Panagrinėkime šiandiena plačiau mitybą, kurą, kaip vieną iš svarbiausių sveiko automobilio išlaikymo veiksnių. Turiu prisipažinti, kad tai atvėrė man daug gana netikėtų ir iki tol visiškai nežinomų dalykų, su kuriais mielai pasidalinsiu.
Taigi,“Paprastas, visa-valgis" žmogus maisto įsisavinimo procesui vidutiniškai sunaudoja apie 80% kasdienės energijos skirtų atsargų. Ir visa tai tik tam, kad suvirškinti, išskaidyti ir įsisavinti naudingas chemines medžiagas esančias maiste, paverčiant į energiją ir susidariusius tame procese šlakus pašalinimui iš organizmo. Todėl lieka tik 10% energijos kurią žmogus gali išnaudoti kitiems būties dalykams, vystymuisi. Žinoma su tokiu skurdžiu naudingumu mūsų tobulėjimas žymiai sulėtėja. Ir atvirkščiai, kuo mityba yra pilnavertiškesnė, suteikti procentai virškinimui mažėja, energijos kiekis liekantis didėja.
Ką reiškia tapęs populiarus žodis “laisvieji radikalai”? Laisvieji radikalai – tai molekulės, turinčios elektronų trūkumą. Jie kaip vampyrai stengiasi iš kur nors gauti trūkstamą elektroną ir gauna jį ne iš kur kitur, o iš ląstelių kartu su jūsų energija. Jiems priešingi yra taip vadinami antioksidantai, kurie turi laisvą elektroną. Antioksidantai neutralizuoja tuos laisvuosius radikalus.
Todėl, žmogaus energingumas priklauso nuo jo kūno švaros ir nuo valgomo maisto įsisavinimo. Miręs oras, vanduo, maistas ir yra tie laisvieji radikalai, o gyvas oras, vanduo, maistas ir yra tie antioksidantai.
Gamtoje niekas neruošia sau maisto ant ugnies. Geriausia mes galime pasisavinti gyvą maistą, nors niekas nedraudžia ir nesukelia žalos ir sakingai termiškai apdorotas maistas. Svarbiausias mitybos komponentas yra augalinis maistas. Neorganinius cheminius elementus, augalai gali pasisavinti ir paversti juos organiniais. Vartojant daugumoje gyvulinį maistą su laiku mūsų organizmas užsikemša, sumažėja jo energetiniai kanalai, atsiranda nuovargis ir sveikatos problemos.
Visus maisto produktus pirmiausia galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes, pagal jų virškinimui reikalingą aplinką:
- Baltyminiai produktai – tai tokie, kurie savo sudėtyje turi didelę baltymų koncentraciją. Jiems priskiriami – ankštiniai, (žirniai, pupos, pupelės), riešutai, visos sėklos, grūdai, miltai, mėsa (paukštiena, gyvulių mėsa, žuvis). Ir visa tai reikalauja tik rūgštinės virškinimo terpės, aplinkos.
- Angliavandeniams/krakmoliniams priskiriama – tokie, kurie savo sudėtyje turi didelį angliavandenių ir krakmolo kiekį – bulvės, morkos, burokai, (uogienės, saldainiai), medus, vaisiai, žaluma. Ir visam tam jau reikalinga šarminė aplinka išskaidymui.
O štai pienas ir pieno produktai, nesutinka ir nesiderina nei su niekuo, nei su vienais, nei su kitais. Pienas yra nuostabus maistas tik veršiukams ir tai labai trumpą laiką. Žmogus yra vienintelis visoje žemėje, kuris geria kitiems gyvūnams sukurtą pieną. Ar jūs matėt sakykim taip, kad lapė vaikytųsi vilką, norėdama pažįsti jo pieno. Nors žmogus laiko save protingiausia būtybe žemėje, mitybos atžvilgiu dauguma gyvūnų yra labiau išprusę nei vidutinis vartotojas. Juk jums nesinori pavyzdžiui žiurkių pieno, nors jis yra pats kaloringiausias ar ne? O štai karvės iš puodelio galima...
Pagal paskutinius mokslinius tyrimus, žmogus visiškai negali pasisavinti kalcio iš pieno, nes negamina atitinkamų fermentų, kad pieną suvirškinti. O su motinos pienu kūdikis taip pat gauna specifines bakterijas, kurios padeda jam geriau suvirškinti motinos pieną. Bet kai tik vaikas nustojamas maitinti krūtine, atitinkamai jis jau nebegauna viso to. Panašiai nutinka ir veršeliui, kuris nustoja gaminti fermentą reniną, kai tik nustoja gerti motinos-karvės pieną ir vėliau pieno jis jau nesuvirškina.
Be to, parduotuvėse esantis pienas turi savyje antibiotikų, pesticidų, bakterijų ir cholesterolio. Sūris – tai koncentruotas pieno produktas ir veikia organizmą atitinkamai stipriau. Pieną šiandiena daugiausia rekomenduoja gerti tik pieno pramonė, kad palaikyti savo pelningą verslą. Beje parduotuvėje parduodamas taip vadinamas kūdikių maistelis yra sukurtas tam, kad nauja vartotojų sistemos dalis (t.y. naujos kartos žmonės) būtų pakankamai gyva, bet nelabai sveika visuomenė, nes taip lengviausia suvaldyti mases. Tai tik reklamoje rodomi sveiki ir laimingi vaikai, kai juos maitina šiais chemikalais. Pasekmes pamatysite patys vėliau. 70% suaugusiųjų žmonių populiacijos turi bent minimalų pieno netoleravimą (nevirškinimą). Pieno ir jo produktams virškinti reikalingas enzimas (fermentas) - laktazė. Organizmas šio enzimo negamina arba gamina nepakankamai. Be to, laktazė padeda perdirbti tik piene esančią gliukozę, bet visai nepadeda virškinti jo baltymą - kazeiną. Dėl to pienas niekada nebūna suvirškintas pilnai. O nesuvirškintas, ar blogai suvirškintas bet koks maistas organizmą daugiau nuodija nei maitina, sukelia įvairias ligas ir alergijas.
Vartojant pieną ir jo produktus organizmas netgi praranda daugiau kalcio. Karvės pienas labai “rūgština” organizmą, nes turi daug fosforo rūgšties. Norėdamas neutralizuoti pieno sukeltą rūgštingumą bei jame esančią fosforo rūgštį, organizmas turi paimti kalcį iš kaulų, nes piene esančio kalcio nepakanka jo paties sukeliamam rūgštingumui neutralizuoti ir per ilgą laiką tai veda į trapius kaulus ir osteoporozę. Pieno produktų nevartojantiems žmonės kalcio reikia mažiau (net iki 50%) nei pieno mėgėjams. Taip yra dėl to, kad neutralizuotų pieno sukelta rūgštingumą organizmas ima kalcį iš kaulų. Na apie pieną daugiau nesiplėsiu, jo kenksmingumą panagrinėsim plačiau sekančiame straipsnyje, nes tai plati tema.
Toliau įvairūs vaisiai ir uogos, jiems visiems reikalinga šarminė aplinka. Kai kurie dietologai teigia, jog tai nei su niekuo. Daržovės ir bet kokia žaluma sutinka, dalinai derinasi ir su baltyminiais, jei juos vartojame, ir su angliavandeniais produktais.
Kai organizmas užteršiamas šlakais, tas pats vyksta ir mūsų ląstelių lygyje. Kada ląstelė atsiranda tokioje nešvarioje aplinkoje, ji nebegali normaliai vystytis. Tokioje nešvarioje aplinkoje, ląstelės priverstos tapti ląstelėmis egoistėmis tam, kad galėtų išgyventi. O ląstelės egoistės, praktiškai ir yra vėžinės ląstelės, kurios maitinasi ta supančia nešvara, pradeda intensyviai ir nekontroliuojamai daugintis. Ir taip nieko nepastebint, žmogus kas dieną pats augina tokias ląsteles.
Taip pat, reikia pabrėžti, kad atitinkamai, nuo tokio maitinimosi kyla dauguma mūsų ligų, nuovargis, tingumas, silpnumas, trumpas gyvenimas, psichikos sutrikimai, viršsvoris, būtinumas ilgai miegoti, papildomų vitaminų būtinumas. Ir tada žmogus pradeda atlikinėti įvairius profilaktinius valymus. Žoleles, dietas, klizmas, badavimą, naiviai galvodamas, jog to pakanka ir taip bando susigrąžinti figūrą, jaunystę, bei sveikatą. Profilaktika ir yra tik profilaktika – tai laikina. Bet juk galioja tokia nerašyta taisyklė, kad švaru yra ne ten kur laikas nuo laiko vykdomas profilaktinis valymas, o būtent ten, kur išvis yra nešiukšlinama.
Daugelis žmonių šiandiena naiviai vertina virškinimo traktą. Įsivaizduoja jį kaip kokį tai primityvų vamzdį, pripildyta virškinimo sultimis, o virškinimo procesą, kaip bet kokio įmesto maisto pilną ištirpimą tose sultyse. Galvoja, kad jei žmogus įmeta į savo pilvą bet kokį maistą, tai virškinimo sultys visa tai lengvai, be vargo ištirpdo, kaip kokioje energijos gamykloje. Toks požiūris labai tolimas nuo to kas iš tikro vyksta musų organizmo virškinimo sistemoje. Geriau neieškoti super-maistų, papildų ar bandyti įvairias terapijas, o daugiau skirti dėmesio organizmo virškinimo traktui, supratimui. Kada netinkamas maistas fermentuojasi ir pūva, jis nuodija organizmą, ko pasekoje blogai jaučiatės. Ir geriausias, brangiausias maistas neatneš jokios naudos, jeigu jis išeina iš organizmo nepanaudotas.
Mūsų visa virškinimo sistema, vis tik ne gamykla, o greičiau savotiška tyrimų laboratorija. Jai reikia pirmiausia nustatyti kas, kokios medžiagos įeina į patekusio produkto sudėtį ir pagal tai suteikti būtiną tam produktui virškinti aplinką, tai yra (rūgštinę arba šarminę).
Virškinimas vyksta dviem pagrindinėmis stadijomis:
- Autolizė – maisto ištirpimas, organizmo virškinimo fermentų pagalba.
- Simbiotinis virškinimas – maisto ištirpdynimas žarnyno mikrofloros pagalba. Nuo žodžio simbiozė. Šiuo atveju, mūsų žarnyno mikrofloros sudedamųjų dalių simbiozė.
Po to, kai mes panaudojome kokį nors maistą sukramtant jį burnoje su seilių išskyrimu prasideda jo virškinimas ir nurijus, per ryklę jis pirmiausia patenka į skrandį. Kur toliau tęsiasi maisto virškinimas. Bet ar visas mūsų vartojamas maistas virškinamas vienodai?
Vaizdumui pateiksiu paprastą pavyzdį. Sovietų sąjungos akademikas A. M. Ugoliovas atliko gana paprastą bandymą. Į du atskirus indus jis įpila plėšrūno skrandžio sulčių ir į vieną iš tų indų patalpina virtą varlę, kitame šviežią, tai yra nevirtą. Daugeliui “specialistų” dietologų rezultatas buvo gana netikėtas. Pirmoji varlė, (šviežia, nevirta) ištirpo pilnai, kartu su visais kaulais ir dingo, o antroji - virta varlė, tik šiek tiek pakeitė savo paviršiaus spalvą.
Atrodytų, kad jeigu maistą veikia tik skrandžio sultys (rūgštis), tai rezultatas turėtų būti visiškai vienodas. Tačiau to visiškai neįvyko, nes pačiame maiste įsijungia savaiminio ištirpimo ir išsiskaidymo mechanizmai, veikiant skrandžio rūgštims ir juose esantiems fermentams. Todėl gyva varlė ir ištirpo visiškai pilnai. Kas gi joje yra tokio, ko jau nebėra virtoje varlėje? O būtent, gyvos varlės kūną ištirpina joje esantys taip vadinami enzimai. Atrodytų gyvas maistas gal būt dalinai pats ištirpsta organizmo skrandyje ir užbaigia tai dvylikapirštėje žarnoje, telieka tik įsiurbti jau išskaidytas naudingas maistines medžiagas.
Bet čia yra atitinkami niuansai, dažnai pasitaikantys nuklydimai, ant kurių pasimauna daugelis pradedančių žaliavalgių. Reikalas tas, kad augalinė ląstelė žymiai skiriasi nuo gyvulinės ląstelės savo fizine sandara ir ne tik vidine sandara, tačiau kas svarbiausia ir išorine.
Todėl statyti lygybės ženklą tarp tų ląstelių butų visiškas neišprusimas ir banali kvailystė. Pagal faktą, augalinės kilmės ląstelė, skirtingai nuo gyvulinės, apgaubta polisacharidiniu apvalkalu, atspariu skrandžio rūgštims ir fermentams, skirtingai nuo gyvulinės ląstelės, apgaubtos tik pakankamai lanksčia lipidine membrana. Todėl nepažeistų augalinių ląstelių inicijavimas skrandyje praktiškai yra neįmanomas. O antra aplinkybė, tai laikas, kurį praleidžia šviežios daržovės ir vaisiai skrandyje. Jis yra pakankamai trumpas, po to joms persistumiant į plonąsias žarnas, ph balansas persistumia į šarmo pusę. O tada žaliavalgių klaidingai garbinamo visagalės autolizės reakcijos pilnai nutrūksta dėl tai atliekančių fermentų taip vadinamos denatūracijos priežasties.
Todėl augalinių ląstelių ir virškinimo trakto fermentų dalyvavimo produkto autolizėje palyginime, liūto dalis vis tik tenka virškinimo trakto skrandžio sultyse išskirtiems fermentams, o ne ląstelių savaiminei autolizei deja.
Kas dar krenta į akis tokio visiems žaliavalgiams gerai žinomo ir "garbinamo" eksperimento metu? Kad natūrali varlė pilnai ištirpsta tirpale tik per 48 valandas. Toks ir yra nuosavų ląstelės fermentų autolizės įnašas į varlės savi-ištirpimą. Na o dabar atsiminkime per kiek laiko suvirškinama virta mėsa žmogaus virškinimo trakte, kada nuosavi fermentai, tokie kaip šioje šviežioje varlėje, jau pilnai denatūruoti plonajame žarnyne.
Į tokį klausimą fiziologai atsako taip. Bendras laikas skirtas tam, kad virškinimo trakto fermentai spėtų pilnai ištirpdyti gyvulinį maistą, vidutiniškai lygus 8 valandoms. Todėl net toks paprastas palyginimas įrodo tai, kad nuosavas žmogaus virškinimo trakto fermentas veikia šešis kartus efektingiau, nei nuosava gyvulinio maisto ląstelių autolizė. Tačiau viso to gana įkyriai nenori pastebėti kai kurie žaliavalgystės fanatikai.
Be to, reiktu pridurti, kad čia kalbama apie termiškai neapdorotos mėsos autolizės fermentų veikimo laiką (dalyvaujančių saviautolizėje organelų poveikį) kuris yra daugelį kartų didesnis nei augalinių ląstelių. Todėl, kas liečia augalinį, taip vadinamą gyvą, šviežią maistą, jo autolizės įnašas į suvirškinimą bus atitinkamai dar mažesnis, nei gyvulinės kilmės.
Taigi išvada peršasi pakankamai aiški, jei plėšrūnui termiškai neapdorotos mėsos autolizė virškinimo trakte kokią tai apčiuopiamą reikšmę ir turi, tai žaliavalgiui žmogui autolizė augalinio maisto virškinimo procese - minimali.
Todėl žaliavalgiam-vaisiavalgiam svarbu suprasti tai, jog tokios pasirinktos mitybos nauda ne maisto autolizėje kaip tokioje, o būtent tame, jog tokio maisto vertingų medžiagų dalį organizmui iš vis nereikia perdirbti, virškinti, įsisavinama iš kart. Tokio maisto sudėtyje esančios gliukozės ir fruktozės molekulės įsiurbiamos į kraują iš kart, be išankstinio fermentinio perdirbimo, o labiau sudėtingi cukrūs išskaidoma plonajame žarnyne, žarnyno sulčių fermentais, ląstelių apvalkalų polisacharidai - storojoje žarnoje tampa maistinga aplinka simbiotinei mūsų mikroflorai, kuri savo fermentais išskaido ją į žmogui lengvai įsisavinamus cheminius elementus.
Jei iš esmės, šviežias maistas virškinamas taip pat, kaip ir termiškai apdirbtas, tai gal paprasčiau įsisavinti termiškai apdirbtą?
Suvirškinti virtą maistą iš tikro yra paprasčiau, kadangi tokio maisto struktūrinės molekulės dalinai suardytos ir lengviau pasiduoda virškinimo sistemos fermentacijai. Tačiau, termiškai apdirbtame maiste, lengvas jo baltymų bio-priėjimas, įsisavinimas, ypatingai tais atvejais, kai baltymų koncentracija aukšta, tampa puvimo mikrofloros greito augimo ir pagausėjimo žarnyne pagrindine priežastimi.
Aukštoje temperatūroje apdirbto maisto ( pavyzdžiui kepimo, virimo fritiurinėje) - žmogui geriau vengti, kadangi produkte formuojasi įvairios kancerogeninės medžiagos. O kas liečia kitus maisto terminio paruošimo būdus (virimas garuose, virimas, troškinimas), veikia tokia pat paprasta taisyklė, kaip ir su termiškai neadorotu maistu: Svarbiausia reikšmę žmogaus žarnyno mikroflorai ir tuo pačiu sveikatai, turi baltymo koncentracijos kiekis produkte, o ne apdirbimo temperatūra. Kuo baltymų daugiau, tuo organizmui tik blogiau deja ir tuo nesunkiai galite įsitikinti patys.
Turinčių iki 2% baltymų virtų bulvių, ar kitų virtų daržovių turinčių iki 1-2% baltymų panaudojimas, žarnyno mikrofloros sudėtį išlaikys normalią, tai yra draugišką žmogaus atžvilgiu. O štai švieži, arba dar blogiau, termiškai apdirbti riešutai, grūdiniai, ankštiniai, savo sudėtyje turintys 10-25% baltymų ir kiti produktai, su aukšta baltymų koncentracija, organizme visada provokuos maistinę liaukocitozę ir puvimo procesus, skatinančius patogeninių mikroorganizmų dauginimąsi.
Tai ne kartą patikrinta savo patirtimi daugelio žmonių. Kai tik savo žaliavalgio-vaisiavalgio racione panaudoja aukštą baltymų koncentraciją turinčius produktus, tokius kaip riešutus, grūdus, ankštinius ir tt. tai beveik iš karto atsiranda nemalonus kvapas, papildomos smirdančios dujos, kas ir yra aktyvaus puvimo proceso pradžios žarnyne pagrindinis požymis. O kai į savo žaliavalgio racioną įtraukdavo nedidelius kiekius virtų daržovių, tokio proceso nepastebėta visai. Todėl, jei kalba eina apie žaliavalgio maisto teisingą racioną, tai geriau į jį įtraukti nedidelį kiekį virtų daržovių, nei aukšto baltymų koncentracijos kiekio žalius produktus, tokius kaip riešutai, kruopos, grūdai, bei sėklos. Ir vienintelis tokio virto maisto panaudojimo žaliavalgiui šalutinis poveikis gali būti jo persivalgymas ir paskui jį sekantis sunkumas pilve. Tačiau šito atsiradimas priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių. Juk ne paslaptis, kad dažnai žaliavalgius persekioja taip vadinamas "alkis", ar apetito nekontroliavimas. Tiems, kas savyje išvystė saiko jausmą, mažos koncentracijos baltyminio maisto vartojimas atneša tik žvalumą ir gerą savijautą.
Tai ar vaisiavalgiams-žaliavalgiams galima valgyti virtą maistą?
Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo žmogaus kūno konstitucijos. Jei pas jį yra rimta problema su svorio deficitu, išsekimas, tai žinoma ne tik kad galima bet ir būtina savo žemo kaloringumo racioną praturtinti virtomis daržovėmis, augaliniu aliejumi.
Tačiau skirtumas tarp virtų daržovių ir šviežių žinoma yra. Iš vienos pusės, aukštos temperatūros panaikina kenksmingas bakterijas, parazitus, nitratus ir kitokią chemiją, bet iš kitos pusės, išardo būtinus organizmui vitaminus. Iš esmės, prarandami termiškai nepatvarūs vitaminai B1, B5, B9 ir C. priimant šią informaciją apie galimas rizikas, tampa aišku, kad žmogaus maisto raciono pagrindą turi sudaryti gyvas, termiškai neapdirbtas maistas.
Kitas reikšmingas skirtumas tarp termiškai apdirbto ir neapdirbto maisto tas, kad pas pastarąjį žymiai mažesnis maistinių medžiagų bio priėjimas. Termiškai apdirbant ląstelės apvalkalas yra pažeidžiamas, todėl lengviau prieinamos maistingos medžiagos organizmui ir mikroflorai. Todėl, jei palyginti vienodą kiekį šviežio ir virto maisto, tai žalio maisto kaloringumas bus mažesnis. Blogai tai ar gerai, spręsti jums? Mūsų visuomenėje viršsvoris žinoma yra blogai. Todėl mažiau kaloringas maistas geriau.Tai leidžia žmogui atstatyti savo pašlijusią sveikatą.
Maistinė laukocitozė - organizmo imuninės sistemos atsakas į maiste esančius svetimkūnius - antigenus (stambias baltymines molekules).
Antigenai - genetiškai svetimos medžiagos, kurie įvedami į organizmą iššaukia imuninį atsaką. Antigenams priskiriama: polisacharidai, nuklidinės rūgštys, gyvulinės, augalinės ir bakterinės kilmės baltymai. Didelę reikšmę jų antigeniškumui pasireikšti turi molekulės masė ir ypatingų skyrių (epitopų) kiekis, su kuriais susijungia neutralizuojantys juos antikūniai. Kuo stambesnė molekulė, tuo daugiau laisvų jos epitopų ir tuo stipriau išsireiškia jos antigeniškumas.
Pavyzdžiui, tarp gyvulinės kilmės baltymų, kazeinas turi silpnas antigenines savybes, albuminas ir globulinas pasireiškia didesniu antigeniniu aktyvumu. Augalinės kilmės baltymai, pavyzdžiui kruopų gliutenai, ar ankštinių leguminas, yra pakankamai stiprūs antigenai. Bet patys stipriausi antigenai yra baltyminiai gelmintų ekstraktai ir visa eilė bakterinių baltymų bei toksinų.
Daugelis žmonių bei daktarų naiviai galvoja, jog visas maistas ir jame esanti baltyminė masė, patekusi į skrandžio-žarnyno traktą, susiskaido į labiau paprastesnius junginius - amino rūgštis, riebalines rūgštis, cukrus ir tuo pačiu praranda savo genetinį svetimkūniškumą. Tačiau iš tikro taip nėra. Nustatyta, kad baltymai gali būti įsiurbiami ne tik suskaidytų amino rūgščių kokybėje, bet ir peptidų, arba visai nepakitusioje pilnoje baltyminėje formoje. Pravesti tyrimai parodė, kad kartais net žarnyno bakterijos ar stambios virškinimo fermentų baltyminės molekulės įveikia trans-žarnyno barjerą ir patenka į kraują visiškai nepakitusioje formoje.
Patekimas į kraują nesuvirškintų baltymų pas sveikus žmones kaip minimumas sudaro apie 2% nuo jų bendro kiekio maiste. Kas liečia peptidus, tai jie sugeba prasiskverbti per mūsų žarnyno gleivinės barjerą taip efektyviai, tarsi tai būtų laisvos amino rūgštys. O kai per tai sugeba patekti ir stambios molekulės į kraują, tada ir prasideda organizmo taip vadinama maistinės liaukocitozės reakcija. Savo ruoštu, aštrus imuninis atsakas ląstelių į svetimkūnius, kurie paleidžiami vos po kelių minučių, kai maistas papuola į virškinimo traktą ir paveikia žarnyno gleivinį apvalkalą.
Suvalgius baltymais prisotinto maisto, nesvarbu kokio, termiškai apdoroto ar ne, visada įsijungia organizmo imuninė sistema, čia skirtumas tik intensyvume. Maistinė liaukocitozė, tai organizmo imuninė reakcija į bet kuriuos svetimkūnius baltymus - Antigenus. Kol žmogus yra gyvas, jo kūnas visada atstums viską, kas nėra užrašyta jo genotipinėje jungtyje, genomoje.
Nors ir būdamas labai stiprus, ilgainiui organizmas pradeda silpti ir mus pradeda pulti įvairios ligos. Aukštą baltymų kiekį turintiems produktams, priklauso riešutai, ankštiniai, sėklos ir grūdai. Vienintelis būdas išvengti liaukocitozės, tai naiviai neskirstyti produktus į "mirusius" (termiškai apdirbtus) ar "gyvus" (šviežius), o maisto racione vengti arba bent jau riboti produktus su didele baltymų koncentracija.
Įdomu tai, kad vaisiuose ir daržovėse amino rūgščių yra ir ne baltyminėje formoje. Vieni geriausių ir didžiausių kalcio, bei kitų mineralų šaltinių žmonėms yra žalios lapinės daržovės – brokoliai, špinatai, salotos ir kt. Taigi, tam kad gauti amino rūgščių organizmui nereikia papildomai dirbti norint juos pasisavinti, o mes, net ir gausiai suvalgę vaisių ar daržovių, jaučiamės lengvi ir energingi.
Maistui patekus į plonąsias žarnas, tęsiasi savitirpos ir įsisavinimo procesas, perdirbtos maistingos medžiagos įsiurbiamos į kraują. Visa tai, kas liko po ištirpinimo ir įsiurbimo, patenka į storąją žarną.
Mūsų žarnyne apsigyvenę mikro organizmai sveria panašiai 2,5 kilogramo ir teisėtai gali būti vadinami savarankiškomis smegenimis. Taigi, visus juos galima suskirs į dvi pagrindines grupes:
Proteolitinės bakterijos (skaidančios baltymus - bakterioidai, protėjos ir tt) priskiriami žmogui kenksmingai sąlyginiai - patogeninei mikroflorai. Tie mikro organizmai savo mitybos substrato kokybėje naudoja būtent baltymus ir jų skylimo produktus, tuo pačiu iššaukiant puvimo procesus žarnyne, o galutiniais tokio proceso metabolitais yra žmogaus organizmui toksinės medžiagos: indolas, skatolas, katadaverinas, putrespinas, merkaptanas, fenolis ir tt. Klestint patogeninėms puvimo bakterijoms žarnyne, prasideda visa eilė negatyvių pasekmių ir organizmo medžiagų apykaitos sutrikimai. Kiekvienoje žmogaus organizmo ląstelėje tie svetimkūniai produktai iššaukia metabolizmo procesus, pirmoje fazėje jie užrūgština organizmą, antroje konjuguojasi pavyzdžiui su siera ar gliukonine rūgštimi.
Štai toks atrofinių procesų vystymasis padidina kepenų apkrovą, avitaminozes, atsparumo infekcijoms sumažėjimą. Ir visa tai yra patogeninės mikrofloros dominavimo organizme pasekmės. Aktyvus maisto puvimas žarnyne atsispindi ir psichinėje žmogaus būsenoje. Apart įvairių somatinių susirgimų atsiranda dirglumas, agresija, greitas įsižeidimas, depresija.
Kita gyvenančių žarnyne bakterijų grupė - sacharalitinė (skaidanti cukrus - bi-fido, lakto bakterijos ir tt.) savo maistui naudoja įvairius angliavandenius junginius ir žarnyno gleivinės polisacharidus. Šie žarnyno mikrofloros atstovai yra naudingi žmogaus organizmui, kadangi pirmiausia jie slopina puvimo mikroflora, o antra - papildomai sintezuoja vitaminus: B1, B2, B3, B6, K, PP ir kitus, stimuliuoja žarnyno peristaltiką, o taip pat, dalyvauja ląstelienos, kuri nesuvirškinama žmogaus virškinimo sultimis, hidrolizėje.
Iš čia išplaukia labai aiškios mitybos būdo pasekmės: masto kiekyje padidėjus baltymų procentui, žarnyne neišvengiamai padidėja puvimo mikroorganizmų. Tokių bakterijų augimui ir vystymuisi turi reikšmės tik baltymų koncentracija maisto substrate ir absoliučiai nereikšminga baltymų molekulių prigimtis. Juk aštuonios iš dvylikos amino rūgščių, esančios bet kuriuose baltymuose, nesvarbu ar tai būtų gyvulinės kilmės (mėsa, žuvis, sūris, kiaušiniai) ar augalinės (sėklos, kruopos, riešutai, ankštiniai), tampa puvimo proceso šaltiniu.
Protealitinės bakterijos, esančios storajame žarnyne, turi visą arsenalą įvairių fermentų, kurių pagrindinis tikslas - baltymo suardymas, visiškai nepriklausomai nuo to, ar praėjo jis terminį apdirbimą, ar ne. Specialūs bakterialiniai fermentai (proteazai) išskaido bet kuriuos baltymus iki tarpinių skilimo produktų - peptonų. Toliau, dėka kitų fermentų (peptidazų) gautieji peptonai bakterijų skaidomi iki amino rūgščių ir toksinių jų skilimo produktų, kurie palaipsniui ir nuodija žmogaus organizmą.
Tai bet kurio mikrobiologo pradinė abėcėlė, tačiau daugeliui žaliavalgių visa tai tampa neįkandama paslaptimi, po septyniais užraktais ir toliau fanatiškai tikint tuo, kad jei žmogus nustoja vartoti termiškai apdirbtą maistą, jo organizme, nepriklausomai nuo baltymų koncentracijos vartojamuose maisto produktuose, kokiu tai "stebuklingu būdu" iš karto dingsta visa puvimo procesus stimuliuojanti mikroflora. Bet toks absurdas ir vaikiškas tikėjimas į stebuklus negali pakeisti tikros realybės. Todėl vienintelis būdas išvengti puvimo yra savo maisto racione apribojimas aukštos koncentracijos baltymų turinčių produktų, o ne fanatiškas maisto skirstymas į "lavoniena" ir "gyvą".
Ir dar, visos puvimo bakterijos (bakteriodai, žarnyno lazdelės, protėjos, fitobakterijos ir tt.) be viso to, kad pastoviai nuodija žmogaus organizmą lavoniniais nuodais, dar išskiria ir ypatingą endotoksiną - lipolisaharidą. Ši biologiškai aktyvi medžiaga yra visų gramoneigiamų bakterijų išorinės sienelės komponentu.
Tokie endotoksinai, per žarnyno gleivinės barjerą patenka į kraują ir audinius, kur ištirpinama imuninėmis ląstelėmis (pirmiausia makrofagais) iššaukiant tuo stiprų imuninį atsaką. Būtent todėl bakterinis endotoksinas vaidina pagrindinį vaidmenį vystanti organizmo uždegiminiams procesams storojoje žarnoje, kepenyse ir kraujotakos endoteliuose.
Mikrobų pasaulyje viskas gana paprasta, mikroorganizmų kiekis padvigubėja kas 20 minučių. Ir pas ką, pas kokią rūšį tuo metu yra pakankamai maisto, tas ir dauginasi, išstumdamas kitus. Jei dominuoja ne augalinės kilmės maistas, arba prisotintas baltymais, tai žinoma dauginsis taip vadinami poteolitai, jų gyvybinės veiklos produktu, kaip tik ir yra toksinai, bei dujos, kurie visiškai netinka žmogui.
O jei maiste dominuoja augalinė ląsteliena, tai žinoma klesti mūsų gimtoji fauna. Ir kurių gyvybinės veiklos produktais kaip tik yra vitaminai bei mineralai, o taip pat nepakeičiamos amino rūgštys. Tos pačios amino rūgštys, dėl kurių anksčiau buvo ginčijamasi, jog jas galima gauti vien tik iš mėsos. Tačiau šiandiena tai, kad jų yra kitokiame maiste, pakankamai aiškiai įrodyta mokslininkų iš įvairių šalių.
Augalinę ląsteliena mūsų organizmo mikro-flora naudoja kaip statybinę medžiagą, kaip plytas savo cheminių elementų pastatui statyti. Štai jums ir antras kriterijus maistui. Maisto sudėtyje būtina augalinė ląsteliena. Taigi, pirma – maistas turi būti šviežias, antra – maiste turi būti augalinės ląstelienos, o sudėjus tuos du kriterijus gaunasi, kad mūsų organizmui reikalingas daugumoje tik šviežias augalinis ir skurdus baltymais maistas.
Na o dabar trumpam palieskime tokį šiek tiek “paslaptingą” organą kaip apendicitą.
Ilgą laiką apendicitas buvo laikomas savotišku atavizmu (požymio pasireiškimas, kuris buvo būdingas mūsų tolimiems protėviams). Vadovėliuose ir šiandiena dar yra rašoma, kad apendicitas – mažytė į gyvatuką panaši atauga, kurios paskirtis neaiški. Bet štai tokios “neaiškios” ataugos daliai, kurios ilgis tėra tik 10 cm, tenka tiek pat nervinių elementų ir galūnių, kiek storojoje ir plonosiose žarnose kartu sudėjus. Ir skirtingai nuo žarnyno, apendicitas yra galingas saugos ir imuniteto organas. Be to, apendicitas išmeta į žarnyną atitinkamus hormonus. Ar tai jau nėra per daug tokiam mažyčiam “atavizmui”? Tai gal tai vis tik nėra atavizmas nuo protėvių?
Be apsauginės ir hormoninės funkcijos, apendicitas turi dar vieną įdomią paskirtį. Būtent tai ir veda mus prie didesnio supratimo, kuo vis tik turi maitintis žmogus. Apendicitas – žarnyno mikro-floros inkubatorius. Jis tarsi savotiškas draustinis, kuriame gali pasislėpti mūsų organizmui naudingi mikrobai, nuo kokio nors nepalankaus jiems išorinio poveikio.
O nuo ko reikia slėptis mūsų mikro-florai? Būtent nuo to, kas ją naikina, o naikina ją kaip tik mikrobai-lavonvalgiai, mūsų kūnui svetimi mikrobai ir rūgštinė aplinka. Todėl mūsų vartojamas maistas ir apsprendžia, kokius mikrobus mes savo žarnyne puoselėjame, dauginame.
Storosios žarnos pagrinde yra kamera – akloji žarna, kaip matosi iš paveiksliuko. Kai į storąją žarną patenka baltymais prisotintas maistas, akloji žarna užsidaro ir maistas toliau slenka storąja žarna, nešdamas su savimi svetimą mikro-florą. Tuo pačiu, rūgštinę aplinką išdeginant mūsų gimtąją mikro-florą. Ir po tokio “sotaus pasimaitinimo”, mūsų mikro-flora išsisaugo tik aklojoje žarnoje ir būtent apendicite. Bet kai prie storosios žarnos įėjimo atsiranda šviežias, augalinis maistas, mūsų mikro-flora vėl atsistato ir užpildo visą storąją žarną būtent iš apendicito, aklosios žarnos, tuo pačiu, išstumiant visus svetimus mums mikrobus, mintančius baltymais. O savo ruoštu, žmogus gauna tada jam būtinus vitaminus ir amino rūgštis, kurias savo veikla ir įdirba mūsų gimtieji mikroorganizmai. Kartas nuo karto apendicitas taip papildo žarnyną naudingomis mums bakterijomis.
Ir apendicito uždegimas kyla būtent nuo per didelio gyvulinio arba augalinio baltymo vartojimo savo kasdieniame maisto racione. Termiškai apdirbtą arba neapdirbtą baltyminį maistą, organizmas priima kaip nuodus, toksinus ir svetimkūnius. Jei mūsų žarnyną ilgai laikyti tokiame maitinimosi režime, tai apendicito apsauginės funkcijos po mažu atrofuojasi, o visai neseniai medicinoje iš vis buvo labai populiaru jį išpjauti, kaip nereikalingą ataugą, sukeliančią tik problemas. Žmonių kvailumui kaip sakoma nėra ribų...
Žmonėms visada reikia sekti, kad maitinimosi racione būtų kuo daugiau augalinio maisto. Ir dar, apendicitas egzistuoja vien tik pas žolia-ėdžius ir vaisia-ėdžius gyvūnus, jo nėra pas mėsaėdžius-plėšrūnus.
Maistas taip pat įtakoja ir į hormoninį žmogaus foną. Hormonai – tai komandų nuo vieno organo kitiems pernešėjai. O tokie organai, kurie produkcionuoja tuos hormonus, vadinami – endokrininiais.
Endokrininiais organais yra jau mums gerai pažįstamas hipatalamus, kankorėžinė liauka (epifizas), hipofizas, lytinės liaukos ir tt.
Endokrininiais organais įdirbti hormonai išskiriami į kraują ir patenka į visas organizmo dalis, bet kiekvienas iš jų veikia tik vienoje vietoje, arba tik atitinkamame kūno organe, vadinamame – organu-taikiniu.
Fizinis organizmas laikosi didelio hormonų kiekio pagalba. Nes jie dalyvauja visuose jo gyvybiniuose procesuose. Reguliuoja visus procesus organizme, nuo ląstelių augimo iki seilių išsiskyrimo. Nuo jų priklauso mūsų savijauta ir organizmo būklė. Isterikos, verkimas, liūdesys, per didelis impulsyvumas, baimės – visa tai aiškus hormonų balanso sutrikimai.
DNR ir hormonai įtakoja fizinį kūną. O sąmonė gi savo ruoštu veikia į DNR ir hormonus. Kuo gilesnis koncentracijos lygis, tuo aktyvesnis poveikis.
Žarnyno-virškinimo traktas – pats didžiausias endokrininis organas. Jei anksčiau buvo manoma, jog žarnyno-virškinimo traktas įdirba hormonus tik savo paties valdymui (pavyzdžiui, gastriną), tai mokslininkas Ugoliovas įrodė, jog jis įdirba beveik visą platų hormonų spektrą, kuris reguliuoja mūsų visą organizmą.Tame tarpe ir steroidinius (lytinius hormonus) ir kortikosteroidinius (kortizoną, pregana, prednizoną, aldosteroną), o taip pat produkcionuoja hormonus būdingus hipatalamus ir hipofizui. Netgi tokie hormonai, kaip endorfininis inkofilinas, kurių sintezė buvo priskiriama tik išskirtinai smegenims, taip pat yra įdirbamas žarnyne. Tokie hormonai iššaukia nuskausminimą, džiaugsmą, laimę, euforiją. Taip pat, žarnynas įdirba 95% viso seratonino, kurio trūkumas veda žmones prie depresijos ir migrenos. Seratoninas vaidina kritiškai svarbų vaidmenį sprendimų priėmime, agresyvios reakcijos sulaikyme. Hormonų sintezė žarnyno-skrandžio sistemoje žymiai skiriasi nuo jų sintezės kitose endokrininėse sistemose tuo, jog tai tiesiogiai priklauso nuo mūsų vartojamo maisto. O dažnai vartojamas baltyminis maistas, neleidžia mūsų žarnyno-virškinimo traktui pilnai įdirbti jam būtinų hormonų.
Ir tokio hormoninio fono sutrukimai labai dažnai būna moterų nevaisingumo priežastimi (iki 40% visų bendrai atvejų) ir azospermijos atvejai pas vyrus (maža spermatozoidų koncentracija spermoje). Pas vieną eksperimento savanorį-dalyvį, po 4 mėnesių žaliavalgystės, spermatozoidų kiekis išaugo nuo 4 iki 96 milijonų, tai yra daugiau nei 20 kartų. Po ko jis sėkmingai tapo laimingu tėčiu. Tai aprašyta A.M. Ugoliovo “Adekvataus maitinimosi teorijoje”.
Kai į žarnyno virškinimo traktą patenka gyvas, neprisotintas baltymais produktas, jis vėl atstato normalius procesus. Ir tada visi tie resursai, kurie buvo naudojami apsauginėms funkcijoms, bus naudojami tam, kam jie ir skirti – organizmo valymui, jo gydymui, susenusių organizmo pluoštų pakeitimui naujais, kraujotakos indų valymui, sveikatai, gyvenimo prailginimui, dvasiniam tobulėjimui, kas ir yra svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas. Neverta taip lengvai pasiduoti ir tampant tik savo laikinų, dirbtinai suformuotų skonio receptorių vergu.
Žarnyno nervų sistema yra labai sudėtinga ir praktiškai tarsi autonominės smegenys. Kolumbijos universiteto profesorius Michaelis Geršinas išvedė tokį supratimą kaip – žarnyno smegenys. Ir tos žarnyno smegenys valdo visus virškinimo trakto procesus, netgi praradus kontaktą su nugaros ir galvos smegenimis, žarnynas toliau savarankiškai funkcionuoja.
Pas daugelį baltyminio virto maisto valgytojų, kepenys pilnai neatlieka savo funkcijų. Tai įvyksta todėl, kad kepenys savo įdirbtą tulžį nebegali prastumti į žarnyną, kuris pakankamai tankiai prikimštas nesuvirškintu maistu. Taip blokuojamas tulžies darbas ir kepenys iš vis nustoja atlikinėti tiesiogines funkcijas. Pas mirusius žmones dažnai aptinkama išversta tulžies pūslė, kadangi ji visaip bando prastumti tulžį į žarnyną ir nuo įtampos taip susisuka. Tulžies srauto nutraukimas vyksta dėl pastovaus virto maisto vartojimo, o taip pat – persivalgymo metu, kas irgi veda prie kepenų darbo sutrikimų ir tada mums gyvybiškai būtinas geparinas nepatenka į kraują. O be geparino, organizmo ląstelės pradeda sparčiai senėti, kadangi daugiau nėra kam jų atstatyti.
Ilgo, sveiko ir pilnaverčio gyvenimo paslaptis, slypi normaliame kepenų darbe, tai yra, kai jos pilnai atlieka savo funkcijas. Jos pagaminta tulžis išvalo kraujagysles, o švarūs kraujotakos indai – tai normalus visų organų maitinimas – nuostabus egzistavimas visoms ląstelėms. Ir tokiose sąlygose ląstelėms nebereikia padrikai daugintis, kadangi jos jau nebesensta. Ir tokiu sveiko maitinimosi atveju, kepenų įdirbto geparino pakanka visoms susirgusioms, ar mutuojančioms ląstelėms, todėl organizme baigiasi visi nykimo procesai. Ir tam tereikia tik vieno – atsisakyti nuo baltyminio maisto, pieno produktų ir nepersivalgyti, kad neblokuoti tulžies ir geparino patekimo į kraują.
Pagrindinė kepenų užduotis – įdirbti tulžį riebalų suvirškinimui (kur jie bebūtų) ir sintezuoti gepariną, kuris atstato pažeistų ląstelių DNR. Papuolant į kraujotakos indus, tulžis išvalo juos iš vidaus, tada jie tampa elastingesni, sugebantys pristatyti maitinimosi medžiagas visiems audiniams ir ląstelėms, kurios, valgant mums virtą maistą, pastoviai jaučia deficitą, dėl to ir mutuoja, serga, sensta, žūsta.
Svarbiausia mityboje yra taip vadinamas – rūgštinis-šarminis balansas. Ir šis balansas yra pažeidžiamas, kai mes per daug vartojame maisto produktų, kurie užrūgština mūsų organizmą. Rūgštinė-šarminė pusiausvyra yra nusakoma ph titrais. “Ph” (potential hydrogen - potencialus vandenilis) nurodo organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Ph skalė yra nuo 1–14, 1 – labai rūgštus , 7 – neutralus ir 14 – labai šarminis. Ph skalė yra logaritminė – tai reiškia, kad skirtumas tarp 6 ir 7 yra 10 kartų, o skirtumas tarp 4 ir 8 yra 10000 kartų. Įvairiuose organuose ph yra skirtingas:
- Skrandžio – 1.5 (nes skrandžio sultys – druskos rūgštis)
- Odos – 4.7. Oda yra šiek tiek rūgštinė ir tai padeda apsaugoti organizmą nuo mikrobų, bakterijų ir kitų svetimkūnių.
- Seilės – 7.1
- Ląstelės – 7.1
- Kasos sultys – 8.8. Kasos sultys (kuriose yra virškinimo enzimų) yra šarminės, nes iš skrandžio ateinantis maistas yra rūgštus ir todėl kasos sultys tą rūgštį neutralizuoja ir toliau maistas virškinamas šarminėje terpėje.
- Makštyje – nuo 3.8 iki 4.5. Makšties ph yra rūgštinė, kad apsisaugotų nuo infekcijų.
- Vyrų sperma – 7.2– 8.0. Sperma yra šarminė todėl, kad spermatozoidas, patekęs į makštį, išgyventų ir nukeliautų iki kiaušialąstės.
- Kraujas – 7.35 – 7.45 (mirtis, jei kraujo ph – 7,1)
Svarbiausias rodiklis žinoma yra kraujo ph ir jis yra 7,35 - 7,45. Kaip matote, diapazonas kraujo ph yra labai siauras, todėl net ir labai mažas nukrypimas nuo šios normos stipriai pakeičia organizmo elektrocheminius procesus. Kraujo ph nukrypus vos kelioms dešimtosioms dalims žmogus gali mirti. Todėl organizmas daro viską (gamina cholesterolį ir riebalus, ima iš kaulų kalcį, magnį ir kitus šarminius elementus), kad išlaikytų kraujo ph šiuose siauruose rėmuose. Jei žmogus maitinasi sveikai – valgo natūralų maistą ir praktikuoja sveiką gyvenimo būdą – organizmas lengvai palaiko optimalų ph balansą. Deja, šiandieną daugelio žmonių dietoje vyrauja rafinuoti produktai – cukrus, balta duona ir baltų miltų gaminiai, balti ryžiai, nesveiki riebalai (hidrogenizuoti – margarinas, tepieji mišiniai, taip pat riebalai, kuriuose vyrauja omega 6 – sojos, kukurūzų aliejai), vartojama gyvulinės ir augalinės kilmės daug baltymų. Visi šie produktai labai rūgština organizmą ir per ilgesnį laiką sukelia sveikatos sutrikimus ir chroniškas ligas. Margarino nevalgo net žiurkės ir tarakonai, o jis įeina beveik į visus kulinarijos dirbinius. Čipsai, ir šokoladukai, ir konservai, buljonai kubeliuose, sausi pusryčiai ir gazuoti gėrimai, kurie tinka naudoti kaip tualetų valikliai. Kartą JAV buvo padarytas „linksmas“ eksperimentas: vieną žiurkių grupę maitino sausais kukurūzų dribsniais, o kitą – kartoninėmis dėžėmis nuo tų dribsnių. Pirmoji grupė mirė jau po dviejų savaičių, o antroji – išgyveno žymiai ilgiau.
Organizmas kiek galėdamas stengiasi palaikyti optimalų kūno ph, bet už tai mokame “brangiai” – kad neutralizuotų susikaupusią rūgštį, organizmas iš kaulų ir kitų gyvybiškai svarbių organų ima šarminius mineralus – kalcį, magnį, kalį ir kt. Bet po to, kai rūgštis neutralizuota ir to kalcio nebereikia, atsiranda jo perteklius, kurį atgal į kaulus jau nebegrąžinsi ir organizmas stengiasi jį visur atidėti, sąnariuose, riebaluose, kraujagyslėse, kuris veliau apsineša cholesteroliu ir yra infarktų, insultų priežastimi. Manoma, kad viena priežasčių, kodėl organizmas gamina cholesterolį, yra apsauga nuo organizme cirkuliuojančios perteklinės rūgšties, viena iš priežasčių kodėl siaurėja kraujagyslės. Perteklinė rūgštis yra atidedama į įvairius organus riebalų forma.
Yra manoma, kad žemas ph skatina trigliceridų gamybą (kraujyje esančių riebalų, kurie vėliau atsiduria ant jūsų juosmens, šlaunų, kraujagyslių sienelių ir kitų kūno organų, forma). Taip riebalų kaupimas šiek tiek padeda neutralizuoti ph – todėl šiandieną yra tiek daug viršsvorio turinčių žmonių. Ir dėl to labai sunku tų riebalų atsikratyti. Norint lieknėti vienas pirmųjų dalykų, kurį reikia padaryti – normalizuoti ph. Yra daug atvejų, kai žmonės, subalansavę ph sugebėjo lengvai ir per trumpą laiką atsikratyti papildomų kilogramų. Dar viena vieta, kur yra kaupiama perteklinė rūgštis – sąnariai. Dėl to kyla ir jų ligos – artritas, podagra (tai artrito forma, kai rūgšties kristalai normaliai turėtų būti pašalinami per inkstus) renkasi sąnariuose ir taip sąnariai patinsta, tampa skausmingi) ir kitos.
Nepaisant organizmo pastangų, žmogui nieko nedarant su laiku organizmas išsekina šarminius rezervus ir dėl to tarpląstelinis skystis ir net kraujas tampa vis rūgštesnis. Tai labai paveikia ląstelių funkciją – energijos gamybą – ir dėl to žmonės jaučiasi pavargę (tik pažvelkit aplinkui, kiek daug žmonių šiandien nuolat skundžiasi nuovargiu). Perteklinė rūgštis sumažina ląstelių atsparumą ir tinkamo atsinaujino funkciją, bei sumažina deguonies pernešimą į ląsteles. Mažas deguonies kiekis ląstelėse leidžia veistis virusams ir bakterijoms (organizme sumažėjus deguonies kiekiui prislopinama imuninė sistema ir dėl to nesugebama atsiginti nuo infekcijų). Rūgšti ir mažai deguonies turinti organizmo aplinka yra labai palanki vėžinėms ląstelėms - visų vėžininkų ph yra labai žemas ir organizmas yra labai “užsirūgštinęs." Lavonas pilnai rūgštinis ir tada į darbą įsijungia bakterijos-lavonvalgės-baltymvalgės, kad utilizuoti kūną.
Stresas taip pat labai žemina ph, ir kai ph yra žemas reiškia, kad organizmas nesugeba pašalinti visų atliekų ir todėl pradeda greičiau senti.
Norint šarminti organizmą pirmiausia reikia atsisakyti ar bent sumažinti organizmą rūgštinančių produktų – cukraus, baltos duonos ir baltų miltų gaminių, baltų ryžių, nesveikų riebalų (hidrogenizuotų - margarinų, tepiųjų mišinių, riebalų, kuriuose vyrauja omega 6 –sojos, kukurūzų), gyvulinės ir augalinės kilmės baltymų (geriau iš viso nevartoti) – mėsos, pieno produktų, grūdinių, sėklų ir riešutų. Organizmą labai rūgština putojantys gėrimai (jų ph yra apie 2), kava, alkoholis, energetiniai gėrimai. Visų šių gėrimų reikia atsisakyti ir juos keisti vandeniu. Beje, neutralizuoti stiklinės kavos ar kolos (joje esančią rūgštį) reikia bent keturių stiklinių vandens. Rūgštinantys mineralai yra šie: chloras, fosforas, jodas ir kt. Organizmą rūgština įvairūs namuose naudojami chemikalai. Alergenai taip pat labai žemina ph ir todėl juos kiek galima reikia sumažinti.
Organizmą pakankamai gerai šarmina - beveik visos daržovės, visi vaisiai. Tik žinoma su viena sąlyga, kad vaisiai ir daržovės yra vartojamos daugumoje šviežios.
“Jeigu kraujas švarus, tai širdis gali plakti amžinai” Aleksijus Karelis iš knygos “Ląstelių nemirtingumas Mitas ar realybė?” 1912 metais jis gavo Nobelio premiją už savo tyrimus toje srityje.
Tai štai, šis Prancūzijos mokslininkas atliko paprastą eksperimentą su viščiuko širdimi. Eksperimento esmė tokia, kad viename iš indų patalpino gyvą, atskirtą nuo viščiuko širdį. Ir į tą indą, laikas nuo laiko pylė maitinimosi skystį ir tuo pačiu, pastoviai išpildavo tos širdies atidirbtas atliekas kasdien, tai yra (šlakus). Tokioje būsenoje, ta širdis, nežinodama, kad pačio viščiuko jau senai nėra, pragyveno – 35 metus. Eksperimentas galėjo tęstis iki begalybės, bet mokslininkas nusprendė, jog savo tikslus jis jaus pasiekė ir eksperimentą pats nutraukė, sakydamas, kad ši širdis lengvai pergyvens ir jį patį, kaip ir bet kuris kitas gyvas organizmas, jei teisingai maitinsis.
Maitinamojo skysčio sudėtis: 28 amino rūgštys; švarus destiliuotas vanduo; 12 vitaminų; 70 organinių mineralinių druskų.
Taigi, viskas prasideda nuo maisto, kuo maitinamės tuo ir esame. Kaip maitinamės, taip ir gyvename. Čia dar norėčiau pridurti, jog egzistuoja tokios 6 pagrindinės teisingo maitinimosi taisyklės. Pirmoji - reikia kuo geriau maistą sukramtyti. Yra sakoma, jei maistą kramtysi 60 kartų, tai niekada nesirgsi, jei daugiau nei 100 - nesensi, jei daugiau nei 200 - pradėsi jaunėti. Taip pat, dar vienas išminčių išsireiškimas: “Tai kas kieta – išgerk, tai kas skysta – sukramtyk”. Antroji taisyklė – valgydamas negerk vandens, ar kokio kito skysčio. Gerti galima pusvalandis pieš valgį, arba pusvalandis, valanda po, priklausomai ką suvalgei. Kadangi, maitinimosi metu išgertas vanduo atskiedžia virškinimui išskirtus cheminius elementus, fermentus ir jų poveikis žymiai susilpnėja, o tuo pačiu, sumažėja maisto įsisavinimas. Trečia taisyklė, geriau nemaišyk maistą reikalaujantį rūgštinės aplinkos, su tais produktais, kurie reikalauja šarminės. Kitaip sakant, skirstyk produktus. Ketvirtoji taisyklė, kuria visi gerai ir taip žino – nepersivalgyti. Geriau pasitraukti nuo stalo su šiek tiek alkio jausmu, nei persivalgyti. Neperkrauti skrandžio – jis nėra guminis. Perkrautas skrandis, maisto perteklius – tai irgi nuodas. Penktoji taisyklė, būti tik teigiamoje būsenoje valgant ir tam suteikti visą savo dėmesį be išimties, įsijausti į tuos procesus, atsekti juos. Nežiūrėti televizoriaus, nesėdėti prie kompo ir tt. Šeštoji taisyklė, apie kurią čia kalbėta daugiausiai – valgyti reikia daugiausia šviežią, neapdorotą, ne prisotintą baltymais, nerūgstantį, mažai kaloringą maistą. Sveikame kūne – sveika Dvasia, tada ir dvasinės praktikos einasi žymiai sparčiau, kokybiškiau.
Žmonės dažnai klausia: “Kaip galima šiandiena maitintis šviežiais vaisiais ir daržovėmis, kai praktiškai visas toks maistas apdirbamas chemikatais? Tai gal geriau tai išvirti?” Taip iš tikro, pirktiniai produktai neprilygsta užaugintiems savo ūkyje ir dar neaišku iš kokių sėklų jie išauginti. Prie to paties, dabar jau ir pas mus tarp politikų gana aktyviai svarstoma, jog reikėtų leisti sėti genetiškai modifikuotus produktus šį pavasarį, tai yra – nuodus, pakeltus kubu.
Mūsų kūnas yra cheminių elementų simbiozė. Ir neverta labai bijoti dėl dalinio cheminio užteršimo. Organizmui yra žymiai paprasčiau atsikratyti nuo atitinkamos cheminės koncentracijos, esančios gyvame maiste. Todėl, žaliavalgystė mieste šiuolaikinėmis sąlygomis duoda daugiau gero ir tai yra žymiai geriau, nei vien baltyminis, gyvulinis maistas bet kokiu atveju. Kokia bus rytoj diena ir koks bus mūsų maistas – tik mūsų rankose.
Fizinio kūno vibracijos keliamos tada, kai keliamas jo ph lygis. Kai jis bus pakankamai aukštas, jokios bakterijos ar mikrobai, kitokie svetimšaliai mums taps nepavojingi, jiems tiesiog nebebus terpės mūsų organizme. Šarmiškumas – aukštos kūno vibracijos, rūgštingumas – žemos vibracijos.
“...Visa tai, kas užmuša jūsų maistą, užmuša ir jūsų kūną. O tai, kas užmuša jūsų kūną, taip pat užmuša ir jūsų Sielą. Ir kūnai jūsų taip tampa tuo, kuo yra maistas jūsų. Taip pat, kaip dvasia jūsų tampa tai, kas jūsų mintys. Todėl nevartokite kaip maisto to, kas buvo suardyta Ugnimi, Šalčiu arba Vandeniu.
Kadangi apdegęs, supuvęs, sušaldytas maistas, taip pat - apdegins, supūdys, ar užšaldys jūsų kūną. Visada vartokite maistą tik nuo Dievo stalo. Vaismedžių vaisius, daržoves ir žalumą laukų...” Jėzus Kristus, iš Esėjų evangelijos.
Taikos ir ramybės . |
