Šiuolaikinio mokslo krizė, kuri šiandien yra akivaizdi: nes Nobelio premijos skiriamos atradimams, kurie padaryti 40 metų atgal, o per 30 paskutiniųjų metų nėra nė vieno fundamentalaus naujo mokslinio atradimo. Tai visiška mokslinė krizė.
Kad išspręsti šias problemas, reikia išeiti iš pozityvizmo ribų. Reikia suprasti, kad kiekvienas reiškinys ir procesas nevyksta be reikalo. Kiekvienas procesas, o šiuo atžvilgiu – mokslinė krizė, turi savo valdymo sistemą. Mokslas iš principo yra valdymo priemonė ir niekuo nesiskiria nuo mitų, pasakų ir religijos. Kai kam patinka religinės dogmos, o kai kam - postulatai.

Pasaulinio mokslo vystymasis visada yra lydimas klaidingomis hipotezėmis, postulatais, neteisingu požiūriu, į tuos, ar kitus faktus, įvykius. Po kiek laiko atsiranda nauji, žymiai tikslesni duomenys apie pasaulį, kuris mus supa ir mokslas turi daryti žingsnį pirmyn. Tai normalus vystymosi kelias, kurio mes negalime pakeisti. Postulatų (postulatas - tai teiginys apie gamtos reiškinį, kad taip gali būti, bet niekuo nepagrįstas, kuris patvirtinamas arba paneigiamas bandymais) kiekis vis turėtų mažėti, nes turėtų virsti bandymais patvirtintais dėsniais, arba paneigti ir jų atsisakyta. Bet šiuolaikinis mokslas, daugiausia remiasi niekuo nepatvirtintais postulatais ir jų kiekis vis didėja (siekiant paaiškinti vieną postulatą, sukuriamas naujas ir t.t.).

Pabandysiu tai patvirtinti ir pradėsim nuo fizikos, bei didžiausią įtaką joje turinčios Alberto Enšteino reliatyvumo teorijos, klaidingai "sukurtos 1905 metais". 

Tiesą sakant, E=mc2 sukūrė anglų mokslininkas Oliveris Heaviside'as 1890 m., penkiolika metų prieš Einšteiną.

Jis tyrė fizinio kūno elektromagnetinių bangų sugerties ir emisijos procesus ir į fiziką įvedė elektromagnetinės energijos srauto sampratą. Tiriant šiuos procesus šią Einšteinui priskirtą formulę išvedė Heaviside'as, kur E – objekto energija, m – jo masė, c – šviesos greitis vakuume. Vėliau, 1891 m., Oliveris Heaviside'as buvo išrinktas Anglijos karališkosios draugijos nariu, bet nieko nepadarė, kad atvyktų į Londoną „atliktų formalumų“. Vėlau prie šios teorijos kūrimo prisidėjo Ž. A. Puankare ir G. A. Lorencas. 

Einšteinas dirbo patentų biure ir turėjo priėjimą prie tų darbų, kuriuos nusisavino. (nors toje teorijoje vis dėlto liko Lorenco vardu pavadinta pagrindinė formulė). Patentų biure nugvelbtus rankraščius, kūrybiškai perdirbti padėjo slavų kilmės žmona, kuri mokėsi kartu su juo viename universitete (vėliau, tuo metu jau buvusiai žmonai, už tai jis  išmokėjo dalį pinigų, iš savo gautos taip vadinamos "Šnobelio premijos”).

Kas iš tikro buvo tas iš niekur atsiradęs žydų kilmės "genijus" Einšteinas?

Albertas gimė Vokietijoje, nuo pat gimimo buvo labai silpnas vaikas, kurio vystymasis pastebimai atsiliko nuo bendraamžių. Tik būdamas jau 7-rių jis pradėjo tarti pirmas rišlias frazes. Mokėsi būsimas "genijus" labai blogai, mokytojams būdavo sunku suprasti jo sulėtintą ir nerišlią kalbą. Nors būsimas išrinktasis "genijus" pristatė psichiatrinio dispanserio pažymą, apie savo įgimtą debilumą, tikėdamasis nuolaidų moksle, likus metams iki gimnazijos baigimo, mokytoju kantrybė išseko ir chroniškas dvejetukininkas išbrauktas iš sąrašų. "Didysis genijus” turėjo pereiti į kitą gimnaziją ir šiap ne taip iškamuoti vidurinį išsilavinimą. Į universitetą būsimoji įžymybė įstojo tik iš antro bandymo ir tai pasinaudojant vieno iš giminaičių įtakinga "plaukuota ranka". Vos ne vos trejetui apgynus diplomą, Albertui pačiam pasiūlė susirasti darbą, skirtingai nuo kitų bendrakursių, kurių dauguma liko dirbti universitete. Du metus jam nieko gero taip ir nepasiūlė, kol pagaliau neįsitaisė dirbti patentų biure paprastu klerku. Na o toliau manau jau supratote, kaip šis eilinis, niekuo nepasižymintis klerkas, "stebūklingai" tampa  pasaulio, o tiksliau "šėtono genijumi"...

Už tokį klaidingą mokslo vystymosi kelią, kuris buvo naudingas cabal, sėkmingam avinų valdymui, A. Einšteinas paprašė nei kiek ne mažiau, o "Šnobelio premijos" ir visuotino pripažinimo visiems laikams. Pagal slaptą susitarimą, ta premija jam buvo skirta, tačiau ne už  klaidinačią reliatyvumo teoriją, kuri jau tada kėlė nemažą abejonių bangą tarp sąžiningų mokslininkų, o už "antrąjį fotoefekto dėsnį" (o tiksliau, reiškinio,vieną konkretų būdą, kuris nuvogtas iš vokiečio mokslininko G.Gerco). Nors rusų mokslininkas A.G. Stoletovas, atradęs foto efekto reiškinį, jokios "Šnobelio" premijos niekada negavo. Toks falsifikuotas premijos suteikimo faktas, tarsi sustiprino žmonių pasitikėjimą "cabal išauginto genijaus" realetyvumo teorijos tikrumu, nes daugelis žmonių tuo metu, net nežinojo, mažai domėjosi, už ką konkrečiai gauta Nobelio premija.Susitarimas abiejų pusių buvo įvykdytas ir kiekvienas gavo savo: Einšteinas "Šnobelio" premiją ir "visų laikų genialiausio mokslininko vardą", kita pusė - žmonijos vystymosi ir mokslinio progreso klaidingą kelią, vedantį "avis" į niekur, į uždarą gardą. Foto - "Išdūriau aš jus visus avinus"

Gal Einšteinas sąžiningai nesuprato ką darė ir moksliškai suklydo, kaip nutinka moksle, neturėjo prietaisų, patirties ir panašiai? Tačiau taip nebuvo remiantis nenuginčijamais argumentais ir istoriniais faktais.

Visi kas domisi fizika žino, kad Einšteino teorija remiasi A.Maikelsono ir E. Morli atliktais bandymais. Bet mažai kas žino, kokiu  interferometru (prietaisas spinduliuojantis šviesos srautus) naudojosi, Šviesos spindulys nueidavo tik 22 metrus. Eksperimentas tęsėsi keturias dienas (8,9,11,12 liepos 1887 metų). Duomenys buvo nuimami, kas 6 valandas ir atlikti tik 36 prietaiso pasukimai.Nežiūrint į netikslius ir trumpalakius bandymu, visdėlto buvo užregistruoti teisingi duomenys, patvirtinantys "eterinio vėjo" egzistavimą, bet tai buvo praignoruoti, su spaudimu iš "viršaus". Ir to pilnai pakako, jog šie talentingi mokslininkai nutiltų visiems laikams.
Amerikiečių fizikas Daitonas Mileris(1866-1941) 1933 metais žurnale (Reviews of Modern Physics) išspausdino savojo eksperimento nepalankius Einštainui rezultatus. Jo bandymai vyko ilgiau (Nuo1902 iki 1926). Sukurtas interferometras, kur spindulys praeidavo 64 metrus. Tris kartus jautresnis prietaisas nei Morlio. Parodymai fiksuojami įvairiu paros laiku, įvairiu metų laiku, virš 200 000 kartų, interferometras pasuktas 12 000 kartų, periodiškai pakeliamas, į kalną (Vilsono kalno aukštis 2000 metrų, kur buvo atliekami stebėjimai).
 Apie bandymo rezultatus, įrodančius "eterinio vėjo" egzistavimą, D.Mileris rašė laiškais Einšteinui. Kuris į tai žiūrėjo tada gana skeptiškai ir pareikalavo "papildomų įrodymų", kurie jam buvo irgi išsiūsti. Gavęs rezultatus,  jokio atsakymo nedavė, nes negalėjo pažeisti sutarties su Cabal. Mirus D. Mileriui 1941 metais apie jo bandymus  visiškai užmiršta, niekas ir niekada apie tai nerašė, tarsi tokio mokslininko aplamai niekada nebuvo, nors savo laiku jis buvo gana įžymus.

 Klaidingas visatos supratimas žmonijai primestas specialiai, dėl baimės, kad jie nebegalės kontroliuoti ir valdyti avių. "Protingas avinas - blogas avinas". Bet ir toks vystymasis vis tiek privedė prie to, kad atsiradus naujiems, žymiai tikslesniems prietaisams, gauti eksperimentiniai duomenys paneigiantys vagies Einšteino teoriją.

Radio teleskopo ”Habl”, išvesto virš žemės orbitos, duomenys davė visiškai netikėtus rezultatus. Išanalizavus radio bangas, atkeliavusias iš 160 atskirų galaktikų, JAV Kanzaso universiteto fizikai padarė atradimą, kad elektromagnetinių bangų spinduliavimas tarsi sukasi, priklausomai nuo to, kaip juda erdvėje - skirtingose vietose skirtingai. Susidaro silpnai matomas piešinys, primenantis kamščiatraukį. Pilnas "kamščiatraukio” apsisukimas matomas kas kiekvieną milijardą milių, kurias praeina radio bangos. Tai tarsi šviesos poliarizacija, iššaukiama tarpgalaktinių, magnetinių laukų. Šių bangų apsisukimų periodiškumas priklauso, nuo kampo, kuriuo juda bangos per erdvę, orientavimosi ašies atžvilgiu. Toks elektromagnetinių bangų judėjimas įrodo  eterio egzistenciją. Tokį atradimą padarė daktaras astrofizikas D.Hodlandas ir D. Ralstonas dar 1977 metais. publikuojama (Reviews of Modern physics žurnale). Eterinis vėjas, Milerio bandymuose ir radio bangų sklidimo pasikeitimai, priklausomai nuo krypties, yra vienas ir tas pats fizikinis reiškinys.

Gal antroji "genijaus" postulato dalis teisinga? Teigiama, kad, "šviesos greitis yra pastovus visoje visatoje ir jis yra konstanta (nekintantis, lygus 300 000 km. per sekundę), materija negali judėti greičiau nei šis greitis."

Mokslų daktaro L.Vango atlikti eksperimentai Prinstone davė, visiškai priešiškus rezultatus.Eksperimento esmę sudaro tai, kad šviesos impulsai, praleidžiami pro erdvę, užpildyta išretintomis Cezio dujomis, įgavo greitį, kuris 300 kartų viršija šviesos greitį. Kas įdomiausia, pats Vangas ir grupė, bijodami, (nurodymų iš "Viršaus"), stengėsi pateisinti savo paties bandymo rezultatus, pritempiant juos  prie Einšteino "realetyvumo teorijos".Nors greitis yra gautas ir tai yra nenuginčijamas faktas, kuris neigia Einšteino teorijos teisingumą.

Tokia yra šiuolaikinio mokslo visuomenės padėtis, jie bijo pripažinti to, ką patys atskleidė. Jei kas ir prasiskverbia pro tą primestą realybės iliuziją, matricą, tie žmonės ir tai ką jie sukūrė, nedelsiant sunaikinama.

Atradęs belaidę elektrą, bet kuris mokslininkas atims iš pasaulio oligarchijos pinigus. Nereikia naftos, malkų, anglies, dujų, brangių hidroelektrinių ir elektrinių – vienas imtuvas gali be galo gaminti energiją praktiškai iš nieko.

Finansų magnatas Morganas iš karto nustojo finansuoti Nikola Teslos eksperimentus, kai jis priartėjo prie belaidžio energijos perdavimo ir energijos išgavimo iš niekur – iš pasaulio eterio. Po to Teslai finansinės pagalbos niekas nebeteikė – solidarumas tarp finansų magnatų pasirodė kaip pas kokius "vagis įstatyme".

Daugelis iš Tesla išradimų galėjo jau tada išlaisvinti žmoniją nuo energetinės krizės, tuo pačiu išsaugant planetos ekologiją. Generatorius, kuriam nereikėjo jokio kuro, ar dar ko nors, ką galima būtų parduoti: elektros energija buvo gaunama tiesiai iš eterio. Paprastas ir pakankamai pigus būdas išskaidyti vandenį į vandenilį ir deguonį. Galėjo perduoti elektros energiją be laidų, bet kokiu atstumu ir t.t. Be oficialių faktų apie jį ir jo nuopelnus, žinoma, kad Tesla dar 1931 metais sukūrė elektromobilį, projektą „Swing“ ir išrado mirties spindulius (arba „Teleforce“). O taip pat garsusis paslaptingas ryšys: 1908 metais Rusijos imperijoje nukritęs Tunguskos meteoritas siejamas su šią dieną Nikola Teslos atliktais eksperimentais kūno pernešimui oru – teleportacija.

Po vieno iš savo atradimų pademonstravimo N.Tesla neužilgo "atsitiktinai" papuolė po automobiliu ir "keistai susirgęs", greit mirė. Po mirties visi darbai buvo paimti JAV spec. tarnybų, pati laboratorija sulyginta su žeme, o mechanikas, kuris padėjo įgyvendinti sumanymus, dingo visiems laikams. Tuo viskas tada ir baigėsi - niekas nebuvo panaudota, ar pritaikyta iš jo darbų.

Yra daug fizikų ir amžininkų įrodymų, kad būtent po Teslos mirties buvo pradėtas pilnai įgyvendinti  projektas "Einšteinas". Nes reikėjo kažko, kas galėtų blokuoti ir sunaikinti unikalias žinias bei atradimus, kurie galėtų tapti prieinami kiekvienam. Pavyzdžiui, nemokama elektra.

Interviu 1899 metais žurnalistui Džonui Smitui: "Atminkite: erdvė nėra išlenkta. Tačiau žmogaus smegenys negali suvokti begalybės ir amžinybės! Jei reliatyvumą jos kūrėjas būtų aiškiai supratęs, jis būtų įgijęs nemirtingumą net ir fiziškai, jei to norėtų. Aš esu šviesos dalelė, o tai yra muzika. Šviesa užpildo visus šešis mano pojūčius: matau, girdžiu, liečiu, ragauju, užuodžiu ir taip pat galvoju. Apmąstymas yra mano šeštasis jausmas. Šviesos dalelės yra natos. Žaibas gali būti visa sonata. Tūkstančiai ugnies kamuolių – tai koncertas. Tokiam koncertui sukūriau ugnies kamuoliuką, kurį galima išgirsti ant ledinių Himalajų viršūnių. Apie Pitagorą ir matematiką, mokslininkai neturėtų kištis į juos. Skaičiai ir lygtys yra ženklai, žymintys sferų muziką. Jei Einšteinas būtų girdėjęs šiuos garsus, jis nebūtų sukūręs reliatyvumo teorijos. Šie garsai yra žinutės protui apie tai, koks gyvenimas turi prasmę, kad Visata egzistuoja tobuloje harmonijoje, o jos grožis yra Kūrimo priežastis ir pasekmė."

"Gyvenimas yra ritmas, kurį reikia suprasti. Jaučiu šį ritmą ir leidžiu jam vadovauti. Tai nuostabu ir suteikė man žinių, kurias turiu. Viską, kas gyva, sieja gilūs ir nuostabūs santykiai: žmogus ir žvaigždės, ameba ir saulė, širdis ir begalinio skaičiaus pasaulių cirkuliacija. Šie ryšiai yra neliečiami, tačiau juos galima sutramdyti, nuraminti ir sukurti naujus. santykius pasaulyje – netrukdant seniesiems. Žinios ateina iš Kosmoso. Mūsų vizija tobula. Turime dvi poras akių: žemiškąją ir dvasinę. Tegul pastarieji tampa pagrindiniais Visata gyva visomis savo apraiškomis, kaip mąstantis gyvūnas. Akmuo yra toks pat mąstantis ir jaučiantis padaras kaip augalas, gyvūnas ar žmogus. Šviečianti žvaigždė prašosi būti pastebėta, o jei nebūtume taip pasinėrę į save, suprastume jos kalbą ir žinią.Žmogaus kvėpavimas, akys ir ausys turi užpildyti visatos kvėpavimą, akis ir ausis."

Paklaustas, ką jis mano, apie Einšteino "realetyvumo teoriją" Tesla 1935 metų "The New York Times" pareiškė:
„Puikios matematinės šiukšlės, kurios žavi, apakina ir priverčia nepastebėti pagrindinių klaidų. Teorija yra kaip elgeta purpuriniais drabužiais, kurį neišmanėliai painioja su karaliumi.“

"Tai liga, apie kurią didžioji dauguma žmonių nežino ir kuri sukelia daugybę kitų ligų, kančių, skurdo, blogio, karų ir visa kita, dėl ko žmogaus gyvenimas tampa toks absurdiškas ir baisus. Ši liga negali būti visiškai išgydyta, tačiau sąmoningumas daro ją mažiau sunkią ir pavojingą. Kiekvieną kartą, kai kas nors iš mano artimųjų ir giminių buvo sužalotas, jausdavau fizinį skausmą. Taip yra todėl, kad mūsų kūnai yra pagaminti iš panašios medžiagos, o mūsų sielos yra surištos neatsiejamais siūlais. Nesąmoningas liūdesys, kuris kartais apima mus, reiškia, kad kažkur, kitoje planetos pusėje, mirė vaikas ar dosnus žmogus, Visa Visata kartais būna tam tikrais ligos laikotarpiais nuo savęs ar nuo mūsų. Žvaigždės dingimas arba kometos atsiradimas mus veikia labiau, nei galime įsivaizduoti. Ryšys tarp Žemės gyventojų dar stipresnis. Nuo mūsų jausmų ir minčių gėlė gali ypač stipriai kvepėti, o gali net ir visiškai tylėti. Turime suvokti šias tiesas, kad atsigautume.Vaistai vienodai yra mūsų širdyse ir būtybės, kurią vadiname visata, širdyje." 

Fizikas Lesteris Hendershotas sukūrė generatorius be matomo energijos šaltinio ir iškart buvo apkaltintas šarlatanizmu.

Lesteris atsižvelgė į visuomenės reakciją ir iki 1960 m., be dviejų naujų generatorių, išleido 56 puslapių dokumentaciją, paaiškinančią humanitariniams mokslams, kad Žemė yra milžiniškas magnetas, galintis žmonijai kas dieną duoti nemokamai šimtus milijardų voltų.

Išradimą nusipirko daktaras Hochsteteris ir jis staiga mirė traukinio avarijoje. Per incidentą žuvo vienintelis keleivis.Po poros metų Hendershotas randamas negyvas savo namuose ir pasakyti, ar tai savižudybė, ar dar kas nors, neįmanoma, nes mirties priežasčių tyrimas kažkodėl taip ir nebuvo atliktas. Tiesą sakant, kaip ir kitų išradėjų, dalyvaujančių gaminant laisvą energiją, mirčių atveju.

Viktoras Schaubergeris, buvęs pradžioje paprastas miškininkas, padarė svarbiausius XX amžiaus atradimus ir savo sūkurių technika atvėrė žmonijai visiškai naujus energijos šaltinius.

Pavyzdžiui, iš vieno kubinio metro vandens per sekundę būtų galima gauti ne mažiau kaip 4000 kW šiluminės energijos.

Jis pats sumokėjo už visus savo pradinius eksperimentus ir įrangą.  Tačiau kai tik jam pavyko eksperimentai, valdžia atėmė visus jo išradimus.Taip jam nutiko 12 kartų. Schaubergeris buvo priverstas dirbti su gravitaciją varžančios skraidančios lėkštės, vadinamos „Vril-7“, prototipu. Būtent Mauthausene jis išrado antigravitacinį įtaisą, vadinamą „Repulsin“.  Arba jo atradimai iš vis dingdavo be žinios. Prieš pat mirtį parašytame laiške Viktoras Schaubergeris karčiai pažymėjo:

"Visas mokslas su visais jo pakalikai tėra vagių gauja, kurią tarsi marionetes traukioja už virvelių ir verčiami šokti pagal bet kokią melodiją, kuri gerai pasislėpusiam vergų savininkui atrodo tinkama būtinybė."

Pagal Einšteino antrąjį postulatą šviesos greitis vakuume yra konstanta (nekintantis dydis) ir maksimalus visiems materialiniams objektams. Jeigu materialinio objekto greitis bus didesnis nei konstanta, tai pagal Lorenco formulės atliktus pertvarkymus, masė turėtų artėti prie begalybės, skaitant ir tariamą fotono masę.Tai turėtų įvykti pagal formules.O realybėje realus lazerio spindulys praeidamas pro realias cezio dujas, judėjo greičiu 300 kartų (90 000 000 km./s) greičiau nei "leidžiama" jam formulėje. Kas svarbiausia, fotonų masė, šiame šviesos impulse, netapo begaline, kaip teigia niekšelis. Fotonai liko tokie pat, kaip ir prieš patekdami į specialią dujų aplinką. Gamta negyvena ir nepaklūsta išgalvotiems matematikos įstatymams, kurie yra tik netikri ir be to dar klaidingi proto žaidimai, daugiau ar mažiau atspindintys matomą realybę.Gamta nesitaikys prie įstatymų, sugalvotų matematikų, prie teorijų pagrįstų matematinėmis formulėmis. Matematikai apie tai kartais visiškai užmiršta, susižavint abstrakčiu savo proto žaidimu. Prie matematikos dar grįšime vėliau. 

2000 metais Italijoje (Italian National Research Council) savo eksperimentuose su mikrobangomis gavo greitį 25% viršijantį šviesos. Tai eksperimentai paneigiantys praktiškai Einšteino teorijos teisingumą, bet su teorija pasirodo irgi  negerai.

1904 metais Olandų fizikas Lorencas, pats to nesuprasdamas, išveda Doplerio efekto formules. 1905 metais A. Einšteinas įveda į teorinę fiziką stebėtoją ir skraidantį laikrodį. Be šių dviejų dalykų sumodeliuoti Doplerio efektą neįmanoma, Einšteino specialioje teorijoje. Sumodeliavus Doplerio efektą Einšteinas pakeičia tikrąsias priežastis, dėl kurių atsiranda šis efektas į melagingas priežastis ir paverčia Doplerio efektą į specialią reliatyvumo teoriją. Matematiniam savo teorijos pagrindimui jis paima Lorenco formulę, atskleidžiančią Doplerio efektą. Kuri savo išore nepanaši į jau žinomas ankščiau formules, atskleidžiančios tą patį Doplerio efektą. Kitaip sakant užmovė ant karvės ragų kepurę, o kanopas paslėpė, uždėjus kerzavus batus ir aiškina, kad tai ne karvė. Tai tarsi testas žmogaus kvailumui patikrinti. Mus supantis pasaulis yra matomas buvusiam laike, nes, kad vaizdas patektų, iki reikiamų neuronų, reikalingas laikas - t, per kurį šviesos fotonas turi nukeliauti atstumą, iki atitinkamų neuronų -S. Kuo atstumas didesnis, tuo daugiau laiko reikia šviesos fotonui jį įveikti. Pavyzdžiui, nuo mėnulio šviesa atkeliauja, per 1,33 sekundės. Tuomet reikia suprasti, kad visi matomi reiškiniai vyko jau praeitį, o ne realiame laike, mes net savo atvaizdą veidrodyje matote buvusiame laike, nes jam nukeliauti atstumą, iki neuronų reikia laiko. Einšteino teorinėje fizikoje šito nėra, nes ten neegzistuoja tokios kategorijos kaip atstumas -S.  Ten fiksuojamas tik subjektyvus kažkokio reiškinio, ar įvykio laikas.Tam jis sugalvoja postulatą, apie dviejų įvykių buvimą vienu laiku.

Šis postulatas skamba taip: du įvykiai įvyko vienu ir tuo pačiu metu, jei stebėtojas pamatys juos vienu laiku.Tai reiškia, jei mėnulyje blykstelėjo žaibas, jūs iškart jį pamatot, nekreipiant dėmesio į atstumą, kurį turi nueiti šviesos fotonas nuo mėnulio iki jūsų akies tinklainės ir neuronų (1,33 sekundės). Bet toks absurdas įmanomas tik tada, kai tarp mėnulio ir žemės nebūtų atstumo -S. Tokiu būdu, panaudojus savo nesąmoningą postulatą, Einšteinas atsikrato atstumo - S, ir gauna galimybę keisti konkretų įvykio laiką (konkretus laikas-pagal "Niutono" dar vieno cabal niekšelio teoriją). Taip atsirado subjektyvus laikas. Su tuo subjektyviu (abstrakčiu) laiku galima kurti "stebuklus" jo teorijoje, padidinti arba sumažinti vienos sekundės trukmę.

Iki Einšteino, teorinėje fizikoje nebuvo nei stebėtojo, nei skraidančio laikrodžio. Sekundės etalonas tada buvo 1/86400 dalis apsisukimo laiko meridiano. Ir štai įvedamas klaidingas sekundės etalonas 1/86400 dalis apsisukimo laikrodžio rodyklės. Antrasis postulatas apie šviesos greičio pastovumą panaikina menamą šviesos greitį c<c`arba c>c`. Šviesos greitis šviesos šaltinio judėjimo greičio atžvilgiu - c` . Tai buvo reikalinga tam, kad atsikratyti menamo šviesos greičio c`= (c-v) arba (c+v) priklausomai nuo to, ar šviesos šaltinis artėja, ar tolsta.

Pagrindinė Einšteino mokymo politinė prasmė buvo bet kokiomis priemonėmis atkirsti žmonijai prieigą prie neišsenkančių natūralių energijos šaltinių, kuriuos atvėrė pasaulinio eterio savybių tyrimas.

Jei būtų pasisekę šiame kelyje, pasaulinė finansų oligarchija prarastų galią šiame pasaulyje, ypač atsižvelgiant į tų metų retrospektyvą. Štai kodėl prieš žmoniją buvo vykdomas sabotažas, vadinamas „Specialiąja reliatyvumo teorija“.

Keletas žodžių apie Niutoną ir jo niekšybes. Pats Isaakas Niutonas neturi nieko bendro su visais tais atradimais, kurie jam priskiriami, kaip ir su tuo "obuoliu", kuris atsieit "nukrito jam ant galvos", o aš pasakyčiau ant sąžinės ir visiškai ją užspaudė. Niutonas akiplėšiškai nusirašė visus pagrindinius fizikinius dėsnius iš Omaro Chajamo veikalų. Ir ne tik fiziką, bet ir kitas žinias, kas liečia matematiką, astronomiją. Netgi kalbant apie istoriją su obuoliu, Niutonas ne pats ją sugalvojo. Omaras Chajamas, aiškindamas savo darbe apie visuotinos traukos dėsnį, pateikė įvairių pavyzdžių, tame tarpe aiškino ir traukos jėgą su obuolio, krentančio nuo obels pavyzdžiu, tai yra, medžio, labai išplitusio tada Vidurinėje ir Rytų Azijoje. O kadangi Niutono sode irgi buvo obelys, tai jis taip pat panaudojo tą pavyzdį jau savo “genialiam atradimui paaiškinti”.

Po to šis nusikaltėlis taip visą gyvenimą ir kankinosi, kad nuslėpti vagystę. 

Niutonas niekada nebuvo kokiu nors vunderkindu. Ir visa ta išpūsta šlovė apie jį, tai tik “laisvųjų mūrininkų” darbas, kurie nuo to reikalo ne mažai paturėjo. Jie net iš nudžiuvusios niutoniškos obels padarė “istoriškai vertingą paminklą” – suolą.

Bet tai tik smulkmenos, palyginus su jų globaliu masių apkvailinimu. Tai štai, perskaitęs ir perdaręs kaip savo Omaro Chajamo darbus, jo paaiškinimus ir formules, susijusias su visuotinos traukos dėsniu, diferencialaus ir integralaus skaičiavo metodais, darbus apie gamtoje vykstančią šviesos dispersiją ir spektrines spalvas, pasiskolinus iš Omaro Chajamo veidrodinio teleskopo išradimą, ko tais laikais siekė daugelis šviesių septyniolikto amžiaus protų, Niutonas pasirodė Kembridžo universitete, kaip sakoma, pilnai apsiginklavęs magistro laipsnio gavimui.

Niutonas visada stengėsi vaidinti jam suteiktą vaidmenį, kuris labai palepino jo didybės ir išdidumo “talentingo mokslininko” maniją. Bet Niutonas būtent tik vaidino, nes pagal savo protą jis nebuvo toks, besidomintis tiksliaisiais mokslais. Niutoną daugiau traukė žodiniai mokslai – filologija. Savo svajonėse jis turėjo mintį kada nors iššifruoti Bibliją.

Niutonas buvo ne labai koks dėstytojas. Studentai jo lekcijas lankė mažai, daugiausia dėl pačio dėstymo nuobodumo. Ir tai visiškai suprantama. Bet kuris tikrasis savo darbų autorius su pakylėjimu pasakotų apie savo išradimą. O tas, kuris užsiėmė klasikiniu plagiatu, gali pateikti tik nuogus skaičius ir daugiau nieko. Niutonas nekentė mokslinių ginčų ir tų, kurie bandė jį įtraukti į tas polemikas, paprasčiausiai todėl, kad jo žinios nesiekė tų atradimų lygio, kuriuos atsieit jis ir padarė. Paprasčiausiai, jam ir pasakyti nebuvo daugiau ką. Jis net knygą “Natūralios filosofijos matematinė pradžia” apie atsieit savo atradimus, rašė beveik dvidešimt metų. Daugelis stebisi, kodėl jis neaprašė tų pasekos laiptelių, kuriais jis pats pasiekė tuos atradimus. O Niutonas ir negalėjo jų aprašyti, todėl kad ir pats nežinojo, kaip tai padaryti. Nusirašyti – tai ne išrasti.

Issakas Niutonas nuo pat pradžių labai pergyveno, jog tą apgaulę gali bet kuriuo momentu atskleisti. Ir vos ne išsidavė su veidrodiniu teleskopu. Dėl ne visai tikslaus vertimo, jis atitinkamai ir sukūrė teleskopą, su elementariomis klaidomis. Padaręs žymiai tikslesnį Omaro Chajamo traktato vertimą, kurio originalas buvo saugojamas slapta pas jį. Pagal antrą vertimą Niutonas ir sukonstravo savo įžymų antrąjį veidrodinį teleskopą, kurio demonstracija 1671 metais padarė stiprų įspūdį tuo laikmečiu, kas ir buvo oficiali priežastis išrinkti Niutoną į Londono karališkos bendrijos narius, kaip tada vadinosi angliška mokslų akademija.

Šlovė apie jauną “genialų mokslininką” tapo ant tiek visa apimanti, kad net pats Niutonas pradėjo tikėti tuo, jog jis iš tikro gal yra genijus. Nepažaboto egoizmo dėka, jo didybės manija pradėjo augti kaip ant mielių. Daėjo iki to, jog viename iš pokalbių su savo mokytoju Barau, jis savo asmenybės “genialumą” pastatė žymiau aukščiau už savo mokytoją. Į ką Barau, turintis pakankamai stiprų ir valingą charakterį, iš karto pastatė jį į savo vietą, pažymint Niutono kvailumo laipsnį, primenant jam, kad pakanka jam išviešinti Omaro Chajamo darbus ir visas pasaulis sužinos koks iš tikro yra Niutono “genijus”.

Tačiau nuo tada pas Niutoną atsiranda idėja – išvogti ir sudeginti Omaro Chajamo traktato “originalus”, kad jau niekam nepasisektų jį šantažuoti ir apkaltinti plagiatu.

Jau po pusmečio po to pokalbio, 1677 gegužyje, būdamas 47 metų amžiaus Barau “greitai miršta”. Pasinaudojus duotomis aplinkybėmis, Niutonas spėjo iš Barau slėptuvės paimti visus popierius, tame tarpe ir Omaro Chajamo darbus, manydamas kad tame jis liko niekieno nepastebėtas. Po to, jis nukopijavo tuos momentus juose, kurie pagal jo nuomonę galėjo atnešti jam dar didesnę šlovę. Ir su pasitenkinimu, kuris būdingas tik psichiškai nesveikam žmogui, sudegino senovinius popierius, taip sakant visą “kompromatą” savo personai.

Bet po 13 metų, nuo Barau mirties, Niutonas, besimaudantis savo “savarankiškume”, pradėjo rodyti savo“dantelius”, valdžios troškimo, egoizmo, despoto charakterio bruožų, kurie jam būdingi buvo ir anksčiau, tik daugiau užslėptoje formoje. Jis toliau vykdė “laisvųjų mūrininkų” paliepimus, bet tik vis dažniau demonstravo savo atsieit nepriklausomybę ir į tuos paliepimus įnešdavo savo korekcijas, kurios tik pasunkindavo reikalą.

Niutono kabinete įvyko gaisras. Be to, žiaurus gaisras, atsieit kilęs iš nukritusios degančios žvakės ir kaip tai šauniai sunaikino tik darbus, kuriuos Niutonas ruošėsi išleisti: traktatai apie optiką, chemiją, kūrinį apie “akustiką”, rankraščiai apie spalvas ir šviesą, kiti “jo” darbai. Be to, gaisras lakoniškai praėjęs per Niutono popierius (ir net per tuos iš jo slėptuvės, kurie “nežinomu būdu” atsidūrė ant jo stalo) daugiau nieko nesugadinus taip ir baigėsi.

Kada Niutonas savo kabinete aptiko tą pelenų krūvą tai buvo ne šiaip sau šoke dėl to, kad sudegė darbai, kuriuos prie visų savo norų negalėtų atstatyti pagal atmintį, kadangi jie jo buvo nurašyti nuo Omaro Chajamo traktatų ir kitų senovės mokymų (o ne asmeniškai įdirbti) tai dar viena. Bet tai, kad ant tų pelenų gulėjo laiškelis su užrašu, kad Niutono sunaikinti Omaro Chajamo traktatai, buvo tik viena iš arabiško originalo kopijų, atliktų XIII amžiuje, štai tai iš tikro sukrėtė Niutoną. Be to, ant tiek stipriai, kad jis buvo ant išprotėjimo ribos. Per sekančius trejus metus jį vis lydėjo išprotėjimo priepuoliai, sunkūs psichiniai išsiderinimai, persekiojimo manija.

Į “jausmą” jį atvedė tie patys liuciferiečiai, pareiškę jam, kas jis gyvens ir kvėpuos taip, kaip jie jam įsakys. Niutono asmenybei tai buvo mirties nuosprendis visam likusiam gyvenimui. Jis tapo pilnai priklausomas nuo jų. Daug maž atstatęs savo sveikatą, Niutonas paprašė liuciferiečių surasti jam kokias nors pareigas Londone, kadangi buvo aišku, kad apie jokią mokslinę karjerą jau nebegalėjo būti ir kalbos.

Liuciferiečiai suteikė jam galimybę išpirkti savo kaltę prieš juos ištikimai tarnaujant, įtaisant Niutoną Monetų kiemo prižiūrėtojo pareigose.Tuo metu Omaro Сhajamo darbai, žinoma su Niutono autoryste, gauna jau aukštą įvertinimą už Anglijos ribų. Tų “darbų” dėka Niutoną išrenka ir Paryžiau mokslų akademijos nariu. Be to, už “mokslinius pasiekimus” Niutoną pakelia iki dvarininko titulo ir jis tampa “seru Niutonu”. Dalyvauja ministerijų ir parlamento komisijose, pagal liuciferiečių protekciją tampa Velso princesės kiemo filosofu.

Liuciferiečiai per Niutoną stūmė savo darbelius, žymiai vertingesnius nei visi jo titulai sudėjus kartu. Niutonas puikiai suprato visą savo padėties marionetiškumą. Ir tai atsispindėjo jo despotiškume charakteryje senatvėje. Jis tapo susirūpinęs tuo, koks jo vaizdinys išliks sekančioms kartoms. Niutonas pozavo menininkams, kad šie pieštų jo portretus. Be to, taip dažnai pozavo, kaip tai tais laikais sau leisdavo tik karūnuotos asmenybės.

Niutonas sėdasi rašyti dieviško žodžio kūrinių ir skaito save “dievo išrinktuoju”, kai kurių Biblijos momentų aiškinime. Jis pradeda rašyti tokias nesąmones...kad vėliau palikuonis stebėjosi, kaip tai galėjo parašyti... “didysis Niutonas”. Už tai pats Niutonas labai aukštai vertino tuos savo kūrinius ir laikė juos pagrindiniu savo gyvenimo reikalu. Todėl, kad tai iš tikro buvo jo darbai, kuriuos jis pats sukūrė, tame tekste ir buvo tikrasis Niutonas, ne tas “laisvųjų mūrininkų” sukurta “didysis”, o iš tikro, nuostabaus mokslininko Omaro Chajamo darbų dėka. Niutonas mirė, kai jam jau buvo 80 metų. Bet ir po jo mirties “laisvieji mūrininkai” pilnai išnaudojo jo sukurtą autoritetą savo tikslų pasiekimui.

Niutonas nurašė tik tai, ką jam pažymėjo jo mokytojas Isaakas Barau. O pats Barau vėl gi rėmėsi ne visu tuo ką išdėstė Omaras Chajamas traktatuose, o tik tuo, ką pats įstengė suprasti tų laikų žinių šviesoje. Todėl visuotinės traukos dėsnis pas Niutoną ir gavosi toks “apribotas”, tapo savotišku stabdžiu mokslui. O juk Niutono “moksliniai darbai” ilgą laiką buvo vertinami mokslininkų pasaulyje kaip nenuginčijama aksioma, dėl primesto jo autoriteto nuo “laisvųjų mūrininkų”, padarant iš jo savotišką stabą moksliniam pasauliui. O tai, atitinkamai stabdė bandymus patobulinti mokslą. O kai jau tas toks “nesusistygavimas” pradėjo aiškiai reikštis, “laisvieji mūrininkai” ir čia nepasimetė, iškėlė savo kitą naują “Niutoną numeris 2” – Albertą Einšteiną.

Omaras Chajamas buvo  mokslininkas. Jis sugebėjo įnešti didelių indėlių į žmonijos mokslą, padarius visą eilę svarbiausių atradimų matematikos, astronomijos, fizikos srityse. Jis pirmą kart šios civilizacijos matematinių disciplinų istorijoje davė pilną lygybių klasifikaciją, tame tarpe linijinių, kvadratinių, kubinių. Išsiaiškino kubinių lygybių sisteminėje teorijoje, pagrindė algebrinių lygybių sprendimų teoriją. Be to, įdirbo muzikos matematinę teoriją. Aprašė bet kurio laipsnio pakėlimą iš sveikų skaičių metodą. Aš jau nekalbu apie kitas teorijas ir formules, kurias pasauliui pateikė Omaras Chajamas, kas liečia ne tik matematiką, astronomiją ir ypatingai fiziką. Tai buvo kaip tik tos žinios, kurios žmonijai būtų žymiai pagreitinusios mokslinių disciplinų pažinimą ir atitinkamai, žymiai daugiau būtų priartinę duotos civilizacijos mokslinį-techninį progresą, aplenkiant “tamsos” ir “egoistinių įsitikinimų” epochas.Omaras Chajamas buvo didingiausia astronomas. Ir jeigu visi tie traktatai, kuriuos jis parašė šioje disciplinoje būtų daėję iki šiuolaikinių mokslininkų, tai dabar žmonės, tų žinių dėka, būtų pasistūmėję moksle toli į priekį, nes jo darbuose yra žinios, kurios šiuolaikiniams astronomams, su visa savo technika, dar neatvertos.

Su chemija irgi, ne viskas taip gerai kaip dėstoma mokyklose.Kas dabar mokyklose ir universitetuose pristatoma pavadinimu „Periodinė D.I.Mendelejevo cheminių elementų lentelė “- visiška ir atvra klastotė. Paskutinį kartą neiškreipta forma tikroji periodinė lentelė šviesą išvydo 1906 metais Sankt Peterburge (vadovėlis „Chemijos pagrindai“, VIII leidimas). Ir tik po 96 užmaršties metų tikroji periodinė lentelė pirmą kartą pakyla iš pelenų dėl disertacijos paskelbimo Rusijos fizikos draugijos žurnale ZhRFM. 

Po staigios DI Mendelejevo mirties ir jo ištikimų mokslo kolegų iš Rusijos fizikos ir chemijos draugijos mirties, pirmą kartą pakėlė ranką į nemirtingą Mendelejevo kūrinį – DI Mendelejevo draugo ir kolegos sūnų – Borisas Nikolajevičius Menšutkinas. Žinoma, tas Borisas Nikolajevičius taip pat veikė ne vienas – jis tik vykdė įsakymą. Juk nauja reliatyvizmo paradigma reikalavo atmesti pasaulio eterio idėją; ir todėl šis reikalavimas buvo pakeltas į dogmos rangą, o D. I. Mendelejevo darbas buvo falsifikuotas. 

Pagrindinis Lentelės iškraipymas – Lentelės „nulinės grupės“ perkėlimas į jos galą, į dešinę, ir įvedimas vadinamų  "laikotarpių". Tokia (tik iš pirmo žvilgsnio – nekenksminga) manipuliacija logiškai paaiškinama tik kaip sąmoningas Mendelejevo atradimo pagrindinės metodologinės grandies – periodinės elementų sistemos jos pradžioje, šaltinyje, t.y. Viršutiniame kairiajame lentelės kampe turėtų būti nulinė grupė ir nulinė eilutė, kurioje yra elementas „X“ (pagal Mendelejevą - „Newtonium“), t.y. pasaulinis eteris.

Be to, būdamas vienintelis visos išvestinių elementų lentelės pagrindinis elementas, šis elementas „X“ yra visos periodinės lentelės argumentas. Lentelės nulinės grupės perkėlimas į jos pabaigą sunaikina pačią šio pagrindinio visos elementų sistemos principo idėją, anot Mendelejevo.

"... Gravitacijos uždavinys ir visos energetikos pramonės uždaviniai neįsivaizduojami kaip iš tikrųjų išspręstos be tikro supratimo apie eterį kaip pasaulinę terpę, perduodančią energiją per atstumą. Realaus eterio supratimo negalima pasiekti ignoruojant jo chemiją ir nelaikant jo elementaria medžiaga“ («Попытка химического понимания мирового эфира». 1905 г., стр. 27). "Mendelejevas nepripažino eterio egzistavimo" - paskaitykite, ką žinovai rašė šia tema visus šiuos metus po jo mirties.
Periodinė lentelė be eterio yra tas pats, kas žmonija be vaikų – tu gali gyventi, bet nebus nei vystymosi, nei ateities.Jei žmonijos priešai slepia žinias, tai mūsų užduotis yra šias žinias atskleisti.

Klaidingas požiūris ir daugiamatės erdvės ignoravimas, stumia šiuolaikinį mokslą ieškoti "išsigelbėjimo" skaidant atomus ir elementarias dalelytes brangiai kainuojančiose sinchrotroniniuose greitintuvuose. Šio pavojingo eksperimento metu klaidingai tikimasi surasti prieš-materiją (kvark-gliuninę plazmą) - tai pačių fizikų sugalvotas terminas, remiantis jų klaidinga kosmologine "Didžiojo sprogimo" teorija. Jeigu visdėlto netyčia ši šiuolaikinių fizikų svajonė išsipildytu, tai butų greičiausiai dirbtinai sukurta visos gyvybės pabaiga, pačios planetos sunaikinimas.

Dabar truputį apie problemas matematikoje. 

Tai geometrijos vadovėlis su trimatėmis detalėmis iš 1570 m. Pats taip vadinamas geometrijos „kūrėjas“ Dekartas gims tik praėjus 26 metų nuo šio vadovėlio išleidimo.

Gerai žinomas algebros dėsnis skamba taip, kad kvadratinė šaknis gali būti tik iš teigiamo skaičiaus, nes tai veiksmas atvirkščias pakėlimui kvadratu. Bet koks skaičius ar teigiamas, ar neigiamas, pakėlus kvadratu tampa teigiamas. 2х2=4 ir (-2)х(-2)=4, tai žino visi. Bet aukštojoj matematikoje, atliekant kai kuriuos matematinius pertvarkymus, išskaičiuojant realius fizikinius procesus, po kvadratine šaknimi atsiranda neigiamas skaičius (-1). Tikras absurdas, žiūrint iš matematinių aksiomų pusės - to neturėtu būti, bet vis dėlto šis absurdas atsirado.

Iš šios susidariusios padėties egzistavo akivaizdi išeitis. Absurdo atsiradimas rodo apie klaidingo kelio pasirinkimą problemai išspręsti. Akivaizdus prieštaravimas tarp naudojamo matematinio būdo ir pačios užduoties sprendimo, naudojantis šiuo matematiniu būdu sprendžiant realią fizikinę užduotį, aprašančią realų fizikinį reiškinį. Bet niekas net nepagalvojo apie tai. Kur kas lengviau išeiti iš aklavietės pasinaudojant "rankų miklumu". Kam keisti viską, kai galima apgauti. Išeitis buvo rasta. Jei matematika sako, kad nėra kvadratinės šaknies, iš neigiamo skaičiaus, tai reiškia - neigiamas skaičius turi dingti. Pasakyta padaryta. (-1) pakeistas, kaip - (i) kvadrate, kur ( i ) - taip vadinamas menamas vienetas, o kas tai ir kur tas menamas vienetas egzistuoja tikrovėje, niekas nepaaiškino.

Tačiau jei egzistuoja menamas vienetas, tai turi egzistuoti ir menama realybė. Bet ar verta kreipti dėmesį į tokias "smulkmenas". Aišku  kad ne, nes tada išeitų, kad galima keisti (-1) ir kitose matematinėse lygybėse. Jei taip būtų daroma, gautųsi visiškas chaosas. Todėl niekas to ir nedaroma. Jei sakysim sudedant dvi kriaušes, galima būtų gauti ir keturis agurkus, ar pomidorus ir ne būtinai keturis. Taip kad matematikai to nedarė, o ėmė naudoti menamą vienetą, tik kada jiems buvo naudinga ir patogu, sukurdami tam tikslui, visą matematikos skyrių: kintamos kompleksinės funkcijos.Tik šioje "teritorijoje" egzistuoja oficialiai pripažintas menamas vienetas, o visoje likusioje matematikos šalyje (-1) lieka (-1) ir jokių menamų skaičių nėra. Galima apgauti kitus, bet neapgausi savęs. Kažkam vėl gi tai naudinga - tie : "mokslo" absurdai ir klaidingas kelias.Ir pats dešimtainės matematikos pagrindas yra klaidingas, nes tikroji matemetika yra šešesdešimtainė ir tai greitai bus atskleista. 

Antropologiją ir anatomija. Pagrindinis veikėjas šioje srityje Č. Darvinas ir jo gyvūnijos evoliucijos vystymosi teorija. Jis rašė: „Ateityje bus aptiktos palaipsniui besikeičiančių fosilijų eilės. Šio fakto nepatvirtinimas yra rimčiausias argumentas prieš mano teoriją. Nuo to laiko buvo rasta daug gyvūnų fosilijų. Tačiau pereinamųjų formų iki šiol nerasta. Pavyzdžiui tarp žuvų ir roplių, paukščių ir žinduolių ir t.t. Nuo 1859 m., kai buvo išleista Darvino knyga „Rūšių kilmė“, nebuvo rastas nė vienas faktas, patvirtinantis jo hipotezę. O jei ir buvo pateikiamos tokios - dažniausiai būdavo vėliau nustatoma, kad tai klastotės.

Pavyzdžiui, evoliucijos pasekėjai netgi sugebėjo kuriam laikui įtikinti visuomenę, kad jie rado tarpinę žmogaus vystymosi grandį, tam tikslui pritvirtinę žmogaus žiauną prie gorilos skeleto, bet vėliau viskas išaiškėjo. Pagrindine žmogaus evoliucijos žemėje įrodymo dalimi ilgą laiką buvo laikomas Neandartalietis (Tarpinė grandis tarp žmogaus ir beždžionės). Bet atradus jo kūną, visą įšalusį alpių ledynuose, atsirado galimybė patyrinėti jo DNR ląstelę. Ir visų Darvino pasekėjų nuostabai - ji visiškai nesuderinama su žmogaus DNR, kaip pavyzdžiui genetiškai nesuderinami arklys ir zebras, nors abu priklauso kanopinių rūšiai. Tos humanoidinės rūšys ne, tik kad nesuderinamos, bet ir negali turėti sterilių hibridų, pavyzdžiui kaip, tarp arklio ir asilo juos sukryžminus. Tai reiškia, kad Darvino evoliucijos pasekėjai, neteko pagrindinio savo argumento ir Neandartaliečio, kuris niekaip negali būti žmogaus protėviu. Tuo labiau, kad beveik visos rasės atsirado vienu metu ir skirtinguose kontinentuose.

Darvinas knygoje „Rūšių kilmė“ rašo: „Jei galime įrodyti, kad net vienas sudėtingas organas neatsirado dėl daugybės vienas po kito einančių nereikšmingų pokyčių, mano teorija visiškai žlugs“.

Tačiau mokslininkai jau atrado apie tūkstantį gyvių, kurių organai neturi analogų gyvūnų karalystėje.

Paleontologė Barbara Stahl 1974 metais rašė: „Kaip atsirado paukščių plunksnos iš roplių žvynų, mokslui sunku paaiškinti“.

Kalifornijos universiteto biologijos profesorius Richardas B. Goldschmittas paklausė savo kolegų darvino laikų, kaip jie paaiškina ne tik paukščių plunksnų, bet ir žinduolių plauko kailio kilmę, nariuotakojų ir stuburinių gyvūnų segmentaciją, žiaunų, dantų, moliuskų kiautų transformaciją, liaukų, gaminančių gyvačių nuodus, kilmė, vabzdžių sudėtinės akies atsiradimas ir kt. Evoliucionistai buvo priversti gūžčioti pečiais ir arba ignoruoti žinomus faktus.

Nei Darvinui, nei niekam kitam nepavyko paversti vienos rūšies kita arba būti tokio virsmo liudininku.
Paleontologai ir antropologai negali rasti nė vieno žmogaus protėvio skeleto, nors randa kitų humanoidinių rūšių, išmirusių prieš milijonus metų iškasas. Prieš atsirandant Homo Sapiens žemėje, Neandartaliečių populiacija buvo gana didelė ir jie užėmė tą pačią pragyvenimo nišą kaip ir žmogus.

Nors buvo fiziškai stipresni ir geriau prisitaikę prie vietinių sąlygų, vis dėlto jų populiacija išnyko, nes reikėjo atlaisvinti užimamą gyvenimo nišą žmonėms.

O paskutinį smūgį Darvino hipotezei smogia tikimybių teorija. Baltymai ir fermentai yra statybiniai blokai, iš kurių susideda visa gyva būtybė: virusai, bakterijos, augalai, paukščiai, žuvys, gyvūnai ir žmogaus kūnas. Baltymų molekulė susideda iš maždaug 20 aminorūgščių. Profesorius Robertas Shapiro iš Niujorko universiteto apskaičiavo, kad paprasto fermento „spontaniško susidarymo“ galimybė yra 10–20 laipsnių, tai yra tikimybė ištraukti vieną raudoną rutulį iš 100 000 000 000 000 000 kalno. 000 (!!!) juodų kamuoliukų.
Kiekvienas realiai mastantis žmogus, turėtų užduoti sau klausymą: Kodėl šiuolaikinis žmogus taip stipriai skiriasi nuo taip vadinamų "plaukuotų protėvių", kurie ir per šimtus tūkstančių metų, nesugebėjo atsikratyti savo tankaus kailio, tuo tarpu kai šiuolaikinis žmogus atsirado visur iškart ir nuogas.

Šiuolaikinis mokslas patyrė niokojančią kritiką pagrindinėms darvinizmo ir neodarvinizmo, sintetinės evoliucijos teorijos (STE) nuostatoms. Jei tai būtų kokia nors kita teorija, ne tokia ideologizuota ir ne tokia svarbi kairiųjų liberalų grupei, ji jau seniai būtų išmesta į šiukšlių dėžę. Tačiau kalbant apie neodarvinizmą, kuris yra ateistinės-materialistinės pasaulėžiūros biologijoje ramstis ir simbolis, ši grupė laikosi to paties principo, kaip ir prieš 50, 100 ir 150 metų – tiesiog ignoruoja visus kritinius argumentus ir paneigimus ir šmeižia. savo priešininkus kaip „nespecialistus“, „neišmanėlius“ ir net „pseudomokslininkus“. Kaip pažymėjo J. Wellsas, „faktai, kurie prieštarauja darvinizmui, tiesiog išnyksta kaip įrodymai prieš mafiją“.

Darvinas neturėtų būti priskiriamas gamtos mokslininkams. Jei jis eitų prie savo teorijos postulatų tikrindamas gamtą, jis atsidurtų priešingose ​​pozicijose nei toms, kurias jis priėmė kaip neabejotinas tiesas.

Kaip rodo Darvino pavyzdys, doktrinos mokslininkas gali parašyti savo fantastiškas nesąmones geriausiu, gražiausiu, prieinamu ir įtikinamiausiu savo paprastumo stiliumi, tačiau tai nedaro to tiesa.

Nėra šiame pasaulyje istorinių šaltinių kuriais galite remtis. Yra tik interpretacijos,turinčios kelių šimtų metų atitikimą tų faktų, kurie buvo. Kitaip sakant, jeigu žmogus nežino tikros savosios šalies (tautos) istorijos – jis pasmerktas susinaikinimui.Keisti tie istorijos įvykiai, kurie taip smarkiai sufalsifikuoti, jog nebėra kaip ir suprasti, kur slypi tiesa. Bet apibendrinant galima daugmaž susiorientuoti ties tais faktais, kurių istorikų plunksnos negali pakeisti rašytiniame dokumente.

Šiuolaikinėje politikoje ir šiuolaikiniame „istoriniame versle“ išplito instrumentinis požiūris į istoriją, kai praeičiai nepripažįstama nepriklausoma vertybė: praeitis turi dirbti dabarčiai, o jei kam trūksta tinkamų įrodymų, gali būti sugalvojama papildomai.

Jei „istoriniams verslininkams“ istorija svarbi pritraukti finansinius srautus, tai politikams, kovojantiems už grupinį tapatumą, svarbu išsikelti sau vietą ne tik teritorijoje, bet ir laike. Štai kodėl jie bando pratęsti pagrindus, kurie jungia grupę, arba į ateitį (tai yra idealų suvienytų grupių atvejis), arba į praeitį. Antruoju atveju yra būtina istorija.

Istorijos klastojimas yra ta pati apgaulė, bet ypač didelio masto, nes jo aukomis dažnai tampa ištisos žmonių kartos, o jiems padarytą žalą tenka atlyginti per ilgą laiką. Istorijos klastotojai, kaip ir kiti profesionalūs aferistai, turi gausų gudrybių arsenalą. 

Sąvokoms moksle buvo teikiama pirmenybė prieš faktus, kurie buvo pradėti falsifikuoti dėl teorijos. Nekontroliuojamas teoretizavimas tapo plačiai paplitęs ir praktiškai sunaikino mokslą.
Galima aptarti kelius, kaip gi išeiti iš šios absurduško mokslo padėties? Kadangi šiuolaikinis mokslas neturi gamtos pažinimo tikslo, nors daugelis žmonių ir net patys mokslininkai mano, kad yra taip.... kyla klausimas: koks mokslas yra reikalingas? Kokį mokslą mes kuriame? Jeigu yra teigiama, kad viskas yra sąlyginiai, tai čia jau ne mokslas, o verslas, kuris neša naudą. Bet jeigu sakoma, kad egzistuoja tiesa ir tikros žinios, tai yra kitas mokslas.

Norint pasiekti naują mokslą, reikia kurti naują metodologiją – tai, kaip mes gauname žinias. Šiuolaikinis mokslas neturi metodologijos, nes jis teigia, kad visi metodai yra geri. Šiuolaikinis mokslas nesirūpina, kaip yra gaunamas rezultatas, jam svarbu pats rezultatas.

Jeigu aš klausiu, koks yra trumpiausiais kelias nuo taško A iki taško B, tai aš suvokiu, kad tai yra tiesė. Jeigu žmogus sako, kad yra kitaip, tai arba jis meluoja, arba jam kažkas negerai su psichika pasaulėžiūros atžvilgiu. O jeigu teigiama, kad nuo taško A iki taško B yra daug kelių ir visi pažinimo būdai yra geri, nors aiškiai matomas geriausias būdas – tiesė? Tuomet yra aišku, kad tiesė yra vienintelis trumpiausias kelias; taip turi egzistuoti vienintelis tiesos pažinimo metodas. Toks metodas egzistuoja ir šiuo vieninteliu metodu galima rasti ne tik teorinę, bet ir praktinę tiesą apie amžinus ir pagrindinius gamtos dėsnius.

Mokslas neturi būti kuriamas vien tik bandymais. Naujos žinios, tiesa turi būti gaunamos ir be eksperimentų, bandymų. Pačiame žmoguje yra įdėtos visos pasaulio pažinimo priemonės. Šiuo metodu buvo gautos geometrijos aksiomos, kurios jokiu būdu nėra sukurtos eksperimentais ar bandymais. Skaičius "pi" tai ne eksperimentų ir bandymų žinios, jis egzistavo ir visada egzistuos.

Žmoguje egzistuoja apriorinės jausmų formos, nepriklausomos nuo patyrimo. Tai absoliučios erdvės ir laiko pajautimas, kurių pagrindu ir yra gauti fundamentalūs gamtos dėsniai. Žmonių protas žino, kaip reikia dirbti, kad gauti tikras žinias be pagalbos. Žmonėse iš prigimties yra "pasodintas" pasipriešinimas bet kokiai minčiai, kad protas yra netobulas.
Jeigu pačiame žmoguje egzistuoja pagrindinis suvokimo įrankis, tad ką gi veikia šiuolaikinis mokslas???

Nekreipiant dėmesio į visą tai kas išdėstyta aukščiau,  ir toliau mokyklose dėstoma Einšteino, Darvino teorijos, falsifikuota cheminių elementų lentelę, "isTorija", kuri mažai ką turi bendro su tikrais įvykiais. Laikas atsibusti ir nusiimti mums uždėtus rožinius akinius, nes laiko daugiau miegoti nėra - planeta virsta šiukšlynu su kuriuo ji jau nepajėgi susitvarkyti pati. O patys žmonės vietoj darnios žmogiškos visuomenės sukūrė stabilią vergovinę sistemą, kurioje vieni pasiskiria sau "šeimininkų" rolę, o kitus verčia būti darbiniais gyvuliais.

Esmė tame, kad šiuolaikinės valdžios atstovai puikiai žino, kas yra žmogus, kokie yra gamtos dėsniai ir ką veikia šiuolaikinis bandymų mokslas. Bet atiduoti valdymo, tiesos žinias universitetams, mokykloms, akademijoms, globalistinė valdžia negali, nes tai neįeina į jų planus ir juos galima suprasti.

Tikras žinias duoti „ avių bandai" yra pavojinga, nes nenuspėjama, o kaip jas panaudos? Daug lengviau sukurti iliuziją, kad mokslas ieško tiesos, eina amžino progreso keliu žmonijos labui. Kvantinės teorijos yra tokios sudėtingos, jų yra tiek daug... kad patys didžiausi pasaulio protai sako, kad tai labai sudėtinga... Mokslininkams yra sukuriami specialūs melagingi tikslai, kurie atitraukia juos nuo tikros tiesos ieškojimo. Kai Einšteino paklausė: „ar jūs žinote, kad reliatyvumo teoriją žino tik du žmonės?" Jis nustebo: „o kas tas antrasis?"

Taikos ir ramybės