"Lengviau gyventi užmerkus akis ir neteisingai suprantant tai, ką regime" John Lennon - 5 Марта 2012 - Šviesos keliu
Pirmadienis, 23.01.2017, 20:55
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2012 » Kovas » 5 » "Lengviau gyventi užmerkus akis ir neteisingai suprantant tai, ką regime" John Lennon
21:42
"Lengviau gyventi užmerkus akis ir neteisingai suprantant tai, ką regime" John Lennon

Pripratimas gyventi tarp žmonių ir planetos svajonė

TAI, KĄ JŪS ŠIUO METU MATOTE IR GIRDITE, YRA TIK svajonė. Dabar jūs svajojate. Svajojate, ir jūsų smegenys budrios. Svajoti yra svarbiausia proto funkcija. Protas svajoja dvidešimt keturias valandas per parą. Jis svajoja, kai smegenys budrios, ir svajoja, kai jos miega. Skirtumas tik toks: kai smegenys budrios, egzistuoja materiali aplinka, ir mes reiškinius suvokiame tiesiogiai. Kai užmiegame, aplinkos nėra, ir svajonė nuolat keičiasi.

Žmonės visą laiką svajoja. Dar prieš mums gimstant iki mūsų jie turėjo didelę svajonę, kurią mes vadiname visuomenės svajone, arba planetos svajone. Planetos svajonę sudaro bilijonai mažesnių asmeninių svajonių, kurios drauge kuria šeimos, bendruomenės, miesto, šalies, galiausiai visos žmonijos svajonę. Planetos svajonė apima visas visuomenės taisykles, įsitikinimus, įstatymus, religijas, skirtingas kultūras, papročius, vyriausybes, mokyklas, visuomeninius įvykius ir šventes.


 Mes gimstame mokėdami svajoti. Žmonės, gyveną iki mūsų, išmoko mus svajoti taip, kaip svajoja visuomenė. Išorinė svajonė turi tiek daug taisyklių, kad, gimus vaikui, mes atkreipiame į jas jo ar jos dėmesį ir aiškiname. Mama, tėtis, mokykla, religija moko mus svajoti.

Dėmesys yra gebėjimas, kurį mes skiriame ir nukreipiame tik į tai, ką norime suvokti. Vienu kartu galime suvokti milijonus dalykų, bet savo dėmesiu pasirenkame tai, ką siekiame išsaugoti sąmonėje. Aplinkiniai suaugusieji lavino mūsų dėmesį ir diegė mums žinias, nuolat jas kartodami. Taip įsisavinome viską, ką žinome.

Sutelkdami dėmesį perpratome visą tikrovę, visą svajonę. Išmokome, kaip elgtis visuomenėje, kuo tikėti ir kuo netikėti, kas priimtina ir kas nepriimtina, kas gerai ir kas blogai, kas gražu ir kas negražu, kas teisinga ir kas neteisinga. Viskas čia jau buvo — visos žinios, taisyklės ir sąvokos, kaip elgtis pasaulyje.

Mokykloje jūs sėdėjote mažuose suoluose ir klausėtės, ką sako mokytojas. Bažnyčioje klausėte, ką kalba kunigas. Klausome mamos, tėčio, brolių, seserų. Visi jie stengėsi atkreipti jūsų dėmesį.

Mes mokomės kreipti dėmesį ir į kitus žmones, taip pat reikalaujame dėmesio sau, stačiai rungtyniaujame dėl jo. Vaikai varžosi dėl tėvų, mokytojų, draugų dėmesio. „Pažiūrėkite į mane! Žiūrėkite, ką aš darau! Ei, aš čia!" Dėmesio poreikis tampa labai svarbus iki pat suaugusiojo amžiaus.

Išorinė svajonė patraukia mūsų dėmesį ir moko, kuo tikėti. Pradedant kalba, kuria šnekame. Kalba yra žmonių bendravimo ir susižinojimo priemonė. Kiekvienos kalbos raidė, žodis — tai susitarimas. Kalbame apie knygos puslapį, ir žodis puslapis yra mūsų sąvoka, kurią visi suprantame. Kai suprantame kodą, visas dėmesys ir energija perduodama vieno asmens kitam.

Ne jūs pasirinkote anglų kalbą. Jūs nesirinkote religijos ir moralės vertybių — jos egzistavo prieš jums gimstant. Mes niekada neturėjome galimybės rinktis, kuo tikėti ir kuo netikėti. Niekada nesirenkame net menkiausio dalyko. Nesirenkame net savo vardo.

Vaikystėje neturėjome galimybės rinktis tikėjimo, bet sutikome su ta informacija, kuri buvo mums perduodama kaip planetos svajonė per kitus žmones. Sutikdami kaupėme informaciją.

Išorinė svajonė gali patraukti mūsų dėmesį, bet jei mes nesutinkame — nekaupiame tos informacijos. Tuo tarpu kai sutinkame ir patikime, tai vadiname tikėjimu. Turėti tikėjimą — vadinasi, besąlygiškai tikėti.

Šito mes mokomės vaikystėje. Vaikai tiki viskuo, ką sako suaugusieji. Mes tikime jais, ir mūsų įsitikinimai tokie stiprūs, kad jų sistema valdo viso gyvenimo svajonę. Mes jų nesirinkome, galėjome net kovoti su jais, bet nebuvome tokie stiprūs, kad juos įveiktume. Mes pasiduodame įsitikinimams ir susiformuojame nuostatas.

Šį procesą aš vadinu pripratimu gyventi tarp žmonių, arba jaukinimu. Per jį išmokstame gyventi ir svajoti. Žinios iš išorinės svajonės perduodamos į vidinę, sukuriant visą įsitikinimų sistemą. Pirmiausia vaiką išmokome pavadinimų: mama, tėtis, pienas, buteliukas. Diena iš dienos namuose, mokykloje, bažnyčioje, per televiziją mums kalbama, kaip gyventi, kaip elgtis. Išorinė svajonė moko mus, kaip tapti žmogumi. Mes suprantame sąvokas „moteris" ir „vyras". Taip pat išmokstame vertinti. Vertiname save, kitus žmones, kaimynus.

Vaikai yra prijaukinti prie namų taip pat, kaip šuo, katė ar kitas gyvūnas. Mokydami šunį, mes jį baudžiame ir apdovanojame. Mes auklėjame mylimą savo vaiką taip pat, kaip auklėjame bet kurį naminį gyvūną — bausdami ir apdovanodami. Mums sako „Tu esi geras berniukas" arba „Tu esi gera mergaitė", kai mes elgiamės taip, kaip liepia mama ir tėtis. Jei elgiamės priešingai — esame „bloga mergaitė" ar „blogas berniukas".

Kai nesilaikėme taisyklių, buvome nubausti, o kai laikėmės — apdovanoti. Mus bausdavo daug kartų per dieną, taip pat daug sykių apdovanodavo. Netrukus mes pradėjome bijoti, kad būsime nubausti arba negausime apdovanojimo. Apdovanojimas — tai dėmesys iš tėvų ir kitų žmonių: brolių, seserų, mokytojų, draugų. Greitai pajuntame poreikį atkreipti kitų asmenų dėmesį, kad gautume apdovanojimą...

Būti apdovanotiems yra malonu, todėl mes toliau elgiamės taip, kaip nori kiti žmonės, kad tik gautume atpildą. Bijodami būti nubausti arba nesulaukti apdovanojimo, pradedame dėtis tuo, kuo nesame, kad tik įtiktume ir būtume geri kitiems. Stengiamės įtikti mamai ir tėčiui, mokyklos mokytojams, bažnyčiai — taigi pradedame vaidinti. Apsimetame tuo, kuo nesame, nes bijome būti atmesti. Baimė būti atmestam perauga į baimę būti nepakankamai geram. Galiausiai tampame kažkuo, kuo nesame. Tampame mamos, tėčio, visuomenės įsitikinimų, religijos kopija.

Visi įprasti mūsų polinkiai jaukinimo procese dingsta. Kai pasiekiame tokį amžių, kada mūsų protas pradeda suvokti, išmokstame žodį ne. Suaugusieji draudžia: „Nedaryk to, nedaryk šito". Mes priešinamės: „Ne!" Priešinamės, nes giname savo laisvę. Trokštame būti savimi, bet esame labai maži, o suaugusieji dideli ir stiprūs. Po kurio laiko imame bijoti, nes žinome, kad už bet kurį blogą, poelgį būsime nubausti.

Pripratimas prie aplinkinių toks stiprus, kad nuo tam tikro gyvenimo laikotarpio mums nereikia žmogaus, kuris mus to mokytų. Nereikia mamos ar tėčio, mokyklos ar bažnyčios, kurie mus jaukintų. Esame taip gerai išauklėti, kad jaukinamės patys. Galime jaukintis pagal tą pačią įsitikinimų sistemą, kurią mums įdiegė, pagal tą pačią bausmės ir apdovanojimo sistemą.

Mes baudžiame save, jeigu nepaisome savo įsitikinimų sistemos taisyklių; mes apdovanojame save, kai esame „geras berniukas" ar „gera mergaitė''.

Įsitikinimų sistema yra tarsi taisyklių knyga, kuri vadovauja mūsų protui. Be abejonės, viskas, kas surašyta taisyklių knygoje, yra mūsų tiesa. Šia knyga mes grindžiame savo sprendimus, net jei tie sprendimai prieštarauja mūsų prigimčiai. Net tokios moralės taisyklės, kaip dešimt Dievo įsakymų, užprogramuojami mumyse mus jaukinant. Viena po kitos šios nuostatos atsiranda taisyklių knygoje, ir jos valdo mūsų svajonę.

Kažkas yra mūsų sąmonėje, kas sprendžia apie kiekvieną padarą ar reiškinį, įskaitant orą, šunį, katę, — viską. Vidinis Teisėjas panaudoja taisyklių knygą, kad galėtų spręsti apie viską, ką mes darome ir ko nedarome, ką galvojame ir ko negalvojame, ką jaučiame ir ko nejaučiame. (Virgio trigrašis: Atpažįstate? Mūsų Ego)

Viskas paklūsta šiam Teisėjui. Kiekvieną sykį, kai mūsų poelgis prieštarauja taisyklių knygai, Teisėjas pasako, kad esame kalti ir privalome būti nubausti. Mums turi būti gėda. Tai nutinka daug kartų per dieną, diena po dienos, per visus mūsų gyvenimo metus.

Yra ir kita mūsų dalis, kuri patiria sprendimus ir yra vadinama Auka. Auka prisiima kaltę ir gėdą. Ji sako: „Pasigailėkit manęs, aš nesu pakankamai geras, protingas, gražus; aš nesu vertas meilės; pasigailėkit manęs". Didysis Teisėjas sutinka ir taria: „Taip, tu nesi pakankamai geras". Tai pagrįsta įsitikinimų sistema, kurių mes niekada nesirinkome. Tie įsitikinimai tokie stiprūs, kad net po daugelio metų, kai susiduriame su naujomis sąvokomis ir stengiamės patys spręsti, jie vis dar valdo mūsų gyvenimus. (Virgio trigrašis: Atpažįstate? Mūsų stereotipai)

Viskas, kas prieštarauja taisyklių knygai, vers jus keistai jaustis įvykių painiavoje. Tai vadinama baime. Jei sulaužote knygos taisykles, atsiveria emocinės jūsų žaizdos. Jūsų reakcija — sukurti emocinį nuodą. Nes viskas, kas parašyta knygoje, turi būti tiesa. Jei kas nors ima abejoti tuo, kuo jūs tikite, pasijuntate nesaugūs. Netgi jei taisyklių knyga neteisinga, ji verčia jus jaustis saugiu.

Todėl mums reikia labai daug drąsos mesti iššūkį savo įsitikinimams.  Nes: nors mes žinome, kad jų nepasirinkome, taip pat tiesa, kad mes su jais sutikome. Ši nuostata tokia stipri, kad, net suprasdami klydę, mes jaučiame priekaištą, kaltę ir gėdą, jei prieštaraujame toms taisyklėms.

Lygiai taip, kaip vyriausybė turi laikytis įstatymų, pagal kuriuos valdo visuomenės svajonę, mūsų įsitikinimų sistema yra taisyklių knyga, pagal kurią valdoma asmeninė mūsų svajonė. Visos taisyklės egzistuoja mūsų sąmonėje, mes jomis tikime, jomis viską grindžia ir vidinis mūsų Teisėjas. Teisėjas paskelbia dekretą, o Auka prisiima kaltę ir bausmę. Bet kas sako, kad šioje svajonėje egzistuoja teisingumas? Tikrasis teisingumas yra tada, kai už kiekvieną klaidą mokama vieną kartą. Tikroji neteisybė yra tada, kai už kiekvieną klaidą mokama daugiau nei sykį.

Kiek kartų mes mokame už vieną klaidą? Atsakymas — tūkstančius kartų. Žmogus yra vienintelis gyvūnas žemėje, kuris moka tūkstančius sykių už tą pačią klaidą. Kiti gyvūnai moka tik kartą už kiekvieną padarytą klaidą. Tik ne mes. Mes turime galingą atmintį. Padarome klaidą, įrodome kaltę, save teisiame ir baudžiame. Jei egzistuoja teisingumas, to pakanka; proceso kartoti nereikia. Tačiau kiekvieną sykį, prisiminę įvykį, vėl esame kalti, vėl ir vėl save teisiame ir baudžiame. Jei turime žmoną ar vyrą, jie taip pat mums primena mūsų klaidą, tada mes iš naujo galime save teisti ir bausti. Iš naujo jaučiamės kalti. Ar tai teisinga?

Kiek kartų mes verčiame savo sutuoktinį, vaikus ar tėvus mokėti už tą pačią klaidą? Kiekvieną sykį, prisiminę klaidą, kaltiname juos ir siunčiame jiems visus emocinius nuodus, kuriuos jaučiame dėl neteisybės. Tada vėl verčiame juos mokėti už tą pačią klaidą. Ar tai teisingumas?

Teisėjas mūsų sąmonėje klysta, nes neteisinga įsitikinimų sistema, taisyklių knyga. Visa svajonė pagrįsta klaidinga taisykle. Devyniasdešimt penki procentai mūsų įsitikinimų yra vien melas, ir mes kenčiame nes tikime tuo melu.

Planetos svajonėje normalu, kad žmonės kenčia, gyvena baimėje, patiria emocines dramas. Išorinė svajonė nėra maloni svajonė. Tai smurto, baimės, kovos, neteisybės svajonė. Asmeninė žmonių svajonė kitokia, bet pasauliniu mastu tai paprastai košmaras. Jei pažvelgsime į žmonių visuomenę, pamatysime vietą, kurioje labai sunku gyventi, nes ją valdo baimė. Visame pasaulyje stebime žmonių kančias, pyktį, kerštą, žalingus įpročius, smurtą gatvėse ir baisią neteisybę. Tai įvairiose pasaulio šalyse egzistuoja įvairiais lygiais, bet baimė visur valdo išorinę svajonę. Jeigu palyginsime žmonių visuomenę ir pragarą, apie kurį kalba visos pasaulio religijos, pamatysime, kad tai visiškai tas pats. Religijos moko, kad pragaras yra bausmės, baimės, skausmo ir kančių vieta, vieta, kur sudegi liepsnose. Liepsna įsiplieskia iš baimės keliamų emocijų. Kai tik pajuntame pyktį, pavydą, neapykantą, mumyse užsidega ugnis. Mes gyvename pragaro svajonėje.

 Jeigu pragarą laikome sąmonės būsena, tada pragaras mus supa iš visų pusių. (Virgio trigrašis:Minties formos, kurias mes ir maitiname)  Kiti gali įspėti mus: jei nedarysime to, ką jie liepia daryti, eisime į pragarą. Blogai! Mes jau esame pragare kartu su tais, kurie taip mums kalba. Nė vienas žmogus negali pasiųsti kito į pragarą, nes mes jau ten. Kiti gali mus nuvaryti tik į dar baisesnį pragarą. Tai tiesa. Bet tik jei mes leisime.

Kiekvienas žmogus puoselėja asmeninę savo svajonę. Kaip ir visuomeninę svajonę, dažnai ją valdo baimė. Mes patys gyvendami išmokstame svajoti apie pragarą. Tos pačios baimės kiekviename žmoguje pasireiškia kitaip, bet visi jaučiame pyktį, pavydą, neapykantą ir kitas neigiamas emocijas. Asmeninė svajonė gali tapti ir nesiliaujančiu košmaru, kur mes kenčiame ir gyvename nuolatinėje baimėje. Bet nereikia svajoti apie košmarą. Galima džiaugtis malonia svajone.

Visa žmonija siekia tiesos, teisingumo, grožio. Mes nepaliaujame siekti tiesos, nes tikime tik savo proto saugomu melu. Mes siekiame teisingumo, nes mūsų įsitikinimų sistemoje jo nėra. Mes siekiame grožio, nes nesvarbu, ar žmogus gražus. Mes netikime, kad žmogus turi grožio. Mes ieškome ir ieškome, nors viskas jau yra mumyse. Nerasime jokios tiesos. Kad ir kur pasuksime galvas, visur matysime vien tiesą. Bet laikydamiesi savo proto saugomų išminčių ir įsitikinimų, tos tiesos nematysime.

Mes nematome tiesos, nes esame akli. Mus apakina visi klaidingi įsitikinimai. Mes privalome būti teisūs ir priversti kitus klysti. Mes pasitikime tuo, kuo tikime, ir mūsų įsitikinimai verčia mus kentėti. Tarsi gyventume rūke, kuris neleidžia matyti toliau savo nosies. Mes gyvename rūke, kuris netgi nėra tikras. Tas rūkas —tai svajonė, asmeninė jūsų gyvenimo svajonė, tikėjimas, savivoka, visos nuostatos apie kitus, patį save, netgi apie Dievą.

Visas jūsų protas yra rūkas, kurį toltekai vadino mitote. Jūsų protas yra svajonė, kai tūkstančiai žmonių kalba vienu metu ir niekas nieko nesupranta. Tai žmogaus proto būsena — didžioji mitote. Per tą didžiąją mitote jūs nematote, kas iš tiesų esate. Indijoje ji vadinama mitote ma-ya.

Tai reiškia iliuziją. „Aš esu" yra asmenybės sąvoka. Mitote vadinama viskas, kuo jūs tikite apie Save ir pasaulį, visos sąvokos ir jūsų proto programa. Mes negalime matyti, kas iš tiesų esame; mes negalime matyti, kad nesame laisvi.

Būtent todėl žmonės priešinasi gyvenimui. Būti gyvam yra didžiausia žmonių baimė. Mirtis nėra didžiausia baimė. Didžiausia baimė yra rizika būti gyvam — rizika būti gyvam ir atskleisti, kas iš tikrųjų esame. Žmonės būtent labiausiai bijo būti savimi. Mes išmokome gyventi savo gyvenimą, stengdamiesi tenkinti kitų žmonių poreikius. Išmokome gyventi pagal kitų žmonių pažiūras, nes bijome būti atmesti ar nepakankamai geri kitiems.

Prisijaukindami susikuriame tobulybės vaizdą, kad būtume pakankamai geri. Susikuriame vaizdą, kaip privalome elgtis, kad būtume visiems priimtini. Ypač stengiamės pamaloninti tuos, kurie mus myli, — mamą, tėtį, vyresnius brolius ir seses, dvasininkus, mokytoją. Stengdamiesi būti jiems pakankamai geri, susikuriame tobulybės vaizdą, bet jam netinkame. Mes sukuriame tą vaizdą, bet jis nėra tikras. Šia prasme mes niekada nebūsime tobuli. Niekada!

Nebūdami tobuli, mes atmetame save. Savęs atmetimo laipsnis priklauso nuo to, kaip veiksmingai suaugusieji žeidžia mūsų vientisumą. Kai jaukinimo procesas baigiasi, tampa nesvarbu būti visiems pakankamai geram. Mes nesame pakankamai geri sau, nes neprisitaikome prie savo tobulybės vaizdo. Mes negalime sau atleisti, kad nesame tuo, kuo norime būti, arba tuo, kuo tikime, kad turėtume būti. Mes negalime sau atleisti už tai, kad nesame tobuli.

Mes žinome, kad nesame tokie, kokie tikime turį būti, todėl jaučiamės neteisingi, nusivylę ir nesąžiningi. Bandome pasislėpti ir apsimetame tuo, kuo nesame. Pasijuntame netikri, nenuoširdūs, užsidedame kaukes ir pasislepiame nuo kitų. Mes bijome, kad kiti pastebės, jog esame ne tie, kuo dedamės. Kitus vertiname pagal savo tobulybės vaizdą, ir natūralu, kad jie apvilia mūsų lūkesčius.

Mes negerbiame savęs, kad pamalonintume kitus. Mes netgi darome fizinę žalą savo kūnui, kad kiti mus pripažintų. Paaugliai vartoja narkotikus, kad jų neatmestų kiti paaugliai. Jie nesupranta, kad problema ta, jog jie nepripažįsta savęs. Jie atmeta save, nes nėra tokie, kokiais dedasi. Jie nori elgtis tam tikru būdu, bet nesielgia, dėl to jaučia gėdą ir kaltę. Žmonės nepaliauja baudę save už tai, kad nėra tokie, kokie tiki turį būti. Jie greitai įsižeidžia ir priverčia kitus juos įžeisti.

Bet niekas mūsų taip neužgauna, kaip mes užgauname patys save. Tai daryti mus verčia Teisėjas, Auka ir įsitikinimų sistema. Žinoma, sutinkame žmonių, sakančių, kad juos įžeidė vyras arba žmona, motina arba tėvas, bet aišku, jog mes save žeidžiame daug skaudžiau. Blogiausiai mes vertiname save. Jei mes suklystame žmonių akivaizdoje, stengiamės neigti ir slėpti klaidą. Bet kai tik liekame vieni, Teisėjas tampa labai stiprus, kaltė labai didelė, o patys jaučiamės tokie kvaili, tokie blogi, tokie negarbingi.

Per visą gyvenimą niekas neplūdo jūsų taip, kaip jūs plūdote patys save. Save koneveikiate tiek, kiek leidžiate jus koneveikti kitiems. Jei kitas asmuo jus užgaulioja daugiau nei jūs patys save, greičiausiai nuo jo pasitrauksite. Bet jei kitas asmuo jus užgauna mažiau nei jūs patys save, tikriausiai ir toliau su juo bendrausite ir be galo kęsite įžeidinėjimus.

 Jei save koneveikiate labai smarkiai, galite netgi leisti kitiems jus mušti, žeminti, elgtis su savimi kaip su menkysta. Kodėl? Nes, laikydamiesi savo įsitikinimų sistemos, jūs sakote: „Aš to nusipelniau. Šis žmogus daro man malonę, būdamas su manimi. Aš nevertas meilės ir pagarbos. Aš nepakankamai geras".

Mums būdingas poreikis būti kitų pripažintiems ir mylimiems, bet mes negalime pripažinti ir mylėti savęs. Juo labiau mes mylime save, juo mažiau save žeminsime. Mes plūstame save, nes nepripažįstame. Mes nepripažįstame savęs, nes turime susikūrę tobulybės paveikslą ir niekada jo nepasiekiame. Tobulybės paveikslas ir yra savęs atmetimo priežastis. Būtent dėl to mes nepripažįstame savęs tokių, kokie esame, ir nepripažįstame kitų tokių, kokie jie yra.

NAUJOS SVAJONĖS PRELIUDIJA

Tūkstančius kartų jūs susitarėte su savimi, kitais žmonėmis, su savo gyvenimo svajone, su Dievu, su visuomene, su tėvais, su sutuoktiniu, su vaikais. Tačiau patys svarbiausi yra susitarimai su savimi. Susitardami su savimi, jūs pasakote sau, kas esate, ką jaučiate, kuo tikite ir kaip privalote elgtis. Rezultatas — jūsų asmenybė. Susitardamas su savimi, jūs sakote: „Toks aš esu.Tuo aš tikiu. Kai ką aš galiu daryti, kai ko negaliu. Tokia tikrovė. Tai fantazija; tai įmanoma, tai neįmanoma". Vienas susitarimas nėra problema, bet yra daug susitarimų, kurie verčia mus kentėti, pralaimėti. Jei norite gyventi džiaugsmingą ir visavertį gyvenimą, privalote turėti drąsos laužyti tas nuostatas, kurios pagrįstos baime ir reikalauja jūsų jėgos. Iš baimės kilusios nuostatos reikalauja milžiniškos energijos. Tačiau tos, kurios kilusios iš meilės, padeda mums kaupti energiją ir netgi jos prideda.

Kiekvienas mūsų gimsta, turėdamas tam tikrą kiekį asmeninės jėgos, kurią pailsėję kiekvieną dieną atgaiviname. Deja, visą asmeninę savo jėgą išeikvojame šioms nuostatoms susidaryti ir vėliau išsaugoti. Tam iššvaistoma asmeninė mūsų jėga. Rezultatas — mes jaučiamės bejėgiai. Mes tik turime pakankamai energijos kasdien išgyventi, nes daugiausia jos išeina laikantis nuostatų, būtinų planetos svajonei pasiekti. Kaip galime pakeisti visą savo gyvenimo svajonę, kai nesame pajėgūs pakeisti netgi menkiausios nuostatos?

 Jei sugebame matyti, kad nuostatos valdo mūsų gyvenimą, ir mums nepatinka mūsų gyvenimo svajonė, turime jas pakeisti. Pagaliau esame pasirengę pakeisti nuostatas. Yra keturios išmintys, padedančios mums sulaužyti tas nuostatas, kurios kyla iš baimės ir sekina mūsų energiją.

Kiekvieną sykį, sulaužius nuostatą, visa jai panaudota jėga grįžta jums. Jei jūs naudojatės keturiomis išmintimis, jos suteiks jums pakankamai asmeninės energijos visai senų nuostatų sistemai pakeisti.

Norint priimti keturias išmintis, reikia labai stiprios valios. Bet jei galite jų laikydamiesi pradėti gyvenimą, jūsų laukia nepaprastas gyvenimo virsmas. Tiesiog jums prieš akis išnyks pragaro drama. Užuot gyvenę ir svajoję apie pragarą, susikursite naują — rojaus — svajonę


Peržiūrų: 1444 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.0/5
Viso komentarų: 2
1 Rita   (06.03.2012 11:26)
NUOSIRDZIAI DEKOJU!
NUOSTABUS STRAIPSNIS!

2 Violeta   (06.03.2012 12:55)
DEKOJU DEKOJU DEKOJU....
http://www.youtube.com/watch?v=JvdN-pXH4T0&feature=player_embedded
Nuostab dieviska gydomoji Koksono muzika...ir Astaro nuotrauka..
Koksonas kartu su Li Keroll -Kraijonu keliauja po visa pasauli...nuostabi jo muzika ,nuostabus seminarai...
Skaiciau straipsni,kaip JAV viena moteris sirgo paskutine vezio stadija,gydytojai nuleido rankas, tada ta moteris prisipirko Koksono muzikos ir kasdien klausesi.....ji pasveiko.....

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Kovas 2012  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Statistika

Tinkle viso: 4
Svečių: 4
Vartotojų: 0