Apsigraibykit, ar nemiegat... - 21 Января 2016 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:11
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Sausis » 21 » Apsigraibykit, ar nemiegat...
16:20
Apsigraibykit, ar nemiegat...

Apsigraibykit, ar nemiegat...

 

Tie netikri imamai, kunigai ir lamos,

Pridarė žmogui daug žalos.

Dėl šios, negyvėliams skirtos religinės reklamos,

Išnyko tikras dvasingumas iš žmogaus galvos.

 

Tokia yra karti Tiesa šiandien.

Pasiekėme tokius tamsius laikus,

Kai nebegalim eit keliu visi kartu išvien,

Nes Vienį padalinom mes į atskirus dievus.

 

Nors žmonės laukia kokio tai “Prisikėlimo”,

Kuris gal būt išgelbės nuo grėsmės.

To laukt neverta, kaip ir masių “Pakilimo”,

Melu tokiu religiniu tikėt nėra prasmės.

 

Iliuzijoj miegot, gal daugumai ir patogiau.

Bet kuo tikėti tingint, gal  lengviau.

Apsigraibykit, ar nemiegat pagaliau?

Tapt Gyvu galimybės juk nebus daugiau.

 

Taip, Jis ateis, o gal jau ir atėjęs...

Ir kam iš tikro Jis galės padėt?

Tik tam, kame tas Lotosas jau sužydėjęs,

Kas gali šiandien Tai prajaust ir vidumi girdėt.

 

Ateis atskirti Gyva nuo Negyvo,

Stebėt ar galime pasiekt apsijungimo

Ir Lotosus atskirt nuo demono purvyno.

Tokia yra esmė šio Dvasios atėjimo.

 

Mums teks patiems atlikt pasirinkimą,

Dvasia toliau gyvent, ar laukt “prisikėlimo”?

Mes patys kalam savo dvasinį likimą.

Nieks niekur nenuves, be mūsų sutikimo.

 

Toks prasimušęs dvasinio brandumo vėjas,

Atneš draugystės, santarvės idėjas.

Žmogus iš tikro Meilę žemėj sėt atėjęs

Ir Siela tam yra geriausias padėjėjas.

 

Mums Dievas visad gailestingas,

Atsiūs žinias, kas atsibust norės.

Kaip tikras Tėvas rūpestingas,

Jis kelią į Namus surast padės.

 

Nereikia Jam jokių tarnų ir nuolankumo,

Nereikia Jam religijų ir vergo baimės.

Pakanka tikro mūsų Žmoniškumo,

Tenori vieno – mūs begalinės Laimės.

 

Tos Laimės dvasioj iš vidaus,

Jau niekas niekad neatims.

Žmogus kaip Angelas toliau keliaus

Ir Dvasinis pasaulis jį bet kada mielai priims...

 

Taikos ir ramybės Sielai

Peržiūrų: 1482 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.0/4
Viso komentarų: 10
1 tiesos ieskotojas   (22.01.2016 21:42)
aciu Virgi uz zinias. Sunku nepaklysti. Siela jaucia bet protas blaskosi.

0  
2 virgis   (23.01.2016 00:21)
Nepaklysti sunku, jei vadovausiesi tik protu ir nekreipsi dėmesio į jausminę savo sudedamąją. Protas, o tiksliau sąmonė ir turi taip daryti, jis visada blaškysis, nes tai jam svetima. Tokia ir pareiga, kaip materijos dalies, stengiasi kaip įmanoma ilgiau išlaikyti mus čia, šiame mums svetimame demonų pasaulyje, rakinant materijos grandinėmis, maitinantis tuo, kas pas mus vertingiausia, mūsų dėmesiu. Nebūtų mūsų dėmesio, nebūtų ir demoniško pasaulio. Tas protas - borto kompiuteris, nori įtikinti automobilio vairuotoją - asmenybę-dvasią, kad ji yra tik automobilis-kūnas ir kad dėmesį skirtume tik tam, tik automobiliui ir jo servisui, kad ruoštumės tik į savartyną, kai išnaudosime savo degalus-praną.
Šiandien pasaulis  yra toks piktas todėl, kad mes esam tokie, mes pikti, mes jį tokį padarėme ir toliau tai darome. Kitaip sakant, riedame visai į kitą pusę, nei mums reikia prie bedugnės krašto. Bet mūsų galimybėse jį bet kada pakeisti, teriekia atlikti teisingą pasirinkimą, ne į susinaikinimą, kaip ir kiekvienos vartotojiškos sistemos, o į dvasinį tobulėjimą ir sekti ne proto nuorodomis ir išvadomis, o tuo beribiu, kurį kiekvienas gali pajusti savyje, nuraminus protą ir išsivadavus iš minčių nors trumpam suteikiant  dėmesį dvasiniam pradui. Juk norint kažką gauti, reikia ir atiduoti, šiuo atveju savo vertingiausią ir brangiausia turtą - dėmesio jėgą.Meilė negali būti vienpusė, tame tarpe ir Dievo, tai abipusis veiksmas.
Na o jaučia mumyse ne Siela, o  būtent mūsų Asmenybė - dvasia (šventosios dvasios dalis).  Būtent ji turi individualumą ir jai reikia rasti kelius prie Sielos vartų, Dievo pasaulio vartų. Prajausti tuos giluminius jausmus sklindančius iš tos tobulos ir beribės mūsų dalies, Dievo pasaulio dalies, tokios kaip Siela. Ji tobula kaip Dievo pasaulio dalis, bet ji neturi individualumo, kaip mūsų dvasia -asmenybė. Ir tik sustiprinus savo dvasios dėmesio jėga į tą "sidabrinį siūlą", einantį nuo Sielos, paaukštinus vibracijas Meilėje ir pasiekus rezonansą su Siela, mes turime šansą susilieti su Ja ir tapti vienu su Vieniu, tapti tuo, kuo iš tikro ir esame - Dvasinio pasaulio dalimi, tik subrendę ir patobulėję. Tapę tikrai vertais būti tos amžinos laimės ir Meilės karalystės gyventojai. Kitaip sakant - tapti Angelais.
Jei nors trumpam pajuntame tą vidinę laisvę, tą begalybę, nors trumpam prasiskleidžia Lotosas, nušvinta ir šis pasaulis, jis prašviesėja su lig kiekvienu dvasingumo mūsų žybsniu. Ir tas trumpalaikis mūsų egzistavimas įgauna tikrą prasmę ir tarsi feniksas iš pelenų žmogus pakyla virš tos būties kasdienybės, supratus kas jis ir kur jam reikia eiti. Juk verta tai pabandyti, nepaisant visų proto išvedžiojimų. Kas gali būti vertingiau nei įgyti tikrą gyvenimą, amžiną gyvenimą Jo pasaulyje? Tai svarbiau ir dėl to mes visi čia, tik dėl vieno tikslo. Daugiau nėra jokio tikslo. Visa kita tik tam, kad mus nutraukti nuo to tikslo, suklaidinti, supainioti, kad mes amžinai ieškotume ir niekada nerastume išėjimo. Nors jis visai šalia, visai čia pat ir mes jį visada nešiojamės savyje. Tereikia tik atverti tuos amžinybės vartus, prie kurių Jis mūsų visada laukia ir visada lauks, kaip rūpestingas tėvas Namo grįžtančių suaugusių vaikų, kurie nusikratė purvo ir iškleidė šviesos sparnus, kurie dalina Meile ir apšviečia pačius tamsiausius kampelius. Tad pirmyn broliai ir sesės, sukurkim rojų čia žemėje, juk tam mes ir esame, tam ir duota mums pasirinkimo laisvė ir dėmesio jėga. Tereikia tiek nedaug, nustot meluot pačiam sau ir pažvelgus į veidrodį užsiduoti sau klausimą - Kas esu aš?

Taikos ir ramybės Sielai

3 virku   (27.01.2016 11:58)
Ačiū gražios eilės. Bet ar pastebi Virgi, kad vis daugiau žmonių prabunda, nušvinta, vis daugiau pasuka dvasingumo keliu...žinoma nebūna taip, kad nušvisi ir tai visam gyvenimui, tai nuolatinis procesas, kiekvieną akimirką reikia nušvisti, pabusti vis naujai, reikia išlikti šioje akimirkoje ir kuo dažniau būsi šioje akimirkoje, tuo dažniau būsi nušvitęs, kitu atveju būsi praeityje arbaateityje, kito kelio nėra šiame iliuziniame pasaulyje. O nušvitimo akimirkos būna trumpos bet ne nuolatinės. Tai vadinasi sąmoningumo religija, kuomet tuo keliu eiti ir vis sąmoningieji

+2  
5 virgis   (27.01.2016 22:58)
O kodėl būna trumpos tos nušvitimo akimirkos? Kas maišo gyventi dvasia visada? Iš tikro niekas nemaišo. Mes patys nenorim, bijom kažką prarasti, ką "kiti pasakys", kad būsim ne "kaip visi". Nes dar labiau traukia ir domina materija, ne dvasingumas. Žinoma, nes iš dviejų saldainių, vienas kurių ne dėžutėje matomas, o kitas dėžutėje nematomas, rinksis tą kuris matomas ir pažįstamas, žinomas, nes dėžutėje gali būti bet kas,  skanesnis ir neskanesnis, arba visai tuščia. Kas nežinoma visada protą baugina. O kodėl baugina? Todėl, kad nėra žinių, niekas to  nuo pat vaikystės nemokino ir nemokina, neaiškino, o atvirkščiai, visais įmanomais būdais bandė ir bando nuo to nukreipti į šoną.
Bijome prarasti kažką tai tokio vertingo čia materijoje. Bet ką mes čia galime prarasti? Ką mes iš čia išsinešime ne už ilgo išeidami? Nieko, jei netgi gyvybę ir tą prarasime. Tai ar verta tą nieką iškeisti į amžinybę, ar verta tik tam laikinam ir nereikšmingam suteikti savo dėmesį? Manau ne.
Gali perskaityti nors tūkstančius išminčių knygų, bet iš to nebus jokios naudos, jei įgytų žinių nepanaudosi praktiškai. Jei ir toliau tik sėdėsi toje pačioje vietoje su savo visais velniais galvoje ir mąstysi apie dvasingumą, puoselėjant mintis, jog eini dvasingumo keliu, vietoje to, kad atsikelti ir tikrai nepaisant nieko juo eiti. Tad ir toliau liks tik trumpos nušvitimo akimirkos, kurios pačios niekada nepailgės, jei mes patys nepridėsim savo pastangų, jei mes patys nesuvoksim kaip pažaboti savo būtybes, kaip suteikti dėmesį tik tam amžinam, jei to meilės jausmo iš vidaus nesustiprinsim savo dėmesiu, jei ir toliau blaškysimės proto labirintuose, kurie niekada nesibaigs.
Mes patys renkamės ar pasitenkinti tik trumpalaikėmis "nušvitimo" akimirkos ar iš tikro žengti pirmyn. Sąmoningėja, tobulėja protas, o kaip gi dvasia? Kaip su ja? Ar ji tobulės ir vystysis, jei mes tam neatliksime jokių pastangų, pasitenkinant tik proto sąmoningumo didinimu? Kam suteiki dėmesį, tą ir gausi, tuo ir būsi. Jei suteiki dėmesį tik materijai, proto sąmoningumui, nesvarbu, nors ir dvasiniais tekstais, tai materija ir likti. Kaip sėdėjai, taip ir sėdėsi, galvodamas kad eini. Tai tik eilinė sąmonės apgaulė, eiliniai spąstai dvasiai.
Tad jei jauti nors akimirkas to amžino, kabinkis už to siūlelio ir nebepaleisk jo niekados, tik stiprink tą ryšį su amžinybe. Atsakyk tuo pačiu į ištiesta ranką iš anapus - ištiesk savają, suteik dėmesį tam, leisk labiau išsiskleisti tam tikros Meilės dvelksmui. Ir nereikia to gėdytis, stabdyti, tegul išsilieja tai laisvai, kaip saulės spinduliai, te sušyla juose kiti sustingę bendrakeleiviai, tebūna šilta ir gera visiems, nepaisant kokios jie spalvos ar tikėjimo. Tai ir yra tas Laimės Švyturys kurio daugelis ieškojo, bet taip ir nerado, pasiklydę buities sušneliuose. Tad sėkmės ir drąsos atverti tyro vandens šaltinį savyje, tai svarbiausia.

Taikos ir ramybės Sielai

+1   Спам
4 laume   (27.01.2016 12:16)
Gerai virku rašo---atėjo toks momentas, kad skaitai tuos praeties str. ir komentarus,o norisi vis daugiau ir plačiau.Tikrai buvau įstrigusi praeity , o gal siek tiek ir ateity,,,,Įdomu, kaip yra kitiems šio linko dalyviams.
Gal ir DOREMI  galėtų pasisakyti.
 O Virgis tegul kuria , deda ištraukas, o svarbiausia rašo savo komentarus.Dabar tikrai suvokiu jo potencialą ir žinių gausumą bei gilumą.Dėkui VIRGI.

+1  
6 virgis   (27.01.2016 23:29)
Dėkui ne man, o Jam. Tai Jis suteikia žinias ir Myli mus, nepaisant visų mūsų išdaigų. O aš tik stengiuosi vykdyti Jo valią, nors kiek prie to prisidėti, kas man suteikia didžiulį džiaugsmą, kurio neišreikšt žodžiais, nors jų ir nereikia šioje vietoje.  Ačiu Jam už suteiktą šansą prabusti man ir kitiems.

Su pagarba ir Meile

7 laume   (28.01.2016 17:18)
Tikrai ačiū JAM.

8 spurgelis   (28.01.2016 18:50)
Ačiū jums,būtent jums,Virgi. nes Dievas niekam kažkokio šanso atskirai nei suteikia,nei kažkam nesuteikia,nei juo lab atima. Tai būtent mūsų pasirinkimai suteikia mums galimybę įprasminti Dievo esmę ir pateisinti tą pirminį Dievo žybsnį kaip "atskirą" dalelę sielos kelionės pradžioje. Tad,Virguti, būtent jūsų pasirinkimas per save atskleisti Dievą skatina visus skaitytojus gyventi kasdieniame Dievo pažinime.

9 Gėlė   (29.01.2016 14:45)
Niekas, kaip bebūtų keista, tarp amžinųjų vertybių nepaminėjo ištikimybės. Iš tikrųjų tai yra sudėtinga. Žmonės kai kada jausdavosi nepatogiai, kad jie negali pasakyti tų vertybių. Aš ir pats turbūt negalėčiau. Todėl tai būdavo toks provokacinis bandymas priversti žmones susimąstyti.
O kokias vertybes paminėjo kone visi?
Visi paminėjo meilę. Tai yra tas pagrindas, iš kurio viskas išeina.
Sunkiausia yra vis tik atleisti sau. Nes nuo savo praeities nepabėgsi. To, ką tu prisimeni, negali ištrinti iš atminties. Tada atleisti yra sunku – neužmirši, ką esi padaręs kitiems, ką esi padaręs sau.
Ateina tas momentas, kai žmogus galvoja, ką jis padarė gero ir ką blogo, kiek jis mylėjo, ar galėjo daugiau. Tada jis pats dega arba nedega, daugiau ar mažiau pats save svilina.
iš:

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/9105/j_v_turas_pavarges_nuo_ejimo_jautiesi_taip_lyg_dievas_ziuri_i_tave_ir_dziaugiasi

10 Donny   (30.01.2016 22:17)
Gražios eilės.

Radau naujos info. Apie jau minėtus dalykus šiame saite, bet kitaip.
ДЕМОНЫ Среди Людей - Аслан Дзитиев 2015
https://app.box.com/s/zqz1eq8bczonimb12mil35bzfxvcn83u

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Sausis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0