Ketvirtadienis, 17.08.2017, 05:38
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Sausis » 25 » Mintys ir laisvas pasirinkimas ?
12:16
Mintys ir laisvas pasirinkimas ?

Iki šiol žmonės nepriėjo prie aiškaus supratimo to, kas tai yra žmogaus valios laisvė ir ar ji aplamai tokia egzistuoja pas mus. Jeigu taip, tai kas mums duoda tą  valios laisvę, o jei ne, tai kodėl žmogiškoje sąmonėje egzistuoja iliuzija to, kad ji pas mus yra? Toks klausimas dažniausiai buvo pastovus diskusijų objektas tarp politikų, filosofų, religinių veikėjų. Bet šiandiena tuo rimtai užsiėmė ir mokslininkai.

Mokslinių eksperimentų pagalba, tiriančių valios laisvę pradininku, tapo mokslininkas, neurofiziologas iš JAV B.Libetas. Jis pravedė visą eilę gana įdomių eksperimentų, stebint žmogaus galvos smegenyse vykstančius procesus tuo momentu, kai žmogus priima kokį nors sprendimą.

Dalyvaujančiam eksperimente bandomajam, buvo duota užduotis periodiškai judinti riešą. Be to, mokslininkai turėjo tiksliai užfiksuoti laiką, tą momentą, kai būdavo priimamas sprendimas atlikti judesį ir pranešti, apie tai eksperimentatoriui. Smegenų veiklos sekimas buvo vykdomas su elektro-encifalografu, prijungtu prie bandomojo galvos. Ir eksperimento metu gautų duomenų analizė atvedė mokslininkus prie įdomių žmogiškos sąmonės savybių atradimo. Pasirodo, kad išeinanti nuo neuronų komanda veiksmui, buvo registruojama dar iki to momento, kai bandomasis priimdavo sprendimą veikti ir užfiksuodavo laiką ciferblate. Vadinasi yra tai, jog žmogus neturi savo laisvos valios, tai tėra tik jo iliuzija.

Tokios išvados nepatenkino nei patį B. Libetą, ne jo kolegas. Savo tolimesniuose apmąstymuose jie priėjo išvados, kad eksperimento rezultatui turėjo įtakos kontroliuojanti ir koreguojanti sąmonės rolė, o taip pat, atsirandančios klaidos, stebint smegenų darbą.

Tęsiant tolimesnį žmogaus laisvos valios tyrimą, Kalifornijos universiteto profesorius D. Bengsonas pravedė dar visą eilę eksperimentų, dabar jau atmetant eksperimentuojamojo galimybę pasąmoninio pasiruošimo veiksmui, kitaip sakant, nuimant galimybes, kurios galėtų įtakoti į eksperimento rezultatus.

Pajungus elektro-encifalografus prie eksperimento dalyvių galvų, pastarieji turėjo žiūrėti į monitorių ir atsiradus atitinkamam signalui jame, pernešti žvilgsnį į kairę, arba į dešinę, tokiu būdu pranešant savo sprendimą tyrėjui. Be to, kairėje ar dešinėje monitoriaus pusėje galėjo atsirasti štrich-kodas ir priklausomai nuo jo linijų storio, bandomasis turėjo paspausti atitinkamą klavišą klaviatūroje.

Tokio eksperimento eigoje gautos elektro-encifalogramos, tik patvirtino jau ir anksčiau padarytas mokslininkų išvadas, jog pas žmogų vis tik nėra laisvos valios. Tačiau, toks neguodžiantis rezultatas pastūmėjo mokslininkus gilesniam tyrinėjimui ir ne tik eksperimente paveiktų tų smegenų sričių, bet ir bendrai, visos žmogiškos nervinės sistemos darbą. Ir tokiame eksperimento etape inerciniai buvo aptiktas taip vadinamas “foninis smegenų triukšmas”, nuo kurio būsenos priklausė eksperimentuojamojo priimamas sprendimas. Tas triukšmas atsirasdavo nuo įvairių smegenų dalių nervinių ląstelių darbo sinchronizacijos ir į neuronus, kurie įtraukti į sprendimo priėmimą eksperimento metu ir patenkančią informaciją iškreipdavo. Tokiu būdų gaunasi, kad žmogus priima sprendimą, visiškai jo neapgalvojant, tai reiškia, kad jis yra po to “foninio triukšmo” įtaka. Nustatę to “foninio triukšmo” atitinkamas charakteristikas, praktiškai su 100% tikimybe, mokslininkai galėjo išpranašauti kiekvieną eksperimentuojamojo atliekamą sekantį pasirinkimą.

Tai kur čia tada sakykite yra ta laisva valia, jei viskas remiasi grynai tik į fiziologinius procesus? Ir kodėl pas žmogų yra štai toks manymas, kad jis vis tik turi tą laisvą valią? Kas tai per “triukšmas” ir ar galime mes jį kontroliuoti? O gal vis tik klaida įsivėlė būtent “laisvos valios” pačiame mūsų supratime? Ką iš tikro yra laisvas daryti pats žmogus kaip asmenybė ir kaip tai gali įtakoti į visą jo gyvenimą?

Gana gilų atsakymą galime rasti vėl mūsų išminties knygoje “Allat Ra”, kurioje pakankamai prieinamai yra paaiškinama daugelis dalykų. Greičiausiai daugumai atsakymas bus netikėtas, šokiruojantis, bet pakankamai argumentuotas ir praktiškai patikrintas  dešimtimis tūkstančių žmonių, perskaičiusių šią knygą. Dabar pateiksiu tik trumpą ištraukėlę ta tema:

“Rigdenas: Žmogui yra labai sunku suvokti, kad tai, ką jis laiko savo mintimis, formuojančiomis jo “Aš” – tai tik jo atitinkamo pasirinkimo rezultatas, tarp Dvasinio prado Valios ir Gyvuliško prado Valios. Ir ypatingai sunku tai suprasti būtent tokiems žmonėms, kurie nuo vaikystės gyvena, egzistuoja tokioje vartotojiškoje visuomenėje, su atitinkamais jos suformuotais prioritetais. Pavyzdžiui, materialistinės psichologijos ir atitinkamų jos tikslų puoselėjimo prioritetais. Taip pat, nelengva suvokti tai ir tiems, kas yra griežtai apsiribojęs save siauruose vienos religijos, filosofijos ar kokios nors koncepcijos rėmuose, pastatytais materialaus pasaulio vertybių dominavimo principais, pridengtais dvasiniais postulatais.

...Tai, ką jūs skaitote nuosava laisva valia – tik mūsų suvokimo iliuzija, iš trečio išmatavimo individualaus proto mastymo pozicijos. Žmogus, savo pasirinkimu, tik aktyvuoja įeinančius į jį informacinius srautus ir tam eikvoja savo gyvybinę jėgą, įgyvendinant tą Valią. Ar tai būtų einanti nuo Dvasinio prado (Dievo pasaulio), ar tai būtų einanti nuo Gyvuliško prado (Gyvuliško proto), Valia – tai jėga iš išorės, tiksliau sakant, tai informacinė programa, įdiegta į atitinkamą struktūrą, kuri ją ir vykdo...”

Trys materijos srautai – fizinis, astralinis ir mentalinis – pastoviai teka per žmogaus konstrukciją. O visa tai, kas po to jau išeina iš žmogaus, nusidažo šviesa, arba tamsa nuo jo. Todėl, žmogus prieš supantį pasaulį atsako už kiekvieną savo jausmą, kiekvieną pasirinktą mintį ir už viską, ką jis pasirenka ir kas vyksta jo viduje. Ir tai jau yra ne tik jo asmeninis reikalas, bet ir visuomeninis, kadangi tai jau liečia visus.

Minčių priėmimo procesas yra nenutrūkstamas. Jos mus “atakuoja”  visas 24 valandas per parą. Jos pastoviai atakuoja mūsų tą nupjautos piramidės viršūnę – energetinėje žmogaus konstrukcijoje 6-me išmatavime – kur ir yra žmogaus asmenybė. Signalas iš ten, per pasąmonės pasluoksnį, patenka į smegenis. Kitaip sakant, mums pastoviai kažką siūlo ir mūsų užduotis yra tik tame, kam suteikti savo dėmesį, o tuo pačiu jėgą ir ką iš viso to srauto paversti gyvu.

Mintys, kaip ir mūsų sąmonė, kaip mūsų labai mylimas fizinis kūnas, kaip visas tas neaprėpiamas, daugiareikšmis ir įvairus materialus pasaulis –– yra materialaus proto energo-informacinėmis struktūromis. Ir tik Asmenybė yra duali – esanti pastoviame pasirinkime, tarp materialaus ir dvasinio, tarp velniško ir dieviško, tarp Arimano pasaulio ir dvasinės Rigdeno tikrovės. Toks jau jos vaidmuo, nes žmogui suteikta tik pasirinkimo teisė.

Sustiprintos dėmesio jėgos, pasirinkimo dėka, nuo žmogaus į erdvę toliau teka arba baimės arba drąsos, džiaugsmo ar nelaimės, tamsios ar šviesios mintys. Tokios mintys tarsi apsivelka energetinę forma, mūsų dėmesio suteiktos energijos dėka ir tampa jau nuo mūsų nepriklausančiomis, atskiromis minties formomis.

Tokios minties formos tampa Subtilaus Pasaulio gyvomis būtybėmis. Ir per erdvę jos turi poveikį viskam, kas su jomis yra viename dažnyje, kas rezonuoja su visu tuo. Toks minčių pasaulis supa planetą, taip pat, kaip ir kiekvieną žmogų atskirai paėmus.

Planetos minčių pasaulis yra labai įvairus ir turtingas, jis prisipildęs visu tuo, ką tik buvo kada nors pagalvojusi žmonija per visą savo egzistavimo laiką žemėje. Tas pasaulis pasiekiamas ir žmogaus sąmonei, jei ji sugeba atitrūkti nuo asmeninio supančio minčių pasaulio ir nusiderina į planetos erdvės minčių pasaulį.

Iš vienos pusės, mintys susijusios su tuo, kas jas pasirenka, kas joms suteikia jėgą, o iš kitos pusės – susijusios su atitinkamais, suderintais su jomis, Subtilaus pasaulio sluoksniais. Tankiame materialiame pasaulyje, mes galime nukreipti dėmesį nuo vienų minčių ir persijungti, priimti kitas mintis. Bet po mirties, kada numetamas fizinis apvalkalas, žmogus turi susitikti su tokiomis savo sustiprintomis mintimis, kaip sakoma, akis į akį. Ir jei žmogus visiškai nevaldė savęs būdamas dar gyvas, nekontroliavo patenkančio į jį minčių srauto, suteikė savo jėgą bet kam, tai po to, tokios sustiprintos mintys ir nusivilios jį į atitinkančią joms erdvę. Na ir žinoma, kad tamsios mintys nusitemps į tamsius, sunkius erdvės sluoksnius.

Daug minčių bando papulti į žmogaus sąmonę. Tame tarpe ir pavojingos iš išorės, ar iš praeitų gyvenimų. Taip pat, astralas stengiasi įtraukti  mūsų sąmonę į savo pergyvenimų ir kančių orbitą. Pakanka truputi tam nusileisti, susilpninti kontrolę, kai tokie norai pradeda augti, stiprėti ir degti, reikalaujant jų patenkinimo. Bet iš visų besispraudžiančių ant sąmonės slenksčio minčių, žmogus pasirenka būtent tai, ką laiko jam reikalinga. Kokias mintis priimti ir kokias atmesti, visada renkasi tik pati asmenybė. Bet tokį pasirinkimą reikia atlikti jai jau ne tada, kada mintis pilnai užvaldė sąmonę, o tada, kai ji tik atsirado ant jo sąmonės slenksčio.

Pirmiausia, mintys yra Gyvuliško prado sudedamoji, kurių užduotis dažniausia sutvirtinti materialaus proto dominavimą, primetant savo programas, kurias mes deja, linkę vadinti savomis. Suvokti tai, kad kai kurios mintys yra visiškai mums nebūdingos, padeda dėmesys, su kuriuo ir stebime nuosavo mastymo procesus.

Kai kurios mintys gali būti specialiai primetamos iš išorės, bet jei ji jau priimta žmogaus sąmonės, tai už ją pats žmogus ir atsako, nes jis jai suteikė savo dėmesio jėgą, energiją, kitaip sakant, suteikė jai antrą gyvenimą.

Kiekviena kada nors priimta mintis ją realizavus, dažnai yra užmirštama, bet visada grįžta pas tą, kas suteikė jai savo dėmesį. Ji bando vėl patekti į jo sąmonę, jog pasimaitinti. Kiekvienas toks minties sugrįžimas – tarsi žmogaus pasiekto lygio savotiškas egzaminas, išbandymas. Mintys pastoviai grįžta, kad būtų pripažintos ir gautų energijos vėl, ar būtų pagaliau atmestos.

Kas kartą, kai tokia nenorima mintis bando įsiskverbti į sąmonę, ją reikia ne tik kad neįsileisti, bet ir nedelsiant pakeisti priešinga mintimi. Jei minties nemaitinti savo dėmesiu, tai ji galų gale praranda savo poveikio jėgą į sąmonę.

Mintis – magnetinė būtybė, ji iš erdvės pritraukia panašias mintis, rezonuoja su jomis, nes yra vienodo dažnio. To pasekoje ji tankėja ir įgyja stabilią formą. Ir galų gale, ji gali išaugti iki tokio jėgos siaubūno, kad sąmonei, suteikusiai jai pirmapradį dėmesį, jau neužteks jėgos prieš ją atsilaikyti ir kovoti. Tokiam žmogui dažnai atrodo, kad aplinkui viskas niūru ir tamsu, bet kaip taisyklė, jis nesupranta, kad visa tai tik nešviesios mintys, kurios atsinešė iš erdvės būtent tai, kas ir atitinka jų prigimčiai, kas rezonuoja.

Mintis tik augs ir stiprės, jei ir toliau pastoviai jai suteiksime dėmesį, vis grįžtant prie jos ir koncentruojantis į ją. Bet įveikti tokią mintį galima tik suteikiant dėmesį visiškai priešingai minčiai, su žymiai galingesniu potencialu. Todėl, toks išsireiškimas, kaip “reikia pažinti blogį”, tereiškia tik papildomą tokių minčių pamaitinimą, jų sustiprinimą. O ar to mums tikrai reikia?

Tačiau, mintis turi ir savarankiškos veiklos savybes. Išleistos į erdvę, jos tiksliai įvykdo duotas joms “šeimininko” nuorodas. Tokiomis nematomomis ir nejaučiamomis mintimis galima padėti žmonėms ir galima žinoma pakenkti. Bet kad galėtume mes tai daryti, pirmiausia reikia žinoti visa tai ir patikėti minties galybe. O pačios stipriausios mintys – mintys, einančios nuo Dvasinio prado. Mintis – pats galingiausias žmogaus ginklas, arba įrankis. Jei įtemptai, pastoviai ritmiškai galvoti apie ką nors vieną, tai sugalvota būtinai įvyks, realizuosis.

Mintis pasiusta į erdvę, visada grįžta atgal, pas savo “šeimininką”, kuris pašeria ją savo dėmesiu, kaip ištikimą šunį. Todėl, patartina sąmoningai veikti mintimis tik gėrio tikslais, pozityviomis mintimis, jei nenorite gauti atgalinio smūgio, nuo piktų ir negerų jūsų sustiprintų minčių.

Galima sakyti, kad žmogus pats save taip ir kuria, pasirinkdamas vienas ar kitas mintis. Netgi įmanoma sudaryti savo idealo minčių vaizdinį, kuris su laiku gali pakeisti prieš tai buvusią asmenybę, tame tarpe ir fiziškai.

Kiekviena mintis, jei ji prasibrovė iki mūsų sąmonės, po to visada palieka pėdsaką žmogaus auroje. Todėl jos lengvai yra nuskaitomos tų, kas mato subtilesnius pasaulius, kas jautresnis tiems dalykams, nors tokie sugebėjimai yra pas kiekvieną, nepriklausomai ar tuo jis tiki ar ne.

Žmogus, turintis tik aiškias šviesias mintis, tarsi apsupa save savotišku kiautu, šarvu, iš šviečiančios materijos, per kurį nebegali prasimušti aplink besistumdančios įvairios negatyvios minties formos. Per tokį šviesų kiautą-filtrą prasimušti gali tik šviesios mintys.

Mintis iš tikro, nežino jokių atstumų, mes su ja pastoviai paliesime visa tai, apie ką galvosime. Kai apie ką nors mes galvojame, tai su juo užmezgame subtilų kontaktą. Jei tuo metu toks galvojantis žmogus yra niurus, piktas, tai jis sukelia kančias ir tam žmogui, apie kurį jis galvoja. Bet pirmiausia, didelę žalą padaro savo organizmui, kadangi jis palaipsniui nuodija save negatyvių jausmų nuodais, pastoviai esant žemų dažnių diapazone.

Tačiau, piktos mintys, kieno nors paleistos į erdvę, gali paveikti kitą žmogų tik tuo atveju, jei jos randa kažką tai tokio panašaus kitame žmoguje, su kuo jos yra viename sąskambyje, su kuo jos rezonuoja. Be to, kiekvienas jausmas ir mintis yra lydima tik joms būdingu atitinkamu kvapu. Pagal kvapą galima net neklystamai nustatyti žmogaus asmenybę, bei ir būsimas, artėjančias ligas.

Įleista į sąmonę mintis, visada stengiasi, siekia pasireikšti veiksmu. Ji gali ilgai būti žmogaus sąmonėje, o po to, reikiamu, patogiu jai momentu, pasireiškia ir kaip sakoma, visada pačiu nepatogiausiu žmogui momentu. Todėl, reikia pastoviai sekti, kontroliuoti patenkančias mintis ir neleisti tokių minčių, kurios jau neatitinka jūsų pasiektą dabartinio vystymosi lygio laiptelį.

Labai stiprios yra žmonijos apjungtos tarpusavyje mintys. Žmonijos, kaip didelio kolektyvo, minčių energija yra ant tiek stipri, kad gali iššaukti net žemės drebėjimus.

Kada žmogus priima mintį, tai pagal jos sąskambį susieja save su atitinkamais subtilaus pasaulio sluoksniais. To pasekoje, žmogaus subtilūs kūnai prisipildo energijos iš tų sluoksnių. Todėl, subtilaus kūno išvalyme, nuo grubių  žemiausios materijos elementų, svarbų vaidmenį kaip tik ir vaidina mūsų mintys.

Daug kas žmogaus organizme vyksta veikiant mintims. Pakanka įsileisti nemalonias mintis ir žmogus praranda ramybę, miegą. Tamsiomis mintimis ir jas atitinkamomis neigiamomis emocijomis dažnai užgimsta ir įvairios fizinės ligos, negalavimai. O šviesios, ramios mintys padeda išlaikyti pusiausvyrą ir gydo, jei nukreipti jas į susirgusį atitinkamą organą ar audinį. Netgi pakanka kitų žmonių minčių ir jų sukoncentravimo į kito žmogaus sergantį organą ir jis pasveiksta, veikiant toms subtilioms energijoms. Tačiau svarbiausia čia, kaip ir visur, tikėjimas ir pasitikėjimas savo jėgomis be lašelio abejonės. Tikėjimas minčių jėgą padidina dešimtis kartų ir tai yra labai savrbu.

Kiekvienas miestas, kiekviena vieta turi savo minčių atmosferą. Ir jos charakteris priklauso nuo ten gyvenančių žmonių mastymo, jų pasirinkimo. Aplink atitinkamas vietas ir žmones, susikuria šviesi, raminanti atmosfera. Aplink kitus jaučiamas nerimas, jaudulys ir baimė, prislėgta nuotaika.

Mes visą laiką aplink save spinduliuojame kokią nors energiją; pastoviai spinduliuojame psichinės energijos bangas. Erdvė aplink mus, netgi kokios nors patalpos vidus sugeria šią energiją. Dėl šios priežasties, keletas vietų pasaulyje tūkstančius metų lieka šventos. Jei toks žmogus, kaip pavyzdžiui, Buda, Krišna, Jėzus, Agapitas būna atitinkamoje vietoje, ji įgauna ekstra-ordinarių virpesių, nežemiškų impulsų, kurie gali tęstis tūkstančius metų, nes tai nepavaldu laikui. Ir iš tokios vietos į kitą pasaulį, į dvasinį pasaulį žmogus gali įeiti daug lengviau, tarsi gauna papildomą postūmį.

Visi tokie žmonijos šviesuliai, kurių buvo nedaug žmonijos istorijoje, bus vienoje svarstyklių pusėje, tuo tarpu kitoje pusėje – didžiulė minia. Didžiulė psichiškai nesveikų politikų, materialistų ir kitokių tamsuolių, bandančių apgauti save ir kitus minia. Pastarųjų daugybė, tuo tarpu tik saujelė šviesuolių bus kitoje svarstyklių pusėje. Tačiau svarstyklės pasvirs galutinai tik tada, kai žmonėms jau daugiau nebebus galima atlikti savo pasirinkimo ir tas laikas nenumaldomai artėja gerbiamieji...

Priimant pasaulį su džiaugsmu ir meile, labai lengva pastebėti tikrumo pasireiškimą, gėrį ir geranoriškumą. Kada tu neskiri savo dėmesio negatyvui, kuris dar vakar buvo tau problema, gyventi tampa žymiai lengviau, gyvenimas tampa platesnis ir gilesnis, džiaugsmingesnis ir turtingesnis, sąmoningumas ir viso esamo supratimas išauga kelis kart.

Tai iš kur tada kyla problemos, klausia? Visa tai nuo to, kada vertini atitinkamą situaciją siaurai, tik iš savo “asmeninės nuomonės” pozicijos, nuo savo gyvuliško prado įsitikinimų. Ir tada nereikšmingos problemos mūsų gyvenime išsipučia, tampa labai svarbiomis, užpildant savimi visą mūsų sąmonę, tampant pirma reikšmėmis. Gal būt tai užmirši rytoj, ką taip aktyviai pergyvenai šiandiena, bet laikas, kuris galėjo būti panaudotas prasmingai, jau bus prarastas, kaip ir jėgos išnaudotos veltui. Tai ir yra tai, kas vadinasi “iš musės išpūsti dramblį”, kada smulkūs reikaliukai atima tiek jūsų jėgų, kiek būtų išnaudota geram prasmingam darbui su savimi. Bet kada ateini į tokius įvykius pasiruošęs, tai paprasčiausiai džiaugiesi tuo, kas vyksta su tavimi, sąmonė savaime pradeda dirbti tau derama kryptimi.

Galvoti reikia ne apie save, o apie savo egzistavimo reikšmę ir prasmę, o mintys apie save geros yra tik atitinkamu regėjimo kampu. Gyvenimo svarba ir esmė yra ne pragyventų metų kiekyje, o kasdieniame gyvenimo pripildyme prasme, tame kiek gero padarei dėl kitų žmonių ir dėl savo Sielos.

Pasaulyje egzistuoja daugelis kalbų. Bet kartais net vienos kalbos erdvėje žmonės neberanda bendros kalbos. Tai ką jau bekalbėti kai neberanda bendros kalbos atskiros nacijos, konfesijos, šalys. Mes nustojome klausytis vienas kito, jausti vienas kito artumą, rūpestį, švelnumą. Mūsų kalba šiandiena daugiau tapo prekine-rinkos kalba.

Nors Babilono bokštas seniai nugriautas, tačiau kiekvienas iš mūsų toliau tęsia jo statybą savo viduje. Ir tokios statybinės medžiagos yra pas mus pakankamai... Egoizmas, gobšumas, pavydas, valdžios siekis...ir tt, visko net neišvardinsi. Ir tokiose statybose mes diena iš dienos tik tolstate nuo savo Sielos... nuo Dievo. Prie ko atves tokia puikybės bokštų “statyba”? Ką padaryti, kad vėl savyje atrasti prarastą ir užmirštą Sielos kalbą? Tokią klabą, kurios pagalba galima prisibelsti į bet kokią širdį, paliesti bet kurios Sielos stygas? Kodėl mes nesuprantame, o dažnai net negirdime to? Ką reikia padaryti, kad vėl išmokti tokios kalbos abėcėlės?

Tokių perpildytų jausmais sekundžių, kurios ėjo iš sielos gelmių, šiandiena būna pas mus jau nedaug. Bet būtent jos parodo, ko iš tikro nori Siela. Meilė, džiaugsmas, padėka, atjauta, švelnumas, ramybė, taika, harmonija, vidinė gelmė... Būtent tie jausmai ir įeina į tą kalbą, kurios pagalba mes bendraujame su Siela. Būtent ji padeda diena iš dienos griauti vidinio puikybės bokšto sienas, kurį taip uoliai statė daugelis savyje gal būt visą  savo gyvenimą. Laužant tas sienas būtina išmokti bendrauti su savo Siela, su kitų žmonių Sielomis. Ir nesinorėtų, kad tokia kalba mums vėl taptų "nežinoma" ir nesuprantama ar vėl visai užmiršta.

Būtent tokia kalba būtų nuostabu šiandiena dažniau bendrauti su žmonėmis. O tam, pirmiausia reikia būti sąžiningu pačiam sau prieš save. Nes tikri jausmai mūsų gyvenime buvo tik trumpalaikiai žybsniai. Tokios kalbos studijavimui žinoma reikalinga didesnė praktika, meilės jausmų, padėkos Dievui, savo Sielai ir aplinkiniams, dovanojimo praktika. Tegul tokia šiluma sklinda po visą pasaulį. Tegul tai bus svajonė, bet su laiku ta šviesa persidavinės vienas kitam ir joje pamažu dings iliuzijos, kuriose mes patys save šiandiena jau įmūrijome. Kai tai įvyks, gal būt mes ir sugebėsime įrašyti naują žmonijos egzistavimo puslapį. Viskas kaip visada, priklauso nuo kiekvieno asmeninio pasirinkimo. Viskas priklauso nuo tavęs Žmogau...


Taikos ir ramybės Sielai

Peržiūrų: 1658 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.4/5
Viso komentarų: 9
1 virku   (25.01.2015 15:53)
"....Tačiau svarstyklės pasvirs galutinai tik tada, kai žmonėms jau daugiau nebebus galima atlikti savo pasirinkimo ir tas laikas nenumaldomai artėja gerbiamieji...". ar tai reiškia, kad dieviškasis planas nebus įvykdytas, sužlugs?2Hyhk

0  
2 virgis   (25.01.2015 16:23)
Tai reiškia kad viskas priklauso nuo mūsų...dabar nuo kiekvieno žmogaus priklauso visos žmonijos ateitis ir labai svarbu, kad kiekvienas atsibudęs, pažadintu kaip galima daugiau kitų, dar miegančių.Tai galimybė susivokti ir padaryti galutinį savo sprendimą čia ir dabar, išsirinkti savo mintyse ir veiksmuose, suprasti, kad pas mus nėra to “rytoj”, yra tik ši akimirka, ant bedugnės krašto, kurioje mes renkamės, tarp savo totalios mirties ir amžino gyvenimo. Išskiria mus sistema, apsijungia – patys žmonės. Tavo rankose, tavo paties dvasinė ir visos žmonijos ateitis.
Pas žmones dar vis yra šansas nugalėti Blogį. Visą pasaulį apimantis tautų apsijungimas, dvasiniu pagrindu, prasidės nuo mūsų pačių ir mūsų tautų. Pas žmoniją dar yra šansas išgyventi ir sukurti Gėrio civilizaciją.  Sukurti Taikos civilizaciją, kur žmonės gyventų suprasdami, kad nė vienas žmogus negali suteikti valdžią kitam žmogui, kadangi tikroji valdžia yra tik pas Dievą.
Kaip kiekvienas žmogus atskirai, taip ir visa žmonija, dabar stovi ant pagrindinio savo pasirinkimo slenksčio. Blogis pasiekia savo apogėjų, neapykantos pagalba jis suskaldo ir išskirsto tautas, nes jis viešpatauja daugelio žmonių protuose.
Žmonijos išgyvenimas artimoje ateityje galimas, tik visų pasaulio tautų vienybėje. Priešingu atveju – žūsime visi. Atsiminkite, savižudiškas karas, arba tarpusavio apsijungimas draugystėje visame pasaulyje, prasideda mūsų sąmonėje, tik mes patys pasirenkame kokia bus mūsų žmogiška visuomenė ir niekas kitas...

4 svajunas03   (12.02.2017 09:34)
O kaip pabusti ir atsibusti????

0  
5 virgis   (12.02.2017 13:38)
Nustoti miegoti proto kuriamose iliuzijose, jog tu esi tik materijos gabalas ir turi stengtis dominuoti virš kitų tokių pat save suvokiančių gabalais padarų. Nubusti, tai reiškia gyventi "čia ir dabar". Nustoti bėgti minčių srautais nuo praeities į ateitį ir dėl to kentėti. Nubusti, tai reiškia būti visa apimančia Meile, kuri tiria pati save per tavo asmeninę prizmę. Atsibusti, tai reiškia bet kokioje situacijoje išlikti stebėtoju, suvokiant kam tai ir kas tu esi. Kiekvienoje situacijoje įžvelgti tai, kas tave kelia ir atveria vis daugiau, įžvelgti Jo dosnią ranką. Atsibusti, reiškia tapti pačiu stebėjimu, tapti Vieniu, kuo iš tikro ir esame visi, kas mus ir jungia, o ne skiria. Skiria sistema, materija, jungiasi patys žmonės, kaip dvasios. Atsibusti, reiškia atsiminti kas tu, prajausti tą Esmę, kuri visada buvo ir visada bus tavyje.
Tam nereikia nei kur eiti, nei ko tai ieškoti, juo labiau išorėje. Tereikia atsipalaiduoti ir pasinerti į tylą, ramybę, atsilaisvinti nuo minčių ir sąmonės vergijos. Atmesti visas proto koncepcijas apie save ir įsigilinti į savo vidų, į tą Šviesos šaltinį, kuris visada stengiasi prisibelsti iki mūsų, bando prasimušti pers mūsų sąmonės išstatytas šablonų sienas ir laukia, kada mes suteiksime tam dėmesį, kada mes tai sustiprinsime ir išsilaisvinsime iš proto pančių.
Taip mielas žmogau, tereikia tik atsimerkti, pažvelgti giliau į savo vidų ir daugiau nemaišyti besąlyginei Meilei tekėti per jus. Leisti jai pirmiausia išvalyti tave, o po to ir padėti kitiems. Tam, kad vanduo užpildytų indą, reikia jį atverti, atkimšti materijos uždėtą proto kamštį. Juk į užkimštą materialiais norais ir svajonėmis indą, Tyras Šaltinio vanduo nepratekės, o esantis viduje taps negyvu ir pradės pūti, taps neišbrendama klampia puikybės pelke. O tereikia tiek nedaug, gyventi "čia ir dabar". Visa kita, žinios, meditacijos, dvasinės praktikos, maldos ir tt., tik pagalbiniai įrankiai tam, kad padėtų pasinerti į ramybę (dvasinį pasaulį) į tą stabilumo ir amžinybės šaltinį. Viskas tik vienam, prajausti kas tu. Kaip ir nėra blogų religijų, visose jose gali surasti Tiesos grūdelius, susidėlioti iš jų realybės mozaiką. Gali naudotis visu tuo arsenalu, o gali tiesiog atsipalaiduoti ir pasinerti į save. Gali sužinojęs visa tai tik filosofuoti, kad yra gerai eiti prie išėjimo iš šio materijos absurdo teatro. O gali be jokių svarstymų ir puikybės, tiesiog atsikelti ir išeiti, tiesiog gyventi laimėje "čia ir dabar"...

Taikos ir ramybės Dvasiai

6 svajunas03   (12.02.2017 15:31)
Kaip tai padaryti,atsipalaiduoti ir atsilaisvinti nuo minčių ir sąmonės vergijos?
Kaip mes maišome bęsalygiškai Meilei tekėti per mus?
Kaip prajausti kas tu?

0  
7 virgis   (12.02.2017 19:02)
Kaip atsilaisvinti? Pirmiausia to tikrai norėti, pradėti tai daryti nežiūrint į nieką, o labiausiai į proto abejones ir nepasitenkinimą, suvokiant, jog šeimininkas ne jis, o tu kaip dvasia, valdanti dėmesiu. Taip lašas po lašo, žingsnis po žingsnio ir proto akmenis pratašo, anksčiau ar vėliau. Pilnai atsilaisvinti nuo minčių nepavyks, kaip ir sustabdyti, tačiau gali joms nesuteikti dėmesio, tiesiog stebėti neprisirišant, koncentruotis toliau į ramybę ir tylą, tuštumą. Kuri visada pilna ir beribė. Tai gal daugiau jausminis suvokimas, ką išreikšti žodžiais neįmanoma. Kiekvienas tai patiria savaip, per savo prizmę. Todėl tam, kad suprasti, o tiksliau pergyventi patirtį, kas tai yra "perlų ieškojimas", reikia pačiam drąsiai nerti į vidines gelmes, nepaisant nieko. Reikia to panorėti ant tiek, kad tai taptu būtina kaip oras. Ta prasme yra tokia sakmė:
Kartą vienas visų gerbiamas išminčius sėdėjo ant upės kranto ir kaip įprasta meditavo vienatvėje. Prie jo priėjo vienas jaunuolis, bandantis surasti dvasinę laisvę ir paklausė jo: "Pasakyk man išminčiau, kaip man pasiekti dvasinę laisvę ir tapti išmintingu kaip tu." Senolis pažvelgė į jaunuolį ir tarė: "Gerai, aš tau parodysiu, einam su manimi". Išminčius nusivedė jaunuolį į upės vidurį, kur buvo gylio iki galvos. Po to staiga dvejomis rankomis čiupo jaunuolį už galvos ir panardino po vandeniu. Taip jį laikė tol, kol tas visomis išgalėmis bandė išnirti, nebegalėdamas daugiau išbūti po vandeniu. Išminčius, pastebėjęs, jog jaunuolis tuoj tuoj pradės skęsti, paleido jį. Kada tasai išniro, kaip koks kamštis ir puolė gaudyti orą, senolis tarė. " Ko tu labiausiai norėjai, būdamas po vandeniu?" Jaunuolis net nedvejodamas atrėžė: "Aišku tik vieno, įkvėpti kuo greičiau oro". "Tai štai" tarė išminčius "Kada tavo noras tapti dvasiškai laisvu bus toks pat stiprus, koks buvo noras įkvėpti oro, esant po vandeniu, tada ir galėsi pasiekti dvasinę laisvę, bet ne anksčiau".
Kaip mes maišome? Proto koncepcijų ir socialinių sistemos primestų šablonų nuo vaikystės siena. Gyvenant "kaip visi" plaukiame pasroviui į tirštą srutų duobę, pripildyta, dominavimu, puikybe, konkurencija, neapykanta, neviltimi ir kančia. Visa tai žinoma užstoja Sielos šviesą, tą jėgos vidinį šaltinį, esantį mumyse ir kaip suodžiai ant dvasios stiklo nepraleidžia Meilės šviesos, paliekant sąmonės tamsoje. O ji tada kaip visagalė valdovė, semia dvasios dėmesį ne šaukštais, bet samčiais, net kūnui nebelieka. Taip ir prasideda ligos, negalavimai ir tt. Tada ne dvasia bus aktyvi ir bandys jungtis su Siela, besąlyginės Meilės šaltiniu, tais jos vartais mumyse, bet sąmonė bus tas aktyvus elementas, kurs bandys jungtis su dvasia, kaip dėmesio jėgos šeimininku. Toks susiformavęs hibridas po fizinio kūno mirties nei gyventi negali, nes nebus jame gyvenimo programos nei kūno, nei mirti negalės, nes dvasia nemirtinga, taip ir kankinsis tarp dviejų pasauliu, dvasinio ir materialaus, kas ir vadinama pragaru. Mes patys nepriimam, o tiksliau nebejaučiam tos besąlyginės Meilės, atsitvėrę storomis sąmonės koncepcijų sienomis, egzistuojant mintyse apie praeitį arba ateitį. Tuo nesunku įsitikinti, pakanka pastebėti save. Renkamės materialias pagundas, pergyvename dėl jų, kovojame ir visiškai nesirūpiname Tuo, kas yra svarbiausia, kas mūsų esminė prigimtis, dėl ko mes čia.
Kaip prajausti kas tu? Pirmiausia suprasti kas nesi tu, kad mintys ne tavo, kaip jos ateina, kaip užvaldo ir kodėl. Tirti sistemą, kaip ji veikia, įtakoja, kaip atakuoja tave ir tt. Jei nepažinsi priešo, visada pasmerktas pralaimėjimui. Kaip tu gali nugalėti priešą, jei nežinai kas jis ir kaip veikia. Juk pagrindinis velnio ginklas tai, jog būti nežinotum ir tuo niekas netikėtų, neieškotų. Nėra didesnio priešo žmogui, nei jis pats. tik nugalėjus save, gali sakyti jog laimėjai laisvę. Gali laimėti nors šimtus išorės mūšių, bet jei pralaimėsi pagrindinį, dėl ko tu čia, vadinasi nieko nelaimėjai. Nuleidai savo gyvenimą į srutų duobę, kaip visi. Kad prajausti save tikrą ir susilieti su šaltiniu, reikia nugalėti pirmiausia drakoną savyje, pradžioje bent jau sutramdyti jį ir pabandyti pasinerti į ramybę, tą gyvenimą, kuris mus supa, tapti ne dalyviu, o stebėtoju, pačiu stebėjimu, neatskiriant savęs nuo Vienio.
Visa tai tik žodžiai, mano ar dar kokio nors dėdės, kuriuos gal būt suradęs perskaitysi. Tačiau tai absoliučiai nieko nereiškia, kol viso to nepabandysi pats, kol neįgysi savo patirties. Tai gali  ir gali tapti raktu savęs pažinimui,  tačiau jis taps tokiu tik tuo atveju, jei jo pagalba pabandysi atverti tai kas visada ir taip yra tavyje, kas ir esi tu, besąlyginę Meilę. Tačiau jei tai tik atgus tavo proto lentynose į po to, tas po tampa lygu - niekada, tas po to tik tols ir tols, kaip kokia horizonto linija, kurios niekada nepasieksi.
Taikos ir ramybės Dvasiai

8 svajunas03   (16.02.2017 20:10)
Dar klausimas,kaip atkimšti materijos uždėta proto kamšti?

0  
9 virgis   (16.02.2017 21:55)
Iš tikro kamščio jokio nėra, kaip ir jokių durų, kurias reikia atverti. Visa tai tik proto žaidimai, kol suvoki save žaidėju, stebėtoju. Viskas paprasta, tereikia atsipalaiduoti ir pasinerti į ramybę, neprisirišti prie minčių, o gyventi jausmu, giluminiu jausmu, jog ir esi  tas stebėjimas, gyvenimas, kuris pažįsta save per šią formą. Kitaip sakant, praplėsti suvokimą už proto ribų. Asociatyviai: automobilio borto kompiuteris negali nurodyti vairuotojui, kada ir kur jam dera išlipti ar važiuoti. Tačiau kol vairuotojas galvos, jog jis tik vairas, taip ir liks ribotas tuo, ką pateikia kompiuteris. Jūs ne vairas ir ne kompiuteris, ne protas ir ne sąmonė,o vairuotojas, dvasia, turintis dėmesio jėgą ir pasirinkimo teisę kam tai suteikti. Gyvenimas (per Siela) visada suteikia jėgą, spinduliuoja gyvybę, tą dėmesio jėgą, kurią kaip dvasia-asmenybė valdote. Tereikia dalį jos grąžinti atgal,neiššvaistant bet kam...
Neriboti savęs mintimis ir nebijoti tuštumos, vidinės tylos, išlikti be pastovaus dialogo su savimi. Nepatogu tame tik protui, nes jam reikia pastovaus judėjimo. Žinoma, protas tam priešinsis, baugins, sakys kad tu nevertas, kažko dar nepasiekei, esi nešvarus, turi daug kamščių ir tt. Tačiau taip nėra. Ta beribė ir amžina ramybė, tas absoliutas, ta Meilė yra kiekviename iš mūsų pirmapradžiai. Nereikia niekur eiti ir ieškoti. Iš tikro tai ir yra mūsų prigimtis, pasinėrusi į dualumą tam, kad per jį pažinti save. Ir kai tik didžiąją dalį dėmesio jėgos perjungsi į čia ir dabar, dvasiai, (antimaterijai tavyje, Sielai, besąlyginei Meilei, ramybei) ir tik 10 procentų dėmesio skirsi egzistavimui fiziniame kūne, tada Gyvenimas ir atsivers visu pilnumu. Kitaip sakant, kada asmenybės suteikiama dėmesio jėga įeis į rezonansą su jėga, einančia iš dvasinio pasaulio per Sielą, tas šviesos kanalas (sakralinėse žiniose vadinamas "sidabriniu siūlu") jungiantis dvasią su Siela (Gyvenimo dalimi tavyje, Dievo dalimi) išsiplės ant tiek, jog tu kaip dvasia laisvai praeisi juo ir susiliesi su Gyvenimu. Suvoksi save stebėjimu. Tame ir šio egzistavimo prasmė, per individualumo prizmę pažinti save ir sugrįžti atgal į amžinybę nauja Dvasine būtybe iš stebėtojo tampant pačiu stebėjimu, Vieniu. Kaip upės, įtekančios į okeaną praranda savo vandenis, tačiau įgija viso okeano didybę ir jėgą. Taip ir mes, susilieję su Vieniu, įgyjame Jo išmintį, galybę ir kūrimo jėgą, amžinybę ir begalybę, kaip ši informacijos, patirties sankaupa, dvasinė būtybė. Na o įrankių atsipalaidavimui yra pakankamai (dvasinės praktikos, meditacijos, maldos ir tt.) net ir šiame tinklapyje. Taip, pradžioje jos reikalingos, kad bent kiek išmokti pažaboti protą, kuris šokinėja per mintis, kaip neapjodinėtas arklys. Tačiau vėliau tos koncentracijos, prisivertimo nebereikia, todėl nereikia prisirišti tik prie to, ar save versti kaip tai būtinai būti pozose ir tt.
Tai nėra pagrindas ar būtinybė, tik pagalbiniai įrankiai.  Atsivėrimas gali atsitikti bet kur ir bet kada, kad ir turguje, ar autobuse. Paprasčiausiai stenkitės kuo dažniau išlikti ramybėje ir tai savaime tik daugės, patys nustebsite pasikeitimais savyje ir aplinkoje. Vieniems tokiam suvokimui gyvenimo nepakanka, kitiems užtenka akimirkos suvokti, atsikelti ir išeiti, be visų filosofavimų sėdint. Tai intymu ir individualu, kiekvienam savaip, todėl nėra prasmės apie tai pasakoji, juo labiau, jog žmonės užsiciklina ir pradeda laukti kokių tai konkrečių pojūčių kuriuos įgarsino kitas. Taip tik riboja save.
Pasikeisi tu, pasikeis pasaulis aplinkui ir kuo daugiau atsiras tokių bent jau norinčių keistis, o tiksliau atsibudusių iš absurdo sapno, tuo greičiau sulauksime ir globalių pasikeitimų. Svarbiausia neužmiršti, jog tokia pat besąlyginės Meilės kibirkštis liepsnoja kiekviename žmoguje, kad ir kas jis nebūtų išoriškai, kad ir kokias laikinas kaukes nešioja. Dalinkis tuo su kitais ir kuo daugiau to atiduosi, tuo daugiau gausi, tuo daugiau skleisiesi kaip baltas lotoso žiedas, nušviesdamas drumzlinus materijos vandenis...
Taikos ir ramybės Dvasiai

3 Gele   (27.01.2015 21:29)
Ateis naktis
Martynas Vainilaitis 

Ateis naktis tyki, vėsi. 
Klajos šešėliai ramūs. 
Ramiai miegos vaikai visi, 
Ramiai ilsėsis mamos. 

Plevens tik vėjas tarp kalnų, 
Šnarės žiedai kaštonų. 
Ateis naktis, atneš sapnų 
Baltų, žydrų, geltonų... 

Pernakt skrajos, pernakt plasnos 
Sapnai, sparnus ištiesę. 
Ramiai miegos, saldžiai sapnuos 
Vaikai vaikystę šviesią. 

Ateis naktis, tyki, vėsi, 
Ateis per žemę taikią. 
Šviesius sapnus sapnuos visi. 
Tamsių sapnų nereikia!

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Sausis 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0