Kalba su angelu, žmogaus apvalkale 1 - 5 Ноября 2013 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:48
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2013 » Lapkritis » 5 » Kalba su angelu, žmogaus apvalkale 1
18:45
Kalba su angelu, žmogaus apvalkale 1

R. Žmogaus protas gali lengvai judėti nuo vieno kraštutiniškumo prie kito, tuo pačiu sukuriant jame sumaištį ir nestabilumą. Išorė yra tik vidaus atspindys.

Giluminiai jausmai – tai ypatinga kalba. Kai žmogus įveikia savyje žemutinius norus, kai kas diena dirba su savimi, dvasiškai performuoja save, kaip žmogišką būtybę, jis tampa prašviesėjusiu. Kai žmogus dvasiškai auga, susiduria su savo proto klausimais. Dvasinės praktikos patirtis duoda jam suvokimą, kad materialūs smegenys apriboti savo suvokime ir priklauso kūnui, o kūnas yra tik įrankis ir kada nors suirs, kaip ir viskas šiame materialiame pasaulyje. O jame esanti Siela yra nematoma ir amžina. Jausminę patirtį negalima tiksliai perduoti žodžiais. Juk dvasinės praktikos tik įrankiai, padedantys atverti giluminius žmogaus jausmus, kurių pagalba vyksta žmogaus bendravimas su Aukščiausiais, Esančiais už ribos – giluminių jausmų pagalba. Todėl, apie Dieviškumą taip tiesiogiai ir nepasakysi, kadangi visa tai jau bus tik atitinkamos alegorijos. Kadangi Dieviška – tai jau kitokia kalba, ne proto kalba, bet giluminių jausmų, kurią supranta bet kurio žmogaus Siela. Tai ir yra vientisa žmogiškų Sielų kalba. Tai ir yra Tiesos kalba.

A. Klausimas toks: "Ar yra tokios žinios, kurias žmonės negalės panaudoti kariniams tikslams, bet tokia informacija sugebės paklibinti oficialų šiuolaikinį mokslą ir protus, norinčius sužinoti, prives prie supratimo, tiesioginio mokslinio įrodymo to, kad materialaus pasaulio prigimtis yra iš Dvasinio pasaulio, tai yra,  kad pasaulis sukuriamas Dievo?”

R. Taip. Tokios žinios yra. Tai liečia astronomiją, o tiksliau astrofizikos mokslą, kuris studijuoja veiksnius, vykstančius kosminėje erdvėje, kosminių kūnų evoliuciją ir tarpusavio sąveikas, jų sistemas. Turint omenyje, kad šiuolaikinėje astrofizikoje naudojama šiuolaikinės fizikos atradimai, paskutiniai progreso pasiekimai, žinios, kuriomis tas mokslas praturtės, padės pačios fizikos vystymuisi. Dvasingumo pirmenybę prieš materialumą sugebės pasiekti įrodymų ir moksliniu keliu. O tai reiškia, kad kokybiškai pasikeis ir žmonių gyvenimo būdas, mastymas, atsivers dar vienas Tiesos pažinimo kelias – per mokslą.

A. Tai iš tikro būtų labai laiku, nes nežiūrint visų mokslo pasiekimų, žmonėms vis tiek iškyla tie patys klausymai: Kas buvo? Kas bus? ir tt.

R. Jei žmonija globaliai nepakeis savo mastymo prioritetų, Dvasingumo pusėn, tai civilizacijos laukia graudus likimas. Kaip taisyklė, tokios civilizacijos trumpalaikės, kadangi pačios save sunaikina karuose.

Daugelis žinių buvo duodama žmogui ir anksčiau, tik klausimas tame, kaip tas žinias panaudojo žmogiškasis Ego, pervyniojant jas iki neatpažinimo, žmogiškame prote, apribotame materijoje, kas išliko ir iki šiol.

Su girgždančiu ir braškančiu, tik materialios pasaulėžiūros vežimu, toli nenuvažiuosi šiuolaikiniame moksle. Vis tiek, anksčiau ar vėliau, tikrieji mokslininkai pasieks tokius mokslinius horizontus, kur taps nebetinkami dabar turimi pagrindai, ant kurių laikosi visas žmogiškos pasaulėdaros suvokimas. Šiandiena yra bandoma žmonės  paaiškinti tai, kas nematoma, tik matomo pavyzdžiais. Štai ir gaunasi " bėda dėl proto”, daugeliu atveju gaunasi nesusiderinimas tarp teorijų ir atsitiktinai pastebėtų faktų. Pas tuos pačius mokslininkus iki šiol nėra tikslaus  įsivaizdavimo,  kas tai yra elektros srovė, gravitacija, ar juodoji skylė. Bet vis tik, jie operuoja tokiais neaiškiais supratimais. Tačiau tam, kad globaliai suprasti ir įsigilinti į tuos reiškinius, reikia turėti fundamentaliai kitokią pasaulėžiūrą, kokybiškai besiskiriančia nuo materialios pasaulėžiūros.

A. Jūs kažkada tai sakėte, kad Visata yra ant tiek didelė, kad to negali aprėpti žmogiškas protas, bet joje nėra nė vienos laisvos vietos, į kurią galima būtų įdurti medicininę adatą taip, kad jos galiukas neatsiremtų į ką nors, nesusiliestų su kuo nors.

R. Iš tikro taip. Ir atsakant į užduotą klausimą, aš paliesiu tik keletą labai svarbių astrofizikos temų, žinoma tik prieinamoje žmogaus mastymo formoje. Bet pasakyto esmės supratimas gali duoti mokslo žmonėms visai kitokį žvilgsnį į pasaulėdarą.

Pradėsiu nuo šiuolaikinės šabloninės, išsilavinusiam protui, teorijos-galimybės, apie Didįjį sprogimą, kuris, kaip galvoja mokslininkai, įvyko Visatai užgimstant. Šią hipotetišką teoriją jie argumentuoja termodinamikos dėsniais. Pagal duotąją prielaidą, Visata pradžioje buvo suspausta iki taško, o po jo sprogimo ir atsirado įvairūs objektai, su protono dydžio išmatavimais ir su milijardus tonų mase.

A. Mokslininkai mano, kad jie pakankamai gerai įsisavino šį fizikos skirsnį, nagrinėjantį šiluminės pusiausvyros dėsnius ir šilumos virtimą į kitas energijos rūšis.

R. Kaip jau sakiau, šiandiena žmonės naiviai daro prielaidą, kad Visata buvo suspausta į tašką, o po jos "Didžiojo sprogimo”, atsirado objektai, su milijardo tonų mase ir protono dydžiu. Be to, ši klaidinga prielaida nusako, kad tie objektai yra ne kas kita, o mikroskopinės juodosios skylės. Deja, priverstas nuvilti aistringus "teoretikus”, tokių objektų, su milijardo tonų mase ir protono dydžiu - neegzistuoja.

Bet kosmoso prigimtyje egzistuoja sekantys reiškiniai – tai yra objektai, suformuoti iš informacinių klasterių (sankaupų), numetant informacija iš materijos, kai pastaroji patenka į juodosios skylės poveikį.

Patys "sunkiausi” susijungimai, kuriuos gali suformuoti informaciniai klasteriai – tai objektai, šiek tiek didesni už protoną ir mase artima vienam gramui, o tiksliau 0,8 gramo. Tai trumpalaikiai objektai, egzistuoja tik keletą sekundės dalių, po ko suyra į atskiras "plyteles”. Tokių objektų susidarymas, iš tikro, susijęs su žmonių taip vadinamomis, juodosiomis skylėmis Visatoje.

A. Objektai šiek tiek didesni už protoną? Pagal paskutinius tyrimus protono spindulys lygus 0,84184 femtometrų (1 fм = 10–15 metro). Pagal jūsų pasisakymą, tai gaunasi realiai sunkus objektas mikro-pasaulyje, su mase šiek tiek mažiau gramo. Ir dar, tokiu atveju, žmonėms kiltų mažų mažiausiai trys klausymai: "Kas tai yra informaciniai klasteriai, "plytelės”? Kas tai yra informacijos numetimas, nuo materijos? Ir kaip tų dalelių susiformavimas susijęs su juodosiomis skylėmis Visatoje?

R. Šiame materialiame pasaulyje viskas, įskaitant ir tai, kas šiai dienai žinoma žmonėms, nuo subatominių dalelių iki atomų, nuo dulkelių ant tavo batų iki  žvaigždžių, galaktikų sankaupų tolimame kosmose, egzistuoja tik tvarkingos informacijos dėka. Būtent tvarkinga informacija ir sudaro materiją, suteikia jai savybes, apimtį, formą, masę ir kitas charakteristikas. Atkreipiu jūsų dėmesį, kad mes dabar kalbame ne apie tą pirmapradį žmogaus smegenų supratimą, kaip "informacija”, o apie šiek tiek kitokį jos pasireiškimą. Nors net ir pirmapradžiame žmogaus supratime, žodžio "informacija” supratimas turi keletą reikšmių, tame tarpe "mastyti, mokyti, aiškinti”, "suteikti išvaizdą, formą, formuoti, kurti”.

Paprastumui pavadinsime tą sutvarkytą informaciją – "informacinėmis plytelėmis”. Kas yra informacinės plytelės? Gal tai paaiškinsiu suprantamo pavyzdžio pagrindu. Įsivaizduok, kad tu nusprendei pravesti eksperimentą. Tam tau būtina: vanduo, stiklinis akvariumas ir mažos plytelė, pagal lengvumą tarsi padarytos iš "jūros putos", spalva sakysime, ne kaip paprastai balta, o skaidri. Tavo veiksmai: akvariume tu, iš skaidrių "jūros putos" plytelių, surinkinėji gražią pilį (kaip su vaikišku konstruktoriumi). Sujungiant vieną plytelę su kita atsiranda atitinkamas atspalvis, matomas tavo akiai. Tai yra, pas tave galvoje yra planas, kaip padaryti tą pilį, yra valia tai sukurti ir yra jėga, kuri naudojama tam, kad statyti iš tos nepaprastos medžiagos. Šitaip sujungiant, tu pastatei pastatą, kuris jau ir tampa matomas.

Po to, akvariumą užpildai vandeniu. Akvariumas bus užpildomas vandeniu su tokia jėga, kad išgriaus tavo pilį. Tuo pačiu, tavo "jūros putos" plytelės, kurios sudarė sienas, grindis, vartus ir kita, iškils į paviršių, kai kurios iš jų po vieną, tapdamos vėl nematomos, kai kurios ištisomis grupėmis  - klasteriais, kurie ir toliau lieka akiai matomi, kadangi sujungti tarpusavyje. Galų gale viskas iširs į atsiras plyteles ir vėl taps nematomomis, nusės ant akvariumo dugno. Pačios sau, be ketinimo, plano ir jėgos panaudojimo, iš tavo pusės, jos nesusidės vėl į pilį. Tai tik bus nematoma akiai chaotiškos "jūros putos" plytelių krūva. Kiek nori gali kratyti akvariumą, plytelės niekada pačios nesudarys pilies, kol vėl tu jos nepastatysi iš naujo.

Tai štai, tos skaidrios plytelės ir yra vaizdinis sulyginimas su informacija, kuri ir sudaro materiją, užduodant jai atitinkamus parametrus: formą, apimtį, masę ir taip toliau. O matoma pilis, tai jau  yra vienas iš tvarkingos informacijos produktų.Tos informacijos, iš kurios susiformuoja elementarios substancijos, sudarančios atomus, molekules, cheminius junginius ir taip toliau, tai yra visa Visatos materija. Na ir žinoma, reikalinga dar valia, jėga, planas – tai ir yra pagrindinės dvasinio pasaulio sudedamosios, kurios pasireiškia šiame pasaulyje, nors ir nematomos.

A. Norite pasakyti, kad visos materijos pagrindą sudaro informacija?

R. Teisingai, būtent. Tas pats atomas yra sudarytas iš elementarių substancijų, kurios savo ruoštu irgi susideda iš atitinkamo informacinių plytelių skaičiaus. Ir taip yra visur, ką tik nepaliesime Visatoje. Bet pakanka informaciją nuimti ir tai, ką mes vadiname materija, dingsta, išnyksta, kaip skylė nuo riestainio, kai jį suvalgai.

A. Tai yra elementarus žvilgsnis į įvykį: kol yra riestainis – yra ir skylė, tik riestainį suvalgome – skylė dingsta. Taip dingsta ir materija? Nėra informacijos – nėra ir materijos pasireiškimo?

R. Tikrai taip. Tiesa, įdomus faktas: materijos kiekis visatoje pastoviai keičiasi ir tie svyravimai būna pakankamai reikšmingi, kaip į mažėjimo, taip ir į didėjimo pusę. Tuo tarpu pačios informacijos kiekis visada išlieka stabilus, ko dėka, bendra Visatos masė, nuo pat jos Sukūrimo iki pat šios dienos, nepasikeitė nė viena milijardine gramo dalimi.

Taigi, informacijos kiekis Visatoje, nuo pat jos sukūrimo, yra pastovus. Bet jeigu nors viena informacinė plytelė dingtų, tai dingtų ir visa ši Visata.

Tos informacinės plytelė niekada ir niekur nedingsta, tai yra, nepalieka Visatos ribų (mūsų atvejų akvariumo) ir egzistuoja joje griežtai ir tvarkingai. Akcentuoju jūsų dėmesį, kad patys sau, be Statytojo valios, atitinkamo Jo plano, visa tai būtų tik netvarkinga informacinių plytelių krūvelė (chaosu, akvariumo dugne). O kas liečia materialią Visatą, tai tos pačios informacinės plytelės, kartu su kitomis charakteristikomis ir formuoja materiją, kaip jau sakiau, užduoda jai jos masės parametrus. Jos ir apsprendžia materijai konkrečią vietą konkrečiai materijai visoje pasaulėdaroje. Būtent tvarkinga informacija, tos pačios informacinės plytelės, esančios griežtai savo vietose ir atskiria kvarką nuo kvazaro. Pasakysime taip, tvarkinga informacija, pagal "generalinį planą” ir padaro Visatą gyva.

A. Norite pasakyti, kad viskas pasaulyje griežtai sutvarkyta, egzistuoja pagal Statytojo atitinkamą planą, valią ir jėgą? Bet juk tai ir įrodo, kad mūsų Visata sukurta dirbtinai, o ne pati chaotiškai atsirado, kaip  dabar mano šiuolaikinis mokslas.

R. Visiškai teisingai ir tai pilnai galima įrodyti moksliniu metodu. Ne taip jau ir sudėtinga tai padaryti, jeigu eiti nurodyta kryptimi ir sujungti visa tai, su paskutiniais mokslo atradimais...Gyvenimas Visatoje pasireiškia pastoviame informacijos apsikeitime, kas ir veda prie materijos judėjimo, pastoviai sąveikaujančios tarpusavyje ir tuo iššaukiant pirmines fizines ir chemines reakcijas. To pasekoje ir vyksta įvairūs fiziniai procesai, pavyzdžiui masyvių žvaigždžių sprogimai, naujų gimimas ir taip toliau.

A. Taip. Naujų žvaigždžių formavimosi procesas labai nuostabus reiškinys.

R. Žinoma, be to, jis dar yra ir labai griaunantis, daugeliui šiuolaikinių teorijų... Reikalas tame, kad matomas žvaigždžių susidarymo procesas, kurį šiandiena gali stebėti mokslininkai, su visa savo turima įranga, prasideda nuo taip vadinamo iki žvaigždinio branduolio formavimo. Kitaip sakant, nežiūrint į šiuolaikinę naujos žvaigždės "aptikimo” įranga, astronomai gali užfiksuoti tik dujinį-dulkinį jos sankaupos susiformavimo etapą. Tai yra, kai materija, tarpusavio sąveikoje, pradeda skleisti tą energiją, kurią žmonės ir vadina "šviesa”. Ir tik po spektrų išnagrinėjimo, kurie nurodo apie sutankėjimą, kai kurių dujinių sričių susispaudimą, daro išvadas, apie naujos žvaigždės susiformavimą. Tačiau, astronomai negali atsakyti į klausymą, kaip sąveikauja tos sankaupos ir kas priverčia jas taip susispausti, sutirštėti? Taip pat, kaip ir negali atsakyti ir į tai, iš kur atsiranda tos sankaupos ir tuo labiau, kaip iš tokio mažo materijos kiekio, esančio tuose debesyse, susiformuoja ne tik vienetinės žvaigždės, bet ir ištisos žvaigždžių sankaupos, Galaktikos.

Reikalas čia tame, kad visos šiuolaikinės mokslinės teorijos, pradedant nuo bendros Einšteino reliatyvumo teorijos iki termodinamikos dėsnių, remiasi tik "matomos materijos” tarpusavio santykiais, arba jos logiškai numatomu, numanomu elgesiu. Nors ir čia pilna įvairiausių kazusų, nesusipratimų. Pavyzdžiui, paimkite kad ir tas pačias juodąsias skyles Visatoje – tuos , šiuolaikinio mokslo neišnagrinėtus, "sugeriančius" materiją, paslaptingus objektus.

Teoretikai paprasčiausiai tik bando savo minties išvadas, suderinti su ta sugalvota Didžiojo sprogimo teorija. Jis, pagal jų įsivaizdavimą, įvyko iš begaliniai tankaus vieno taško, kuriame atsieit, pagal teoretikus, buvo sukoncentruota ir suspausta visa Visatos materija, o kai tame "taške” kažkas, neaišku kas ir kodėl, išprovokavo "Didįjį sprogimą", materija pradėjo tolti į visas puses ir prasidėjo Visatos plėtimosi procesas. Dėl to, kad šioje vietoje iškyla daug klausimų, į kuriuos iš materialios pasaulėdaros taško, mokslininkai negali ir niekada negalės atsakyti ir atsiranda visokios painios šiuolaikinės mokslinės taip vadinamos teorijos. Jų autoriai paprasčiausiai nuveda vienas kitą į aklavietę. Jie bando tai paaiškinti operuojant jiems žinoma siaura duomenų baze. O to pasekoje, sudaromos Visatos ir tų pačių juodųjų skylių kilmės utopinės teorijos, kurios gaunasi pas juos, kaip tame anekdote, apie dramblį. Kai vietoje to, kad  išnagrinėti klausimus, iš kur tas dramblys iš vis atsirado ir kaip, kodėl jis juda ir nori ėsti? Teoretikai nagrinėjama jo judėjimo trajektorija, tikėtinas galimybės to, ką jis gali pakeliui suėsti, kas tose, jo kelio trajektorijos vietose, auga ir tų augalų savybės.Taip ir pas mokslininkus gaunasi: svarsto apie tai, ką mato, o tai ko nemato ir tai, kas netelpa į jų mąstyseną ir pasaulėdarą, teigia, kad gamtoje jiems to neegzistuoja, kaip stručiai, sukiša galvas į smėlį.

A. Ir kas mano nuomone juokingiausia toje, jų šiuolaikinėje teorijoje, yra taip vadinamos "pirminės juodosios skylės”, pagal mokslininkų prielaidas,  būtent ir atsiradusios iš karto po Didžiojo sprogimo, maždaug prieš 14 milijardų metų, kai  ir prasidėjo Visatos plėtimasis pagal juos. Yra tokia mokslininkų nuomonė, kad juodoji skylė, bet kuriuo momentu pasiruošusi sugerti bet kurį spinduliavimą, ar medžiagą į save, tuo pačiu didinant savo masę. Apytiksliai, pagal mokslininkų tas prielaidas, juodosios skylės matmenys gali svyruoti nuo supermažos (su mase, lygia tik 1015 gramo) iki supergigantiškos, supermasyvios, hipotetiškai esančios galaktikos centre. Jei daleisti visas tas mokslininkų prielaidas, kad po Didžiojo sprogimo materija pradėjo plėstis į visas puses ir tada susikūrė tik viena vienintelė, ir supermaža juodoji skylė, tik su 1015 gramų mase, bet su "nenumaldomu alkiu ir apetitu”, kaip tvirtina tokie teoretikai. Tai dabar, vietoje Visatos būtų tik vientisa  juodoji supergigantiška juodoji skylė ir daugiau nieko.

R. Džiaugiuosi, kad supranti tas nesąmones, kurios prikurtos "mokslo" vyrų. Prie tokių teorinių prielaidų Visata nustotų egzistuoti, jau kaip minimus, prieš kokius penkis milijardus metų.

Daugelis mokslininkų klysta, sukoncentruojant savo jėgas ir dėmesį, o kartais tam išeikvojant visą savo gyvenimą, tokių teorijų, vedančių juos pačius į aklavietę, vystymui. Žmonėms paprasčiausiai neužtenka elementarių žinių ir teisingo tyrinėjimų orientyro. Turint visa tai, galima pilnai įvykdyti evoliucinį šuolį ne tik moksle, bet ir visuomenės vystymesi.

Iš tikro, tai, kas yra vadinama Visatos juodosiomis skylėmis –  tai greitai vykstantis ir pats sau jokios masės neturintis reiškinys. Juodųjų skylių atsiradimas ir išnykimas Visatoje, bet kuriame kiekyje, nepažeidžia bendros Visatos masės pastovumo dėsnio. Netgi pati gigantiškiausia juodoji skylė egzistuoja labai trumpą laiko tarpą ir jos masė yra lygi nuliui. Bet jos reikšmė, astro-fiziniuose Visatos pokyčiuose, žinoma yra kolosali.

Asociatyviai, aš ją palyginčiau su mintimi. Juk minties irgi nesimato materialioje realybėje, kaip tokios. Jos negalima apčiuopti, ar pavyzdžiui pasverti. Bet mintis turį apimtį (bent jau, kaip informacinę) Ji yra taip pat greitaeigė savo egzistavime, kadangi ją greitai keičia kitos mintys. Mintis taip pat neturi masės, bet gali turėti, sukelti kolosalias pasekmes materialiame pasaulyje. Iš esmės - tai niekas.

A. Niekas? Pagal šiuolaikinio žmogaus supratimą niekas – geriausiu atveju - vakuumas.

R. Ne toks jau ir tuščias tas vakuumas. Paprasčiausias pavyzdys, tarpžvaigždinėje erdvėje prevoliuoja, žmonių taip vadinamas, aukštasis vakuumas. Jo vidutinis tankis yra mažiau 1 molekulė kubiniame centimetre. Mokslininkai supranta, kad netgi pilnas vakuumas, kuriame yra numatomas pilnas dalelių nebūvimas, nėra "pilnai tuštuma”. Šiuolaikinė fizika jau dabar artėja prie fizikinio vakuumo teorijos, kaip mokslininkai pavadino, kvantinių laukų, žemiausios energetinės būsenos. Toje teorijoje, fizinis vakuumas numato pilną kokių tai realių dalelių nebūvimą, bet tuo pat metu, turi įvairiausias virtualias daleles. Tačiau, egzistuoja ir kita teorija (tiesa, įkyriai nepripažįstama "oficialiojo mokslo”), kurioje nagrinėjama dalelių ir antidalelių (šešių klasių) atsiradimas, iš pirminio vakuumo, sluoksniuojant jį pagal vertikalę, atsirandant dešiniems ir kairiems torsiniams (sūkuriniams) laukams – savotiškiems katalizatoriams, išprovokuojantiems grubios materijos gimimą.

Kas arčiau tiesos, žinoma išspręs laikas. Problema tame, kad daugelis mokslininkų, norintys pasiekti Tiesą, iš tikro savo sąmonėje susiduria, su klaidingu jos atspindžiu. Jie skuba paviešinti jiems labiausiai patogias teorijas ir ilgą laiką jas po to gina, tam eikvojant ilgus gyvenimo metus, savo ir svetimų "nervus”, nesusimastant, apie panašių inversijų atsiradimo jų sąmonėje, gilumines priežastis. Iš tikro, žmonės dar daug ko nežino matomame pasaulyje ir apie tai, koks stiprus tame pasaulyje yra Gyvuliškas protas ir kaip svarbu kiekvienam žmogui rūpintis savo dvasine švara. Nes būtent tai ir atveria kelią į Tiesą.

Sąlyginiai kalbant, juodoji skylė Visatoje atrodo, kaip oro burbulas, okeano vandenyse. Bet tik atrodo, o ne pilnai atitinka, kadangi burbulas okeano vandenyse yra pripildytas oro, o juodoji skylė, Visatos erdvėse, nepripildyta išvis niekuo, bent jau šio reiškinio žmogiškame supratime.

A. Minėjote, jog juodosios skylės vaidmuo, Visatos persiformavimuose, yra kolosalus. Ar galėtumėte apie tai papasakoti kiek plačiau?

R. Juodosios skylės funkcijas galėtume palyginti su imuninėmis ląstelėmis žmogaus organizme, kurios saugo organizmą nuo visokios kilmės ligų sukelėjų, identifikuojant ir sunaikinant tokius patogenus, arba pačio organizmo išsigimusias ląsteles (vėžines ląsteles) ir taip toliau.

Jei į mūsų kūną patenka pašalinis agentas, ar tai būtų virusas, ar patogeninis mikrobas, imuninės ląstelės juos suranda ir sunaikina. Sakysime, kokia tai ląstelių grupė tampa defektyvi, išeina iš funkcionavimo, pradeda nekontroliuojamai daugintis, tai tokiu atveju, imuninės ląstelės čia irgi įveda tvarką, sunaikinant tokias "nepaklusnias” ląsteles. Bet toks sulyginimas irgi nebus labai teisingas, juodųjų skylių Visatoje atžvilgiu. Kadangi imuninės ląstelės pastoviai keliauja, juda po organizmo platumas, ieškant mūsų organizmo leistinų ribų "pažeidėjų”, tai yra, jos pastoviai egzistuoja.

O štai juodosios skylės Visatoje atsiranda iškarto ir iš Niekur, ir tik ten, kur tai būtina, po to ten pat, tai yra į Niekur ir dingsta. Dingsta momentaliai, po savęs (bet nebūtinai),paliekant materialiame pasaulyje ištisus žvaigždžių sankaupų fragmentus ir didžiulį debesį, iš dulkių, dujų, kuriuos yra jau lengva aptikti ir su šiuolaikinės įrangos pagalba. Tai liekamoji materija, po pagrindinės "patogeninės” materijos sunaikinimo, sakysime taip, tai panašu į šiukšles, nukritusias iš konteinerio, akmens smulkinimo ir perdirbimo ceche.

Tai sunku paaiškinti žodžiais, kaip Kažkas tai atsiranda iš Niekur, kartais sunaikina ištisas žvaigždžių sankaupas ir išnyksta į Niekur. Be to, juodoji skylė, iš tikro, žymiai iškreipia aplink save erdvę-laiką ir turi didžiulę gravitacinę trauką, veikiant supančią materiją. Juodoji skylė – tai tas vienintelis, kas galima būtų pavadinti tikra Tuštuma – Niekas, kadangi ten, pagal žmogišką supratimą, nėra nieko materialaus.

A. Tada kyla klausimas, o kas tada iš Niekur vadovauja tuo procesu? Kas išaiškina tokių defektų būvimą Visatoje ir padeda juodųjų skylių atsiradimui, išnykimui būtent tose vietose?

R. Kad suprasti tuos procesus, reikia iš principo turėti kitokį pasaulėdaros suvokimą.

Juodoji skylė, sakysime taip, tai savotiška anomali sritis. Esanti nemateriali struktūra, ji atsiranda būtent tose Visatos srityse, kur vyksta laukų trikdžiai. Jos tikslas – sunaikinti materiją, kuri sukelia tuos trikdžius. Pats tos skylės buvimas, tame Visatos sektoriuje, iššaukia erdvės-laiko deformacijas. Tai yra, ji pati ir paleidžia atitinkamus mechanizmus, kurie iškreipia tolygų laiko tekėjimą tame erdvės ruože. Tai atveda prie atitinkamų sąveikų, ko pasekoje atsiranda didžiulė gravitacija, kuri pradeda traukti materialias struktūras.

Kada pritraukiama materija, tai fragmentai, pavyzdžiui mėnulio dydžio, pradeda deformuotis dar tik artėjant prie jos, dėl didelės gravitacinės jėgos. O kada materija pradeda įeidinėti į tą taip vadinamą akrecijos zoną, čia kaip tik susidaro pats galingiausias gravitacijos laukas ir materija suardoma į gabalus. Gaunasi kaip ir savotiška materijos mėsmalė.

Tokios "materijos-mėsmalės” metu vyksta labai svarbus momentas. Jėga čia tokia, kad ji paprasčiausiai atstumia informacines plyteles vieną nuo kitos, kurios jau nebegali būti griežtai nustatytoje atitinkamoje padėtyje. Kai tik prarandamas informacinis pagrindas, tvarka, kurios dėka buvo sukurta tokia materija, įvyksta informacinių blokų numetimas iš materialios struktūros ir materija dingsta. Čia yra paradoksas, kadangi pati juodoji skylė neįtakoja į informacines plyteles, bet tiesiogiai įtakoja į materiją. Paskutinioji labai stipriai pritraukiama, o informacinės plytelės atsistumia, kaip pasekmė – materija dingsta.

A. Vadinasi informacija nedingsta ir neišardoma? Materija sukurta informacijos pagrindu, o kai įvyksta informacijos numetimas, materija nustoja egzistuoti.

R. Taip. Jei visa tai įsivaizduoti asociatyvaus mūsų akvariumo pavyzdžiu, tai gaunasi sekančiai. Įsivaizduoji, kad pastatei pilį iš nematomų "jūros putos" plytelių, tokiu būdu padarei jas matomomis. Po to, atsargiai jį pakėlei ir įmetei į akvariumą su vandeniu. Kas įvyks? Žinoma, susidūrus piliai su vandeniu, ji išsilakstys į smulkias savo sudedamąsias. Tai yra, mūsų atveju pereis į kitą būseną: materija dings, liks tik informacija, tu pačių skaidrių plytelių pavidalu, kurios lieka plaukioti akvariumo paviršiuje. Klausimas: "O kur dingsta pati pilis (materija)? Tu pasakysi ten, kur ir skylė, kai suvalgai riestainį. Ir būsi visiškai teisi.

O dabar įsivaizduok, kad akvariumas šiek tiek didesnis ir tokių, kaip tu, yra daugiau, sakysime kokių dešimt, stovinčių su savo pilimis prie akvariumo ir pasiruošusių mesti juos vienu metu. Tik tos "jūros putos" plytelės iš katro atšoka nuo vandens paviršiaus, kaip nuo asfalto teniso kamuoliukas, įsivaizdavai? Na štai, tai ir yra šiek ties iškreiptas juodųjų skylių darbas.

A. O kas vyksta su tais informaciniais blokais, klasteriais? Juk tai nors ir smulkiausia, bet vis tik matoma materija. Juk jie dar neišskirstyti į nematomas informacines plyteles?

R. Juodosios skylės forma sferinė. Informacijos numetimo, iš materijos metu, kai informacinės plytelės atsiplėšia nuo perdirbamos materijos, kai kuri jų dalis atsiplėšia ištisomis grupėmis – klasteriais. Štai tie klasteriai ir tampa trumpai gyvenančiais objektais, su mase, apie 0,8 gramo, kurie spinduliavimo išraiškoje santykinai išeina iš tos sferos laukų, kadangi čia turi reikšmės stebėtojo ir perdirbamos materijos sankaupų pozicijos, tos sferos atžvilgiu.

Paradoksas tame, kad informacinės plytelės yra dviejose būsenose iš karto: energetinėje ir materialioje (kai jos suformuoja sankaupose materialią dalelę). Tai yra, jų kaip ir nėra, bet jos kaip ir yra. Atskirai, informacinės plytelės kaip po tokios, neturi masės. Bet būtent informacija sudaro materiją,  jau su savo konkrečia mase, o taip pat erdvę, laiką ir gravitaciją. O informaciją valdo Tas, Kuris sukuria viską. Jis sudarė informaciją kaip jėgą, sugebančia pagimdyti energijas, formuojančias materiją (žmogiškame supratime).

Tiesa, tos pačios plytelės, sudarant mažos informacijos dalelytes (neutronų ir panašių) žymiu laipsniu iškreipia "tobulą” Einšteino reliatyvumo teoriją. Reikalas tame, kad kai kurios iš tų dalelių, dėl savo struktūros "paprastumo” silpnai sąveikauja su kitomis Visatos dalelėmis, bent jau mūsų išmatavime tai tikrai, kas leidžia joms judėti po Visatos platumas greičiu, žymiai pranokstančiu šviesos greitį.

Kai ką peržiūrėti teorijose vis tik teoretikams reiks. Už tai tas žymiai pagilins materijos tarpusavio sąveikos Visatoje, procesų supratimą. Taigi supras tai, kad iš informacinių plytelių sudaryti ir patys greičiausi ir patys sunkiausi šio pasaulio mikro objektai, kaip iš esmės ir visa kita.

Kaip pavyzdį paimkime, kad ir tuos pačius trumpai egzistuojančius objektus, apie kuriuos aš kalbėjau ir procesus vykstančius su jais arti juodosios skylės. Jie pakankamai greitai suyra į atskiras informacines plyteles, kai tik juos rišanti energija pradeda mažėti.

Bet užangažuotam materialaus pasaulio protui, sunku suprasti tuos procesus. Juk anksčiau ar vėliau, savo dvasiniame vystymesi, žmogus susidurs su tokio apriboto supratimo ribomis, už kurių driekiasi visiškai kitoks pasaulis ir kitokie dėsniai. Kokia didžiulė nebūtų žvaigždė ir kiek saulės masių į save netalpintų, pereiti į juodąją skylę, šiuolaikiniame supratime, ji niekada negalės, kadangi materija niekada negalės būti paveikta pilno gravitacinio kolapso, kaip šiandiena teigia tie patys teoretikai. Juk materija sudaryta iš informacinių plytelių. O informacinės plytelės yra nesuardomos, jų negalima nei sunaikinti, nei pakeisti ir jos kiekybiškai pastovios, stabilios Visatoje.

A. Dabar aš suprantu, kodėl juodoji skylė turi nulinę masę. Juodoji skylė, kaip nematerialaus pasaulio objektas, paprasčiausiai sudaro tik sąlygas,tai yra jėgą, prie kurios ir vyksta pagrindiniai veiksniai, tai yra, grubiai tariant, vyksta nereikalingos materijos utilizavimas. Beveik kaip trintukas, kuris nuo popieriaus paviršiaus pašalina užrašus. Materija pilnai dingsta, taip ir nepatekus į pačią juodąją skylę. O nuo ko priklauso juodosios skylės išmatavimai?

R. Juodosios skylės išmatavimai priklauso, sakysime taip, nuo "patogeninės energijos” (kitaip tos energijos nepavadinsi) kiekio, kuri turi būti sunaikinta duotame Visatos ruože. Juodoji skylė gali būti bet kokio dydžio: ir didelė ir maža. Kad geriau suprasti tuos kosmoso procesus, pateiksiu asociatyvų pavyzdį, susijusį su žmogiška veikla. Įsivaizduok, kad žmogui reikia nušienauti piktžoles atitinkamame lauko ruože. Jis mato tą ruožą ir išskaičiuoja, kiek jam reikės laiko ir jėgos, tam darbui išnaudoti. O po to, vieną ryta atsiranda lauke ir atlieka numatytą darbą, be to sutik, kad visiškai netikėtai piktžolėms. Visai kitas reikalas, kai tokių piktžolių pilnas laukas. Čia žmogus panaudos didesnius galingumus, kaip technikos, kitus žmogiškus resursus ir taip toliau. Tai yra, jėgos pridėjimo taškas priklauso nuo esamo "patologijos” ruožo dydžio, o jėgos pridėjimo būdas priklauso nuo konkretaus darbo apimties.

A. O kas būtent suteikia masę vienoms ar kitoms dalelėms? Kodėl dalelių masės skiriasi? Tai svarbiausi klausimai, į kuriuos šiuolaikinis mokslas taip ir negali aiškiai atsakyti.

R. Iš tikro, viskas paprasčiau, nei žmonės įsivaizduoja. Materijos kiekis, (jos apimtis, tankis ir taip toliau) ir pats jos buvimo faktas neįtakoja į Visatos bendrą masę. Žmonės pripratę priimti materiją tik iš trimatės erdvės pozicijos ir su būdinga jai mase. Bet kad giliau suprasti duotojo klausimo prasmę, būtina žinoti apie Visatos daugiamatiškumą. Apimtis, tankis ir kitos matomos materijos charakteristikos (įskaitant ir taip vadinamas elementarias dalelytes) keičiasi penktame išmatavime. Bet masė lieka nepakitusi, kadangi yra bendra informacija, apie tos materijos "gyvenimą” iki šešto išmatavimo imtinai. Materijos masė – tai viso labo tik  informacija, apie vienos materijos tarpusavio sąveiką su kita, atitinkamose sąlygose. Kaip jau sakiau, tvarkinga informacija sudaro materiją, užduoda jai savybes, tame tarpe ir masę. Atsižvelgiant į  materialios Visatos daugiamatiškumą, jos masė visada lygi nuliui. Suminė Visatos masė bus didžiulė tik stebėtojui iš trečio, ketvirto ir penkto išmatavimų...

A. Visatos masė lygi nuliu? Juk tai nurodo į pasaulio, kaip tokio, iliuziją, apie ką ir buvo kalbama daugelyje tautų legendų. Ir dar vienas klausimas. Mokslas numato, kad visų galaktikų centre yra supermasyvios juodosios skylės. Taip yra ar ne?

R. Ne. Toks numatymas pas mokslininkus kilo todėl, kad aktyvios galaktikos skleidžia labai galingus spinduliavimus ir žvaigždės apie tuos centrus juda taip, tarsi jas pritrauktų kažkas tai nematomo šiuolaikine technika, bet labai masyvaus. Bet galaktikų branduoliuose nėra juodųjų skylių. Ten paprasčiausiai veikia kiek kitokie dėsniai.

Štai tiek pradžiai, bus daugiau, jei sudomins...

Peržiūrų: 1882 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.3/6
Viso komentarų: 171 2 »
1 spurgelis   (05.11.2013 23:55)
Iš esmės labai suprantama,bet įdomu ant tiek,kad suvoki galiausiai nieko nesupratus ir sukilus dideliam norui viską tiesiog ramiai "suvirškinti". Ko nesupranta sąmonė,tą sudėlios mieganti sąmonė ir galiausiai (reik tikėtis) visa tai galėsiu natūraliai panaudoti tinkamu momentu. Tos žinios visos jau buvo giliai viduje,tik per giliai,dabar tikriausiai turi visa info "išsisluoksniuoti" ir persiformuoti susidėliojant į reikiamas esaties "padėtis".

2 virku   (06.11.2013 13:08)
Turiu prisipažinti, kad bandant suvokti truputį užkaito smegeninė, bet visumoje lyg ir aišku viskas susideda iš mažų plokštelių sąveikaujančių tarpusavyje daug didesniu nei šviesos greičiu ir jas sudėliojus tam tikra tvarka atsiranda materija iš tos visos mąstančios substancijos, kuri yra neišsenkanti ir stabili. na, bet visko po truputį, kad nebūtų, kaip tam puodeliui bandant jį pripildyti vandens atsukus čiaupą visu pajėgumu smile

3 Akmenukas   (06.11.2013 18:12)
Puikus straipsnis, jau seniai domino tokia informacija, laukiu kitos dalies.
Ačiū, Virgi.

4 spurgelis   (06.11.2013 21:00)
https://www.youtube.com/watch?v=SB-SIACawbQ filmas apie atleidimą,kuriuo pasidalino Gėlytė per el.paštą. Ačiū jai. Tai puiki šviečiamoji medžiaga tikybos pamokėlėms ir kiekvienam žmogui,nešančiam savy įvairiausius jausmus. Kiekvienas juk kasdien išgyvename tiek džiaugsmą,tiek skausmą,šis filmas apie apie tai,kaip akistatoje su tragedija yra svarbus atleidimas tam,kad neužleisti savęs pykčiu,neapykanta,kuri iš vidaus suėda mūsų širdis. Apie tai,ką mes čia šitoje svetainėje susibūrę kalbamės ir dalinamės.

5 Nojus   (06.11.2013 21:08)
Būtent šios informacijos laukiau .Sudėtinga suprasti,kadangi mums daug metų į galvas buvo kalta fizika...bet aš visada ja dvejojau ir ginčijausi su profesionalais.Jie mane vadino diletantu.Ir štai teorija su ,kuria aš sutinku 100 procentų.Tik norėčiau konkretesnio išaiškinimo,kad galėtų suprasti biologinės smegenys.
p.s.ar vadinamoji Informacija,tai Dvasia?

6 spurgelis   (06.11.2013 21:50)
Nojau,aš kiek suprantu,tai informacija nėra dvasia,bet dvasia taip pat susideda iš informacijos.

7 Akmenukas   (06.11.2013 23:10)
Vadinamoji informacija mano supratimu tai kurejo mintis.

8 Nojus   (07.11.2013 09:13)
Akmenuk ir Spurgeli.
Pagal svorį Informacija būtų labai panaši į DVASIĄ.Gal tik terminas moksliškesnis,kadangi pokalbis skirtas labiau mokslo ragavusiems,nei tikintiesiems pagal tradicinę religiją.
Gaila ,kad nėra pasakyta iš ko sudarytos informacinės "plytos".Ar mūsų mokslas dar nepasirengęs aptikti informacijos "plytų" medžiagos?

9 Vytautas   (07.11.2013 09:59)
Kas liečia informacija tai yra tarsi filmavimas visko šiame 3d pasaulyje, konvertavimas į tinkamą pavidalą anapusiniam pasauliui ir išsaugojimas anapusinio pasaulio informaciniuose laukuose. Ta informacija naudojasi mūsų sielos kad padėti gyventi mums šiame pasaulyje. Kaip tai veikia praktinis asmeninis pvz. Nei iš šio nei iš to patekau į komos būseną. Buvau paguldytas į ligoninę. Patikrintas visais įmanomais prietaisais. Diagnozė - visiškai sveikas. Kai tik oficialiai buvau paguldytas baigėsi komos būsena. Po 2 dienų trūko apendicitas. Sekė narkozė, operacija. Kur čia sielos darbas? Iš informacinių laukų siela sužinojo kad mano atžvilgiu iš neorganinio tarpinio pasaulio pusės padarytas poveikis. Ji tiesiog "išjungė" mane kad padėti gydytojams po ranka, nes kitas variantas mirtis namuose.

10 Violeta   (07.11.2013 10:03)
http://www.videokub.com/videos/17121/taynyy-kod-vzloman-2-vypusk-son-06-11-2013/
Artiomo Drgunovo sapnus skaito net penki milijonai žmonių..nuo 18 minutes rodo Artiomkos intervu

1-10 11-17
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Lapkritis 2013  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0