Pagrindinis » 2010»Rugsėjis»16 » Aukšto išsivystymo lygio civilizacijos buvimo mūsų planetoje randami patvirtinimai
11:45
Aukšto išsivystymo lygio civilizacijos buvimo mūsų planetoje randami patvirtinimai
Stulbinančių savo matmenimis, nesuderinamumu su žmogaus fizinėmis galimybėmis statinių galima rasti daugelyje pasaulio vietų. Žymiausias jų – Baalbeko terasa Libane, esanti už 85 km į šiaurryčius nuo Beiruto. Ant jos kadaise stovėjo didinga Jupiterio šventykla. Ikiromėniškosios epochos pagrindas, ant kurios stūksojo ta šventykla, sudėta iš neįtikėtinai didelių tašytų blokų, tikrai daro įspūdį. Pietvakarinėje pagrindo sienoje riogso trys kolosalūs megalitiniai blokai, vadinami trilitonais. Kiekvienas jų siekia vidutiniškai 21 metrą ilgio, 5 metrus pločio ir 4 metrus aukščio. Sveria jie kiekvienas po 800 tonų. Nežiūrint į grandiozinį dydį, blokai taip kruopščiai sudėti ir sujungti tarpusavyje, kad į tarpą tarp jų nė adatos neįkištum. Joks atpasakojimas negali perteikti sukrečiančio įspūdžio, kurį sukelia šių blokų regėjimas savo akimis. Kad išjudinti tokius blokus iš vietos, reikėjo vienu metu darbuotis 40 000 žmonių.
Šiuolaikinio mokslo versija, kad tai pastatė Romos imperijos kareiviai tiesiog juokinga ir neatlaiko jokios kritikos. Kas gi pastatė tokius gigantiškus pamatus ir kam? Ši mįslė tūkstančius metų dirgina žmogaus vaizduotę. Arabai mano, kad Baalbekas priklausė mitiniams karaliui Nimrodui, kuris kažkada valdė šią Libano dalį. Viename arabų manuskripte, rastame Baalbeke, sakoma, kad Nimrodas pasiuntė gigantus, kad jie atstatytų Baalbeką po Tvano.
Panagrinėjus kolonas, kurios yra įspūdingo dydžio, specialistai pastebi jų mechaninio apdirbimo pėdsakus, o granitas yra gana kietas ir sunkiai apdirbamas akmuo, net ir šiuolaikinėmis technologijomis. Tokių dydžių staklių net nėra, taip pat kaip ir apdirbimo įrankių.
Kaip ir Baalbeke Livijoje, tokie pat artefaktai tik dar įspūdingesni randami ir dabartinės Kinijos teritorijoje
Na o Egipte tokių techninio apdirbimo ir aukšto civilizacijos lygio dalykų yra kiekviename žingsnyje. Pilna mechaninio akmens apdirbimo pėdsakų ir nepamirškite, kad tai buvo juodasis arba mėlynasis bazaltas, granitas. Tai patys tvirčiausi ir sunkiausiai apdirbami akmenys mūsų planetoje.
Abusiras
Asuano akmens karjeras
Prie Gyzos piramidės, irgi matomi mechaninio apdirbimo pėdsakai.
Karnakas
Stela (stabų) Aksumo kompleksas Etiopijoje.
Bet labiausiai domina nugriuvusi Stela, kurios svoris siekia apie 500 tonų. Vietinės legendos, taip pat kaip ir pietų Amerikoje indėnų pasakoja, kad jas pastatė ateiviai baltieji žmonės, mokėję suminkštinti ir sukietinti akmenį (eterinio sūkurinio spinduliavimo generatoriaus pagalba, keičiant kristalinės gardelės elementų sąryšį, vibravimo dažnį).
Tianaka prie sienos tarp Bolivijos ir Peru. Akmens svoris siekia 440 tonų. Viena iš legendų pasakoja kad tokie didžiuliai akmens masyvai buvo pernešami oru naudojantis "Dūdų garsu". Kitaip sakant pasiekiant su jų pagalba reikiamo elektromagnetinių virpesių rezonansą, kuris sutampa su savuoju žemės dažniu 7,5 hercų, leidžiančiu išardyti molekulių kristalines gardeles, kas savo ruoštu pašalina žemės gravitaciją ir akmuo tampa besvoris žemės atžvilgiu. Panašios legendos aptinkamos ir senovės Egipte.
Oljantaitambo, Mačiu- Pikčiu, Peru valstybė.
Pagal vieną iš indėnų legendų Saksaiumano tvirtovę Kusko mieste ir Mačiu-Pikčiu, pastatė Virakočiai - baltieji, barzdoti ateiviai, pusiau dievai, kurie valdė akmens suminkštinimo ir sukietinimo menu (sūkuriniu eteriniu spinduliavimo generatoriumi).Tvirtovėje randami akmenys nuo 50 iki 360 tonų svorio, 3600 metrų aukštyje virš jūros lygio, sudėti be jokių tarpų, kurių nesugebėtų pajudinti iš vietos šiuolaikinė technika. Pats didžiausias akmuo sveria 360 tonų.
Saksaiumano tvirtovė
Kaip tokie akmenys galėjo būti pernešami. Atrodo kad šių statinių statytojams buvo visiškai nesvarbu kokio dydžio ir svorio akmuo. Jie panaudodavo skirtingo dydžio akmenis tik todėl, kad vienodų nebuvo ir panaudodavo tą, kuris buvo po ranka. Tokią akmens apdirbimo technika gali būti paaiškinama labai paprastai - levitacijos pagalba (daikto svorio praradimas ar gravitacijos įveikimas). Tai atlikti buvo įmanoma panaudojant eterinio sūkurinio spinduliavimo generatorių, kuris keičia levituojamo daikto, o tiksliau jį sudarančių atomų, kristalinės gardelės sąryšį. Na o tai savo ruoštu veikia daikto svorį, tiksliau jis nebeveikiamas gravitacijos, kai tokio veikiančio generatoriaus rezonansas sutampa su nuosavu planetos rezonansu ir lygus 7,5 hercu.
Puma-Punku
Stebina akmens viduje idealiai atliktos išpjovos. Specialistų tvirtinimu taip galima atlikti tik mechaniniu būdu, žinoma tik ne su mūsų laikų civilizacijos technika.
Bet levitacija - tai ne tik levituojamo daikto nukreiptas judėjimas be atramos erdve, sugriovus jo molekulines struktūras, o ir jų atstatymas, perstūmus daiktą į reikiamą vietą, kad svoris sugrįžtų vėl tam daiktui.
Levitacijos pagalba, panaudojant molekulinių ryšių nutraukimą, buvo apdirbami akmeniniai blokai kurie pavaizduoti foto viršuje.
Tai patvirtinantis radinys yra šis piešinys. Kuris rastas vienoje iš kolonų vaizduojančių toltekų vadus, kairiame kampe pavaizduotas žmogus su kuprine ant nugaros, apdirbantis akmenis ugniasvaidiniu įrankiu. Iškilo versija, kad tai gali būti plazminis pistoletas. Jis visiškai atitinka įrankius, kurie pastebėti kitose statulose, rastose Tullos komplekse B piramidėje. Tai Toltekai(Atlantų porūšis), kurie laiko rankoje panašius įtaisus. Tai nebuvo plazminis instrumentas, o instrumentas kuris remiasi levitaciniu metodu - galintis atlikti medžiagos kristalinės gardelės ryšių suardymą, tuo pačiu ir apdirbamo akmens suminkštėjimą, spinduliuojant aukšto dažnio skersinius energijos srautus. Toks poveikio srautas būdavo kiaurinės ar net adatinės konfigūracijos.
Toje vietoje nutrūkdavo kristalinės gardelės jungtys ir kad po veikimo tuo prietaisu nutraukimo jos neatsistatytų, ta akmens dalis būdavo pašalinama. Taip galima gauti akmens užapvalintus sujungimus ir įvairias formas. Tai ir buvo vadinama plastilinine akmenų jungtimi. Ši molekulinių ryšių nutraukimo technologija neseniai, prieš 120 metų vėl buvo pakartota D. Kili, talentingo išradinėtojo. Jis iš naujo atkūrė "dievų įrankį" o jo bendraamžiai netgi juo pasinaudojo, bet viskas slaptai prapuolė ir nieko apie tai daugiau nežinoma, didžiausia paslaptis. Tokį panašų generatorių buvo sukūręs ir žinomas latvis E. Lidskalninš, kuris pats vienas Floridoje pastatė "koralų pilį". Šio statinio sudarančių megalitų bendras svoris 1100 tonų.Plačiau straipsnyje "Koralų pilies paslaptis"
Panašų generatorių sukūrė ir V. S. Grebenikovas. Jis jo pagrindu sukurta platforma įveikdavo gravitacija.
1990 metais dabartinės Baškirijos teritorijoje buvo rastas trimatis žemėlapis, pagamintas iš tvirto akmens dolomito. Pagrindinė sėkmė buvo tame , kad šito žemėlapio fragmente buvo pavaizduota gerai žinoma teritorija, tik dėl to atsitiktinumo radinį galima buvo identifikuoti kaip žemėlapį.
Padaryti tokį žemėlapį reikėjo aukšto lygio technologijų, kurių ir dabar dar nėra. Šie žemės paviršiaus stebėjimai turėjo būti atlikti iš kosmoso. Jame pavaizduotas upių ne tik plotis ir ilgis, bet ir gylis. Visa tai tarsi nulipdyta reikiamo dydžio ir išmatavimų, nepamirškit kad tai akmuo sunkiai apdirbamas. Šiuolaikinis mokslas dar ir dabar nesugeba tiksliai nustatyti upių dugno profilį, o mūsų protėviai tai mokėjo. Žemėlapyje matosi žemės drėkinimo kanalų po 500 metrų pločio kompleksai, 12 užtvankų 300-500 pločio, ilgiu apie 10 km. ir gyliu 3 km. Tam reikėjo pergabenti apie kvadrilijoną kilometrų žemės. "Kūrėjo žemėlapis" kaip ją vadina, ne vienintelis materialus patvirtinimas, kad šiose teritorijose gyveno aukšto išsivystymo lygio civilizacija.
Tai įvyko 1969 metais Kemerovo srityje, Tisulsko rajone, kaime Ržavčik. Vykdant sprogdinimo darbus, akmens anglies kasimo karjere, viduryje akmens anglies plasto, 70 metrų gylyje, kalnakasys Kornouchovas ( vėliau žuvęs, su motociklu po Krazo ratais, galvojama ne atsitiktinai) rado dviejų metrų marmurinį stačiakampi, idealiai techniškai apdirbtą, skrynia. Pagal viršininko A.A. Masalygino (1980 metais mirė -oficiali versija, nuo skrandžio opos) nurodymą, darbai buvo sustabdyti, skrynia iškelta į viršų ir pradėta bandyti atidarinėti,daužant per kraštus suakmenėjusios sutepties. Ne kiek nuo smūgių, kiek nuo saulės spindulių, sutepimo sluoksnis pasidarė skaidrus skystis ir nubėgo. Vienas, aštrių pojūčių mėgėjas, pabandė jo skonį (po savaitės išprotėjo, vėliau žiemą rado sušalusį prie savo namo durų). Skrynios dangtis buvo idealiai tiksliai prigulęs. Atidarius skrynią, visi nuščiuvo. Tai pasirodo, buvo karstas iki kraštų pripildytas melsvai rožinio idealiai skaidraus skysčio, po kuriuo gulėjo 180 cm. aukščio nepaprastai graži moteris iš išvaizdos, metų apie 30, su europietiškais veido bruožais, plačiai atidarytomis, mėlynomis akimis. Tamsiai rusvi iki pusiaujo plaukai, kruopščiai apkarpyti trumpi nagai. Apsirengusi balta su išsiuvinėjimais, permatoma suknele, apatinių rūbų nebuvo, atrodė tarsi ji ne mirusi, o miega. Prie galvos apie 25 cm. juodos spalvos užapvalintais kampais dėžutė, primenanti mobilų telefoną. Po kiek laiko, atvyko krūva "viršininkų" ir pareiškė, kad vieta užkrėsta, atitvėrė ją ir surašė visus, kas buvo prisilietęs ar arti stovėjo karsto. Karstą jie pradėjo nešti prie malūnsparnio, su kurio atskrido, bet našta pasirodė per sunki ir nusprendė pasilengvinti užduotį, nupilant skystį. Kai tik skystis buvo pašalintas, lavonas iškart pradėjo tamsėti. Tada skysti vėl užpylė ir juodumas pradėjo staigiai dingti. Po minutės, jos skuostuose vėl atsirado raudonis, tapo kaip gyva. Karstą uždarė ir liepė visiems išsivaikščioti. Po penkių dienų į kaimą atvyko pagyvenęs profesorius, kuris perskaitė lekciją apie vykdomus tyrimus ir jų rezultatus, sakydamas, kad šis radinys apvers visą istoriją. Papasakojo, kad moters kūnas atitinka šiuolaikinį žmogų 100 procentų, suknelės ir skysčio medžiagos nepavyksta techninės analizės, nes žmonija dar neturi prietaisų tai atlikti, kas rodo aukštą civilizacijos lygį. Po kiek laiko buvo atliekami, slapti kasinėjimai tame rajone, ir iš ten dirbusių darbininkų pavyko sužinoti tik tiek, kad buvo atrasta visa akmens amžiaus kapavietė. Žinoma, vėliau apie visą šitą, buvo sąmoningai užmiršta, o tie liudininkai, kurie nenorėjo užmiršti, greitai mirdavo. Dabar pakalbėsime apie mūsų protėvių paliktas observatorijas.Viena iš įdomiausių ir sudėtingiausių tai Arkaimas, pietų Uralo stepė, Čeliabinsko sritis.
Tai sudėtingos geometrinės struktūros konstrukcija, pastatyta tinkamoje vietoje, kur susijungia pietinės ir šiaurinės upės, patogi vieta stebėti šviesulius, leidžiantis jiems prie horizonto. Statinys griežtai orientuotas į pasaulio šalis, rytai- vakarai, šiaurė-pietūs, linijos praeinančios pro konstrukcijos geometrinius centrus. Konkurenciją, pagal Arkaimo konstrukcijos orientavimo tikslumą, gali sudaryti tik kai kurios Egipto piramidės, kurios yra jaunesnės keliais šimtais metų.
Vidinis ratas buvo skirtas saulės stebėjimui, išorinis mėnulio. Tam tikslui būdavo naudojami viziriai, artimas, tai galėjo būti bet kuris konstrukcijos elementas ir tolimas, natūrali kalva ar dirbtina konstrukcija esanti pakankamu atstumu nuo konstrukcijos (šautuvo taikiklio principas). Ši konstrukcija patvirtina tai, kad tuometiniai astronomai visiškai tiksliai ir teisingai išskaičiavo precesijos (pasaulio ašigalio apibrėžiamas ratas aplink ekliptikos ašigalį per 25920 metų)parametrus. Tai keičia mums peršamą istoriją, kad precesija pirmieji išskaičiavo graikai ir rodo aukštą arijų civilizacijos lygį. Taip pat tai galėjo būti ir priešlėktuvinė gynybos sistema, sauganti atitinkamą žemės plotą. Apie eterinius sūkurinius spinduliavimo generatorius jau rašiau.
Staunhendžą sudaro 82 penkiatoniai megalitai ir 30 akmeninių blokų po 25 tonas, penki gigantiški trilitai kiekvienas po 50 tonų. Akmenys atgabenti iš Velso 385 kilometrų atstumu. Tyrimai parodė kad stovi tie megalitai apsupti tarsi energetine gyvatuke einančia viršun. Užtenka paliesti megalitus rankomis kad pajusti energijos srautus. Prietaisai rodo visus žinomus garso ,gravitacijos magnetinio lauko charakteristikų pasikeitimus. Jeigu pavyzdžiui apeiti jį aplink su kompasu tai raudona rodyklė visada rodys ne į šiaurę o visada bus nukreipta į to komplekso centrą.
Ne per seniausiai netoli prie Adis-Abebos archeologai aptiko iškaltą uoloje piešinį, kurio amžius siekia apie 5000 metų. Jame tiksliai pavaizduotas Staunhendžas ir iš jo centro startuojantis kosminis laivas. Tyrinėtojams pabandžius tyrinėti anomalius reiškinius Baikanuro kosmodromo biolokatoriaus pagalba, pastebėjo kad jo centro įsimagnetinimas toks pat kaip ir Staunhedže, tuo tik patvirtinant šio statinio paskirtį atvaizduota piešinyje ant uolos sienos. Viena iš versijų galėtų būti tokia kad tai - tarp planetinis navigacinis švyturys, generuojantis dirbtinį savojo planetos dažnio koeficientą, kas leido šumerų "dievams" atlikti skrydžius iš Žemės į mėnulį ir atgal. Britų tyrinėtojas A.Tomas tvirtina kas statinys ne tik orientuotas į visas pasaulio šalis, bet kad ir jo bazinių akmenų sudarytų stačiakampių ašys tiksliai orientuotos į 8 kertines Mėnulio orbitos padėtis. Jei statiniai būtų paslinkti bent porą milių į pietus ar šiaurę, ta geometrinė priklausomybė jau nebeveiktų. Taip pat tai galėjo būti - megalitinė plazmos mėtymo patranka, priešlėktuvinis kompleksas.
Velykų sala arba Rapanujis (polinez. Rapa Nui – „Didysis Rapa", isp.Isla de Pascua) Statulos- dar viena paslaptis, kuri visiškai niekieno nepaaiškinama. Pabandysim tai ištaisyti. Reikia pradėti nuo to kad tai yra sala, atskirta vandenyne nuo kitų žemės plotų, o tai reiškia gerai matoma iš kosmoso ir ją su niekuo nesumaišysi. Tai leidžia atlikti stebėjimus nenusileidus planetoje. Antras dalykas yra tai, kad žemės gravitacija, pagal vieną iš teorijų, yra nepastovi ir su laiku periodiškai kinta. Tai priklauso nuo to, kad keičiasi pirminės materijos(šiuolaikinio mokslo vadinamos" juodosios materijos" ar dar vadinamas visatos vėjas ) tankis, kuris nėra vienodas visose mūsų visatos vietose. Tankis keičiasi priklausomai nuo to kuriuo visatos sluoksniu juda mūsų saulės sistema. Pirminės materijos tampa tankesnės ir atitinkamai daugiau sąveikauja su žemės branduoliu, tuo pačiu keisdamos jo tankį, o tai savo ruoštu keičia ir gravitacijos poveikį fizinių kūnų atžvilgiu, kurie randasi planetos paviršiuje. Tos civilizacijos atstovams kurie paliko šias statulas, buvo svarbu žinoti gravitacijos jėgą, veikiančią šioje planetoje. Todėl statulos yra ne kas kita o planetos gravitacijos matavimo įrenginys.
Tos kepurės- skirtingi svoriai, veikiantys kaip gravitacijos rodiklis. Kuo statula lengvesnė, tuo greičiau yra paveikiama gravitacijos, kuo didesnė gravitacija tuo bus paveiktos sunkesnės statula. Aš įsitikinęs kad visos jos yra skirtingo svorio, nors tuo niekas nesidomėjo, iškeldami savo moksliškas, o tiksliau niekuo nepaaiškinamas absurdiškas ir juokingas versijas.
Dalis statulų yra be postamentų. Gravitacijos dydis buvo nustatomas pagal tų statulų sulindimą į žemę, todėl aišku jos turėjo būti žymiai didesnės.
Pati didžiausia moai (statula), "El Gigante" yra 21,6 metro aukščio. Ji stovi Rano Raku karjere, svoris maždaug apie 160 tonų.
Įdomūs it patys postamentai, ant kurių stovi dalis Moai statulų. Jie pastatyti iš didžiulių daugiatonių blokų, tarpai tarp jų tokie maži, kad net skutimosi peiliukas nepralis. Kažkas panašaus, kas buvo pietų Amerikoj, Baalbeke.
Gravitacijos matavimo statulų yra ir kitur, pavyzdžiui Egipte.
Jos skirtingo svorio ir nuo gravitacijos suiro lengviausia. Dar įdomu ir tai, kad daugumas tokių statulų vaizduojamos sėdint, su galvos sutvirtinimais (kuriuos vadina barzdomis), nes ateiviams mūsų planetos gravitacija tuo metu buvo per didelė, todėl jie negalėjo netik stovėti, bet ir nulaikyti savo galvos be sutvirtinimu.
Japonijoje irgi randame, taip vadinama "plastilininė" jungtis. Edo pilis ir dar daugelis vietų.
Tokia technologija remiasi vėlgi eterinio sūkurinio spinduliavimo generatoriaus poveikiu, kai molekulinės gardelės struktūros tarpusavio ryšys laikinai pakeičiamas.
Apie Naska dykumą, šiandien nežino, tik tinginiai. Bet bėda tame, kad tyrinėtojai jau 20 metų negali atskleisti šio fenomeno paslapties. Plato Naska arba Pampa Naska, kaip vadinama Peru, tai dykuma išaižyta išdžiuvusių upių vagomis. Ji yra 450 km. nuo Peru sostinės Limos. Piešiniais padengta teritorija tęsiasi 50 km. iš šiaurės į pietus ir 5-7 km. iš vakarų į rytus. Paslaptingos linijos dengia 500 kvadratinių kilometrų plotą. Paslaptingų linijų ir juostų čia yra 13 tūkstančių, geometrinių figūrų apie 700, 100 spiralių, 30 gyvūnų piešinių. Visos linijos, tai grioveliai,30 cm. gylio, plotis kai kurių juostų siekia 100-200 metrų, ilgis iki 10 km. Vaizdai iš lėktuvo.
Susidaro įspūdis, kad didžiosios juostos padarytos panaudojant techniką, tokios jos tikslios ir nepriekaištingos.Netgi panaudojant šiuolaikinę geodezinę techniką, negalima pravesti liniją 8 km. ilgio, kad nukrypimas sudarytų mažiau 0,1%. Naskos piešinių kūrėjams tai pavyko. Mažesnės juosto, padarytos vėliau, rankiniu būdu, bandant pamėgdžioti didžiąsias. Jos jau nėra tokios tikslios.
Pats įdomiausias faktas yra tai, kad visos pagrindinės jos linijos, tiksliai nurodo kryptis į visas pagrindines mūsų planetos sakralines vietas. Tai yra:Tianaka Meksika-Saulės piramidė; Kčiunanas Kinijos piramidės; Bosnijos piramidė; Egiptas Luksoras-mirusių slėnis; Australija-vieta kurioje gali būti piramidė dar neištirta; Gelkos vulkanas- kuris užliejo buvusią piramidę.Kaip matote visi objektai pas mane yra aprašyti aukščiau ar bus dar žemiau. Dalis linijų baigiasi šuliniais ir didžiuliai požemine drėkinimo sistema.
1400 km. nuo Naska plato, prie Solisariso kalno yra aptiktas gigantiškas žmogaus atvaizdas. Jį pavadino "Atakamio gigantas", aukštis siekia 120 metrų, linijos ir piešiniai analogiški Naska piešiniams.
Naska plato nėra vienintelė vieta Peru, kur būtų aptikti paslaptingi piešiniai ir linijos. Viso dešimt km. nuo Naskos randasi Palposmiestelis aplink kurį vadinamame Palpos Pampa plato, yra tūkstančiai linijų ir piešinių.
Rutuliai randami Kosta -Rikojeir kitose pasaulio vietose. Pagaminti iš kietos lavos medžiagos, granodioritas, idealiai nušlifuoti. Kai kurių iš jų skersmuo siekia 3 metrus, svoris 16 tonų.Tokie rutuliai randami Gvadalapacha (Gvatemala), Auloluko (Meksika), Los- Alamos (JAV), Naujosios Zelandijos pakrantė, Egipte, Rumunijoje, Brazilijoje, Kazachstane, Franko Josifo žemėje.
JAV mokslininkas D. Eriksonas tikina kad šiems sferiniams radiniams yra apie 12 000 metų, nes jų randam ir jūros dugne, ten jie galėjo būti pastatyti kai ten dar buvo sausuma. Viena iš versijų yra kad tie kamuoliai pagaminti panaudojant skraidymo aparatus, o tiksliau jų sugebėjimus sukurti levitaciją ir destrukciją. Šios sferos būdavo naudojamos mūsų protėvių tam kad suformuoti reikiamo gylio šulinius. Vėlgi destrukcijos pagalba pakeitus grunto savybes ir kai akmeniniai sferai atitinkamo skersmens tapus žymiai sunkesne, ji pradėdavo slinkti žemės gilyn iki reikiamo gylio. Dar viena panaudojimo priežastimi gali būti jų panaudojimas kaip ruošinių, meninėms skulptūroms.
Laose, 1000 metrų aukštyje virš jūros lygio ant kalvų išmėtyti didžiuliai ąsočiai, nuo 1 iki 3,5 metrų aukščio, vieno metro skersmens, pats stambiausias iš kurių sveria 6 tonas.
Kai kurios buvusios įslaptintos foto, nugvelbtos iš specialiųjų tarnybų "nulaužus" apsaugos kodus
Tarpkontinentinių požeminių tunelių,kuriais ir šiuo metu naudojasi "slaptoji pasaulinė vyriausybė", ventiliacijos angos.
Foto iš dabartinio šiaurės ašigalio, tiksliai ne galiu tvirtinti, nes gali būti ir Antarktida, patvirtinančios ten buvusios civilizacijos. Kai kuriuose šaltiniuose minimos kartais kaip "Giperborėjos" pusiau dievų žemės, o tiksliau aukšto civilizacijos lygio žmonijos palikimas.
Įėjimas į tarpkontinentinį tunelį.
Foto iš Atlanto vandenyno, buvusi Antų (Atlantida) vienos iš arijų atšakos civilizacija. Bermudų trikampis. Na o piramidės - techniniai įrenginiai.
Foto iš vienintelio likusio mūsų planetos dirbtinio (daugiau apie tai sužinosite straipsnyje " Žmonijos atsiradimas") palydovo, mėnulio.
Tai, galėjo būti perėjimo vartai (žvaigždžių vartai). Apie vartų dydį, galite spęsti iš šalia esančio astronauto. Per juos galima buvo gabenti ne tik žmones, bet ir karinę techniką. Atsiranda natūralus klausymas. Kam reikėjo, tokių perėjimo vartų mūsų planetos palydove mėnulyje. Perėjimo tarp pasaulių vartai, buvo patalpinti dviejuose likusiuose palydovuose Fatoje ir Mėnulyje, po pirmos planetinės katastrofos, prieš 111 817 metų (nuo 2010). Kai buvo sunaikinta trečiasis palydovas Lėlia, kartu su visomis ten sukurtomis kosminių parazitų karinėmis bazėmis. Tai sako apie tai, kad tuo metu nebuvo reikiamos tų palydovų kontrolės iš mūsų planetos gyventojų pusės. Po pirmos planetinės katastrofos, buvo padarytos teisingos išvados ir likusiuose dviejuose palydovuose atsirado žvaigždžių vartai, per kuriuos, į palydovus galėjo operatyviai patekti ne tik žmonės, bet ir ginklai, tame tarpe ir termobranduoliniai. Dėja šia galimybe pasinaudojo ir Antai, įkūrę palydove Fatoje savo karines bazes, tam kad užkariauti mūsų planetą. Iš ten jie pradėjo vykdyti atominio ir termobranduolinio ginklo panaudojimą prieš vis daugiau juos nugalinčius mūsų protėvius arijus, gyvenusius Didžiosios "Asijos" (dabartinis Sibiras) teritorijoje, tolesnį scenarijų jau žinote iš straipsnio "Žmonijos atsiradimas". Mėnulyje rasta ne tik šie "žvaigždžių vartai"
.
Vėlgi iškyla klausymas, kam reikalingo piramidės mėnulyje. Visų pirma, jus jau žinote, kad jos niekuo nesusijusio su žmonių laidojimu, nebent buvo tam panaudojamos papildomai. Pagrindinė jų paskirtis buvo techninė. Tai, buvo terachercinių spinduliavimų įrenginys, taip pat tai, buvo ir gravitacijos stabilumą užtikrinanti, konstrukcija. Tarpplanetinė ryšio priemonė ir priešlėktuvinė gynybos sistema. Piramides, dažniausiai statė ypatinguose paviršiaus taškuose ir jos vykdė gravitacinių linzių funkciją, sudarančių gravitacinį stabilumą. Jas statydavo planetos plutos lūžio vietose, kad sumažinti magmos aktyvumą, tose vietose. Mėnulyje, piramidės pastatytos, mūsų protėvių, norint pakoreguoti šio palydovo orbitą. Todėl, visiškai akivaizdu, kad ten buvo statomos ir bazės po kupolu, aptarnaujantiems įrenginius žmonėms dirbti ir gyventi.
Labai primena Česukų piramidę Lietuvoje. Po kupolu, buvo akmeniniai statiniai, liekanas kurių ir rado tame pačiame mėnulyje.
Povandeniniai statiniai ir piramidės prie Jonaguni salos priklausančiai Japonijai
Netoli nuo Janaguni piramidžių, po vandeniu esančių, aptikta iškalta galva su hieroglifų užrašais. Tai tikrai ne gamtos sukurtas dirbinys. Visi randami mūsų planetoje megalitai dažniausiai gali būti siejami su techninėmis jų panaudojimo galimybėmis, kaip ryšio ar gynybinėmis konstrukcijomis.
Kolos pusiasalio seniausios pasaulyje rastos piramidės
Mokslininkai išsiaiškino kad piramidės stovi tiksliai orientuotos į rytus ir vakarus. Funkcinė jų paskirtis - tiksli observatorija, leidžianti stebėti dangaus objektus, gynybinė konstrukcija nuo antskrydžių. Analizės parodė kad piramidėms mažiausiai 9000 metų.
Tai dar ne viskas netoliese nuo tos vietos rasti ženklai pastebimi tik iš skrydžio, primenantis runų raštą.
Piramidės Bosnijoje, analizė susidariusio grunto virš piramidės nustato kad jų amžius siekia 10-12 tūkstančių metų. Tai yra įmanoma ir todėl, kad ledynmetis tos teritorijos nepasiekė ir joje nebuvo niekada.
Tibetas saugo daugybę mūsų pasaulio paslapčių ir mįslių. Ekspedicijos einančios legendų ir pasakojimų pėdsakai, aptiko ten patį didžiausią piramidžių kompleksą pasaulyje (daugiau nei 100). Pagrindine šio komplekso piramide yra "šventuoju" vadinamas Kailaso kalnas (aukštis 6714 metrų).
Aplink jį išsidėsčiusios kitos piramidės (100-1800 metrų aukščio). Daugelis iš tų piramidžių surištos su išlenktomis ir lygiomis akmeninėmis konstrukcijomis, pavadintomis "veidrodžiais". Jų dydžiai įspūdingi nuo 350- 800 metrų aukščio. Patys didžiausi " veidrodžiai esantys šiauriniame ir vakariniame nuolydyje yra iki 1800 metrų aukščio, vadinamas "laiko veidrodžiu".
Būti prie jų yra pavojinga. Daugumas alpinistų dingsta be pėdsakų, o kurie grįžta greitai miršta nuo staigaus kūno senėjimo. Budistai tą vietą vadina planetos "ausimi" ir periodiškai ten medituoja. Tos meditacijos pagalba jų siela prisijungia prie energetinių ir informacinių srautų, kuriuos akumuliuoja piramidės ir veidrodžiai fokusuoja perduoda. Dar įdomesnis faktas kad ši konstrukcija glaudžiai rišasi su kitomis pasaulyje žinomomis piramidėmis ar anomąlinių reiškinių vietomis.
Tai tarsi viena planetinė techninė konstrukcija.1999 metai amerikiečių okeanografų Bermudų trikampyje buvo aptikta piramidė po vandeniu žymiai didesnė už piramides Egipte, patvirtina prielaidas apie vientisos planetinės techninės sistemos egzistavimą. http://www.aptr.ru/studies/kailas_1.html
Krymo pusiasalyje irgi aptikta piramidžių kompleksas, sudarytas iš 6 piramidžių, kurios tiksliai orientuotos pagal pasaulio kryptis.
Kinijoje yra per 100 piramidžių. Dauguma Kinijos piramidžių yra 5-50 m aukščio ir 12-150 m pločio.Piramidės Kinijoje yra nesaugomos vyriausybės ir niekada netirtos, daugumas iš jų padarytos iš molio, bet dalis padengta akmeniniai blokais. Didžiausia iš jų siekia 300 metrų aukštį ir vienos kraštinės pagrindas 500 metrų. Kinijos vyriausybė neduoda leidimų jas ištirti, aiškindamos kad tai jų istoriniai paminklai buvusiems imperatoriams, bet jokių įrodančių tai faktų nėra, neskaitant užrašų ant Stelų, kurios pastatytos apie 1960 metus. Mes žinome kad toje teritorijoje kažkada gyveno arijų bendruomenės kiniečių vadinamos Dinlinais, kurias jie po truputį išstūmė iš šios teritorijos. Taip pat kaip arijus Ainus iš dabartinės Japonijos teritorijos.
Kas pastatė tas piramides? Bruce Cathie galvoja, kad jis gali žinoti daugiau. Panaudodamas harmonikas, jis tikina, kad yra matematinis sąryšis tarp Kinijos ir Egipto piramidžių. Jis teigia, kad skaičius 16944 užšifruotas Didžiojoje Gizos piramidėje ir lankas tarp Didžiosios Gizos piramidės ir aukščiausios Šensi piramidės turi 16944 minutes. Jų dispersija palei upes jam primena Egipto piramidžių pasiskirstymą palei Nilą. Cathie tiki, kad aišku, kad piramides statė tie patys žmonės. Jis spėlioja, ar dešimtmečius trunkanti tyla dėl piramidžių nėra dėl to, kad kinų mokslininkai galėtų nustatyti tokį sąryšį, jei jis yra. Hartwig'as Hausdorf'as kalbėjosi su prof. Wang Shiping, tikinčiu, kad piramidės orientuotos astronominiu požiūriu ir gali būti datuojamos 1500-500 m.pr.m.e. To meto dokumentai mini iš dangaus nusileidusius imperatorius, ką mokslininkai laiko išmone. Kas įsitikintų, Hausdorf'as bandys nustatyti, ar tie "gandai" yra tikri.
Zangkunčongo laiptuotoji piramidė Šios Zibane (dabar priklausančiame Kinijai) 12,4 m aukščio piramidės pagrindas yra kvadratas su 31,58 m kraštine. Į ją remiasi 12 akmeninių plokščių, kurių didžiausia yra 2,7 m ilgio ir 4,5 m aukščio. Buvo 4 saugantys megalitai, atrodantys kaip dolmenai, tačiau iš jų išliko tik vienas, vadinamas "Paečong" (korėjiečių kalba 'Saugo kapas'). Tai tarsi Egipto sfinksas. Manoma, kad ji pastatyta Kokuryo laikotarpyje, apie 500 m. "Zangkunčong" korėjiečių kalba reiškia 'karvedžio kapas', tačiau nenustatyta, kieno tai kapas. Yra spėjama, kad valdovo Zangsu. Akmeninis karstas orientuotas į Čonzi (ežerą krateryje), esantį PaekTu (Paektusan) kalne
http://rutube.ru/tracks/3126547.html?v=c90fa3f7e1619347754dc4b12eb665e5 Brú na Bóinne airiškai ar Brumegalitinis kompleksas prie Boin upės Airijoje netoli Dublino. Jis apima 10 kvadratinių kilometrų teritoriją.
37 nedideli "pilkapiai" kartu su trimis mengiriniais žiedais supa tris didžiulius "pilkapius"- Njugreidžo, Daut ir Naut.
Daut "pilkapis"
Naut "pilkapis"
Njugreidž "pilkapis"
Šiuolaikinis mokslas kaip visada tuos megalitinius statinius priskiria ar prie laidojimo vietų ar prie observatorijų. Pirma pačių šių pilkapių apimtis, palyginus su šiuolaikiniais kapais labai maža, antra tie patys tyrinėtojai nustatė, kad pavyzdžiui pastatyti tokį megalitą kaip Njugreidž, reikėtų apie 50 metų. Logiškai mąstant vargu ar tuometiniai žmonės eikvotų šitiek laiko ir jėgų vien tik tam kad palaidotų savo artimuosius. Žodis kompleksas - pasako kad tai veikė kaip bendra konstrukcija sudaryta iš 3 skirtingų " pilkapių". Visus tris jungiantis elementas šiame komplekse yra upės Boin toje vietoje daroma kilpa. Visų trijų " pilkapių" veikimo principas nesiskiria, iš esmės tai piramidės, tik ne ketursienės o apvalios. Na o mes žinome kad piramidės kaip akmeninės ar žemės pilkapiai pirmiausia yra skersinių bangų spinduliavimo energijos šaltinis.
Tokia piramidė turi konuso forma ir beveik idealų apskritimo pagrindą. Ši apskritiminė forma reiškia tik viena - prieš mus spinduliavimo generatorius. Su panašia forma mes jau susitikome Stounhendža.
Arti esanti upė irgi ne šiaip sau, kaip ir prie Egipto piramidžių. Po šiais įrenginiais praeinantys vandens srautai, sustiprina spinduliavimo galingumą.
Na o šios spiralės, kurios daug kur randamos pavaizduotos šiame megalitiniame komplekse, tik patvirtina tai, kad komplekse gaunamas spinduliavimo signalas su skirtingomis 3 moduliavimo fazėmis.
Mažieji "pilkapiai" išsidėstę aplink pagrindinį. Visi jie veikia vienas kitą savos energijos nenukreiptais srautais, pagrindinis veikia palydovą o tie atvirkščiai, tai yra pagrindinį. Tai veikia kaip savotiški energetiniai spąstai, pritraukiantys į savo ratą bet kurį priartėjusį oro taikinį, erdvėlaivį.
Taigi megalitinis Bru pie Boi upės kompleksas Airijoje yra ne kas kita o priešlėktuvinės gynybos įrenginys
Filmukas į tema. http://www.youtube.com/watch?v=78m7y1_diyw
Indijoje ir Irane, Sirijoje ir Palestinoje, Šiaurės Afrikoje ir Ispanijoje, Prancūzijos ir Anglijos pakrantėse, Skandinavijos pietuose ir Kaukaze stovi statiniai iš didžiulių akmeninių luitų ir blokų. MEGALITAI – taip juos vadina mokslininkai. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „Dideli akmenys".
Yra žinoma, kad seniausi iš šių statinių pastatyti akmens amžiaus pabaigoje. Žinomiausios, be abejo, yra akmenų eilės netoli Karnako įlankos, pietinėje prancūzų Bretanės pakrantėje. Akmenys čia tokie didžiuliai ir jų tiek daug, kad kasmet šimtai tūkstančių turistų keliauja pasižiūrėti į šias priešistorinių laikų relikvijas.
Pagrindinė miestelio įžymybė – tai milžiniškas megalitas, kuris kažkada buvo, tikriausiai, laidojimo vieta. Užpiltas žemėmis, jis sudaro didelę kalvą, kurios viršūnėje Viduramžiais buvo pastatyta varpinė. Tačiau pakanka paėjėti kiek į šiaurę nuo miestelio ir turistas pakliūva į lauką, kur tankioje žolėje tarp retų pušų išsirikiavo kaip kareiviai parade eilės menhyrų – didelių, iki 5 metrų aukščio pailgų akmenų, pastatytų vertikaliai. Jų čia net 2935. Jie išrikiuoti į 13 eilių, kurių ilgis 4 kilometrai. Ant kai kurių iškalti iki šiol neiššifruoti rašmenys.
Smalsus turistas gali nueiti dar toliau į šiaurę, Orė miesto link. Keliukas atves jį prie Mane Kerionedo dolmeno su ilga apvalia galerija. Pasukęs į rytus ir praėjęs pro senovės abatijos griuvėsius, smalsuolis suras pakeliui visą eilę paminklų: de Rodeseko dolmeną, didelį ir vienišą Senojo Malūno menhyrą, kurio svoris, pagal apskaičiavimus, yra apie 200 tonų, o arčiau Pluarnelio miestelio – vėl menhyrų ir žiedo pavidalo kromlechų laukai. Pats didžiausias iš jų – Meneko kromlechas yra sudarytas iš 70 menhyrų, juosiančių dolmeną. Žiedo skersmuo – beveik 100 metrų.
Megalitų yra, žinoma, net tik Europoje, jų galima rasti visame pasaulyje, bet daugiausiai jų išliko būtent Prancūzijos šiaurės vakaruose, Bretanėje, o taip pat Anglijoje. Ir, reikia manyti, ne atsitiktinai žodžiai „dolmenas" ir „kromlechas" gimė iš bretonų šnekamosios kalbos. „Dol" bretoniškai reiškia stalą, „krom" – ratas, o „men" ir „lech" – akmuo.
HIPOTEZĖS
Kasinėjimai lyg ir nustatė, kad dolmenai ir kromlechai – tai religinių ceremonijų ir genčių diduomenės laidojimo vieta. Siekimas sukurti mirusiems tvirtus, „amžinus" namus buvo būdingas daugeliui kultūrų įvairiuose kontinentuose. Tačiau „laidotuvinių-ritualinių" hipotezių šalininkų kažkodėl neverčia sutrikti tas faktas, kad daugumoje megalitinių statinių viduje nerasta jokių palaidojimų. Dauguma žinomų megalitų yra visiškai atviri statiniai, neturintys jokių gynybinių, slepiamųjų įrenginių.
Per visą megalitų tyrinėjimo archeologiniais metodais laiką informacija buvo surinkta ganėtinai skurdi. Tačiau nelauktų rezultatų dar XX amžiaus pradžioje gavo astronomai: anglai N. Lokjeras, A. Tomas ir Dž. Vudomas, o taip pat amerikiečiai Dž. Hokinsas, kurie nustatė, kad megalitiniai statiniai buvo naudojami astronominiams Mėnulio ir Saulės stebėjimams, dažnai labai sudėtingiems. Vertikaliai pastatyti akmenys galėjo atlikti vizirių vaidmenį, kurie leido sufokusuoti Saulės ir Mėnulio patekėjimo ir nusileidimo taškus lygiadienio dienomis. Tiesa, „astronominė" hipotezė pripažinta toli gražu ne visuotinai.
Iš kitos pusės, jei pripažinti astronominę versiją teisinga, tai lieka neaišku, kam senovės žmonėms buvo reikalingi tokie sudėtingi ir daug darbo reikalaujantys astronominiai stebėjimai? Žemės ūkio darbų laiko nustatymui pagal saulę? Bet žemdirbiui visai nereikalingi tokie tikslūs duomenys, vos ne sekundės tikslumu. Net ir šiais mokslo įsigalėjimo laikais, kaip tai neteko matyti, ūkininko, vaikštinėjančio po laukus su chronometru. Ir jau visai sunku paaiškinti, kam megalitiniams astronomams prireikė kruopštaus ir sistemingo Mėnulio stebėjimo.
Įvairiu laiku visa eilė mokslininkų kėlė idėją, kad kai kurie megalitiniai statiniai yra neva tai savotiškos „akmeninės knygos", kuriose užšifruoti svarbūs moksliniai duomenys apie Žemę, Saulę, Saulės sistemą, Visatą. Tas knygas žemiečiams neva palikę Aukščiausių Kosminių Protų pasiuntiniai. Šios žinios laukia savo iššifravimo, apmąstymo ir praktinio panaudojimo. Bet visos tokios hipotezės yra ne daugiau kaip gražūs, bet neįrodyti spėliojimai.
Šiuolaikinio mokslo istorijoje ne kartą buvo nutikę, kad progresas kokioje nors srityje pasiekiamas prisijungus prie problemos sprendimo darbo visai kitos mokslo šakos specialistams. Taip ir šiuo atveju gavosi. Naują postūmį problemos sprendimui davė hipotezė, iškelta 1992 metais Kijevo mokslininkų R. Furdujo (geologo) ir J. Švaidako (fiziko). Savo monografijoje „Paslapties žavesys" jie iškėlė idėją, kad megalitiniai statiniai gali būti SUDĖTINGAIS TECHNINIAIS ĮRENGINIAIS. O būtent – AKUSTINIŲ IR ELEKTRONINIŲ VIRPESIŲ GENERATORIAIS.
STULBINANTYS FAKTAI. Tikslios megalitinių ratų ir alėjų topografinės nuotraukos leido išsiaiškinti kai kurias jų statybos ypatybes. Pvz., pasirodė, kad dauguma akmeninių ratų yra visai ne taisyklingi ratai, žiedai, bet gerokai sudėtingesnės figūros – labiau primenančios elipsės, kiaušinio pavidalą. Kokiu tikslu tai buvo daroma? Padaręs tikslias akmeninių eilių Karnake nuotraukas, A. Tomas ir čia rado ypatybių, kurių kol kas neįmanoma paaiškinti. Paslaptinga ir akmeninių eilių Le Menkėje (Prancūzija) geometrija. Šios eilės, besitęsiančios per kilometrą į rytus, palaipsniui artėja viena prie kitos pagal sudėtingą matematinį dėsnį, kuris yra aprašomas paraboline funkcija.
Keista, bet dėsningai keičiasi ir akmenų aukštis atskirose eilėse: vakarų pusėje akmenys aukščiausi, iki 4 metrų, o rytuose jie pažemėja iki 40-60 cm, kad rytinėje pusėje, pačiame eilių gale, vėl paaukštėtų iki kelių metrų. Visumoje šios eilės atrodo kaip ant žemės gulinčios grotos su sudėtinga paviršiaus geometrija, sudaryta iš vertikaliai stovinčių kintamo aukščio elementų. Mįslė…
Toliau. Pastebėta, kad akmeninių stulpų – menhyrų, o taip pat akmenų, kurie sudaro alėjas, apatinis galas yra susiaurintas, užaštrintas. Logiškiau būtų statyti akmenį ant plataus pagrindo, bet senovės statytojai kažkodėl darė atvirkščiai. Dauguma megalitų, kaip pasirodė, pastatyti iš tam tikros petrografinės sudėties kalnų uolienų, o būtent – turinčių savo sudėtyje didelį kiekį kvarco – mineralo, galinčio generuoti elektros srovę esant slėgimo poveikiui (pjezoefektas), o taip pat palaikyti pastovius virpesius (dažnio stabilizavimas).
Rusų tyrinėtoja A. Kondratova mini mažytę salelę Naujųjų Hebridų salyne – Malekulu, kur septintojo dešimtmečio viduryje vietiniai gyventojai statė… akmeninius dolmenus ir menhyrus, tokius pačius, kokie buvo statomi visame pasaulyje prieš tūkstančius metų. Nuo senų laikų saloje egzistavo slaptos religinės sektos, kurios neofitų įšventinimo ar saviškių pakėlimo į aukštesnį rangą ceremonijų metu statydavo saloje statulą iš akmens – menhyrą, arba šventyklą – dolmeną. Jie buvo laikomi šventais visiems salos gyventojams, kadangi tik čia slaptos sektos vadai galėjo tam tikromis metų dienomis „kalbėtis" su didžiųjų protėvių dvasiomis, prašydami iš jų įvairių patarimų.
Savo hipotezę R Furdujį ir J. Švaidaką suformuluoti paskatino stulbinantis anglų mokslininkų atradimas. Jie atrado, kad tam tikru paros metu Rolraito megalitas skleidžia paslaptingą spinduliavimą.
Šiuo atradimu susidomėjo Oksfordo universiteto mokslininkai ir nustatė, kad prieš saulės patekėjimą monumentas spinduliuoja ultragarso impulsus. Šis spinduliavimas intensyviausias ir ilgiausiai trunka lygiadienio metu. Oksfordo specialistai iškėlė hipotezę, kad ultragarso virpesius šiame „akmens amžiaus siųstuve" sukelia silpnos elektros srovės, atsirandančios ant akmenų, esant saulės radiobangų poveikiui. Be to, kiekvieno atskiro akmens spinduliavimo energija yra nedidelė, bet jų tikslus išsidėstymas sukuria galingą energijos srautą. Dolmenai ne tik generavo ultragarsą, bet ir spinduliavo jį kryptingai, spindulio pavidalu, apie ką liudija dolmenų konstrukcijos ypatybės. Akustiniais vibratoriais tarnauja tikriausiai ir menhyrai, kuriems dėl pjezo efekto sustiprinimo suteikiama išaštrinto pieštuko forma.
Dėkui už pastabą. Per skubėjimą privėlęs buvau klaidelių. Na o tiesa ant tiek, kad šiuolaikinis oficialus mokslas išvis neduoda jokio paaiškinimo, tarsi tų megalitų neegzistuoja. Bet jie yra ir mano pateikti paaiškinimai aš galvoju yra gana logiški, iš dalies patvirtinti legendomis ir piešiniais, kurie randami ant uolų ar kitų daiktų. Na o tokių daiktų ir piešinių daugiausia randama pas Amerikos indėnus.
Na autoriu turi tikrai lakia vaizduote,reikia pripazinti.Velyku salos statulos skirtos magnetiniams laukams matuoti :) ir sugalvok tu man taip.Na as irgi galiu prisifantazuoti,kad esu keliautojas laiku ir galiu pasakyt,kad nei cia tik autoriaus fantazijos vaisius....tai nuskambetu ne ka daugiau neitikinamai,nei cia pateikti paaiskinimai.Ir svarbiausia ,kad yra naivuoliu tikinciu panasiomis sapalionemis :DDD
Paneik tai ir pateikit savo protingesnę, aš ne tvirtinu kad tai tiesa,tai tik mano nuomonė, o kitų pakolkas niekas nepateikia. Gravitacijai matuoti, tamsta apsirikote, magnetinis laukas čia ne prie ko. Ir svarbiausia kad yra naivuolių kurie tiki šiuolaikiniais mokslininkais, kurie nieko neaiškina o tik gina teorijas kurios senei paneigtos ir nepasiteisino, užtai išaugo šiltą ir pelningą vietą, tai jų pagrindinis tikslas.
Raimai: Kai bandai pateikti toki kieki informacijos tai gramatines klaidos kaip ir nueina i antra plana, tikiu, kad jus galite rasyti be klaidu bet nemanau, kad sugebesite kada nors pateikti zmonems tiek susistemintu ziniu.
Be skaitant, trys kartus bandziau atsitraukti, bet smalsumas neleido, teko daskaityti. Labai sauniai atliktas darbas! Dar vaikysteje skaiciau knyga "Ateiviai is kosmoso, kur jus?" ir stebejausi aprasymais apie tuos akmenys. Siuo metu pats dirbu akmens,granito, marmuro apdirbimo industrijoje. Susiduriu su sunkios industrijos iranga. Yra idiegta gana auksta tech. sios uolienos apdirbimui. Su kuo ir kaip siandiena, kas galetu apdoroti bent jau panasaus didumo gamini dar neteko sutikti net brosiurose.Nors vis prisimenu Velyku salos skulpturas ir bandau jas pritaikyti prie sutiktos irangos. Siandiena, jas paprasciausiai lieja is betono. Labai sutinku su autorium. Skeptikams, noreciau pasiulyti pasidometi "Area 51", Nevad. Su visa tuo ir siandiena yra glaudus risys. Aciu uz idomiai atlikta darba, 10 balu.
Mane domina tik nuotraukos is vadinamosios Hiperborejos.Ar tikrai jos darytos Siaures asigalyje,o ne Antarktidoje?Zinoma,pamineta Hiperboreja turetu rodyti sasajas su Siaure,bet gal cia jus padarete tokias prielaidas asmeniskai?Visa kt.informacija galima pasiskaityti rusu saituose.
visiems skeptikams, "keliautojams laiku" ir nevertinantiems tokiu tyrimu siulyciau eiti ant triju raidziu. pats labai domiuosi kokiu tikslu mes cia zemeje esame ir tokie straipsniai dar labiau atveria akis ir praplecia akirati. tuo labiau kad esu buves katalikas ir dabar ieskau kazkokios kitokios tiesos, o baznycia dazniausiai pries tokia informacija ir tiesas uzsimerkia.
