Mindaugas karalius -ar gali būti blogas? Kas mes? - 13 Июля 2010 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:44
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2010 » Liepa » 13 » Mindaugas karalius -ar gali būti blogas? Kas mes?
14:49
Mindaugas karalius -ar gali būti blogas? Kas mes?

Turėdami 10 000 metų istoriją, švenčiame tūkstantmetį, archeologijos faktų nepripažįstame, savo rašto (runu) nemokame skaityti, priešų pavadinti pagoniais ir baltais, jais vadinamės, jai kas pavadins balvonais taip ir pasivadinsim.

„Pagonybė" ir „pagonys" yra sąvokos kilusios iš lotyniško žodžio paganus – kaimietis, piemuo, turėjusio žmogaus atsilikimo, neišsilavinimo, tamsumo prasmę.

Šias sąvokas paprastai vartoja iš judaizmo kilusių vieno dievo religijų atstovai įvardinti tikėjimams, nepriklausantiems pagrindinėms pasaulio religijoms bei juos išpažįstantiems žmonėms. Krikščionybė kartais „pagoniais" vadina visus ne savo religijos atstovus.

Bet kokiu atveju, „pagonybė" ir „pagonis" yra akivaizdžiai įžeidžiantys žodžiai ir jų vartojimas liudija, kad išpažįstantieji vieno dievo religijas, ypač krikščionybė, neatsisakė savo istorinio įpročio viešai žeminti kitų tikėjimų žmones ir visaip iš jų tyčiotis.Tačiau jei vis dėlto norima vartoti šias savokas, derėtų jas vartoti būtent pagal jų tikrąją reikšmę – įvardinant labiausiai atsilikusią, netolerantišką ir pasipūtusią, vienu žodžiu – pačią tamsiausią religinę bendruomenę.Gal „pagoniais" reikėtų vadinti būtent tuos, kurie sugalvojo ir iki šiol su pasimėgavimu vartoja šį pažeminantį žodį?
Mus įtikino, kad „Baltai" save vadino „baltais". Tačiau patyrinėję istoriją pamatysite, jog tai tik 19 amžiaus viduryje Vokietijos kalbininko sukurtas pavadinimas-terminas. Gaunasi, kad baltai užgimė tik 19 a. Vokietijoje? Negi mums tik 150m.? Negi mūsų istorijai tik vienas tūkstantis metų? Pabandykime kartu patyrinėti kaip mes išties save galėjome vadinti istorijoje? Kas mes esame? Štai 1- amž. Egipte K. Ptolemajas (Κλαύδιος Πτολεμαῖος ; 100 – 178m.) (ĮSIDĖMĖKITE NE 16 amž.!) aprašo Europinę Sarmatiją ir pamini vieną sarmatišką  gentį (viena iš arijų genčių, kartu su etrusais, rasenais, venedais,dinlinais, ) - Sūduviai (Sudini). Pagal jo pateiktą koordinačių sistemą gyvenančius toje pačioje vietoje daugiau nei du tūkstantmečius. Taip neapsirikote, Sūduvos paminėjimui apie 2000 metų. Sūduvos kaip Sarmatijos ( sar- „sargas" + mat- „matė, motina", taigi - „sauganti motina") daliai. Turint šios išeitinius duomenis, beje nekitusius daugiau nei 2000 metų, galime daryti prielaidą, jog Sarmatai kalbėjo ta pačia kalba, kaip dabar kalba Sūduvoje
Posidonius 150-130 metai prieš mūsų erą



Mūsų protėvių ir senovės Egipto tarpusavio sąsajos stulbina. Susisiekimas Gintaro keliu — upėmis ir jūromis. Taip pat regiono aukštą kultūrą įrodo sofistikuotos pagoniškos
„šventyklos", kurios kaip paaiškėjo po naujausių tyrimų yra tikslios mėnulio ir saulės observatorijos (Dr. Libertas Klimka „Birutės kalnas").

Neaptikta Azijos daiktų su svastikomis senesnių, negu daiktai su svastikomis, rasti Europos vietovėse, kuriose gyveno mūsų protėviai pakeliui į dabartinę Lietuvą bei nuo mūsų protėvių atsiskiriančios grupės žmonių.
Utenos piliakalnio gyvenvietei trylika tūkstančių metų — skelbia Lietuvos įstaigos. O prie Druskininkų Raigardo slėnio apylinkėse 19 senų gyvenviečių ir radimviečių. Kai kurios — vėlyvojo paleolito. Nustatinėjama, keliolikos tūkstančių ar kelių dešimčių tūkstančių metų. Istorijos tyrėjai turi dešimtis Lietuvoje teisėtai rastų akmens amžiaus dirbinių su juose įrėžtomis runomis. Jiems — tūkstančiai metų.
Algirdas Gustaitis
, istorijos tyrėjas, nurodo duomenis, kad dabar lietuviški 7519-ieji metai. Prieš kelis šimtus metų dokumentuose nurodydavo dvi datas — ir mūsiškę, ir atėjūnų subendrintą.
Aivaras Lileika, istorijos žvalgas, sako, kad radinių tyrimai patvirtina, jog lietuviams derėtų skaičiuoti savus virš 7,5 tūkst. metus — galimai A. Gustaičio aptiktus 7519-uosius. Rado įrodymų, kad mus ir mums giminingas tautas bei prieš 3,5 – 2,5 tūkst. metų mūsų protėvių arėjų – arijų išeiviją į Aziją pervadino indoeuropiečių kalbos grupės žmonėmis tik 1948 m

Ir tik prieš pusantro šimtmečio mus pervadino baltais. Prieš tai pervadino jūras: Sarmatijos į Baltijos, o Auksinę į Juodąją. Istorijos klastotojai pakeitė upių, kalnų, gyvenviečių, tautų pavadinimus. Internete duomenys įvairiomis kalbomis ir žemėlapiai nuklaidino nuo protėvių atminimo, jų žinių ir patyrimo.

Juozas Šeimys tris dešimtmečius tiria ir skaito senovės raštus. Parašė runų ir hieroglifų skaitymo vadovėlių. Kitakalbiai mokslininkai ne skaito, bet bando atspėti, ką reiškia. Tyrėjų ekspedicijos prispėliojo nesąmonių, kurių vėliau „primokino" pasaulio studentus. Žiniasklaida jų spėliones daugina. Milijardų žmonių įtikėjimas nesąmonėmis trukdo tikrovei. Egipto gyventojų palikuonimis laikytini ir lietuviai. Senojo Egipto gyventojų vietoje dabar visai kitų tautų atėjūnai. Jie nesupranta nei lietuvių kalbai giminingos senųjų egiptiečių hetitų kalbos, nei hieroglifų. Pagal J. Šeimio perskaitymus ant Jonapolės lobio monetų jose nurodomas laiko skaičiavimas 7065 metai.
Žlugo imperijos dydžio Sarmatijos slėpimas. „Istorikų neigėjų" vieta istorijos šiukšlyne. Pati bažnyčia ant Žemaitijoje svarbiausios Telšių Katedros durų išsikalė — „Sarmatia", „Samogitia", „Curlandia" ir vaizdus kautynių su atėjūnais iš Pirmojo Reicho.
Kultūringieji vagys išsivežė ir mums sukauptą protėvių palikimą
. Mūsų turtas Europos vagių muziejuose. Jie nė nesugeba perskaityti, ką mūsų protėviai mums parašė runomis. Mūsų protėvių turtu ir darbu pastatytos Vakarų Europos istorinės įžymybės. Jomis šiandiena žavi nukvailintus turistus. Ko išsivežti neišgalėjo — naikino. Jie mūsų šalyje įdiegė nuosavų baudžiauninkų „kultūrą". Taip mūsų žemėje jie plėtė savų statinių statybą. Svastikų nenaudojo — tik bauginimo propagandos kūrinius. Todėl jų statiniuose nematome svastikų, bet matome žmogžudysčių „kultūros" vaizdus. Miestų neva įkūrimo datos perskaičiuotos nuo pirmos bažnyčios pastatymo — įrodymus rado A.Lileika. O J.Šeimys turi Kauno miesto vaizdą 713 metais

Kultūros vertybė, ne tik daiktai su svastikomis, bet ir svastikos ženklas. Kiekvienam žmogui, įmanomas matyti faktas — daiktai muziejuose.

 

Nors čia pavaizduotos svastikos yra  darbiniai negatyvūs ženklai, nes sukimasis vyksta prieš laikrodžio rodyklę, prieš kūrybinę Allat jėgą, iš išorės į vidų, o ne iš vidaus į išorę, be apie tai vėliau kituose straipsniuose.
Lietuvos skautų medalis 1925 metai (prisiminkime, kad trilapis yra arijų Vyčių ženklas, reiškiantis : kairysis lapelis-sąžinė; dešinysis lapelis-garbė ; vidurinis lapelis-protas, tokia buvo ir jų priesaika prieš mūšį, to neprarasti, pridedant paeiliui du pirštus prie pečių ir galvos)

Vien pagal juos, svastikos ant Lietuvos daiktų, ne mažiau kaip 2500 metų. Tęstinumas iki dabar. Kelių tūkstantmečių runos su svastika. 2,5 tūkst. ietigaliai su svastikomis Lietuvos Brastoje. 2 tūkst. metų moneta — Karalius Palemonas su svastika virš karūnos. 7-8 a. rankogalių apyrankė su svastika. Kernavės XIII amžiaus gaminiai su svastikomis — žiedai, sagė, galvos papuošalai — pasaulio kultūros paveldas, saugomas Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO). Vilniaus žemutinėje pilyje rastas XIII a. žiedas su Svastika. XIV-XV a. Boreikų giminės herbas. XVII a. kanklės su keliolika svastikų ir Gediminaičių ženklais. 1925 m. Lietuvos skautų svastikos ordinas. 1928 m. paminklas Rokiškyje. Lietuvių-latvių Uguns Krusts ženklai. 1919 Latvijos Lačplėsa kara ordinas. 1919 m. paminklas Liepojoje. Latvijos aviacijos ženklai — svastika. Suomių — svastika. Raudonarmiečiai — su svastika, Lenkijos prieškariniai apdovanojimai — dauguma su svastika. Ir daug, daug kitų dalykų įrodo ne tik daiktų, bet ir ženklo kultūrinę prasmę ir vertę

Nei Lietuva, nei Lietuvos didžioji kunigaikštystė, nei Sarmatija europinė, nei ankstesni daugeliui net negirdėti mūsų protėvių teritoriniai dariniai savo noru kitose valstybėse neplėšikavo, apgaulių nevykdė. Kai kurių ženklų naudoti nebetinka, nes nebėra tų ženklų kūrėjų, jų naudotojų, nebėra buvusių sąlygų. O gamtos jėgos nepakito. Svastikos — kaip Visatos veikimo ženklas tiks, kol veiks Visatos dėsniai, kol veiks Visata.Tik yra ir kairinė teisinga svastika, kai sukimas vyksta iš kairės į dešinę, pagal laikrodžio rodyklę, o dešininė tai priešinga kūrybinei jėgai jėga, kuri slegia, spaudžią Sielas iš išorės į vidų.

Pasauliui teikiant daiktus su svastikomis, mažiau skurdintų gobšuolių mums sukelta krizė. Su patvirtinimais, jog iš Lietuvos. Tinkamais atvejais, jog kopijos pasaulio kultūros vertybių, ginamų UNESCO. Metalo, molio, medžio, gintaro gaminiai, papuošalai, ženkliukai, atvirutės, audiniai, mezginiai, tautinės juostos, išsiuvinėjimai ir kt. Teigiamai veikiančios kairinės teisingos svastikos pavyzdžiai.



Gali kalbėti ką nori, bet žemėlapiai parodys teisybę, žinoma tie, kurių dar nespėjo suklastoti.
 








Ptolomėjaus Klaudijaus žemėlapis.



Tai tik pasitvirtina žinomų kalbininkų išvados, A. Meillet (Les Annales des nationalites, 1913, 5-6 nr., 205 p.): "Tas, kuris nori žinoti, kaip indoeuropiečiai kalbėjo (indoeuropiečių protėvynėj), tegu nuvyksta ir pasiklauso, kaip dabar kalba lietuviai ūkininkai" Prof. dr. Ehret: "... ji  (indoeuropiečių prokalbė) reiškiasi lietuvio lūpomis "Vienas iš svarbiausių Sarmatijos įrodymų liko mūsų tautosakoje. Sarmatas-Sarmata pas mus ypatingai dažnai naudojamas liaudies kūryboje. Skirtingai nuo baltos spalvos arba tik vokiečių mokslininkų rate užgimusio "Baltes".



Taip, Gedimino stulpai – yra ne kas kita kaip Sarmatijos valdovų ženklas, o Nr.4 tai iš vis senovinis dvasingumo ženklas, reiškiantis atitinkamą dvasinę praktiką, dar buvo vadinamas "vabalas"... . Visų iki krikščioniškos Lietuvos garsesnių kunigaikščių išlikę ženklai aiškiai parodo iš kur jie kilę ir kodėl rusai jiems nesipriešino ... juk žinojo, kad tikrieji valdovai yra būtent Baltai (Sarmatai)..



 
Mes
ne iš pelkių ir balų
. Mes iš labai pažangios civilizacijos, kuri buvo prarasta. Krikščionybė ne tik sunaikino Indėnų civilizaciją, bet ir mūsų civilizaciją su pasaulėžiūra, kuri buvo daug pažangesnė - draugiška gamtai, žmogui, darnoje su visuomene, gamta. Krikščionybė sunaikino mūsų raštą - runas, sunaikino mūsų istoriją, kultūrą.Šiai kultūrai, pritaikant šiandienos kalbos kategorijas, būdingas„žalumas" (ekologiškumas). Senoji religijos forma, harmoniją jaučianti natūralioje aplinkoje, natūraliuose tikrovės fenomenuose regėdama kosminę tvarką, linko į pagarbą gamtai. Tai itin aktualu laike, kai žmogaus ir aplinkos santykis – žūtbūtinė kova ar naikinantis išnaudojimas kuriant daiktišką gerovę..Svarbus ir politinės organizacijos pavyzdys – decentralizuota sąjunga gynybos tikslams metanti bendras pajėgas, tam iš esmės nereikalingas biurokratinis aktyvas. T. y. išvystytos kultūros visuomenė sąmoningai pasirinkusi autonominį valdymą ir susirenkanti tik esant bendram reikalui.

Baltų (sarmatų) istorija tęsiasi jau 12000 m. Lietuva susilaukė gyventojų X tūks. pr.Kr.  kai tik ledynai, kurie dengė dabartinę Lietuvos teritoriją, pasitraukė į šiaurę. Lietuvos žemėse nuo pat jų užgyvenimo pradžios buvo įsikūrusios arijų tautos, vienijusios į vieną didelę arijų imperija. Tai patvirtina atlikti pilkapių kasinėjimai ir ten rasti pagrindiniai arijų simboliai svastikos ženklai, skandalingai nuskambėję spaudoje, kaip fašizmo propagavimas.

 

 

Sarmatijos Trakija, V-IV amž. pr. Kr., 0.15 g, 5.5 mm., su Svastika

Neabejotinai su žydų Žynių ir krikščionybės pagalba imperija vis mažėjo, atsiskiriant vis naujoms tautoms, skylant didžiajai imperijai.  Mes pasirenkame ne savą istoriją, o mums primestą. Viską pradedame skaičiuoti nuo susidūrimo su krikščionybe. Įrodymų, jog sarmatai ir baltai - ta pati tauta, tiek daug, kad net keista kaip jų niekas nemato. Pradžiai pabandykite atmesti tam tikrus naujadarus, pvz. „Baltai", „Slavai" ir „Indoeuropiečiai" . Tuomet pasidomėkite sarmatų genetika, nustebsite, jog sarmatišką geną R1a turi didžioji Rytų Europos gyventojų (įskaitant Lietuvius), bei Indijon atsikėlę Arijai. Laidojimo papročiai, tautosaka, gyvenimo būdas, paveldas, net kalba – tiesiog akivaizdžiai tapatūs.

 

 

IV amž.prieš m.e. iš vyčių aso pilkapio. Auksinis ženklas rastas padnieprėje. Ten, arčiau Sarmatijos pasienio rinkdavosi vyčiai Tėvynės gynybai. Mūsų tėvai niekam ir niekada neužleido savo valstybės. Tūkstančius metų jokia imperija mūsų nepajėgė nei nurungti, nei sužlugdyti Gintaro kelio ir Danijos sąsiaurių blokadomis, nei apgauti "šviesą nešančių" misionierių organizacijomis, nei išžudyti

 

Sarmatų vyčių žiedas

 

Šv. Romos imperijos ir krikščionybės (karinio patriarchalizmo) plėtra apie XIV a. pasiekė ir vieną iš paskutinių istorinės Sarmatijos lopinėlių Lietuvą. Po kelis šimtmečius trukusių kruvinų kovų su katalikiškąją – ortodoksiškąją ekspansija palūžo ir mūsų kraštas. Lietuva apie 1387 – 1418 tapo krikščioniška. Jogailos ir Vytauto dėka. Mano supratimu, tai du negabiausi Gediminaičių kilmės politikai. Juk su jų mirtimi mirė ir Lietuva. Tiksliau Jos idėja kurta Lizdeikos-Vytenio-Gedimino. Minties vienijančios visas religijas, Europą bei Aziją. Vytautas su Jogaila pasirinko katalikybę, tiksliau lenkišką jos atmainą, o pastaroji ir suvešėjo lyg koks grybelis ant medžio, suvalgydama ir patį medį - Lietuvą, kurios dalys tuomet buvo ir Rusija, ir Lenkija. Krikščionimis mes taip ir netapome, tik mūsų karinis elitas tapo lenkiškosiomis šlėktomis.

 

Telšių Katedros pagrindinių durų apačios fragmentas

Įvedus krikščionybę Lenkijoje (966) ir Skandinavijoje (IX­; XI a.), priėmus krikštą rytų slavams (988­m. ; 989m.), "baltai"(sarmatai) su kai kuriomis finougrų gentimis liko vieninteliai "pagonys"(ne krikščionis) Europoje. Į juos nukrypo krikščionybės platintojų akys. Prisidengusios krikščionybės skleidimu, kaimynės šalys stengėsi užgrobti turtingus baltų kraštus arba bent juos politiškai ir ekonomiškai pajungti. Šiai kelis šimtmečius trukusiai agresijai idėjiškai vadovavo Romos bažnyčia ir jos galva popiežius, skelbdamas kryžiaus žygius į baltų kraštus. Tiesiogiai agresiją vykdė sukarinti Livonijos ir Vokiečių ordinai, kuriems padėjo beveik visos krikščioniškosios Europos valstybės į šiuos žygius siųsdamos geriausius savo karių pulkus, vadovaujamus labiausiai patyrusių karo vadų ­ kunigaikščių, grafų, kartais net pačių karalių. Kova su pagoniais baltais, trukusi kelis šimtmečius, plačiai atsispindėjo to meto istoriografijoje ­ visi svarbiausi įvykiai buvo fiksuojami metraščiuose, bažnyčių, vienuolynų, ordinų kronikose, šventųjų gyvenimų aprašymuose. Kadangi su baltais buvo kovojama prisidengus krikščionybės platinimu, neva siekiant, kad jie atsižadėtų savo senųjų dievų, papročių ir įtikėtų į krikščionių Dievą, tai, savaime aišku, reikėjo parodyti ir kokius dievus jie garbino, kokių papročių laikėsi. Tuos dievus ir papročius reikėjo taip pavaizduoti, kad visai krikščioniškajai Europai jie pasirodytų baisūs, nežmoniški, būtini išnaikinti ir kad taip būtų pateisintas toks ilgas ir nuožmus karas su jų garbintojais.

Karalius Mindaugas yra oficialiai skelbiamas pagrindiniu istoriniu lietuvių tautos herojumi. Mindaugui suteiktas valstybės įkūrėjo statusas, jo vardu yra vadinamos gatvės ir aikštės, jam statomi paminklai, kalami medaliai, įsteigta netgi Mindaugo žmonos karalienės Mortos vardo valstybinė premija. Bet Lietuva egzistavo ir iki jo, tuo labiau, kad Livonijos  ordino rašytiniuose šaltiniuose minimas jo tėvas, kaip didis Lietuvos karalius.

Panašius "didvyrius" turi dauguma tautų, jie atsieit simbolizuoja tautos susiformavimą, valstybės įkūrimą bei gynimą nuo priešų. Istoriniams herojams yra priskiriamos pačios įvairiausios "dorybės", jie idealizuojami ir pasakojimai apie jų gyvenimą natūraliai ugdo tautinį ir valstybinį patriotizmą, kas žinoma veda tautas tik prie dar didesnio susiskaldymo. Geras principas valdantiems - skaldyk ir valdyk.
 Nuodugniau susipažinus su istoriniais dokumentais, pateikiančiais duomenis apie Mindaugo gyvenimą, galima susigraudinti iš nevilties. Istoriniai faktai bei senovės metraščių komentarai apie Mindaugo asmenybę ir jo valdžios siekimo metodus vienareikšmiškai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu yra paverstas abejotinos reputacijos žmogus. Na, kam tai naudinga ir kieno rankose informacijos priemonės, kas rašė "isToriją", manau aiškinti nereikia.

Būsimasis karalius Mindaugas augo karaliaus Rimgaudo dvare, nes Mindaugo tėvas judėjus, vedęs mūsų tautietę, dirbo karaliaus Rimgaudo dvare arklininku.
Mindaugo tėvui netikėtai mirus, karalius Rimgaudas ima globoti visą jo šeimą, nes jo (Mindaugo) tėvas buvo puikus arklininkas ir labai gerai atlikdavo savo pareigas. Tad Mindaugas ir kiti jo šeimos nariai augo globojami karališkos šeimos. Jis nuo pat vaikystės žaidė kartu su karališkais šeimos nariais. Bėgo laikas ir Mindaugas bei kiti šeimos nariai išaugo. Mindaugas tapo, stiprus, gražios išvaizdos jaunuoliu. Vienai iš karalaičių jis labai patiko. Ir jaunuoliai taip prisižaidė, kad karališkoje šeimoje iškilo skandalo grėsmė. Tad karalius Rimgaudas nusprendė savo dukrą ištekinti už Mindaugo, suteikdamas Mindaugui kunigaikščio titulą ir paskirdamas vyriausiu karališkojo dvaro ekonomu, o vėliau ir visos karalystės ekonomu. Mindaugo arogancija ir puikybė augo ne dienomis o valandomis. Vis dažniau pradėjo nebesutarti su įtėviu karaliumi Rimgaudu ir pagaliau vieną dieną karalius Rimgaudas nužudomas. Sostas laisvas, nes jaunėlis karaliaus Rimgaudo sūnus dar nepilnametis. Belieka pašalinti kitus pretendentus. Pavyksta ir tai.
Pagaliau sostas jo, bet kaip įteisinti, juk jis ne karaliaus sūnus, o tik įsūnis. Tad melas, klasta, apgaulė ir intrigos padarė savo. Jis įsigijo sostą, karūną, tik paveldėtojų neliko. 

Siekdamas tikslo jis išžudė savo brolius ir brolėnus, o kitus kunigaikščius tiesiog išvydavo. „1249 m. Mindaugo į Rusiją kariauti išsiųsti brolėnai Tautvilas, Gedvydas bei jų motinos brolis Vykintas, įtarę, kad Mindaugas nori juos nužudyti, pabėga pas Volynės kunigaikštį Danilą ir organizuoja maištą Lietuvoje” Štai ką apie Mindaugo atėjimą į valdžią mini Ipatijaus kronika: „Mindaugo jėga didelė. Ir pradėjo žudyti savo brolius ir brolvaikius, o kitus išvarė iš jų žemių ir nieko nepakentė prieš save. Jėga ir priešiškumu užėmė Lietuvą”. Taip pat Mindaugas puikiai išnaudojo svarbų tuo laiku politikos įrankį – giminystės ryšius. Mindaugo seserys buvo ištekintos už Lietuvos žemių ar kitų žemių kunigaikščių. Vaikai iš šių santuokų, Treniota ir Lengvenis – labiausiai padėjo Mindaugui galutinai įsitvirtinti Lietuvos soste.

"Mindaugas buvo šaunus karvedys", kaip teigiama oficialioje isTorijoje.Tačiau istorikai, kurie bando išsiaiškinti tiesą, o ne pasyviai plaukia pasroviui, pastebi visai ką kita. Istoriniai šaltiniai informuoja tik apie tris (!) mūšius, kuriuose Mindaugas pats vadovavo kariuomenei. Ne gana to, vieną jų Lietuvos valstybės įkūrėjas skaudžiai pralaimėjo, o iš dviejų likusiųjų faktiškai bailiai pabėgo! Tomas Baranauskas „Lietuvos valstybės ištakos".– Vilnius: Vaga, 2000.– 208 p. Dauguma pergaliu buvo pasiektos Vykinto genijaus dėka, kuris beveik visa Mindaugo karaliavimo laikotarpi buvo vyriausiuoju Lietuvos kariuomenes vadu. Mano manymu jis daug kur elgėsi labai negarbingai , pvz,kad ir jo dalies Žemaitijos perleidimas Livonijos ordinui . Juk ši žeme jam nepriklausė.Toliau -žemės plotais apdovanojo Lietuvos vyskupą Kristijona.

Vardan taikos ir sąjungos su kalavijuočiais, Mindaugas, nesvyruodamas išdavė savo tėvų ir protėvių tikėjimą. 1249-1252 m. persekiojami ir žudomi jo giminaičiai buvo susivieniję ir suorganizavę didelį sukilimą. Būsimąjį Lietuvos karalių išgelbėjo tik storos Vorutos pilies sienos bei paties pikčiausio lietuvių priešo, Livonijos ordino, pagalba, kuri buvo suteikta su sąlyga, kad Mindaugas pasikrikštys.

Mindaugas skelbėsi krikščioniu apie dešimt metų, kol kalavijuočiai buvo stiprūs ir jų pagalba  vertinga. Žemaičiams sutriuškinus jungtines vokiečių ordinų pajėgas Durbės mūšyje, krikščionybė nustojo davusi naudą, ir Lietuvos valdovą nuo to laiko krikščioniu bevadino tik Romos popiežiai. Apibendrinant Durbės mūšio ir visų 1253–1261 m. žemaičių kovų rezultatus, galima pasakyti, kad nors dėl jų Lietuva pasmerkė save ilgam ir sekinančiam karui, kartu ji įgijo galimybę šitą karą laimėti. Durbės mūšio pasekme galima laikyti ir tai, kad prie Lietuvos prisijungė maždaug trečdalis Kuršo – šios teritorijos ir dabar yra neatsiejama jos dalis. Galop jeigu žemaičiai 1253 m. būtų paklusę Mindaugo valiai ir pasidavę Ordinui, šis būtų sukūręs Pabaltijyje vieningą valstybę, o tokiu atveju ne tik Prūsija, bet ir dabartinės Latvija su Estija nebūtų išvengusios germanizacijos. Taigi Durbės mūšį galima laikyti vienu iš reikšmingiausių ne tik Lietuvos, bet ir viso Baltijos regiono istorijos įvykių.

1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas karaliumi. Šis įvykis dabar yra oficialiai pristatomas ir išaukštinamas kaip be galo svarbus ir kilnus aktas, kuriuo „buvo sukurta Lietuvos valstybė". Tačiau, vadovėlius rašantys istorijos biurokratai kažkodėl labai nenoriai kalba apie kainą, kurią Mindaugas sutiko užmokėti už tai, kad ant galvos užsimautų pašventinto metalo gabalą.

Mindaugo tapsmas karaliumi buvo iš esmės verslo sandėris, pagal kurį už karinę pagalbą bei karūną pikčiausiems to meto lietuvių priešams oficialiai buvo atiduota valdyti pusė Lietuvos žemių kartu su visais ten gyvenusiais lietuviais.

Jau paties karūnavimo proga Mindaugas perleido kalavijuočiams po didelę dalį Žemaitijos ir Jotvos. Per vėlesnius septynerius metus, atsilygindamas už karinę pagalbą, didysis Lietuvos karalius spėjo padovanoti Livonijos ordinui didelę visos etninės Lietuvos dalį Visą eilę dovanojimo raštų, pagal kuriuos kalavijuočiams buvo perleidžiamos lietuvių žemės, vainikavo 1260 m. „Lietuvos valstybės įkūrėjo" pasirašytas dokumentas, pagal kurį Livonijos ordinas turėjo paveldėti visą karalystę, jei Mindaugas būtų miręs nepalikdamas įpėdinių. Mindaugo mirtis irgi gali būti vertinama dvejopai. "Keista”, kodėl net istorijos vadovėliuose aprašytas įvykis lieka nepastebėtas, kad per savo žmonos Mortos laidotuves, Mindaugas pagrobia jos seserį, kunigaikščio Daumanto žmoną. To pačio kunigaikščio, kuris ir buvo Mindaugo mirties pagrindiniu organizatoriumi, savo žmonos išlaisvintoju.Tačiau aukštindami klastingąjį karalių, dauguma istorikų kažkodėl nutyli, kad būtent dėl Mindaugo avantiūrų lietuviai iš esmės taip ir nepadėjo sukilusiems prūsams, savo artimiausiai tautai, kuri palikta viena buvo pavergta ir išnaikinta vokiečių, lyviams, o taip pat žiemgaliams ir kitoms baltų tautoms, kurioms po Durbės mūšio tiek nedaug betrūko iki išlaisvinimo.

Už tai su pasididžiavimu pabrėžiama, kad Mindaugo laikais gimė tradicija pamėgdžioti daug šimtmečių niokojusias Lietuvą Vakarų Europos tautas, jų religiją bei kultūrą. Nesinori susitaikyti su tuo, kad toks užkietėjęs išgama ir niekšas, palyginus su kuriuo ir pats Stalinas gali pasirodyti visai moralia asmenybe, yra paskelbtas Lietuvos valstybingumo simboliu. Juk norėtųsi gyventi tokioje valstybėje, kurios pagrindiniu istoriniu herojumi būtų jei ne iš tikrųjų padorus žmogus, tai bent toks, kurio niekšybės nepateko į metraščius, na nors ne menkysta ir savo tautos išdavikas.

Juk Liepos šeštąją minima oficiali valstybės diena iš esmės yra iškilmingas šventimas mūsų tėvynės pardavimo, galbūt didžiausios Lietuvos istorijoje išdavystės. Dar daugiau, išgamos karaliaus garbinimas yra tiesioginis įžeidimas jo išduotoms ir parduotoms lietuvių tautoms.

Juk aukštinamas žmogus, kuris mainais į savo karūną išdavė kalavijuočiams Žemaitiją – pardavė visą tautą, kuri iki šiol išlaikė savo etninę, o iš dalies – net ir valstybinę savivoką. Mindaugo išaukštinimas vėl ir vėl parodo žemaičiams, kad Lietuvos istorikai ir valstybę valdantys politikai juos laiko teisėta preke, už kurią didieji Lietuvos valdovai šauniai pirkdavosi titulus ar svetimšalių paramą (taip pat ir Vytauto atveju).

Pasipiktinę tokiais akibrokštais, žemaičiai jaučiasi menkinami Lietuvoje ir kai kurie iš jų jau pradeda galvoti apie nepriklausomybę nuo juos įžeidinėjančios valstybės.

Todėl gal vertėtų pabaigti akivaizdžiai prieštautinę ir priešvalstybinę Mindaugo garbinimo tradiciją? – juk progas ir datas galima pakeisti, gatves – pervadinti, paminklus – išvežti į Grūto parką. Deja, yra viena iš tikrųjų neįveikiama kliūtis – dabartiniam Lietuvos „valdančiajam elitui" tai neapsimoka. Juk šalia istorinių Mindaugo žygių tokie nereikšmingi atrodo dabartinių išgamų darbeliai.

 

 

Mūsų istorijos ir ženklų klastotę yra pripažinę šimtai tyrėjų. Paminėsiu tik kelis. Vilhelmas Storosta Vydūnas „Sieben hundert Jahre Deutsch-Litauischer Beziehnungen". Česlovas Gedgaudas prieš karą dirbęs Lietuvos užsienio reikalų ambasadoje Romoje, po karo — Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, mokėjęs 14 kalbų, iš jų 9 senąsias. Marija Gimbutienė — pasaulinio garso archeologė, visapusiška senovės civilizacijų tyrėja. Jūratė de Rozales — Europos karališkų metraščių vertėja, karališkų istorikų pripažinta.

 

Būties klausimas tampa nereikšmingas, n-taeilis, svarbiausiu tikslu iškeliant Sistemos Gerbūvį.  Dažniausiai tai padaroma istorinės amnezijos dėka, perrašant-nuslepiant praeitį ir iškeliant-sureikšminant vyraujančiai sistemai svarbias datas-įvykius-pavadinimus, taip priderinant žmogaus būtį prie sistemos. Kas valdo praeitį, valdo ir dabartį. Kas valdo laiką, valdo ir sąmonę. Taip Žmogus-Asmuo tampa tik statistiniu vienetu Sistemoje.

Kai mes suvoksime, jog - Tauta (keltiškai Theuta) reiškia dalinimąsi tuo ką turi,  tik tuomet asmeninis sąmoningumas bus pažadintas. Tik jam pabudus mes busime saugūs.  Gyventi, turėti šeimą, vaikus, tiesiog patogią buitį. Tam, kad tai pasiektumei - sustatytą visokių dirbtinių kliūčių-vilkduobių. Pavyzdžiui, kad ir darbas (kuris daugumai nemielas, tačiau gi reikia dirbti) su 70+% atlyginimo atidavimo nekompetentingoms vyriausybėms ir panašiai. Kodėl? Kad mąstymas neįsijungtų atsakymams, žmogų reikia išlaikyti nuolatinėje baimėje. Tuomet kai bijai ieškai saugumo. O jį kaip tyčia ir užtikrina nuolatines problemas kuriančios, tarpusavyje kariaujančios, patriarchalinės vyriausybės (užgimusios Šumere-Egipte). Seniau buvo religija, visai neseniai politika. Dabar jų vietą užėmė tikėjimu ir įtaiga pagrįstas mokslas – pastaruoju ir toliau gąsdinama. Baimė mus valdo: dėl globalinio atšilimo, dėl besibaigiančios naftos, demografinės krizės, ateivių siekiančių užvaldyti Žemę, dėl meteoritų, visokių galimų pasaulio pabaigos scenarijų ir t.t. ...

Kas tai yra ta dora, kuri taip veikia visas gyvenimo sferas? Tai sąžinė, kuri visada kalba tiesą, tai kelias į darną, į visuotinę darną, darną su savimi, su aplinka, su visuomene. Nesant darnos, prasideda destrukcija – visa ko neatitikimas tarpusavyje, ko pasekoje žmonės bėga iš šalies, griūna (arba griaunama) ūkinė sistema, klesti korupcija ir bedarbystė, antiteisingumas (teisėtumas), narkomanija ir alkoholizmas, paleistuvystė ir prostitucija, auga emigracija. Valstybė skęsta skolose, o ją valdantieji giriasi, kaip pasiekimu tuo, kad sugebėjo pasiskolinti dar vieną eilinę porciją pinigų, kurių net nesugeba teisingai panaudoti. Pamiršę paminėti, kad tuos pinigus turės gražinti mūsų vaikai ir anūkai.
Ištartas valdančiųjų pažadas neturi absoliučiai jokios vertės, vertę turi tik tarp koalicijų pasirašytos sutartys. Prisiminkime
– mūsų protėviams užtekdavo duoti žodį – nereikėjo jokių sutarčių. Dabar sąvoka „garbė" yra pajuokos objektas. Šeima – naikintina institucija, nes trukdo galutinai įsigalėti naujai "gimdytojų” sąvokai. Paskutinė kliūtis tam yra šeimos institucija, kuri sėkmingai griaunama visomis teisinėmis ir propagandos priemonėmis. Motinos paskelbiamos nusikaltėlėmis, mažinamos motinystės atostogos, mažinamos visos išmokos. Skyrybų daugėja, kaip grybų po lietaus. Nors motina ir tėvas absoliučiai žmonių daugumai šventi žodžiai, bet homoseksualistų "šeimose” šie žodžiai neturi jokios prasmės, todėl juos, kaip diskriminuojančius tas mažumas, norima išbraukti iš žmonių atminties ir iš vartojimo apskritai. Kai kuriose šalyse šie žodžiai jau laikomi politiškai nekorektiškais ir jų stengiamasi nenaudoti.

Garbė, kaip sąvoka, susijusi su savęs suvokimu, su sąžine, savo pareigos Tėvynei samprata. Garbė – tai savęs įvertinimo išraiška. Garbingas žmogus tiesiog nesugeba iškrėsti niekšybės – jam tas svetima ir pasibjaurėtina. Todėl duotas žodis jam – kaip kitam pasirašyta sutartis. Jis greičiau mirs, nei sulaužys duotą žodį. Dabar gi matome visai kitus dalykus – valdantieji nori numarinti visus pensininkus ir taip sumažinti naštą biudžetui. Neva anie išlaikytiniai. Ar kas skaičiavo, koks turi būti pinigų minimumas, kad pragyventi šiais laikais? Bet valdantieji pamiršo, kad tie pensininkai – tai kažkieno tėvai, motinos, seneliai. Ir kad žmonėse (nekalbu apie politikus) dar liko tiek savigarbos, kad neleisti numirti savo tėvams badu, ar dėl vaistų trūkumo. Protėviai mums apie tai paliko nedviprasmiškus priesakus:

 

"Gerbkite savo tėvus ir išlaikykite juos senatvėje. Kaip jūs rūpinsitės jais, taip apie jus galvos ir rūpinsis jumis jūsų vaikai".

Ko gėdijasi tie politikai? Savo tėvo ir motinos? Dėl karjeros pasiryžę parduoti bet ką, kas stoja skersai kelio. Sąžinė tokiems žmonėms jokios prasmės neturintis žodis, jei nėra susijęs su karjera ar pelnu. Garbė, gi, jau senai pamirštas dalykas, kaip trukdantis siekti neva geresnio gyvenimo. Mes vadiname save Sarmatais ne tik todėl, kad kadaise buvo Sarmatija ir mes esame tų sarmatų ainiai. Svarbiausia - mes turime sarmatos. Mums gėda dėl to, kad Sarmatija-Lietuva praranda savo žmones, priverstus bėgti į svetimas šalis, kad išgyventų. Negalime ramiai žiūrėti, kai šalis, kadaise atsilaikiusi prieš jungtines Europos pajėgas - Kryžiuočius, dabar vadinama ES provincija, o jos gyventojai negali pragyventi Tėvynėje iš savo darbo. Mes norime tam padėti tašką, mes siekiame darnos, bei tikime protėvių mums paliktais priesakais.
" Mūsų tautos praeitis nėra tokia, kad jos gerbimas turėtų būti vadinamas romantika. Jos kalboje vis dar glūdo aiškiausia tautų sąmonė. Lietuvių tauta ir kraujo atžvilgiu vis dar yra išlikusi gryniausia tauta; kitaip jos kalba seniai būtų tiek jau pakitusi, kaip kitų tautų"
(Vydūnas).

 

Vyčio Priesakai

 

 

Būk ištikimas Kraujui ir Žemei. Tavo Kraujyje – Rasės jėga, tavo Žemėje – Protėvių palaikai.

Būk drąsus ir išdidus. Tas kas nugali savo baimę, tas kas neatsitraukia prieš Jėgą, ir yra tikras Didvyris.

Gerbk Tiesą, pagal kurią gyveno tavo Protėviai. Sek Senųjų Dievų keliais, nes kažkada jie buvo tavo Kraujo žmonėmis ir herojiškais žygiais įgavo Nemirtingumą.

Būk ištikimas savo Broliams pagal Kraują. Tikroji ištikimybė pažįstama tik mūšyje. Brolių ratas vertas daugiatūkstantinių svetimšalių armijų.

Būk ištikimas mylimajai. Tas, kurio nemylėjo moteris, nevertas patekti į Didvyrių Ramovę.

Būk garbingas. Melas vertas tautų, per daug silpnų, kad įrodyti teisę gyventi atvirame mūšyje.

Būk teisingas. Elkis su kitais tik taip, kaip jie to užsitarnauja.

Būk išmintingas. Nepriimk už tiesą melagingų tiesų, bet pažink pasaulį savo protu.

Nesitaikstyk su blogiu, kitaip, blogis paliktas nenubaustas dauginasi, o kaltė guli ant to, kuris paliko jį nenubaustą.

Neik ant Visuomenės pavadėlio. Minia gali tave išauklėti tik Vergu. Veržkis ištrūkti už jos ribų ten, kur valdo nenugalimos Gamtos Jėgos.

Visada atsimink, kad silpnas – bijo kovos, stiprus veržiasi į ją, o didis randa joje savo laimę.

 

Perūno priesakai

 

Gerbkite savo tėvus ir išlaikykite juos senatvėje. Kaip jūs rūpinsitės jais, taip apie jus galvos ir rūpinsis jumis jūsų vaikai.

Išsaugokite savo Protėvių Giminės atmintį ir jūsų palikuonys lygiai taip pat atmins jus…

Ginkite senus ir mažus, tėvus ir motinas, sūnus ir dukteris, nes tai Giminė jūsų, išmintis ir šviesa tautų mūsų…

Išauginkite savo atžalose meilę Šventai Rasės žemei, kad nesiveržtų jie prie užjūrių stebuklų, o galėtų patys kurti stebuklą labiau puikų ir stebuklingą, savo Šventos žemės garbei..

Netverkite stebuklų savo naudai, o kurkite stebuklus savo Giminės ir Dangiškosios Giminės gerovei…

Padėkite artimam jo bėdoje, nes ateis bėda pas jus, padės jums jūsų artimieji…

Veikite gerus darbus, savo Giminės ir Protėvių garbei, ir pasirūpinkite savo Šviesių Dievų palankumu..

Padėkite visomis jėgomis statyti Šventoves, saugokite Dievišką Išmintį, Senovės Išmintį..

Plaukite savo rankas po savo darbų, nes tas kas savo rankų neplauna praranda Dieviškąją jėgą..

Nežeminkite kitų žmonių savigarbos ir tenebus pažeminta jūsų savigarba..

Netverkite bėdų kitų tikėjimų žmonėms, nes Dievas-Kūrėjas vienas virš Visų žemių ..ir virš visų Pasaulių..

Nepardavinėkite jūs, žemių savų už auksą ir sidabrą, nes prakeikimą jūs sau prisišauksite.. ir nebus atleidimo jums visas dienas be pabaigos..

Ginkite jūs Žemę savo ir nugalėkite tiesos ginklu visus savo Rasės priešus..

Neįtikinėkite jūs tų žmonių, kas nenori jūsų klausyti ir girdėti žodžių jūsų..

Kas pabėgs iš žemės savo pas svetimus, lengvos duonos ieškodamas, tas savo Giminės atskalūnas, tenebus jam jo Giminės atleidimo, nes nusisuks Dievai nuo jo..

Nesidžiaukite nelaime svetima, nes tas kas svetima nelaime džiaugiasi, tas nelaimę sau prisišaukia..

Nepiktžodžiaukite ir nesijuokite iš tų, kurie jus myli, o atsakykite meile į meilę ir užsitikrinsite savų Dievų palaikymą..

Mylėkite artimą savo, jei jis to vertas..

Neimkite į žmonas, brolis – sesers savo,o sūnus – motinos savo, nes Dievus užrūstinsite, ir kraują Giminės savo suteršite..

Neimkite į žmonas su juoda oda, nes išniekinsite namus ir Giminę pražudysite savo, o imkite žmonas su oda balta, savo namus jūs išgarsinsite ir Giminę savo pratęsite..

Nenešiokite žmonos rūbų vyriškų, nes moteriškumą prarasite, o nešiokite tai kas jums pritinka..

Nenutraukite Šeimos Sąjungos ryšių, Dievų pašventintų, nes prieš Dievą-Kūrėją Vienintelį eisite ir laimę savo prarasite..

Tenebūna užmušamas vaisius motinos įsčiose, nes tas kas užmuš vaisių įsčiose užsitrauks sau Dievo-Kūrėjo rūstybę.. Mylėkite Žmonos vyrus savo, nes jie gynyba ir atrama jūsų, ir Giminės visos jūsų..

 

Peržiūrų: 7173 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.9/13
Viso komentarų: 8
1 kastis   (17.12.2010 00:00)
peruno-truksta k raides.sitas vardas pas mus dar ir konkrecia reiksme turi.Per kūną!

2 virgis   (18.12.2010 09:59)
Šitą aš žinau, nesvarbu kaip jį vadino, pas mus Perkūnas, pas slavus Perūnas, pas mus Vytis, pas Slavus Vytiaz. Kaip matai tai vieni ir tie patys mūsų protėvių pavadinimai. Tai tik parodo mūsų bendras šaknis.

3 Egle   (29.12.2010 18:53)
Kai paskaiciau Gedgauda, Jurate Statkute, Gimbutiene ir kt., tai Lileika nebepasitikiu, nors kai nieko nebuvau girdejus, jis buvo labai idomus.

4 slavis   (31.03.2011 18:38)
virgislavas:))

5 vytautas   (10.05.2011 14:55)
Galima imti iš slavų kalbos пагоня, tai reiske vytis, o tai verstas „vyčio“ žodis.

6 O turime tikrąją prasmę   (01.06.2011 23:10)
Pagonia - Ganymas(gyvuliŲ) Paganymas. Tai yra Valdymas kažko?

7 Kuxne   (18.11.2011 12:58)
Labai geras straipsnis !!!!

+1   Спам
8 G   (06.07.2012 22:11)
Kokiais šaltiniais remdamiesi teigiate, kad Mindaugo tėvas buvo žydų kilmės?

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Liepa 2010  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0