Nustokit demonams tarnaut...
Nustokit žmonės demonams tarnaut
Ir sąmonei nepasiduokit taip lengvai.
Per ją jūs galit – tik vergaut,
Taip niekad nesibaigs materijos vargai.
Ta sistema, tas demonas – labai gudrus,
Mums sąmonės savas uždėjęs grandines.
Nuo Laisvės nuolat bando sulaikyti mus
Tam kilpą jums puikybės jis užmes.
Tačiau nėra tas velnias toks baisus,
Nors daugeliui jis taip atrodo.
Juk protas visad pieš baisius nasrus,
Tai sąmonė iliuzijas jums rodo.
Kad nusiimt tas grandines uždėtas,
Pakanka protą savo nuramint,
Akimirkai užmiršt visas skriaudas ir bėdas.
Jausmais iš gilumos tai galim atrakint.
Kaip neaprėpiamas šaltinis.
Tai dvasingumo, Meilės prabudimas.
Kaip Laimės jausmas begalinis,
Tai Laisvės dvasioj prajautimas.
To žodžiais mums ir neišreikšt.
Geriau dabar tai pabandyt pajaust.
Suprast nereikia to, ką tai galėtų reikšt?
Tam logikos nėra, svarbu tik jaust.
Kam laukti To, kuris išgelbės...
To nieks už mus nepadarys.
Tik patys žmonės sau pagelbės,
Kai sąmonės kvailysčių nedarys.
Pas Tėvą galim grįžti tik tada.
Kuris prie vartų Sielos laukia visada,
Deja, tik daugelio iš mūsų ten nėra.
Iliuzijom prie Jų nepriartėti niekada.
Kam li[t dėl to į kalnus, ar įsikalint oloje?
Ar tam, kad pabandyt protu Tai rast?
Nerasit šito proto pinklių tamsoje,
Jausmais giliai Tai galima suprast.
Kur gyveni ir kaip tu egzistuoji,
Tada neturi jau jokios prasmės.
Jei tu tikrai eini keliu, ne tik įsivaizduoji,
Tik savyje ieškosi tos egzistavimo esmės.
Tad neatstumkit To, kas šiandien ranką tiesia.
Priimkit visa tai pilnai, pramušę proto siena.
Vienumoje tam likit – dviese,
Tik Tu – Dvasia ir Dievo Vartai – Siela.
Taikos ir ramybės Sielai |