Kalba su angelu, žmogaus apvalkale 5 - 15 Ноября 2013 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:47
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2013 » Lapkritis » 15 » Kalba su angelu, žmogaus apvalkale 5
20:52
Kalba su angelu, žmogaus apvalkale 5

A. Kai kurie skaitytojai atkreipia dėmesį į tai, kad atliekant dvasines praktikas, ar maldas, pas juos atsiranda paniškas baimės jausmas. Kuo tai galima paaiškinti?

R. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus, nuo jo nuotaikos ir proceso, kuris jame vyksta, supratimo. Todėl, kada žinai kas su tavimi vyksta, visada galėsi imtis adekvačių priemonių, bet kokios situacijos įveikimui. Subasmenybės, dėl prevoliuojančio materijos pasirinkimo, savo praeituose gyvenimuose, daugumoje nedraugiškai žiuri į Sielą ir į jos pasaulį (Dievo pasaulį). Dvasinių praktikų metu, kada medituojantis siekia susijungti su Siela, gali įvykti ir sekantys pasireiškimai. Žmogui tarsi jau ir pasisekė numalšinti (sustabdyti) mastymo procesą, tai yra, nuimti mintis ir susikoncentruoti į jausminį kontaktą su Siela ir čia gali atsirasti kitos Gyvuliško prado atakos pasireiškimas: be matomos priežasties, pasireiškia absoliučiai nepagrįsta, auganti paniška baimė. Žmogui pradeda atrodyti, kad jis tarsi praranda savo kūno kontrolę, dar šiek tiek ir mirs. Iš kur auga tokios baimės šaknys?  Kaip tik iš tų "šviesos filtrų-subasmenybių”, kurios jaučia baimę prieš Sielos jėgą, kadangi jos jau turi persikūnijimo patirties, supranta savo materialaus neišvengiamumo neišsprendžiama situaciją.

A. O ką reikia daryti, kai atsiranda panaši baimė?

R. Kai tai, pavyzdžiui, įvyksta meditacijoje, paprasčiausiai nežiūrint į nieką reikia toliau eiti į Sielos šviesą, gilintis į žymiai jautresnį lygį, ignoruojant paniką, tada ta baimė dings. Juk baimė pagimdo abejones. Bet dvasinių aukštumų pasiekimui, reikalinga tavo nuoširdaus tikėjimo švara. Žmogų dažniausiai ir sulaiko abejonės, baimė atsisveikinti su įprastu gyvenimu.

Šito apibūdinimui, labai gerai tinka sakmė:

"Kartą žmogus paslydo nuo skardžio. Ir kada jis krito žemyn, suspėjo užsikabinti už nedidelio medelio, kuris augo tiesiai iš to šlaito, vienos šakos. Pasikabinęs skardžio viduryje, jis suprato savo padėties beviltiškumą: į viršų užsiropšti jam nėra šansų, o apačioje buvo daugybe aštrių akmenų ir kalvų. Rankos, laikančios šaką, vis silpnėjo. Žmogus pagalvojo: "Dabar tik vienas Dievas tegali man padėti. Aš niekada į Jį ir netikėjau, bet jeigu jis mane išgelbėtų, tai patikėsiu Juo. Ką aš prarasiu šioje situacijoje?” Ir jis tokioje situacijoje pradėjo kviesti Dievą ir maldauti Jo: "Dieve švenčiausias, jei Tu egzistuoji, išgelbėk mane. Aš niekada Tavimi netikėjau, bet jei tu mane dabar išgelbėsi, aš nuo to momento visada Tavimi tikėsiu”. Taip jis ne kartą kartojo.  Ir staiga, netikėtai, iš dangaus pasigirdo balsas: "Tu tikėsi? Na ne, aš žinau tokius kaip tu”. Žmogus ant tiek išsigando ir nustebo, kad vos nepaleido iš rankų šakos, ant kurios laikėsi įsikibęs virš skardžio. Bet po to, atsigavęs dar daugiau pradėjo melsti: "Prašau Dieve, nuo šiol aš būsiu pats ištikimiausias iš visų ir padarysiu viską, kam bus Tavo valia, tik išgelbėk mane dabar.” Bet Dievas nesutiko ir žmogus dar karščiau pradėjo maldauti. Pagaliau Dievas pasigailėjo jo ir ištarė: "Gerai, tebūnie taip. Aš tave išgelbėsiu. Paleisk šaką.”  "Ką– paleisti šaką? – surėkė žmogus – Tu galvoji aš išprotėjęs?” Va taip ir gyvenime būna. Iš esmės, žmogaus gyvenimas tarsi kabėjimas virš skardžio. Ir nors žmogus supranta savo padėties mirtingumą, bet abiem rankom laikosi įsikibęs savo Gyvuliško prado abejonių šakelės, bijant ją paleisti ir pasikliauti Dievo valia.”

Taigi, kai po meditacijos eina asociacijų šifravimas, svarbu išanalizuoti, kas būtent tavyje bijo tos Amžinybės. Toks savianalizės metodas, tema "Kas Aš?” ir atitinkamos technikos, buvo naudojamos seniai, įvairių tautų dvasinėse mistinėse mokyklose, įvairiose religinėse sistemose. Jos žinomos nuo gilios senovės, ypatingai masiškai buvo paplitę Senovės Indijoje ir Rytų šalyse. Jas, pavyzdžiui, praktikavo senovės jogai, sufijai, šamanai.

Kaip atsimeni, ta technika apima minčių temos "Kas aš?” užsukimą, meditacinėje būsenoje, būtina, į kiekvieną savo atsakymą mintyse, užduoti naują klausimą mintyse. Ir stebėti, kokios mintys ateina, pajausti jų prigimtį, dažniau savęs klausinėti: "Kas tas, kas manyje atsako?” Pageidautina, kad visos mintys tekėtų tolygiai, be ypatingo apgalvojimo ir susikoncentravimo. Ateina mintis ir tuoj pat ją pasitinkame klausimu, palydime pirmu į galvą atėjusiu atsakymu. Bet svarbiausia, vis giliau ir giliau pasinerti į save.

A. Taip, įdomi technika ir iš tikro padeda išsirinkti savyje. Atsimenu, kaip tuo dalinosi tarpusavyje pažįstami vaikinai ir kokių tik nebuvo atsakymų, kaip tik jie neužvarydavo savo Gyvulišką pradą į kampą. Klausdavo: "Kas aš?”, "O kas užduoda klausimą?”, "Aš kūnas?”, "Bet kūnas mirtingas”. "Aš studentas”. "Bet studentas – tai statusas”. "Aš tas, kas mokosi”. "Bet kas mokosi?”. "Aš žmogus”, "Kas manyje mane vadina žmogumi ir kodėl?”. "Aš žmogus kuris myli žmones”. "Bet kas manyje myli?” "Pas mane yra kūnas”, "O kas tu, pas kurį yra kūnas?”. "Kūnas – tai ne aš, bet aš jame”, "O kas tas Aš?”. "Eik tu n... Aš – tai Aš, ištisas ir nedalomas”. Taigi, Gyvuliškas pradas irgi su "jumoru” .

R. Taip, Gyvuliškas pradas kaip bėda: iškamuos, bet tuo pat metu ir išmokys. Suvokiant, iš kokios pusės ateina panašūs atsakymai, mintys, iš kur tavyje atsiranda vienokia ar kitokia problema, vienokia ar kitokia baimės šaknis, tu supranti, kaip to atsikratyti ir kaip valdyti savo būseną. Teisingai atliekant šios meditacijos savianalizės techniką, to pasekoje atsiranda sąmonės aiškumas.

Kaip jau minėjau, yra žymus skirtumas tarp paviršutinių jausmų, einančių nuo Gyvuliško prado ir giluminių, einančių nuo Dvasinio prado (aukščiausios Meilės atsiradimo jausmų). Kad, pavyzdžiui, dvasinės praktikos "Lotoso žiedas” metu pasinerti, į suartėjimo su Siela būseną, pajausti giluminius jausmus, pirmiausia reikalingas tavo nuoširdumas, tavo atvirumas Dievui ir reikia paprasčiausiai eiti į Sielos šviesą, nežiūrint į nieką. Šioje meditacijoje užauginamas Meilės Dievui jausmas. Kitaip sakant, jėga, einanti nuo Sielos, panaudojama pagal tiesioginę jos paskirtį. Pastebėk, tikra, teisinga dvasinė praktika – tai darbas su giluminiais jausmais, o ne mintimis. Tuo momentu pas žmogų  dominuoja tas pats vieningas noras, kaip ir pas Sielą.

A. Asmenybei labai svarbu būtent susilietimas su švaria jėgos tėkme, einančia nuo Sielos.

R. Žinoma, tai suteikia dabartinei Asmenybei daugiau dvasinių jėgų, ji daugiau pradeda jausti Sielos pasaulį, Dievo pasaulį ir supranta žymų skirtumą, tarp to pasaulio ir šito. Tiesa, tai atsispindi ir fiziniame lygyje – kūno lygyje, kadangi tokios būsenos metu vyksta jėgų pritekėjimas, vyksta galingas endorfinų ir kitų "laimės” hormonų žybsnis, žymiai pagerėja žmogaus fizinė ir psichinė būsena.

Ypatingai tai yra pastebima giluminėse meditacijose, kai nukrenta visos žmogaus kaukės-vaidmenys, vyksta informacinis apsikeitimas, tarp Asmenybės ir Sielos. Atkreipiu dėmesį, kad tai įvyksta ne visose meditacijose, o būtent tose, kurios susijusios su darbu giluminiame jausminiame lygyje ir nukreiptos į Sielos prabudinimą (pavyzdžiui, kaip praktika "Lotoso žiedas”). Žmogus prisipildo Dievo pasaulio, Sielos  pasaulio jausmais. Idealiai, medituojantis, ant tiek jautriai giliai pasineria į dvasinę praktiką, tuo pačiu atjungdamas visą savo minties-vaizdinių suvokimą, pilnai atsijungiant nuo visų minčių, kad pradeda tiesiogiai priiminėti jėgos srautus, einančius nuo Sielos.

Tokios gilios meditacijos metu, asmenybė pradeda jausti tą pasaulį, procesus, kurie neturi analogijos materialiame pasaulyje. Todėl, tą pasaulį (Dievo, Sielos pasaulis) neįmanoma apibūdinti žodžiais, jį galima tik pajausti. Tokioje gilioje meditacinėje būsenoje, žmogus pradeda suprasti ir jausti, kas yra Tikra Laisvė, vidumi tampa nepriklausomas nuo Gyvuliško prado nuostatų, nuo agresyvaus, materialaus pasaulio supančios aplinkos, poveikio. Jis tampa dvasiškai stipresnis, pradeda suvokti, kad tas materialus pasaulis – tai ne jo gimtas pasaulis, kad  jo Sielai tai agresyvi ir pavojinga sritis. Bet visa tai įvyksta žinoma tik tada, kai žmogus atsakingai užsiima dvasinių praktikų įdirbiu, sistemingai seka savo Gyvulišką pradą, kontroliuoja mintis, realizuoja gerus darbus išoriniame pasaulyje, tai yra, iš pagrindų užsiima vidiniu darbu su savimi, gerų darbų, minčių ir jausmų bagažo kaupimu. Bet tokių žmonių, kaip taisyklė, yra tik vienetai.

Iš esmės, žmonės bandydami užsiimti dvasinėmis praktikomis, susiduria su atitinkamais iškraipymais, vykstančiais materialių smegenų lygyje, tiksliau, jų sąmonėje. Būtent tai ir yra tai, apie ką pasakojau anksčiau. Be "šviesos filtrų-subasmenybių”, per kurias praeina informacinis srautas, nuo Sielos, taip sakant, dar yra ir asociaciniai smegenų "šviesos filtrai”. Iš esmės, tai mūsų asociacijos, kurios yra saugomos atminties "sandėliukuose", kur sandėliuojama mūsų gyvenimiška patirtis, įspūdžiai ir taip toliau. Didžiąja dalimi jie liečia trimatį pasaulį. Reikalas tas, kad žmogaus sąmonė nuo gimimo nustatyta šio pasaulio suvokimui, nors joje yra užprogramuotos įvairios būsenos, įvairūs darbo rėžimai. Keičiant sąmonės būseną, žmogus gali persijungti į kitas suvokimo programas.

Tai štai, informacijos, gautos meditacijos metu, apdirbimo smegenyse metu, vyksta asociacinio suvokimo iškraipymai. Jei žmogus iš vis neparuoštas tokios informacijos suvokimui, pakeistoje sąmonės būsenoje (dėl nesistemingų dvasinių praktikų priežasties), tai smegenys iššifruoja gautą informacija ir išduoda ją, turimų atmintyje asociacijų ir dominuojančių pasaulyje prioritetų  lygyje. Kitaip sakant, gauta informacija, perdirbant ją smegenims, bus iškreipta materialaus pasaulio asociacijomis. Panašūs, bet jau mažesnio laipsnio iškraipymai, vyksta ir pas tuos, kurie bando sistemingai užsiiminėti meditacijomis, bet mažai dirba su savimi, minčių atsekimu, nuo Gyvuliško prado plane.

A.Tame ir problema, kad žmonės, pradedantys užsiiminėti dvasinėmis praktikomis, nelabai ir supranta, kame čia prasmė, kas sudaro sąlygas džiaugsmui. Jie dar neatskiria jausmus ir mintis, savo sąmonėje: kur nuo Gyvuliško, o kur nuo Dvasinio prado. Viskam tam reikia naujos patirties.

R. Teisingai. Todėl pradedantiesiems, pradžioje, yra lengviau priimti informacija asociaciniame pavydžių lygyje, sakmėse, legendose ir taip toliau. Visa tai, ką pasakiau apie "šviesos filtrus”, geresniam supratimui paaiškinsiu dar kartą. Siela – tai švarus šaltinis. Kai tu jauti Sielą, palaikai su ja pastovų jausminį kontaktą, tai gyvenime tampa svarbūs dvasiniai reikalai, geri reikalai, pagalba kitiems žmonėms praeina taip, tarsi kažkas padeda iš viršaus. Viskas susiklosto vienas prie vieno, netgi tada, kai aplinkybės tarsi ir ne tavo naudai. Ir svarbiausia, tu jauti ir supranti tą paramą giluminiame lygyje, tarsi žinai viska į priekį. O štai, kai tau žaidimo taisykles pradeda diktuoti Gyvuliškas pradas, kaip taisyklė, nematomai ir įkyriai, tai jausminis ryšys su Siela prarandamas, tiksliau pasakius, tampa žymiai sudėtingesnis. Vaizdžiai sakant, kuo daugiau tavo dėmesys įsitraukia į Gyvuliško prado žaidimą, tuo daugiau tos Švarios Meilės, Sielos šaltinis, apsitraukia plėvele. Ir kuo tu giliau pasineri į gyvenimiškas problemas, peržiūri jas, per savo Gyvuliško prizmę, tuo ta plėvelė tampa storesnė. Atitinkamai, paskutinioji apsunkina Asmenybės ryšį su Siela ir atitinkamai, su Dievu. Pas tave pradeda atsirasti baimės nuo Gyvuliško prado, atsiranda daug tuščios veiklos, užgriūna daugybė problemų. Tu nustoji suprasti visą dvasinio darbo su savimi svarbą, be priežasties pradedi kaltinti aplinkui esančius žmones ar įsižeisti.

Kai pastebi kažką panašaus, tai žinok, tai eilinė tavo Gyvuliško prado ataka ir reikia skubiai imtis priemonių – atstatinėti prarastą ryšį su Siela, taip sakant pramušti, tą apaugusią storą plėvelę. O kai tu pasieksi švarų vandenį, tada ir sugalvotos problemos dings, tu vėl suprasi svarbiausia ir matysi savo pagrindinį tikslą.

Asmenybė – tai, viso labo, tik gal būt būsimos, Dvasinės Būtybės individualios sąmonės užuomazga.  Dvasiniame plane, pati sau, ji nieko nereiškia. O štai Siela savyje turi didžiulį potencialą. Bet be susiliejimo su Asmenybe, tas potencialas gali būti išnaudotas tuščiai. Ir tik tada, sąlyginiai sakant, kada įvyksta vibracijų abipusis rezonansas, savotiškas susiliejimas, Sielos "apvaisinimas” Asmenybe, tik tada ir gimsta nauja nemirtinga Dvasinė Būtybė, su individualia sąmone ir dideliu dvasiniu potencialu. Tame ir yra žmogiško egzistavimo prasmė: arba pergalė Gyvenimu, arba pralaimėjimas Mirtimi.

A. Taip, ne tas laimėtojas, pas kurį Mirtis, bet tas, paskui kurį dvasinis Gyvenimas.

R. Neginčytinai. Kas tai yra dvasinis gyvenimas? Gyvenimas – tai įvykių vyksmas, kur kiekviena akimirka, kaip grandis grandinėje, kaip kadras iš kino juostos, kuriame užfiksuotos viso žmogaus mintys ir veiksmai. Būna, žiuri gerą filmą ir nuo jo jauti pasitenkinimą, teigiamus įspūdžius, kadangi daugelis kadrų jame šviesūs ir ryškūs. O būna žiuri kitą filmą ir jis sukelią prislėgtą jausmą, nuotaiką, kadangi daugelis kadrų jame tamsūs ir ūkanoti. Tai štai, svarbu, kad tavo gyvenimiškas kino filmas būtų aiškus ir šviesus, kad jame būtų kiek galima daugiau gerų kadrų. O kiekvienas kadras – tai ir yra akimirka čia ir dabar. Grynai nuo tavęs priklauso tavo gyvenimo kino filmo, kiekvieno kadro kokybė, kadangi savo mintimis  ir veiksmais, arba tu darai gyvenimą šviesiu, arba tamsiu. Tavo pragyventos akimirkos neištrinsi, neiškirpsi ir antro jos dublio, pakartojimo nebebus. Dvasinis Gyvenimas – tai ir yra savo gyvenimo kadrų užpildymas Gėriu, Meile, gerais norais ir veikla.

Svarbiausia gyvenime laikyti aiškų orientyrą į Dvasinį pradą, užsiiminėti dvasinėmis praktikomis, plėsti savo Žinių akiratį, nepasiduoti Gyvuliško prado provokacijoms, suvokti savyje tikros Meilės Dievui jausmą. Ir žinoma, dažniau atlikti gerų darbų, gyventi pagal Sąžinę.Tas toks kasdienis dvasinis darbas, tai pakopinė pergalė prieš patį save. Iš viso to ir susideda tavo kelias, kurio, vietoje tavęs, niekas kitas nepraeis, niekas už tave neatliks dvasinį darbą ir neišgelbės tavo sielos.

A. Ar galite papasakoti, kaip nuoširdžiai  norintis savo dvasinio išsigelbėjimo žmogus, turi atlikinėti dvasines praktikas?

R. Tokiam žmogui į kiekvieną meditaciją reikia žiūrėti kaip į pačią svarbiausią ir didžiausią šventę gyvenime. Taip pat, netgi gerai įdirbtoje meditacijoje reikia maksimaliai pasinerti į ją ir kiekvieną kartą siekti vis naujo jos lygio ir pažinimo. Tada žmogus vystysis, o netrypčios tik vienoje vietoje, jam kiekviena meditacija bus įdomi, nauja jausmų gama ir viliojanti pažinimu įsisavinime.

Daugelis klaidingai mano, kad pakanka paprasčiausiai išmokti vienos ar kitos  meditacijos atlikimo technikos ir viskas - su jais turi įvykti kažkas tai nuostabaus, kaip toje pasakoje. Ne, tai klaidžiojimai. Žmogus tik tada keisis į gerąją pusę, kai jis pats to sieks, kai jis savo gyvenime padarys dvasingumą pagrindiniu prioritetu, kai kas sekundę kontroliuos savo mintis, seks Gyvuliško prado pasireiškimus, maksimaliai realizuos gerus darbus, gyvens tik su vienu tikslu – ateiti pas Dievą, kaip subrendusi Dvasinė Būtybė. Meditacija – tai tik instrumentas, kurio pagalba reikia kruopščiai ir ilgai dirbti, kad iš savęs padaryti kažką tai "gero”. Be to, tas instrumentas yra daugiabriaunis. Pavyzdžiui, kad pilnai pasiekti, tai yra, iki galo pilnai pažinti, dvasinę praktiką "Lotoso Žiedas”, žmogus nesugebės pilnai –  nes tam neužteks gyvenimo. Kiekviena meditacija, kaip ir išmintis – savo pažinime neturi ribų, kaip šulinys be dugno. Nuobodu daryti meditaciją tik tiems, kurie tingi, arba esantiems savo išdidume: "Aš pažinau tą meditaciją – noriu kitos”. Dar kartą pakartosiu, meditacija – tai tik instrumentas ir kas nuoširdžiai nori pasiekti dvasinių aukštumų, netingi dirbant su savimi, gali pasiekti maksimumą, dar šiame gyvenime.

A. Viskas taip. Bet yra žmonių, kurie skubėdami pasikeisti, ieško pavyzdžių, ieško tų, kurie jau pasiekė pasikeitimus savyje. Jiems svarbu, kad kas nors jau taip gyventų. Ir ne kur tai ten, o čia, tokiose pačiose sąlygose, kaip ir jis.

R. Aš jau sakiau, kad žmonėms būdingas pamėgdžiojimas ir asociacinis mastymas. Bet svarbiau yra, pačiam tapti Žmogumi, o ne eikvoti vertingą laiką paieškoms to, kas siekia to paties. Žymiai daugiau naudos sau ir visuomenei žmogus atneš tada, kai pats taps tokiu pavyzdžiu kitiems. Dirbant ties savo vidinėmis problemomis, įveikiant nuosavo Gyvuliško prado kliūtis, tuo pat metu, gyvenant tarp žmonių ir dėl žmonių, žmogus nutiesia nuosavą nuostabų kelią. Viskas žmogaus rankose. Jo norai ir siekiai gali nepriklausyti nuo išorinių gyvenimiškų faktorių. Žmonės, kažkodėl tai, gyvena iliuzijose, kad kažkas turi ateiti ir vadovauti, viską už juos padaryti ir tik tada visi jie galės gyventi laimingai. Visi laukia išorinio lyderio. (Virgio trigrašis: teko patirti ir man panašią praktiką, kai skaitytojai ne kartą prašė jiems vadovauti, nes be to negali, nepratę. Nepratę imtis atsakomybės, juk po to, jiems nebus ko kaltinti, jei kas ne taip, nesigaus. Brangieji, tai eilinis jūsų Gyvuliuko šposas, ieškoti kaltų ir atsakingų išorėje) Bet žmogui, kaip ir visuomenei nederėtų orientuotis į materialumą, reikėtų orientuotis į vidinį dvasinį. Ta tema yra gera sakmė, apie patį laimingiausią ir turtingiausią žmogų.

"Viename kaime gyveno žmogus. Jis tarp žmonių išsiskyrė tuo, kad nors gyveno ir varganai, bet visada su džiaugsmu ir džiaugsme, visada be klasto padėdavo kitiems žmonėms, kuo tik galėjo: kur žodžiu, kur darbais. Ėjo kalbos, kad likdamas vienas, jis garbino Dievą, nuoširdžiai Jį dėkojo už tai, ką turi. Tos kalbos pasiekė Žynius. Tada vienas Žynys nusprendė apsilankyti pas tą žmogų, kad sužinoti iš jo, už kokias turtingas dovanas jis garbina Dievą? Atėjo Žynys į apgriuvusius trobesius ir sako jam:

Laba diena.

Žmogus su šypsena atsakė: Kad aš ir neatsimenu, jog  diena pas mane būtų kada nors nelaba.

Žynys nustebo, tokiu atsakymu, juk niekas jam taip anksčiau neatsakė ir nusprendė pasisveikinti kitaip:

Aš paprasčiausiai linkiu, kad Dievas tau duotų laimės.

Žmogus irgi nustebo ir pakartojo:

Kad ir nelaimingas aš niekada nebuvau.

Žynys pagalvojo, kad tas vargeta paprasčiausiai neišmokytas gerų manierų ir pasakė:

Ką tu čia sakai. Aš tau paprasčiausiai linkiu, kad tau gyvenime viskas sektus.

Žmogus dar daugiau nusistebėjo ir nuoširdžiai atsakė:

Kad mano gyvenime nebuvo nesėkmės gerasis žmogau.

Žynys suprato, kad tas vargdienis netgi neatpažino tokios įžymios asmenybės ir paskubėjo eiti prie reikalo:

Gerai, bendrai linkiu tau to, ko pats sau linki...

Aš pats sau linkiu?  Nusijuokė žmogus – Bet aš nieko nenoriu. Aš turiu viską, ko noriu.

Kaip taip – nustebo Žynys – juk tu gyveni skurde. Netgi turtingiems žmonėms daug ko dar reikia ir daug ko nori, o vargšams kaip tu, tai iš vis....

Žmogus pasakė:

Tie žmonės yra nelaimingi, kadangi ieško žemiškos laimės, gyvena baimėje pamesti savo turimas iliuzijas ir tapti nelaimingais. Nelaimingas tas, kas savo laimės ieško šio pasaulio iliuzijose. Juk čia yra tik viena tikra laimė – būti stipriai susijungus su Dievu ir gyventi Jo valia. Aš neieškau laikinos gerovės, todėl kad ką aš turiu, kas man duota gyvenime, yra duota Dievo, už tai ir dėkingas Jam. Viską priimu su džiaugsmu: ir tai, ką žmonės vadina nelaime, ir tą, ką žmonės vadina bėda. Aš dėkoju Jį už tai, kad mane apdovanojo tokiomis dovanomis.

Žynys nusijuokė: Gaunasi, tau Dievas nieko ir nedavė, kodėl tu Jam veidmainiškai dėkoji?

Žmogus ištarė:

Dievas mato mane. Jis mato visas mano pagundas ir visus mano sugebėjimus. Jis visada man duoda tai, kas daro mane dvasiškai tobulu.

Žynys paklausė: Kuo gi tu gyveni?

Žmogus atsakė: 

Kas dieną mano rūpestis tik tame, kad būti stipriai surištam su Dievu ir gyventi pagal jo valią, kad mano gyvenimas visiškai būtų sujungtas su Juo ir Jo valia. Taip ir pareina mano dienos. O kiekvieną naktį, eidamas miegoti, aš išeinu pas Dievą.

Kur gi tu radai tą Dievą?

Ten, kur ir radau Tiesą, kai viską žemiška palikau kaip rūbus, savo abejonių krante ir įėjau į Jo nušvitimo vandenis, savo ketinimų švarume ir gera Sąžine.

Žynys suabejojo, nes niekada negirdėjo tokių posakių ir varguolių.

Pasakyk, ar pagal įsitikinimus tu taip sakai? Ar tu taip pat galvosi, kai Dievas tavo sielą pasius į pragarą?

Žmogus patraukė pečiais ir atsakė: 

Kas dieną aš savo sielos glėbiu laikausi už Dievo. Mano tyra meilė Jam beribė, kad ir kur Jis mane nepasiustu, ten ir Jis būtų su manimi kartu. O jei Jis  bus su manimi, tai ko gi man dar bijoti? Man gyvenimas yra ten, kur ir Jis. Mano sielai būtų mieliau būti ir ne danguje su Juo, nei Danguje, bet be Jo.

Kas tu? – nustebęs paklausė Žynys.

Kuo aš ne bučiau, esu patenkintas savo gyvenimu, ir iš tikro, nekeisčiau savo gyvenimo į visų žemiškų valdovų gyvenimus ir į jų visus turtus. Kiekvienas žmogus, mokantis save valdyti, valdantis savo mintis ir esantis stipriame apsikabinime su Meile Dievui, yra pats turtingiausias ir pats laimingiausias žmogus šiame pasaulyje.

Pasakyk varguoli, kas tave išmokė tokios išminties?

Pas mane vienas mokytojas – Dievas. Kiekvieną savo gyvenimo dieną aš stengiuosi daryti gėrį šiame pasaulyje, meldžiuosi ir treniruojuosi gerose mintyse. Bet prie viso to, visada rūpinuosi tuo, kad būti stipriame apsikabinime su Dievu ir jo Meile man. Tik apsijungimas su Dievu daro mane dvasiškai tobulu. Gyvenimas Dievo meilėje ir moko mane visko”.

Kiekvienas žmogus yra Asmenybė, pirmiausia, nešanti atsakomybę už viską, ką jis daro ir pasirenka šiame gyvenime. Juk daugelis žmonių supranta, kas tai yra atsakomybė. Jie imasi atsakomybę sau už kokių tai gyvenimiškų situacijų sprendime, buitinių ir kitų klausimų išsprendimą. Iš esmės, jie stengiasi ne dėl savęs, o dėl savo šeimos, dėl savo vaikų ir anūkų ateities, dėl artimųjų, draugų ir taip toliau. Taip ir dvasiniame reikale, reikia imtis atsakomybės už savo dvasinį likimą ir padaryti savo gyvenime viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad susilieti su Siela ir tikros laisvės, nuo materialaus pasaulio, įgijimui. Nereikia ko nors laukti, reikia veikti pačiam ir padėti pirmiausia nuo savęs. Reikia pačiam būti geru pavyzdžiu aplinkiniams, tada pozityvūs pokyčiai tavyje ir visuomenėje neprivers tavęs laukti.

A. Kur nepažvelk, visur šiuolaikiniame pasaulyje trūksta tikro Meilės jausmo, supratimo.

R. Ne pasakyčiau, kad šiuolaikinėje visuomenėje visiškai pamesti to supratimo raktai. Jie yra, tik paslėpti po storu nesupratimo sluoksniu, po materialios pasaulėžiūros šarvais. Bet tam, kad juos surasti, žmonėms reikėtu bent jau žinoti, kaip jie atrodo. Visai kitas reikalas, kada vartotojų visuomenėje viskas daroma tik tam, kad žmonės savo masėje, nesurastų tų raktų, gyventų be tų Žinių, kankinantis, vadovaujantis tik gyvuliškais instinktais. Kodėl? O gi todėl, kad tikroji meilė išlaisvina žmogų vidiniai, duoda patį vertingiausią dangaus dovaną – tikrą Laisvę, nuo šio materialaus pasaulio. Tai labai galinga jėga, kuri pažadina Sielą. Tai pats arčiausias ir trumpiausias kelias pas Dievą.

A. O negalėtumėt apie tai papasakoti smulkiau. Juk yra daug protingų žmonių, kuriems pakanka tik užuominos, krypties, kuria linkme reikia ieškoti.

R. Galima ir smulkiau... Deja, Meilę žmonės laiko kuo tik nori: nuo egoistinio instinkto "alfa-patino” ir "alfa-patelės”, iki santykių tarp sutuoktinių, tėvų, vaikų, moralinės atsakomybės, prieš savo giminę, šalį ir taip toliau. Bet visa tai, tik sąlygiškumai. Tikroji meilė – tai labai galinga jėga, žymiai didesnė, nei žmonės sau įsivaizduoja.

Galima sakyti, kad žmonių dabartinis Meilės supratimas daugelio protuose apribotas, primestais nuo vaikystės šablonais. Iš esmės, masėms tai tik žaidimas, atitinkamų sąlygų rėmuose, su vietinių tradicijų įvertinimu. Visuomenėje visada egzistavo atvira ir uždara visiems informacija tuo klausimu. Atvira informacija buvo orientuota į valstybinius, visuomeninius interesus. Ji buvo platinama, su  vieninteliu tikslu, propaguoti masėse atitinkamus elgesio modelius, naudingus struktūroms, turinčios tą uždarą informaciją. Uždara gi informacija, aktyviai naudojama įvairiose struktūrose, susijusiose su valdžia, ypatingai religinėse, okultinės krypties. Tos informacijos pagrindą sudaro žinios apie nematomą pasaulį, kurios davė galimybę įgyti papildomų jėgų ir įtakos masėms.

Ne paskutinis vaidmuo toje informacijoje skirtas ir vienai iš galingiausių energijų žmogaus kūne, sąlyginiai pavadinkime ją seksualine energija. Atvirą informaciją šiuo klausimu, kaip taisyklė sužieduoja arba su žmogaus Gyvulišku pradu, arba apriboja atitinkamais rėmais, tabu, su primityviais paaiškinimais, nuvedančiais toli nuo klausimo esmės. To pasekoje, žmogus arba įkrenta į nesulaikomą geismą ir ištvirkavimą, arba kenčia nuo savigraužos minčių, už per didelius apribojimus, tos energijos išsiliejimo momentais. Tai vyksta dėl žmogaus nežinojimo savo prigimties ir neturint pakankamai žinių apie tą jėgą. Ir vienu ir kitu atveju, jis negauna taip lauktos laimės, vidinio sielos ramumo, o kaip taisyklė, jaučia tuštumą, arba per didelę įtampą.

Seksualinė energija – tai viena iš galingiausių jėgų, veikianti žmogų. Jos galingumu galima įsitikinti stebint sąmonėje, ar pasąmonėje norų interpretaciją žmogaus mintyse. Paprasčiau sakant, jeigu žmonės dienos bėgyje, tiek pat galvotų ir apie sielos išgelbėjimą, kiek jie galvoja apie seksą, tai jau seniai visi būtų šventaisiais. O jėga ji ir yra jėga. Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip ją panaudoja, į ką koncentruoja savo dėmesį. Jei ją žmogus išnaudoja Gyvuliško prado kontekste, tai pavirsta savęs vertingumo kultu, geismų, agresijos, įrodymų, kad tu "alfa-patinas”, arba "alfa-patelė”. Vartotojų visuomenėje viskas suvedama, kaip ir vaikiškame žaidime, į pačio gražiausio žaislo užvaldymą, kurio nori visi. Po to, kai nusibodo tas žaislas, vėl prasideda kito gražaus žaislo gaudynės, kol vėl nepamatoma kas nors dar geresnio. Nėra pabaigos tokiems žmogaus norams. Pastebėk, kad toks pat noras ir pas vyrus ir pas moteris pasireiškia ir kitose srityse: būtai, mašinos, apranga ir taip toliau. Viso to šaknys glūdi Gyvuliškame prade, kuris visada siekia valdžios, valdyti laikiną ir trūnijantį. O globalia prasme, laimi Gyvuliškas protas, kuris tokiu būdu, eiliniu iliuzijų rinkiniu, priverčia žmones eikvoti gyvybines jėgas ir dėmesį mirtingam, vietoje susikoncentravimo į dvasinį išlaisvinimą.

A. Iš esmės, žmonės galima sakyti, maitina savo priešą, kuris juos ir užmuša.

R. Taip... Bet kuriam protingam žmogui logiška numatyti, kad jeigu žmoguje yra seksualinė energija ir ji pasireiškia ne tik dėl instinkto, giminės pratęsimui, bet ir gyvenimo eigoje daro didelį jam psichologinį, fiziologinį, kitokį poveikį, vadinasi ją kurianti jėga užima ne paskutinę vietą žmogaus struktūroje, kaip matomoje, taip ir nematomoje. Juk kas tai yra hormonų audra? Tai cheminių junginių susidarymas, darbo energijų kokybėje, tai yra, gilesnėje fizikoje. Be to, aktyvuotoju to yra mintis. Žodis hormonas («hormаō»), išverčiant iš graikų kalbos, reiškia kaip tik – "suaktyvinimą” , "pažadinu veiksmą”. Hormonai, kaip biologiškai aktyvūs elementai, pradeda vykdyti pasikeitimus organizme, įtakojant į visus svarbius gyvybiškus procesus jame. Ir tai tik kalbame apie tai, kas jau žinoma žmonėms fiziologiniame lygyje, tai yra matomame pasaulyje, matomoje materijoje. O dabar įsivaizduok, ką ta jėga reiškia nematomame pasaulyje, kur vyksta subtilūs poveikiai ir persiformavimai, iš kur, taip sakant, viskas ir užgimsta. Dvasiniu atžvilgiu, seksualinė energija  - tai jėga, palydovas į giluminius jausmus, pasakysime taip, į Aukščiausiųjų pasaulio paslaptis. Tos sakralios žinios, taip, ar kitaip yra daugelyje tradicinių religijų, įvairių pasaulio tautų tikėjimuose. Apie tai papasakosiu išsamiau.

Tikroji meilė – tai žmogaus giluminiai jausmai, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais. Tai Sielos jėga, jos būsena Meilėje Dievui. Tikroji meilė tarp žmonių prasideda tada, kai vienas žmogus jaučia giluminius Meilės jausmus kito žmogaus Sielai, kaip sakoma, mato jo Esybę.

Supranti kame skirtumas? Ta būsena žymiai skiriasi nuo įprastos žmogui, seksualinio proveržio būsenos ir dar su Gyvuliško prado dominante, kai atsiranda noras išnaudoti kitą žmogų savo tikslams. Dažnai žmogus, iš tikro, nejaučia to giluminio jausmo, o tik bando parodyti sau ir kitiems savo alfa-reikšmingumą. Santykiuose visa tai, anksčiau ar vėliau, virsta nesupratimu, įtampa, priešprieša, kivirčais, kadangi tai remiasi Gyvulišku pradu. Žmogus vėl imasi kaltinti visus ir viską, bet tik ne save. O juk tai rodo, kad jis tik sutvirtina savo Ego, iš tikro pats nemoka mylėti, bet reikalauja tokios meilės sau.

Tikroji meilė – tai dosni vidinė dovana, kurią suteikia vienas žmogus kitam, nuo giluminių jausmų pertekliaus. Tokią meilę galima duoti, kai užmiršti apie save. Tai Sielos vienybės atstatymas. Mylintis žmogus mato kitame žmoguje jo Sielos grožį. Kai žmogus yra tikroje meilėje, jis daugiau mato ne išorinį grožį, turima omenyje, protą, talentus, fizinį grožį, o būtent vidinį, jo Dvasinį pradą. Pačiame žmoguje pradeda vykti pastebimi pasikeitimai.

Žmonėms, norintiems eiti dvasiniu keliu, nereikėtų gaišti laiko laukimui, kad kas nors kada nors ateis ir juos nuoširdžiai pamils. Jiems reikia mokytis atverti meilę savo viduje – Meilę Dievui, Sielai – ir tada ji atsispindės ir išoriniame pasaulyje, leis pamatyti žmonėse jų dvasinio grožio pusę. Viskas iš tikro arčiau, nei žmogus gali sau įsivaizduoti. Čia pirmumas yra ne materijoje, o Dvasioje. Materija yra tik papildoma viso to priemone.

Bus daugiau...

Peržiūrų: 1453 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.3/3
Viso komentarų: 8
1 spurgelis   (15.11.2013 23:22)
Ačiū, Virguti

2 virku   (15.11.2013 23:38)
Ačiū. Lauksim tęsinio.

3 spurgelis   (16.11.2013 02:01)
http://bukimevieningi.webnode.com/products/labas-dziuli-2010-filmas-video-ru-/ filmas apie meilę

4 amigo   (16.11.2013 13:25)
Šiąnakt bandžiau sudrausminęs gyvuliukus pradėjau kelionę į Nirvaną.Galiu pasidžiaugt,mano Asmenybė užmezgė diplomatinius santykius su Siela(Šviesos žiburiukai skrajojo),matyt Subasmenybės tuo metu buvo tuo metu emigracijoje.

5 Gėlė   (16.11.2013 15:53)
Pastarieji straipsniai kaip kalėdinės dovanos (buvau užsisakiusi pas Kalėdų senelį :).
Taip sakant liudiju kad tikrai taip yra (savo kailiu išgyventa):

"Praeina taip, tarsi kažkas padeda iš viršaus. Viskas susiklosto vienas prie vieno, netgi tada, kai aplinkybės tarsi ir ne tavo naudai. Ir svarbiausia, tu jauti ir supranti tą paramą giluminiame lygyje, tarsi žinai viska į priekį"
"Kiekviena meditacija, kaip ir išmintis – savo pažinime neturi ribų."
"Jis visada man duoda tai, kas daro mane dvasiškai tobulu."
"Nekeisčiau savo gyvenimo į visų žemiškų valdovų gyvenimus ir jų turtus. Kiekvienas žmogus, mokantis save valdyti, valdantis savo mintis ir esantis stipriame apsikabinime su Meile Dievui, yra pats turtingiausias ir pats laimingiausias žmogus šiame pasaulyje"
"Jie yra, tik paslėpti po storu nesupratimo sluoksniu, materialios pasaulėžiūros šarvais."
"Dvasiniu atžvilgiu, seksualinė energija - tai jėga, palydovas į giluminius jausmus, pasakysime taip, į Aukščiausiųjų pasaulio paslaptis."

Norisi labai daug visko palinkėti visiems-būkite labai labai laimingi, sveiki, darnūs savyje-būkite Meilėje

http://images2.layoutsparks.com/1/247870/butterfly-white-flowers-design.jpg

6 Gėlė   (16.11.2013 17:18)
http://www.tavovaikas.lt/kudikis/naujagimis/uzburiantis-video-maudomi-naujagimiai-pasijunta-it-mamos-pilve.d?id=63302654

7 spurgelis   (18.11.2013 20:45)
http://www.kaunozinios.lt/naujienos/tribuna-plius/psichopatas-po-sveiko-proto-kauke_72425.html

+1   Спам
8 Gėlė   (19.11.2013 15:59)
Žiūri aplink, stebiesi viskuo,
Daiktus matai savo šviesoj.
O jeigu viskas yra ne taip
Ir tu pasaulį regi atvirkščiai?

Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse,
Ką apie tylą žinome mes?
Galbūt ne šviesos žiba tamsoj, o tamsa jose,
Kiek dar nedaug suprantame mes.

Žiūri aplink – viskas tvarkoj,
O ar žinai, kas bus rytoj?
O jei pasaulis apsivers,
Kitom akim žiūrėti privers?

Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse,
Ką apie tylą žinome mes?
Galbūt ne šviesos žibės tamsoj, o tamsa jose,
Kiek dar nedaug suprantame mes.


Tu pabandyk pasižiūrėt
Gal kiek ne taip, gal kiek kitaip.
Tikiu, paprasti daiktai apsivers,
Ką nors neregėto ir naujo atvers.

Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse,
Ką apie tylą žinome mes?
Galbūt ne šviesos žibės tamsoj, o tamsa jose,
Kiek dar nedaug suprantame mes.

Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse,
Ką apie tylą žinome mes?
Galbūt ne šviesos žiba tamsoj, o tamsa jose,
Kiek dar nedaug suprantame mes.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-15-mazoji-studija-andrius-mamontovas-esu-laisvamanis-bet-man-idomi-religi jos-tema/110061

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Lapkritis 2013  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0