Kas yra tikrasis dvasingumas?2 - 17 Апреля 2016 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:46
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Balandis » 17 » Kas yra tikrasis dvasingumas?2
11:07
Kas yra tikrasis dvasingumas?2

Ko reikia tam, kad į šventyklas vėl grįžtų meilė, dėl kurios kažkada jos ir buvo statomos?

Pirmiausia tikrų pirmapradžių Žinių ir aišku pačios Meilės tyro giluminio jausmo. Per žinias praplečiame sąmonės ribas, gauname tinkamą dvasinę kryptį, atitinkamus instrumentus, o su jais toliau jau patys galime pažinti giluminius jausmus, patys galime atverti savyje bekraštes Sielos gelmes. Tokios žinios yra tiesiog būtinos šiandiena žmogui, norinčiam išlikti, išgyventi šiais neramiais ciklų Sankirtos laikais.

Būtent šventikai ir turėtu mokyti viso to. Tai yra, mokyti kaip rekia pasiekti giluminių jausmų savyje. Bet tam pirmiausia, patys turi gerai žinoti tai. Žinoti, kas iš tikro yra dvasingumas, būti pastoviai kontakte su Dvasiniu pasauliu. Kitaip sakant, turėti dvasinės praktikos patirties. Per giluminius jausmus turi tarnauti – Dievui ir niekam kitam, jokiai bažnytiniai hierarchijai. Žinoma, jog jei taip apmokyti ir paruošti dvasiniam keliui žmones, jie nebeturės būtinybės lankytis šventyklose, o tai reiškia nebeneš pinigėlių šventikų išlaikymui. O tuo pastarieji visai nesuinteresuoti.

Be to, virš eilinio šventiko galvos šiandiena dar visa krūva laukiančių duoklės iš avelių. Religinės hierarchijos, apgaulės, klastos ir tiesiog pasisavinimo būdu per amžių amžius susikrovė pasakiškus turtus, kuriais šiandiena tikrai nepasidalins su vargdieniais, ar “nuskriaustais vaikais”. Tačiau mielai palaikys bet kokią akiplėšišką ir grobikišką vyriausybių politiką, maunančią žmogui paskutines kelnes, pateisina engimą ir tuo pačiu dar drįsta organizuoti įvairias labdaros akcijas, tipo “nuskriaustiems vaikams” ir tt. iš tų pačių avelių kišenės.

Leiskite paklausti. O kas tuos vaikus nuskriaudė, iš kur jie tokie atsirado? Ar jie kartais ne iš dangaus nukrito netikėtai? Argi ne patys žmonės, argi ne tie pasauliečiai, lankantys šventyklas tai ir daro?  Vyriausybės, pakankamai neblogai egzistuojančios iš eilinių mokesčių mokėtojų duoklės, vietoje to, kad skirti lėšas visų gerovei, tame tarpe ir tiems nuskriaustiems vaikams, bent jau pasekmes užglaistyti kiek tai, jau nekalbant apie priežasčių šalinimą, už tas lėšas perka vis daugiau tankų, didina karinį biudžetą, pastoviai bauginant išgalvotu išoriniu baubu. Viskas kaip visada, niekas nesikeičia, skaldyk, baugink ir sėkmingai valdyk bandą.

Gal vis tik tikslingiau žmonėms suteikti tikras žinias, jog žmonėms pradėtų patys keistis vidiniai, taptų tikrais žmonėmis ir nebebūtų “nuskriaustų vaikų”? Gal geriau pašalinti pačias priežastis, nei beprasmiai bandyti užglaistyti pasekmes, prisidengiant atjautos ugdymu, toliau skatinat “gerų dėdžių” politiką. Tas pats liečia ir “bomžų” problemą. Vietoje to, kad duoti žuvį, geriau išmokyti žmogų patį ją pasigauti, kad pagaliau suprastų, jog tam reikia pastangų, kad parazitavimas nėra gerai ir tt.

O ką vietoje tokio auklėjimo ir mokymo, tikrų žinių gauna šventyklose?  Tik religinius ritualus, apeigas, bei šventraščių dogmų skaitymą, perpasakojimą, su paaiškinimais nuo proto. Kokia prasmė ritualų atlikimo, jei jų atlikėjai net nežino, nesuvokia  tokių veiksmų esmės, jei viduje tuščia? Ar panosėje bambamos maldos, prašant materialaus, kaip nors stiprina dvasią? Pas ką to prašoma ir kas tai duoda pagaliau? Vienareikšmiškai ne Dievas.

Visas toks beprasmis žaidimas vyksta tik todėl, kad nėra tikrų dvasinių žinių šventyklose, o žmonės gyvenantys tik sąmone, tik Gyvulišku mėgsta pamėgdžioti kaip ir kiti primatai šioje planetoje. Pirmiausia, turi grįžti Pirmapradė dvasinės žinios žmonėms, bet ne tik per šventyklas, dėl kurių jos ir buvo statomos pirmapradžiai, tačiau ir per ženklus, supančius buityje simbolius. Iš tikro, kur yra pirmapradės Žinios, ten yra ir ženklai, simboliai, aktyvuojantys žmoguje tai, kas teigiama, kas dvasinga, kas skatina žmogaus tobulėjimą ir augimą dvasioje. Žinoma, kaip atsvaras, kaip Allat jėgai yra Antiallat, taip yra ženklai veikiantys visiškai priešingai, aktyvuojantys Gyvulišką pradą žmoguje. Ir tai puikiai  bent jau žinojo šventyklų rengėjai ir šeimininkai. Nors šiuolaikiniai bažnyčių tarnai vargu ar tai dar žino, nes jų to ir nemoko, neruošia.

Taigi, ką šiandiena užėjęs į šventyklą gali pastebėti eilinis pasaulieti? Žinoma, jei jis pastabus ir turintis pirmapradžių žinių pagrindus, kada moka skaityti ženklus ir žino jų reikšmę bei poveikį. Pastebi tai, jog dalis ženklų deja yra negatyvūs ir tokių net daugiau nei pozityvių, nors tokie dažniausiai kruopščiai įkomponuoti kad nekristų į akis pašaliečiui. Suprantama kam ir kodėl tai, kas šių “dievo namų” tikrasis šeimininkas. Nepriklausomai nuo to, ar žmogus mato juos, ar ne, žino ar ne, patinka tai jam ar ne, sutinka su tuo ar ne, tačiau jie veikiantys. Negatyvūs ženklai slegiantys, aktyvuojantys baimes, agresiją ir tt. Sistema tuo siekia, jog atėjęs į tokias vietas žmogus visada pasijaustų prislėgtas, sumenkintas, pažemintas, atsirastų baimės jausmas, nežinomybė. Tokia avele manipuliuoti žymiai paprasčiau, nei dvasiškai laisvu paukščiu, ar bent jau nebijančiu ištrūkti. Tokia šiandiena karti šventyklų aktualija, kurios daugelis tikinčių nežino, neįtaria ir nenori žinoti, fanatiškai tikint šventikų pasakomis apie tarnystę, palaimą klūpint ir tt.

Nebūna taip, kad žmogus kam tai netarnautų, nevykdytų kieno nors valios. Bet kokio žmogaus gyvenimas visada yra kuo tai užpildomas. Tuštuma visada kuo tai užsipildo, ar vienu, ar kitu, ar teigiamu, ar neigiamu užpildu. Ką asmenybė-dvasia pasirenka, tam atiduoda dėmesį, tuo ir užsipildo. Todėl, jei žmogus nori siekti Dvasinio prado dominavimo, nori sustiprėti kaip dvasia, vadinasi reikia nesuteikti dėmesio mintims nuo Gyvuliško prado, paprasčiausiai tuo savęs daugiau nepildyti. Kitaip sakant, pirmiausia reikia išsivalyti savo kiemą nuo šiukšlių, kad būtų vietos gėlėms pasodinti. Tai ir yra vienas iš pagrindinių, esminių žingsnių kelyje į tikrą dvasingumą. Atsisakyti Gyvuliško dominavimo savyje, materialaus prisirišimo, kuris dažniausiai ir suryja visą  mūsų dėmesį. Kitaip sakant, atima tą dvasios jėgą, kuri skirta dvasinei mūsų transformacijai. O ji išbėga labai greitai, kaip pajūrio smėlis tarp pirštų.

Bet paprastą žmogų tuo dvasingumu reikia kaip tai dar įtikinti, jam įrodyti būtinybę ir kokią tai apčiuopiamą naudą? Juk jis paprasčiausiai atrėš: “Kam man viso to  jūsų dvasingumo reikia? Košės iš to neišvirsi ir būsto nesuręsti? Kam man atsikratyti daiktais, kuriuos taip sunkiai sukaupiau, susitempiau?”

Daugelis žmonių, klaidingai supranta atsisakymą nuo materialaus prisirišimo. Ir tai yra esminė jų klaida kelyje į dvasingumą. Atsikratyti pačiais materialiais daiktais kaip nors fiziškai nereikia, tikrai ne. Tačiau, tiesiog būtina pakeisti savo gyvenimo prioritetus. Ką dažniausia tokie nuklydę į šalį žmonės daro tokiu atveju? Stengiasi kuo greičiau atsikratyti asmeniniais daiktais, rūbais, palieka net gyvenamus jaukius būstus, namus, kitą turtą, palieka visa tai, ką jie užgyveno sunkiu darbu. Naiviai mano, jog tokiu būdu gali vėl grįžti prie dvasingumo, arba tai greičiau gausis jo pasiekti. Tačiau, tai tik banalus, einantis nuo proto eilinis pakeitimas, nuvedant į šalį, o tiksliau vėl į išorę. Svarbiausia ne kokių tai daiktų būvimas, ar nebūvimas, o būtent santykis su jais, santykis su tuo kas tave supa materialaus. Jei santykis su supančiais daiktais yra tik kaip su pagalbiniais įrankiais, skirtais palengvinti laikinam egzistavimui, tai jie tik dar labiau padeda įvykdyti pagrindinę šio egzistavimo užduotį, palengvinant buitį. Pas žmogų atsiranda vis daugiau laiko, kad kuo dažniau galėtų kreiptis į savo vidinį, dėl svarbiausio tikslo. Žinoma, idealu visada būti dvasioje kad ir ką nedarant išorėje. Tačiau to dar reikia pasiekti, išmokti pradžioje. Patys materialūs daiktai nemaišo, o atvirkščiai, padeda įvykdyti pagrindinę užduotį, jei prie jų neprisirišama, kai jų siekimas netampa pagrindiniu tikslu bei esmine vertybe.

Todėl, viskas priklauso nuo požiūrio į turimus daiktus. Kada nesame į juos taip stipriai įsikibę, kai jie paprasčiausiai yra, tai padeda, arba bent jau nemaišo.  Tai yra nesukelia pavydo, gailesčio, neapykantos, ar dar kokias nors emocijas. Juk iš šio pasaulio nieko neišsineši, nei dulkelės. Kaip atėjai, taip ir išeisi, net kūną, kuris duotas laikinam naudojimui ir tą paliksi. Tai ar yra prasmė ką tai kaupti, jei viską paliksi? 

Taigi, jei nemiegi po atviru dangumi, nešali oloje, kaip koks atsiskyręs asketas, tai ir gerai. Nėra tam ir jokios būtinybės. Manote jei koks nors atsiskyręs asketas pasiekia dvasingumo, tai per savo atsisakymus nuo visko materialaus? Tikrai ne. Kad ir kokias asketines praktika atliktų žmogus, jei nėra giluminio jausmo, tai išoriniai veiksmai, kad ir kokie nebūtų, niekur taip ir neatves, arba atves vėl ne ten kur reikia.

Šiais laikais yra žmonių grupės, kuriose tikru dvasiniu žygdarbiu laiko tai, jog sugebėjo prašliaužti keliais aplink šventyklą keletą kilometrų. Ir maža to, jog patys beprasmę kvailystę savanoriškai atliko, tuo pritraukė kitų dėmesį, kaip koks klaunas, tai dar negana to gyvena kitų sąskaita, iš išmaldų ir paaukojimų. Praktiškai žmogus parazituoja, nesukuria jokio produkto, gauna viską kaip išmaldą, kaip auką. Ir tokį egzistavimą, elgetavimą, laiko visiškai priimtinu, normalia sau būsena.

Tai liečia ir visokius taip vadinamus “dvasinius mokytojus”, guru, visų rangų religijų šventikus ir tt. Kaip dažniausiai tampama tokiais psiaudo-guru?  Žmogus prašliaužė kelis šimtus milių ir grįžęs iš tokios “dvasinio kankinio” kelionės garsiai pareiškė, jog taip atliko tikrą dvasinį žygdarbį ir jis dabar pakylėtas, palaimintas aukščiausiojo. Kiti pasauliečiai už tai jam turi būti nuolankus, o štai jo “Šventoji Puikybė” pamalonins prasčiokus ir “mokys dvasinių gudrybių”. O ko jis gali mokyti, kaip manote?  Kaip reikia teisingai šliaužti prie bedugnės krašto akloms, kaip ir pats, avelėms, pučiant miglą, jog tai “garbinga tarnystė Jam?” Vėl nugrybauta tiesiai pas Šėtoną. Bando mokyti to, ko pats nepasiekė ir neturi, nesuvokia iš tikro.  

Koks dar gali būti mokytojas iš tokio? Negana to, jog pats parazituoja, tai dar nuveda ir šimtus kitų į šalį nuo dvasinio kelio. Moko to, ką ir pats temoka: klaupkis ir šliaužk, atlikti religinius ritualus.Tačiau kur čia giluminiai jausmai, kur dvasia ir Sielos šviesa? Kur santykiai su artimu, o svarbiausia, su pačiu savimi? Jei kas nors išskiria save iš kitų, manant, jog yra aukščiau už kitus, tai toks tarnauja tikrai ne Dvasiniam pasauliui, o kažkam kitam... Tarnauja tam, kas visada skirsto ir dalina, kas nori dominuoti ir skatina puikybę. O vienu metu tarnauti dviems ponams negalima, neišeis. Tarnauti puikybei ir dvasiniam vienu metu paprasčiausiai – neįmanoma.

Tokie psiaudo-guru, mėgstantys ropinėti keliais teigia, jog taip įgaunama atitinkama dvasinė iniciacija, įšventinimas ir pasiekiamas koks tai aukštesnis dvasinį laipsnis, titulas, rangas, regalijos ir tt.  Tai paprasčiausias ligotos sąmonės absurdas, kitaip nepavadinsi. Tačiau ant tokio atrodytų juokingo užmesto sistemos jauko, pakimba nemažai adeptų, ieškančių dvasinės laisvės. Ką padarysi, jei  dominuoja puikybė, tai sąmonė ant tiek apanka, kad kimba net ant tuščio kabliuko.

Taip ir šliaužia keliais nusidėjėliai dvylika milių, kokio nors “dvasinio mokytojo” atminimui, manant, jog taip atlieka “dvasinį žygdarbį”.  Kiti keistuoliai gyvena atsiskyrę oloje, net užsimūrija joje, prisiriša prie stulpo, badauja ilgai ir tt. Kokių tik neišvysi dvasinio kelio atmainų šiandiena. Tačiau ką iš viso to tie “dvasinai kankiniai” išsineša, ką naudingo pasiima? Ką gauna mainais, už tokį savęs prievartavimą ir baudimą? Na nebent kantrybės išmoksta, nusiramina, tačiau dvasia nuo to netobulėja, jei visos pastangos ir dėmesys tik išorei, atributikai ir ritualams.

Taip, veidrodyje gal ir matys angelą, tačiau kas tokiu save mato? Juk vidus, pagrindas koks buvo, toks ir liko nepakitęs, kaip skyrė dėmesį išorei, taip ir toliau skiria, dominuojant puikybei.

Kad ir kokią kaukę užsidėsi, kad ir kaip gražiai čiulbėsi, tačiau jei vidus tuščias, be šilumos, tai bet kokia kaukė atrodys išsigimėliška. Nors ir skambūs žodžiai tariami, tačiau einantys ne iš vidinio, nešildo, kad ir kokie gražūs. Tai niekada nebus sušildanti tikra šviesa, o tik netikras, šaltas septonų atspindys, kreivų veidrodžių karalystėje.

Sąmonė piešia visokius pažengusius ir pradedančiuosius, gerus ir blogus, pakylėtus ir nušvitusius. Kitaip sakant, patenkinant puikybę skirsto mus ir skiria, dalina ir vertina, teisia ir aukština. Todėl nieko nuostabaus, kad į tikras žinias, reaguos visada adekvačiai: “Viso to skaityti nebūtina, tai tik “straipsniukai pradedantiems”.  Kam dirbti su savimi, kai ir taip pakankamai “protingų knygelių” perskaitei.” Neskaito, arba bent jau apsimeta, kad to nedaro, bandant tuo sumenkinti kitus, o save iškelti aukščiau. Kitaip sakant, žmogus ir toliau demonstruoja pasiskirtas roles. Tačiau, kam visa tai žmogau? Kam šita išoriška beprasmė vaidyba? Juk čia ne koks spektaklis, ne scena ir ne varžybos? Kam tie aplodismentai? Nuo to dvasia nestiprėja, o atvirkščiai, stiprini tik velnią savyje. Bet koks, nors ir menkiausias kitų vertinimas kelyje į dvasingumą, tai žingsnis atgal. Tai ar yra prasmės trypčioti vietoje?

Dvasingumas –  individualus ir asmeninis santykis su Dvasiniu pasauliu. Juk savęs tai niekada nepavyks apgauti, kad ir kaip stengsis sąmonė. Veidrodis jis ir yra tik veidrodis, tikros šviesos atspindys. Tai ar verta už jo kabintis? Prabuskit pagaliau “nušvitę”, kol dar nevėlu, kol dar rusena gyvybė.

Kaip taisyklė, tokie save vadinantys pažengusiais, nušvitusiais, toliau sėkmingai sėdi vienoje ir toje pačioje mėšlo krūvoje, kaip ir kiti, kaip ir pradedantys. Ta prasme visiškai nesvarbu, ar esi tos krūvos pradžioje, ar pabaigoje, viršuje ar apačioje, vis tiek esi mėšle, kaip ir kiti. Esi kol kas tik toks pat bandytojas, pretendentas į laisvę, bet ne laisvas. Ir nesvarbu ar tai tavo pirmas bandymas, ar jau šimtas pirmas, tačiau tik bandymas. Arba gyveni dvasia, arba dar sąmonėje.

Kol neišsivalysi vidaus, kol neįvesi tvarkos, nepajusi to beribio, taip ir liksi prie suskilusios geldos, kartu su savo mylima sąmone, kuri tave pasistengs užliūliuoti nušvitusio, pažengusio titulais, darys viską, kad tik neištrūktum iš šio pragaro, kad ir toliau sėkmingai maitintum savo dėmesiu sistemą, kad liktum dvasios vergu, tvirtai prirakintu sąmonės grandinėmis.

Na o kas iš tikro laisvas dvasioje, tam nebereikia sąmonės žaidimo. Visiškai tas pats,“ką žmonės pasakys”, nes gyvena vidumi, gyvena dvasia, laisve, Meilėje ir su Meile, su Dievu. Ir net sekundės tokio tikro gyvenimo niekada nekeistų į visą tą nieką, kas vadinama populiarumu, valdžia, prabanga. Dvasiai to nereikia. Geriau būti vienam dykumoje, bet su Juo viduje, nei apsuptam prabangos ir pagarboje, bet tuštybėje viduje...

Dažnai žmonėms sakoma, augink meilę savyje. O kaip ją auginti? Pažiūrėkit, kas darosi aplink? Kaip galima auginti meilę, jei auginama neapykanta vienas kitam? Juk tai irgi yra žmonių nežinojimas, žinių trūkumas, ar kaip?

Žmogus ne iš karto sugeba suvokti, kas tai yra Meilė.  Tokiam pažinimui, sakysime taip, yra keletas pakopų. Kelyje į Meilę yra aibė įvairių kliūčių ir visos jos, iš esmės nuosavos, grynai asmeninės. Sąmonė visada tam priešpastato save, ji bandys nuvesti į šalį. Pati savęs klausia: “Kam agresyviame pasaulyje man reikia auginti Meilės jausmą?”

Tačiau, jei žmogui bent jau iškyla toks klausimas, vadinasi yra pas jį toks vidinis poreikis, yra pirminis impulsas, yra būtinumas įgyti tokią savybę. Ir už to menko, dar labai gležno vidinio jausmo, to “sidabrinio siūlelio” ir reikia kabintis kaip įmanoma stipriau, niekada jo nepaleisti, tik stiprinti skiriant dėmesį.

Na o kas liečia akivaizdžią naudą, ko daugiausiai tikisi, greitai ir išoriškai tampa pastebima. Pakanka pažvelgti į žmones, kurie praėjo tokį kelią ir pastebėti permainas būsenoje. Tampa ramūs, neiškyla konfliktai dėl buities, todėl puikiai jaučiasi, neserga, nesikamuoja, nesikankina. Turi tikslą ir to ryžtingai siekia, nekreipiant dėmesio į situacijas ir įvykius suformuotus sistemos. Tačiau, visa tai tik išorinis ir šalutinis efektas to, kas iš tikro vyksta tokio žmogaus viduje. Tėra tik vidinių transformacijų, matoma išorinė pasekmė. Žymiai svarbiau vidinės permainos, dominavimo vektoriaus pakeitimas į dvasinę pusę.

 Arba dvasingumas, arba uždirbt pinigus. Kitaip neišeina. Juk gyventi už ką tai reikia, ar kaip čia? Prana dar nemoku maitintis. O kaip galiu siekti Dievo ir tuo pat metu visą laiką suktis, kaip kokia voverė rate, dėl pinigų, dėl materialios gausos?

Jei iš tikro žmogus pasiekia Meilės jausmą, tikrą dvasingumą, tai materialūs poreikiai ženkliai sumažėja. Pasitenkinama tuo, ką turi, išleidžia tiek, kiek reikia išgyvenimui, ne daugiau. Tokiam nereikia nei kuo brangesnių limuzinų, nei kelnių, kainuojančių šimtus, nes nebėra poreikio puikuotis prieš kitus. Tai tiesiog išnyksta, ištirpsta tikrame Meilės sraute iš vidaus. Vadinasi ir suktis ratu kaip voverė tiek nereikia, turima pakankamai, ko reikia pagrindiniam tikslui pasiekti. Žmoguje, pasiekusiame vidinio komforto, išoriniai poreikiai ir sąmonės norai automatiškai nusistumia į antrą planą.

Iš tikro, bet koks žmogus, koks jis nebūtų, visada siekia Laimės. Tačiau, tai yra vidinė žmogaus būsena. Kada tai įvyksta? Kai transformuojasi jo vidus, kai pradeda gyventi dvasia. Tačiau žmonės ir yra žmonės. Patys lengvai pakimbama ant pakeitimų nuo sąmonės. Naiviai mano: “štai įgysiu tą ir aną, gyvensiu ten ir ten, su tuo ir anuo, tada tikrai būsiu labai laimingas, nieko nebereiks”. Laimės būsenos bergždžiai ieško išorėje, tarp materialaus. Kas laikina, ar gali atnešti tikrą Laimę? Todėl, įgyjant tai ko siekė, anksčiau ar vėliau pradeda suprasti, jog eilinį kartą apsigavo. Ieškojo išorėje to, kas tik viduje ir niekur kitur. Kada žmogus pasiekia vidinę Meilės būseną, įgiją ramybę, keičiasi santykiai su aplinkiniais žmonėmis, su viskuo. Keičiasi ir pati aplinka. Todėl sakoma: “Pasikeisi tu – pasikeis ir pasaulis.”

Tai toks momentas, kada žmogus jaučia vidinį komfortą, pasitenkinimą, taip vadinamą palaimą. Tai  jau stabilus komfortas, ne koks nors trumpalaikis pakaitalas, džiaugiantis materialiais pasiekimais.

O kada tai įvyksta žmoguje?

Kada jis įvykdo Kūrėjo pirmaprades užduotis. Yra atitinkami dvasinio pasaulio dėsniai ir visiškai nesvarbu, žino apie juos, patinka jie ar ne, tačiau jie visada veikia. Ir jei žmogus gyvena pagal juos, pagal sąžinę, jaučia kitą žmogų, gyvena jausmais, ne protu, tai ir pasiekia komfortą, nesibaigiančią Laimę. Suvokia, kad ir kitame žmoguje yra tokia pat dvasia, Siela. Pradeda ne tik suvokti, bet kas svarbiau – jausti tai. O jausmams nėra nei atstumų, nei kokių nors barjerų, nes tai jau Jo pasaulio dalis. Žmogus nebegali kaip nors pakenkti kitam, kadangi jaučia tokį žmogų, koks yra iš tikro, dvasia jaučia kitą dvasią.

Iš kur atsiranda, iškyla įvairūs nemalonumai žmogaus gyvenime?

Pirmiausia, dėl savo esmės nesupratimo, o iš čia ir kitų tarpusavio nesupratimo, nesutarimo tarp tokių, kaip jis. Kol žmogaus dvasia dar miega, sėkmingai dominuoja sąmonė. Jei gyvenama tik sąmone, visada atsiranda ir atsiras įvairūs skirtingi požiūrio taškai, vertinimai ir bandymai apginti savo nuomonę. Čia tiktų toks posakis: “Kiek žmonių, tiek ir kelių”, tačiau tikras dvasingumo takelis tik vienas ir tas pats, tik per vidų, per Sielą, per jausmus. Tiesų daug, pas kiekviena savo, tačiau esmė viena.

Žmogaus dualumą galima išreikšti taip: vienoje pusėje sąmonė – kitoje jausmai, vienoje pusėje nemalonumai, skubėjimas, problemos – kitoje taika, gerovė, ramybė ir komfortas. Ir pagaliau, vienoje pusėje grabas ir kančios, kiek čia, tiek ir ten – kitoje laimė, kiek čia, tiek ir ten, po kūno mirties. Manau pasirinkimui gan įtikinamai...

Kokį pirmą žingsnį turi žengti žmogus laimės link?

Kaip žmogus įgyja dvasinę, Meilės būseną?

Pirmiausia, reikia nustoti pavydėti, nustoti vertinti ką nors, teisti, smerkti bet ką. Bent jau nustoti vertinti, tik šališkai stebėti ir analizuoti. Nuo vertinimo visada atsiranda masė problemų pačiam. Tuojau pat išdygsta   velniškas pavydas, nors iš esmės, tai vienas ir tas pats. Bet koks kito vertinimas – teisimas. Tačiau, vertinimas atsiranda nuo nežinojimo. Žmogus nežino kaip kitas įgijo vieną ar kitą daiktą, bet teisia jį, smerkia, slegiant pavydui, arba išaukština. Tačiau, jeigu žinotų, kas vyksta kito viduje, kaip jaučiasi kito dvasia, tikrai neteistų ir nepavydėtų. Kad ir kas nutiktų, nekęsti kitų niekada negalima, nes tai bus saldžiausias jūsų emocijų ir dėmesio kąsis sistemai.

Teisimas ir vertinimas labai lipšnus dalykas, kurio žmogui sunku atsisakyti. Tai nuo vaikystės, per daugelį metų susiformavęs tvirtas sąmonės šablonas, koja kojon einantis su puikybe. Vienas iš efektyviausių sistemos įrankių: “Štai jis toks ir anoks, tik pradedantis, o aš jau pakankamai dvasingas, buvęs aštare, perskaitęs kelias “protingas” knygeles, susapnavęs kažką ir tt.”

Palaipsniui, kai nustojama teisti ir vertinti, kitas priimamas toks, koks yra, su visais trūkumais, negalavimais ir klaidomis. Taip, žinoma gali būti kuo tai nepanašus, kuo tai nepatikti dar dominuojančiai sąmonei, tačiau neužmirškit, kad tai tik jos vertinimas, ne jūsų, ne dvasios-asmenybės, kas jūs ir esate iš tikro.

Tačiau, dėmesį žmogus dažniausiai akcentuoja būtent į kito blogąsias savybes. Tokiu būdu, savo dėmesiu tik dar labiau sustiprina, išryškina tai kitame. Nors niekas nedraudžia pastebėti ir kažką tai gero. Juk bet kuriame yra kas nors normalaus, gero, kad ir kokį juodulį piešia sąmonė. Tas pats asmuo kitose situacijose gal būt pasielgia kaip tikras Žmogus. Juk nėra absoliučiai blogų žmonių, kaip ir nėra žmonių be dvasios, Sielos? Reikia atsiminti, jog kitai dvasiai gal dar sunkiau, sąmonė dar labiau supančiojo asmenybę nei jus. Ir jei dar vis skaitote šį tekstą, vadinasi “sidabrinis siūlelis” nuo Sielos jau apčiuoptas. Jis ir padės išsikapanoti ne tik jums, bet gal ir artimui.

Be jokios išimties, bet kuriame žmoguje galima rasti tai, kas gera. Ir būtent tokiu pagrindu galima pradėti abipusį bendravimą, arba bent jau stenkitės pastebėti tą gerą kitame. Patys sau tuo veiksmu įgysite daug teigiamo.

Žmogus visada keičiasi. Jis nėra koks nors medinis stabas, ar betoninis paminklas, nors ir tie laikui bėgant pastebimai keičiasi. Keičiasi žmogus ir tada, kada matome jame ką tai gera, nes savo dėmesio jėga tai sustipriname. Tuo pačiu ir patys keičiame savo sąmonę, pastebint daugiau gėrio. Matome kitaip nei piešia vien tik sąmonė, o su laiku, gal ir giliau ką tai pajaučiame. Taip po mažu mumyse ir atsiveria intuicinis, jausminis suvokimas. O iš čia ir sekantis svarbus žingsnis arti, suprasti, jausti kitą, na ir galų gale besąlygiškai pamilti žmogų. Pamilti jį kaip dvasią, kaip Dieviškos dalies – Sielos šventyklą, kaip bendrakeleivį į Amžinybę.

Taip ir per sąmone galime sustiprinti gerus santykius su kitu žmogumi. Pagal pasaulio Vienio principą, sustipriname savo gerus jausmus, norą atlikti kažką tai gero kitam, kaip ir jo jausmus atlikti tą patį mūsų atžvilgiu. Dievas – Vienis, esantis daugumoje, tai ir yra esantis gėris kiekviename. Vyksta tarpusavio santykis, tačiau tada jau nėra ir negali būti asmeninio suinteresuotumo, ar kokios naudos.

Toks tarpusavio santykis sudaro tarpusavio vienybę dvasioje ir vienybę su Juo, per Sielą. Kiekvienas atsiveriantis jausmuose, Meilėje, dar labiau sustiprina Dvasišką pradą savyje. Žmogus tampa – Dvasinio pasaulio valios ir jėgos palydovas, nešėjas. O kur per mus tokią pagalbą nukreips Kūrėjas, tai jau jo valia.

Atitinkamai, galim sustiprinti kažką tai negatyvaus, jei skirsime dėmesį demonui, gyvuliškam, savajam “man”. Kuo daugiau teisiame, smerkiame kitą, tuo labiau teisiame patys save. Juk sakoma, kad: “kiekvienas kitas žmogus – tavo paties veidrodis.” Kaip ir  tarybiniame multiplikaciniame filmuke, apie janotą: “Pakanka nusišypsoti tam, kuris upelyje gyvena ir jis pasikeis...”  Nuo vaikystės buvo skiepijami geri santykiai, draugystė, savitarpio pagalba. Pastoviai rodoma ir propaguojama gėris, sąžinė, dorovė. Pamokantys tarybiniai multiplikaciniai filmukai, kad ir dar vienas, pavadinimo nežinau. Jis apie kardą drakonui nugalėti, kurį berniukui atidavė vėžlys, gyvenantis upėje. O po to vėžlys tarė: “Tačiau, tai kardas tik vienam drakonui nugalėti. O ką, yra ir dar vienas?- paklausė vėžlio berniukas. “Taip, jis jau yra. Apsidairyk aplinkui ir tu jį išvysi...” Juk pati didžiausia ir svarbiausia pergalė žmogui, nugalėti savo asmeninį, vidinį drakoną, mintantį dėmesiu, gyvybine jėga.

Dabar tokių filmukų deja neberodo ir nekuria, nes pasikeitė prioritetai, kaip ir pats žmogus. Pasikeitė visuomenės vertybės, žmonija sparčiai materialėja, sparčiai auginą asmeninius drakonus, kurie vis dažniau spjaudosi neapykantos ir pykčio ugnimi, degina viską, kas jų kelyje.

Per TV, o ypač per Lietuvos, taip vadinamus nepriklausomus kanalus, ugdoma, formuojama, ar ne tie patys drakonai? Propaguojantys smurtą, žudynes, karus, kerštą, siaubą ir baimę keliantys filmai. Kas stipresnis, tas ir teisus. Dominavimas, nesantaika, klasta, apgaulės,  “teisingos” vagystės, fizinė jėga, puikybė ir tt. tai populiariausia filmų tematika. Demonstruojamos  laidos propaguojančios kūno priežiūrą, turtus, didybę, ir tt. Visas tas mėšlas skirtas tik tam, kad dominuotų sąmonė, kad kaip norma, kaip šablonas kuo greičiau įsitvirtintų visuomenėje principas: žmogus žmogui – vilkas. Tarp to mėšlo, kuris kasdien kabinamas miegančioms masėms ant ausų, pasitaiko tik vienetai prasmingų kūrinių, ar laidų.

Žmonės nesuprantam, kaip galime bendrauti su meile, kai aplinkui egzistuoja žmogžudžiai, pedofilai, prievartautojai ir tt. Ir pradžioje, tokie žmonės pasiruošę užmušti visus tuos, pagal juos blogus, neatitinkančius šablonų, jog patiems pradėti geriau gyventi. Kaip čia?

O kas tokiais išauklėja, jog blogį galima nugalėti tik tokiu pat, ar net didesniu blogiu, agresija? Ar ne pati visuomenė, kurioje propaguojamas jėgos kultas, dominavimas, kovojant blogiu ir prieš blogį? Kas stipresnis, tas ir teisus. Juk toks pagrindinis devizas materijoje. Ko mokome, ką demonstruojame, tą ir turime pagaliau.

Vaizdumo dėlei, galime paanalizuoti negatyvumo statistiką ir kaip tai susiję su dėmesiu. Kuo daugiau kalbame ir kuo daugiau suteikiame dėmesio narkomanijai, alkoholizmui, nusikaltimams, kuo daugiau visa tai rodoma per masines informacijos priemones, tuo tokių reiškinių tampa daugiau ir daugiau. Argi ne taip?

Savo dėmesiu dar labiau stipriname, sukuriame  atitinkamas energetines minties-formas. Kas daugiausia rodoma? Iš esmės, negatyvas, puikybės ir didybės manija. Pastoviai ieškoma kažkokių tai išorės priešų, grąsinama būsimu užpuolimu, vietoje to, jog su kaimynu dera vystyti draugiškus santykius, dalintis patirtimi. Stengiamasi pateikti įvairūs pareigūnų kivirčai, klasta, savanaudiškumas. O po to dar klausiama, kodėl žmogus tampa tokiu negatyviu? Kas tai gali skatinti?

Pirmiausia, prisotinta žiniasklaida, sužadinanti puikybės jausmą. Tačiau nuo to niekur nedingsi, neatkirsi ir nepašalinsi savo sąmonės. Gyvuliškas pradas - mūsų sudedamoji dalis. Skatinant tai, didėja, plečiasi, kol pagaliau visai užvaldo žmogų. Žmogus integruojasi į tai ir kitaip savęs nebejaučia, nei tik materialia dalimi. Čia vėl kaip tarybiniuose filmukuose apie Karlsoną: “Rodo per TV visokius plėšikus, banditus, o kuo aš blogesnė?”.

Turtingi žmonės, neaiškiu būdu sukaupę turtus, pateikiami kaip pavyzdžiai pamėgdžiojimui, kaip pasididžiavimas ir pasiekimas, net asocijuojama su laime, pagrindiniu tikslu. Vienu žodžiu, tikrosios dvasinės vertybės pakeistos į materialias, dominavimą, valdžios siekimą.

Kasdien matydamas tai, žmogus pradeda galvoti apie tai ir kuo daugiau galvoja, tuo stipriau kuria savyje demoną, kuris vėliau jam vadovauja, pilnai valdo. Į ką įdėtas dėmesys, tas ir stiprinama. Jei žmogus pastoviai mato prievartą, ištisą masę negatyvaus, pastoviai galvoja apie tai, vėliau pajungia dar ir emocijas, kurios tai tik dar labiau sustiprina. Sąmonė, kaip kompiuteris, paleidžia atitinkamą programą, iš kurios išsikapanoti pasiseka ne kiekvienam.

Pradėjus sustiprintai galvoti apie ką nors, dėmesio jėgos dėka, sudaroma atitinkama informacinė sankaupa, minties forma – demonas, kuris ir pradeda žmogų valdyti. Toks žmogus eina ir daro būtent tai, apie ką dažniausiai galvoja, ką mato dažniausiai, kas tampa jam vertybe ir gyvenimo šablonu. Štai jums ir informacijos priemonių formuojamas visuomenės tipas...

Gal vis tik geriau kalbėti ir rodyti tai, kas yra žmoguje gero, pozityvaus: apie sąžinę, garbę, Meilę artimam ir gamtai. Tada žmogus galvos apie gėrį, ne taip kaip dabar. Kai nuo vaikystės mato ginklus, monstriukus ir kitokius “mielus” žaisliukus, skatinančius juose....tikrai ne Meilę.

Kitaip sakant, kokį informacinį lauką sukuriame, tokiame ir bręstame. Kokios sąlygos asmenybei sudaromos, tą ji ir pasirenka, kaip taisyklė. Jei nuo vaikystės mokyti sąžinės, garbės, dorovingumo, tai galų gale toks ir užaugtų žmogus. Patiems reikia pradėti formuoti pozityvą dabar, nekreipiant dėmesio į saujelei niekšų priklausančias masines informacines priemones. Su jais ir taip viskas aišku. Bet kita didžioji masė dar nėra tokia beviltiška banda, einanti paskui aklus piemenis...Juk pabusti gali bet kas ir bet kada, kol gyvas dar.

Pradėkime dabar ir nuo savęs. O kai tokių prabudusių žmonių atsiras daugiau, apsijungę sukurs gėrio informacinį lauką. Taip išdygs kitokios visuomenės daigeliai ir sužydės visa pelkė, kaip iš materijos dumblo pakilsim balti ir švarūs Lotosai.

Auklėkim kartas kitokiu principu, kaip sveikus dvasinės visuomenės narius, suprantančius ir tiesiogiai jaučiančius tokį pat kitą žmogų. Melas išnyks savaime, dėl sąlygų nebuvimo. Kiekvienas taps skaidrus ir šviesus, o sąmonė tarnaus mums, ne mes jai kaip dabar. Tik taip teisingai elgiantis žmonės pajus komfortą, vidinį pakylėjimą, dvasinę ramybę...

Tikras gyvenimas turi nešti tik džiaugsmą ir Laimę. Gyvenimas negali nešti nusivylimų, nelaimių, liūdesio, kančių ir tt, nes tai jau net ne gyvenimas, o – laikinas egzistavimas.

Kada žmogus daugiau pažvelgia į vidų, visada suranda kontaktą su Siela, atsijojant blogus įpročius, neapykantą, negatyvios TV įtaką ir tt. Taip nesunkiai apsinuogina melas, apgaulės ir klasta. Kada žmogus jausmuose, jo apgauti praktiškai neįmanoma.

Minčių švara ir jausminė sudedamoji, leidžia suvokti, kad yra sąmonė – demoniška, velniška sistema ir yra giluminiai jausmai – kontaktas su Dievu. Yra Gyvuliška pusė ir Dvasinė pusė. Jausmai – dvasinė pusė, sąmonė – gyvuliška pusė – trečio kelio nėra. Gyvenimas kaip kopėčios, kuriomis lipi į viršų arba leidiesi į apačią, tačiau jos nėra skirtos poilsiui. Jokiu būdu, jei nelipsi viršun, tai, dėl pasunkėjimo, maudantis mėšle, būtinai nukrisi žemyn.

Žmonės, manantys, jog dvasingumo esmė yra bažnyčių lankyme, maldose nuo proto, ritualų atlikime ir tt –  vienareikšmiškai klysta. Visa tai nei per colį nepriartina prie Dievo pasaulio. Tik kreipimasis į Sielą per jausmus, tik giluminių jausmų ugdymas.

Tai kaip vis tik nukreipti žmogų nuo sąmonės į tikrą dvasingumą?

Tikras dvasingumas, kaip ir tikras tikėjimas neateina pats savaime. Tam reikia vidinių žmogaus pastangų ir yra vidinio darbo rezultatas. Niekas neduodama šiaip sau už nieką, už viską reikia mokėti. Šiuo atveju savo dėmesiu ir paaukoti Gyvuliško prado norus. Tik taip ir niekaip kitaip galim ištūkti iš čia. Tačiau, tai nėra darbas, kuris atliekamas per jėgą, per prievartą. Ir ne toks, kuris atliekamas išorėje.

Taip, pradžioje informaciją žmogus gauna iš išorės. Jos dėka išsirenka viduje, savo jausmuose, Sielos siekiuose. Užsiduoda sau klausimą. “Ką aš galiu Dievui duoti? Juk visas šis pasaulis ir taip jo?” Ir randa atsakymą savyje.

Nors aklai tikintieji dogmomis toliau meldžiasi, per sąmonę sakydami: “Duok, Duok, Duok...”  Pavyzdžiui, tai būtų tas pats, jei atėjęs į svetimus namus imu puodelį ir sakau šeimininkui: “aš jį aukoju tau, o tu duok man už tai dar daugiau”. Imi iš Jo ir siūlai vėl Jam atgal, prašant už tai daugiau... Tai absurdas. Juk viskas čia ir taip Jam priklauso.

O ką mes galime duoti iš tikro? Nieko, apart Meilės ir padėkos Jam, bent jau už tą trumpalaikį, bet labai vertingą suteiktą egzistavimą.

Tokia tiesa, besąlyginė Meilė niekada nieko nereikalauja mainais. Ji paprasčiausiai yra arba jos nėra. Tai vidinis jausmas, būsena, nesiremianti į nieką išorėje. Dievas tiek daug davė, jog mes nors lašelį turi Jam grąžinti. Grąžinti tos Mielės, kurią Jis mums duoda prajausti. Taip ir vyksta kontaktas su Juo. Dievas, tai – Meilė ir kada Ji pas mus yra, vadinasi mes Jame ir Jis mumyse. Mes Meilėje ir Meilė mumyse – tai ir yra dvasinis kontaktas. Tai ir yra tikras dvasingumas. O ne nuolankumas iš baimės, kaltės jausmas. Jam nereikia nei vergų, nei tarnų, tik mūsų subrendusio Meilės atsako.

Tačiau daugelis elgiasi kaip tame krišnaitų anekdote: Ateina žmogus į svečius ir sako:” Klausyk, man nepatinka, kad tavo sofa ir vaza ten stovi. Aš noriu čia viską pakeisti.” Ir pradeda viską keisti, o šeimininkas nesupranta kas čia vyksta. Svečias keičia, keičia ir keičia, o po to klausia: “ Ei, klausyk šeimininke, o tu aplamai ar čia?”.

Tokių išsireiškimų tenka girdėti ir plačiai visuomenei  žinomų žmonių tarpe. Pavyzdžiui taip: “Tu esi neteisingas ir pas mane Tau dar daug klausimų”. Taip atsakoma į klausimą: “Ką norėtum pasakyti Dievui jei Jį sutiktum?”  Atsako tie, kuriuose puikybė lipa per kraštus, Poznerio laidų pabaigoje.

 

Ką sakome savo vaikams, kai jie pareiškia mums pretenzijas? Juk protingas tėvas visada duoda vaikui ne tai ko jam norisi, o tai, ko jam būtiniausiai reikia. Tačiau, esant puikybėje manome, jog “Jis mums kažką tai skolingas, ko tai nedavė, neteisus ir tt.” Tik įsiklausykite, Dievas ką tai skolingas?  O ar neduoda Jis pagal tikėjimą mūsų tai, kas reikalinga, kad pagaliau subręstume ir išaugtume iš tų vaikiškų trumpikių, supratę, kad yra pasaulis ir už smėlio dėžės ribų?

Juk probleminės situacijos irgi matyt yra reikalingos ar ne?

O kaip jos atsiranda tos situacijos? Todėl, kad elgiamės ne taip, kaip turime elgtis. Taip ir atsiranda įtemptos situacijos. Patys sau sukuriame tokias situacijas, dėl kurių vėliau pergyvename ir už jas dar keikiame kaip visada Kūrėją. Tačiau, problemas kuriame patys savo neteisingu pasirinkimu, laisvai, nieko neverčiami, o vėliau bandome perkelti atsakomybę kam nors kitam...

Po to bėgame į šventyklą ir prašome: “duok, išspręsk mano problemas”. Palaukite, o kas gi jas sukuria? Jei jau atrišote ir paleidote ką tai negero šiame pasaulyje, patys tai ir užriškite. Vėl grąžinkite save į tą gerovės būseną iš kokios išėjote savo noru. Grįžkite į kelią, nuo kurio nugrybavote. Tik tikrame kelyje yra ramybė, vidinės vienybės būsena, džiaugsmas, laimė ir tt.? Grąžinkite visa tai sau patys nieko neprašydami ir nelaukdami kaip dovanos.

Prašyti to nereikia, tuo labiau, jog niekas ir neduos. Tai mūsų pačių jėgoms. Jei duodama kokia tai gyvenimiška situacija, visada duodamos ir jėgos tam išspręsti. Pusiausvyra yra visur ir visada, toks dėsnis, negausi to, ko pats negali išspręsti. Pagal tokius dėsnius egzistuoja visas pasaulis. Jei yra situacija, vadinasi yra ir jėgos ją išspręsti. Tai ženk pagaliau tą žingsnį savarankiškai, neprašyk ir nelauk kol tave už pakarpos kas nors prisikėlęs ar nušvitęs ištrauks. Juk tu jau visa tai supranti ir pats.

Apibendrinant, galima pasakyti štai taip. Tikroji dvasingumo jėga – giluminiai jausmai, meilė ir padėka Dievui, o visa kita – nuo “nelabojo”, nuo sistemos. Būtent jausmai svarbiausia, nes jie visada būna švaroje, kaip tyras vandens šaltinis, tekantis iš Sielos gelmių. Tokių ketinimų švara, nenuspalvinta jokiais egoistiniais norais. Yra tik švara. Už visa tai ką darai, pačiam tau nieko jau nereikia, nėra jokių asmeninių suinteresuotumų.  Juk tikra Meilė ir yra tai – kas nenuspalvinta jokiais asmens norais, nei kūniškais geismais, nei kokiomis ateities viltimis, jog kažką būtinai gausi. Darai tokioje švaroje, kokioje esi tik giluminių jausmų būsenoje. Ir apart Meilės, mes Jam nieko negalim duoti. Ką patys savo viduje aptinkame ir kas nepriklauso šiam pasauliui, tą Jam ir galime duoti, tik dar labiau subrandinę dėmesiu. Už suteiktą amžinos gyvybės sėklą, galim grąžinti sunokusį Meilės vaisių.

Kai žmogus išmoksta persijungti į vidinę savo sudedamąją, matant save tikrąjį, tada ir prajaus Dievą savyje, būtent prajaus, o ne suvoks, ar supras ribotu protu. Pats pamatys kur beprasmiai eikvojo savo dėmesio jėgą ir kaip tai negailestingai dabar daro kiti. Tada nekils noras pykti ar dominuoti prieš ką nors, kaip daugiau žinančiam, o norėsis atjausti ir padėti dvasiai kaip dvasia.

Kodėl įvyko žinių pakeitimai mokyklose prie šventyklų?

Todėl, kad tikros žinios, kaip ten nebūtų, tačiau po mažu išnyko, o tai, kas pateikiama dabar, tėra tik jų likučių labai iškreipta forma. Jeigu tikros žinios būtų visada ir žmogus gautų jas nuo vaikystės, tai žymiai lengviau priimtų jas, nes vaikai tiek neturi prigyventų šablonų ir nuorodų nuo sąmonės, kurias reikia laužyti suaugusiam, siekiant įgauti švarą ir nešališkumą.

Vaikas užaugtų su vidiniu dvasiniu pagrindu. Ir iš tokios padėties pats teisingai įvertintu situacijas, pasaulį, veiktų teisingai ir judėtų reikiama linkme. Nepapultų į sudėtingas gyvenimiškas situacijas, kadangi gyventu pagal dvasinio pasaulio dėsnius, nepažeidžiant jų niekada. Gyventų pagal sąžinę, orumą, dorovę, judėtų tik į dvasingumo pusę. Nusistatytų teisingą gyvenimo tikslą iš karto, suvoktų tikrą egzistavimo prasmę. Taip atsiranda stimulas gyventi Gyvu, skatina mokytis gyventi iš tikro, ne tik  sparčiai ruoštis mirčiai, laikiname iliuzijų žaidime.

Iš esmės, juk daugelis ir egzistuoja tik tam, kad greitai įvykdyti visus primestus visuomenės šablonus ir numirti, jog po to, kažkur ten, už grabo lentos, įgauti kokį tai gyvenimą, jei pasiseks.

Tačiau toks aklai tikintis nesupranta ir nenori suprasti, nes taip nepatogu, tingisi, jog tą būsimą gyvenimą pirmiausia reikia užsitarnauti čia egzistuojant. Įrodyti kad esi vertas Jo. To tikrai negausi, tik beprasmiai egzistuojant gyvu lavonu.

Kas tai yra sąžinė? Tai kaip tik ir yra tas giluminis-dorovinis dėsnis, pagal kurį turime gyventi. Dėsnis, iš dvasinio pasaulio, pagal kurį žmogus yra vertinamas Ten. Tai pirmiausia vidinis jausmas, į ką žmogus ir turi remtis veiksmuose. Ką tai daro ir jaučia, teisingai ar ne, ar vykdo Dieviškumo dėsnius, ar ne. Jei jų nevykdo, jaučia sąžinės graužatį, diskomfortą, slegia iš išorės į vidų. Kaip svastika, besisukanti prieš laikrodžio rodyklę. Kada daro teisingai, jaučia vidinį pasitenkinimą, komfortą, laisvę, kuri tik plečiasi. Kaip svastika, besisukanti pagal laikrodžio rodyklę. Kada daro teisingai ne dėl savęs, o atiduoda, veikia kitų žmonių labui. Jaučia tame pasitenkinimą, jam nuo to tik  gera. Visa tai pirmiausia vidinės savybės, vidiniai jausmai, kaip katalizatorius. Kaip koks navigatorius, kuris nurodo ar teisingai elgiasi. Eini teisingai, jauti komfortą, nukrypsti nuo dėsnio, nuo dvasingumo, tuojau pat sužinai, graužatis, slėgimas ir tt. Žinoma dar reikia ir klausytis Sąžinės. Gyventi tik pagal sąžinę. Taip, ji gal kartais ir labai tyliai sako, bet jeigu įsiklausysime, tai yra, jei dėmesys visą laiką vidiniame, vidiniuose jausmuose, suprasim, kaip iš tikro reikia elgtis teisingai bet kokioje situacijoje. Na o jei to nesuprasim, gausim situaciją dar kartą, tik sunkesnę, kad būtų įtikinamiau.

Juk ant kiek komfortiškiau gyventi, kai su žmogumi esi  draugiškuose santykiuose. Kada nėra ko su juo dalintis, kada pasiruošęs padėti kiekvieną minutę ir jis lygiai taip pat gyvena. Visiems visko užtenka.

Jei visi žmonės, su skirtingais sugebėjimais ir patirtim siekia vieno ir to paties, apsijungia dvasingumo siekime – tai pas juos ir tikslas vienas, nėra ko dalintis. Nereikia kovoti už dominavimą. Pas visus vienas tikslas – dvasinis.

Meilė yra viskame. Konfliktų pas mus iš vis neturi iškilti. Ir štai tokią visuomenę, kuri kažkada tai jau buvo, galima sukurti dabar, tereikia apsisprendimo ir noro.

Kodėl mums vėl neatgaivinti to? Juk tam yra viskas kas būtina. Tiesiog imti ir pradėti taip bendrauti, taip gyventi. Taip įgysime masę draugų ir galimybių pagalbai vienas kitam. Visi neišsprendžiami klausimai dings kaip rūkas, pašvietus dvasingumo saulei.

Nepriklausomai kas jis ir kur jis, kiekvieno žmogaus  galutinis egzistavimo tikslas vienas ir tas pats – Amžinas gyvenimas. Gyvenimas dvasioje. Taip, mes, mūsų kūnai dabar tirmątėje erdvėje, todėl ir yra nepasitenkinimai, todėl kad tai dar nėra tikras gyvenimas. Tik laikinas egzistavimas kovoje už kokius nors resursus. Tačiau bet kokios kovos būtinumas dingsta, jei savo viduje žmogus aptinka amžiną gyvenimą. Jis visiškai ramiai, be mirties baimės, pereis į kitokį pasaulį, turėdamas patirtį ir žinodamas kas ten jo laukia.

 

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 717 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.6/8
Viso komentarų: 1
1 Gėlė   (30.04.2016 11:17)
http://psichika.eu/blog/niekas-nieko-neprivalo/

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Balandis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0