„Beribė meilė – vienintelė tiesa, visa kita — iliuzija" (ištraukos iš pirmosios dalies)

„Snaigė didelėje lavinoje niekada nejaučia savo atsakomybės"
Volteras
Dauguma mūsų – tai ne mes. Mūsų mintis – tai svetimų samprotavimai. Mūsų gyvenimas – miminkrija. Mūsų aistros – citatos",
Oscar Wilde

<...>1990 metais pradėjau nuostabią kelionę į save. Neturėjau jokio supratimo, kur ji mane nuves. Tačiau vis viena ryžausi. Šis pasaulis visada man buvo beprasmis. Neteisybė, kvailystės, žlugdanti sistema žmones paverčia į mašinas, kurios atlieka vienus ir tuos pačius veiksmų ciklus, kuriuos jie isteriškai vadina gyvenimu. Ne mes gyvename gyvenimą, gyvenimas mus veda. Tačiau egzistuoja ir išimtys. Nedaug tokių žmonių. Tačiau dauguma paklūsta nurodymams kaip galvoti, kur eiti, kuo užsiimti. Ar ne taip? Gerai, o iš kur jūs imate informaciją remiantis kuria darote išvadas apie save ir pasaulį? Kas sprendžia, kelintą valandą turite keltis ir eiti į darbą? Kas nurodo kuo turite užsiimti darbo valandomis? Kas nusprendžia kaip visa tai reikia daryti?
Jeigu Jūs esate panašus į daugumą žmonių, tai šiuos sprendimus priimate visiškai ne jūs. Juos primeta sistema per savo kontrolės voratinklį. Ji primeta savo valią Jūsų gyvenimui. Informaciją Jūs gaunate iš tradicinės žiniasklaidos, kuri meluoja ir pagal tai darote savo išvadas, pagal ją sprendžiate apie tai ką galvoti ir kuo tikėti.
Jūs privalote keltis tam tikru laiku, nes turite eiti į darbą. Ir negalite vėluoti. Jūs naudojate savo energiją ten, kur įsako viršininkai. Jeigu protestuosite, būsite atleisti. O jeigu Jums nemokės atlyginimo, negalėsite turėti namo arba maisto. Ir ne tik jūs. Nuo jūsų priklauso šeima, kiti žmonės. Jeigu Jūs netarnausite sistemai, tai kokios bus pasekmės Jums ir Jūsų artimiesiems? Tam, kad patenkinti visus jūsų poreikius, turite stengtis įtikti ir patikti kitiems. Jūsų viršininkai taip pat vergiškai priklauso nuo sistemos. Jie turi savo kontrolierius ir negali pakeisti savo veiklos krypties. Juk pas juos taip pat yra savi viršininkai.
Pavyzdžiui, imkime fermerį, kuris tiekia maisto produktus prekybos centrui. Jeigu jo darbininkai nesielgs taip, kaip liepiama, jie bus atleisti, nes jis turi atlikti savo įsipareigojimus parduotuvėms, nes kitaip kontraktas bus nukrautas iš fermeris gali prarasti savo verslą. Kitame lygyje yra supermarketo vadovai, kurie atskaitingi savo akcininkams, kurie taip pat tarnauja savo viršininkams. Žingsnis po žingsnio driekiasi priklausomybės spiralė. Koks nors vergas gali būti šeimininku kitiems vergams. Avis vienoje ganykloje gali būti priemenių kitoje. Tokia yra kryptingai suformuota pasaulio struktūra. Tokiai sistemai reikia, kad vieni kitus kontroliuotų.
Tai, ką mes vadiname laisva visuomene, iš tikrųjų yra gulagas. Ne sistema tarnauja mums, bet mes ją aptarnaujame. Mes belaisviai, kurie guodžia save mintimis, jog esame laisvi, nes nenorime susidurti su realybe.
Kartą vienoje radijo laidoje paskambino amerikietis iš pareiškė nuostabią mintį. Jis pavadino žmoniją vyru, kuris žino apie žmonos išdavystę, tačiau bando save įtikinti, jog yra priešingai. Kai žmona grįžta namo, vyras klausia kur ir su kuo ji buvo. Jis žino tiesą, bet iš visų jėgų viliasi, kad žmonos pasiaiškinimai nuskambės pakankamai įtikinamai ir jis toliau galės save apgaudinėti, jog viskas gerai. Jis labiau sutiks išgirsti gražų melą, negu atstumiančią tiesą. Lygiai taip pat dauguma žmonių nenori girdėti apie slaptą valdymą ir korumpuotus pareigūnus arba bijo paklausti savo vyriausybių, kodėl šalys tarpusavyje kariauja, kodėl žūsta vaikai ir nekalti žmonės. Kai vyriausybės meluoja ir atsiprašinėja dėl savo siaubingų veiksmų, dauguma žmonių nuoširdžiai tuos atsiprašymus priima. Todėl, kad žmonės nori tikėti, jog šitas melas yra tiesa.
Alternatyva būtų pripažinti, kad vyriausybė nėra tautos tarnaitė, o yra visiškai kitaip. Alternatyva būtų suprasti, kad jėgos, kurios valdo JAV, sugebėjo įvykdyti 9/11 tragediją. Ir šiandien jie gali be gėdos jausmo dalyvauti aukų laidotuvėse, žinodami, kad patys talkino žudikams. Kiek žmonių pajėgūs visa tai pripažinti ir keisti savo gyvenimą?
Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl melas žmonėms yra mieliau priimamas už tiesą. Alternatyva visam tam per daug neįtikėtina, protui ji pernelyg nepakeliama. Todėl dauguma žmonių apie ją net negalvoja: „Duokite man didesnę smėlio dėžę ir aš įkišiu galvą kuo giliau". Tą patį galima būtų pasakyti ir apie požiūrį į gyvenimą: „Aš turiu didelį namą ir didelę mašiną, argi gyvenimas nėra gražus?"
Kiek žmonių užsiima savo mėgiamu darbu? Kiek žmonių yra laimingi, patenkinti tuo, ką daro ir yra dvasinėje pusiausvyroje? Jei iš tikrųjų – tai vienetai. Ar tai nereiškia gilios beprotybės? Nes dauguma žmonių daro tai, ką laiko savo pareigomis. O kalbat sistemos kalba visa tai reiškia tarnauti jai.
Kodėl mes painiojame gyvenimą su nusikaltimais, kodėl vaikų žudymą tėvų rankose, arba tėvų žudymą vaikų akivaizdoje vadiname išsilaisvinimu? Argi gyvenimas susiveda į tai, kad kiekvieną rytą turime tuo pačiu metu keltis, kad atsidurtume kamštyje arba eilėje, keliaudami į tą patį darbą, kuris sukelia nuobodulį ir nepasitenkinimą savimi, o po to grįžti į tą patį kamštį, kad pasižiūrėti tą pačią vakarine TV programą, kuri vertina mus kaip silpnapročius.
Arba mes gyvenimą vadiname gyvenimu tai, kad savo vaikus išleidžiame į mokyklą ar universitetą, kuris užprogramuoja juos būti mažais sraigteliais. Tačiau vis viena mes stengsimės save įtikinti, kad vaikai gaus gerą darbą, padarys gerą karjerą, susikurs gerą gyvenimą. Mes tikime, kad vaikams suteikiame gerą išsilavinimą, tačiau atsiduriame žiauraus fakto akivaizdoje, kad gyvenimas mėšlinas, palyginus su tuo koks galėtų būti. Iš tikrųjų tai juk ne gyvenimas, o pilnas skruostas ašarų, padengtas storu makiažo sluoksniu ir plačiais saviapgaulės mastais. Mes vertiname savo laimę pagal savo nelaimės lygį ir pagal sugebėjimą gauti žaisliukus, kuriuos sistema vadina reikalingais dalykais sėkmei pasiekti.
Kai visa tai rašiau, man į rankas pateko D.Britanijos paauglių protinės ir emocinės būsenos tyrimų rezultatai. Buvo išsiaiškinta, kad paauglių, kenčiančių dėl nerimo ir depresijos skaičius per 20 metų išaugo 70 proc. Atkreipkite dėmesį, mes kalbame apie 15-mečius. Pagrindine paauglių emocinių traumų priežastimi pasirodė noras siekti sėkmės. Reikėtų patikslinti, kad tai yra noras pasiekti sėkmę sistemos rėmuose.
Straipsnyje, rašoma, kad būtinybė siekti akademinės sėkmės ir lįsti į skolas yra pagrindinis susirgimų faktorius. D. Britanijoje, ministro pirmininko T. Beiro dėka, studentai, kurie baigia mokslus yra įklimpę į milžiniškas skolas. Jie yra paėmę didžiulius kreditus tam, kad galėtų susimokėti už mokslą. Skola reiškia sistemos kontrolę. Ir tai yra pagrindinė kreditų studentams suteikimo priežastis.
Tyrimas taip pat atskleidė, jog nėra balanso tarp laiko, praleidžiamo mokykloje ir laisvalaikio. Aš prieš daug laiko į tai atkreipiau dėmesį. Vaikus laiko mokykloje begales valandų 5 dienas per savaitę. O kada kalėjimo durys atsidaro, tai juos namo išleidžia kartu su namų darbais. Kada gi paaugliai ir vaikai gali užsiimti tuo kuo iš tikrųjų nori? Atsakymas – pertraukose tarp akademinės beprotybės, kuri skirta protinei kramtomai gumai gaminti. Ir dėl to sistemos įtaka jaunam žmogui auga lyg sniego lavina. Ji kiekvieną dieną iš mūsų atima vis daugiau ir daugiau laisvių.
Kitas tyrimas parodė, jog ¾ tėvų įsitikinę, kad dabartiniai vaikai patiria žymiai didesnį spaudimą, nei jie, būdami tokio paties amžiaus. Maždaug tiek pat yra įsitikinę, kad stresai mokymo įstaigoje, egzaminai tiesiogiai kenkia jų atžalų sveikatai.
Atspėkite, o kam reikalingi egzaminai? Tam, kad sužinoti, kokiu laipsniu sistema kontroliuoja vaikų protus. 7 iš 10 tėvų apklausos metu atsakė, kad vyriausybės turėtų skirti daugiau lėšų tam, kad galima būtų labiau kontroliuoti vaikų protinę ir psichinę sveikatą. O Dieve, išgelbėk mane nuo to. Kokia prasmė tokiu būdu spręsti problemą, vietoj to, kad rauti ją su šaknimis. O gal verčiau pakeisti vaikų savijautą, suteikiant jiems galimybę linksmintis ir atsipalaiduoti? Todėl, kad išsilavinimas ir egzaminai yra sistemos sukurti tam, jog žmonės būtų apkrauti mėšlu. Švietimo sistema reikalinga tam, kad galima būtų programuoti ir implantuoti kolektyvinį žmonių tikėjimą į tą realybę, kuri reikalinga sistemai palaikyti. Ji formuoja paklusnumo mentalitetą ir draudimų kompleksus: „aš negaliu", „tu negali". Būtent viso to nori sistema iš kiekvieno, laikotarpyje tarp gimimo ir mirties. Tai ką mes vadiname švietimu, iš tikrųjų ne atveria kelią žinojimui, bet užmerkia akis. Kaip sakė Albertas Einšteinas, tikrai išsilavinęs žmogus tampa tada, kai pamiršta ką yra išmokęs mokykloje.
<...>Aš nesakau, kad žmonės neturi siekti žinių. Bet tai reikia daryti pagal savas taisykles, bet ne pagal tas, kurias nustatė sistema, jei jau pradėjome kalbėti apie laisvę. Su liūdesiu tenka konstatuoti, kad politikai, vyriausybės, žurnalistai, mokslininkai, daktarai, teisėjai, teisininkai biznieriai ir kitokie sistemos tarnai – visi iki vieno praėjo universitetinį ideologinį programavimą. Liūdna, bet protingumas ir sėkmingai išlaikyti egzaminai dažnai prilyginami vieni kitiems. Kartą man teko būti diskotekoje, kuri buvo tuščia todėl, kad didžėjus grojo muziką, kuri žmonės nepatiko. Šis EGO kupinas žmogus tiesiog atsisakė ją pakeisti. Aš jo pasiteiravau, ar taip elgtis išmintinga? Tačiau jis įsiuto. Jis pažėrė visus savo protingumo įrodymus. Pamatyti paprasčiausią tiesos, kad žmonės nešoka dėl to, kad netinkama muzika, jam buvo per sunki užduotis.
<...>Dauguma žmonių save apgaudinėja, manydami, kad jie niekada nebuvo susidūrę su sistema. Jie primena muses, patekusias į voratinklį. Negalėdami ištrūkti jie save bando įtikinti, jog tai galėtų padaryti bet kada, jei tik panorėtų. Tik jiems viso to kol kas nereikia. Jeigu jie būtų pabandę tai padaryti, turėtų pamatyti, kad jų užpakalis tampriai pririštas prie sistemos. Jie ir toliau tyliai vykdo vyriausybinės diktatūros įsakymus arba ramina save iliuzijomis apie tai, kad turi pasirinkimo laisvę, nebandydami nieko daryti: „Aš patenkintas tuo, kad mano sparnai įkliuvo tinkle, todėl renkuosi neskraidyti".
Esu sutikęs nemažai žmonių, kurie jautėsi laisvai, kol darė tai, ką vadino normaliu. Vėliau jiems teko susidurti su realybe, todėl, kad „jūs galite galite laisvai elgtis taip, kaip mes liepiame". Tuo tarpu, kai orveliška pasaulinė valstybė pamažu lenda iš šešėlio, tampa vis sunkiau ir sunkiau išlaikyti saviapgaulės sistemą. Vietoj to, kad veidu atsisukti į tai, dauguma žmonių stengiasi dar labiau nuo to nusisukti. Dauguma žmonių uoliai dalinasi skundais dėl blogos situacijos pasaulyje, bet kai reikia kažką daryti jie piršto su pirštu nesuduria. Daug geresnis variantas – pasislėpti nuo atsakomybės, užkeliant kaltę kažkam kitam.
Pasaulis tapo tokiu todėl, kad mes leidome mažai saujelei žmonių daryti ką nori. Vien tik parodyti pirštu į tą saulelę neužtenka. Mes visi čia įpinti. Volteras čia gerai pasakė, kad maža snaigė lavinoje niekada nejaučia savo atsakomybės.
<...>Visuomenė tapo tokia todėl, kad to norėjo jai vadovaujantis elitas. Tai dalis jų plano, siekiant įvesti pasaulinę diktatūrą. Iliuminatų tikslas – pasaulinė fašistinė vyriausybė, su viena vyriausybe, armija, centriniu banku, pinigais ir t.t. Orvelo košmaras, kuris vadinasi Didysis Brolis, kiekvieną diena įgauna vis daugiau jėgos, ypatingai po 9/11 įvykių. Tai bus labiau akivaizdu, jei suprasite, kad tą ataktą suplanavo tos pačios jėgos, kurios prisidengia tais įvykiais, siekdami įgyvendinti savo fašistinius tikslus, neva gelbstint mus nuo terorizmo. Mes aiškiai pastebime grėsmingai vykdomą valdžios centralizaciją ir visų gyvenimo sričių kontrolę, pavadintą globalizacija. Tai ne tik stambios besotės korporacijos. Korporacijų atsiradimas – ne pagrindinis tikslas, bet priemonė. Jos yra senai sukurto plano dalis, kurio pagrindinis tikslas – kontroliuoti visus įmanomus žmogaus gyvenimo aspektus. Politinėje arenoje egzistuoja tokios supervalstybės, kaip Europos Sąjunga ir jos kopijos – Afrikos sąjunga, Ramiojo vandenyno ekonomikos sąjunga ir t.t. Kuriama taip pat ir laisva Amerikos prekybos zona. Šios struktūros sukurtos tam, kad pagal jas būtų formuojama pasaulinė diktatūra. Kuo labiau centralizuota sistema, tuo daugiau mažuma turi valdžios daugumos atžvilgiu. Diktatorius juk negali pats kontroliuoti visų. Bet kokia centralizacija ir suvienodinimas reikalingas fašizmui, komunizmui arba bet kokiai kitai diktatūros formai. Todėl mes visur matome centralizaciją, kurios tempai nemažėja. Pasaulio elitui yra skirta vieta tironijos viršūnėje, o pasaulinė kariuomenė reikalinga tam, kad galima būtų nepaklusnioms valstybėms primesti savo valią. Būtent todėl nacionalinės armijos priklauso tokioms grupuotėms, kaip NATO ir dalyvauja taikos palaikymo operacijose su JTO vėliava.
Aš visa tai vadinu sėlinančiu totalitarizmu. Jo šalininkai žingsnis po žingsnio artėja prie užsibrėžto tikslo, vietoj to, kad vienu mostu įvykdyti visas permainas. Jeigu žingsniai pasirodys per daug platūs, dauguma žmonių pastebės kas vyksta, o tai yra neleistina. Nežinojimas jiems yra naudingas.
Europos ekonominė sąjunga, laisvos prekybos zona pavirto į fašistinę valstybę, kuri vadinasi Europos Sąjunga. Todėl, kad buvo vykdomos smulkios permainos, pagal sėlinančio totalitarizmo principą. Ir tokie dalykai vyksta visur.
<...>Bankų sistemą ir verslą jau dabar kontroliuoja saujelė „išrinktųjų". Euro įvedimas yra Iliuminatų plano dalis, siekiant po tam tikro laiko visas nacionalines valiutas pakeisti vieninga pinigų sistema, kurią kontroliuotų centrinis pasaulio bankas. Manoma, kad M. Rodshildas, vienas ir Iliuminatų bankininkų dinastijos pradininku, yra pasakęs tokius žodžius: „leiskite man kontroliuoti nacionalinę valiutą ir man bus nusispjaut, kas leidžia įstatymus.

Kelias į kaisvę
Toliau – viena iš senesnių Deivido Aiko prezentacijų – Kelias į laisvę. Labai naudinga pasiklausyti tiems, kurie tik pradeda kelionę į tiesą. Šioje paskaitoje Aikas aiškiai parodo, kad visos mūsų gyvenimo problemų šaknys priklauso ne vien tik materialiam būties lygmeniui. Jis kalba ir apie tai, kaip keisti mus supančią realybę. Kelios citatos iš žemiau pateiktos paskaitos:
... Mes prisiliečiame tik prie nedidelės daugiaplanės realybės dalies ir nesuvokiame, kas mes iš tikrųjų esame. Materija – tai suspausta žemų vibracijų energija. Mes visi esame viena sąmonė, kuri pergyvena viską subjektyviai. Mirtis, kaip tokia, neegzistuoja. Gyvenimas yra tik sapnas. Ir mes esame savo asmeninio AŠ vaizduotės padariniai. Kaip mes suprantame save, tai mes ir sukuriame tikrovę materialiame lygmenyje. Jeigu mes pasiduodame manipuliacijomis, kurios sukuria mus kaip ordinarines būtybes, tai mes tokią pat ordinarinę tikrovę ir sukuriame ir aplink save. Bet jeigu žmoguje užsižiebia kibirkštis, jis pradeda susivokti, jog yra ekstraordinarus, tada jis pradeda ekstraordinariai gyventi. Ir manipuliuoti tokiu žmogumi jau nebeįmanoma. Mes kaip lašai dideliame sąmonės vandenyne. Tam tikrame lygmenyje tie lašai individualūs, bet kartu visi lašai sudaro vandenyną. Be lašų nėra ir pačio vandenyno. Tą patį galima pasakyti ir apie bekraštę sąmonės energiją. Mes ją vadiname Kūrėju, Dievu. Mes nesame beribės sąmonės dalys, mes ir esame ta beribė sąmonė. Viskas ko reikia, tai atsiverti jai ir susijungti.
<...>Dažnas žmogus pasako: „aš toks mažas ir nieko negaliu, ką aš galiu padaryti, juk neturiu jokios jėgos. Kaip tik taip pasakote, jūs iš karto atjungiate save nuo begalybės ir tampate tik dalimi to, kas iš tikrųjų esate. Ir po to jumis galima laisvai manipuliuoti. Štai kodėl žinios apie tikrąją žmogaus prigimtį taip ilgai buvo slepiamos.
<...>Kai tik mes šitą kiaušinio lukštą sudaužome, manipuliacija pavirsta į naktinį košmarą. Sudaužykite šitą lukštą, atmeskite jausmą, jog esate apriboti, išmeskite baimę į šiukšlyną, ypatingai baimę „o ką apie mane pasakys kiti žmonės". Jeigu norite kažką daryti tai darykite, būkite nuoširdūs. Būkite patys savimi. Nusispjaut, ką apie jus kalba kiti. Jie turi teisę galvoti ir kalbėti ką nori. Bet jūs turite lygiai tokią pačią teise, tik apie tai pamirštate...

Išeinant už ribų
Toliau Deivido Aiko pasirodymas 2008 m. Brixton Akademijoje, Londone „Išeinant už ribų".
Sunku buvo parinkti kokias nors esmines citatas iš šito be galo ilgo ir įdomaus pasisakymo, praktiškai viskas pasakyta taikliai. Žinoma, yra vietų dėl kurių galima būtų pasiginčyti, bet iš esmės daug kas teisingai.
1 dalis

2 dalis

3dalis

Ir dar vienas Deivido Aiko šedevras „Didysis Brolis"