Kur veda mokslo klystkeliai ir kam tai naudinga? - 21 Июня 2010 - Šviesos keliu
Sekmadienis, 04.12.2016, 14:15
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2010 » Birželis » 21 » Kur veda mokslo klystkeliai ir kam tai naudinga?
13:30
Kur veda mokslo klystkeliai ir kam tai naudinga?

Šiuolaikinio mokslo krizė, kuri šiandien yra akivaizdi: Nobelio premijos skiriamos atradimams, kurie padaryti 40 metų atgal, o per 30 paskutiniųjų metų nėra nė vieno fundamentalaus naujo mokslinio atradimo... Tai visiška mokslinė krizė.
Kad išspręsti šias problemas, reikia išeiti iš pozityvizmo ribų. Reikia suprasti, kad kiekvienas reiškinys ir procesas nevyksta be reikalo. Kiekvienas procesas, o šiuo atžvilgiu – mokslinė krizė, turi savo valdymo sistemą. Mokslas iš principo yra valdymo priemonė ir niekuo nesiskiria nuo mitų, pasakų ir religijos. Kai kam patinka dogmos, o kai kam - postulatai.

Pasaulinio mokslo vystymasis visada yra lydimas klaidingomis hipotezėmis, postulatais, neteisingu požiūriu, į tuos, ar kitus faktus, įvykius. Po kiek laiko atsiranda nauji, žymiai tikslesni duomenys apie pasaulį, kuris mus supa ir mokslas turi daryti žingsnį pirmyn. Tai normalus vystymosi kelias, kurio mes negalime pakeisti. Postulatų (postulatas - tai teiginys apie gamtos reiškinį, kad taip gali būti, bet niekuo nepagrįstas, kuris turi būti patvirtinamas arba paneigiamas bandymais) kiekis vis turėtų mažėti, nes jie turėtų virsti bandymais patvirtintais dėsniais arba paneigi ir jų atsisakyta. Bet šiuolaikinis mokslas, daugiausia remiasi niekuo nepatvirtintais postulatais ir jų kiekis vis didėja (siekiant paaiškinti vieną postulatą, sukuriamas naujas ir t.t.).

Pabandysiu tai patvirtinti ir pradėsim nuo fizikos bei didžiausią įtaką joje turinčios Alberto Enšteino reliatyvumo teorijos, klaidingai sukurtos 1905 metais. Beje, šios teorijos tikrieji kūrėjai buvo Ž. A. Puankare ir G. A. Lorencas, o Einšteinas dirbo patentų biure ir turėjo priėjimą prie jų darbų, kuriuos ir nusavino, pagal žydiškas gyvenimo taisykles (teorijoje vis dėlto liko Lorenco vardu pavadinta pagrindinė formulė). Patentų biure nugvelbtą rankraštį kūrybiškai perdirbti padėjo jo žmona slavė, kuri su juo mokėsi viename institute ( vėliau jis jai, tuo metu jau buvusiai žmonai , už tai išmokėjo dalį pinigų, iš savo gautos "Šnobelio premijos”) ,

 Kas buvo tas Einšteinas iki tos teorijos paskelbimo? Albertas gimė Vokietijoje, buvo labai silpnas vaikas, kurio vystymasis  atsiliko nuo bendraamžių. Tik 7- ių metų būdamas jis pradėjo tarti rišlias frazes. Mokėsi labai blogai, nes mokytojams dar būdavo ir sunku suprasti jo sulėtintą kalbą.  Nors žydelis pristatė  psichiatrinio dispanserio pažymą apie savo debilumą, tikėdamasis nuolaidų moksle, likus metams iki gimnazijos baigimo mokytoju kantrybė baigėsi ir chroniškas dvejetukininkas buvo išbrauktas. "Didysis genijus” turėjo pereiti į kitą gimnaziją ir ten iškamuoti vidurinį išsilavinimą. Į institutą būsimoji įžymybė įstojo tik iš antro bandymo ir tai su giminaičio žydo plaukuotos rankos pagalba. Albertui, vos trejetui apgynus diplomą, pasiūlė pačiam susirasti darbą, skirtingai nuo bendrakursių, kurių dauguma liko dirbti universitete. Du metus trejetukininkui niekas nieko gero nepasiūlė, kol jis neįsitaisė dirbti patentų biure klerku. Na toliau žinote...

 Už klaidingą mokslo vystymosi kelią, kuris naudingas tiems kas ir toliau nori manipuliuoti ir valdyti žmoniją, A. Einšteinas paprašė Nobelio premijos. Ji, pagal susitarimą, jam ir buvo skirta, bet ne už reliatyvumo teoriją, kuri jau tada kėlė abejonių bangą, o už antrąjį fotoefekto dėsnį (šio reiškinio, tik vienas konkretus atvejis ir tas nuvogtas iš vokiečio G.Gerco), nors A.G. Stoletovas, rusų mokslininkas atradęs patį foto efekto reiškinį jokios premijos negavo. Tai tarsi sustipriną žmonių tikėjimą šios teorijos tikrumu, nes daugelis žmonių net nežino, už ką gavo Nobelio premija šis apsukrus žydžiokas. Susitarimas buvo įvykdytas ir kiekvienas gavo tą, ko laukė: Einšteinas premiją ir visų laikų genialiausio mokslininko vardą, o kita pusė žmonijos vystymosi klaidingą kelią, vedantį į ekologinę katastrofą. Dabar, galvoju galima visiškai kitaip pažvelgti į šią Einšteino foto  ir ką ji demonstruoja, turbūt aišku.

 

 

Gal kažkam pasirodys, kad Einšteinas ir kompanija sąžiningai nesuprato ir klydo, kaip dažnai būdavo moksle, neturėjo šiuolaikinių prietaisų ir panašiai? Pabandysim tai paneigti  teoriškai -  praktiškais bandymų ir naujausių tyrimų pavyzdžiais.

Visi kas nors kiek domisi fizika žino, kad Einšteino teorija iš esmės remiasi A.Maikelsono ir E. Morli atliktais bandymais. Bet mažai kas žino, kad interferometru (prietaisas spinduliuojantis šviesos srautus), kuriuo naudojosi jie, šviesa bendroje sumoje nueidavo 22 metrų distanciją. Eksperimentas tęsėsi tik keturias dienas (8,9,11,12 liepos 1887 metų). Per visas šias dienas, duomenys buvo nuimami, tik 6 valandas ir atlikti 36 prietaiso pasukimai. Ir vis dėlto, buvo užregistruoti teigiami duomenys, įrodantys eterinio vėjo būvimą, bet jie buvo ignoruoti.
Amerikiečių fizikas Daitonas Mileris(1866-1941) 1933 metais žurnale (Reviews of Modern Physics) išspausdino savo eksperimento rezultatus. Bandymai buvo vykdomi ilgiau, nei dvidešimt metų (Nuo1902 iki 1926). Bandymui jis sukūrė interferometrą, kuriame spindulys praeidavo 64 metrus. Tai tris kartus jautresnis prietaisas nei Morlio. Parodymai buvo fiksuojami įvairiu paros laiku bei įvairiu metų laiku. Parodymai buvo fiksuoti virš 200 000 kartų, interferometras pasuktas 12 000 kartų, periodiškai pakeliamas, į kalną (Vilsono kalno aukštis 2000 metrų, kur buvo atliekami stebėjimai).
Palyginti kuriame bandyme daugiau tikslumo, manau nereikia. D. Mileris apie savo bandymo rezultatus, įrodančius eterinio vėjo buvimą (tai yra daugiamatės erdvės, sudarytos iš skirtingų materijų žinom kad 7-iu), rašė laiškais Einšteinui. Einšteinas į tai žiūrėjo gana skeptiškai ir pareikalavo įrodymų, kurie jam buvo pasiusti.  Gavęs rezultatus jokio atsakymo nedavė. Mirus D. Mileriui 1941 metais apie jo bandymus buvo užmiršta, niekas ir niekada apie tai nerašė, tarsi tokio mokslininko  nebuvo, nors savo laiku jis buvo gana įžymus amerikiečių mokslininkas.

Iš viso šito peršasi tik viena išvada: kad klaidingas visatos supratimas žmonijai buvo primestas specialiai, dėl už Einšteino stovinčių žmonių baimės kad jie nebegalės kontroliuoti ir valdyti žmonijos, įgijusios tikrąsias žinias. Bet ir vystymasis klaidingu keliu privedė prie to, kad atsiradus naujiems, žymiai tikslesniems prietaisams, gauti eksperimentiniai duomenys visiškai paneigiantys Einšteino teoriją.

Radijo teleskopo ”Habl”, išvesto amerikiečių virš žemės orbitos, išnagrinėti duomenys davė visiškai netikėtus rezultatus tyrinėtojams. Išanalizavus radijo bangas, atkeliavusias iš 160 atskirų galaktikų, JAV Kanzaso universiteto fizikai padarė nuostabų atradimą, kad elektromagnetinių bangų spinduliavimas tarsi sukasi, priklausomai nuo to, kaip juda erdvėje - skirtingose vietose skirtingai. Susidaro silpnai matomas piešinys, primenantis kamščiatraukį. Pilnas "kamščiatraukio” apsisukimas matomas kas kiekvieną milijardą milių, kurias praeina radijo bangos. Tai tarsi šviesos poliarizacija, iššaukiama tarpgalaktinių, magnetinių laukų. Šių bangų apsisukimų periodiškumas priklauso, nuo kampo, kuriuo juda bangos per erdvę,  orientavimosi ašies atžvilgiu. Na jeigu trumpiau tai toks elektromagnetinių bangų judėjimas įrodo daugiamatės erdvės egzistavimą. Tokį atradimą padarė daktaras astrofizikas D.Hodlandas ir D. Ralstonas 1977 metais. Tai buvo publikuojama (Reviews of Modern physics). Noriu paaiškint, kad eterinis vėjas, užregistruotas Milerio bandymuose ir radijo bangų sklidimo pasikeitimai, priklausomai nuo krypties, vienas ir tas pats reiškinys.

Tai gal antroji postulato dalis teisinga? Pagal kurią šviesos greitis yra pastovus visoje visatoje ir yra konstanta (nekintantis ir lygus 300 000 km. per sekundę) ir kad materija negali judėti greičiau nei šis greitis.

Mokslų daktaro L. Vango pravesti eksperimentai Prinstone davė pritrenkiančius rezultatus. http://physicsworld.com/cws/article/news/2810.

Eksperimento esmę sudaro tai, kad šviesos impulsai, praleidžiami pro erdvę, užpildyta išretintomis Cezio dujomis, įgavo greitį, kuris 300 kartų viršija šviesos greitį. Kas įdomiausia, pats L.Vangas ir jo grupė, bijodami aišku ko (puolimo Einšteino teorijos šalininkų), stengiasi visais įmanomais būdais pateisinti bandymo rezultatus,pritempinėdami juos prie Einšteino teorijos.Nors greitis yra gautas ir tai  faktas, kuris vienareikšmiškai  neigia Einšteino teorijos teisingumą.

Šis atvejis rodo kokia yra mokslo visuomenės padėtis, kai jie bijo pripažinti to, ką atskleidė. Vėlgi jaučiamas kažkieno spaudimas - to kas nori, kad žmonija keliautų klaidingu keliu. Jei kas ir prasiskverbia pro tą primestą mums realybės iliuziją, tai tie žmonės ir tai ką jie sukūrė, sunaikinama. Taip atsitiko su N.Tesla - mokslininku sukūrusiu įrangą ir prietaisus, kurių veikimas rėmėsi visai kitais principais.  Daugelis iš jo išradimų galėjo išlaisvinti žmoniją nuo energetinės krizės, tuo pačiu išsaugant planetos ekologiją. Jis sukūrė elektros generatorių, kuriam nereikėjo jokio kuro: elektros energija buvo gaunama tiesiai iš erdvės, rado paprastą ir pigų būdą išskaidyti vandenį į vandenilį ir deguonį. Galėjo perduoti elektros energiją be laidų bet kokiu atstumu ir t.t. Po vieno iš šių atradimų pademonstravimo N.Tesla "atsitiktinai" papuolė po automobiliu ir susirgęs greit mirė. Po jo mirties visi darbai buvo paimti JAV spec. tarnybų, pati laboratorija sulyginta su žeme, o mechanikas, kuris padėjo įgyvendinti  sumanymus, dingo visiems laikams. Tuo viskas ir baigėsi - niekas nebuvo panaudota ar pritaikyta iš jo darbų.

Pagal Einšteino antrąjį postulatą šviesos greitis vakuume yra konstanta (nekintantis dydis) ir maksimalus visiems materialiniams objektams. Jeigu materialinio objekto greitis bus didesnis nei konstanta, tai pagal Lorenco formulės atliktus pertvarkymus, masė turėtų artėti prie begalybės, skaitant ir tariamą fotono masę. Tai turėtų įvykti pagal formules. O realybėje realus lazerio spindulys praeidamas pro realias cezio dujas, judėjo greičiu 300 kartų (90 000 000 km./s) greičiau nei "leidžia" jam formulė. Kas svarbiausia, fotonų masė, šiame šviesos impulse, ne tapo begaline. Fotonai liko tokie pat, kaip ir prieš patekdami į specialią dujų aplinką. Gamta negyvena ir nepaklūsta matematikos įstatymams, kurie yra tik proto žaidimai, daugiau ar mažiau atspindintys matomą realybę. Gamta nesitaikys prie įstatymų sugalvotų matematikų, prie teorijų pagrįstų matematinėmis formulėmis. Matematikai apie tai kartais visiškai užmiršta, susižavint abstrakčiu savo proto žaidimu. Prie matematikos dar grįšime vėliau. 

2000 metais Italijoje (Italian National Research Council) savo eksperimentuose su mikrobangomis gavo greitį 25% viršijantį šviesos. Tai eksperimentai  paneigiantys praktiškai Einšteino teorijos teisingumą, bet su teorija pasirodo irgi  negerai.

1904 metais Olandų fizikas Lorencas, pats to nesuprasdamas, išveda Doplerio efekto formules. 1905 metais A. Einšteinas įveda į teorinę fiziką stebėtoją ir skraidantį laikrodį. Be šių dviejų dalykų sumodeliuoti Doplerio efektą neįmanoma, Einšteino specialioje teorijoje. Sumodeliavus Doplerio efektą Einšteinas pakeičia tikrąsias priežastis, dėl kurių atsiranda šis efektas į melagingas priežastis ir paverčia Doplerio efektą į specialią reliatyvumo teoriją. Matematiniam savo teorijos pagrindimui jis paima Lorenco formulę, atskleidžiančią Doplerio efektą. Kuri savo išore nepanaši į jau žinomas ankščiau formules, atskleidžiančios tą patį Doplerio efektą. Kitaip sakant užmovė ant karvės ragų kepurę, o kanopas paslėpė, uždėjus kerzavus batus ir aiškina, kad tai ne karvė. Tai tarsi testas žmogaus kvailumui patikrinti. Mus supantis pasaulis yra matomas buvusiam laike, nes, kad vaizdas patektų, iki reikiamų neuronų, reikalingas laikas - t, per kurį šviesos fotonas turi nukeliauti atstumą, iki atitinkamų neuronų -S. Kuo atstumas didesnis, tuo daugiau laiko reikia šviesos fotonui jį įveikti. Pavyzdžiui, nuo mėnulio šviesa atkeliauja, per 1,33 sekundės. Tuomet reikia suprasti, kad visi matomi reiškiniai vyko jau praeitį, o ne realiame laike, mes net savo atvaizdą veidrodyje matote buvusiame laike, nes jam nukeliauti atstumą, iki neuronų reikia laiko. Einšteino teorinėje fizikoje šito nėra, nes ten neegzistuoja tokios kategorijos kaip atstumas -S.  Ten fiksuojamas tik subjektyvus kažkokio reiškinio, ar įvykio laikas. Tam jis sugalvoja postulatą apie dviejų įvykių buvimą vienu laiku.

Šis postulatas skamba taip: du įvykiai įvyko vienu ir tuo pačiu metu, jei stebėtojas pamatys juos vienu laiku. Tai reiškia, jei mėnulyje blykstelėjo žaibas, jūs iškart jį pamatot, nekreipiant dėmesio į atstumą, kurį turi nueiti šviesos fotonas nuo mėnulio iki jūsų akies tinklainės ir neuronų (1,33 sekundės). Bet toks absurdas įmanomas tik tada, kai tarp mėnulio ir žemės nebūtų atstumo -S. Tokiu būdu, panaudojus savo nesąmoningą postulatą, Einšteinas atsikrato atstumo - S, ir gauna galimybę keisti konkretų įvykio laiką (konkretus laikas-pagal Niutono teoriją). Taip atsirado subjektyvus laikas. Su tuo subjektyviu (abstrakčiu) laiku galima kurti "stebuklus" jo teorijoje, padidinti arba sumažinti vienos sekundės trukmę.

Iki Einšteino (o tiksliau jo žmonos), teorinėje fizikoje nebuvo nei stebėtojo, nei skraidančio laikrodžio. Sekundės etalonas tada buvo 1/86400 dalis apsisukimo laiko meridiano. Ir štai įvedamas klaidingas sekundės etalonas 1/86400 dalis apsisukimo laikrodžio rodyklės. Antrasis postulatas apie šviesos greičio pastovumą panaikina menamą  šviesos greitį c<c`arba c>c`. Šviesos greitis šviesos šaltinio judėjimo greičio atžvilgiu - c` . Tai buvo reikalinga tam, kad atsikratyti menamo šviesos greičio c`= (c-v) arba (c+v) priklausomai nuo to, ar šviesos šaltinis artėja, ar tolsta.

Svarbiausia, ką norima buvo pasiekti su šia specialiąja reliatyvumo teorija - tai užkirsti kelią tyrinėjimams ir teoriniam vystymuisi fizikos supratimo, susieto su eterio buvimu, kitaip sakant, daugiamatės erdvės egzistavimu. Nors apie tai, buvo rašoma jau 19- tame amžiuje. 
Su chemija irgi, ne viskas gerai. Pasirodo, Mendelėjevo cheminių elementų lentelė, kurią moko mokykloje falsifikuota, po Mendelėjavo ir jo  bendražygių paslaptingos mirties. Pagrindinis neatitikimas, su paskutinį kartą publikuotą 1906 metais originalią lentelę, tai nulinės grupės ir nulinės eilės dingimas iš jos. Elemento X iš nulinės eilės, nulinės grupės dingimas, kuris buvo viršutiniame kairiame kampe. Tai Niutonis (eteris), kuris yra visko pradžia ir pabaiga bei sudaro visos lentelės esmę, o taip pat patvirtina daugiamatės erdvės egzistavimą. Nors pats Isaakas Niutonas nieko bendro neturi su visais tais atradimais, kaip ir su tuo obuoliu, kuris atsiet nukrito jam ant galvos. Visa tai "pasiskolinta" švelniai tariant iš Omaro Chajamo, gyvenusio viduramžiais. Po to taip visą gyvenimą ir kankinosi Isaakas, kad nuslėpti tą vagystę. Plačiau apie tai rasite šiame puslapyje esančiose A. Novyh knygose "Sensėjus".

Nors pats Mendelėjavas visada pabrėždavo erdvės eterio didžiulę reikšmę, po jo mirties reliatyvumo teorijos šalininkai melavo ir aiškino, kad jis buvo prieš eterio (daugiamatės erdvės) egzistavimą.

 

Dabar faktas kuris nėra plačiai skelbiamas ir kuris nedaro garbės šiam mokslininkui. 

http://en.wikipedia.org/wiki/Dmitri_Mendeleev.
Jo senelis yra žydų prekeivis iš Šklovo miesto Baltarusijos. Jis turėjo ir savo tikrą žydišką vardą kaip ir visi kiti žydai. Mendelis - Mendelejavas savo daktaro disertaciją apsigynė išnagrinėdamas ir moksliškai pagrįsdamas 40 laipsnių degtinės poveikį  žmogaus organizmui. Būtent po jo darbų žydų monopolijos patentavo tą produktą. Mendelejavas įrodė kad būtent tos spirito ir vandens skysčio santykis geriausiai tinka žmogaus nugirdymui. Kitaip sakant įrodė kad toks tirpalas geriausiai įsisavinamas žmogaus organizmo, o sakant kitaip lengviausiai apgauna žmogaus organizmą, kuris nereaguoja į tokį tirpalą kaip į nuodus. Kas leidžia nuslopinti žmogaus imuninę sistemą, siekiančia greičiau atsikratyti nuo svetimkūnių nuodų patekusių į organizmą. Tai va kokie jo nuopelnai.

Klaidingas požiūris ir daugiamatės erdvės ignoravimas, stumia šiuolaikinį mokslą ieškoti "išsigelbėjimo" skaidant atomus ir elementarias dalelytes brangiai kainuojančiose sinchrotroniniuose greitintuvuose. Šio pavojingo eksperimento metu klaidingai tikimasi surasti prieš-materiją (kvark-gliuninę plazmą) - tai pačių fizikų sugalvotas terminas, remiantis jų klaidinga kosmologine "Didžiojo sprogimo" teorija. Jeigu vis dėlto netyčia ši šiuolaikinių fizikų svajonė išsipildytu, tai butų greičiausiai dirbtinai sukurta visos gyvybės pabaiga, pačios planetos sunaikinimas.

Dabar truputį apie problemas matematikoje. Jų yra nemažai, bet aš pabandysiu paliesti tik vieną iš jų. Visiems gerai žinomas algebros dėsnis skamba taip, kad  kvadratinė šaknis gali būti tik iš teigiamo skaičiaus, nes tai veiksmas atvirkščias pakėlimui kvadratu. Bet koks skaičius ar teigiamas, ar neigiamas, pakėlus kvadratu tampa teigiamas. 2х2=4 ir    (-2)х(-2)=4, tai žino visi. Bet aukštojoj matematikoje, atliekant kai kuriuos matematinius pertvarkymus, išskaičiuojant realius fizikinius procesus, po kvadratine šaknimi atsiranda neigiamas skaičius (-1). Tikras absurdas, žiūrint iš matematinių aksiomų pusės - to neturėtu būti, bet vis dėlto šis absurdas atsirado.

Iš šios susidariusios padėties egzistavo akivaizdi išeitis. Absurdo atsiradimas rodo apie klaidingo kelio pasirinkimą problemai išspręsti. Akivaizdus prieštaravimas tarp naudojamo matematinio būdo ir pačios užduoties sprendimo, naudojantis šiuo matematiniu būdu sprendžiant realią fizikinę užduotį, aprašančią realų fizikinį reiškinį. Bet niekas net nepagalvojo apie tai. Kur kas lengviau išeiti iš aklavietės pasinaudojant "rankų miklumu". Kam keisti viską, kai galima apgauti. Išeitis buvo rasta. Jei matematika sako, kad nėra kvadratinės šaknies, iš neigiamo skaičiaus, tai reiškia - neigiamas skaičius turi dingti. Pasakyta padaryta. (-1) pakeistas, kaip - (i) kvadrate, kur ( i ) - taip vadinamas menamas vienetas, o kas tai ir kur tas menamas vienetas egzistuoja tikrovėje, niekas nepaaiškino.

Tačiau jei egzistuoja menamas vienetas, tai turi egzistuoti ir menama realybė... Bet ar verta kreipti dėmesį į tokias "smulkmenas". Aišku  kad ne, nes tada išeitų, kad galima keisti (-1) ir kitose matematinėse lygybėse. Jei taip būtų daroma, gautųsi visiškas chaosas. Todėl niekas to ir nedaroma. Jei sakysim sudedant dvi kriaušes, galima būtų gauti ir keturis agurkus, ar pomidorus ir ne būtinai keturis. Taip kad matematikai to nedarė, o ėmė naudoti menamą vienetą, tik kada jiems buvo naudinga ir patogu, sukurdami tam tikslui, visą matematikos skyrių: kintamos kompleksinės funkcijos.  Tik šioje "teritorijoje" egzistuoja oficialiai pripažintas menamas vienetas, o visoje likusioje matematikos šalyje (-1) lieka (-1) ir jokių menamų skaičių nėra. Galima apgauti kitus, bet neapgausi savęs. Kažkam vėl gi tai naudinga - tie : "mokslo" absurdai ir klaidingas kelias.

Kas liečia antropologiją ir anatomija. Čia irgi rasime daugybę neatitikimų ir fantazijų. Pagrindinis veikėjas šioje srityje Č. Darvinas ir jo gyvūnijos evoliucijos vystymosi teorija. Jis pats teigė, kad "mano teorija neteks prasmės, jei mes nerasime tarpinių evoliucinio vystymosi rūšių". Pavyzdžiui tarp žuvų ir roplių, paukščių ir žinduolių ir t.t. Bet, iki šiol antropologai nerado nė vienos tokios iškasos, tai patvirtinančios. O jei ir buvo pateikiamos tokios - dažniausiai būdavo vėliau nustatoma, kad tai klastotės.

Pavyzdžiui, evoliucijos pasekėjai netgi sugebėjo kuriam laikui įtikinti visuomenę, kad jie rado tarpinę žmogaus vystymosi grandį, tam tikslui pritvirtinę žmogaus žiauną prie gorilos skeleto, bet vėliau viskas išaiškėjo. Pagrindine žmogaus evoliucijos žemėje įrodymo dalimi ilgą laiką buvo laikomas Neandartalietis (Tarpinė  grandis tarp žmogaus ir beždžionės). Bet atradus jo kūną, visą įšalusį alpių ledynuose, atsirado galimybė patyrinėti jo DNR ląstelę. Ir visų Darvino pasekėjų nuostabai - ji visiškai nesuderinama su žmogaus DNR, kaip pavyzdžiui genetiškai nesuderinami arklys ir zebras, nors abu priklauso kanopinių rūšiai. Tos humanoidinės rūšys ne, tik kad nesuderinamos, bet ir negali turėti sterilių hibridų, pavyzdžiui kaip, tarp arklio ir asilo juos sukryžminus. Tai reiškia, kad Darvino evoliucijos pasekėjai, neteko pagrindinio savo argumento ir Neandartalietis (jų dar galima kartai pamatyti kalnuose, jie vadinami Jeti, ar sniego žmonėmis) niekaip negali būti žmogaus protėviu. Tuo labiau, kad beveik visos rasės atsirado vienu metu (aš turiu galvoje juodaodžiai, raudonodžiai, geltonodžiai, baltieji atsirado anksčiau) ir skirtinguose kontinentuose.

Paleontologai ir antropologai negali rasti nė vieno šiuolaikinio žmogaus protėvio skeleto, nors randa kitų humanoidinių rūšių, išmirusių prieš milijonus metų iškasa. Prieš atsirandant Homo Sapiens Mitgardo žemėje, Neandartaliečių populiacija buvo gana didelė žemėje ir jie užėmė tą pačią pragyvenimo nišą kaip ir žmogus.

Nors jie buvo fiziškai stipresni ir geriau prisitaikę prie vietinių sąlygų, vis dėlto jų populiacija išnyko, nes reikėjo atlaisvinti užimamą gyvenimo nišą žmonėms. Tuo pačiu galima paaiškinti ir visų gyvūnų atsiradimą, kadangi nerandama jų evoliucinio vystymosi tarpinių rūšių, jie irgi galėjo čia būti atgabenti iš kitur. Nors evoliucinis vystymasis iš primityvaus link sudėtingo turi pagrindo, bet toks gyvūnų ir žmogaus vystymosi kelias buvo ne šioje planetoje. Tai vėlgi patvirtina tai, kad mes buvome patalpinti specialiai į šią ekologinę nišą, kuri buvo kruopščiai  paruošta, iš anksto. Kiekvienas realiai mastantis žmogus, turėtų užduoti sau klausymą: Kodėl šiuolaikinis žmogus taip stipriai skiriasi nuo taip vadinamų "plaukuotų protėvių", kurie ir per šimtus tūkstančių metų, nesugebėjo atsikratyti savo tankaus kailio, tuo tarpu kai šiuolaikinis žmogus atsirado visur iškart ir nuogas.

Galima aptarti kelius, kaip gi išeiti iš šios padėties? Kadangi šiuolaikinis mokslas neturi gamtos pažinimo tikslo, nors daugelis žmonių, ir net patys mokslininkai mano, kad yra taip.... kyla klausimas: koks mokslas yra reikalingas? Kokį mokslą mes kuriame? Jeigu yra teigiama, kad viskas yra sąlyginiai, tai čia ne mokslas, o verslas, kuris neša naudą. Bet jeigu sakoma, kad egzistuoja tiesa ir tikros žinios, tai čia yra kitas mokslas.

Norint pasiekti naują mokslą, reikia kurti naują metodologiją – tai, kaip mes gauname žinias. Šiuolaikinis mokslas neturi metodologijos, nes jis teigia, kad visi metodai yra geri. Šiuolaikinis mokslas nesirūpina, kaip yra gaunamas rezultatas, jam svarbu pats rezultatas.

Jeigu aš klausiu, koks yra trumpiausiais kelias nuo taško A iki taško B, tai aš suvokiu, kad tai yra tiesė. Jeigu žmogus sako, kad yra kitaip, tai arba jis meluoja, arba jam kažkas negerai su psichika pasaulėžiūros atžvilgiu. O jeigu teigiama, kad nuo taško A iki taško B yra daug kelių, ir visi pažinimo būdai yra geri, nors aiškiai matomas būdas – tiesė? Tuomet yra aišku, kad tiesė yra vienintelis trumpiausias kelias; tada turi egzistuoti vienintelis tiesos pažinimo metodas. Ir toks metodas egzistuoja, ir šiuo vieninteliu metodu galima rasti ne tik teorinę, bet ir praktinę tiesą apie amžinus ir pagrindinius gamtos dėsnius.

Mokslas neturi būti kuriamas bandymais. Naujos žinios, tiesa turi būti gaunamos vieninteliu keliu be eksperimentų ir bandymų. Pačiame žmoguje yra įdėtos visos pasaulio pažinimo priemonės. Šiuo metodu buvo gautos geometrijos aksiomos, kurios jokiu būdu nėra sukurtos eksperimentais ar bandymais. Skaičius "pi" tai ne eksperimentų ir bandymų žinios, jis egzistavo ir visada egzistuos.

Žmoguje egzistuoja apriorinės jausmų formos, nepriklausomos nuo patyrimo. Tai absoliučios erdvės ir laiko pajautimas, kurių pagrindu ir yra gauti fundamentalūs gamtos dėsniai. Žmonių protas žino, kaip reikia dirbti, kad gauti tikras žinias be  pagalbos. Žmonėse iš prigimties yra "pasodintas" pasipriešinimas bet kokiai minčiai, kad protas yra netobulas.
Jeigu žmoguje egzistuoja pagrindinis suvokimo įrankis, tad ką gi veikia šiuolaikinis mokslas???

Nekreipiant dėmesio į visą tai ką išsakiau aukščiau, mokyklose ir toliau dėstoma Einšteino, Darvino teorijos, falsifikuota cheminių elementų lentelę, isTorija, kuri mažai ką turi bendro su tikrais įvykiais. Laikas atsibusti ir nusiimti mums uždėtus rožinius akinius, nes laiko daugiau miegoti nėra - planeta virsta šiukšlynu su kuriuo ji jau nepajėgi susitvarkyti pati. O patys žmonės vietoj darnios žmogiškos visuomenės sukūrė stabilią vergovinę sistemą, kurioje vieni pasiskiria sau "šeimininkų" rolę, o kitus verčia būti darbiniais gyvuliais.

Esmė tame, kad šiuolaikinės valdžios atstovai puikiai žino, kas yra žmogus, kokie yra gamtos dėsniai, ir ką veikia šiuolaikinis bandymų mokslas. Bet atiduoti valdymo, tiesos žinias universitetams, mokykloms, akademijoms valdžia negali, nes tai neįeina į jų planus, ir juos galima suprasti.

Tikras žinias duoti „bandai" yra pavojinga, nes yra nenuspėjama, o kaip gi ji jas panaudos? Daug lengviau yra sukurti iliuziją, kad mokslas ieško tiesos, eina amžino progreso keliu žmonijos labui. Kvantinės teorijos yra tokios sudėtingos, jų yra tiek daug... kad patys didžiausi pasaulio protai sako, kad tai labai sudėtinga... Mokslininkams yra sukuriami specialūs melagingi tikslai, kurie atitraukia juos nuo tikros tiesos ieškojimo. Kai Einšteino paklausė: „ar jūs žinote, kad reliatyvumo teoriją žino tik du žmonės?" Jis nustebo: „o kas antrasis?"

 

   
Peržiūrų: 4385 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.5/10
Viso komentarų: 3
1 Smaida   (17.05.2011 21:00)
Ačiū,kad tai,ką perskaitote,sužinote,turite savyje parašote ir viešai. Kartais baisu pasidaro,kai matau,kiek pykčio,blogio,nenoro plačiau atsimerkti ar tiesiog paklausyt savo vidaus aplink yra. Todėl labai džiaugiuosi rasdama vis daugiau tokių viešų pasisakymų. Jūs - spindulėlis. Kuo daugiau tokių bus, tuo šviesiau darysis Žemėje. Dar kartą AČIŪ!

2 Iksas   (12.07.2016 23:57)
Nikekad netikekit tuo kas sako, jog eina sviesos keliu :) Greiciausiai jis tik nesa degla ir kazka ruosiasi padegti.

0  
3 virgis   (13.07.2016 17:32)
Nėra prasmės nurodinėti kitiems kuo reikia tikėti, o kuo ne. Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, už kurį jis pats ir atsakys. O bandymas nurodyti - kito asmens pasirinkimo laisvės pažeidimas. Tik pats žmogus, nei jokie guru, nei mokytojai, nei patarėjai negali to padaryti už jį. Tokia pasirinkimo teisė ir tuo pačiu atsakomybė už tai suteikta kiekvienam nuo Kūrėjo, kurios negali atimti ar kaip nors apriboti niekas. Taip, gali apgauti, manipuliuoti įtakoti, tačiau renkasi visada tik pats žmogus, kad ir kas jis nebūtų ir ką bedarytų. Žmogus tik ir teturi dvi, bet labai vertingas brangenybes - pasirinkimo laisvę ir dėmesio jėgą.
O nešantis deglą "ruošiasi", o tiksliau norėtų uždegti kitų vidinius deglus, kad šioje niurioje nūdienų tamsoje taptų nors kiek šviesiau. Kad pagaliau žmonės patys pradėtų busti iš to melo ir iliuzijų sapno, iš to laikino ir trumpalaikio vartotojiško kirmino egzistavimo ir pagaliau transformuotus į dangiškus drugelius. Kad pagaliau įgytų tikrą laisvę, begalinę laimę ir besąlygišką meilę. Taip, iš tikro aš to noriu ir sieksiu iki paskutinio atodūsio, nešiu tą deglą tol, kol rankos jį išlaikys...

Taikos ir ramybės Dvasiai

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Birželis 2010  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930
Statistika

Tinkle viso: 2
Svečių: 2
Vartotojų: 0