Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 15 - 15 Января 2014 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:13
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Sausis » 15 » Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 15
20:18
Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 15

R. Pasakyčiau netgi daugiau, atkreipk dėmesį į tai, kad tokių ženklų ir simbolių gausybė yra būtent tuose rajonuose, išsidėsčiusiuose pakankamai arti tų senovėje reikšmingų vietų, dvasine prasme. Aš turiu omenyje tas vietas, kuriose savo laiku, dvasingi žmonės, turintys atitinkamas žinias, aktyvavo atitinkamus darbinius ženklus, kurių poveikio jėga išsisaugojo tūkstantmečiams.

A. Jūs norite pasakyti, kad visos tos ypatingos vietos nėra energijos išmetimo anomalinėmis zonomis, tai yra, jos ne gamtinės prigimties, o dirbtinos, kažkada tai sukurtos, aktyvavus atitinkamus darbinius ženklus?

R. Taip, pakanka atsekti įvykius (bent jau prieinamuose istoriniuose šaltiniuose) ypatingai dvasiniuose aspektuose, to kas įvyko tavo išvardintose vietose, kurs savo laiku buvo aktyvuoti darbiniai ženklai.

A. Bendrai, tai taip...Jei, kaip pavyzdį, paimti Tripolio civilizaciją... Tą patį šiuolaikinį miestą Kijevą, kurį iki šiol vadina „atviru čakranu", jėgos vieta. Ir jei turėti omenyje, kad ten senovėje buvo Lotoso šventykla, o šalia – Tripolio civilizacija, su savo sakraliniais simboliais ir ženklais, žinomais ne tik Senovės Europoje, bet ir kituose kontinentuose...

R. Na kodėl gi Lotoso šventykla buvo?

A. Na taip... Iš tikro, jei imti duomėn ir pratęsti vietų sulyginimą su „jėgos vietomis", prasišviečia gana įdomūs momentai, iš civilizacijų dvasinio gyvenimo istorijos.

R. Ir visa tai prasidėjo nuo ženklų aktyvavimo... Viskas kažkada tai turėjo bendras šaknis, vieną kalbą ir vienus ženklus. Bet dabar, ta kalba užmiršta, o ženklai kaip buvo, taip ir liko, tik žmonės prarado tų Žinių, apie ženklus, dvasinę sudedamąją. Tačiau supratimas, apie tų ženklų poveikio jėgą, pas žmogų išliko genetiniame lygyje. Jeigu pažvelgti į kiekvienos Asmenybės pirmenybės suteikimą, kokiai simbolikai ji intuityviai skiria daugiausia dėmesio, kokiu komfortiniu ornamentu ji save apsupa, netgi buitiniame lygyje, tai galima pamatyti tuos pačius bazinius ženklus ir simbolius. Pakanka pažvelgti kokie piešiniai yra ant buities daiktų, būsto interjero ir interjero papuošimus, netgi į asmeninius daiktus, puošiančius žmogų. Be to, ne tik namie, bet ir darbe (firmų ir kompanijų ženklai ir simboliai, įvairių pagalbinių daiktų logotipai, lankomų interneto svetainių ir tt). Žmonėms ant tiek tai kasdieniška, kad jie sau net neužsiduoda klausimo, iš kur dygsta jų tokių neaiškių norų šaknys, tokio pasąmoninio pirmumo, vieniems ar kitiems ženklams, simboliams. Kodėl jie save jais apsupa ir kaip tie ženklai įtakoja į jų gyvenimą.

A.Taip, tai faktas. Aš, iš tikro, apie tai niekada nesusimasčiau, kol nesusidūriau su Jūsų duotomis Žiniomis. Kai pirmą kart išgirdau tokią informaciją ir atkreipiau dėmesį į savo namų aplinką, tai man buvo savotiškas atradimas, suvokimas to, kas mane visą laiką supo ir veikė. Aplink buvo bazinė „ornamentika", akcentuota į tai, ko aš pasąmoningai siekiau savo gyvenime. Ir dar daugiau, kai kurie iš jų buvo darbiniais ženklais. Gaunasi, kad aš kas diena juos matydama savo akyse, nevalingai aktyvuodavau juos savo dėmesiu, o tai reiškia, vyko įtaka į mano gyvenimą, išskirtinai pagal mano pasirinkimą, besiremiantį į slaptus, pasąmoninius pasirinkimus, mano Asmenybės pirmenybę.

R. Dėmesingas savęs stebėjimas atveda prie reikšmingų atradimų. Žmogus pastebi savyje tai, ką anksčiau lengvai pastebėdavo tik kituose žmonėse.

A.Taip. Tada man tai buvo, iš tikro atradimas, kuris leido man ir šiuo atžvilgiu sukoreguoti savo gyvenimą... O dabar jūs mane tiesiog suintrigavote savo idėja, atsekti ženklų aktyvavimo vietas, pradedant nuo gilios senovės. Jei išanalizuoti, tai viskas stojasi į savo vietas, kaip mozaikos dalys. Pavyzdžiui Rusijoje, pietinė Uralo kalnagūbrio  dalis... Pietų Uralas turtingas ne tik simboliais ir ženklais, bet ir mįslingomis, anomalinėmis vietomis. Ten gi, netoli nuo Čeliabinsko, archeologai surado tą pačią „Miestų šalį", su vieninga kultūra, apie kurią mes jau minėjome aukščiau.Tai senovės miestai, egzistavę dar IV-III tūkstančiai metų iki mūsų eros, dabartinio Čeliabinsko, Orienburgo srityse, Šiaurės Kaukaze. Tai yra, faktiškai egzistavo ištisa civilizacija, Senovės Egipto egzistavimo periodu. Tie miestai, pirmapradžiai, buvo gerai suplanuoti ir turėjo sudėtingą architektūrinį projektą. Ir šalia stačiakampių formų, daugelis pastatų turėjo rato formą, kiti – kiaušinio formą, (pusiau ovalo, matyt tai buvo paralelė, su kosminiu kiaušiniu, kuris yra žinomas daugelio tautų mitologijoje).

Reiktu pažymėti, kad Sibiro senovės kultūros apėmė didžiules vakarų Sibiro, pietų Uralo teritorijas, vidurinės Azijos vakarinę dalį ir buvo labai turtingos ženklų simbolika. Bet, iš kitos pusės ir nenuostabu – juk netoli buvo ir Šambalos Priešduris.

R. Visiškai teisingai, pažįstama simbolika labai turtinga tose vietose ir įdomi tyrimams. Bet vis tik, kad apie ją turėti nors bendrą vaizdą ir suprasti, iš kur dygsta kojos, ženklų ir simbolių sulyginimui geriau apimti didesnę teritoriją: nuo vakarų Sibiro iki Indijos, nuo Irako kalnų Zagros iki Mongolijos plato.

   

   

   

Šumerų civilizacijos ženklai

Harapijos civilizacijos žemėlapis

Harapijos civilizacijos ženklai

A. Harapijos (Indiška) civilizacija, kaip jūs kartą atkreipėte dėmesį, egzistavo Šumerų ir senovės Egipto laikais, dar prieš ateinant į tas žemes arijams, iki šventų Vedų sudarymo. Bet kokiomis žiniomis valdė tos civilizacijos žmonės, tiesiog nuostabu. Tik nesuprantama, kodėl archeologai nepastebi tokių akivaizdžių faktų.

Kasinėjimuose, (taip pat, kaip ir senovės Europos Tripolio civilizacijoje, Čatal-Hiujuke ir vakarų Azijoje) ten aptiko daugybę „tarakoninių" (vabališkų) moteriškų statulėlių, kas nurodo į Deivės-Motinos garbinimą, Moteriško prado, tai yra kūrybinių Allat jėgų garbinimą.

 

Harapijos civilizacijos egzistavimo vietose, archeologai aptiko keletą stambių „altorių", su šuliniais ir aikštelėmis. Iš esmės, tai įrodymas, kad žinios apie ypatingą magišką persiformavimą vandens pagalba, kai žmogus, su dvasiniu tikėjimu, atlieka apsiprausimą religiniame rituale, buvo žinoma senei.

Bet kas įdomiausia, tai žinoma harapiškas ženklų raštas, kuris iki šiol neiššifruotas.

Kai kuriuos panašius ženklus mokslininkai randa ir pas šumerus, išsako nuomonę apie to rašto artumą Hetiškam hieroglifų raštui.

Dar daugiau, jie pastebėjo, kad daugiau nei 50 Harapijos kultūros simbolių, panašūs į Velykų salos ženklus.

Kurgi randasi ta sala ir kur Indijos dalis? Juos gi skiria trylikos tūkstančių kilometrų atstumas ir tūkstančių metų laiko skirtumas. Tai nurodo į tai, kad tuos ženklus žinojo įvairiuose pasaulio kampuose ir įvairiu laiku.

R. Taip ir yra. Aš jau sakiau, kad tie ženklai ir simboliai, turintys savyje pagrindines žinias, apie pasaulį ir žmogų, praktiškai buvo visuose kontinentuose, nežiūrint į tai, kad vietinės tautos įvairiais laikais suteikdavo jiems savo atspalvius ir traktavimus.

A. Pavyzdžiui, paimkime Velykų salos ženklus. Toje vietovėje žinios apie tuos ženklus ir simbolius, kaip ir jų panaudojimas rašyboje, dingo palyginus visai neseniai, XIX amžiaus viduryje, kai į salą įsiveržė „Vakarų civilizacija", Velykų salos gyventojai vedė savo užrašus ypatingais ženklais, ant medinių lentelių, kurios buvo beveik kiekviename name. Bet atvėrę tuos Velykų salos ženklus europiečiams, ispanų misionieriai tuo pat metu padarė viską, kad juos sunaikinti, sudeginti, kaip eretikų raštą. Ir kas liko šiandiena, iš tos neseniai egzistavusios kultūros? Keli šimtai galvų-skulptūrų, daugiaaukščio namo dydžio ir svoriu, nuo dvidešimties tonų, išmėtytų po visą tos salos teritoriją, pora dešimčių lentelių - rašybos paminklų, kurie per stebuklą išsisaugojo, o taip pat, krūtinės papuošalai, su užrašais. Be to, paskutinieji radiniai yra išmėtyti po įvairius viso pasaulio muziejus. Toks įspūdis, kad pasauliniai Žyniai, sužinoję apie tuos ženklus ir simbolius padarė viską, kad juos sunaikinti, netgi nežiūrint į tai, jog tai ir taip buvo tik apgailėtinos, kada tai buvusių žinių, liekanos.

R. Na taip. Archontai nemiega, jie veikia. Kas jau kas, bet jie tai tikrai supranta, kas tai yra ženklai ir tuo labiau, kas tai yra aktyvuotas ženklas darbe.

A. Apmaudu, kad tai toli gražu ne vienintelis atvejis, tokio totalaus žinių naikinimo. XX amžiaus pradžioje, vienas europiečių etnografas, keliavo Pietų Afrikoje. Pabuvojus Drakono kalnų juostoje (tuose pačiuose kalnuose, kur bušmenai paliko savo piešinius, ant uolų), jis papuolė į basuto tautos gyvenvietę.

 Jam buvo nuostabu tai, kad visos jų molinių namų, su šiaudiniais stogais, sienos išpieštos įvairiais spalvotais ornamentais, kuriuos namų šeimininkai įdėmiai stebėjo ir puoselėjo. Pasirodo, tai buvo tos tautos raštas, kur kiekviena ornamento simbolinė detalė kažką tai reiškė.

 Etnografas publikavo savo atradimą viename iš specifinių žurnalų, kad atkreipti mokslininkų-lingvistų dėmesį. Bet kaip sakoma, atsakas – tyla. O kad po daugelio metų vienas iš specialistų aptiko tokį pranešimą ir į tą vietą, nagrinėti neįprasto rašto nuvyko mokslininkų grupė, pasirodė, kad ten jau „kažkas tai" labai rimtai padirbėjo, jog išnaikinti tokią ornamentinę basuto tautos kalbą ir sąmonę.

R. Na kodėl gi „kažkas tai", iškart po to straipsnio publikacijos, į tą Drakono kalnų rajoną atvyko kiti „specialistai". Juk tuo metu basuto tauta priklausė Britanijos protektoratui. Britanijos valdžia, kuria manipuliavo „laisvieji mūrininkai", iki to atvejo mažai kišosi į tos tautos reikalus. Tos teritorijos jų prievartinis globojimas buvo daugiau susijęs su brangakmenių kasyklomis, aptiktomis netoli tų vietų. Bet kai tik atsirado informacija, susijusi su ženklais ir ženklų ornamentikos raštu, tos tautos,"laisvieji mūrininkai" į tai sureagavo žymiai greičiau, nei savo laiku, į deimantų būvimą tose Pietų Afrikos vietose.

Tai štai, tie „specialistai" atvyko į tas vietas krikščionių-misionierių kokybėje, jie operatyviai tai tautai sukūrė naują raštą  (sisuto) lotynų kalbos pagrindu, atidarė mokyklas ir pradėjo mokyti to rašto, o taip pat ir anglų kalbos, per prievartą atpratinant naują kartą nuo protėvių kalbos ir raštvedybos. Jie ant tiek užkimšo žmonėms galvas, kad vėliau atvykę lingvistai pastebėjo, jog net septyniasdešimties metų seneliai neatsimena savo protėvių kalbos nei raštvedybos, kadangi buvo mokomi tik anglų ir sisuto rašybos. To pasekoje, vietiniai gyventojai aklai kopijuoja savo protėvių ornamentus, nesuprantant jo tikrosios prasmės. Keičiant ir supaprastinant jį, išpiešiant namus dažniausiai dėl papildomo uždarbio, susijusio su užsienio turistų pritraukimu, tokia „savotiška kultūra". Ir net nesupranta, kokio dvasinių žinių pagrindo jie neteko, kodėl šiandiena jiems, jų vadovams, vadovauja užsieniečiai, provokuojant šalyje nedarbą, badą, maištus ir politinius perversmus.

A. Dabar suprantama, kodėl šaukliai, nuo Archontų, pasakoja tautoms, jog ženklai – tai primityvi kalba, kad juose nieko tokio nėra, tik folkloras... Kuo daugiau žmonės juos traktuos, tik buitinėje prasmėje, tuo geriau bus Archontams, nes prie esmės niekas nepriartėtų. O patys Archontai, tokiems dvasinių žinių naikinimo projektams, pinigų negaili, kad iš tautų atminties išimti kūrybinius ženklus ir simbolius...

R. Na su Archontais suprantama. Bet liūdina visai kas kita, tai jog patys žmonės, ta pati jų dauguma, leidžia Archontams tai daryti.

A. Dar keletas žodžių dėl Vėlykų salos tema. Pas vietos gyventojus išliko sakmės, kad ceremoninės platformos („ahu"), ant kurių yra kai kurios akmeninės statulos, yra rišanti grandis tarp matomo ir nematomo (anapusinio) pasaulio, kad pačiose akmeninėse skulptūrose („moai") yra antgamtinė protėvių jėga. Paskutinioji, pagal sakmes, sugeba reguliuoti gamtos reiškinius.

R. Nieko ten antgamtiško nėra. Paprasčiausiai čia kažkada tai gyveno žmonės, kurie žinojo kaip ir dėl ko reikia aktyvuoti kai kuriuos ženklus. Jeigu jų palikuonis nebūtų praradę žinių, kurios jiems buvo duodamos, tai dabar, ten gyvenantys, geriau suprastu ir save, ir elementarų ryšį su kitais pasauliais. Paprastai metraščiams, žinių ir legendų perdavimo kokybėje, žinantys žmonės žymėdavo ženklus ant akmeninių paviršių, o save papuošdavo tatuiruotėmis, kurios turėjo ypatingą simbolinę prasmę. Nežinantiems žmonėms tai buvo piešiniai, kurie jiems nieko nereiškė, bet įteikdavo pagarbą ir baimę prieš tuos, kas jų nuomone, „tikriausiai žinojo kažką tai ypatingo". Vėliau, žinoma, vyko paprastas pamėgdžiojimas.

A. Taip. Bet juk ant akmeninių Velykų salos galvų statulų nėra užrašų, ženklų?

R. O kas jums sakė, kad tos galvos neturi tęsinio? Tegul tose vietose kasa giliau, tada gal ir suras tai, kas paslėpta nuo jų akių.

 

 Bet klausimas dabar yra ne tame. Netgi jei žmonės ir ras ką nors įdomaus, iš ženklų ir simbolių, ką jie su tuo veiks? Dominuojant materialiam mastymui ir neturint Žinių, geriausiu atveju tai sukels sensaciją masinėse informacijos priemonėse, kad pritraukti į salą daugiau turistų ir tuo pačiu užsidirbti daugiau pinigų. Štai ir viskas. Žinios vertingos dvasiškai ieškančiam tik tada, kada jomis galima pasinaudoti ir save patobulinti, suteikti dvasinę pagalbą kitiems žmonėms.

A. Tai neginčytina. Jūsų žodžiai kaip tik laiku, ką patvirtina ir harapijos civilizacijos archeologiniai radiniai. Surasti, taip sakant, tai surado ir ženklus, ir simbolius, unikalius artefaktus, bet jų traktavimas, šiuolaikinių žmonių, galėtų būti geresnis, švelniai tariant. Pavyzdžiui, tas pats steatitinis antspaudas (vyras, sėdintis lotoso pozoje, ant pakylos), pamačius tai, buvau nustebinta tuo, kad žmonės prieš penkis tūkstančius metų užsiiminėjo tomis pačiomis dvasinėmis praktikomis, kaip mes dabar.

Tiesa, pats to radinio, kaip ir kitų, muziejinis aiškinimas, privertė su liūdesiu nusijuokti. Juk iš esmės, toks aiškinimas, tai žmonių, kas tai sudarė, pasaulėžiūros aprašymas. Na matyt ir aš pati, jei nežinočiau tos dvasinės praktikos, būdama tų žmonių vietoje, gal svarstyčiau taip pat. Duotą atvaizdą archeologai aprašo taip: aptikta vyriška dievybė, su trimis veidais, sėti soste, jogo pozoje, ant jo rankų apyrankės, ant galvos – sudėtingas galvos apdangalas, kurio viršus panašus į fikuso šaką. Ta prasme dar išsakomos įvairios mintys, tame tarpe ir tokia, na jei jau ant to, pavaizduoto antspaude, galvos tokia „augmenija", tai tikriausiai tai simbolizuoja to triveidžio valdžią gamtai.

Žmogaus, atliekančio dvasinę praktiką į ženklą atvaizdas antspaude.

R. Aš manau, jeigu žmogus, kuris gamino šį antspaudą, išgirstų tokį ateities "mokslo žmonių” aiškinimą, jis būtų nustebintas ne mažiau, nei tie, kas aptiko tą artefaktą. Taigi, ant kiek dvasiniame vystymesi turi nusiristi žemyn civilizacija, kad jos "geriausia šviesa”, pirmaujantys žmonės – "mokslo žmonės”, galėtų panašiai mąstyti? Kaip galima buvo užmiršti tai, kas padeda žmogaus dvasiniam išsilaisvinimui, kas yra pagrindiniu, jo gyvenimo tikslu? Taigi, senovės meistrui toks šiuolaikinis traktavimas būtų irgi ne mažiau stebinantis.

O kas liečia duotą antspaudą, tai žmogui, žinančiam apie ženklų ir simbolių subtilybes senovės raštuose, nurodančiuose į esmines bazines meditacines technikas ir dvasines praktikas, kurios veda į dvasinį išsilaisvinimą, tokie pažymėjimai, yra kaip atverta knyga. Čia aiškiai parodyta, kad žmogus sėdi lotoso pozoje. Tai ne vyriška dievybė. Tai nurodymas į meditacijos pradžią: apatinio čakrano veikimą (energijos žybsnis ir jos judėjimas per energetinius meridianus)... "Sostas ant kanopų”, viso labo, nurodo tik į tai, kad šis žmogus dvasiškai yra aukščiau, už savo Gyvulišką pradą (paskutiniojo simbolis – kanopos). Be to, kai kuriais atvejais, toks sąlyginis grafinis žymėjimas (nedidelis paaukštinimas, ant kurio sėdi medituojantis) gali nurodyti į Vedantįjį grupėje, atliekant duotą dvasinę praktiką kartu. Keturveidiškumas (trys matomi veidai ir vienas nematomas) sako apie duotosios dvasinės praktikos lygį, kur jau išnaudojamas visų keturių Būtybių vientisumas, nematomo pasaulio pažinime. Tiesa, apie senovę, triveidiškumą visada vaizdavo turint omenyje keturveidiškumą (ketvirtoji nematoma pusė) (Virgio trigrašis: užpakalinė Būtybė.) apie ką pavyzdžiui liudija ir senovės mitologija, "dievų” atvaizdavimas senovės Indijos civilizacijoje. Ženklas virš to žmogaus galvos – tai visiškai ne "fikuso šakelė”. Tai energijos išėjimo iš "tūkstančialapio” čiakrano ir nurodomo darbinio ženklo aktyvavimas, tos meditacijos metu.

Tai ne paprastas ženklas. Viršutinis užrašas, žinančiam žmogui, nurodymas į duotą dvasinę praktiką ir jos paskirtį.

A. pagal faktą, juk čia yra visi ženklai, identifikuojantys duotąją praktiką: kreivas kryžius – keturių būtybių simbolis, su atitinkamais akcentais; žuvies ženklas, reiškiantis pasinėrimą į pakeistą sąmonės būseną; bangos simbolis, nurodantis į energijų judėjimą, Allat jėgų ženklas, simbolizuotas užrašymui... Iš esmės, tas pats kas ir piešiniuose ant uolų. Čia, net jeigu žmonės su laiku, apvilks tas žinias savo materialiu supratimu, pats atvaizdas išsaugos pagrindines dvasines žinias, naujų kartų žinantiems žmonėms.

R. Visiškai teisingai.

A. Galvoju skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kaip ir man, kodėl senovėje gamino antspaudus iš steatito. Juk šią medžiagą naudojo dar paleolito epochoje, apie ką liudija archeologų surastos moteriškos ritualinės figūrėlės, "paleolito Venerų”, atliktų iš duotosios kalnų uolmenos.

R. Ši medžiaga, iš tikro turėjo platų išplitimą tarp tautų įvairiu laiku. Būtent iš steatito gamino magiškas figūrėles senovės Indijoje, Senovės Egipte, jį sakmėse aprašant kaip akmenį, apdalintą šventomis savybėmis. Jį naudojo Urale, Amerikoje, Azijoje. Senovėje jį dar vadino "ugniniu akmeniu”. Tame įžiūrėdavo ir sakralią filosofiją. Na ir žinoma, tas akmuo "ne tuščias”. Steatitas, iš tikro, turi unikalias savybes. Be to, kad lengvai apdirbamas (į jo sudėtį įeina talkas, magnezitas, chloritas), pasižymi geru tvirtumu, geru šiluminiu imlumu, geru šilumos laidumu, atsparus akustiniam (jis nerezonuoja ir nepraleidžia garso) ir cheminiam poveikiui. Kaip šiandiena vadina geologai – talkochloritas, turi geras izoliacines savybes, yra teigiamos energijos šaltinis. Pakaitintas jis spinduliuoja šilumines bangas, kurios, pagal dažnį, sutampa su pačio žmogaus šiluminiu spinduliavimu ir sudaro 8-9 mikronus. O taip pat turi dar visą eilę savybių, kurios teigiamai įtakoja žmogaus sveikatą. Apie tai žinojo dar gilioje senovėje, todėl jį dažnai naudojo ir buityje, ir magijoje. Be to, tokių unikalių savybių tos kalnų uolmenos dėka, antspaudus iš steatito neįmanoma buvo sudeginti, jie pakankamai tvirti ir išsisaugodavo tūkstantmečiais, todėl jį ir naudojo dvasinių žinių perdavimui sekančioms kartoms...

A. O štai steatito antspaudo kopija, iš Mohendžo-Daro radinių.

 

 

 Čia iš tikro pateikta grupinės meditacijos "Ugninis Lotosas” atlikimo technikos žinios. Sprendžiant iš piešinio, vedančioji meditacijoje yra moteris, turinti ryšį su dvasiniu pasauliu. Ant jos galvos patalpintas "Allat Ra” ženklas.

Grupinės meditacijos antspaudas (Harapijos civilizacija; Pietų Azija Inda lyguma III-II tūkstantmetis iki mūsų eros)

Nors šitą antspaudą mokslinėse knygose aprašo, kaip aukojimo ritualą, su procesija, iš septynių figūrų, kur patalpinta dievybė, stovinčią ant švento fikuso medžio. Suprantama, kada pas žmones yra prarastos pagrindinės dvasinės žinios, apie sakralinę simboliką ir ženklus, sunku ką nors iš panašaus suprasti, materialios pasaulėžiūros taške. Daugeliui žmonių ir dabar šis paveikslo  supratimas neišeis toliau jų pačių pasaulėdaros supratimo rėmų.

R. Kiekvienas gyvenime neša savo asmeninės patirties bagažą. Ir pagal jo sudėtį žmogus sprendžia apie pasaulį, bet iš tikro, tai jo suvokimas apie save. Materiali pasaulėžiūra pažemina, dar daugiau, apriboja Sielą ir pasunkina naštą, priverčiant žmogų tarsi tremtinį, vilkti tas apsunkintas grandines savo sąmonėje. Dvasinė pasaulėžiūra suteikia sparnus Sielai, tobulina ir padeda formuoti asmeninį bagažą, išskirtinai tik iš dvasinio pasaulio vertybių, o tai išlieka ir neprarandama net po žmogaus fizinio kūno mirties.

A. Harapijos civilizacijoje žmonės tikrai žinojo apie tai, sprendžiant iš jų kultūros liekanų. Štai štampo-antspaudo vaizdinys, kurį jūs minėjote, kaip apie meditacijos į keturias būtybes simbolinę schemą. Čia vėl pavaizduotas triveidis žmogus, sėdintis lotoso pozoje. Ant medituojančio galvos, "tūkstančialapio” čakrano rajone, simboliškai pavaizduotas lotoso žiedas (taip pat, lotosą piešė ir senovės egiptiečiai) scheminis Allato, Allat Ra ženklų pavaizdavimas. O šalia užrašas, iš ženklų ir simbolių. Centrinio vaizdinio šonuose yra keturi žvėrys.

 

 Antspaudas vaizduojantis meditaciją į keturias būtybes (Harapijos civilizacija; Pietų Azija Inda lyguma III-II tūkstantmetis iki mūsų eros).

Be to, kokie keturi žvėrys: dramblys, tigras, buivolas ir vienaragis raganosis. Dramblys pavaizduotas einantis į šoną – Užpakalinės žmogaus būtybės simbolis, lėtos, bet stiprios žmogaus praeities. Puolantis tigras – agresyvios Dešinės būtybės simbolis. Buivolas – Kairios būtybės simbolis. Taip pat, pagal senovės Indijos ir Pietryčių Azijos simboliką, buivolas – viršgamtinių jėgų, vyriško prado simbolis. O štai vienaragis raganosis, pagal senovės Inda tautų mitologiją, yra jėgos simbolis, laimės, bebaimės būtybės, kurios bijo netgi tigras. Tai yra, jis apdalintas Priekinės būtybės charakteristikomis. Ir čia visai neatsitiktinai pavaizduota vieno rago simbolika.

Taip pat, Harapijos civilizacijos antspauduose aptikau ir mistines būtybes su vienu ragu (kurias mokslininkai vadina vienaragiais), pavaizduotas šalia šventos atributikos. Man tai buvo intriguojantis atradimas, įskaitant visa tai, ką jūs anksčiau pasakojote apie šitą būtybę.

R. Vienaragis nuo senovės buvo Priekinės Būtybės simbolis, kuri padeda dvasiškai švariam žmogui susijungti su savo Siela ir išėjimui iš persikūnijimų rato. Jis simbolizuoja siekį tik viena kryptimi – dvasine, todėl jį ir apdalino tokiomis savybėmis, kurios būdingos žmogui dvasiškai dirbant su savimi: švarumu, kilnumu, išmintimi, jėga, drąsa, tobulu gėriu, o taip pat susiedavo su Allato jėgomis – dievišku moteriško prado švarumu (mitai apie vienaragį ir Deivę)

 Proindiškos civilizacijos antspaudas su vienaragių simboliais (Harapijos civilizacija; III-II tūkstantmetis iki mūsų eros; Inda; Pietų Azija). 

Spaude du vienaragiai (kaklai ir ragai pavaizduoti su nuoroda į spiralinę struktūrą), su apskritimu per vidurį, simbolizuoja Allato ženklą su ratu (Allat Ra) virš jo rombinė struktūra ir septyni stambūs lapeliai (nuoroda į žmogaus dvasinį persiformavimą ir jo išėjimą į septintą išmatavimą) o taip pat du maži lapeliai, rombo šonuose. Apatiniame spaudo kampe rombinis ženklas, sfera viduje (rombo ženklas – transformacijos ženklas) taip pat nurodo į žmogų, pasiekusio dvasinio išsilaisvinimo ir išėjimą į septintą išmatavimą, dar gyvenant (keturi ratai rombo kampuose, nurodo į 4  pilnai jo kontroliuojamas būtybes, vidinis ratas žymi šešiamąčio pasaulio simbolį, duotu atveju nurodo apie žmogaus visų šešių pasaulių pasiekimą, per vidinį pažinimą).

Jei pasekti simbolių istoriją, tai pavyzdžiui šumerai statė vienaragio simbolį, susijusį su ratu (Siela), kurį mokslo tyrinėtojai traktuoja kaip "mėnulio simbolį” o taip pat kaip deivių atributą dvasinės švaros supratime. Asiriečiai vaizdavo vienaragį bareljefuose šalia Gyvybės Medžio, egiptiečiai priskirdavo jo vaizdiniui geriausias moralines savybes. Persai, pagal jų šventas žinias, laikė vienaragį tobulybe, švaraus pasaulio atstovu tarp gyvulių (pirmapradžiai tarp keturių), o jo ragą – vienintele jėga, sugebančią įveikti Arimaną.  Arba, jei paimti senovės slavų sakmes, ar legendas, užfiksuotas senovės rusų dvasinių dainų rinkinyje "Голубиной книге” (knyga, kuri XIII amžiuje tapo uždrausta, to meto religinių Žynių), kur vienaragis minimas kaip Idrikas-žvėris (Indra).

A. Pavyzdžiui, apie Idra kalbama, kad jis gyvena ant Švento kalno, geria ir valgo iš mėlynos jūros, vaikšto ragu požemiuose ir liečia saulę padebesyse ragu. Įskaitant tai, kad šventas kalnas yra išėjimo į kitą išmatavimą simbolis, vanduo reiškia dvasinį pasaulį, o spiralinis ragas, kurio pagalba Indra "vaikšto požemiais” – astralinės kelionės per "tuneliavimą” (Virgio trigrašis: "tuneliavimas" – viena iš meditacinių technikų, kelionei į savo praeitį, aktyvuojant Užpakalinę būtybę), kur pagrinde, "tuneliai” užsukti spirale, tai gana įdomi gaunasi knygelė.

R. Jeigu tu būtum mačiusi tų sakmių pirminius variantus, kurie, kažkada labai seniai, buvo pas slavų protėvius, tu nustebtum tokiu Tiesos paprastumu, tomis dvasinėmis Žiniomis, kurios ten buvo sudėtos per panašius simbolius. Bet dėje, atėjusiame iki šių dienų variante, nuo tų žinių mažai kas ir liko. Ir čia reikalas ne tik tuose iškraipymuose, kurie susikaupė per amžius, perduodant žinias. Tos sakmės dėje, iš pagrindų buvo perdarytos, kada pradėjo viską gaubti krikščionybė ir naikinti "pagonybę”, kur tai pakeičiant informaciją, kur tai ją perdarant, o kur tai iš vis sudeginant šaltinius. Tada ir įvyko reikšmingi pakeitimai, su nuokrypa į krikščionišką religiją.

Religijos tarnai pasinaudojo tuo ir vienaragis, iš senovės sakmių, pradėjo gyventi ne ant švento Kalno, o ant Šventojo kalno, kuris yra Palestinoje ir pagal krikščionybę, skaitomas Kristaus atgimimo vieta.

Pagal kažkada tai žinomą, ne tik slavų protėvių gyvenamose teritorijose, bet ir Senos Indijoje, Senovės Irane, senovės legendą, Priekinė būtybė, kurios simboliu yra vienaragis, buvo susiję su Farno, arba kalbant šiuolaikiškai, su Graaliu. Farno žymėjo kaip spindintis pradas, dieviška ugnis, kuris padaugina jėgas, valdžią ir galybę. Buvo minima, kad farno padeda žmogaus Sielai pereiti tiltą, vedantį į amžiną gyvenimą.

A. Dabar darosi aiškiau, kodėl senovinėse trobose, šventyklose statė dvi medines arklių galvas su dideliu ratu. Ir ši tradicija buvo išplitusi ne tik  Rusijoje, bet ir senovės baltuose, Europoje. Išeina, kad be to, jog tai buvo stilizuotas "Allat Ra” ženklas, tai dar sakralinių žinių reikšmėje – vienas iš senovės sakmių variantų, apie vienaragį ir Farna. Antra, jei ta legenda turi bendrą europietišką šaknį, vadinasi jos atgarsių (o iš čia ir tų Žinių likučių) galima rasti ne tik senovės Rusijos epe, bet ir senovės Irano, Indijos literatūriniuose šaltiniuose.

Toje pačioje Indijoje, pavyzdžiui, pats populiariausias Vedinis personažas buvo kaip tik Dievas Indra. Išvertus iš senovės indiško, žodžio "Indra” šaknis nurodo į dvasinę Jėgą. Įdomu tai, kad tam dievui savitas daugiaformiškumas, kad jis gali pavirsti į arklio plauką. Pats Indra mituose yra Dangaus dievu, kuris susijęs su lietumi (vandeniu). (kaip ir slavų vienaragis Indrikas). Jis "jėgos sūnus”, geranoris, pasiruošęs visada ateiti į pagalbą. O svarbiausia, pagal legendą, būtent Indra kovoja vienas ir nugali drakoną Vitru (chaoso demoną), o jo pergalė prilyginama dinamiško prado (Allato jėgos) pergalei, prieš chaosą (Gyvulišką pradą), veda prie taikos platybėse. Ši dvikova yra pagrindinis sakmės siužetas. Vitra verčiasi kaip užtvanka, kliūtis, o Indra simbolizuoja dvasinę jėgą, tai iš esmės, reiškia Gyvuliško prado įveikimą, dvasinę žmogaus pergalę, prieš patį save, jo išsilaisvinimą.

R. Taip pat, dar skaitoma kad Indra yra  vienos iš keturių pasaulio pusių Sargas. Minima, kad būtent Indra valdo Svargą (Dangų) – pagal indusus – rojų, esančiu Meru kalno viršūnėje. 

 

Peržiūrų: 3134 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 2.0/1
Viso komentarų: 201 2 »
1 Gėlė   (15.01.2014 23:05)
Daug ženklų matyta astrologijoje ir gana originaliu formatu išlikę, kas džiugina.
Kaip su lelijos ženklu, kurį išdegindavo "nusikaltėliams" ?
http://www.horoskopai.lt/idomybes/simboliu-reiksmes/
http://www.lnm.lt/virtualios-parodos/krikscionybes-simboliai-ankstyviausiose-ldk-monetose?task=view&id=590
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/ldk-istorija-kernaves-apgalviu-palmetes-ir-kiti-simboliai-xiv-a-juvelyrikoje-582- 317652
http://www.sodospalvos.lt/Idomybes-199-_Leliju_legendos

+1   Спам
2 spurgelis   (16.01.2014 01:20)
Aš ne į temą... bet vat tiesiog noriu pasakyt,kad visai smagu grįžti čia po savaitės nuplaukimo. Vakar tik dėl poilsio kištelėjau minutei nosį,o šiandien kaip tik po darbų žiūriu ir straipsnis naujas. Ot imsiu ir pasigirsiu-visą savaitę užsiiminėjau aliejine tapyba,nuo ryto iki išnaktų "non stop". Ir jaučiuosi taip,lyg būčiau pora mėnesių laikoma ant įjungto pakrovėjo tiesiai iš saulės ar kažko panašaus. Jaučiu,kad sustot nebegalėsiu...

3 Doremi   (16.01.2014 10:29)
vo,vo, gal dabar sužinojai mano nuolatinės laimingumo būsenos paslaptį biggrin

4 spurgelis   (16.01.2014 11:27)
ne sužinojau,o žinojau. ne pirmą kartą užsiimu kūryba. Tik prie šios technikos-aliejinės tapybos prisiliečiau vos antrą kartą gyvenime. Dariau užsakymą. Šiandien atiduodu,tikiuos patiks,nes tapiau savo močiūtės seserį 100 metų jubiliejaus proga.

5 Gėlė   (16.01.2014 11:32)
noriu pamatyt, noriu noriu ;) visko noriu :D

6 Gėlė   (16.01.2014 11:49)
"Visgi sausio mėnuo vienas ramiausių šiais metais. Pirma mėnesio pusė suteiks galimybę sutelktoje, ramioje aplinkoje planuoti atėjusių metų svarbiausius darbus. Darbų pradžiai geriausias metas nuo sausio 6 dienos, kai jaunas Mėnulis įgis pakankamą augimą palaikančią jėgą. Pilnaties maksimumas įvyks sausio 16 dieną, po jos metų tendencijos įgis ilgalaikės plėtros jėgą. "
is: http://www.wolmer.lt/astrologija/2014-metu-menesiu-apibudinimai/2014-m-sausio-menesio-prognoze/

…„Iš Dvasios išėję, į Dvasią sugrįšime… tad džiaukimės ilga kelione “….
Mes – amžini. Savo Žmogiška, Dieviškąja esme mes jau esame amžini.
Čia ir dabar, mes gyvename ne tik trumpalaikį fizinį gyvenimą,
bet ir amžinąjį Dieviškąjį gyvenimą.
Mes viską prisiminsime – mes jau žinome – jau prisimename amžinai.
Tiek, kiek mes leidžiame sau būti Dievu mumyse,
kiek atgręžiame į jį savo meilę, savo dėmesį, tiek juo esame, juo tampame.
Kiek užleidžiame savo asmenybėje vietą Dieviškajai valiai, kiek įsileidžiame,
pakviečiame jį į savo kvėpavimą, jausmus, mintis, ketinimus, svajones, planus,
į savo judesius, žodžius, tiek juo tampame, esame.
Tiek tampame beribe, nežinančia ribų sąmone.
Tiek tampame be pastangų aprėpiančia pasaulį besąlygine meile…
Kiek įsileidžiame, tiek esame Amžinas, nežinantis mirties gyvenimas.
Kad tokie būtume, mums nieko nereikia keisti – tiesiog susivokti.
N. G. Wolmer
ir dar apie sansarą ir ne tik: http://www.wolmer.lt/mokymai/siek-tiek-apie-sielos-evoliucija-ii/

7 Doremi   (16.01.2014 11:58)
turi būti labai gražu, taip įsivaizdinu ir dabar puikiai jautiesi
dievulį tapau dabar, ir panašus jis išejo į marčią wacko wacko cry

8 Gėlė   (16.01.2014 13:44)
"Ga­li­ma ti­kė­ti kuo tik no­ri. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­rio mums vi­siems ir man la­biau­siai trūks­ta – ti­kė­ji­mo sa­vi­mi. Ti­kė­ti tais, kaip K. Do­ne­lai­tis ra­šo, są­na­riais, „ra­zu­mu“, „ūmais“, šir­di­mi. Nes, ma­tyt, daug da­ly­kų ir pra­si­de­da nuo ne­ti­kė­ji­mo, nuo „ne­mei­lės“, nuo silp­nu­mo. Daug bė­dų pri­si­da­ro­me, to­dėl gy­ve­ni­mas rei­ka­lau­ja daug stip­ry­bės. Jei be ti­kė­ji­mo tu im­sies ko­kio nors dar­bo, var­gu, ar jis pa­vyks. Grei­čiau­siai ne­pa­vyks."
"Tai, ma­tyt, ir yra žmo­gaus lai­mė – pa­smerk­tu­mas, bet tai rei­kia priim­ti. Re­mian­tis ko­jo­mis į že­mę ir vis pa­žiū­rint į dan­gų, at­sa­ko tau kas nors ar neat­sa­ko. Bet tau leng­viau, kai tu krei­pie­si. Tau ir dar­bas ki­taip se­ka­si. To­dėl gal ir nė­ra vel­tui tas mū­sų triū­sas, kai žiū­ri į gra­žią žiū­ro­vų sa­lę ar­ba ma­tai au­gan­čius vai­kus. Tu ži­nai, kad kiek idė­jai, kiek dė­me­sio sky­rei – grįž­ta. Ta do­ne­lai­tiš­ka fi­lo­so­fi­ja vis dėl­to la­bai ge­ra. Ką pa­sė­si, tą ir pjau­si."
"Yra toks ja­po­nų po­sa­kis: „Jei mo­kė­si kiek­vie­ną mi­nu­tę nu­mir­ti, bū­si gy­vas.“ To­dėl lin­kiu ati­džiai žvelg­ti į kiek­vie­ną die­ną. Do­rai nu­gy­venk tą die­ną, ta­da ji bus links­mas sap­nas. Tad lin­kiu links­mų sap­nų." R.Kazlas
iš: http://etaplius.lt/rolandas-kazlas-linki-linksmu-sapnu/

9 spurgelis   (16.01.2014 14:18)
Jo,jaučiuos nuostabiai, ant dūšios taip švaru,gera savotiškai įsiliejus į savo protėvių dvasią. Dabar tik pradedu suvokt,kad tapant visiškai atsiduodama pasisėmiau savotiškos išminties iš savo senolių-keistos brandžios ramybės. Įdomiai taip... To negausi niekur,kiek knygų išminčių bepriskaitytum,kiek paskaitų beišklausytum,ten gausi tik žinias ir pena protui,o dvasinis suvokimas ir branda semiama iš protėvių,nesvarbu kokia forma ar kokiu indu tai semsi.
Gėle,įdėsiu į FB,tau gal ir asmeniškai atsiųsiu.

10 Doremi   (16.01.2014 15:07)
uot, tai yra buvimas savyje, tokia egzistencijos forma, kokios siekia daugelis tų dvasinių mokytojų, tų pakilusių ir prašviesėjusių
mums,prastiems,tamsiems kaimiečiams lengva persikelt už tos ribos, tiems iškilusiems reikia siekti visą gyvenimą biggrin o paskui rašyti knygas apie tai ir mokyti jau mokančius  neišmanėlius išeiti į savo pasamonę
štai dėl to aš ir pasišaipau 
sveikinu su pagerinta gyvenimo kokybe

1-10 11-20
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Sausis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0