Prieš kelis mėnesius Ellis, šamano patikėtinis, atvyko pas mane ir papasakojo, kad Kolumbijos Amažonės džiunglių gelmėje gyvena Kogi gentis. Ji neturi kalbos ir bendrauja tik telepatiniu būdu. Aišku, jie "išleidžia garsus", tačiau jie nėra logiškai susietini su tokia struktūra, kokia yra abėcėlė. Tai tik garsai - kylantys iš širdies, o ne iš minties. Jie mūsų galvose sukuria vaizdus, kuriuos galima "matyti".

Genties nariai gali "išeiti" iš kūno ir keliauti po pasaulį sužinodami, kas jame vyksta (nors fiziškai nebuvo iškėlę kojos iš namų). Ir jie niekad nebandė sąveikauti su "išoriniu" pasauliu - išskyrus retus atvejus.

Kogi "mato" mus ne kaip "miegančius" (kaip traktuojama daugelyje indų ir Rytų tradicijų), o kaip "mirusius". Mes nesame gyvi, mes tesame šešėliai tos energijos, kuria galėtume būti. Mes neturime pakankamai gyvybinės galios ir sąmoningumo, kad galėtume būti laikomi tikrais žmonėmis.

Kogi turi dvasinės galios aiškiai regėti ateitį. Ir jie mato tai, ką ir daugelis kitų pasaulio genčių - kad pasaulis bus sunaikintas dėl netikusio proto naudojimo. Tad kadaise jų šviesūs (astraliniai) kūnai bastėsi po pasaulį ieškodami kitų gyvų žmonių. Ir jiems pavyko surasti tik majų gentį Gvatemalos džiunglėse.

Jie buvo nustatę, kad 1999-ųjų rugpjūčio 11 d. Saulės užtemimo metu pasaulis turi išnykti. Bet tas laikas praėjo ir ... nieko neįvyko - mes, mirusieji, vis dar jame. O turėjome vėl sutirpti į Svajas. Tai reiškia, kad Žemėje kažkas pakito (nuo tų laikų, kai Kogi ieškojo kitų gyvųjų).

Tad Kogi ieškojo priežasties tirdami šios Realybės gyvybės vibracijos signalus ir surado, kad kai kurie "mirusieji" atgijo ir sukūrė sapną, kurio gyvybinės galios pakako išsaugoti pasauliui. Kitaip tariant, kai kas iš mūsų sukūrė "lygiagretų pasaulį", kuriame gali plėstis gyvybė, kuriame mirusieji gali atgyti. Kogi regėjo, kad tie naujieji gyvieji turėjo šviesius (astralinius) kūnus - tokius žmones jie vadina "Mer-Ka- Ba". Ellis man įteikį jų žinutę - žiuosnį tabako ryškiai raudonos drobės skiautėje.

Po poros mėnesių Ellis atnešė kitą žinutę - slyvos dydžio tamsaus ir kvapnaus medžio rutuliuką - kvepiantį džiunglėmis. Tai sakė, kad kviečia mane į Kolumbijos džiungles ir yra pasiruošę pirmąkart istorijoje išeiti iš džiunglių.

Lapkričio mėnesį Meksike sutikau jauną moterį iš Kolumbijos, kuri tiesiog puolė į kraštutinę ekstazės būseną. Paskutinę užsiėmimų dieną grupė sustojo ratu ir giedojo Dievų garbei. Staiga toji moteris išsiveržė iš rato ir ėmė šokti primityvų šokį jo centre. Atrodė, kad ji nevaldo savęs. Aš priėjau prie jos ir paėmiau už rankų. Ji stipriai sugriebė manąsias ir pažvelgė giliai man į akis ir "išleido" minkštą ir ilgą garsą. Tas garsas nuėjo man tiesiai į širdį ir joje vibravo - ir aš "regėjau", ką ji man sako. Tokį reiškinį pajutau pirmąkart - tą akimirką nesupratau, kas vyksta...

Aš ją išvedžiau iš rato ir pasodinau. Tada ji "išleido" dar vieną garsą, kurį mano kūnas atsiliepė panašiu alsu - kokio aš niekad iki tol "nesakiau". Mes pradėjome kalbėtis naujuoju būdu - dvi valandas spalvotų vaizdų apsuptyje. Aš dug ką sužinojau - ir apie tą moterį moteryje.

Ji atkeliavo iš mažo kaimelio esančio netoli Kogi genties. Ji man parodė savo vyrą ir tris vaikus. Ji parodė kaimelį, kur aš sutikau du Kogi senolius. Ji parodė man, kaip jos gentis paprašė jos persikelti į šios moters kūną ir ateiti pas mane, kad išmokytų kalbėtis be žodžių. Atlikus misiją ji paliks šios moters kūną.

Grįžęs namo mylimą žmoną išvydau kitoje šviesoje, nes girdėjau jos širdies garsus. Aš regėjau jos skausmą ir jos džiaugsmą. Bet aš nesupratau, kas nutiko su manimi.

Prieš kelais savaites vedžiau užsiėmimus Marylande. Ruošdamasis aš papasakojau tą istoriją moteriai vardu Diane. Ji paprašė pademonstruoti tuos garsus. Mes sėdėjome vienas prieš kitą, aš paprašiau ją užsimerkti. Tada balsas išsiveržė iš mano širdies ir tuo pat metu mano mintyse iškilo vaizdas - puma sėlinanti šalia Amazonės kranto. Ji užšoko į medį ir perėjo stora šaka. Po to vėl minkštai nušoko ant žemės. Aš atsimerkiau.

Aš paprašiau papasakoti, ką ji matė, - ir ji viską tiksliai pakartojo. Iš mano širdies išsiveržė džiaugsmas. Vėl paprašiau ją užsimerkti. Kitas keistas balsas išsiveržė iš mano širdies - ir perteikė kitą vaizdą. Aš ne tik "mačiau", bet ir pats jaučiau, kaip išsineriu iš kolumbietės kūno ir pakylu aukštai į orą ir greitai skrieju virš džiunglių (medžiai greitai bėgo po manimi). Aš priskriejau prie kaimelio ir pajutau, kad ieškau tam tikros trobelės. Kitą akimirką aš buvau moteryje ir žvalgiausi jos akimis. Ji žinojo, kad aš esu joje. Ji apie tai nemąstę, nes taip turėjo nutikti.

Jos vyras pažvelgė į ją (mane) ir buvo laimingas, kad ji (aš) sugrįžau.. jis irgi žinojo, kad joje esu aš - ir tuo labai džiaugėsi. Tada atbėgo jos trys vaikai ir pradėjo meilintis jai. Jauniausiasis pradėjo žįsti jos krūtį. Tada aš atsimerkiau.

Po akimirkos paklausiai Diane, ką ji regėjo. Ji papasakojo, kad jautėsi kaip "vabzdys" išėjęs iš moters kūno, kuris pakilo į orą ir nuskriejo virš džiunglių, nusileido į kaimelį ir išvydo tą šeimą. Viskas buvo tiksliai.

Aš tyliai sėdėjau ilgą laiką - tai buvo nepakartojama dovana. Bet ką ji reiškia man ar pasauliui? To nežinau iki pat šios akimirkos.

Grįžęs iš Marylando kas septynios/aštuonios dienos regėjau sapną, kad esu "namuose" tame kaimelyje. Sapnas trukdavo visą naktį ir rytą atsimindavau viską su smulkmenomis - kaip gyvenau tame kaimelyje ir rūpinausi vaikais bei vyru. Daug žmonių ateidavo iš genčių ir klausinėdavo manęs vaizdais. Tai buvo "gyvi" žmonės. Aš supratau, kodėl jie laiko mus "mirusiais". Jie stebėjosi mano buvimu ten. Aš - irgi.

Gal būt tai , kad naujas tūkstantmetis bus Aukso Era, kurioje gyvensime mes, nekalti šviesos kūdikiai?

Myliu Jus!    

Druvalo Melchidezek

Štai koks yra Kogi pasakojimas:

Pradžioje Kolumbijoje viskas buvo taip kaip visais laikais buvo tarp čionykščių indėnų - tas pats tikėjimas, tos pačios kaukės, tie patys šokiai. Viskas sutvarkyta, kiekvienam gyviui jo vieta.

Jaunesniajam broliui leista būti kitur, kituose kraštuose. Juos skyrė jūra. Buvo tarta: jaunesnysis broli toje pusėje, Vyresnysis brolis - šioje. Ir negalima tos linijos kirsti. Nes Kolumbija yra pasaulio, Visatos, širdis.

Tačiau Jaunesnysis brolis atėjo iš kitos šalies ir, pamatęs auksą, ėmė plėšti. Buvo auksiniai atvaizdai, auksiniai pranašai. Mama būrė aukso taurėse, aukso tumomis - jie turėjo viaką, bet jaunesnysis brolis paėmė tai ir išsivežė į svečią šalį.

Tada Mama nuliūdo, jis tapo silpnas. Jis regėjo, kad žūsta žemė, kad ji praranda galią, nes praranda per daug naftos, anglies, kitų iškasenų. Žmogaus viduje yra daug skysčių. Jei tie skysčiai išdžiūsta, jį apleidžia jėgos. Jis krenta.Tas pats vyksta su žeme - silpnumas. Šiandien Žemė kenčia nuo daugelio negandų. Gyviai išmiršta. Medžiai nudžiūsta. Žmonės serga. Priviso daug naujų ligų ir nėra vaistų nuo jų. Kodėl?

Nes Jaunesnysis brolis yra tarp mūsų. Jaunesnysis brolis pažeidžia pasaulio dėsnio pagrindus. Visa apinantis griovimas. Plėšimai. Paieškos ir tyrimai. Autostrados, žemės gelmių turtai. Tai sakome šių vietų žmonės, Kogi.

Jaunesnysis brolis mąsto: "O taip! Aš gi čia! Aš daug sužinojau apie Visatą!" Tačiau jo pažinimas yra skirtas griovimui - visa ko griovimui, Visatos naikinimui.

Žemė jaučia. Kai iš jos siurbiame naftą, ji jaučia skausmą. Tada ji mums pasiunčia ligas. Daug išrasta vaistų ir kitų gydymo priemonių, tačiau ateis laikas, kai nepadės jokie vaistai ar medikai.

Žemė ne vien tik antgamtiška, judri ir nesuprantama, - kai kada ji, kaip bebūtų keista, ji yra gyva. Šiai minčiai suklestėti labai padėjo Džeimsas Lovelokas su savąja "Gajos hipoteze", teigdamas, kad visi Žemės organizmai "bendradarbiauja" kad klimato ir bionikos sąlygos išliktų tam tikrose jiems leistinose ribose. Lovelokui buvo gyva ne pati Žemė, - visa jos gyvybė veikia tarsi būtų viena gyva būtybė (ar prisimenate S.Lemo "Soliarį", kurį ekranizavo S.Tarkovskis?).

Džnonas Mišelis ir Robertas Rikardas tirdami Simulakra (akmenų dariniai panašūs į gyvas būtybes) prasitarė, kad gyvybės "dvasia" galėjo egzistuoti iki jai atsirandant. Pyteris Tompkinsas ir Kristoferis Birdas tvirtino, kad net paprasčiausi organizmai gali turėti nervų sistemos užuomazgas, "sąmonę" ir bendravimo priemones (t.y. kalbą).

Paulis Kamereris pabrėžė, kad gamtoje pilna be galo pasikartojančių morfemų, o kiti stebėjosi, kad rūšių migracija ir populiacijos kitimai vyksta taip, tarsi tai būtų reguliuojama ir valdoma - tarsi pati planeta išvarytų ar atsikeltų kai kurias rūšis iš kitų pasirinktų sričių. Luisas Kervanas stebėjo, kaip daugelis organizmų atlieka tikrą "gyvybės alchemiją" vien tik elementų transmutacijų (perstatinių) dėka - tai garsusis "šimto bezdžionių ir rašomosios mašinėlės" reiškinys praktikoje (kai įgyjama naujų įpročių be tiesioginio jų perdavimo). Šeldreiko susiformuojančio priežastingumo teorija davė naują postūmį instinktų susidarymo tyrimams. Gal tai savptiška "anima mundi" (grupinė sąmonė), o gal perduodama noosferoje veikiant žmogui (Teilhardas de Šardenas).

Ir visos tos kalbos skatina vieną seną seną mintį, kad Motina Žemė yra gyvoji Deivė. Taip tikėjo Deivę Motiną garbinusios religijos, kol jų neišstūmė atkeliavę klajokliai su savo patriarchaliniu aukčiausiuoju dievu. Moters vaidmens pakitimas leidžia vėl atrasti Gają bei atgimti Panui ir reikalauja peržiūrėti paslaptingus senųjų iki-krikščioniškųjų tikėjimų sąryšius.

Senieji Žemės gyventojai žinojo, kad Žemėje yra "langų", kur Žemės geo-energijos lygis labai aukštas ir kur dedasi įvairūs keisti reiškiniai.

Kai kuriose vietose Žemės kanalai buvo užkimšti (ar "prišiukšlinti") - ten susikurdavo geopatijos streso židiniai sutapdavę su epidemijų židiniais. Mes pamiršome, kaip senovės šamanai valdė Žemės energiją, - bet ji ir dabar tebeveikia mūsų sąmonę ir gali padėti atverti vartus į kitus egzistavimo lygmenis.

Gaja vėl nori palaikyti ryšius su mumis, priminti mums apie galimus pavojus. Mūsų griaunamoji veikla nėra jai pavojinga (praeityje ji turėjo ir blogesnių sąlygų), bet ji gali būti lemiama mums patiems, jos vaikams, pamažu paverčiančiais ją nedraugiška vieta kažkokiems nuplikusiems antropoidams (paskaitykite apie Velykų salos tragediją). O gal galų gale mes atrasime ir pačią žemės galią.

Senojoje šamanistinėje Paleolito kosmologijoje Pasaulio medis jungė tris pasaulius - mūsų, dangų ir požemį. Požemis dažnai buvo laikomas mirusiųjų buveine - Hadu, Šeolu, Gehena, Anubio žeme ir, be abejo, krikščioniškuoju pragaru. Tikėjimas požeminiu pasauliu atsispindi mokslinėje fantastikoje (Edgaras Raisas Barousas), kai kuriose religijose (Korešanitai ir Šoverizmas), mituose ir legendose (Šambala, Agharta, Pasaulio Išminčių Karalija). Egzistuoja legenda, kad giliai po žeme gyvuoja požeminė rasė (Ričardo Šoverio kosmologija), - kaip tieji katariečių demonai ("tyros"), valdantys mus iš po žemės blogio "spinduliais". Kitose mitologijose Požemyje įsitaisė įšventintieji Slaptieji Išminčiai. Žemės gręžiojimai įrodė (tai tikrai stiprus įrodymas), kad Žemės vidus nėra tuščias... Tačiau ji gali būti išvarpyta tarsi koks šveicariškas sūris, kuriame dar reiks atrasti neištirtas sritis.

Daugelyje vietų, pvz., Matto Grosso Brazilijoje ar Velnio skylės urvas netoli Mirties slėnio, randami keisti "tuneliai" ar "bedugniai" urvai. Ar jie gamtiškos kilmės ar yra kažkokių požeminių architektų kūriniai? H.P.Lovekrafto išgalvotoje visatoje jas išrausė milžiniški kirminai (chtonai ir dolės) ir jose vėliau įsikūrė vampyrai ir gyvatės.

Sklindančios legendos apie lobius ir dingusias aukso kasyklas skatina žmones raustis gilyn į žemę - bet ar jie neužmiršo apie kitus daug vertingesnius "turtus", kurių kilmė Žemės viduriuos? Mineralų susidarymas vis dar yra paslaptis - kaip ir dauguma dujų ir naftos telkinių, kurių kilmė gali būti nebiologinės kilmės bei metalų rūdos gyslos. Virgulininkai teigia, kad po žeme dar tebėra "pirmapradžio vandens" šaltiniai, kurių materiali būsena yra kitokia (plazma) ir kurie įtakoja telūrinių srovių judėjimą. Kas ten po žemės pluta - paslaptinga civilizacija ir keistos būtybės ar įdomios, bet labiau proziškos gamtos mįslės?