Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 22 - 18 Февраля 2014 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:11
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Vasaris » 18 » Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 22
19:48
Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 22

R....O kas liečia šamanus, tu absoliučiai teisingai pastebėjai, tais laikais tos žinios ir toks jų perdavimas buvo natūralus įvairiose tautose. Bet dar ir anksčiau iki to daugumas žmonių visuomenėje žinojo apie tokias žinias ir jiems nereikėjo papildomo paaiškinimo, netgi jei gyveno skirtingose planetos dalyse.

Tai štai, kubo formos statula simbolizavo žmogaus dvasinės prigimties pergalę prieš materialų, tai yra, Dieviško prado pergalę prieš Gyvulišką. Tai netgi reiškė dvasiškai subrendusį žmogų, pasiruošusį priimti Dievišką žodį. O paskutinysis, tais laikais, buvo skaitomas negirdėtu Garsu, kurio dėka Dievas bendrauja su žmogumi, dvasiniu žmogaus nušvitimu suprantant Vienį. Todėl, kartais dievus vaizduodavo su atverta burna, bet dažniausiai ant jų kubo formos statulų palikdavo atitinkamus ženklus. O vėliau, kai jau atsirado hieroglifai, pradėjo iškalinėti kreipimąsi į Vienį, kuris turėjo nematomą prigimtį.

A. Manau skaitytojams bus įdomu sužinoti, kad netgi tais tolimais laikais žmonės žinojo apie Pirmapradį Garsą.

R. Žinoma žinojo. Juk tai bazinės dvasinės žinios...Ką reiškė tas pats hieroglifas Senovės Egipte? Jis pirmapradžiai buvo skaitomas šventuoju ženklu, "dievišku žodžiu”, ženklu reiškiančiu Garsą. Be to, hieroglifus rašė ypatinga tvarka, grupuojant į kvadratų ir stačiakampių skirtingas formas, kas taip pat turėjo savo prasmę. Tokio rašto mokė tik šventyklų mokyklose, vadinamose "Gyvybės namais”. Priminsiu, kad "gyvybės” , "amžino gyvenimo”  simboliu pas senovės egiptiečius buvo anh ženklas, kurį ir vadino "gyvybės raktu”, "raktu į amžinybę”. Dar pridursiu, kad šis savotiškas kryžius, kaip nemirtingumo simboli, susiedavo su vandeniu (kitokiu pasauliu). Ir jis buvo žinomas ne tik senovės Egipto, bet ir Majų civilizacijoje, senovės Europos tautose, pavyzdžiu skandinavams. Tai štai, įdomu tai, kad patys Senovės Egipto raštvedžiai, uždėję šventus ženklus, kaip taisyklė, buvo vaizduojami lotoso pozoje (sėdint sukryžiuotomis kojomis) ant kvadratinio plokščio akmens. Lotoso pozą senovėje dar vadino "piramide”.

Senovės Egipto statulėlė (Raštvedys su papiruso sukiniu XIX- XVIII amžius iki mūsų laikų A.S. Puškino muziejus Maskva)

Pas senovės egiptiečius Garsui buvo ypatingas požiūris, kaip į nematomo Vienio, kuris sukūrė viską, šventą pasireiškimą. Iš kur pas juos ir kilo toks supratimas, užfiksuotas legendose, kad garsas pažadina Visatą, pažadina ne tik Sielą, bet ir patį nuostabiausią joje – ryšį su nematomu pasauliu.

A. Matyt todėl Egipte ir buvo gerbiama muzika, kaip ypatinga kūrybinė jėga. Išliko paminėjimai, jog kai kuriose religinėse ceremonijose pripildyti erdvę šventu garsu patikėdavo tik moterims, pavyzdžiui, deivės Izidės, Chator žynėms, ant kurių galvų, kaip taisyklė, stovėdavo "Allat Ra” ženklas.

R. Žinoma, visa tai tik išorinės apeigos, kurios kaip tik simbolizavo dieviško prado Allat kūrybines jėgas, išreiškiančias Dievo jėgą (Pirmapradį garsą, kūrybą) per "Allat Ra”. Bet svarbiausia visame tame teatriniame veiksme, asociatyviame dvasinių Žinių perdavime – tai tikinčiųjų nusistatymas į darbinį ženklą, kurį matydavo ir mato žmonių masės.

Vėliau, kai žinios buvo prarandamos, jas pašvęstieji žmonės, suprantamomis prieinamomis formomis atnaujindavo naujoms kartoms. Tada ir tapo populiarus kitas Didžiosios deivės Motinos, bet jau ne kubo išvaizdoje, o kaip Sėdinčios moters, ant paralelipedo briaunos (šešiakampio, pas kurį, kaip ir pas kubą priešpriešės briaunos simboliškai reiškė 6 išmatavimus, lygius ir paralelinius) vaizdinys. Be to, akcentas buvo daromas į tai, kad deivė sėdi būtent ant to simboliškai pavaizduoto kubo viršūnės, vieną iš jo viršūnių pažymint ornamentu. Kojomis deivė rėmėsi į plokščią kvadratinį akmenį. Visa tai simbolizavo ryšį tarp Dangaus ir Žemės. Ant Didžios Motinos galvos būtinai buvo talpinamas "Allat Ra” ženklas, kuris vaidino svarbų vaidmenį žmogaus, žiūrinčio į jį, dvasiniam aktyvavimui.

Į Didžios motinos rankas pradėjo talpinti dvasinius simbolius. Pavyzdžiui, į kairę ranką – ženklą anh, ("amžinybės raktą”), o į dešinę ranką – lotoso žiedą ant ilgo stiebo (kartais deivę vaizduodavo ir abiejose rankose laikančią gyvūnus, kaip pergalės prieš Dešinę ir Kairę būtybes simbolius, kaip pergalę prieš Gyvulišką pradą, kas vėliau buvo pakeista valdžios lazda). Pirmapradžiai, lotoso žiedas buvo dvasinių žinių, dvasinės praktikos, kūrybinės jėgos, tobulumo, amžinybės su Vieniu simbolis. Todėl jį ir vadino spindinčiu (žiniomis) žiedu, spindinčių Vienio Ra. Daugelis dievų ir ne tik senovės Egipto buvo vaizduojami sėdintys ant lotoso žiedo.

Tiesa, kaip aš jau sakiau, pas daugelį tautų būtent lotosas buvo vienas iš pirmųjų nemirtingumo, prisikėlimo simbolių, išreiškiant žmogaus dvasinius persiformavimus. To pasekoje, vienaip ar kitaip, visa tai atsispindėjo įvairių kultūrų religijose, pavyzdžiui, senovės Egipto, senovės Indijos, Asirijos, Finikijos, Hetų ir tt. Taip pat, pavaizduotas lotoso butonas, reiškė žmogaus potencialias galimybes, jam esant gyvam. O jei pavaizduota subrendusi lotoso sėklos dėžutė, kuri pagal forma primena apverstą nukirstą piramidę, tai reiškė žmogaus veiklos gyvenant rezultatą, savotišką "vaisių” po jo mirties. Jeigu tas stiebas su sėklos dėžute buvo dievybės rankose, tai reiškė vaisingą kūrybinę jėgą. Be to, lotosas dažniausiai buvo vaizduojamas su Didžiąja Motina (kaip vadina mokslininkai – Mėnulio Deivė), todėl vėliau, tai pradėjo simboliškai vaizduoti vazos išvaizdoje.

Tai štai, lotosas Motinos-Deivės rankose senovės Egipte simbolizavo išmintį, dvasinį vaisingumą, moteriško prado dieviškos kūrybinės jėgas ir nekaltybės švarą. Vėliau lotoso gėlės Didžios Deivės rankose buvo įvairios interpretacijos: valdžios lazda (dvasinės valdžios, ties materija žezlas, apipintas gyvate, arba dviem, skeptras), žinių, kaip atverstas sukinys (knyga). Dar vėliau, deivę Izidę pradėjo vaizduoti taip: dešinės rankos delną ji laikė prispaudusi prie saulės rezginio, o kaire ranka laiko Naujagimį (Vienio Sūnų), kurio vardas Goras, kas reiškia: "Tas, kas nuo Dangaus”. Kaip kuriantis dievas, Goras paprastai buvo vaizduojamas su sakalo galva.

A. Taip, mes jau minėjome, kad daugelio tautų mitologijose paukštis, kaip taisyklė, buvo asociacija susijusi su dvasiniu supratimu: su Dvasine Būtybe "atėjusia iš Dangaus”, iš "kitokio pasaulio”, o taip pat, su žmogaus Priekine būtybe. Pas daugelį tautų,  sparnų, kaip tokių vaizdavimas, buvo siejamas kaip ryšys su kitokiu pasauliu, išmatavimu simbolizavimas, Sielos pakylėjimo  į dvasinio pasaulio Amžinybę, simbolis. Paukščio vaizdinys tapo visų sparnuotų būtybių archetipas.

 Izidės su Naujagimiu Goru statulėlė (Egiptas XII amžius iki mūsų eros Ermitažas)

R. Visiškai teisingai. Paukščiai taip pat dar buvo dievų, kovojančių su tamsos jėgomis, veikiančių nematomame pasaulyje ir lenkiančius žmones pasirinkti vienos iš pusių, atributais. Todėl nuo senovės pas pašvęstuosius egzistavo simbolinis paukščių padalinimas. Pavyzdžiu, sakalas simbolizavo šviesos jėgas, dvasinę regą ir drąsą savo veiksmuose. Erelis simbolizavo tamsos jėgas, kovą už materialią valdžią. Bet dėl pamėgdžiojimo ir tų simbolių esmės nesupratimo, žmonių visuomenėje praktiškai vyko tų paukščių suliejimas, suvienodinimas, pakeitimai vieno kitu. Tačiau, protingam žmogui pakanka pažvelgti į valstybių, tarptautinių organizacijų standartinę simboliką. Ar daug jis ten suras sakalų? Už tai kiek erelių – nesuskaičiuosi. Tai tarsi dar vienas netiesioginis patvirtinimas to, kur šiandiena yra žmonija, kokiame laiptelyje, kas juos valdo ir kokia jėga pasaulyje laimi.

A. Tame pačiame senovės Egipte, aukštas sakalo skrydis yra asociatyviai sulyginamas su Sielos skrydžiu Dangiškose sferose. Buvo skaitoma, jog Goras (Horas), kaip Ozyrio ir Izidės sūnus, buvo pakviestas į žmogišką pasaulį tam, jog apjungti Dangų ir Žemę, kovai su Tamsos jėgomis. Gyvybinės jėgos ir Sielos įsikūnijimą – "ba”, vaizdavo sakalo vaizdiniu su žmogaus galva. O kai kuriuos dievus atvirkščiai, vaizdavo kaip žmogaus kūnus su sakalo galva.

R. Teisingai. Nuo senovės Egipte tokius dievus pavyzdžiui, kaip Ra, Montu vaizdavo kaip žmones su sakalo galvomis ir ant kurių galvų dar buvo rato ženklas. Jų simboliu buvo ir sparnuotas saulės diskas (ratas). 

Tai buvo ne tik senovės Egipto dievų Ra, Mantu, Goro atributu, bet kaip jau minėjau, vėliau ir kitų tautų simboliu, pavyzdžiui, pas senovės persus, aukščiausio Gėrio Dievo – Achuro Mazdos simbolizavimas.

 senovė Egipto sakalo vaizdinys (pakabuko detalė VII amžius iki mūsų eros)

Tai štai, grįžtant prie Didžios Motinos ir kubo simbolikos. Tas pats deivės Izidės vardas, verčiant iš senovės egiptietiško į graikišką, reiškia "sostas”, "sėdynė”, savo ruožtu graikiškas žodis "thronos” reiškia "paaukštinimas, sėdynė”. Tai kaip tik ir buvo susiję su senoviniu Didžios Motinos vaizdavimu (sėdinčios pozoje) kubo išvaizdoje. Hieroglifas, susijęs su Izidės vardu, taip ir vaizduodavo, kvadratinio akmens plokščia šonine projekcija, paralelipedu su akcentu į tai, kad deivė sėdi būtent ant jo viršūnės (kampo). Tas sostas (sėdynė) taip pat dažnai buvo talpinamas ir ant pačios Izidės galvos, jos vardo kokybėje, vieno iš seniausių Didžios Motinos epitetų, susijusio su dvasiniu pakylėjimu, su simboliškai šventa vieta, Žemės ir Dangaus ryšio. Taip, po mažu, simbolinis kubas tapo sostu.

 senovės Egipto deivės Izidės Hieroglifas (pirmas simbolis – sosto šoninė projekcija)

Na o dabar pakanka pravesti analogiją, kaip įvairiose religijose vadina prie Dievo priartėjimo vietą, priartėjimą prie aukščiausio savęs tobulinimo ir daug kas taps suprantama. Pavyzdžiui, Budą vaizdavo ne "soste”, jis vardijamas "lotoso”, "deimanto” epitetais. Toje pačioje krikščionybėje, vietoje žodžio "sostas”  yra panaudoja panašų pagal reikšmę žodį "pakyla”

A. Pakyla (keturkampis stalas apdengtas audeklu) pas stačiatikius yra pagrindinis įnagis cerkvėje ir stovi per vidurį altoriaus. Altoriuje dažniausia Dievo Motina, ant sosto.

R. Visiškai teisingai. Bet pastebėk, viena yra vaizduoti dievus su tipine simbolika, dvasinių žinių perdavimui ir visai kas kita yra, kai vaizduojami žmonės, su jų troškimu mėgdžioti ir materialios valdžios troškimu. Politinio ir Žynių valdžios institutų vystymosi periodu, turintys valdžią žmonių visuomenėje, pamėgdžiojant senovės dievų atvaizdus, "sėdinčius soste”, nepasivargino ir save apsupti "dieviškos šlovės” simboliais, net nesuprantant tikros jų esmės.

A. Kas kartą , kai susiduriu su indo-europiečių senovinėmis žiniomis, nenustoju stebėtis jų išmintimi ir dvasinės esmės supratimo gilumu. Paprasčiausiai, šiandiena kažkam tai naudinga, jog šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys tose teritorijose, klaidingai manytų, kad atsieit jų protėviai kilo iš "laukinių tautų”, kurie neturėjo dvasinio paveldo aplamai.

R. Žmonėms vertėtų susimastyti, kodėl jiems ir jų vaikams yra peršama tokia "nuomonė”, kodėl yra daroma viskas, kad žmonės nė trupučio nesidomėtų daugiau, nei jiems numatė valdžią turintys ir "kiek priklauso jiems žinoti”. Kodėl civilizacijos dabartinių techninių galimybių laikotarpiu, pasauliniai Žyniai tęsia informacinę ataką į tų žmonių sąmonę, darant iš jų "Ivanus ir genties savo neprisimenančius?”

A. Aš atsimenu, kaip jūs kažkada rodėte papiruso kopiją, kur pavaizduotas Ozyrio teismas. Ten buvo ir keturi Ozyrio sosto gynėjai, tame pasaulyje, kurie prieš teisėją stovėjo ant lotoso gėlės žiedo.

R. Visiškai teisingai. Pagal legendą, jie yra Ozyrio Sūnaus – Goro (tai yra "To, kas iš dangaus”) sūnūs. Kiekvienas iš jų yra atitinkamos deivės apsaugoje, pavaizduotos sparnuotos moters išvaizdoje. Goro sūnų vardai: Amset, Hapi, Duamutef, Kebeksenuf (Kvebeksenuf). Amsetas turėjo žmogišką atvaizdą, Hapi buvo vaizduojamas su beždžionės galva, Duamutefas su šalako galva ir Kebeksenufas su sakalo galva. Tas pagrindinis ketvertas minimas pastoviai ir "Piramidžių tekstuose”, "Mirusiųjų knygoje” ir kitokioje religinėje-magiškoje senovės Egipto literatūroje. Žinoma, jau daug kas iš dvasinių žinių jau yra prarasta, pakeista ir iškreipta, dėl žmogiško proto materialaus mastymo, bet vis tik, kokie tai atgarsiai išliko.

Pirmapradžiame dvasiniame suvokime, tai ir yra keturios pagrindinės žmogaus Būtybės. Tai ir yra žmogaus struktūros dalis, nematomo pasaulio realūs "Stebėtojai”, kurie, tarsi lėktuvo borto rašikliai, fiksuoja viską apie Asmenybės užslėptus ir atvirus darbus, mintis, pasirinkimus gyvenimo eigoje. Užpakalinė būtybė – Amsetas, vaizduojamas žmogaus išvaizdoje, kaip žmogaus visos praeities simbolis – įvairių Asmenybių (subasmenybių) praeitų Sielos gyvenimų žemiškose reinkarnacijose (pas stačiatikių Joną Evangelijoje, atitinkamai tai įvardinta kaip "gyvūnas turintis veidą, kaip žmogaus”). Dešinė būtybė – Hapi, buvo vaizduojama su beždžionės (gamadrilos) galva, kaip laukinio simbolis, bandos, gyvuliškų instinktų pasireiškimo, jėgos, pykčio ir agresijos (pas stačiatikių Joną tai "gyvūnas panašus į jaučius”- "bandos” gyvūnas). Kairioji būtybė – Duamutefas – su šakalo galva, kaip aukštai išsivysčiusio gyvūno simbolis, staigaus puolimo, lankstumo, proto ir gudrumo (pas stačiatikių Joną tai "gyvūnas panašus į liūtą”). Bendrai, tai reikėtu pažymėti, kad šakalo asociaciniame vaizdinyje labai tiksliai atspindėtos Kairiosios žmogaus būtybės charakteristikos, jos atakos žmogui įvairiomis minties formomis metu. Juk šakalas, taip pat nematomai lanksčiai prisėlina prie savo aukos ir staigiai ją čiumpa. Jis taip pat pasižymi netikėto puolimo įžūlumu. Gali netgi aukštame šuolyje sučiupti paukštį, kylantį į viršų. Be to, jis labai didelis rėksnys. Tas žvėris išleidžia inkštimo staugiamuosius garsus, ruošiantis medžioti. Ir taip garsiai staugia. Kad gyvūnai, esantys arti, pradeda jam atsakyti tokiu pat inkštimu atgal. (Virgio trigrašis: dabar tai galit palyginti su savo veiksmais ir būsenomis tuo metu, kai pastebit negatyvą, einantis iš vidaus."Staugiama” visa burna, kaip sakoma, pats puola ir rėkia, jog puolamas jis pats. Klasikinis kairės būtybės triukas. Ir jis nesibaigs iki tol, kol žmogus pagaliau išdrįs į tai pažiūrėti iš šono, bandys pažvelgti į savo vidų, kas ir atsispindi veidrodyje, nebandys suvaldyti tai, tol ir rėks visa gerkle, "jog visi kalti, apart jo pačio”, kol nenustos ieškoti kaltų išorėje. Ir niekas čia nepagelbės, jokie daktarai ar vaistai, tai kartosi pastoviai. Kol nepradėsim dirbti su savimi.).

Ir pagaliau Priekinės būtybės simbolis – Kebeksenufas su sakalo galva (pas stačiatikių Joną tai buvo "gyvūnas, panašus į skrendantį erelį”; erelis žinoma – tai jau remarkė, nuo Žynių, pakeitimas vietoj sakalo). Sakalas iš tikro buvo žmogaus, einančio dvasiniu kelių (į viršų, į Dangų) savo Sielos išlaisvinimui, dvasinės laisvės simbolis. Taip pat dvasingumo, pakilimo per visus lygius, pergalės prieš materiją simbolis. Egipte būtent sakalas yra visų paukščių Valdovas, dangišku pradu, vienu iš dievo Ra pirmapradžių pasireiškimų simbolis. Taip pat, kaip ir pas daugelį kitų tautų, pavyzdžiui Amerikos inkus, jis yra soliarinis (saulėtas) simbolis, saugančiu žmogaus dvasinį kelią, stiprinančiu jo dvasią. Tai yra palyginama su sakalo sugebėjimu aukštai ir ilgai skraidyti sklandant oro srautuose, būti "artimu prie saulės”.

"Mirusiųjų knygoje” tas keturias būtybes dar vadina "Tiesos valdovais”, "aukščiausiais paukščiais, stovinčiais už Ozyrio nugaros”, Šu stulpais” (Šu pagal legendas yra "Tas, kuris kažkada pakėlė dangų nuo žemės ir laiko jį; oro dievas, skiriantis Dangų ir žemę; sakralinėse žiniose apie žmogų – jo "šešėlis” nematomoje erdvėje) (Virgio trigrašis:Šu - oro ir sausų vėjų dievas, Ra sūnus, Tefnutės brolis ir vyras, Kebo ir Nutės tėvas. Panašiai kaip ir Maat vaizduojamas su stručio plunksna - dažnai stovintis ant gulinčio Kebo ir laikantis aukštai viršuje Nutę - taip atskiriantis juos)

 keturios Būtybės ant Ozyrio suros fragmento

1.Amsetas – Užpakalinė būtybė su žmogaus galva;

2. Hapi – Dešinė būtybė su beždžionės galva

3. Duamutefas – Kairioji būtybė su šakalo galva

4. Kebeksenufas – Priekinė būtybė su sakalo galva.

A. Jūs dar minėjote, kad prieš "Sėdintį ant kubo” (Ozyrį) ant "altoriaus” yra Gyvuliško proto simbolinis atvaizdas, kaip liūtas, o taip pat nužydėjęs lotoso žiedas. Nuo paskutiniojo, likusi praktiškai tik viena sėklidės dėžutė, ant kurios, taip sakant ir stovi tos keturios Būtybės.

 

R. Teisingai, kaip aš jau ir sakiau, tokioje formoje pavaizduotas lotosas paprastai buvo Asmenybės nuveikto dvasinio darbo, gyvenimo kelyje, rezultatas po kūno mirties. Lotosas su lapeliais, aktyvaus dvasinio gyvenimo simbolis, o kai lapeliai nukrenta, lieka esmė – dvasinis grūdas, kurį įgijo savyje žmogus gyvenimo eigoje. Papiruso piešinyje aiškiai pavaizduota ant kokios "esmės”, stovi keturios pagrindinės žmogaus Būtybės, kaip Liudininkai. Paprasčiau sakant, jos yra tarsi informacija, apie kiekvieną žmogaus pragyventą dieną, kiekvieną sekundę. Vaizdiniai virš jų, kaip taisyklė, simboliškai atvaizduoja žmogaus "mintis ir veiklą”(nuodėmes), kuri užfiksuotas kiekviena Būtybe. Tai savotiškas sutartinis rodiklis, kokybinis ekvivalentas, nurodantis kiekvienos Būtybės dominavimo laiką, per Asmenybės pragyventą gyvenimą. Paslėpti nieko neįmanoma, viskas kas slapta, tampa aiškiu. Tos keturios būtybės tampa kaip "nebylūs Liudininkai”, kurie niekada nemeluoja. Visi žmogaus veiksmai, mintys, emocijos, pergyvenimai, visos pagundos, kuo tenkinosi ir rinkosi per visą gyvenimą Asmenybė – viskas prieš Teisėją. (Virgio trigrašis: taigi pagalvokit žmonės, ką jūs kartais savyje auginate ir brandinate ir ar bus ant ko stovėti tiems Liūdininkams, kada vietoje lotoso užauga piktžolė)

Nebylieji liudininkai prieš teisėją, ant lotoso žiedo ("Ozyrio teismas" fragmentas)

A. Įdomu tai, kad tame senovės Egipto papiruso piešinyje buvo aiškiai parodyta, jog tame procese žmogaus Siela nedalyvauja, ji tik laukia savo likimo ant svarstyklių, pagal keturių Būtybių liudijimo rezultatus.

R. Taip ir paprastai šalia svarstyklių papildomai pavaizduota Priekinės Būtybės simbolis (figūrėlė su sakalo galva), nurodanti jos dalyvavimą svarstyme, tokiu būdu asociatyviai demonstruojant, kiek ji buvo aktyvi žmogaus gyvenimo eigoje. O vieną iš Gyvuliško prado Būtybių (Užpakalinę, Dešinę, Kairę), kaip taisyklė, statė į priešingą svarstyklių pusę, kur būdavo Teisingumo ir Tiesos deivės (Maat) figūrėlė, arba jos atributas – plunksnelė. Čia jau vaizduoja viena iš dominuojančių Gyvuliško prado Būtybių, parodant ant kiek ji buvo aktyvi per visą žmogaus gyvenimą. Dažniausiai toje vietoje vaizduodavo būtent Kairę būtybę (figūra su šakalo galva). Ji skaitoma vyriausia (vadovaujančia Dešinei ir Užpakaliniai būtybėms) ir pačia protingiausia, iš Gyvuliško prado statytinių.

 

                      Sielos svėrimas

Ant svarstyklių lėkštės, už kurios laikosi Kairioji būtybė (Duamutefas, su šakalo galva) yra Teisingumo ir Tiesos deivės (Maat) figūrėlė; ant svarstyklių lėkštės už kurios laikosi figūra su sakalo galva (Priekinė būtybė Kebeksenufas) yra senovės Egipto Sielos pavaizdavimo simbolis; ant svarstyklių viršau sėdi dievas Tom (Išminties, skaičiavimo ir rašto dievas, "laiko valdovas”) kuris pas egiptiečius buvo vaizduojamas kaip pavianas; pagal legendą, Tom užrašydavo žmonių gimimo ir mirties dienas, vedė metraštį, o teisme užrašydavo kiekvieno žmogaus Sielos pasvėrimo rezultatus.

A. Jei tai vertinti iš dvasinių Žinių, tai gaunasi, jog duotosios būtybės pradžioje gyvenime provokuoja vienokias, ar kitokias mintis žmoguje, o po to, pagal jo Pasirinkimo faktą, fiksuoja, kam jis daugiausia skiria dėmesio ir atiduoda gyvybišką jėgą. Po mirties, taip sakant, "išduoda” Asmenybę su ”visais grobais” tame Teisme, neslepiant nieko?

R. Taip ir yra. Tiesa, tas teismas vyksta ne taip, kaip sugalvojo žmonės, aiškinant vienas kitam nematomo pasaulio procesus, per asociacinius vaizdinius ir simbolius, suprantamus trimačio pasaulio gyventojams. Tai paprasčiausiai kiekvienai asmenybei neišvengiami procesai, vykstantys... sakysime taip, energo-informaciniame lygyje ir kurie laukia Asmenybės, po fizinio kūno mirties.

A. Vadinasi, jeigu gyvenimo eigoje Asmenybė vykdė pagrinde pasirinkimus į Gyvuliško prado pusę, suteikiant pirmenybę savo Užpakalinės ir šoninių Būtybių aktyvavimui, tai, pagal faktą, ji tampa "užrakinta” subasmenybe, o Sielą vėl talpinama į Gyvuliško proto materialų pasaulį, tai yra vyksta jos reinkarnacija ir vėl uždarymas materialiame kūne...

R. Visiškai teisingai, Sielą vėl talpino, sakant religijos kaba, į "pragarą”. Tame pačiame senovės Egipte, tai simboliškai vaizduojama kaip Sielos prarijimas pabaisos, vardu Amatas. Ta pabaisa savo vaizdiniu simbolizuoja Protingos materijos gyvulišką pasaulį, be to, nurodant į trimatį išmatavimą, kur siunčiama Sielą. Amatas turi trijų gyvūnų bruožus: krokodilo, liūto ir begemoto., Paprasčiau tariant, Siela ėjo į reinkarnaciją, papuolant vėl į trimatį žemišką gyvenimą.

O jei vis tik "nusverdavo” Priekinės būtybės aktyvavimas gyvenimo eigoje, tai "Siela išsilaisvina”. Pagal senovės Egipto tikėjimus, ją siusdavo su "Saulės valtimi” kurią dar vadino "Amžinybės valtimi”, "Milijonų metų valtimi” į Iala (palaimos lauką; rojų).

A. Jei imti duomėn tai, kad senovės egiptiečiai, taip pat kaip ir Tripiolio civilizacijoje "Saulė valtį” vaizdavo kaip "Allat Ra” ženklą (pusmėnuliu su ratu; "Ra šypsena”) tai gana įdomus gaunasi sulyginimas. Tas, kuris kažkada tai davė tokias Žinias, tikrai žinojo žymiai daugiau apie Visatos išmatavimus ir dvasinį pasaulį, nei po to tai atsispindėjo tų tautų religinėse koncepcijose.

R. Visa tai yra ir visa tai buvo visada. Visa tai realių energetinių procesų, kurie vyksta tada, kada Asmenybė kartu su Siela palieka kūną po fizinės mirties, simbolika. Paprasčiausiai, visa tai buvo aiškinama dvasiškai dar nesubrendusiam žmogui, jo materialaus proto logikai, trimačio pasaulio asociaciniais pavyzdžiais, suprantamais tų laikų visuomenei.

A. Taip. Išeina "Ten” kaip jau nieko pakeisti ir negalima. Ką čia pats sau pasirinkai, tai tą ten pagal nuopelnus ir gauni. Gyvenimas – iš tikro labai atsakingas reikalas. Realiai duodami gyvenimiški išbandymai (našta), pagal jėgas ir nieko virš to. Ir svarbiausia aš suprantu, kad man nėra sudėtinga kontroliuoti save čia ir dabar, ignoruoti tuos provokacinius užpakalinė ir šoninių Būtybių šnabždesius. Juk viskas mano rankose. Aš pasirenku – klausytis jų ar ne. Paprasčiausiai tik reikia daugiau kontrolės iš mano pusės: kur nors pasireiškė Gyvuliško prado kokybė – reikia neleisti tolimesnio vystymosi savyje, tokiu momentu daugiau susikoncentruoti į pozityvias mintis, dienos bėgyje daugiau tverti dvasiškai-kūrybinius dalykus. Juk apie tai kalbama iš amžių į amžius. Atsiminkite, bent jau nesenas epochas. Pavyzdžiui, paimti kad ir eilutes iš Biblijos, Jėzaus žodžių: "Šviestuvas kūnui yra akis. Taigi, jei tavo akis yra švari, tai visas tavo kūnas bus šviesus, jei tavo akis bus menka, tai visas kūnas tavo bus tamsus;”, "...kur brangenybės jūsų, ten ir širdis jūsų...”

R. Visiškai teisingai. Praktiškai, vienokioje ar kitokioje formoje, apie tai kalba visos pasaulio tautų tradicinėse religijose, turinčiose dvasinių sėklų savyje. Štai pavyzdžiui, šventoje musulmonų knygoje – Korane yra tokie užsiminimai. Aukščiausiasis sukūrė dangų ir žemę, per "šešias” dienas, patalpino savo sostą ant vandens lygumos, apimantį dangų ir žemę, iš kurio Jis vadovauja savo Kūrynijai. "Jo sostas yra ant vandens, kad išbandyti kieno darbeliai bus geresni” (11sutra; 7 Ajatas). Be to, sostas pažymimas dviem terminais: Kursi (sostas – paaukštinimas sėdėjimui) ir Arš (aukščiausia vieta, kuri apima visa esama ir yra virš jo) Arš apima Kursi ir yra virš jo. Pagal musulmonų tikėjimą, skaitoma, kad Sostas dabar yra ant keturių didžiausių angelų pečių, laikančių jį. Pagal sakmes, tie angelai skirtingi: pas viena iš jų erelio išvaizda, pas kitą – liūto, pas trečia – jaučio, pas ketvirta – žmogaus.

Korane minima, kad angelas Džabrailas (perduodantis pranašams Aukščiausiojo Žodžius, tame tarpe ir kaip knygas, sukinius, esant reikalui) pasakoja Muchamedui, apie žmogiškos Sielos, vedančios savo kovą erdvėje ir laike, dvasines paslaptis, apie atlygį kiekvienam pagal nuopelnus jo gyvenime žemiškame, Lemtingą dieną. 17 sutroje, kalbančioje apie Muchamedo pakylėjimą į "septintą” dangų, angelo Džabrailo dėka, yra tokie žodžiai: (Ajatas11) žmogus blogį kviečiasi taip pat, tarsi gėrį kviestu - juk žmogus skubotas (neprotingume savo); (Ajatas 15) Kas seka tiesiu keliu, tas pats sau eina į palaima. Kas pasiklydimais nusimuša,(nuo to kelio) tas klaidžioja pats sau kenkdamas. Ir nė viena apsunkinta Siela neneš svetimos naštos. Ir niekas ir niekada Mūsų nebuvo nubaustas. (Virgio trigrašis: Patys save baudžiate ir mušate) Kol jiems nepasiuntė Pranešėją (Su įspėjimu apie bausmę pačiam sau ir pasakymu apie kelią teisingą).

Šias eilutes reikėtų skaityti su jau turimų žinių supratimu. Pavyzdžiui, apie žmogaus struktūros ypatumus, šešiuose išmatavimuose; pagrindinių keturių būtybių veiklos žinojimo (tame tarpe ir jų liudijimo "pomirtiniame Teisme”), apie žmogaus Sielos siekius į Amžinybę, jos norą materialiame pasaulyje pragyventi paskutinį gyvenimą; apie daugelį norų nuo Gyvuliško prado, kurie užrakina Sielą į "ateities gyvenimus” ir stimuliuojama trimis Būtybėmis, žmogaus pasirinkimo realizavimui.

(Ajatas 18.) Jei kas panorės gėrybių iš gyvenimo greitaeigio. Tai Mes tuoj pat suteiksim tai, kas panorėta. Kas Mums buvo norima. O (jau) po to, Mes paskirsim jam Pragarą. Kuriame degs jis atstumtas ir paniekintas.

O jei kas pamils gyvenimą Paskutinį, Ir ieško būsimo pasaulio amžinybės. Prie jo bus gera, jo sieks Su reikiamu nuoširdumu. Atsidavus (Dievui visa Siela). Tai jis yra tas, kurio nuoširdumą su palaima priims (Dievas).

A. Taip. Gilu pagal prasmę. Gaunasi, kad Džabrailas pasakoja apie tų keturių Būtybių veiklą žmogaus atžvilgiu. Tai yra, jei žmogus atiduos savo dėmesį ir norės to, ką jam siūlo Dešinė, Kairė, Užpakalinė Būtybės, tai jis tuos norus ir gaus. Tik jam po to, už savo pasirinkimą, teks atsakyti savo kančiomis, tampant subasmenybe persikūnijimuose ("pragare degs atstumtas ir paniekintas”), apsunkinant tuo pačiu savo Sielą nauju įkalinimu materijoje. O jei žmogus panorės ištrūkti iš reinkarnacijų rato į dvasinio pasaulio amžinybę ir per savo gyvenimą pasistengs padaryti viską nuo jo priklausomą dvasiniame vystymesi, kad šis žemiškas gyvenimas taptų jam Paskutiniu, tada pas jį yra šansas būti priimtam į dvasinį pasaulį. Taip, tokios Išmintingos Korano eilutės iš tikro atspindi  dvasinę esmę, atkeliavusią iki mūsų dienų, iš epochų gilumos. Paprasčiausiai, daugumas žmonių, ypatingai jauna karta, mažai pažįstama su tokia įvairių tautų dvasine literatūra, kaip pavyzdžiui "Vedos”, "Avesta”, "Tripitaka”, "Biblija”, "Koranas”, na visiškai taip pat, kaip ir aš jų metuose. Todėl daugelis iš jų net nežino, kad ir Korane taip pat yra informacija, apie "Atpildo Dieną”.

R. Yra žinoma ir apie "Atpildo dieną”, ir apie teisingas svarstykles, ir apie žmogaus veiklos gyvenimo knygą. Pavyzdžiu, Sutroje 99 (7,8 Ajatai) pasakyta: "Kas ne atliktų gėrį – (nors) dulkelės svorio, jis pamatys jį (gaus atlygį už tai). Kas be padarytų blogį – (nors) dulkelės svorio, jis pamatys tai (gaus atlygį)”. Kiekvienas žmogus atsakys už savo mintis, reikalus ir poelgius. 

Islamo pasaulis ir šiandiena žino pranašo Muchamedo žodžius: "Teismo dieną, žmogus nepasitrauks iš atsakymo vietos tol, kol neatsakys į keturis klausimus: Kaip praleido gyvenimą? Kaip išnaudojo savo kūną? Kaip uždirbo ir panaudojo savo turtą? Kaip panaudojo savo religines žinias?”

A. Iš esmės, tai ataskaita, susijusi su keturiomis Būtybėmis. Juk Užpakalinė  būtybė (žmogiška praeitis) – tai kaip tu praleidai gyvenimą. Dešinioji būtybė – tai žmogaus gyvuliški instinktai, kaip žmogus išnaudojo savo kūną. Kairė būtybė – tai valdžios troškimas ir daugybė žemiškų norų, susiję su tuo. Priekinė būtybė – tai, kaip žmogus vystėsi dvasiškai.

R. Visiškai teisingai. 21 sutroje "Pranašai” (47 Ajatas) yra tokie žodžiai: " Sekmadienio dieną Mes pastatysime teisingumo svarstykles ir niekas negaus neteisingumo – netgi garstyčių žirnelio svorio. Kadangi niekas kitas geriau nemoka skaičiuoti (veikas), kaip mokame skaičiuoti Mes”

A. Iš tikro, žmonės kartais mato tik religijas ir net nebando įsigilinti į ten esančius Tiesos grūdelius.

R. Deja taip jau yra...Paminėjimas apie du Sielos kelius – tikrą ir klaidingą yra ir senovės indo-europinėse mitologijose. Jie išsaugoti "Upanišados” traktatuose, kurie yra vadinami baigiama "Vedu” dalimi, kur sudėtos žinios, dvasinio kelio slaptos vidinės prasmės paaiškinimai. Šis kūrinys yra ortodoksinis religinis-filosofinis Indijos pagrindas. Senovės Irano zoroastrizmo religijoje, šventoje knygoje, kuria ir yra "Avesta”, taip pat kalbama apie asmeninį žmogaus Teismą, po jo kūno mirties. Dalinai minima, kad po mirties žmogaus likimas priklauso išskirtinai nuo to, kiek jis prikaupė teisingų gerų minčių, žodžių ir darbų per savo gyvenimą. Po trijų dienų, po kūno mirties, žmogaus Siela juda prie "Atpildo Tilto” (Činvano) Teismui, kurį vykdo Achuro Mazdos sūnūs – Mitva, Saraošis, Rašnu. Žmogaus poelgiai nuveikti gyvenimo eigoje sveriami ant Rašnu (teisingumo dvasia; "tiesus, sąžiningas”) svarstyklių. Pagal Achuro Mazdos religinius traktatus, jis turėjo keturis sūnus: Mitva, Saraošis, Rašnu ir "Aši”, (Tiesos Būtybė; Visatos Tiesos Įstatymas; taip pat terminas buvo naudojamas likimo, teisingumo ir tiesos deivės reikšmei).

                     Ahuras Mazda

 

Senovės Irano legendose minima, jog kiekvienas žmogus po mirties, prie įėjimo į tą pasaulį būtinai sutikdavo moters atvaizde savo Daena – savo dvasinio vidinio pasaulio atvaizdą. Tik palaimintus (teisingus) pasitikdavo nuostabios merginos išvaizdoje ir buvo skaitoma, kad toks žmogus praeina tarsi keturis laiptelius, pirmu žingsniu – žengia į dorų minčių pasaulį, antru – į dorų žodžių pasaulį, trečiu – į dorų darbų, o padarydamas ketvirtą žingsnį, pasiekia "begalinę šviesą”. O štai tie, kurie iššvaistė gyvenimą tik žemiškam, užgyvenant sau blogas mintis, žodžius ir reikalus, buvo laikomos prakeiktomis sielomis. Tokiai apsunkusiai Sielai Daena atsirasdavo baisios senės išvaizdoje. Tokia siela praeidavo per tris, piktų  minčių, žodžių ir darbų pragarus ir pagaliau palipus ketvirtą laiptelį atsistodavo tiesiai prieš blogio dievybę Ahrimana ir jo padėjėją. 

Peržiūrų: 2220 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.0/4
Viso komentarų: 241 2 3 »
1 Gėlė   (18.02.2014 20:41)
Skaitant asociavosi su keturiomis pasaulio pusėmis, musulmonai meldžiasi atsisukę į Rytus, iš kur saulė teka, kur medituojant rekomenduojama suktis? Iš kitos pusės nei viena pasaulio pusė nėra nereikalinga, atliekama ar neteisinga, čia noriu davesti ir iki ego ir pan. apribojimo, - tai irgi mūsų dalis (šiaurė "atvėsina", pietūs "sušildo", rytai "pažadina", vakarai "užmigdo"), tai klausimas - ką neaktyvios būtybės veikia? ar pastoviai būdamos neaktyvios jos neatrofuosis ir tuo atveju tai bus žmogaus vidinio gyvenimo dalies atrofavimasis, o gal tai ir siekiamybė, po to automatiškai išeinama iš 3D?

2 virgis   (18.02.2014 20:49)
jos tampa dvasinio tobulėjimo padėjėjomis, ypatingai kas liečia subtilius lygius, tai tarsi tarpininkai, tarp materialaus ir subtilaus, taigi geriau jas pajungti sau, nei būti pačiam kontroliuojamam per jas...
O suktis medituojant niekur specialiai nereikia, o įvairiose šalyse sukasi pagal savo tradicijas ir religijas tik tiek

3 Gėlė   (18.02.2014 21:19)
jeigu ir "blogietės" perjungiamos "ant gėrio režimo" tai nebelieka juoda-balta pusiausvyros?
įdomu gal kam teko pagauti save kai patogiai įsitaisius pajunti kad ir vėl esi atsisukęs į tą pačią pusę? (kaip dainoje-tai tik detalės, bet įdomu)

5 virgis   (18.02.2014 21:36)
o kas jums sakė kad tai "blogietės". Tai tokios pat žmogaus konstrukcijos dalys, kaip ir kitos. Tik per jas generuojamos atitinkamos mintys, energijos. Kurias galima transformuoti. Teisingai, kai tai atliksi pilnai tai ir galėsi keliaut į septintą išmatavimą, dievo pasaulį, o ten jau nėra gėrio ir blogio. ten  nereikia jokio balanso, nes ten yra tik gėris, tik meilė ir palaima. Bet pradžiai bent kontroliuot ir tai bus gan gerai, kas nėra taip jau paprasta kaip atrodo, tai kasdienis sistemingas darbas su savimi.Taip aš suprantu...

4 PlejadieteLina   (18.02.2014 21:26)
Labukas, visiems!    Daugiau nei trys menesiai, as nebuvau su Jumis. Nes lapkricio 14 d, as isvaziavau is Lietuvos.  Labai pasiilgau Jusu visu. Visi Jus, mano BRANGUS ZMONES.
Kiek daug vertingu straipsniu Virgis ikeles! Laisvomis valandomis, skaitysiu... Siuo metu ilsiuosi, ziuriu Olimpiada, dziaugiuos su tais, kurie dziaugias, verkiu tu, kuriems nepasiseka.

Na, kas ivyko pas Jus, siame Virgio tinklapyje? Budama uzsienyje, rodos gruodi, sapnavau si Virgio tinklapi. Keistai sapnavau: visas sio tinklapio fonas buvo... juodas, viduje tos juodumos buvo dvi raides: D ir S. Tos dvi raides buvo tarsi ant zmoniu galvu, toj juodumoj... As priejau artyn, ziureti kas tai, tada pamaciau, kad is tu dvieju zmoniu burnu... lekia lavinos juodu... zodziu...  As issigandau, mintyse pagalvojau, gerai, kad as ne ten, ir nusisukus, su mintim galvoje, kad man ten ne vieta, as nuejau.  Nesuprantu sio sapno reiksmes. O ir nesigilinu. Jums zinoti. Komentaru neskaitau, o straipsniai tikrai sviesus!

Man viskas gerai. Sekas itin gerai. Viskas SUPER, Dvasinis Pasaulis ypac!!!  Gyvenu CIA IR DABAR, tarsi nieko nejausdama, net be emociju, gyvenu SIOJE AKIMIRKOJE.
                                              TO PACIO, LINKIU JUMS VISIEMS!       iki

6 Gėlė   (19.02.2014 00:32)
dar gabaliukas iš knygos "Rokokas":
"Anglai, turėdami turtingą kolonijinę istoriją, iš viso pasaulio perėmė nuostabių dekoro idėjų. Ši trumpa kelionė man suteikė tiek įkvėpimo, kad net nežinau, kaip jį visą realizuoti. Anglija yra neišsemiamas interjero dizainerių įkvėpimo šaltinis. Likau sužavėtas puikiais šilkais, rankomis austais vilnoniais kilimais ir metalinėmis indiškomis interjero detalėmis. Man tikrai didžiulį įspūdį padarė Tolimųjų Rytų įtakos elementai, tokie kaip dirbtinis puoštas iš ratino, šiaudų ir kanapių naudojimas išblukintame kartūne. Sakoma, kad britams patinka ryškios spalvos, nes ten labai dažnai lyja, bet aš manau, kad jie tiesiog pasiėmė meniškiausius elementus iš kiekvienos kolonijos ir įtraukė juos į savo nacionalinę paletę.
Rizikuoju išduoti savo katalikiškas šaknis, bet man labai patinka protestantų katedros. Jos paprastos, kuklios ir sklidinos šviesos. Viduramžiškas gobelenas už altoriaus gali būti vienintelė puošmena. Kai eksponuojamas tik vienas meno objektas, jis daro gilų įspūdį. Aš nusižiūrėjau juodu ir baltu raštu išmargintas grindis Vestministerio katedroje ir ketinu panašias grindis sudėti bažnyčios priesalyje. Jos man priminė šachmatų lentą. Šis rafinuotas žaidimas toks panašus į išganymą-padarai truputį gero, žengi į priekį, jei nuodėmę-gryžti atgal, o jei nekreipi dėmesio į kitų poreikius, lieki stovėti tame pačiame laukelyje"

7 spurgelis   (19.02.2014 23:35)
" Kas kartą , kai susiduriu su indo-europiečių senovinėmis žiniomis, nenustoju stebėtis jų išmintimi ir dvasinės esmės supratimo gilumu. Paprasčiausiai, šiandiena kažkam tai naudinga, jog šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys tose teritorijose, klaidingai manytų, kad atsieit jų protėviai kilo iš "laukinių tautų”, kurie neturėjo dvasinio paveldo."
Va va... Ir ieško tų žinių kažkur neaišku kur: "naujosiose religijose", išorėj ar šiaip dausose, jei išvis ieško...
Kai viskas Esti mumyse perduota genais iš kartos į kartą. Belieka išsikuopt,nusivalyt dulkes ir Sandoros Skrynia atvers savo lobius. O kol kas galim tik skaityt neaiškius laiko ir "erozijos" pakeistus raštus ant dangčio.

8 Gėlė   (20.02.2014 10:59)
RAMYBĖ PAKALNĖJ

Nusileisk į pakalnę: ten vidurdienį šlama rugiai,
ir pamiškių lūšnose kirtėjai dalgį kala.
Nusileisk į pakalnę: stebuklingai -
saulė spinduliais nubarstė nežvyruotą jų kelią.

Ramybė tokia, kai žvelgiu į rugpjūčio pakalnę:
varpos pribrendę, lyg ašaros sunkios,
ant žemės aukuro grūdais auksiniais laša,
ir laimės visiems pakanka.

Nusileisk į pakalnę: ten vidurdienį šlama rugiai
ir į mėlyną dangų stiebias rugiagėlės melsvos.
Nusileisk į pakalnę: ten tavo namai,
kad tu nors grūdas būtum pribrendusios varpos.

Pagėgis, Algimantas. Elegijos: Eilėraščiai. - Chicago: Sūduva, 1950.

SAULĖS KELIAS

Žiūrėk - mums saulė kelią
Vaivorykštėm nudažo,
Mus pusnuogius apkloja
Ji šilko spinduliais -

Nušviesk ilgai, saulele,
Gyvenimą mūs gražų! -
Paskui naktis akloji
Ties jūra nusileis ...

1937.VIII.23.

Nėris, Salomėja. Diemedžiu žydėsiu: Eilėraščiai. - Kaunas: Sakalas, 1938.

9 Gėlė   (20.02.2014 11:26)
Naujas atradimas uogos-vitaminai, po žiemos praverčia :):
http://parduotuve.biosala.lt/products/supernutrients-goji-uogos-100-g

10 Gėlė   (20.02.2014 12:09)
ir pritaikoma praktiškai minčių valymui:
http://www.moteris.lt/psichologija/mokslininkai-irode-neigiamas-mintis-iveikti-padeda-paprasti-zingsniai.d?id=640708 88

11 Violeta   (20.02.2014 14:25)
http://www.youtube.com/watch?v=G2cPVrQPIgQ#t=12
labai idomi paskaita Georgijaus Sidorovo apie jo ekspediciją į Sibirą,apie jo unikalius atradimus ,mūsų Protevynes Hiperborejos,jos statiniu,unikalias piramides,šventvietes,pilies sienas,namų sienas..ir kt Užrašai runos identiškos rastiems šumerų lentelems

1-10 11-20 21-23
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Vasaris 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
2425262728
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0