Kalba su angelu, žmogaus apvalkale 3 - 10 Ноября 2013 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:46
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2013 » Lapkritis » 10 » Kalba su angelu, žmogaus apvalkale 3
16:17
Kalba su angelu, žmogaus apvalkale 3

R. Taip. Tai viena iš Gyvuliško proto gaudyklių. Gerai bent jau tai, kad tokių tikrų mediumų ne tiek jau ir daug, pagrinde veikia jų pamėgdžiotojai, linksminant patiklią publiką vaidinimais.

A. Iki šiol išliko įsitikinimai, kad apie mirusius negalima blogai kalbėti, tik gerai, kadangi "jo siela nenurims”. Ant kiek čia yra tiesos?

R. Patikslinsiu, jai atsiminti apie mirusius, tai tik iš Dvasinės  gyvenančiųjų pusės, iš Dvasinės meilės pozicijos, kūrybinės gyvenantiems, bet ne su liūdesiu praeičiai. Reikia suprasti, apie ką mes kalbame? Pirmiausia, kalba eina ne apie žmogaus Sielą, kaip tokią. Apie kurią, kaip taisyklė, žmogui gyvenant, nežinojo ne tik jo giminės, aplinkiniai, bet kartais ir pats žmogus. O kalba juk eina, kaip tik apie to žmogaus Asmenybę, kurią gerai žinojo aplinkiniai ir kuri po mirties tapo greičiausiai subasmenybe, kaip protinga materialaus pasaulio informacinė struktūra, substancija, kuri netgi jau "užrakinta” naujame kūne ir gali pasinaudoti jo energijomis (iš esmės, kol nesubrendo nauja Asmenybė). Trumpalaikiai įgyjant jėgos, ji gali lankyti tas vietas ir žmones, prie kurių buvo prisirišusi savo gyvenime. Taip pat, subasmenybė  savo veikla gali pasireikšti tada, kai ją pradeda atsiminti likusieji gyvieji žmonės, tuo pačiu, suteikiant jai savo  dėmesio jėga.

Kai žmogus pradeda atsiminti mirusį, į tai įdedant visą savo dėmesį, tai yra jėgą, emocijas, nelokalizuotą baimę, subasmenybei suteikia papildomą "užtaisą”. To dėka, subasmenybė ir aktyvuojasi. Subasmenybė momentaliai gali įeiti į kontaktą su tuo žmogumi, kuris apie ją atsimena ir tuo pačiu "maitina”. Nieko gero iš to netenka laukti, kadangi tai tik sustiprina žmoguje Gyvulišką pradą.

Nuo to kenčia, kaip ir pats atsimenantis, taip ir tas, apie kurį atsimenama (buvusi Asmenybė, dabar subasmenybė). Iš vienos pusės, subasmenybei tai tarsi prisilietimas prie gyvybinės jėgos, bet iš kitos pusės, toks gyvas "užtaisas” tik dar labiau duoda suprasti savo neveiklią ir be išeities, situaciją. O tai tik padidina buvusiai Asmenybei kančias. Tuo pačiu, tai apsunkina ir tą Asmenybę, kurios struktūroje ta subasmenybė yra.

A. Taip, iš tikro, kartais nežinome ką darome. Išeina, kad savo atsiminimais mes sukeliame dar daugiau skausmo savo mirusiems artimiesiems. O kaip tada kenčia buvusios istorinės Asmenybės, apie kuriuos per amžius atsimena milijonai žmonių?

R. Jei žmonės, esantys su Gyvuliško prado dominavimu juose, atsimena juos, įdedant į tai  ir savo emocijas, žinoma, tai juos apsunkina, kaip ir tuos, apie ką jie atsimena. Kaip pragyveno savo gyvenimą, ką surinko, ta buvusi asmenybė, tą ir gauna ten.

A. Na taip, įskaitant ir tai, kad istorija pas mus rašoma ne apie Dvasingumo dominavimą pasaulio tautose, o apie Gyvulišką dominavimą žmonijoje: kas ką valdė ir kada, su kuo kariavo... Sakykite prašom, kaip tada galima paaiškinti tokį reiškinį? Skaičiau  etnologijos ir sakmių darbuose, susijusiais su Sibiro šamanais, kad stiprūs šamanai prašė savo giminaičius perlaidoti juos tris kartus, kas 100 metų. Jei dėl kokių tai priežasčių perlaidojimas neįvykdavo, tai šamanas pradėdavo nematomai "atsirasti” savo giminaičių palikuonims ir grasinti nelaimėmis. Jei palikuonys į tai nereaguodavo, tai tos vietovės gyventojus pradėdavo persekioti įvairios nesėkmės: epidemijos, gaisrai, stichinės nelaimės ir taip toliau. Tai yra susiję, kaip su "gerais” taip ir su "blogais” šamanais.

R. Čia reikėtų skirti supratimus. Šiame pasaulyje veikia jėgos ir nuo Gyvuliško prado, ir nuo Dvasinio pasaulio. Iš esmės, pasireiškimai susiję su gamtos jėgomis, priskiriama prie Gyvuliško proto jėgų. Kas liečia žmogaus subasmenybe (kuri savo gyvenime vystydamasi, kaip Asmenybė, savyje išvystant tokius sugebėjimus, pasiekė atitinkamą lygį, įtakojant žmones), tai ji gali tik išprovokuoti Gyvuliško prado žybsnį žmonėse, iš esmės, paveikiant juos per pasąmonę, informacinio apsikeitimo dėka. Bet kuri subasmenybė išsaugo savo Ego, tai yra savęs identifikavimą. Ji turi patirtį, žinias ir įgūdžius, kaip įtakoti materialų pasaulį, bet neturi gyvybinės jėgos. Iš tikro, tai ne miręs šamanas tveria nelaimes žmonėms, o pačių žmonių tikėjimas tuo, tokia informacija. Visa tai vyksta gyvenančių žmonių jėgos dėka. Be to, reikėtų neužmiršti ir apie jėgos aktyvavimo momentus, ženklus, su kuriais gyvendamas dirbo tas šamanas, tos ar kitos vietovės dvasias, kurios taip pat paklūsta vieningam Gyvuliškam protui. Bet tai atskira tema, ne šiam pokalbiui.

A. Gaunasi, subasmenybės išsaugo atmintį apie viską?

R. Taip. Juk tai protingos struktūros. Ir jas labai baugina sekanti Sielos reinkarnacija, kuri, iš vienos pusės, pratęsia jų kančias, o iš kitos pusės, priartina galutinę mirtį. Todėl, gyvenančiai Asmenybei labai svarbu padaryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad susijungti su savo Siela. O Gyvuliško prado užduotis gyvenime, nuvesti Asmenybę nuo Dvasinio prado bet kokiu būdu, ar tai būtų mintys, norai, poelgiai, darbai – nesvarbu, svarbu kad tik žmogus norėtu materialaus, žemiško ir mirtingo. Ir tam Jam visos priemonės geros, tame tarpe ir panašus subasmenybės pasireiškimas. Gyvuliškame prade nėra Gėrio. Jis mirtingas. Todėl jo ketinimai, kaip ir kiekvienos protingos materijos, yra įgauti valdžią virš kitos materijos ir panaudoti jos gyvybinę jėgą savo tikslams. Gyvuliškas pradas daro viską, kas įmanoma tam, kad pakeisti Asmenybės gyvenimo vektoriaus kryptį, nuvesti į šalį nuo Dvasinio prado pusės. Jis nesigėdija niekuo ir išnaudoja visą savo "arsenalą”. O tai pirmiausia agresija, ataka. Tai silpnos vietos žmoguje paieškos, į kurias mintyse jiems galima "įkasti”, emociškai "suduoti smūgį”, arba paprasčiausiai suvilioti paprasta "saldžia” iliuzija. Pastoviai pririša žmogui naujas nuostatas arba aktyvuoja senas. Gyvuliškas pradas – numirėlio diktatūra.

A. Čia jūs tikslai pataikėte į tašką, numirėlio diktatūra. Kaip sakoma kiekvienam numirėliui žemė – grabas. Viskas ko žmogus nori šiame materialiame pasaulyje, iš tikro, laikina ir mirtinga...

R. Gyvuliškas pradas labai įvairus savo gudriomis gaudyklėmis. Jei žmogus neišsirenka savyje, jam labai sunku tame gyvenime ir dar sunkiau po jo. Čia reikalas net ne išorinėse sąlygose, o žmogaus pasirinkime. Ir baisiausia žmogaus egzistavime, ne kūno mirtis. Baisiausia, kai žmogus pragyvena visą savo gyvenimą iliuziniame pasaulyje, taip nieko ir nesupratęs, kad jo Asmenybė dvasiniu atžvilgiu neišsivystė. Tada jam prasideda absoliutus neišvengiamumas: kankinasi vieno gyvenimo tėkmėje, o ten jau kankinsis amžiais ir be to, jau niekada nieko negali pakeisti, kadangi instrumento tai jau nebus, skirtingai nuo Asmenybės, kuri yra dabar kūne. Subasmenybei tokia padėtis tolygi alkano žmogaus situacijai, kuris stovi ir mato pilną maisto įvairovę po stiklu, o pasiekti jo negali. Rodos štai jis, visai arti, bet paimti tai maišo stiklas. Štai tada ir pabyra klausimai, iš subasmenybės egoizmo pusės: "Už ką. Juk aš buvau toks geras?” Ogi todėl, mano mielas drauge, kad pasirinkai minutinius malonumus, materialines vertybes, vietoje Amžinybės. O gi todėl, kad mintyse slaptai norėjai valdžios, tenkinai savo Gyvulišką pradą, elgeisi priešingai Sąžinei. O gi todėl, kad kas dieną savo laiką iššvaistydavai savo egocentrizmo reikalams. Ir tokių "kodėl”  susirenka labai daug, visose tavo gyvenimo dienose, kur tik nepažvelgsi...

A. Taip. Liūdna... O juk daugelis sau net neįsivaizduoja, kaip galima kitaip gyventi, apart to,  kad tik rūpinantis apie materiją. Nors žmonės patys sau neblogi ir kankinasi nuo vienų ir tų pačių Gyvuliško prado pinklių, bet tos kančios nurašomos vienoms ir toms pačioms standartinėms, šabloninėms "priežastims” , "atsakymams”, primestiems visuomenei: "visi taip gyvena”, "gyvename tokiu laiku”, " toks pas mane likimas”. Tai yra, savęs ir savo likimo performavimo atžvilgiu elgiasi visiškai pasyviai. O kiti atvirkščiai – aktyvūs, tik ne ta kryptimi. Sutikdavau žmones, kurie pagal savo prigimtį, turi lyderio savybes. Jei praktiškai nuo vaikystė jaučia savyje jėga, kurios dėka gali įtakoti kitus žmones, tuos ar kitus įvykius. Kaip galima paaiškinti tą įgimtą jėgą?

R. Žinoma, būna įvairių atvejų, bet jei kalba eina apie įgimtą žmogaus dovaną, tai reiškia, kad praeitame tos sielos įsikūnijime, buvusi Asmenybė vystėsi Dvasiškai, pasiekė atitinkamų rezultatų, darbe su savimi ir šio pasaulio supratime. Tai yra, buvo geras šuolis dvasiniame vystymesi, bet to pasirodė nepakankamai tam, kad palikti Arimano sistemą ir ištrūkti iš persikūnijimų rato.Tačiau, naujame gyvenime, tokiai Sielai yra kokia tai pirmenybė, palyginus su kitais žmonėmis. Žmogus gimsta su didžiuliu energetiniu potencialu, kuris, teisingai jį pritaikant, padeda žymiai greitesniam Asmenybės dvasiniam vystymuisi ir duoda jai realius šansus susilieti su Siela, išeiti iš persikūnijimų rato.

Tokių apdovanotų žmonių yra daug. Tie žmonės jaučia, kad jie ne tokie, kaip visi. Jie nuo vaikystės pakankamai bendraujantys, turi lyderio savybes, įgimtą dovaną įtakoti žmones, savotišku jautrumu įvykiams,  jautrūs subtilių energijų pasireiškimui ir taip toliau. Tiesa, yra ir kita žmonių kategorija, su dideliu potencialu. Nuo sąlygų į kurias papuolė vaikystėje, auga uždari savyje, užsidarę nuo visuomenės, supančio pasaulio. O vėliau, jau suaugus, atveria savo potencialą visa savo jėga.

A. Akivaizdu, tokia dovana matyt yra ir didelė atsakomybė?

R. Taip, pirmiausia pačiam žmogui. Tiems, kas gimė su dideliu dvasiniu potencialu, reikėtu atsiminti, kad toks pat stiprus bus ir Gyvuliško prado pasipriešinimas, kuris padarys viską, kad išnaudoti tą jėgą savo naudai. Jei visuomenėje nėra žinių, paaiškinančių tuos momentus ir joje pristatyta daug Gyvuliško prado mastymo šablonų-gaudyklių, tai tie apdovanotieji žmonės, sekdami visuomenės autoritetais, pradeda naudoti savo unikalias jėgas Gyvuliško prado programų realizacijai.

Jie pastebi, kad atrodantys gan sudėtingi klausimai, pas juos išsisprendžia lengvai. Supranta, kad jie turi įtaką žmonėms, jiems lengva būti lyderiu, bet kokiame kolektyve. Bet, be atitinkamų žinių, apie save, kaip taisyklė, jie pradeda naudoti tą dovaną, arba klastingiems tikslams, Gyvuliško prado programoms įgyvendinti, arba bendrai sistemai, kuri egzistuoja Gyvuliško proto programų rėmuose. Tokiu būdu, jie susidomi materija, dažniau daro pasirinkimus jos naudai ir vysto tą kryptį savo gyvenime. Taip Gyvuliškas protas juos apgauna. Įvyksta Gyvuliško prado aktyvavimas žmoguje, subtilus Dvasinio prado pakeitimas Gyvulišku pradu. Labai retai tokie apdovanoti žmonės įveikia stiprų savo Gyvuliško prado pasipriešinimą, tampant, pavyzdžiui, dvasiniu lyderiu (čia turima omenyje ne tuos, kurie turi religinę valdžią, o tuos, kurie iš tikro eina dvasiniu keliu, realiai padedant kitiems dvasiniame vystymesi). O iš esmės, jie išnaudoja tą dovaną tam, kad pasidaryti sau karjerą, įgyti valdžią, sukaupti materialines vertybes ir taip toliau.

Jeigu toks žmogus išplėstu savo akiratį ir gyvenime pasirinktų dvasinius prioritetus, tai yra kardinaliai pakeistų savo vidinę kryptį, nuo minuso, į pliusą, tai galėtų daug ko pasiekti savo dvasiniame vystymesi. Sąmoningai save performuojant į dvasinę pusę, jis turi daugiau nei realius šansus, dar šiame gyvenime pasiekti dvasinio išsivadavimo, išeiti iš reinkarnacijų rato. Nors iš tikro, toks šansas yra pas kiekvieną gyvenantį žmogų. Svarbiausią vaidmenį čia vaidina būtent žmogaus pasirinkimas, jo tikslo siekis, darbas su savimi, jo neatsitraukimas nuo dvasinių tikslų. Pabrėžiu, kad tokios permainos susijusios su vidinio žmogaus pasaulio performavimu. Jei žmogus bando pakeiti savo išorines sąlygas, nesikeičiant viduje, naudos iš to nebus.

A. O ar būna taip, kad valdžią pilnai paima Gyvuliškas pradas tokiuose žmonėse?

R. Būna. Bet tokiu atveju, iš tokių apdovanotų žmonių gaunasi tikri egoistai, agresyvūs mutantai, kitaip ir ne pavadinsi duotąsias būtybes... bet tai, viso labo, tik įrodo, kad subasmenybės, praktiškai neįtakoja naujos Asmenybės pasirinkimą, naujam vystymosi vektoriui gyvenime. Sakysime taip, net jeigu savo laiku subasmenybė sugebėjo pasiekti žymių dvasinių pasiekimų ir jai trūko tik vieno žingsnio, iki Nirvanos (išėjimo iš persikūnijimų rato), tai visiškai nereiškia, kad nauja Asmenybė padarys tą žingsnį. Gyvenime, kaip taisyklė, viskas būna atvirkščiai. Todėl, kad tokios Asmenybės, su dvasiškai išsivysčiusiomis subasmenybėmis, jau nuo vaikystė yra Gyvuliško prado dėmesio centre. It to pasekoje, tie žmonės, vietoje to, kad  pratęsti savo vystymąsi dvasine kryptimi ir pasiekti galutinio asmenybės susiliejimo su Siela, tą "vertingą” dovaną, nuo prieš tai buvusios Asmenybės, iššvaisto savo iliuzijoms, primestoms Gyvuliško prado. Ir vietoje dvasinio šuolio į priekį, žmogus atlieka kritimą atgal, tuo pačiu, apsunkinant savo Asmenybę ir Sielą. Žinoma, vėl patenka į persikūnijimų ratą, tik jau žymiai blogesnėse sąlygose. Ir kaip faktas, tai Asmenybei tenka pergyventi mirtį, tapti subasmenybe, o po to dar labai ilgai kamuotis ir kankintis naujuose kūnuose, dėl savo "lemiamos klaidos”.

Kvaila, esant tik per žingsnį nuo dvasinės Amžinybės, atiduoti pasirinkimą laikinai mirtingai materijai. Kūnas vis tiek mirs, bet su kuo liksi tu? Protingos materialios struktūros baimė, prieš sunaikinimo neišvengiamumą, kaip tik ir yra pagrindine priežastimi, dėl kurios pas žmogų ir atsiranda, vidinė, einanti nuo Gyvuliško proto, priešprieša Dievui ir jo pasauliui. Panaši priešprieša atsiranda ten, kur susiduria arba persikerta  dvasinis ir materialus pasauliai. Tas reiškinys, kai kuriomis religijomis, aprašytas kaip angelų kova su kritusiais angelais. Bet iš tikro, tai tik asociacijos. Tai nereiškia, kad kažkas kažkur, už žmogaus Sielą kariauja danguje. Visa tai vyksta čia ir dabar, kiekviename žmoguje, o kovos laukas – jo sąmonė, jo mintys, emocijos ir norai.  Jų persvara į dvasinę ar materialią pusę reiškia Asmenybės pergalę ar pralaimėjimą, kas minutinėje kovoje už Sielą, o pasekoje – už teisę susijungti su ja ir pereiti į Amžinybę. Baisu pralaimėti kovą, bet žūtina pralaimėti visą karą.

Kodėl žmogus tai bijo Dievo, tai myli jį, tai nemato Jo? Todėl, kad kiekvienas, savo Sielos daugkartinių reikarnacijų dėka, pasąmoningai žino, kad yra dvasinis pasaulis, yra Dievas, yra dvasinės būtybės, kurios tarnauja Dievui. Paskutines, žmonių legendose vadina "angelais”. Tik jie neatrodo taip, kaip juos įsivaizduoja žmonės, asociacinėse religijų kategorijose. Tai kito išmatavimo, skirtingo nuo trimačio, Būtybės. Juk tos realybės neįmanoma nupiešti žodžiais. Bet koks bandymas perteikti tą pasaulį, asociatyviai prisiriša su žmogaus mastymu ir su šiuo pasauliu, kuris jiems matomas, tai reiškia, iškreips tikrovę. O jei sekantis tos informacijos perdavimas eis dar ir per Gyvuliško prado dominantes, tai tu pati jau ne katą matei, ką po to įgauna ir kuo, kokiomis smulkmenomis apauga tokios "legendos”. Paimti, kad ir pavyzdžiu, pasakymą "apie Dievo teismą”. Juk iš tikro, viskas paprasta: kiekvieną kart, po materialaus kūno mirties, žmogus (tiksliau Asmenybė ir Siela su subasmenybėmis) turi "susitikimą” su dvasinio pasaulio atstovais ir neša, taip sakant, Atsaką už pragyventą gyvenimą, po ko, toliau apsprendžiamas duotojo žmogaus likimas. Iš čia ir pasaulinės tautų legendos, apie Dievišką teismą. Bet kaip visa tai išverčiama ir pateikiama pačiose religijose, įvairiuose tikėjimuose?

Visas tas nesupratimas vyksta dar ir todėl, kad gyvenime Asmenybė neturi priėjimo prie atminties ir subasmenybių patirties. Žmogus nežino visos tiesos apie save. Jei žmogaus (Asmenybės) gyvenimas kas kartą neprasidėtų iš naujo, nuo švaraus lapo, su blokuota atmintimi, tai nebūtų sąlygų tikram Pasirinkimui. Jei žmonės sąmoningai atsimintų visus savo Sielos persikūnijimus ir tas neapsakomas kančias, kurias iki šiol patiria jų subasmenybės, tai garantuoju, visi žmonės jau būtų tapę angelais. Bet deja, atmintis apie praeitus gyvenimus blokuojama. Kas kartą žmogus vėl turi nerti į šį pasaulį, dėl savarankiško dvasinio savo Asmenybės subrendimo.

Bet kuo gi geras toks baltas naujos Asmenybės sąmonės lapas? Pirmiausia tuo, kad jame vėl iš naujo yra perrašomi prioritetai, apsprendžiantys dominuojantį Pasirinkimą Asmenybės gyvenimo eigoje, nepriklausomai nuo prieš tai buvusių  subasmenybės "nuopelnų”. Tai yra, jei žmogus kardinaliai pakeis savo egzistavimo vektorių į Dvasinio pagrindo pusę, minties dominante perves į dvasingumą ir disciplinuos savo sąmonę, tai jis (Asmenybė) įgaus realų šansą savęs ir savo Sielos išgelbėjimui, savo dabartiniame gyvenime. Na o jei žmogus (Asmenybė) vėl panorės būti angažuotas, materialaus mastymo pinklėse, tai jame dominuos Gyvuliško prado mintys, pas tokią Asmenybę lieka tik vienas kelias – tapti subasmenybe. Todėl, kad jėgą, skirtą  Sielos išlaisvinimui, žmogus išnaudos nesibaigiantiems materialaus pasaulio norams.

Esant materialai dominantei, žmogus gyvena materialiu pasauliu ir tik iš reto susimasto apie Sielą. Jis netgi gali kartais atlikti pratimus, dvasinėse praktikose. Kaip taisyklė, paskutiniai, vertinami kaip viena iš priemonių, padedančių išvystyti "supergabumus”, ar šiaip malonus laiko praleidimas. Ir žinoma, tokiu atveju žmogus nelabai save vargina darbu su savimi, savo Gyvuliško prado sutramdymų. O štai, kai yra dvasinė dominantė, tai Asmenybė gyvena dvasiniu pasauliu, savo Meile Dievui, esant joje pastoviai. Tokioje būsenoje, į visus Gyvuliško prado pokštus, žmogus jau žiūri su jumoru, žinant jų prigimtį, numatant tolimesnes jo atakas ir būsimus veiksmus. Ir tai jau neapsunkina Asmenybės, kadangi žmogus tam nepasiduoda, kadangi savo mintyse ir jausmuose jau gyvena dvasiniu gyvenimu. O su materialiu pasauliu tik susiliečia, kadangi tęsia savo egzistavimą fiziniame kūne, darant gerus dalykus.

A . Taip iš tikro, kas Meilėje, tas su Dievu ir Dievas jame.

R. Tikrai šventas žmogus tuo ir gyvena.

A. Žinios apie subasmenybes yra vertingos, bet jos gali iššaukti pas žmones ir baimę, kad jie per šį gyvenimą gali nesuspėti išsivystyti iki pilno apsijungimo su Siela būsenos ir atsiranda galimybė tapti mirtinga subasmenybe.

R. Pirmiausia – tokią baimę gali sukelti tik egoizmas, tai yra, Gyvuliškas pradas. O antra – pati buvai liudininke, kaip atėjęs visiškai naujas žmogus, su dvasinių Žinių nuliu, kaip ir visi kiti grupėje. Bet jis ant tiek įsigilino į tuos Tiesos grūdelius ir panoro susijungti su Siela, kad jam prireikė tik poros metų atsakingo darbo su savimi tam, kad Dvasinis pasaulis jį priimtų. Ir visa tai nežiūrint visų tų nepalankių gyvenimo sąlygų, kuriose jis buvo, palyginus su kitais toje grupėje. Taigi, būtu tik noras. O trečia, kada Meilė Dievui prevoliuoja žmogaus gyvenime, pas jį dingsta bet kokia baimė, savo tikslo pasiekimo kelyje. Aš tau pateiksiu vaizdinį pavyzdį.

Įsivaizduok, kad žmogus kare gina savo tėvynę. Jis ant tiek karštai ir giliai ją myli, kad pasiruošęs kovoti už ją visomis jėgomis, padaryti viską kas galima ir negalima, tik dėl vieno tikslo – savo tėvynės išlaisvinimo. Dėl meilės tėvynei jis pasiruošęs už ją mirti. Jam visiškai tas pats, kas bus su jo kūnu. Svarbiausia – jausmas, kurį jis jaučia ir kuris jį veda į kovą. Ir tas meilės jausmas nepalieka jo ir tada, kada jis patenka į nelaisvę, žinant kad ten jam skirta mirti kančiose. Kadangi jis perpildytas tikros meilės jausmu, dėl kurio gyveno ir dėl kurio mirs. Taigi, viskas priklauso nuo žmogaus. Jei jis pripildytas Tikros Meilės Dievui, su kuria gyvena kas diena, tai jame nėra vietos abejonėms. Pas jį yra tik vienas tikslas – pergalė, dėl Sielos išlaisvinimo.

Taip kad Sielos išgelbėjimas – žmogaus gyvenimo pagrindinis tikslas, pagrindinis reikalas, jo egzistencijos prasmė. Sielos gelbėjimas – tikras tarnavimas dvasiniam pasauliui, o ne materialiam. Išsigelbėk pats ir aplinkui tave išsigelbės tūkstančiai. Ir nieko sudėtingo tame reikale nėra, būtų tik noras. Paprasčiausiai reikia pradėti nuo elementaraus - nuo darbo su savimi. Galvos smegenys kaip kompiuteris: ką į jas įdėti, tą jos ir išduos, kokius tikslus ir kokias programas, kokia kryptimi užprogramuosi, ta kryptimi jie ir dirbs.

Kodėl labai svarbu, einančiam dvasiniu keliu šiuolaikiniam žmogui, pastoviai plėsti savo akiratį, daugiau skaityti, susipažinti su skirtinga informacija, papildyti savo žinių bagažą įvairiose kryptyse? Todėl, kad tuo atveju pas jį bus labiau asociacinis bagažas, pagerėjusi atmintis ir visa apimantis pasaulio suvokimas. Juk pasąmonė iš ten ir semiasi asociatyvių eilių, kaip iš sandėlio: ką į jį kada nors padėsi, ta ten ir rasi. Smegenų materiali struktūra išlaiko vaizdinius (halogramas), kurias gavo per pragyventą gyvenimą. Pavyzdžiui, kai per regą ir klausą žmogus gauna  naują informaciją, vyksta atitinkamų, sakysi taip, tau suprantamais terminais "informacinių plytelių”suaktyvinimas. Smegenys atpažįsta "kas tai yra”, iš savo turimų žinių apie tai iš buvusios patirties. Į tai įeina viskas, garsas, jausmai, žinios ir taip toliau. Vaizdžiai sakant, smegenys sudirba taip, kaip paieškų programa kompiuteryje. Jei surinksi pavyzdžiui žodį Gėris, tai programa suras viską, kas susiję su tuo žodžiu. Iš esmės, smegenys ieško visko, kas asociatyviai susiję su tuo, jūsų pasąmonės-sandėliuke. Tuo pačiu atsimena ir naują informaciją, su jos charakteristikomis, papildant savo sandėlį.

Jeigu žmogus tingi tobulinti savo žinias, vystyti savo analitinius sugebėjimus, apriboja save tik tuo, kas jam "paduodama ant lėkštutės”, per masines informacijos priemones, tai jis tampa idealiu objektu Žynių ir politikų valdymui, per jo sąmonę. Dėl savo tingėjimo, žmogus sąmoningai susiaurina savo žinių ratą. Kada smegenys neturtingos asociacijomis (ir tos pačios, iš esmės, su materialumo prioritetais), žmogus tampa dvasiškai silpnas, juo lengviau valdyti, jį lengviau apgauti ir įteikti jam kokias nors nuostatas. Kodėl Žyniai ir politikai stengiasi susiaurinti žmonių sąmonę? Nes tokioje būsenoje jis patogus valdymui. Ir tam užtenka jam įdėti atitinkamas asociacijas, pavyzdžius pamėgdžiojimui ir žmogus jų rankose tampa paklusnia marionete.

A. Tai tiesa. Jei žmogui pastoviai demonstruoti, kaip viskas blogai, tai jis savo mintyse ir prasukinės tik tai kas blogai, nepastebimai koncentruojant į tai savo dėmesį, realizuos negatyvias situacijas, atsimenant atitinkamas asociacijas.

R. Pagal savo prigimtį, žmonės, iš esmės, linkę pamėgdžioti. Bet prie viso to, jie dar ir siekia kažko naujo – o ko ir patys nežino. Tiesa, kodėl žmogui pastoviai ko nors nepakanka ir jis yra pastoviai ko nors naujo paieškoje? Todėl, kad jo Siela pastoviai stumia jį ko nors gimto jai, dvasinio pasaulio paieškai. O įvairūs "šviesos filtrai”  subasmenybių asmenyje, valdomi Gyvuliško proto, sąmonėje iškreipia paieškos vektoriaus kryptį. Nemažai problemų dvasinėse paieškose sudaro ir materialių smegenų asociatyvus suvokimas. Juk dvasinis pasaulis skiriasi nuo materialaus. O viskas, ką žmogus suvokia čia, taip sakant, per penkis jutiminius organus, tai tik nedidelė trimačio materialaus pasaulio dalis, dar ir praleista per asociatyvaus materialinio mastymo prizmę. Kitaip sakant, mastant trimačio pasaulio asociacijomis ir kategorijomis, žmogus bando suprasti, kas tai yra dvasinis pasaulis.

A. Per materialaus mastymo prizmę? Gerai išsireiškėte, pataikėte tiesiai į tašką.

R. Taip. Kaip tau jau žinoma, žmogaus smegenys nuo gimimo nustatyti į Gyvuliško prado dažnį. Nors tai nereiškia, kad vėliau tų nustatymų žmogus negali pakeisti. Gali. Jame užprogramuota keletas sąmonės būsenų. Bet pakeitimai galimi tik esant asmeniniams pačio žmogaus norams ir siekiams. Daugumoje žmonės net nežino apie visa tai, todėl per savo gyvenimą elgiasi taip pat, kaip ir bet kokia kita protinga materija. Kai žmogus susiduria su Žiniomis, išplečiančiomis jo pasaulio suvokimą, pirma, kas pas jį suveikia – tai Gyvuliškas pradas. Grubiai sakant, Jis "stoja piestu”, pasireiškiant pirmai žmogiškai ydai – išdidumui, kad tik neprarasti savo valdžios žmogui. Žmogui pradeda atrodyti, kad jis ir taip viską žino, moka. (Virgio trigrašis: yra tokių ir šio tinklapio skaitytojų tarpe. Pamąstykit apie tai). Bet kai pasineria į Žinias, tai pasirodo, jog yra visai ne taip ir toks pirminis svarstymas apie jas, buvo klaidingas.

A. Taip. Išdidumas  - daugelio žmonių pagrindinė yda, kiekvienas turi jo, vienokiu ar kitokiu laipsniu. Manau kiekvienam žmogui svarbu iš veido pažinti tą slaptą priešą, tam kad geriau save suprasti. Jūs kažkada paminėjote, kad išdidumas -  tai Gyvuliško prado vadovavimo pasireiškimas.

R. Taip. Žmogui labai sunku suvokti, kad tai, ką jis laiko savo mintimis, formuojančiomis jo "Aš” – tai tik jo pasirinkimo, tarp Dieviško prado ir Gyvuliško prado, rezultatas. Ypatingai tai sunku suprasti tiems, kas nuo vaikystės gyvena visuomenėje, su atitinkamais tik vartotojo prioritetais. Pavyzdžiui, materialistinės psichologijos ir atitinkamų vertybių prioritetais. Taip pat ,nelengva ir tiems, kurių sąmonė apribota vienos religijos rėmuose, vienos filosofijos ar kitokios nors vienos koncepcijos, kuriose dominuoja materialinio pasaulio vertybės, pridengtos dvasiniais postulatais.

Labai daug žmogaus minčių motyvuojama būtent išdidumu. Išdidumas – tai jausmas. O jausmas, kaip toks, tai jėga, energija, tai pagrindas, ant kurio gimsta dominuojanti mintis. Labai svarbu kuo "nudažyta” ta mintis: Gyvuliško prado norais, ar Dvasinio prado norais. Nuo to ir priklausys ar jausmas pavirs į savimeilę, savęs iškėlimo virš kitų, ar kilniu, vidiniu pasitenkinimo jausmu, dėl savo veiksmų dvasiniame kelyje.

Bet čia reikėtų šiek tiek įsigilinti į žmogaus prigimtį, į jo giluminius siekius materialiame pasaulyje. Žmogaus gyvenime labai svarbu kokius jausmus jis pagimdo savo pasirinkimu ir kaupimu gyvenimo eigoje. Kodėl? Todėl, kad su tuo bagažu, su ta informacija, arba vaizdžiai sakant, su savo "Aš” (Asmenybei), teks išeiti už "ribos” po kūno mirties ir atsakyti už tą savo pasirinkimą.

Dabar panagrinėkim jausmų užgimimo mechanizmą. Pirminis pastūmėjimas, jausmo užgimimui, eina nuo giluminės jėgos, kuri išeina nuo Sielos. Kadangi Siela yra labai galinga dalelytė, iš nematerialaus pasaulio, pas ją visada vienas judėjimo vektorius, vienas noras – išsiveržti iš šito pasaulio ir pereiti į savo pasaulį, kurį žmonės vadina Dvasiniu pasauliu, Dievo pasauliu.Tas pirminis pastūmėjimas, nuo Sielos ir yra pagrindas, galingų giluminių jausmų atsiradimui. Jei tą jėgą kryptingai panaudoti dvasine linkme, tai jos pakaks, kad žmogus, nepriklausomai nuo praeities, per savo gyvenimą išeitų iš persikūnijimų ciklo.

Atsirandant tokiam giluminiam jausmui, musų materialios smegenys pradeda reaguoti į tą jėgą ir  atitinkamai, per sąmonę savaip traktuoti tuos jausmus. Tai yra, žmogus vadovaujantis savo sukauptomis asociacijomis, pradeda atsiradusio jausmo "išaiškinimą”, pagal įprastą jam mastymo šabloną. O būtent šiame etape, kaip tik labai svarbų vaidmenį vaidina jo pasaulėžiūra. Tai, kas jam nuo vaikystės įdėta į sąmonę, sukaupta jo gyvenimiška patirtis, suformuoti (tame tarpe ir masinėmis informacijos priemonėmis) elgesio ir mastymo modeliai, kurie įsišaknijo jo pasąmonėje, o taip pat asmeninis žinių lygis, mokėjimas kontroliuoti mintis ir koncentruoti dėmesį. Nuo žmogaus dominuojančios pasaulėžiūros priklauso kaip ir kur išnaudojama jėga, einanti nuo Sielos. Juk tai vientisa jėga (giluminis jausmas) dažniausiai sąmonės paprasčiausiai skaldoma ir iškreipiama, dominuojančios mastymo prizmės dėka.

Tą procesą vaizdžiai galima palyginti su šviesos dispersija (šviesos spindulio lūžį per prizmę), kai viena vienintelė šviesos banga pasidalina į skirtingo ilgio bangas. Sąmonė, su turimomis savo patirties asociacijų sankaupomis, kaip ta prizmė, kuri išsklaido vieningą jėgą, nukreipiant ją į daug smulkių sudedamųjų - minčių, priduodančių tai jėgai savo atspalvį. Kokia dominantė yra žmogaus sąmonėje, toks ir minčių atspalvis, tokie ir norai. Tos jėgos dėka, mintys, nuo Gyvuliško prado, pačius tokius norus padaro iliuziškai patraukliais, tai yra, iš esmės, neatitinkančius tikrovės (kadangi jos tuščios). Paprasčiau sakant, dominuojančios mintys, į kurias nukreiptas dėmesys, vientiso giluminio jausmo jėgą nukreipia žmogaus norų realizacijai.

Paimkime, kad ir tą patį išdidumo, ar neapykantos jausmą. Yra toks šiuolaikinis posakis: "nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis”. Šiai dienai neurofiziologai patvirtintų, kad pasireiškiant neapykantos, ar romantinės meilės jausmui žmoguje, "kažkodėl tai” jo smegenyse įsijungia vieni ir tie patys smegenų ruožai, nors tie jausmai visiškai skirtingi. Kai mokslininkai prieis iki jėgos, kuri yra dominuojančių minčių pagrindu, mokslinio supratimo, jie supras "kodėl” taip vyksta. Iš tikro, viskas paprasta. Juk reikalas ne tame išoriniame, ne tame, kad kažkas pajudino žmogaus didybės maniją, įžeidė, ne tą pasakė, ar padarė. Reikalas išskirtinai tik vidiniuose "nuskriaustojo” jausmuose. Paprasčiausiai jo sąmonėje dominuojantis Gyvuliškas pradas naudoja tą pačią giluminių jausmų jėgą, tik nuspalvina ją kitokiomis mintimis vaizduotės dėka, pateikiant viską negatyvios situacijos išvaizdoje. Dar ir papildo tą savo išgalvotą, "nupaišytą siužetą” įvairiomis asociacijomis, kurias žmogus pasiėmė iš primestų jam elgesio modelių, panašiose situacijose. Štai tau ir konflikto priežastis.

Būna ir taip, kad Gyvuliškas pradas paprasčiausiai iškraipo arba pakeičia supratimą. Pavyzdžiui, žmogus pradeda skūstis, atsieit "aš viską darau kitiems, o dėl manęs niekas nieko nedaro” ,tai ir yra pakeitimas. Gyvuliškas pradas – vartotojas. Dvasinis pradas – geradaris. Jei pasekti įsižeidimo šaknis, tai jos bus to žmogaus viduje. Išorinis įsižeidimas ant ko nors – tai tavo pralaimėjimo, Gyvuliškam pradui, rezultatas. Tai sako, kad tu buvai neteisus, pirmiausia pats sau. Nepasitikėjimas savimi ir abejonės iškyla nežinant Tiesos. Tiesos nežinojimas atsiranda dėl nenoro pažvelgti į savo vidų, juk ten ir yra Tiesa.

Tiesa – tai gyvenimas ar mirtis. Baimė prieš Tiesą nuo Gyvuliško prado, iškreipia ją ir bando atidėti tai. Bet Ji neišvengiama, nors kokį pasirinkimą nepadarytų žmogus. "Netgi tamsus nelaisvės rūsys neatims laisvės ir šviesios Sielos ir ne viena žemiška vadžia nepadarys laisvu gyvulio, pasmerkto mirčiai".

Peržiūrų: 1496 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.8/5
Viso komentarų: 191 2 »
1 spurgelis   (10.11.2013 21:02)
Jo... juk ir sakoma,kad nėra blogų ar gerų žmonių,yra tik tinkami arba netinkami pasirinkimai.
išties labai įdomi medžiaga,turtinga ir viliojanti į savo vidaus analizavimą.
Ačiū,Virgi.

2 virgis   (10.11.2013 21:22)
kiek supratau pratesti...

3 Doremi   (10.11.2013 22:12)
va, va, nusipirkau ilgus, plaukuotus, šiltus kailinius kurių ilgokai ieškojau, 
pirkau todėl,kad grabe man jų nereikės,o gyvenu tai šiandien, 
ir kol gyvenu,tol dirbu,kad turėčiau namus,aprūpinčiau vaikus
vo taip
o mes už mirusiuosius meldžiamės ir prisimenam
o jau kristui tai visai blogai turbūt-milijonai meldžiasi ir mini jo vardą
tongue

+1   Спам
5 virgis   (11.11.2013 07:19)
visu pirma Jeshua (Sanandos Emanacija) nėra materialiame pasaulyje, o Dieviškame, todėl jūsų maldos jam nereikalingos. Jam kaip šviesos Būtybei, būtų geriau, kad ir jūs žengtumėt žingsnį ir taptumėt irgi tuo kuo jis. Tai yra tikro dvasingumo link, apsoliučios meilės pusėn
Na o meldžiatės stabams, kuriuos patys ir nusilipdėt... Bet tai jūsų pasirinkimas ir niekas į jį nesikėsina, todėl nereikia skubėti jo apginti ir be reiko eikvoti tam savo energiją, kurios ir taip daug išmėtom niekams
Viskas, kas didinga, paprasta iki juokingumo, bet duodasi nelengvu darbu...
Pati didžiausia pergalė - tai pergalė prieš patį save, prieš savo Gyvulį...

4 spurgelis   (10.11.2013 23:22)
Kadangi kuo daugiau skaitau,tuo daugiau randu nepažinto,nesuprantamo,tai aišku,Virgi,būtų malonu,kad tęstumėt. Čia daug prieštaraujančios(ar tiesiog anksčiau buvo nesuprasta)medžiagos kitai informacijai,kurią gavau anksčiau,bet vat tuo ir svarbi,kad galėčiau kuo kokybiškiau iš visų pusių patikrinti,išnagrinėti ir be abejo širdimi atsirinkti. Mano širdis dabar sako-skaityk.

6 amigo   (11.11.2013 10:09)
Įdomi medžiaga,leidžianti į dvasinį pasaulį pažvelgti "pragmatiškai".

7 amigo   (11.11.2013 10:13)
Kyla neaiškumų:spėju,kad subasmenybės priešinasi asmenybės susijungimui su Dieviškąja Siela ir kenkia ,nes joms tai reikštų sunaikinimą.Ar kažką ne taip suprantu?

8 spurgelis   (11.11.2013 11:41)
Amigo,įtariu,kad priklauso kokia asmenybe gyvenime buvo ta subasmenybė. Na iš to beviltiškumo tikriausiai gali ir kenkti.(Juk ir žmonių su tokiu požiūriu yra: jei ne man ,tai niekam.) Tiksliau bandyti kenkti,bet vargu ar ką realiai gali padaryti,nes galių paveikti materialų pasaulį nebeturi.O tie "šviesos filtrai" jau kokie yra,tokie yra,subasmenybė jų "patirštinti" negali,kaip bent aš supratau. Viskas yra asmenybės,gyvenančios čia ir dabar rankose,tik nuo jos priklauso kaip ji gebės prasiskrost per tuos filtrus iki sielos ir ją išgirsti.

9 Gėlė   (11.11.2013 12:37)
Pratęsti aha, nors visumoje emė plačiai išdėstyta yra tokia paprasta - klausyti savo vidaus, nematerialiosios ir nemirtingosios Sielos...

Gal labai neiššoksiu iš konsteksto, patiko:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-10-15-rezisierius-paolo-sorrentino-romoje-didybe-nuolat-keicia-neviltis/108684

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-11-apie-gyvenima-susidedanti-is-vilties-ir-pralaimejimo/109875

10 amigo   (11.11.2013 14:53)
Spurgeli,aš supratau,kad būtent SUBASMENYBĖS ir yra tas "filtras" tarp asmenybės ir Sielos.Viskas mūsų viduje,tik mes to iki šiol nesupratome...

11 virku   (11.11.2013 23:07)
Didinga informacija

1-10 11-18
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Lapkritis 2013  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0