A. Taip, tačiau, praktikoje, skirtingai nuo teorijos, vergovės niekas neatšaukė, ją paprasčiausiai patobulino ir gerai užmaskavo, kaip demokratinę laisvę, tuo pačiu sudarant tik laisvės ir lygybės iliuziją.

R. Pasakysiu dar daugiau, aš jau pasakojau, kad lotyniškas kryžius, kaip krikščionybės simbolis, buvo įvestas ketvirtame mūsų eros amžiuje, kai Jėzaus mokymas buvo paverstas į religiją, o religija įgavo valstybinį statusą. Tiesa sakant, lotyniškas kryžius genealogijoje, paprastai žymi žmogaus baigtį, mirties datą. Tai štai, krikščionybėje, šalia tokio keturių galų kryžiaus, skirto nešioti tikintiems žmonėms, taip pat yra šešių ir aštuonių galų kryžiai, taip vadinami „patriarchų kryžiai" su dviem ar trim papildomais skersiniais, kurie, kaip taisyklė, dažniausia perbraukia Priekinę būtybę. Juos nešioja vyskupai, kardinolai. Bendroje religijos koncepcijoje, tų papildomų skersinių buvimas traktuojamas, kaip lenta (lentelė) aukščiau paminėto Jėzaus „titului", lotyniškame sutrumpinime (INRI), pažymėti. O jeigu ženkle dar buvo ir  kreivas skersinis apatinėje to kryžiaus dalyje, tai tikintiesiems buvo aiškinama labai paprastai, materialiniame religiniame traktavimo kontekste, kad tai, atsieit, skersinis Jėzaus kojoms tvirtinti.

O dabar pažvelkime, į nuo masių slepiamą kryžiaus simbolikos traktavimą. Kryžius buvo naudojamas, dar žymiai anksčiau, prieš užgimstant tai krikščioniškai religijai. Pavyzdžiui, senovės Egipte, buvo populiarūs tokie kryžių žymėjimai, kurie šiandiena yra žinomi, kaip Tau-kryžius ir Anh kryžius. Tau-kryžius, esminėse žiniose reiškė, išsireiškiant šiuolaikine kalba, žmogišką gyvenimą materialiame pasaulyje, minčių ir emocijų pasireiškimą inicijuotų, Užpakalinės ir šoninių Būtybių . O štai kryžius Anh,  jau sujungė du skirtingus elementus: vadovaujantį ratą ir prikabintą prie jo tau-kryžių. Anh kryžius vaizdavo tobulą žmogų, su dominuojančiu jame Dvasiniu pradu, Priekinės būtybės prevoliavimu, ties trimis kitomis būtybėmis, dvasinio – virš materialaus. Todėl Anh kryžių, senovės Egipto  ir patalpindavo šventųjų rankose, dvasingumo simbolio kokybėje, kaip nemirtingumo, amžino gyvenimo simbolį. Anh kryžius, taip pat, yra žinomas kaip „gyvenimo raktas" , „atgimimo raktas", dvasinio persiformavimo. Tokios reikšmės buvo susijusios su dvasinės praktikos atitinkamo etapo simbolika, kada įvykdavo savęs atskleidimas, kokybiškas žmogaus persiformavimas į visiškai  kitokią Dvasinę Būtybę. Be to, žinios apie tokį kryžių buvo žinomos ne tik senovės Egipte, bet ir senovės Europoje, senovės Amerikoje, Azijoje.

Tau-Kryžius                              Anh kryžius

Tai štai, ant tau-kryžiaus buvo talpinamas lygiašonis kryžius, o tai reiškė žmogaus valdžią Būtybėms trimačiame pasaulyje, dominuojant jame žmogiškam (Gyvuliškam pradui). Paprastai senovėje tos simbolis buvo naudojamas magijoje buriant, užkalbant, gydant ir taip toliau. O jei lygiašonis kryžius buvo patalpintas rate ir statėsi ant tau-kryžiaus, tai kalba ėjo apie žmogaus mirtį, pas kurį gyvenime dominavo materialumas (Gyvuliško prado pirmumas), sakant paprasčiau, tas simbolis reiškė išėjimą į „reinkarnaciją". Bet buvo ir kitos jo reikšmės...

A.Vadinasi patriarchaliniai kryžiai, iš esmės - tai žmogiškas lygiašonis kryžius, virš tau-kryžiaus, valdžios materialumui, per magiją, simbolis. Tai pat, tai ir Priekinės būtybės perbraukimas, išeina, atsisakymas dvasingumo, dėl materialumo.

R. Visiškai teisingai. Skersinis apatinėje dalyje, reiškė gi atsisakymą nuo savo žmogiškos praeities ir pasišventimą tarnystei. Tik lieka klausimas: „Tarnystei kam?" Atsakymas į tai gludi šio simbolio pagrindinio ženklo reikšmėje. O kas liečia ilgąjį kryžių, su trimis skersiniais, kaip laipteliais, vedančių į viršų, kurį dabar vadina „popiežiaus kryžiumi", tai nuo senovės, tokiu kryžiumi žymėjo tą, kuris siekė valdžios trimačiame pasaulyje, jei tai liečia atskiro žmogaus simboliką. Bet tikintiesiems, aišku šitai neskelbiama, tokios „delikačios" smulkmenos. Iš dalies, tai vyksta dėl tos informacijos slėpimo iš hierarchinės viršūnėlės pusės ir iš dalies, dėl pačių eilinių tos religijos tarnautojų tos informacijos nežinojimo, prisilaikančių tradicinių, tose religijose, traktavimų. O paskutinioji, formuojant religijos bendrą koncepciją, iš esmės, yra išgalvotas aiškinimas masėms, to senovės simbolio.

Aiškumui pateiksiu pavyzdį. Jei paklausti pas tikintį žmogų, kuris nešioja kryžių, ant savo kūno, ką jis jaučia, kada atsimena apie jį, mato jį nuo vaikystės ant savo kūno, atvaizde veidrodyje, liečia jį, tai tokiu atveju, galima išgirsti standartinį atsakymą.
Žmogus pasakys, kad tokiu momentu jis atsimena Jėzaus Kristaus kančias, kai jį nukryžiavo, kad dėl to, jaučia kaltės jausmą ir nuodėmingumą. Toks atsakymas praktiškai charakteringa visiems tos religijos tikintiesiems. Pastebėkit, kad jie tuo momentu neatsimena Kristaus Mokymų, jo pamokslų ir nuorodų, negalvoja apie savo Sielos išgelbėjimą, apie Meilę Dievui, o jaučia kaltės jausmą, kančią ir pergyvena baimę. Kodėl? Todėl, kad jų energetinėje konstrukcijoje aktyvuojasi Užpakalinė ir Dešinioji būtybės. Tai ir yra, pavyzdys to, kaip dirba (pasąmoningai veikia) ženklai ir simboliai, kaip juos išnaudoja Žyniai, savo masių valdymo sistemose. Nenuostabu, kad jie slepia tokias žinias nuo žmonių. Kadangi žinant jas, žmonės pradėtų uždavinėti „nepatogius" klausimus religiniai viršūnėlei. Pavyzdžiui, kodėl jie (tikintieji) turi nešioti simbolį, sukeliantį juose kaltės jausmą, pasąmoningai įvedantį į depresiją, stimuliuojantį kančias ir negatyvą, apie jų praeitį, o religiniai veikėjai (tarnai) – nešioja valdžios , materialiam pasauliui, simbolį? Juk pagal savo tikėjimą ir vieni ir kiti turėtu siekti vieno ir to paties, Meilės Dievui, Sielos gelbėjimo, Dvasinio pasaulio.

A.Taip, kada pradedi suvokti, kokiais ženklais ir simboliais iš visų pusių apsupame save, ateina supratimas, kodėl visuomenėje dominuoja materialus Protas, netgi ten, kur žmogus bando surasti sau dvasinės ramybės.

R. Aš jau daugelį kartų tai sakiau ir dar kartą pakartosiu: situacijos pakeitimas yra pačių žmonių rankose, viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus dominuojančio pasirinkimo. Bet grįžkime prie temos, apie keturių Būtybių simbolius. Jeigu lygiašonis kryžius buvo paprasto žmogaus simboliu, tai paverstas (kreivas kryžius) ir jo variacijos, yra Asmenybės, judančios žinių keliu, žinančio apie žmogų sakralinę informaciją ir meditacines praktikas keturioms Būtybėms, simbolis. Pabrėžiu, žmogaus turinčio žinias simbolis, o jau kaip jis jas išnaudos (su kokia dominante sąmonėje), tai jau jo asmeninis pasirinkimas.

Bet dažniausiai, sakraliniuose šventuose raštuose, kreivas kryžius nurodo į Žinias, apie energetinę žmogaus konstrukciją, apie jo Būtybes, tarpusavio ryšius su išmatavimais. Išmatavimai sąlyginiai yra žymimi laipteliais, nupjautoje piramidėje, arba laiptais, ornamentų detalėse (lotoso butonai, jo lapeliai, kalnų kontūrai, linijos zigzagais), ratu rate, brūkšneliais, grūdeliais, taškeliais. Pagal kiekį, kaip taisyklė, jie lygūs 3,4,5,6,7. Trijų vienodų elementų simbolių kiekis, paprastai nurodo į trimatį išmatavimą. Keturi – į trimatį išmatavimą, plius laiką, o taip pat, gali pasitarnauti kaip keturių Būtybių žymėjimas. Penki – penkiamatis išmatavimas, bet, iš esmės, su šiuo skaičiumi buvo susijęs penkių spindulių žvaigždės pavaizdavimu, kaip vieno iš moteriško prado simbolių, Allato jėgų pasireiškimo simbolis. Šeši - reiškė šeštą išmatavimą, maksimaliai įmanomą pasiekti žmogui, su materialia dominante, iš kurios, pakeistoje savo sąmonės būsenoje, jis gali įtakoti į materialų pasaulį. O jei piešinyje yra septyni vienodi elementai, reiškė septintą išmatavimą, nurodantį į tobulą žmogų, pasaulio struktūrą iki septinto išmatavimo, arba „rojaus","Nirvanos", „sielos išlaisvinimo"  supratimą. Kartais, šalia septinto išmatavimo atvaizdu simbolio, vaizdavosi sąlyginės žymos su kiekiais lygiais 8,9, 12,13, o taip pat 33 arba 72, nurodantys žinias, apie Visatą. Tokią sakralinę informaciją dažnai talpino, fiksavo ritualinių apeigų daiktų ornamentuose, drabužių detalėse ir šventuose įrenginiuose.

Kreivo kryžiaus variacijos buvo pačios įvairiausios: kreivas kryžius keturių sujungtų trikampių, su apskritimu viduryje, išvaizdoje, ratai-centrai trikampėse erdvėse, dobiliniai kryžiai (siauri centruose ir besiplečiantys į kraštus), gyvačiukų, persipynusių kryžiaus išvaizdoje ir taip toliau.

Jeigu būdavo būtina nurodyti, vienos iš Būtybių aktyvavimą, dominavimą ar blokavimą, ar konkretų darbą su tomis būtybėmis, tai buvo žymima papildomu ženklu.

A. Bendrai, galima pasakyti, kad pagrindiniais keturių Būtybių simboliais yra trikampiai ir sferos pusės, kurios susiliečia, bet praktiškai nepersikerta.

R. Vienareikšmiškai, be to, ne tik paprasti trikampiai ir sferų pusės. Tai, kaip taisyklė, lygiašoniai trikampiai, kurių trys pusės nurodo kaip tik į trimatį išmatavimą, iš kurio Stebėtojas (Asmenybė),pradeda savo dvasinio vystymosi kelią. Du trikampiai gulintys horizontaliai ir susiliečiantys tarpusavyje viršūnėmis, simbolizuoja Dešininę ir Kairine Būtybes.

Tai savotiškas begalybės ženklas, pastovus grįžimas prie vienų ir tų pačių materialaus pasaulio nuostatų, taip vadinamas „besikeičiantis stabilumas".  stabilumas dominavimo Tai Kairinės tai dešininės Būtybių stabilus aktyvavimas  (žmogaus jėgos, „gaudyme",  nutekėjimas, iš vieno pusės į kitą), jeigu į tuos du trikampius žiūrėti, iš žmogaus gyvenimo, nekontroliuojančio savo minčių, konteksto. Bet tai būdinga būteny šoninėms Būtybėms, Asmenybei pasirenkant emocijas ir mintis, nuo Gyvuliško prado pusės. Jeigu savo dvasiniame vystymesi žmogus pasiekia aukštumas, tai šoninės Būtybės pakeičia įprastą savo darbo rėžimą. Jos tampa jo padėjėjais, ta jėga, kuri susijusi savo ryšiais su kitais išmatavimais, padeda pažinti nematomą įvairovę (sąlyginę „amžinybę") šio pasaulio.

O štai trikampiai nukreipti viršūnėmis žemyn ir ir viršūnėmis į viršų – tai ypatingas atvejis, kurį reikėtu panagrinėti atskirai. Du trikampiai išsidėstę vertikaliai ir besiliečiantys tarpusavyje viršūnėmis, simbolizuoja Priekinę ir Užpakalinę Būtybes.

Pirmapradžiu žinių, apie keturias žmogaus Būtybes, kontekste, trikampis su viršūne viršuje, yra Užpakalinės būtybės simbolis, praeities, matomo pasireiškusio materialaus pasaulio. Visiškai neatsitiktinai, pasekoje, tokį trikampį žmonės pradėjo sieti būtent su vyrišku pradu. Ir tai visai nereiškia didybės, panašumo į kalną, kylančio į dangų, arba su trimis Visatos sukūrimo principais (Dievo simboliu). Kalnas – tai atskiras simbolis ir vaizdinys, iš esmės, susijęs su kitų išmatavimų supratimu. O Dievo simbolis trikampiu, su viršūne viršuje, reiškė tris pastovios Visatos principus : Dievą (idėja), lotosas (planas) ir Allatas (idėjos ir plano įgyvendinimas).

Lygiašonis trikampis, su viršūne į viršų, atitinkamai žinioms apie žmogų, žymi du momentus. Pirma – startinę žmogaus būseną: kaip stebėtojo trimačiame pasaulyje iki jo savarankiško dvasinio vystymosi; kaip objekto, sukurto pagal Dievo „pavyzdį" (pirmapradžiai žmoguje yra Siela ir trys jo dvasinio vystymosi sąlygos: idėja, planas, idėjos įgyvendinimas). Antra, jei kalba jau eina apie tiesioginį dvasinio žmogaus vystymosi procesą (kurio akcentas persistumia į Priekinės būtybės pusę, tai yra viršutinis trikampis su viršūne apačion) arba atvirkščiai, kalbama apie žmogų užstrigusį materijoje, kuriame dominuoja Gyvuliškas pradas, tai apatinio trikampio reikšmė buvo visai kitokia. Tuo atveju trikampis, su viršūne į viršų, reiškia ne šiaip sau Užpakalinę būtybę, bet ir materialaus pasaulio agresiją (todėl jį, kai kuriais atvejais ir suriša su ugnies stichija) materijos judėjimas nuo plėtimosi prie susiaurėjimo (iš išorės į vidų), koncentracija ties Gyvuliško prado valia ir jo valdžias ties piramidine materijos hierarchija. Kitaip sakant, trikampis su viršūne į viršų, reiškia tai, kas bazuojasi į „žemišką", materialaus ir siekia valdžios.

Lygiašonis trikampis, su viršūne žemyn, pirmapradėse žiniose, reiškia ne tik Priekinę būtybę, kurios dėka žmogus atlieka savo dvasinį augimą ir vystymąsi. Nuo senovės tas simbolis reiškia kūrybinę Allato jėgą. Tai yra, judėjimas nuo pirminio įsikūnijimo taško, pagal Kūrėjo plano pasireiškimą, pastoviam kūrimui ir plėtimuisi, prie tobulos formos, galutinėje fazėje tame plane. (Virgio trigrašis: einant nuo apačios į viršų, plečiasi ir žmogaus galimybių ribos, ką ir simbolizuoja platėjantis trikampis). Ne veltui senovėje, lygiašonį trikampį, su viršūne žemyn, susiedavo su moteriško prado simbolika, su aukščiausiomis deivėmis, kurios vienų ar kitų tautų tikėjimuose įkūnydavo savyje kūrybines Motinos Visatos funkcijas, kaip viso pasaulio gimdyvės, ryšį su vandens aplinka (asociacija su dvasiniu pasauliu). Pagal pirmaprades žinias apie žmogų, kada Asmenybė pasirenka Dvasinį pradą, joje pasireiškia Allato kūrybinės jėgos, kaip dvasinis atsibudimas, išplėstos sąmonės, Dvasinės meilės pasireiškimu. Būtent todėl, dvasinių praktikų atlikimo metu, žmogus jaučia visko supratimą, viska apimančią Meilę visam pasauliui. Tai kaip tik ir yra jo Priekinės būtybės ir Allato jėgų pasireiškimas, atstatantis Asmenybės ryšį su Siela. Tokių žinių atgarsiai atsekami šventuose traktatuose apie pasaulį, žmogų, mitologiniuose siužetuose, daugelio tautų vaizdiniuose ir ritualuose.

A. Tiesa. Toje pačioje Tripolio civilizacijoje, pavyzdžiui, dažnai, ant ritualinių indų vaizduodavo būtent šitą simbolį, dviejų vertikaliai išsidėsčiusių trikampių, su susiliečiančiomis tarpusavyje viršūnėmis, netgi su pažymėtu energijų judėjimu praktikų metu.

Tripolio civilizacija, piešiniai ant artefaktų (VI-III tūkstantmetis iki mūsų eros)

Bendros žinios apie žmogaus struktūrą, (trys išmatavimai žemutiniame trikampyje; trys išmatavimai viršutiniame trikampyje; rato simbolis)

Paprasto žmogaus pavaizdavimas

Gero žmogaus pavaizdavimas, pradedančio savo dvasinį kelią (galva kvadrato formos, pakelta ranka, o taip pat, viršutiniame trikampyje padarytas akcentas į Priekinę būtybę)

Figūra judesyje su pakeltomis rankomis – vienas iš sakralinių dvasinės praktikos žymėjimų, dirbant su Dešine ir Kairine būtybėmis.

Dvasinės praktikos pavaizdavimas, aukščiausios dvasinės būsenos pasiekimas susijęs su septintu išmatavimu (ant galvos ratas su septyniais apskritimais, kur, viršutiniai apskritimai sudaro trikampį, su viršūne žemyn, o taip pat, energijų sužiedavimas – rankų krypties pažymėjimas)

Žmogaus, einančio dvasiniu keliu, pavaizdavimas, parodyta, kad Priekinė būtybė dominuoja ties šoninėmis būtybėmis ir išveda žmogų, su Allato jėgomis, į kitą aukštesnį pasaulį (žmogus padvigubėja, pasireiškia aukštesniuose, nei trečias, išmatavimuose).

R. Taip, tokie simboliai yra visur, tik paprasčiausiai daugumas žmonių jų nepastebi, nesidomi jais, nesupranta, nes neturi pirmapradžių žinių. Pavyzdžiui, senovės Indijoje, Šachti deivės simboliu (asociatyvus Allato jėgų pasireiškimo simbolis), apie kurią jau minėjom, buvo naudojamas trikampis, su viršūne į apačią. O Dievą Šivą, (viena iš trijų Indijos mitologijos dievybių, simbolizuojančio, taip pat ir griaunančias jėgas) – trikampius, su viršūne į viršų. Arba kitas pavyzdys. Kada graikai pabuvojo trikampėse Nilo upės žiotyse, senovės Egipte – jie pradėjo vadinti ją „delta". Senovės egiptiečiams – tai žiotys, duodančios išėjimą prie jūros, buvo sulyginama, su šventu lotosu, su trikampiu, viršūne apačion, simbolizuojančiu moterišką pradą. Be to, deltos pagrindas, turintis daugybe ištakų, vedančių prie jūros, šventuose senovės Egipto aiškinimuose, asocijavosi su dvasiniais keliais, kurie siejo juos su kitokiu dvasiniu pasauliu. Daugelis senovės Egipto deivių, apdalintų Allato jėgų  funkcijomis, legendoje buvo vandens stichijų valdovėmis, arba susijusiomis su jomis ir lotosu. Todėl ir pas graikus delta tapo moteriško prado simboliu, „gyvybės durimis", nežiūrint į tai, kad pats žodis sukurtas nuo ketvirtos graikiškos abėcėlės raidės, kurios forma yra trikampė su viršūne į viršų. Viso šito pakanka įdėmiai paieškoti įvairių tautų senovės kultūrose, kurių šiuolaikiniai žmonės jau nesupranta ir neatsimena. Tačiau viso to archeologiniai atradimai ateityje, dar sudrebins pasaulį, savo artefaktais ir juose esančiomis dvasinėmis žiniomis, jeigu žinoma, pas šitą žmonija dar bus ta ateitis.

Ir dar keletas žodžių apie trikampių su viršūne į viršų ir trikampių su viršūne į apačią simbolikos susijungimo variacijas, kas senovėje buvo gana paplitę religinėse, okultinėse, mistinėse tėkmėse. Pagal pirmaprades Žinias, jeigu šiame simbolyje pagrindiniu (viršutiniu) trikampius yra trikampis su viršūne į apačią, kuris pavaizduotas balta spalva, (dieviškas moteriškas pradas), o po juo yra trikampis su viršūne į viršų, juodos spalvos (vyriškas pradas, materijos jėgos), tai reiškia dieviško pasaulio, kūrybinių Allato jėgų viršenybe, prieš  materialų pasaulį, šešiamačiame išmatavime.

O jei trikampis viršūne į viršų perdengia trikampį viršūne į apačią, tai reiškia  Gyvuliško prado dominavimą, materialaus pasaulio prieš dvasišką, magišką įtaką materijai, iš šešto išmatavimo. Allato jėgų panaudojimas žmogumi, ne dvasiniam išsilaisvinimui, o valdžios įgijimui materialiame pasaulyje. Tokį ženklą, taip sakant, kaip taisyklė, statė sau žmonės, siekiantys slaptos valdžios trimačiame pasaulyje, tarnaujantys Gyvuliško prado valiai ir tikslams. O jeigu ženklas buvo vaizduojamas paprastai, be vieno ar kito trikampio dominavimo, tai jį dar vadino „perverstu ženklu", kadangi jame Priekinės ir Užpakalinės būtybių trikampiai buvo sukeisti vietomis, o šoninės Būtybės tapdavo vadovaujančiomis (vaizduojant jas kaip trikampius  išdėstytus vertikalėje). Taip pat, tai reiškė rombo užbraukimą (vieno iš žmogaus persiformavimo simbolių). Senobėje, iš esmės, toks simbolis buvo naudojamas magijoje.

A.Tas simbolis gana plačiai išplatintas pasaulyje, su pavadinimu „Dovydo žvaigždė", žinoma, su teigiamu išaiškinimu plačioms masėms žmonių, apie tobulą „dvasios ir materijos sąjungą", su vadovaujančiu trikampiu viršūne į viršų. O po to, žmonės stebisi, kodėl jie gyvena „tokiame nelaimingame" pasaulyje, kur tiek daug pykčio ir agresijos.

R. Tai kas gi dėl to kaltas, kad žmonės nesidomi daugiau, nei jiems siūlo materialus Protas. Senovėje Rytuose, tas ženklas buvo žinomas kaip „džinų valdovas", magiškas simbolis žmogaus, vadovaujančio materijai, jėgomis, skirtomis dvasiniam vystymuisi. Jeigu į trikampio, su viršūne į viršų, vidų talpindavo vieną ar keletą trikampių, su viršūnėmis į apačią, tai kaip tik ir žymėjo žmogaus dvasinių jėgų panaudojimą kitiems tikslams, tai yra, atitinkamos valdžios pasiekimui materialiame pasaulyje. Pavyzdžiui, jei į trikampį su viršūne į viršų patalpindavo tris trikampius su viršūnėmis į apačią, tai reiškė Allato jėgų panaudojimą materialaus Proto, savo tikslams, kaip taisyklė, laikinos valdžios trimačiame pasaulyje pasiekimui. Tie trys trikampiai, su viršūnėmis į apačią, simbolizavo dieviškumo principus: idėją, planą, realizaciją (to plano įvykdymą). Senovės atvaizduose gali pastebėti niekuo neapribotus tris trikampius su viršūnėmis į apačią, paviršiuje kurių pastatytas dar vienas ketvirtas  didelis trikampis su viršūne žemyn, kas reiškė žmogaus judėjimą į dvasinį išsilaisvinimą. Teisingą savo gyvybinių jėgų išnaudojimą.

A. Papasakokite dar apie pusiau sferas. Jos irgi pakankamai dažnai sutinkamos šventų ritualinių daiktų ornamentikoje, kaip keturių Būtybių sąlyginis pavaizdavimas.

R. Taip, pusiau sferos irgi buvo naudojamos keturių būtybių simboliniam žymėjimui, taip pat, kaip ir lankai, pusmėnuliai. Be to, šoniniai lankai, išsidėstę horizontaliai, buvo šoninių Būtybių simboliais. Lankas, panašus į apverstą pusmėnulį, arba apverstą taurę, simbolizavo užpakalinę Būtybę, todėl sakralinėje tautų simbolikose ją susiedavo su praeitimi, netekusios gyvybės, o taip pat „mirusio" mokymo, orientuoto į materialumą, žymėjimui. O štai priekinės Būtybės vaizdavimui, pirmapradžiai naudojo lanko, arba pusmėnulio ženklą, paversto rageliais į viršų, kaip dvasinio pasaulio pasireiškimo simbolį – Allato simbolį.  Po tokio Priekinės būtybės ir Allato ženklo pavaizdavimo, pas kai kurias tautas ir atsirado asociacinis taurės simbolis, kaip dvasinės talpyklos, pasiruošusios kūrybinių Allato jėgų užsipildymui, (arba švariu vandeniu, kas buvo dvasingumo simboliu).

Žmogaus būtybių pažymėjimas  puslankių

Simbolinis žmogaus Būtybių pažymėjimas puslankių, pusmėnulio ir Allato ženklais.

Mėnulinis kryžius (kitas pavadinimas, Kruasantės kryžius, buvo paplitęs šiaurės Europos tautų sakraliniuose simboliuose)

Tripolios civilizacijos ritualinės lėkštės schema su pusmėnulių kryžiumi galauose (IV-III tūkstantmetis iki mūsų eros)

Puslankių simboliai, ant artefaktų senovės rusų, viatičių – vakarų slavų genčių iki krikščionybės, gyvenusių Okos baseino teritorijoje.

Tripolio civilizacijos ritualinė lėkštė su Allato ženklu per centrą.

Ženklai ant Tripolio civilizacijos keramikos (iš archeologinių radinių Vinicos srityje, Ukraina)

Šventas paveikslas iš spalvoto smėlio navahu genties (JAV pietvakariai)

A. Jūs paminėjote rombą, kaip vieną iš žmogaus dvasinio persiformavimo simbolių. Papasakokite prašome, nors bendrai, apie kvadratinių figūrų simbolius: rombą ir apie patį kvadratą. Šiai dienai žmonės dažnai painioja tų simbolių reikšmę, kadangi remiasi šiuolaikiniu senovės žinių traktavimu, kurios daugumoje jau iškreiptos materialios pasaulėžiūros lygyje.

R. Pirmapradžių žinių simbolikoje kavdratas - tai žmogaus piramidinės konstrukcijos sąlyginis pagrindas, susiejantis visas keturias jo Būtybes. To pasekoje, daugelyje tautų kvadratą, kaip simbolį, asocijavo su Žeme, viskuo kas žemiška, su keturių stichijų sąjunga, pasaulio pusėmis, su vyrišku pradu (atvirkštiniam ratui, kuris tarnauja kaip moteriško prado, Dangaus simboliu)

Tos žinios buvo atspindėtos įvairių pasaulio tautų daugelyje kultinių statinių. Pavyzdžiu, ant kvadratinio pagrindo statėsi zikuratai, piramidės, šventyklos, bažnyčios, cerkvės ir kita. Be to, kaip taisyklė, pačio statinio architektūra, vienaip ar kitaip atspindėjo žinias, apie kvadrato persiformavimą į ratą, arba rombą, kuris yra schemiškas kubo, pastatyto ant vieno iš savo kampų, vaizdinys. Tai yra, tuose simboliuose fiksavosi žinios, apie žmogaus energetinės konstrukcijos persiformavimus, dvasiškai jam išsilaisvinant, dvasinės Asmenybės perėjime iš materialaus pasaulio į dvasinį.

Rombą, taip pat, dažnai vaizdavo kaip ovalų „grūdą" su lengvai apačioje ir viršuje užaštrintomis viršūnėmis ir siejo su moteriško prado simboliu, gyvybine jėga, deivių vaisingumu, kaip taisyklė, apdalintomis Didžios Motinos funkcijomis. Jis buvo žymimas dviejų jėgų, kurios erdvėje sudarė naujas formas, ženklų susiliejimu. Rombas, įrašytas į kvadratą, arba rombas, išeinantis iš kvadrato ribų, suformuojantis aštuonis kampus, aštuoniakampė žvaigždė – visa tai pirmapradžių Žinių simbolika, apie žmogaus išsilaisvinimą. Apie tokius simbolius žmonės žinojo dar paleolito laikais.

Rombo atvaizdo variacijos, kaip žmogaus dvasinės transformacijos, išsilaisvinimo simbolio.

Visi šitie vaizdiniai ir simboliai rėmėsi dvasinių praktikų žinių pagrindu, dvasinių jėgų atsibudimo žmoguje specifika, Asmenybės susiliejimo su Siela momento pasireiškimu. Pats procesas, tokio dvasinio susiliejimo, nušvitimo, Tiesos pasiekimo, senovėje buvo vaizduojamas simboliu, panašiu į „vabalą".

 Dvasinio išsilaisvinimo simbolis

Pirmapradžiai jis buvo statomas dvasiškai subrendusiai Asmenybei, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo vyras ar moteris. Dažnai, duotajame ženkle, „rankos" vaizdavosi simboliniu Allato ženklu, o „kojos" – dviejų, užsisukusių į skirtingas puses, spiralių išvaizdoje.

Sakralinėse žiniose apie žmogų, spiralės – tai, kaip taisyklė, sąlyginis žymėjimas, arba energijų judėjimo pačios dvasinės praktikos procese, arba, jei tai susiję su informacija apie pasaulio atsiradimą, Allato jėgų. Spiralė, užsukta pagal laikrodžio rodyklę, reiškė pozityvias, kūrybines dvasines jėgas, o prieš laikrodžio rodyklę – griaunančias Gyvuliško prado, priešingas Allato jėgoms.  Dvasinių praktikų žymėjime, spiralių simboliai vaizdavo energijas arba jų junginius. Taip pat, spiralė užsisukusi tris su puse karto, reiškė energiją, kuri Rytų šalyse, kaip aš jau minėjau, iki šiol vadina „Kundalini miegančia gyvate", simbolizuojančia užslėptą žmogaus energetinį potencialą. 

Vėliau, vietoje aukščiau paminėto ženklo, panašaus į „vabalą", pradėjo vaizduoti moteriškas deives, tokiu būdu pažymint Asmenybės susiliejimo su Siela pasiekimo procesą ir žmogaus išsilaisvinimą, iš materialaus pasaulio. Tuo pačiu, žmonės fiksavo vieną iš papildomų paaiškinimų, kad tokią būseną žmogus gali pasiekti tik dalyvaujant kūrybinėms Allato jėgoms (dieviškam moteriškam pradui). Taip pat naudojamas ir analogiškus pagal prasmę žymėjimus, kaip pavyzdžiui dvi susisukusias tarpusavyje gyvates. Jei tokį simbolį vaizdavo kartu su žmogaus vaizdiniu, atliekančio dvasinę praktiką, tai, kaip taisyklė,  nurodydavo, kad gyvačių uodegos išeidavo iš pirmos žmogaus čakranos („Muladcharos"), o gyvačių kūnai buvo persipynę tris su puse karto, jų galvos buvo šalia septinto čakrano („tūkstančialapio"). Tokiu būdu, sąlyginiai buvo nurodomas duotos energijos tėkmės kelias, žmogaus energetiniame „kūne". Rytų šalių traktatuose, apie dvasines praktikas, ir šiandiena minima apie „Kundalini gyvatės" pažadinimą, kaip apie dvasinės nušvitimo būsenos pasiekimą, išėjimą į Nirvaną. Tiesa, dėka tokio asociatyvaus simbolio, anksčiau susijusio su dvasinėmis žiniomis, kai kurios tautos iki šiol gerbia paprastas gyvates, kurios veisiasi tuose jų gyvenamuose rajonuose, kaip šventas reptilijas.

Senovės žmonių petrografai, piešinys ant uolos aptiktas Kamonikos slėnyje (apie VI tūkstančiai metų prieš mūsų erą; Vol-Kamonika – centrinių Alpių prieškalniai, Šiaurės Italija)

Piešiniai ant uolų, aptikti Baltosios jūros pakrantėje (apie III tūkstančiai metų iki mūsų eros; Karelijos respublika, Rusijos šiaurės vakarai); daugelis iš vietinių pektrografų matomi tik įeinant saulėtekyje arba saulėlydi (rytinių ir vakarinių dvasinių praktikų atlikimo metu)

Pektrografai aptikti El-Abra lygumoje (XII tūkstančių iki mūsų eros; Kolumbija Pietų Amerika)

„Deivės-varlės" atvaizdas, (atgimimo simbolis) po kuria yra jaučio galva, su plačiai išstatytais ragais, (VII tūkstantmečio prieš mūsų era pabaiga; Čatal Hiujukas kultūros šventyklos artefaktas Turkija).

Pektrografai aptikti šiaurinėje Brazilijos dalyje (X-VII tūkstančiai prieš mūsų erą; Pietų Amerika)

Senovės ženklas iš Indijos kultūros

Senovės slavų Motinos-Deivės atvaizdas (VI- III tūkstančiai prieš mūsų erą; Ukraina)

Senovė graikijos vazos fregmentas (apie 680 iki mūsų eros) atvirkštine svastika parodytas agresyvus pasaulis, žuvis – kaip prabudimo simbolis; šeši skersiniai ant rūbų, rodo šešis išmatavimus, galva taip susiliečianti – septinto išmatavimo simbolis; paukščiai nurodymas į dvasišką pasaulį; dvi gyvačiukės kraštuose simbolizuoja aukščiausio dvasinio pakylėjimo pasiekimą, išsilaisvinimą

Auksinė skarta su Skifų Deivės atvaizdu (IV tūkstančiai iki mūsų eros; Tamanės pusiasalis Krasnodaro sritis rusijos muziejus „ermitažas")

Rusiškas siuvinėjimas

Šventas paveikslas iš spalvoto smėlio navaho genties (Šiaurės Amerika)

Skifų deivės atvaizdas (IV tūkstantmetiai iki mūsų eros;Čertomlikas Dnepropetrovsko sritis, Ukraina)

Deivė atvaizdas (VII-VIII tūkstančiai iki mūsų eros Permės sritis,A. Puškino muziejus)

Amerikietiškos Deivės statulėlė  (300- 400 metų prieš mūsų erą Šiaurės Amerika Meksikos nacionalinis antropologijos muziejus)