Kelias į mirtį

1982 metais aš miriau nuo nepagydomo vėžio. Vėžio stadija buvo gana sunki ir chemijos terapija, kurią man galėjo tada pasiūlyti, vertė vis daugiau mane panašėti į daržovę. Man buvo likę gyventi 6-8 mėnesiai. 70-tais mus užgriuvo informacijos lavina ir aš labai pergyvenau dėl ekologinės krizės, branduolinės grėsmės ir t.t. O kadangi su dvasingumu mano reikalai buvo nekokie, aš padariau išvadą, kad gamta padarė klaidą, nes mes tai ir buvome vėžio augliu ant planetos kūno. Aš nemačiau išėjimo iš visų tų problemų, kurias mes patys sukūrėme Žemėje. Aš suvokiau visą žmoniją kaip vėžį, nes tas pats buvo ir pas mane. Ir tai mane žudė.

Būkite atsargūs su savo pasaulio suvokimu. Jis turi atgalinį ryšį, ypač jai jūsų požiūris negatyvus. Aš turėjau labai negatyvų suvokimą. Tai ir atvedė mane prie mirties. Išbandžiau visas alternatyvios medicinos rūšis, bet veltui. Tada aš nusprendžiau, kad tai, tarp manęs ir Dievo. Tikrovėje, aš jo niekada nebuvau matęs ir nesikreipęs į jį.

Iki to laiko, aš neturėjau dvasinio išsivystymo. O dabar, ligos metu, kreipiausi į dvasinį vystymąsi ir alternatyvų gydymąsi. Aš pasiruošiau perskaityti viską, kas įmanoma ir skubiai pasiruošti šiuo klausymu, ne nenorėjau siurprizų toje pusėje. Ir taip aš pradėjau skaityti filosofinę literatūrą, studijuoti religiją. Visa tai buvo labai įdomu ir davė vilčių, kad kitoje pusėje kažkas tai yra.

Iš kitos pusės, aš buvau nepriklausomas menininkas ir neturėjau draudimo. Visos mano santaupos išėjo į tyrimus, taip kad aš prieš mediciną atsidūriau be draudimo. Man nesinorėjo, kad mano šeima patirtų finansinių nuostolių ir nusprendžiau susidoroti su tuo savarankiškai. Pastovių skausmų nebuvo, bet aš kartas nuo karto prarasdavau sąmonę. Dėl to, aš nedrįsau vairuoti automobilio.

Galų gale aš atsidūriau hospiso globoje. Pas mane buvo slaugė iš hospiso. Pats Dievas pasiuntė man tą angelą, kuris praleido su manimi paskutines dienas. O tai trūko 18 mėnesių. Man nesinorėjo vartoti daug vaistų, nes aš, pagal galimybes, norėjau išlaikyti aiškią sąmonę. Bet vėliau atėjo tokie skausmai, kad rodėsi be jų daugiau nieko neegzistuoja. Laimei tai trūko tik keletas dienų.

Dievo Šviesa

Atsimenu, kad prabudau 4.30 ryte namuose ir supratau – tai pabaiga. Būtent tą dieną aš turiu mirti. Todėl aš pakviečiau draugus ir atsisveikinau su jais. Po to aš pažadinau slaugę ir pasakiau jai apie tai. Pas mane su ja buvo asmeninis susitarimas, kad ji paliks mano kūną ramybėje 6 valandoms, nes patys įdomiausi dalykai prasideda būtent tuo momentu. Ir aš užmigau.

Sekanti, ką aš atsimenu, tai tipinės priešmirtinės patirties pradžia.

Netikėtai aš suvokiau, kad  atsikėliau, bet kūnas liko lovoje. Aplinkui buvo tamsa. Be kūno jautiesi žymei gyvybingesnis ir judresnis iki tokio laipsnio, kad aš mačiau kiekvieną namo kambarį ir namo stogą, viską, kas randasi po namu ir aplink.

Sužibo Šviesa. Aš atsisukau į ją. Šviesa buvo tokia, kaip ją aprašė tie, kurie pergyveno priešmirtinę būseną. Ji buvo tokia Didinga. Ji buvo juntama: jūs visi ją jaučiate. Ji traukia, pas jus atsiranda noras eiti prie jos, kaip pas artimus, tėvą ar motiną ant rankų. Kada aš pradėjau judėti link Šviesos, intuityviai aš supratau, kad jei aš įeisiu į šviesą, aš tapsiu miręs. Todėl, judėdamas susitikimui su ja, aš paprašiau: "Prašau, dar minutėlę, užsilaikykime sekundei čia. Aš noriu pamąstyti apie tai. Aš norėčiau pasikalbėti su tavimi, prieš man įeinant”.

Mano nuostabai, viskas sustojo akimirksniu. Jūs gerai valdote savo priešmirtinę būseną. Nepanašu kad jūs būtumėte ant Amerikietiškų kalnelių. Taip mano prašymas buvo priimtas ir pas mane įvyko bendravimas su Šviesa. Šviesa toliau kaitaliojosi, priimdama Jėzaus, Budos, Krišnos, mandalos ir kitų architipų, simbolių formas.

Aš paklausiau Šviesos: "Kas čia vyksta? Prašau, Šviesa paaiškink. Aš iš tikro noriu sužinoti šio vyksmo esmę”. Iš tikro aš nekalbėjau, bendravimas vyko telepatiškai. Šviesa atsakė man, kad informacija, kurią aš gavau, sudaro tai, kad mūsų tikėjimas formuoja atgalinį ryšį, kada mes stosime pieš Šviesą. Jei jūs buvote budistas, kataliku ar fundamentalistu, jūs gaunate savo esybės informacinį atvaizdą. Pas jus yra šansas pažiūrėti į tai, ištirti, bet daugumas žmonių taip nedaro.

Iš to kaip Šviesa pasireiškė, aš suvokiau, kad tai mūsų Aukščiausiojo Aš matrica. Aš galiu tvirtinti kad Šviesa virto matrica, žmogiškų sielų mandala ir aš mačiau mūsų Aukščiausiąjį Aš, jis kiekviename iš mūsų yra matrica. Tai taip yra vedliu prie Šaltinio; kiekvienas iš mūsų prasideda tiesiai nuo Šaltinio. Pas visus mus yra Aukštesnysis Aš, ar Viršsiela, kaip mūsų būtybės dalis. Ji atsivėrė man tikroje savo ergetinėje formoje. Mūsų Aukščiausiąjį Aš galima aprašyti kaip ryšio kanalą, nors jis neatrodo taip, bet tai tiesioginis ryšys su Šaltiniu. Mes visi tiesiogiai surišti su Šaltiniu.

 Taigi, Šviesa parodė man matricą, Aukštesnysis Aš ir aš suprato, kad visi Aukštesnieji Aš surišti į vieną esybę, visa žmonija – vientisa esybė, mes iš tikro viena ir ta pati būtybė, skirtinguose aspektuose, bet viena. Tai nepriklauso vienai kažkokiai religijai. Tas vaizdinys atėjo kaip atgalinis ryšys. Aš mačiau žmogiškų sielų mandalą. Ir tai buvo nuostabiausia iš to, ką aš kada nors mačiau. Tai buvo taip sudominančiai. Tai buvo panašu į visą meilę, kurios jūs taip trokštate ir tai buvo ta meilė, kuri išgydo, sutaiko, atnaujina.

Aš paprašiau Šviesos tęsti paaiškinimą, kad geriau suprasti Aukštesnįjį Aš. Aplink mūsų planetą yra kažkas panašaus į tinklą, su kuriuo surišti visi mūsų Aukštesnieji Aš. Tai panašu į didelę kompaniją, mūsų plonajame informaciniame energijų lygyje, galima pasakyti dvasiniame lygyje.

Po kelių akimirksnių, aš paprašiau tolimesnio paaiškinimo. Aš norėjau sužinoti kaip sudaryta Visata. "Aš pasiruošęs, vykstame”- pasakiau aš. Šviesa vėl virto į mūsų planetos žmogiškų sielų mandala, gražiausia, kas gali egzistuoti pasaulyje. Toje nuostabioje mandaloje aš pastebėjau, kad visos sielos, pagal savo esmę ir kilmę, yra nuostabios. Mes patys nuostabiausi sutvėrimai. Žmogiška Siela, žmogiška matrica ir kiekviena dalis to, ką mes visi kartu sudarėme – absoliučiai fantastiška, grakštu, neįprasta – kiekviena dalelytė.

Aš net negaliu išsireikšti žodžiais, kaip tai pakeitė mano požiūrį į žmoniją. Aš pasakiau: " O Dieve, aš net neįtariau, kad mes tokie visi nuostabūs.” Visuose lygiuose, aukštuose ir žemuose, įvairiose formose – mes patys nuostabiausi sutvėrimai. Aš buvau labai nustebintas tuo, kad nė vienoje sieloje neradau blogio. Aš paklausiau: "Kaip taip gali būti?” Sekė atsakymas, kad savo pagrinde nė viena siela neturi pykčio. Siaubingi dalykai, kurie vyksta su žmonėmis, gali priversti juos daryti blogį, bet jų sielose blogio nėra. Viskas, ko ieško žmonės, kas juos palaiko, tai meilė – pasakė Šviesa. Meilės nebuvimas juos ardo.

Atrodo Šviesa toliau man pasakojo paslaptis, kai aš paklausiau:

"Ar tai reiškia, kad pasaulis bus išgelbėtas?” Po to, vamzdiniu balsu, su spirale besisukančių ugnelių liūtimi, Šviesa atsakė: "Atsimink ir niekada neužmiršk: tu gelbėji, atstatai ir išgytai save pats. Taip yra visada. Ir visada bus taip. Jūs iš pat pradžių sukurti su šituo sugebėjimu.”

 Tuo momentu aš supratau netgi dar daugiau. Aš supratau, kad mes JAU IŠGELBĖTI ir mes išgelbėjome save patys, nes buvome sukurti su įdėta savi-korekcija, kaip ir visa Dieviška Visata. Tuo ir pasireiškia antras prisikėlimas. Aš padėkojau Šviesą ir Dievą iš visos širdies. Geriausia, kas man tada atėjo į galvą, pasakyti padėkos žodžiai: "O Dieve, o neįkainuojama Visata, o Aukščiausiasis Aš, aš myliu savo gyvenimą.” Atrodė, kad Šviesa įkvepia mane vis giliau. Buvo pojūtis, tarsi ji mane prarijo galutinai. Šviesos meilė neaprašoma...

Aš įėjau į kitą realybę, žymiai tobulesnę, nei prieš tai. Tai buvo galingas Šviesos srautas, neribotas, bet pilnas Gyvenimo Širdyje. Aš paklausiau kas tai buvo. Šviesa atsakė: "TAI GYVENIMO UPĖ. Atsigerk iš jos kiek nori”. Aš taip ir padariau. Aš padariau vieną didelį gurkšnį, paskui dar vieną. Atsigerti pačio gyvenimo. Tai sukėlė nuostabą. Po to Šviesa pasakė: "Tu turi norą?” Ji viską apie mane žinojo ir praeitį, dabartį ir ateitį. "Taip”, aš pašnibždėjau.

Aš paprašiau apžiūrėti likusią Visatą; už musų Visatos ir visų žmogiškų iliuzijų. Šviesa pasakė, kad aš galiu vykti Sraute. Aš taip ir padariau, buvau perneštas per Šviesą į tunelio galą. Išgirdau labai minkštų sprogimų seriją. Koks greitis. Atrodė kad tolstu, gyvenimo Tėkmėje, raketos greičiu. Mačiau kaip už manęs liko Žemė. Saulės sistema, visame savo gražume, praskriejo ir dingo už manęs. Per galaktikos centrą skridau greičiau šviesos greičio, pakeliui sugaudamas žinias. Sužinojau kad ši galaktika ir visa Visata pripildyta daugybe gyvybės formų. Aš mačiau daug Pasaulių. Gera naujiena: mes ne vieniši šioje šioje Visatoje.

Kol skridau šioje sąmonės Tėkmėje per galaktikos centrą, jis pradėjo plėstis į įspūdingas fraktalinės energijos bangas. Galaktikos superklasteriai, su savo senovės išmintimi, praskrido šalia. Iš pradžių man pasirodė, kad aš skrendu šiaip sau, keliauju. Bet po to  supratau, kad Tėkmė pradėjo plėstis, mano sąmonė irgi išsiplėtė, kad aprėpti viską šioje Visatoje. Visa pasaulėdara skrido pro šalį. Tai buvo neįsivaizduojamas stebuklas. Aš iš tikro buvau Stebuklingas Kūdikis, kūdikis Stebuklų Šalyje.

Rodėsi, kad visi Visatos pasauliai praskrido šalia, šviesos greičiu. Netikėtai atsirado antra Šviesa. Ji sklido iš visų pusių ir buvo kitokia. Šviesa buvo pačio aukščiausio dažnio. Aš išgirdau keletą minkštų garso iškrovų. Mano sąmonė išsiplėtė ir susijungė su visa  Visata.

Kaip tik aš įėjau į antrą Šviesą, aš suvokiau, kad peržengiau Tiesą. Tai patys tiksliausi žodžiai, apibūdinti tą būseną, tuo metu, bet pasistengsiu dar paaiškinti. Kai aš įėjau į antrą šviesą, atsidūriau visiškoje tyloje, absoliučioje ramybėje. Mačiau ir suvokiau beribę Amžinybę.   

Aš buvau tuštumoje – Vakuume. Buvau periode iki didžiojo sprogimo, iki kūrimo pradžios. Aš perkirtau laikų pradžią – Pirmą Žodį, Pirmą Vibraciją. Buvau Kūrinijos centre. Tai buvo tarsi prisilietimas prie Dievo veido. Tame nebuvo religinių jausmų. Paprasčiausiai aš buvau vienas prieš vieną su Absoliučiais, Gyvenimu ir Sąmone.

Kada aš kalbu, kad mačiau ir galiu suvokti amžinybę, turiu omenyje tai, kad stebėjau, save generuojantį, pasaulio susikūrimą. Tai neturėjo nei pradžios nei pabaigos. Besiplečianti sąmonė, mintis taip? Mokslininkai suvokia Didįjį sprogimą kaip pradžią, vienintelį veiksmą, atvedusį prie Visatos sudarymo. Aš mačiau kad Didysis Sprogimas tai tik vienas iš begalybės Didžiųjų Sprogimų, begalybėje ir vienu metu sudarantys Visatas. Vienintelis, žmogiškame supratime tinkantis, palyginimas gali būti superkompiuterio sukuriami vaizdiniai, panaudojant geometrinių lygybių trupmenas.

Senovėje žinojo apie tai. Jie sakė, kad Tėvas periodiškai sukuria Visatas, iškvėpdamas ir išardo įkvėpdamas. Tas epochas vadino Jugomis. Šiuolaikiniai mokslininkai pavadino tai Didžiuoju Sprogimu. Aš buvau absoliučiai švarioje sąmonėje. Galėjau matyti ir suvokti visus Didžiuosius sprogimus ar Jugas, sukuriančius ar naikinančius save. Akimirksniu įėjau į jas visas, vienu metu. Aš mačiau kad kiekviena, netgi pati smulkiausia pasaulėdaros dalis, turi savybę kurti. Tai sunku paaiškinti. Pas mane iki šiol trūksta žodžių.   

Kad asimiliuoti visa tai, ką aš išgyvenau Vakuume, man prireikė kelerių  metų. Dabar aš galiu teigti, kad Vakuumas dar mažiau nei Niekas ir daugiau nei viskas, kas egzistuoja. Vakuumas – tai absoliutus nulis; chaosas – formuojantis visas galimybes. Ta Absoliuti Sąmonė žymiai daugiau nei Visatos protas.

Kur gi randasi vakuumas? Aš žinau. Vakuumas visko viduje ir išorėje. Jūs tiesiog dabar gyvenate vakuumo viduje ir išorėje, vienu metu. Jums nereikia niekur eiti ar mirti, kad jį pasiekti. Vakuumas randasi tarp visų fizinių pasireiškimų. Tai erdvė TARP ATOMŲ IR JŲ DALELIŲ, elektroninių debesų. 

 Šiuolaikinis mokslas pradėjo tirti tą erdvę. Jie tai pavadino nuliniu tašku.(Virgio trigrašis: apie tai gali paskaityti plačiau http://www.kvantinemagija.lt/permainu-fizika.html) Kada jie bando jį išmatuoti, jų instrumentai rodo virš mato ribų, arba kaip sakoma rodo į begalybę. Pas juos nėra būdo tiksliai išmatuoti begalybę. Ir jūsų kūne ir Visatoje yra ta nulinė kosminė erdvė.  Tai, ką mistikai vadina tuštuma, iš tikro nėra tokia. Vakuumas pripildytas energijos, įvairios rūšies energijomis, kuri sudaro viską ką mes turime. Viskas nuo Didžiojo sprogimo pradžios yra vibracijos.

Ir taip, Kūrinija yra Dievas, išreiškiantis savo Dieviškąjį Aš visais įsivaizduojamais būdais, nepertraukiamame judėjime, begaliniam savęs tyrinėjime per kiekvieną iš mūsų. Per kiekvieną plaukelį jūsų galvoje, per kiekvieną medžio lapelį Dievas tyrinėja save. Aš pradėjau suprasti, kad viskas kas yra – tai Jis Pats, kartu su jūsų ir mano Aukščiausiuoju Aš. Visa tai – Aukščiausiasis Aš. Štai kodėl jis žino, kada nukrenta kiekvienas lapelis. Tai įmanoma todėl, kad kur jūs bebūtumėte, ten ir Visatos centras. Tame yra Dievas ir jis Vakuume.

Kada aš tyrinėjau Tuštumą ir pasaulėdarą, aš buvau ne laike ir erdvėje, kaip mes juos suvokiame. Toje išplėstoje būsenoje, aš aptikau kad Kūrinija yra Absoliutus, Švelnus Kūrinys, ar Dievu, nusileidžiančiu žemyn, patyrimo įgijimui. Pati tuštuma neapdalinta patirtimi. Tai būsena  prieš gyvybę, iki pirmos vibracijos. Dievas daugiau nei gyvybė ir mirtis.

 Aš buvau vakuume ir suvokiau viską, kas kažkada buvo sukurta. Buvo labai panašu, kad viską mačiau Dievo akimis. Aš tapau Dievu. Netikėtai nustojau būti pačiu savimi. Dar kartą galiu pakartoti, žiūrėjau Dievo akimis. Aš sužinojau, kam egzistuoja kiekvienas atomas, galėjau matyti ir suprasti viską. Įdomu kad įėjau į Vakuumą ir išėjau iš jo su supratimu, kad Jis ne ten. Dievas čia. Štai tokie reikalai.

Nuo to nesibaigiančios žmonijos paieškos: eiti kažkur tai Dievo paieškoms. Ir visa tai į ką mes dabar įkūnyti yra Dievo savęs tyrinėjimas per mus. Žmonės per daug užsiėmę bandymais tapti Dievu, jie turi suprasti, kad jie jau Dievai ir Dievas tampa mumis. Štai kur esmė.

Aš supratau tai ir baigiau tyrinėti Tuštumą, panorėjau grįžti į Kūriniją, Jugą. Pasirodė tai padaryti labai paprasta. Vėl perėjau per antrą Šviesą ar Didįjį  Sprogimą, klausant minkštus iškrovos garsus. Sąmonės sraute, perskridau visas pasaulėdaras. Ir kas tai buvo per skrydis. Galaktikos superklasteriai kiaurai perėjo mane.

Praėjau mūsų galaktikos centrą, kuris pasireiškia kaip didelė Juoda Skylė. Juodos skylės yra grandioziniai procesoriai ar Visatos recirkuliatoriais. Ar jūs žinote kas randasi kitoje Juodosios Skylės pusėje? Mes randamės, mūsų galaktika, kuri buvo reprodukuota iš kitos Visatos. Pagal savo bendrą energetinę formą galaktika atrodo kaip fantastinė žiburėlių sankaupa. Visa, šios pusės Didžiojo sprogimo energija yra Šviesa. Kiekvienas subatomas, atomas, planeta, žvaigždė ir net pati sąmonė –  viskas sudaryta iš Šviesos ir turi Šviesos dažnį. Šviesa – gyva materija. Ir viskas sudaryta iš Šviesos, netgi akmenys. Todėl viskas gyva. Viskas padaryta iš Dieviškumo Šviesos; viskas turi protą.

Meilės Šviesa

Aš dar vis skridau Tėkmėje ir galėjau stebėti Šviesos artėjimą.  Pažinau, tai buvo pirmoji Šviesa, Aukščiausiojo Aš matrica, mūsų saulės sistemos Šviesa. Po to šviesoje atsirado pati sistema, lydima vieno iš tų minkštų iškrovos garsų. Mačiau kad mūsų Saulės sistema – tai didelis vietinis kūnas. Tai mūsų kūnas ir mes žymiai didesni, nei galime sau įsivaizduoti. Ir taip, mačiau kad saulės sistema – tai mūsų kūnas ir aš jo dalis, Žemė -  tai didi būtybė ir mes – jos dalis, kuri tai suvokia. Mes ne viskas – mes tik dalis jos ir ji tai žino.

Aš mačiau visą energiją, kurią generuoja mūsų saulės sistema, tai nuostabus šviesos paveikslas.  Girdėjau Sferų Muziką. Mūsų saulės sistema, sudarant visus dangaus kūnus, generuoja unikalią šviesos matricą, garsą ir vibracijas. Kitų žvaigždinių sistemų išsivysčiusios civilizacijos, gali nustatyti gyvybę Visatoje, pagal vibracijas ir matricos energetinius atspaudus. Tai vaikiškas žaidimas. Žemės Stebuklingas Kūdikis (žmogiška būtybė) sukuria daug garsų, kaip vaikai, žaidžiantis Visatos galiniame kieme.

Aš skridau Sraute tiesiai į Šviesos centrą.Pajutau Šviesos apkabinimą, kada ji priėmė mane į savo kvėpavimą, po to pasigirdo dar vienas švelnus iškrovos garsas. Aš buvau toje Didingoje Šviesos Meilėje, su mane perskrodžiančiu gyvenimo Srautu. Aš turiu dar kartą pakartoti, kad tai labiausiai mylinti, nesmerkianti Šviesa. Tai pats idealiausias Gimdytojas, Stebuklingam Kūdikiui. "Kas toliau?”- pasidomėjau aš.

Šviesa paaiškino, kad mirties nėra, mes nemirtingos būtybės. Mes gyvename amžinai. Aš supratau, kad mes esame natūralios, gyvos sistemos dalimi, atkuriančiai save begalybėje. Man nepasakė kad turiu grįžti. Bet žinojau – tai būtina. Tai natūraliu būdu išteka iš to, ką aš mačiau. Nežinau kiek laiko prabuvau su Šviesa, Žemės laiku. Bet atėjo momentas, kada supratau, jau gavau atsakymus į visus savo klausymus ir mano sugrįžimas arti.

Kada aš sakau, kad į visus mano klausymus atsakė, turiu omenyje, kad į visus savo klausymus gavau atsakymą. Pas kiekvieną žmogų savo gyvenimas ir savo klausymai. Kai kurie klausymai universalūs, bet kiekvienas iš mūsų pažįstą gyvenimą savo unikaliu keliu. Tai yra skirtingos gyvybės formos, pradedant kalnais ir baigiant medžio lapeliais. Tai labai svarbu visiems mums šioje Visatoje, todėl kad viskas sudaro Didelį Paveikslą, Gyvybės visą pilnumą. Mes esame Dievas, tiriantis save begaliniame Gyvybės Šokyje.

Grįžimas į Žemę

Kada aš pradėjau grįžti prie gyvenimo ciklo, man neatėjo į galvą ir man nepasakė, kad aš turiu grįžti į tą patį kūną. Aš pilnai pasitikėjau Šviesa ir Gyvenimu. Kada Srautas susiliejo su didžiąja Šviesa, aš paprašiau išsaugoti atmintį, apie atvirumus ir apie viską, ką sužinojau šioje pusėje.

Atsakymas buvo nuostabus. Tai tarsi bučinys sielai.

Aš perėjau per šviesą vėl į vibruojančią realybę. Visas procesas pasikartojo su informacijos papildymu prie tos kurią gavau. Aš grįžau namo ir gavau inkarnacijos pamoką. Man atsakė į klausymus: "Kaip tai veikia?”, "Kaip tas dirba?”. Aš žinojau kad man būtina persikūnyti. Žemė tai didžiulis energetinis procesorius ir individuali sąmonė evoliucionuoja iš jos kiekviename iš mūsų.

Pirmą karta aš pagalvojau apie save kaip apie žmogų ir buvau laimingas. Iš to ką aš sužinojau, aš buvau laimingas jausti save paprasčiausiu atomu šioje Visatoje. Paprastu atomu. Būti Dievo žmogiškąja dalimi... tai pati fantastiškiausia palaima. Tai ir yra palaima, nežiūrint į visus mūsų kraštutinius vertinimus, kokia turi būti palaima. Mintis apie tai, kad mes esame to bandymo žmogiškąja dalimi, sukelia malonų virpesį. Kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo to kur randasi, kuo susirūpinęs ar ne, yra palaima planetai.

 Ir taip, praėjau inkarnacinį procesą ir laukiau atsiradimo kažkur kūdikiu. Bet man padavė pamoką, kaip evoliucionuoja individuali sąmonė. Taip aš reinkarnavausi į savo nuosavą kūną. Kai atvėriau akis, aš labai nustebau. Buvo neįsivaizduojamai nuostabu, vėl atsirasti savo kūne, savo kambaryje, kur kažkas slaugė mane ir verkė dėl manęs. Taip, tai buvo mano slaugė. Ji paliko mano kūną ramybėje pusantros valandos, aptikusi kad aš nebegyvas. Ji buvo įsitikinusi kad aš miręs, ant veido buvo visi požymiai kad aš sustingau.

Mes nežinome kiek ilgai aš buvau miręs, bet mes žinome kad praėjo pusantros valandos kai mane rado tokioje būsenoje. Ji įvykdė mano prašymą, palikti mano kūną ramybėje keletai valandų. Pas mus buvo stetoskopas ir daugelis kitų būdų patikrinti kūno gyvybines funkcijas. Ji galėjo įsitikinti kad aš miręs. Tai nebuvo priešmirtinė patirtis.

Aš buvau miręs, bent jau pusantros valandos, tai tikrai. Ji aptiko mane mirusiu ir paklausė stetoskopą, pamatavo spaudimą, patikrino širdies ritmą monitoriuje. Bet štai aš atsibudau ir pamačiau Šviesą.  Pabandžiau atsistoti, kad eiti paskui ją, bet iškritau iš lovos. Ji išgirdo kritimo garsą, atbėgo į kambarį ir rado mane ant grindų.

Tokiu būdu aš grįžau ir įvykis man kėlė baimę. Šio pasaulio priėmimas, slydo nuo manęs ir aš neperstodamas klausdavau: "Aš gyvas?” Šis pasaulis man atrodė didesnis sapnas, nei tas. Tik po keturių dienų aš pasijaučiau geriau ir netgi kažkokia tai prasme kitokiu. Atmintis apie keliones grįžo vėliau. Dabar aš nepastebėjau žmonėse tų trūkumų, kuriuos mačiau anksčiau. Iki tol aš viską smerkdavau. Aš skaičiau, kad daugumas žmonių nežino, kaip susitvarkyti su gyvenimiškomis problemomis, išskyrus mane. Bet dabar tuo atžvilgiu pas mane kita nuomonė.

Po trijų mėnesių vienas iš draugų pasakė kad man derėtų praeiti tyrimus. Aš praėjau visas analizes. Jaučiausi gerai, bet vis dėlto bijojau gauti blogų naujienų.

Prisimenu, kad gydytojas palygindamas tyrimų rezultatus prieš ir po mano priešmirtinės patirties pasakė: "Na pas jus dabar nieko nėra.” Aš paklausiau : "Galbūt tai stebuklas?” Jis atsakė: "Ne, taip būna. Tai spontaninė remisija.”(Virgio trigrašis: būtu įdomu išgirsi oficialios medicinos paaiškinimą priežasties, tos vadinamos spontaninės remisijos...) Tai jam nesukėlė jokio įspūdžio. Bet stebuklas įvyko, mane tai stebino daugiau, nei ką nors kitą.

Pamokos

Gyvenimo paslaptys mažai susišaukia su intelektu. Pasaulėdara nėra intelektualus procesas. Intelektas čia kaip pagalbinė priemonė: jis ryškus, bet ne jį mes dabar vystome, o širdį, išmintingiausia mūsų dalį.

Planetos centras yra didingiausias energijos performuotojas, kaip tai galima matyti Žemės magnetinio lauko nuotraukoje. Tai mūsų ratas, pritraukiantis įsikūnijančias sielas vėl ir vėl.

Tai ženklas to, kad jūs pasiekėte žmogišką lygi ir vystote individualią sąmonę.

Gyvūnai turi grupinę sielą ir reinkarnuojasi į sielų grupę. Elnes visada bus elnias. Bet gimę žmogumi, nesvarbu genijumi ar invalidu, jūs stojate į individualios sąmonės vystymo kelią. Pati savaime ji taps grupinės žmonijos sąmonės dalimi.

Aš mačiau kad rasės sudaro individualybių grupes. Tokios nacijos kaip Prancūzija, Vokietija ar Kinija kiekviena turi savo individualumą. Stambūs miestai irgi turi individualumą – tai vietinės sielų grupės, pritraukiančias atitinkamas žmonių grupes. Šeimos sujungtos į sielų grupes. Individualumas vystosi kaip trupmeninis matas, evoliucionuojant per mūsų asmenybes. Skirtingos problemos, kurios yra pas kiekviena iš mūsų, labai svarbios. Būtent tai Dievas tiria savąjį Aš per mus. Todėl uždavinėkite klausymus, užsiimkite paieškomis. Jūs surasite savąjį Aš ir jūs pamatysite Dievą tame Aš, todėl kad tai ir yra vienintelis AŠ.

Dar daugiau mačiau, kad kiekvienas iš mūsų turi giminingą sielą. Mes visi dalys vienos, besidalinančios į daugelį krypčių, sielos , bet vis dėlto bendros. Dabar aš žiūriu į kiekvieną žmogų kaip gimininga siela, tą vienintelę, kurios visada ieškojau. Bet labiausiai didinga, kas yra jumyse – Jūs Patys.

Jumyse yra ir vyriškas ir moteriškas pradas vienu metu. Mes pergyvename tai įsčiose ir per reinkarnaciją. Jeigu jūs ieškote giminingą sielą ne savyje, jūs galite jos niekada nerasti. Išorėje jos nėra. Tai pat, kaip nėra Dievo "ten”, Dievas čia. Ieškokite Dievo čia. Įsižiūrėkite į savąjį Aš. Ir per tai jūs pamilsite viską.

Aš nusileidau į tai, ką galima pavadinti Pragaru, tai buvo nuostabus pergyvenimas. Aš nesutikau ten nei Šetono nei blogio. Mano ėjimas į Pragarą buvo mano kelionė į individualią žmogišką kančią, neišprusimą ir nesupratimo tamsą. Jis pasirodė panašus į amžiną kančią. Bet kiekviena iš mane supančių milijonų sielų, turėjo mažą šviesos žvaigždę, visada prieinamą. Bet, atrodė kad niekas nekreipia dėmesio į ją. Visi buvo užsiėmę savo liūdesiu, sielvartu, žaizdomis. Iš tos atrodančiosios amžinybės aš pasišaukiau Šviesą, kaip kūdikis kviečia savo tėvus pagalbai.

Šviesa atsidengė ir sukūrė tunelį, vedantį tiesiai į mane, išlaisvino mane nuo visos tos baimės ir skausmo. Štai koks Pragaras iš tikro. Viskas, ką mums reikia išmokti daryti, yra tai, kad susikabinti rankomis ir eiti kartu. Pragaro durys dabar atidarytos. Mes susijungsime, laikydamiesi už rankų ir išeisime iš Pragaro. Šviesa priartėjo prie manęs ir virto didžiuliu auksiniu angelu. Aš paklausiau: "Tu mirties Angelas?” Jis atsakė, kad jis yra mano Viršsiela, mano Aukščiausiojo Aš matrica, seniausia mūsų visų dalis. Ir mane paėmė į Šviesą.

Greitai mūsų mokslininkai pradės matuoti sielą. Ar tai nebus stebuklas? Mes dabar ant slenksčio, tokių prietaisų sukūrimo, kurie bus jautrūs ploniausioms ar dvasinėms energijoms. Fizikai naudoja greitintuvų įrangas, kad išskaidyti atomą, sužinoti jo sandarą. Jie gavo kvarkus. Bet kada nors jie ateis ir iki mažiausios dalelytės, kuri palaiko viską ir jiems vis dėlto teks pavadinti tai... Dievu.

Su atominėmis įrangomis jie ne tik tiria iš ko sudarytas atomas, bet ir sudaro naujas dalelytes. Pagal Dievo valią, vienos iš jų gyvena mili ar nanosekundę. Tik dabar mes pradedame suprasti, kad mes kuriame irgi. Taip, aš mačiau amžinybę, supratau realybę, kurioje yra taškas, iš kurio mes imame žinias ir pradedame kurti sekantį lygį. Mes turime tą sugebėjimą kurti, kada mes tyrinėjame. Ir tuo būdu Dievas plečia save per mus.

Nuo grįžimo momento, kai aš pergyvenau bendravimo su Šviesa patirtį, išmokau rasti jį erdvėje per meditacijas. Tai prieinama kiekvienam. Nėra būtinybės mirti, kad pasiekti jį. Instrumentas jumyse. Jūs jau surišti su juo. Kūnas – pati didingiausia šviesos būtybė. Kūnas – nuostabios šviesos Visata. Dvasia ne nušalina jūsų, kas suardyti kūną. Vyksta ne tai. Nustokite bandyti tapti Dievu. Dievas tampa jumis čia.

Dvasia, kaip mažas kūdikis, apibėgdamas Visatą, jaučiantis būtinumą ir mąstantis apie tai, sukūrė šį pasaulį.

Vienas iš mano klausymų Šviesai skambėjo taip: "Kas tai Dangus?” Ir mes tuoj pat pradėjome keliauti po visus pasaulius, kokie tik buvo: aplankėme Nirvaną, Sėkmingos medžioklės žemes ir visas likusias. Aš apėjau jas. Tai minties formos, kurias mes patys sukūrėme. Iš tikro mes ne keliaujame į dangų o praeiname persikūnijimą.

Aš paklausiau pas Dievą: "Kokia religija pati geriausia ir teisingiausia Žemėje?” Dievas atsakė su didele meile: " Man tai nesvarbu.” Kokia netikėta palaima. Neturi reikšmės, kokiai religijai mes priklausome. Religijos ateina ir išeina, keičiasi.

Aš keliavau toje pusėje su daugybe baimių: ir dėl toksinių atliekų, branduolinio ginklo, demografinio sprogimo, rūgštinių lietų. Aš grįžau su meile kiekvienai iš šių problemų. Aš myliu atominės energetikos atliekas. Aš myliu atominio sprogimo grybą. Tai švenčiausia mandala, kurią mes pademonstravome kaip architipą. Greičiau nei visos religijos ar filosofinės sistemos, atominis grybas mus apjungė, privedė prie naujo sąmonės lygio.

Žinodami kad mes galime susprogdinti planetą 50 ar 500 kartų, galų gale mes pradedame suvokti kodėl ir kokiu tikslu mes čia. Kai kurį laiką ant mūsų dar reikėtų mesti tas bombas, kad mums tai suprasti.

Po to mes pradėsime kalbėti: ...”užteks, daugiau nereikia...” Dabar mes iš tikro didesnėje saugoje nei anksčiau ir pasaulis tęsia savo judėjimą ta linkme. Todėl aš grįžau mylėdamas toksines atliekas, nes jos mus suartina. Tai grandioziška.

Atsilaisvinę nuo rūgštingų lietų, po 50 metų mes galėsime atstatyti miškus planetoje. Jei jūs užsiimate ekologija, užsiiminėkite ja; jūs kaip tik ta dalis sistemos kuri atėjo prie susivokimo. Žemė randasi tvarkos įvedimo savo ūkyje procese, o mes tik ląstelės ant jos kūno.

Gyventojų skaičiaus augimas, artimas optimaliam energijos lygiui, būtinam kad iššaukti poslinkį sąmonėje. Tas sąmonės pasislinkimas pakeis politiką, piniginę sistemą, energiją.

Kas vyksta kai mes miegame? Mes daugiamatės būtybės. Mes galime tirti lygius per suvokiamus sapnus. Iš tikro visa Visata yra Dieviškumo sapnas.

Svarbiausia ką aš mačiau: mes, žmonija esame planetos dalimi, kuri – galaktikos dalis, kuri savo ruožtu irgi dalis. Egzistuoja Galaktinės sistemos, mūsų – vidutinė. Bet žmonija jau tapo legendą kosminėje sąmonėje.

Maža žmogiška, planetos Žemė/Gajos būtybė – legendarinė. Sapnai padarė mus legendariniais. Mes išsiskiriame savo sapnais. Visas kosmosas ieško gyvenimo prasmės, viso esamo reikšmės. Ir būtent tas, kuris mato sapnus, atėjo su atsakymu. Mes pamatėme tai sapnuose. Taip kad sapnai labai svarbūs.

Po mirties ir sugrįžimo aš iš tikro gerbiu gyvenimą ir mirtį. Mūsų priešmirtiniuose patyrimuose, mes greičiausiai praveriame duris didžiajai paslapčiai. Greitai mes galėsime gyventi tiek kiek norėsime šiame kūne. Po 150 metų ar panašiai, siela intuityviai pajaus, kad laikas keisti vedlį. Reinkarnacija, kaip energijos perdavimas tame fantastiniame tėkmės sūkuryje, žymiai išradingesnė, nei amžinas gyvenimas viename ir tame pačiame kūne. Juk iš tikro mes vykstame pažinti gyvenimo ir mirties išmintį ir tai mums patinka. Mes jau gyvename amžinai, būtent taip yra...

Šaltinis angliškai: http://www.near-death/com/experiences/ reincarnation04.html