškas pradai. Vadinasi mes turėtume kalbėti apie vienybę ir priešingybių evoliuciją. Tačiau vis dėl to tai irgi filosofija, o mus domina dėsnių veikimo mechanizmas su konkrečiais skaičiais ir formulėmis.
Prieš 2-3 šimtus metu mokslininkai tyrę paprastus skaičius jautė, kad už jų stovi kažkokie dėsningumai. Bet tuo metu Hegelis dar nebuvo suformulavęs dialektikos dėsnių. Pasirodo, kad jeigu natūralią skaičių seką susuktume į spiralę, pamatytume, kad augant kiekybei, keičiasi ir kokybė. Viskas turi savo vietą. Spiralė – tai vystymasis ir užfiksuotas žingsnių skaičius, kuriuos reikia pereiti. Visas pasaulis vystosi pagal simetrijos išlaikymo dėsnius, kurių esmė – tetraedras, gimdantis platoniškų kūnų atmintį. O šitie dėsniai, vykstantys per judėjimo mechanizmus, matematikų jau senai buvo aprašyti.
Paprasčiau kalbant, pasaulio ir žmogaus evoliucija ne nuo lubų nukabinta madinga hipotezė, o viso labo esminių gamtos dėsnių, kokie tik buvo mokslininkų atrasti, apibendrinimas.
Fundamentalūs ir kruopštūs per paskutinius kelis metus atlikti tyrimai sako, kad žmogus – pati universaliausia būtybė. Ir jai lygių nėra. Būtent sukurti tokį žmogų sugalvojo gamta ir dėl to 850 metų jį pirmiausia ir pradėjo kurti. Mes prasidėjome nuo ląstelės. Iki jos buvo kitas lygmuo: protonas, elektronas, daugybė branduolinių kombinacijų. Po to atsirado cheminiai elementai, jungtys, mineralai ir tik paskui – ląstelė. Praeidamos didelį evoliucijos kelią ląstelės, išsivystė iki žmogaus. Judėdamas į viršų ir atsiradęs pagrindinėje Absoliuto vystymosi ir koncentracijos kryptyje, žmogus pradėjo disponuoti maksimalia informacija ir unikalia energija. Žmonija jau senai išėjo į šį lygmenį. Yra paleontologiniai duomenys apie tai, kad dinozaurų laikais gyveno būtybės, išsiskyrę iš kitų. Jie, žinoma, smarkiai priminė dinozaurus, tačiau pagal ūgį – buvo tokie kaip mes. Jie vaikščiojo dviejomis kojomis ir neturėjo uodegos.
Iki šių dienų žmonija vystėsi laipsniškai. Kažkas nesipaišęs į evoliucinį procesą liko istorijoje. Tai pitekantropai, nendertaliečiai, kromanoniečiai. Bandant suprasti, kas mes iš tikrųjų esame, mums tyrėjams, teko ne kartą pereiti vadinamąjį laiko regresijos kelią, t.y. judėti atbuline eiga. Šis metodas gerai pažįstamas tiems, kas mato sferiniu matymu. Pasirodo, kad žmogus pilnai save pradėjo suvokti prieš 3,5 milijonus metų. Jis buvo universalus ir gyveno harmonijoje su Gamta (ji buvo kitokia). Jis nekonfliktavo su kitais gyvūnais ir turėjo tai,ką mes dabar jau praradome – galėjo gauti informaciją iš bet kurios būtybės ar substancijos. Pirmasis ledynmetis įvyko apie milijoną metų atgal. Tačiau tuomet kažkas įvyko ir vietoj žmonių atsirado sinantropai. Dabartiniam žmogui – 32 tūkst. metų ir jis kur kas silpnesnis už tą, kuris gyveno prieš milijoną metų. Kur gi žmogus buvo dingęs visą tą laiką?. Būtent tada įvyko vieningos žmonijos išskirstymas į dievus ir titanus. Pirmieji išėjo, o antrieji – liko. Apie tai kas vyko šituo periodu, galima rašyti romanus.
Legendos mums kalba apie tai, kad hidros, vampyrai ir panašūs į juos monstrai – buvę titanai. Žmogaus istorijoje prasidėjo žvėrių periodas. Tačiau dievus gali įveikti tik žmogus ir prieš 32 tūkst. metų prasidėjo palaipsninis žmogaus atstatymo procesas. Tie, kurie kažkada išėjo, harmonijos neturėjo. Savo likimą jie turėjo kurti priklausomai nuo to, kas gyveno žemėje. Dievai bandė grįžti į žemę, tačiau ji jų nepriėmė. Maža to, jie negali grąžinti atgal savo šaknų, jie gali užimti tik mūsų šaknis.
Visa tai, kas egzistuoja aplink mus (ekstrasensai tai mato) yra ne kas kita, o kažkada sukurtos žlugdymo sistemos dalis. Todėl šešis tūkstančius metų mus bando sunaikinti. Įsivaizduokite, kiek energijos gali išskirti žmogus, jeigu šiandien pas jį energosistemos subtilumo lygis siekia 10 minus 70-tame laipsnyje. Būtent su tuo yra susijęs keistas žmonių dingimas. Juos pasiima nežemiškos civilizacijos ir, naudodamos žmonių energetiką, jos koreguoja savo planetų būseną.
Mus bando profanuoti pačiais įvairiausiais būdais, suteikia įvairią informaciją, o iš tikrųjų siekia žmogų paversti biorobotu. Ir, priklausomai nuo to, ką jie paima, žmogus gali papulti į psichiatrinę ligoninę arba tapti dailininku.
Galiu pateikti pavyzdį, kuris nesenai įvyko šalia Norilsko. Į mus kreipėsi vieno dingusio jaunuolio tėvai. Po 50 dienų, kai tėvai mintimis paleido situaciją ir išvyko atostogauti, berniuko lavoną rado nedideliame, anksčiau kruopščiai ištirtame ežeriuke. Gydytojai buvo šoke: vaiko kūno spalva buvo rožinė, išplėštos kepenys, išskaldyti stuburo diskai, tačiau nei lavondėmių, nei nubrozdinimų nebuvo. Jeigu jis būtų patekęs į sniego laviną, jo plaučiuose būtų rasta sniego, bet ne vandens. Ištyrus kūną tapo aišku, kad buvo kažkas kas išnaudojo išorinę berniuko energijos dalį, o centrinę paliko.

Ž. Jeigu mus bando sunaikinti, tai išeitų taip, kad apokalipsė neišvengiama?

JG. Iš esmės apokalipsė prasidėjo jau senai. Mūsų supratimu tai ne vienkartinis ar momentinis įvykis. Pasaulio istorijos žvilgsniu – tai trumpas, akimirkos trukmės procesas. Netgi teologija neįžvelgia laiko ilgumo, jei žvelgtume nuo dabar į milijoną metų atgal. Mes šiuo metu esame aštuntame (po begalybės vystymosi pradžios), apjungiančiame etape, kurio trukmė 18,3 milijardai metų. Šis etapas jungia ir žvaigždžių, ir fizikinį-materialų pasaulį. Mums buvo išpranašauti 2003 metai, kaip bet kokių ciklų pabaiga. Prasidėjo dviejų susipynusių judėjimų pasikeitimas ir vienas turi pakeisti kitą. Apie tai, kad į žemę ateis galingas energetinis srautas ir sukels visoje biosferoje intensyvias mutacijas, buvo aišku dar 1985 metais. Ir iš tikrųjų šis procesas jau prasidėjo.

P.S. Interviu sutrumpintas. Pilną tekstą rusų kalba galima rasti svetainėje www.gervi.name 

Jono Gervės evokiucijos teorijos apžvalginė paskaita

1 dalis

2 dalis

3 dalis