“Po tos kvailos įžangos straipsnyje.....” - 6 Мая 2014 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:10
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Gegužis » 6 » “Po tos kvailos įžangos straipsnyje.....”
19:00
“Po tos kvailos įžangos straipsnyje.....”

Komentaras: “Perskaičiau iki šios vietos"Pontijaus Pilato  žmonės išgelbėjo Jėzų po nukryžiavimo" ir labai juokinga pasidarė:) Dievai turėjo būti tie pontijaus Piloto žmonės, - sugebėjo Kristų po nukryžiavimo MIRUSĮ IŠGELBĖTI”...

Tam, Kad išgelbėti nukryžiuotą, bet nemirusį kūną, nereikia būti Dievais, pakanka tik būti Mylinčiais žmonėmis ir turėti šiek tiek išmanumo. O juoktis reikėtų nebent iš savo išdidumo, kuris mus kartais dar stipriai riboja, kad nebematome nieko apart jo. Žmonės savo mintimis gimdo iliuziją, o po to joje patys ir gyvena.

Nėra Žemėje nieko tokio slapto, kas anksčiau ar vėliau netaptų žinoma. Suprasti praeitį – vadinasi išmokti įveikti šiandienos pavojus. Nuo Tiesos nepasislėpsi, o nuo Išminties nenuslėpsi…

Kad ir šiandiena pasaulyje yra pakankamai įrodymų, jog Jėzaus kūnas po egzekucijos buvo išgelbėtas ir jis dar ilgai gyveno iki gilios senatvės Indijos Kašmyro valstijoje. Žinoma, tai gali sudominti tik tuos, kas nori matyti ir nori išgirsti, o neapsiribojusius savo susikurtuose rėmuose, kuriuos kažkada pasistatė, ar kuriuos kažkas kitas uždėjo, aklam tikėjimui. Jūsų pasirinkimas. Matantis te praregi, girdintis te išgirsta... Ir nereikia skubėti ginti savo išdidumo, išliejant emocijas, niekas į jį nesikėsina, neturiu tokio tikslo, rašau ne dėl to, kad jį sumenkinti, ar sukelti kokias tai emocijas, o dėl Žinių, kurios, gal būt, padės praregėti, sulaužyti savo sukurtus stereotipus kitiems, tiems kas iš tikro nori išsivaduoti iš savo žvėries jungo.

Kas iš tikro jaučia troškulį gyvenimo dykumoje, tam visada bus pateiktas šaltinis. Ir jam tik liks pridėjus pastangų  atsigerti iš savo delnų…

Taigi,  pirmiausia pradėkime nuo ginčytinos Jėzaus gimimo datos. Luko ir Morkaus Evangelijose apie tai yra užsimenama tokiais žodžiais: “Toje šalyje, kada Jis gimė, laukuose buvo piemenys, kurie naktį saugojo savo avis. Kada gimė Jėzus, judėjiškame vifleme, karaliaus Įrodo  laikais, į Jeruzalę atėjo Žyniai iš rytų ir sako: kur yra gimęs Judėjų  karalius? Kadangi mes matėme Jo žvaigždę rytuose ir atėjome nusilenkti Jam.”

Bažnyčia gi oficialią Kristaus gimimo dieną paskyrė gruodžio 25. Bet tai visiškai neatitinka to, kas aprašyta jau minėtose Evangelijose. Kadangi gruodžio mėnesį Palestinoje labai šalta ir nė vienos avies laukuose nebelieka, atitinkamai, nėra ir piemenų, kurie saugotų savo bandas naktimis. Gruodyje Palestinoje šalčiai, todėl avių bandas išgena į ganyklas tik nuo kovo iki lapkričio mėnesio. Atrodo kažkas “netyčia” suklydo...Kodėl?

Tolimesnis to klausimo tyrimas parodė, kad kas metai, gruodžio 25, romėnai anksčiau švęsdavo Mitros, kuriam jie meldėsi ir kurį garbino, kaip žmonijos išgelbėtoją, gimimo dieną – šventė buvo vadinasi “Dies Natalis Invisti”, arba “nenugalimojo gimimo diena”. Kada romėnai atsivertė į krikščionybę, jie, savo šventes Mitros garbei, performavo į krikščioniškas šventes.

Tokia data buvo nustatyta skifų vienuolio Dioniso Jeksinijaus 533 metais, pagal Povilo, kuris sėkmingai sujungė krikščionišką mokymą su romėnų buvusiu tikėjimu,  pavyzdį.

Taip pat, Jeksinijus pakeitė datavimą,  tai yra, vietoje 1 metų iki mūsų eros, į 1 metus mūsų eros, pagrindžiant tai mistine kalendoriaus sistemos reikšme.

Kristaus gimimo data, iki Jeksenijaus, buvo laikoma sausio 6, kas iki šiol dar švenčiama stačiatikių tikėjime, Balkanuose ir Meksikoje. Išaiškėjo, kad sausio 6 dieną Egipte, Mažojoje Azijoje buvo švenčiamas žmonių Amžinojo (Aeono) gimtadienis. Bažnyčia, galima sakyti nieko neklaususi, tą datą pasiskolino ir pritaikė ją Jėzui Kristui. Tik iškyla dar vienas klausimas, kodėl ta data buvo vėliau dar kartą pakeista. Tačiau tai jau bažnytiniai žaidimai, kurie nėra tokie įdomūs...

O Luka, savo Evangelijoje, mums aiškiai nurodo, kad Jėzus gimė šiltuoju metų laiku, ne žiemą. Kas liečia gimimo metus, tai Luka ir Morkus mini karaliaus Irodo valdymo metus.

Žinome, kad Irodas buvo paskirtas Judėju vietininku 40 metais iki mūsų eros. Taip pat, Luka paminėjo, jog Marija pagimdė sūnų, kai Sirijoje valdė Cirenijus. Cirenijus istorijoje daugiau žinomas kaip Kvirijus, kuris kaip vietininkas nuvyko į Siriją 6-tais metasi iki mūsų eros.

Tačiau, Antiochijoje buvo aptiktas užrašas, kad su karine misija jis nuvyko į Siriją ir įtvirtino savo vyriausybę tarp 10-7 metų iki mūsų eros. Taigi, Kristaus gimimo metai pakankamai tiksliai gali būti datuojami apie 7 metus iki mūsų eros.

Kita užuomina yra pas Morkų, kada jis sako, jog Jėzaus  gimimo metu, buvo matoma žvaigždė. Faktiškai, buvo paminėtos trys žvaigždės: Magos (žynių), Goro žvaigždė (Horus) ir Vifliemo žvaigždė. Tomis žvaigždėmis galėjo būti kometos, kurios praskrido kaip tik, tarp 7-6 metų iki mūsų eros.

Kaip istorija, taip ir kanonizuotose Evangelijose visiškai nenušviečia visam pasauliui tokios reikšmingos Asmenybės, kaip Jėzus, gyvenimas, nuo 13 iki pat 29 metų, kada Jis pradėjo pranašauti Izraėlyje. Tačiau žmonės patys nesunkiai suranda juos dominančią, nors ir skurdoką, neplatinamą, nereklamuojamą, dėl suprantamų priežasčių, informaciją apie tokius įvykius.

Pavyzdžiui, apie tai kalbama vokiečių teologo Kirsteno Holgerio, Fraiburgo universiteto profesoriaus darbuose, jo publikuotoje knygoje “Jėzus gyveno Indijoje” Tai kruopštus metodinis darbas, liudijantis apie Jėzaus gyvenimo metus iki nukryžiavimo, apie tai, kad didžioji jų dalis praėjo Indijoje, taip pat ir tai, kad ir po nukryžiavimo, kada buvo išgelbėtas, vėl ten grįžo.

Kirstenas tvirtina, jog negalima paneigti tokį faktą, kad Kristus keliavo į Indiją. Tikrosios žinios, apribotos bažnyčios teologų požiūriais ir darbais, vis tik dokumentaliai patvirtina tuos faktus, apie Kristaus gyvenimą Indijoje. O bažnytinių teologų darbų objektyvumu verta rimtai suabejoti, žinant bažnyčios suinteresuotumą ir autoritetą, dėl savos valdžios siekio.

Kirstenas sako, kad tie trys Žyniai, paminėti Evangelijose, atėję pasveikinti gimusį, iš tikro, buvo trys Tibeto vienuoliai: Brahma, Višnu ir Šiva. Nurodant į rusų tyrinėtojo N. Notovičių, kuris 1880 metais išleido knygą “Nežinomas Jėzaus Kristaus gyvenimas”. Apie tuos dalykus Nikolajus Notovičius rašė ir 1887 metais, išleidęs sensacingą knygą “Tibeto Evangelija”. Keliaujant į Zodži-lam, Notovičius buvo svečiu viename budistų vienuolynų, kažkoks vienuolis jam papasakojo apie bodhisatvišką šventąjį, kurį vadino Issa.  Notovičius buvo nustebę Issa mokymo ir kankinimosi, nukryžiavimo paralelėmis, atitinkančiomis Kristaus. Notovičius aptiko senovinius monuskriptus vienuolyne, kuriuose aprašomas pranašas Issa, gimęs Izraelyje, atėjęs į Sindhą Indijoje, būdamas 14 metų, o iš ten keliavo per Pendžabą į Džaganath Puri, kur jis šešis metus studijavo Vedas. Vėliau Kirstenas išstudijavo senovinius monuskriptus ir senas indiškas sutras, mistinio jogų ordino Jisuse, kur visa tai tik patvirtinama. Vėliau, kaip ten rašoma, Issa grįžo į savo gimtas žemes ir tapo sąmokslo auka, buvo nukryžiuotas. Taip pat, ten rašoma, kad panaudojant jogiškus sugebėjimus, kurių  išmoko Indijoje, jis sugebėjo pergyventi egzekuciją ir grįžo į Indiją.

Bengalijos veikėjas pamokslavimo srityje Bipin Čandra Pal  publikavo savo autobiografinį eskizą, kuriame pranešama, kad Vidžajus Krišna Gosvamis (žinomas Bengalijos  šventasis) papasakojo apie savo bendravimą Aravalojos kalnuose su neįprastų asketų grupe, žinomais, kaip Natcha  Jogai. Jie kalbėjo su juo, apie Išša Natcha, kuris laikomas vienu iš didingiausių to ordino Mokytojų, pradėjo cituoti vieną iš savo šventų knygų, Natchanamavali, kur kalbama apie Mokytojo gyvenimą. Tai buvo gyvenimas To, ką  Gosvamis pažinojo kaip Jėzų Kristų. Štai dalis tos knygos: “Išša Natcha atėjo į Indiją, kada jam buvo 14 metų. Po to, kai jam buvo 29, jis grįžo į savo nuosavą šalį ir pradėjo pamokslauti. Ne už ilgo (kai jam buvo 33) jo šalies žmonės prieš jį suorganizavo sąmokslą ir jį nukryžiavo. Po nukryžiavimo Išša Natcha įėjo į samatchi būseną, pagal jogų praktiką... Vėliau Jis, sugrįžęs į šventas arijų žemes, sukūrė savo ašramą, žemutiniuose Himalajų rajonuose...”

1920- 25- tais metais Nikolajus Rerichas taip pat rado kai kuriuos Jėzaus būvimo Indijoje, po nukryžiavimo faktus. Susipažino su tuo ir jo sūnus. Apie tai prirašyta nemažai knygų kitų autorių. Graikų rašytojas Nikos Kazantzakis parašė romaną ta tema: “Paskutinė Kristaus pagunda”. Kuris tapo to paties pavadinimo kino filmo scenarijumi. Filmą pastatė nuostabus režisierius Martinas Skorceze. Bet tas filmas buvo boikotuotas ir uždraustas rodyti daugelyje šalių, nors Holivudas jį ir iškėlė “Oskaro” apdovanojimui.

Taip pat, labai didelį darbą toje srityje atliko Abu Hairas. Paminėjimus, apie Jėzaus gyvenimą Indijoje, galime aptikti ir šventame Korane, daugelyje to meto budistų rankraščių. Mirza Gulamas Achmadas parašė veikalą “Masich  hindustan mein” arba “Jėzus Indijoje”. Egzistuoja pakankamai nemažai tyrimų, besiremiantys realiais faktais ir įrodymais, kad Jėzus Kristus didžiąją savo gyvenimo dalį buvo Indijoje, tame tarpe ir po nukryžiavimo egzekucijos. 

Kirstenas savo darbe pažymi daugelį Kristaus mokymo paralelių su kitomis pasaulinėmis religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis, manant, kad kai kurios iš tų figūrų, yra vienos ir tos pačios asmenybės, tik skirtingais vardais.

Jam gimus, jį turėjo pavadinti Emanueliu – “Dievas su mumis”. Vienas iš ankstyvesnių jo vardų buvo Joshua (Lozpia), bet evangelijose susilaikė nuo to, kad pavadinti Jį tokiu vardu, kadangi tada jis būtų žinomas kaip Joshua II, kadangi jau buvo vienas Joshua Naujame Testamente.  Aramėjų kalboje Jėzų vadino Jiesu (Lėjus), urdu kalba –Juzu (Uizi), arabiškai Issa. Kašmyre Jėzus buvo žinomas kaip Juzas, kuris kilęs nuo aramietiško Jiesu, o urdiškai jo vardas skambėjo būtent Juzu. Taip pat, tai kilo iš pirminio Jėzaus vardo Jeshua. Nuostabus sutapimas yra tame, kad Juzas Asafas – žydiškas vardas, kur Juzas atitinka  Jiesu. O Asafas reiškia “rinkėjas, pastorius”. Apie tai, kokiu būdu Kašmyre Jėzus Kristus tapo žinomas kaip Juzas  Asafas rašo mullos Nadri darbe “Tarikas ir Kašmyras”. Jis rašo:

“Senuose induizmo darbuose aš aptikau, kad Issa, Allacho dvasia, Kašmyre priėmė Juzo Asafo vardą. Tai labai svarbi ir reikšminga informacija. Taip pat aš aptikau archeologinius liudijimus, patvirtinančius tokią versiją. Man tapo žinoma, kad užrašas šventyklos “Salomono sosto”  viduje skelbia: Apie savo pamokslavimą Juzas Asafas paskelbė 54 metais (78 mūsų eros metai). Jis buvo Juzu, Izraelio sūnų pranašas. Šiam laikui aš surinkau pakankamai medžiagos, įrodančios kad Juzas Asafas ir Jėzus – vienas ir tas pats asmuo. Dar daugiau patvirtinančių įrodymų tam, gavau tyrinėjant mirusios jūros pakrantės rankraščius, kuriuose atskleidžiama,  jog  Asafas – mistinis Jėzaus vardas.

Toliau Jėzaus kelionių tyrimai parodė, kad Ba-silidas iš Aleksandrijos, Mani iš Persijos ir Julijus (331-363 metai) atvirai pareiškė, kad Jėzus nemirė po nukryžiavimo, o iškeliavo į Indiją. Jį nukryžiavo penktadienį, apie vidurdienį ir nuėmė po 3-4 valandų, kadangi pagal to laiko įstatymus, nubaustus tokia egzekucija draudė palikti ant kryžių šventam šeštadieniui – Šabato šventei, kuri kaip tik tuo metu ir buvo. O Šabatas prasideda nusileidus saulei. Jei žmogus būdavo dar gyvas, jam pramušdavo blauzdas ir jis žūdavo. Bet Jėzui, pagal Morfėjaus, Lukos ir Jono evangelijas, kaulų nelaužė. Jėzus buvo tik giliai be sąmonės. Ir kada romėnų legionierius dūrė jam ietimi į šoną “...tai tuoj pat pradėjo bėgti kraujas...”, o pas lavonus kraujas sukreši ir tekėti negali. Po to, kaip rašoma, Jėzaus kūną pernešė į rūsį, kur “apjuosė medžiagomis, su vaistažolėmis” prisigėrusiomis alojos tirpalo, tai yra, karštį nuimančiais ir nuskausminančiais preparatais. Vėliau tuos tepalus Jėzaus garbei pavadino Machram ir Issa, tepalas netgi įėjo į įžymųjį Avicenos “Medicinos Kanoną”. Todėl nenuostabu, kad sekmadienį Jėzus “atgimė”. Atgijo, nes pernešė tik klinikinę mirtį, o ne biologinę. Todėl žodžių “prisikėlimas” negalima suprasti tiesiogiai. “Tai buvo savotiška komatozinė būsena” – tvirtina Hju Šofildas savo knygoje “Velykinis Sąmokslas”. Matyt kad bažnyčia privertė nutilti tuos balsus: nes kiekvieną mokė tikėti tuo, Kad Jėzus atidavė savo gyvybę už mūsų nuodėmes.

Rytuose ir visoje Vidurinėje Azijoje, Tibete, Kašmyre, visoje Indijoje, situacija buvo kitokia, žmonės toliau prisilaikė to fakto, kad Jėzus lankė tas vietas. Leiskite man pacituoti šventąjį Koraną, kas liečia šią temą: “Paskui pranašus Mes nusiuntėme Issa, Mariam (Mari) sūnų, patvirtinimui to, kad sužinotų, kokios buvo tiesos, kas buvo iki to Toroje. Ir mes dovanojom jam Evangeliją, o joje – šviesą ir teisingą kelią...”

Šventasis Koranas apie Jėzaus gimimą kalba taip: “O Marijam, iš tikro, Allachas pasirinko tave, išvalė tave tikėjime ir iškėlė tave tarp pasaulio moterų. O Marijam, būk nuolanki savo Dievui, nusilenk jam su visais, kas jam nuolankus. O Marijam,  Allachas savo žodiu praneša tau džiugią žinią: (tu pagimdysi sūnų) Vardas Jo Masichas (Mesijas) Issa, Marijam sūnus. Jis bus pripažintas šiame ir ateities pasaulyje, priartintas prie Allacho. Kalbės su žmonėmis dar lopšyje, suaugęs bus pranašu... jie neužmušė Jo, nukryžiavę, o tik pasirodė jiems taip...” (Koranas 3:42-47)

Dabar apie tuos nežinomus, arba tiksliau, neafišuojamus bažnyčios tarnų, Kristaus 16 gyvenimo metų, kada jis įsisavino Jogą ir budizmą Indijoje, prieš pamokslavimą Izraelyje.

Būdamas 13 metų Jėzus buvo pakrikštytas savo pusbrolio Jono ir slapta iškeliavo iš namų su pirkliais, kad pasitobulinti Dieviškame žodyje ir išstudijuoti didžiojo Budos mokymą. Būdamas 14 metų, jau pasiekė Indostaną. Pradžioje, gyveno Orise, po to Benarese ir kituose miestuose. Šešis metus studijavo vietinių šventųjų patirtį. Po to, jis persikėlė į Nepalą, kur pažino senovės rankraščių paslaptis, naujos dorovinės-filosofinės doktrinos postulatus, kurie po to ir tapo ankstyvosios krikščionybės pagrindu. Tačiau jauno žmogaus pamokslai nepatiko valdžiai ir jis su karavanu iškeliavo į Iraną, vėliau į Kašmyrą.

Grįžęs į savo tėvynę Izraėlį, virš trijų metų jis keliavo per daugelį vietų su savo 12 mokinių-pasiuntinių (apostolų). Pamokslavo, gydė ligonius, prikeldavo iš mirusiųjų. Vėliau buvo klaidingai apkaltintas žydų šventikų Kajafo ir Sinedriono. Už tai nuteistas Romos prokuratorijaus Pontijaus Pilato mirčiai nukryžiuojant.

Kirstenas  tvirtina, jog Kristus po nukryžiavimo egzekucijos, apie 16 metų keliavo po įvairias šalis: Turkiją, vakarų  Europą, Persiją. O galutinai jis su Marija atvyko į Kašmyrą, kur ji, po kiek laiko ir mirė. Daugelį metų praleido Kašmyro valstijoje, kur pranašavo, dalinosi savo mokymu, o po ilgo gyvenimo, solidžiame amžiuje ten ir mirė.

Kristaus gyvenimo, po nukryžiavimo, pėdsakus, galima aptikti Persijos mokslininko F. Mochamedo darbuose “Jami-ut-tuwarik”, kur kalbama apie Kristaus atvykimą į Nisibis  karalystę (šiandiena žinoma, kaip Nusaibinas, Turkijoje). Tas pats paminėjimas randamas ir Imam Abu Džafaro  Mochamedo darbe "Tafsi-Ibn-i-Jamir at-tubri". Kirstenas aptiko, kad ir Persijoje, ir Turkijoje yra legendos, apie šventąjį, vardu Juzas Asafas, kurio poelgiai, stebuklai ir mokymas nuostabiai sutampa su tuo, ką pamokslavo Jėzus.

Daugybė islamiškų ir indiškų istorinių darbų, savo sudėtyje turintys vietines legendas, apie karalius ir elitą, tose žemės šventuosius, per kurias keliavo Kristus, liudija ir apie žmogų, panašų į Kristų. Rytuose, pavyzdžiui, kurdų legendose, užsimenama apie Kristaus buvimą Rytų Turkijoje, po nukryžiavimo ir “prisikėlimo”. Tos tradicinės legendos  teologinės visuomenės buvo ignoruotos.

Daug Kirstenas rado apokrifiniuose raštuose. Pavyzdžiui, vieno iš jo mokinių Fomos apokrifiniuose (raštai oficialiai nepripažinti bažnyčios) darbuose sakoma, kad Kristus po jo nukryžiavimo kelis kartus buvo sutikęs su Foma. Tikrovėje, tekstai mums pasakoja, kaip Kristus siuntė jį pamokslauti savo mokymo į Indiją. Tai pavirtina liudijimas, užrašytas akmenyje Fatepur Sikri vietovėje, netoliese nuo Tač Machalo, šiaurės Indijoje. Ten yra aprašyta evangelijos grafa, kurios nėra Biblijoje.

Du evangelistai Morfėjus ir Jonas, kurie buvo Jo migravimo, po nukryžiavimo, liudininkais, net nekalbėjo apie tokius dalykus, kaip Jėzaus pakilimą į dangų, kadangi jie žinojo, jog po nukryžiavimo Jis iškeliavo į Indiją. O šventieji Morkus ir Luka, kurių ten nebuvo, paprasčiausiai sako, kas Jėzus pakylėjo į dangų. Apie tai, kad Jėzus nepaliko šio pasaulio, būdamas 33 metų, yra aprašoma šventojo Irinijaus  Leoniečio, gyvenusio antrame amžiuje. Jis sakė, kad Jėzus išgyveno virš 50-ties metų, nors buvo nukryžiuotas 33. Tokie tvirtinimai, jau ne vieną šimtmetį iškelia nemažus klausimus krikščioniškiems mokslininkams. Aleksandrijos Vasilidas, Mani iš Persijos ir imperatorius Dulijanas taip pat sakė, kad po nukryžiavimo Jėzus iškeliavo į Indiją.

Sekant Kristaus judėjimo po Indiją keliu, Kirstenas  pastebėjo, kad daugelis iš jo mokymų, kurie palaipsniui buvo išbraukti iš Biblijos, pirmapradžiai ir pagal savo esmę, buvo artimesni to laiko rytietiškiems mokymams. Pavyzdžiui, kad ir tokie principai, kaip karma, ar reinkarnacija, vėl buvo Kristaus pagrįsti ir patvirtinti.

Fomos Evangelijoje aptinkami Kristaus buvimo po nukryžiavimo pėdsakai, kurie yra Sirijietiškos kilmės, taip pat  apie tai liudija ir Gnosių šventieji raštai, tačiau nežiūrint į jų tikrumą, stabmeldžiai, su visa savo svita nepatikėjo tuo. Tuose tekstuose Foma kalba apie Kristaus atsiradimą  Andrapolyje, Paflagonijoje (pačioje Anatolijos šiaurėre), Antrapos karaliaus svečio kokybėje. Būtent ten, susitikęs su savo apostolu Foma, Jis paprašė jį vykti į Indiją. Jėzus su Marija keliavo Turkijos pakrantėmis. Įrodymu galėtų būti viena sena stovyklavietė, pavadinimu “Marijos namai”,  įkurtą plačiai žinomame “šilko kelyje”.

Kelionės per Persiją (šiuolaikinis Iranas) metu, Kristus tampa žinomas kaip Juzas Asafas. Tai žinome, kadangi vienas iš Kašmyro istorinių dokumentų patvirtina, kad Issa (Kristaus vardas korane) faktiškai taip pat buvo žinomas, kaip Juzas  Asafas. Knyga “Jami-uf-Tamarik” patvirtina, kad Juzas  Asafas buvo Masalidžem vietovėje, kur aplankė Šemo,  Nojaus sūnaus kapą.

Egzistuoja ir kiti paminėjimai, tokie kaip Mustafos Agfos  "Awhali Shahaii-i-paras”, kuriame pasakojama apie Juzo  Asafo keliones ir pamokslus Persijoje. Taip pat, Afganistaną ir Pakistaną. Pavyzdžiui, egzistuoja dvi lygumos Rytinėje  Afganistano dalyje netoli Džalalabado, turinčios pranašo  Juzo  Asafo pavadinimą. Afganistane yra gentis “Bali izrael” ir “Issa Hel”, tai yra “Issa liaudis”. O uzbekistane ištisas kišlakas (kaimas), kurio gyventojai laiko save Jėzaus palikuonimis.

Fomos Evangelijoe kalbama, kad Kristus apsilankė  Taksilijoje, pas jos karalių (Pakistane), apie 47 mūsų eros metus, o po to, pats karalius ir jo brolis priėmė Kristaus mokymą.

Kirstenas tvirtina, jog egzistuoja daugiau nei 21 istorinis dokumentas, kur yra liudijama, apie Jėzaus buvimą Kašmyre, ten buvo žinomas kaip Juza  Asafas ir Issa. Pavyzdžiui, Bhavišia Maha Puranoje (9 tomas 17-32 posmai) liudija apie Issa-Masicha (Jėzus-Mesija), aprašomas Jėzaus atėjimas į Indijos Kašmiro valstiją ir jo susitikimą su karaliumi Šalivachanu, kuris valdė  Kušano teritorijas 39-50 mūsų eros metais ir kuris kažkiek tai laiko priėmė Jėzų, kaip svečią. “Kada karalius atėjo į Himalajus, jis pamatė didingą personą, baltais apdarais.

Nustebęs, kad tai buvo kitatautis, paklausė: Kas tu? svetimšalis atsakė: Žinok mane kaip Dievo Sūnų (isha putram), ar pagimdyta mergelės (kumarigarbhasangbhawam). Įgavęs teisybę ir nuolankumą, aš pamokslauju Drahmą...  karaliau, aš gimęs iš tolimos šalies, kur nėra tiesos, o blogis nežino ribų. Aš atsidūriau toje šalyje, kaip Išša Masichas (Jėzus Kristus) ir aš nukentėjau nuo jų rankų. Nes aš jiems pasakiau: Pašalinkite visus sielos ir kūno purvus nuo savęs. Atsiminkite savo Dievo vardą. Medituokite į tą, kieno buveinė yra Saulės centre. Ten, toje žemėje, aš mokiau meilės, tiesos ir širdies švarumo. Prašiau žmonių tarnauti Dievui. Bet aš nukentėjau nuo piktų ir nuodėmingų rankų. Iš tikro, karaliau, visa valdžia priklauso tik Dievui, kuris yra Saulės centre. Ir elementai, ir kosmosas, ir Saulė, ir pats Dievas – amžini. Tobulas, švarus, atjaučiantis Dievas visada yra mano širdyje, todėl mano vardas buvo žinomas kaip  Išša Masichas (Jėzus Kristus). Išklausęs tokius žodžius, karalius pajuto ramybę širdyje”. Tas faktas, kad žydų žemes Jėzus vadina tuo, “kur nėra tiesos, tik blogis nežino ribų”, nurodo į tai, jog Jis savęs nesiejo su Izraelio religija.

Kitoje knygoje apie Kašmyro istoriją Radžatarangini  parašytoje 1148 metais, sakoma, kad didis žmogus vardu Issa, gyvena Isabaro (arba Dal) ežero pakrantėje ir pas jį buvo daugybė mokinių, vieną iš kurių jis grąžino iš mirusiųjų. Po pamokslų Izraelyje, Jėzus pasakė žmonėms: “Pas mane yra ir kitos avys, kurios ne iš šito kiemo”, kalbant apie savo Indijos mokinius. Nes prieš ateinant prie Jordano upės, jis praleido didesnę savo gyvenimo dalį Indijoje.

Taip jis pareiškė savo mokiniams, kai po nukryžiavimo ir išgijimo susitiko su jais Galilėjoje. Jie perdavė jam keptos žuvies ir medaus. Matė Jėzų gyva ir Marija  Magdalinietė, kelis kartus Foma Netikintis ir dar keletas žmonių. O maždaug po 40 dienų Jėzus dingo... Tačiau kiti faktai liudija, kad jis kartu su žmona Marija Magdaliniete ir motina išėjo į Rytus. Pirmiausia Jėzus norėjo surasti visų likusių dešimties  Izraelio "kelėnų" atstovus, apšviesti juos, išsibarsčiusius po pasaulį. Persikėlęs per Pendžabą į Kašmyrą Jėzus pratęsė  savo pamokslus. Net princas Guatama, budizmo pradininkas, savo traktate pranašavo, kad “iš svetimos šalies ateis naujas Budda, vardu Bagava Maitrėja”, tai yra, baltaodis Mesijas: “Jis turės mokinių, priskaičiuojamų šimtais tūkstančių...” Jėzaus motina vadino Marijam. O Marija gi vadino jos seserį. Su žmona Marija Magdaliniete jie turėjo dukrą Sara. Po Magdalinietės mirties, Jėzus vedė dar kartą Kašgare mergaitę-piemanaitę, vardu Roza ir susilaukė palikuonių.

Jos palikuonis, kilnios senovinės šeimos atstovai, iš vietinių gyventojų, jau daugiau nei 1900 metų yra Pranašo kapo saugotojai. Dokumentai, saugojami jų giminėje, leidžia  spręsti, kad Jėzus mirė pakankamai garbingame amžiuje, aiškioje sąmonėje ir atmintyje. Senovinis dokumentas tvirtina, kad apsauganti statinys, virš palaikų rūsio, buvo pastatytas 1112 mūsų eros metais.

1766 metais kapo saugotojai išleido raštą, oficialiai patvirtinantis duotos vietos svarbą. O oficialiame įsakyme, išleistame Didžiojo Muftijaus Rachmano Miro, yra žodžiai: “Čia guli Juzas Asafas, kuris atstatė Saliamono šventyklą ir kuris atėjo į Kašmyrą kaip Pranašas. Pranešęs apie savo vienybę su Dievu jis tarnavo žmonėms ir buvo jų įstatymų davėjas. Nuo to laiko jo kapą gerbė karaliai, tarnautojai, šventieji ir paprasti žmonės”.

Su Jėzumi iš Nazarėjau susiję daug islamiškų sakmių, datuojamų VI amžiumi. Pagal vieną iš jų: Jėzus, Mari sūnus, buvo žmogus, mėgstantis baltus apdarus, ilgais plaukais, kurių niekada nesutepdavo riebalais. Paprastai vaikščiojo basas ir galėjo eiti vandens paviršiumi.

Abu Huraira sako, kad išgelbėtas po nukryžiavimo, Jėzus pratęsė savo nuostabią odisėją. Allachas vedė jį per keliones ir gelbėjo nuo tolimesnio persekiojimo. Jėzus ir jo motina buvo priversi migruoti iš Jeruzalės į tolimas šalis,  persikeliant iš vienos šalies į kitą. Pagal islamiškas sakmes, Jėzus  pragyveno 120 metų. Ta sakmė priskiriama Hazratei  Aišei Siddikei, islamo pranašo, Hazrato Muchamedo  žmonai. Ji sakė, kad kartą pranašas jei pasakė, jog Jėzus, Mari sūnus, pragyveno iki gilios senatvės, 120 metų. Įvairūs Jėzaus išsireiškimai yra užrašyti musulmonų:

“Tas, kas trokšta šito pasaulio, panašus į tą, kuris geria jūros vandenį. Kuo daugiau jis geria, tuo stipresnis tampa jo troškulys, kol jis nenužudo savęs galutinai”.

Jėzus, Mari sūnus, taika jam, pasakė: “Pasaulis sudarytas iš trijų dienų: vakar, kuris praėjo, nuo kurio jūs negaunate nieko, rytojaus, apie kurį jūs nežinote, ar pasieksite jūs jį ar ne; ir šiandiena, kurioje jūs esate – tai ir naudokitės tuo”.

Kartą Jėzaus, Mari sūnaus, taika jam, paklausė: “Kaip šiandiena jaučiatės?” Tas atsakė: “Nesugebantis gėrėtis tuo, ko tikiuosi, arba atverti tai, ko bijau ir kas susiję su mano darbu, su viskuo, kas pas mane yra, esančio kitų rankose – nėra tokio didesnio vargšo, nei aš” Čia turbūt kalbama apie savo Mokymo, esančio šventikų rankose, iškraipymus.

1413 metasi istorikas Mula Nadini pasakoja kitam istorikui apie Juza Asafą, kuris buvo karaliaus svečias, taip pat, jis dar patvirtina, jog pas jį buvo vardas Issaras, tai yra, Jėzus. Taip pat, daug istorinės tiesos yra Šiaurės Indijos miestuose ir kaimuose, įrodančios, kad Jėzus ir jo motina Marijam kiek tai laiko praleido šioje teritorijoje. Pavyzdžiui, netoliese nuo miestelio Mari, yra kalnas Pindi Point, kuriame yra senas kapas, pavadintas Mai Marida Astan, arba “Paskutinioji Marijos poilsio vieta” Sakoma, kad kapas labai senas ir vietiniai musulmonai gerbia jį kaip Issa (Kristaus) motinos kapą. Pats kapas orientuotas į Rytus-Vakarus, atitinkamai žydiškų tradicijų, nežiūrint į tą faktą, kad randasi musulmoniškoje teritorijoje. Tokios kapavietės negalėjo būti indiškomis, kadangi dar toje epochoje – Kristaus amžininkų, savo mirusiuosius jie kremuodavo ir  išsklaidydavo pelenus, kaip daro ir dabar.

Sekant Kristaus keliu į Kašmyrą, 40 km piečiau nuo  Šrinagaro, tarp kaimų Nogamas ir Nilmdž yra pieva, pavadinta Jiuz-Marg (Juzas Asafas - Jėzus), taip pat  egzistuoja šventas pastatas vadinamas “Aiš Mukama”, ką reiškia, kaip sako Kirstenas, Aiš - Issa, o Mukama – poilsio ar miego vieta.

Netoliese nuo Šrinagaro išsidėsčiusi šventykla, žinoma kaip “Saliamono sostas” kuri datuojama, mažiausiai 1000 metų iki mūsų eros ir buvo restauruota karaliumi Gapadatu, beveik tuo pat metu, kai ten atvyko Kristus.

Restauracija buvo atlikta Persų architekto, kuris asmeniškai paliko keturis užrašus ant šoninių akmeninių laiptelių. Trečias ir ketvirtas užrašas skaitomas taip: “Tuo metu, 50 metais, Juza  Asafas  paskelbė apie savo pranašavimą” ir “Jis Jėzus – yra Pranašas - sūnų Izraelio”.

Kristaus kapas randasi sename Šrinagaro mieste, statinyje, su pavadinimu “Rozabalis”, nuo Roza Bal, reiškiančio “pranašo kapas”. Prie įėjimo yra užrašas, kad Juza Asafas  palaidotas kartu su kitu musulmonų šventuoju.

Durys į pastatą atveriamos tik kelis kart per metus, bet stebėti viduje esančius antkapius galima pro sienoje specialiai esančią angą.

Ant abiejų kapų yra antkapiai, kurie orientuoti į Šiaurę-Pietus, pagal musulmonų tradicijas.

Tačiau, per plyšį antkapyje, galima  žvilgtelti į patį rūsį su sarkofagu, Juzo  Asafo, sarkofagas orientuojamas jau pagal žydų tradicijas, tai yra, Rytai-Vakarai. Taip pat, ten aptikta ir idomi relikvija, su mediniu kryžiumi ant viršaus, ką ir nufotografavo profesorius Harnaina.

 

Pagal profesorių Harnainą, kuris atliko pėdų antspaudų,  esančių prie antkapio, tyrimus, jie visiškai atitinka tai, jog pėdose yra išlikę pėdsakai nuo nukryžiavimo, žaizdų pėdsakai tiksliai nurodo, kad kairė koja buvo prikalta prie dešinės. O Azijoje nukryžiavimai nebuvo praktikuojami, todėl aišku, kad tokios žaizdos galėjo atsirasti kažkur kitur, kad ir artimuosiuose Rytuose.

Senas monuskriptas kapą aprašo kaip “Hazrat Issa sahib”  tai reiškia “Mokytojo Jėzaus kapas”, arba dar minimas kaip “Issa Ruch  Allach” (Jėzus Dievo Dvasia). Įvairaus tikėjimo žmonės apsilanko prie jo – musulmonai, indusai, budistai ir krikščionys. Tikras to kuklaus kapo svarbumas išlikęs izraeliečių palikuonių atmintyje iki mūsų dienų ir jie jį vadina “Hazrat Issa sabih kapu” - Dievo Jėzaus kapu. Apie šio kapo egzistavimą patvirtina senoviniai užrašai, atlikti dar 112 metais. Didysis  Miftijus, pats asmeniškai patvirtino, jog Hazrat Issa  Sahib  kapas yra - Juzos Asafo.

Įsivaizduokite, ką tokie atradimai reiškia Vakarų krikščionybei ir jos bažnyčioms, kurios tikrą Kristaus mokymą įrėmino savo doktrinų rėmuose, dalį iškreipus, ištrynus ir tokiu būdu sulaikant vakarų kultūros visuotinį  vystymąsi, siauruose savo aklo tikėjimo rėmuose, pridedant pirmapradės nuodėmės aiškinimą. Švento Povilo garbinimas, kuris labiausiai turi įtakos šiuolaikinei krikščionybei, duotųjų atradimo šviesoje, tampa tuščiu fanatizmu. Pavojuje atsiranda tokios doktrinos, kaip paklusnumas bažnyčiai, pirmapradė nuodėmė, išsigelbėjimas per aklą tikėjimą ir reinkarnacijos neigimas. Todėl nenuostabu, jog tokių įrodymų atsisako priimti oficialioji bažnyčia.

Legendos apie Juzo Asafo buvimą Kašmyre atėjo iš Persijos ir Afganistano, taip pat jų yra ir pačiam Kašmyre. Jėzus nėra taip gerbiamas, kaip sakysime Muchamedas,  tai viena iš priežasčių, jog 100% musulmonų  Šrinagare, kenčiančiam nuo induistų ir sidhų genocido, per paskutiniuosius 50 metų, nėra daug kapą lankančių žmonių. Kašmiriečiai musulmonai  Roza Balio vietą vadina Šventojo Issa  palaidojimo vieta.

Na o dabar, kaip ir straipsnio pradžioje, dar vienas savotiškas komentaras: “Jeigu manote, jog Kristų, vargšiuką, po nukryžiavimo išgelbėjo piloto žmonės, o po to jis pasislėpė kažkur rytuose, kur po šiai dienai slepiasi, tai krikštytis tikrai neverta...”

Krikštytis, iš ties, ir taip nelabai verta, nes iš tos senovės technikos, beliko tik tuščias, aklas išorinis žmogui būdingas pamėgdžiojimas, be vidinio supratimo, nieko nereiškiančios apeigos, nebeturinčios nieko bendro su tikru tikėjimu ir laisve. O domėtis ir plėsti savo akiratį, tikrai visada verta ir reikia visiems, kaip ir mokė pats Jėzus Kristus. Perlaužkit pagaliau savo tuos siauro mastymo rėmus ir nuo to laimės visi, tame tarpe ir svarbiausia – Jūs patys...

Jei žmogus gyvena Tiesoje, sako tiesą, jis tampa vieningas su Kūrinija. Jo ištarti žodžiai tampa veiksmingi, o darbai harmoningi ir neša gėrį visiems – tai progreso kelias. Gyvenimas Tiesoje – visų šviesių žmonių ir šventųjų tvirtybės ir dvasinės stiprybės šaltinis. Nėra pusiau tiesos, pusiau melo ar švento melo – tai, kas sugalvota žmonių apgaulei, visada yra laikina ir netikra. Paprasta sąvoka – Tiesa – ir kiek ji daug gali.. Ir tereikia tiek nedaug – nemeluoti, bent jau pačiam sau, nepuoselėti savo išdidumo, stiprinančio gyvulį savyje...

Nė vienas žmogus nieko jums neatskleis daugiau, o tik tai, kas pusiau pabudę glūdi jūsų žinių aušroje, kas jau rezonuoja su jūsų sąmonės būsena...Todėl neverta rūstauti, jei dar ne viskas suprantama, ar priimtina, jei vis dar tas, “su rageliais”, pakankamai stiprus, stipresnis tas, kuris nori tik imti, už tą, kuris nori tapti duodančiu. Viskam savas laikas, niekas nesikeičia akimirksniu. Svarbiausia tinkamai paruošti savo vidinį indą ir kada jis taps švarus, būtinai prisipildys tikros Šviesos.

Todėl, dėl vis dar kylančio nepasitenkinimo ar sumaišties neieškokite kaltų išorėje, nėra prasmės ginti jo “didenybės” išdidumo, geriau pamąstyti iš kur jis kyla ir kodėl, pabandyti suvaldyti tai, išsivalyti savo vidinį indą...

Kiekvienam žmogui yra duodamas Šansas – prasiveržti iki Tiesos ir žinių Vartų. Bet tam, kad išeiti į tą lygį, būtina nugalėti savojo egoizmo imperiją. Reikia įveikti visą kompleksą Negatyvumo, esančio kiekvieno galvoje, įveiki tą akylą savo gyvuliško prado Sargą...  

Gyvenimas tikrai tampa tamsa, jei nėra jame siekimo,
O bet koks siekimas yra aklas, jei jame nėra žinių,
O bet kokios žinios yra bevertės, jei su jomis nedirbate,
O bet koks triūsas yra tuščias, jei jame nėra jūsų meilės;
O kai dirbate su meile, jūs susiejate save su tikruoju savimi ir su kitais, ir su Dievu, kad ir atliekant menkus, nežymius, bet reikalingus darbus. Dirbti su meile – tai reiškia suteikti visiems daromiems darbams savo dvasią… Tada Darbas – tai meilė, tampanti regima ir kitiems...

Ačiu jums, kad suteikėte truputį savo brangaus dėmesio šioms rašliavoms ir viliuosi, jog tas Tiesos lašelis padės bent  vienam iš tų, kas dar stipriai priklauso nuo stereotipų, greičiau pralaužti juos...

Su pagarba ir meile...

 

 

Peržiūrų: 2106 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/3
Viso komentarų: 371 2 3 »
1 Gėlė   (07.05.2014 09:48)
Įdomu, labai įdomu, pagal šitą išeitų Nazareto istorija kaip ir išgalvota, viskas linksta į Rytus, o ką jeigu Jėzus pabuvojo ir ten ir kitur, ir šiuo metu yra :) Ir vis tiek finale tai tik vieno ar kelių žmonių asmeninių ir šiek tiek visuotinų tyrimų išvados, dar vis tiek daug ko trūksta, na aš čia taip garsiai mąstau, įdomu kitų nuomonė-pajautos, ačiū.

2 aha   (07.05.2014 12:45)
Taip, viskas lenkiama į rytus, tą jau seniai pastebėjau Sensėjaus pasisakymuose, liečiančiuose krikščionybę . Tiksliau, viskas lenkiama į Šambalą. Kažkada ir aš ten linkau,labai domėjausi Rerichu, jo tapyba, knygomis, Rericho draugijos, vadovaujamos V. Bagdonavičiaus, veikla. Domėjausi, kol kažkas viduje nepradėjo prieštarauti visai tai išminčiai, kurią ten radau. Atsiradus vidinėms prieštaroms, atėjo iki manęs ir kai kurie Rericho gyvenimo faktai. Pvz. - tai, kad jis buvo masonas, sukūrė dolerio banknoto eskizą su garsiąja masonų piramide (iš ko darosi aišku, kas finansavo jo keliones į Rytus, ieškant Šambalos). Paaiškėjo ir nepatvirtintas faktukas, jog prieš mirtį Rerichas atsisakė savojo tikėjimo Šambala, o jo darbus tęsė ir išleido žmona J. Rerich.

15 virgis   (07.05.2014 18:44)
Sensėjus čia iš vis ne prie ko. Straipsnį aš parašiau, besiremdamas daugelio tyrinėtojų darbais, tame tarpe ir eilės europiečių, kurių tik dalis paminėta.
Ir vėl skirstymas: rytai vakarai, musulmonai krikčionys, ir tt. Galbūt skiriasi mūsų oda, vieta, kurioje mes gimėme, mūsų kalba, supratimas, vertybės, įsitikinimai, bet mes visi esame čia,
dėl tos pačios priežasties (kad ir kokia ji bebūtų!) ir tame pačiame kelyje.
Nustokime save skirstyti į "mus" ir "juos", nes būtent tai yra esminė visų kruvinų konfliktų priežastis...

Mes visada ieškojome "jų" - iš pradžių kitoje gentyje, paskui - kitoje tautoje, kultūroje, tikėjime.. O iš tikro, Esame tik MES – Žemės gyventojai..

3 sūnus palaidūnas   (07.05.2014 13:04)
Jėzų galima atpažinti kiekviename žmoguje:

aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane'.

Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?'

Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'. Mt,35-40

4 sūnus palaidūnas   (07.05.2014 13:07)
patikslinimas Mt 25, 35-40

5 aha   (07.05.2014 13:08)
Virgi mielas, jūsų pateikiama istorija nėra vienintelis bandymas perrašyti Jėzaus gyvenimą. Tokių bandymų yra daug, ir visų jų tikslas yra vienas - įrodyti, jog Kristus nėra Dievas, arba bent jau pasiekti, jog žmogus imtų abejoti Jo dieviškumu. Man šios istorijos sukelia atmetimo reakciją. Ir tai nėra nei didybės, nei proto, nei kažkokių iš pašalies primestų vertybių pasireiškimas, tai ateina iš kažkur giliai, gal net ne iš šio gyvenimo patirties (nes šiame gyvenime niekada nebuvau itin uoli krikščionė).
Kažkada supratau, jog gyvenimo tiesų, jo pagrindų perrašymas, jų pervertimas nėra jau toks nekaltas reikalas, kaip atrodo. Ta tema yra geras Gailiaus straipsnis:
http://www.lithuanian.net/lt/davinci.htm

+1   Спам
16 virgis   (07.05.2014 19:23)
Tai nėra istorija, o pateikti konkretūs argumentai ir jų yra pakankamai daug. Ir tas visiškai nekelia jokio tikslo ką nors įrodyti, ar paneigti. Tiesiog jie yra ir viskas, galite juos pripažinti ar ne, čia jau asmeninis reikalas... 
Tuo labiau, kad Dievas, kaip jus jį įsivaizduojate, yra visai kas kita, nei Tai, kas buvo Jis, kaip Dalis Jo. Ir tai kad Jis toliau gyveno, nė kiek jo nesumenkina, atvirkščiai, per tą laiką atliko aibes gerų darbų, išgelbėjo daugybę gyvybių, skleidė šviesą, kitaip sakant, toliau kūrė stebuklus, demonstruojant tikėjimo ir dvasingumo jėgą, atveriant tūkstančiams akis.
Žinoma, pagal religines dogmas, toks žmogus geriausias yra tik miręs. Tada galima su jo mokymu daryti ką nori. Netgi iš to susikurti valdžios ir paklusnumo įrankį...

6 aha   (07.05.2014 13:32)
Ir dar noriu pasakyti, jog sutinku su daugeliu kaltinimų krikščionybei ir krikščionims:
sutinku su tuo, kad krikščionybės istorija nėra "nekalta', - joje yra juodų dėmių (bet tą jau pripažino Jonas Paulius II)
sutinku, kad krikščionys buvo nutolę nuo to, ko mokė juos Kristus
sutinku, jog ir dabar nemaža krikščionių dalis yra nuo šio mokymo toli, kad neturi giluminio tikėjimo
sutinku su tuo, kad krikščionys iki galo neperprato Kristaus mokymo, kad pajėgių eiti jo nurodytu keliu yra nedaug - saujelė šventųjų ir tie kasdienybės didvyriai, kurie visuomet pagirdys ištroškusį, pamaitins išalkusį, priglaus keleivį...

Bet negaliu sutikti su vienu - su Kristaus asmens Dieviškumo neigimu.

17 virgis   (07.05.2014 19:36)
"Bet negaliu sutikti su vienu - su Kristaus asmens Dieviškumo neigimu."
O jo niekas čia ir neneigia. Net atvirkščiai sakyčiau, dar daugiau patvirtina. Ar pagal jus Dieviškas gali būti tik tas, kas miršta ant kryžiaus, "atperkant jūsų nuodėmes" padarytas ir būsimas? Žinoma taip žymiai patogiau, galima nedirbti su savimi, iš vis dvasiškai netobulėti. Juk viskas jau padaryta už mus. Tame ir slypi didžioji visos krikščionybės aplamai "nuodėmė" - atitraukti žmones nuo dvasinio savęs ugdymo. Galima ir šiuo keliu kažką pasiekti, be abejonės, bet be jo, manyčiau galima dar daugiau, žymiai daugiau. Tačiau tai tik mano dabartinė nuomonė, kaip ir jūsų, atėjusi iš vidaus...Kiekvieno pasirinkimas gerbtinas ir geriausia suprantamas tik jam. O čia mes tik laisvai postringaujame, nieko neįpareigojant

7 aha   (07.05.2014 14:55)
Pasąmprotausiu straipsnio tema;
Teiginys, jog Kristus, prieš pradėdamas savo viešą veiklą, mokėsi Rytuose. Gal mokėsi, gal ne. Mūsų laikais gimsta vaikai, kurie atsineša antgamtinius sugebėjimus ar žinias(indigo, krištoliniai, mažasis rusų pranašas ir kt.) jiems nereikia pereiti pasaulio ir metų metus trinti mokyklos suolo,kad įgytų savo žinias. Kodėl manome, kad Kristus buvo daug menkesnių gebėjimų? Kodėl atmetame galimybę, jog žinias jis gavo apreiškimu (t. y per nuolankumą Dievui, tikėjimą jo visagalybe ir vienijimąsi su Dieviškąja išmintimi) ?
Be to , jei kalbėti apie tai, kad kažkas turėjo paskatinti visažinystės atsivėrimą Kristuje, tai labiau tikėtina, jog tai buvo ne indų išminčiai, o esėjai, kurių bendruomenė buvo įsikūrusi netoli Nazareto.

8 aha   (07.05.2014 15:30)
Tai, kad po Kristaus nukryžiavimo atsirado Indijoje kažkoks žmogus, pasivadinęs jo vardu, dar nieko neįrodo. Mūsų laikais irgi randasi įvairių žmonių, besivadinančių jo vardu:) Kai kurie - akivaizdžiai dideli keistuoliai:)
Kad po nukryžiavimo Kristus leidosi į Indiją ieškoti paklydusių Izraelio avių...? Eiti pirmiausia pas Izraelio avis - judaizmo nuostata. Kristus neišskyrė nė vienos tautybės, nei kokio nors socialinio sluoksnio, sakydamas, jog visi yra VIENA VIEŠPATYJE.
Mažai tikėtina, jog nuimtas nuo kryžiaus Jis paliko likimo valiai savo mokinius ( kažkaip visai nesiderina su Jo skelbtu Meilės priesaku) ir paklusdamas judaizmui, išvyko į Indiją ieškoti "paklydusių Izraelio avių".
Evangelijos skelbia, jog po nukryžiavimo Jis nuėjo pas savo dangiškąjį Tėvą, prižadėdamas iš ten atsiųsti savo mokiniams šv. Dvasią - Tiesos ir Meilės dvasią. Šią dvasią Jo mokiniai gavo per Sekmines. Apie šios dvasios buvimą pasaulyje liudija visi šventieji ir tie, kurie tiki Jį esant prisikėlusį.

18 virgis   (07.05.2014 19:53)
"...Mažai tikėtina, jog nuimtas nuo kryžiaus Jis paliko likimo valiai savo mokinius.."
O jų niekas ir nepaliko likimo valei. Pirmiausia, jie jau buvo pilnai paruošti skleisti Jo mokymą atskirai, koks ir buvo jų apmokymo tikslas - kuo plačiau paskleisti Mokymą. Todėl visiems pagal pajėgumą buvo išdalintos teritorijos ir pareigos. O patį mylimiausią Fomą, pasiėmė su savimi į Indiją. kuris Jį ir palaidojo, pratęsdamas jo darbus.
Tai niekas nieko, "likimo valioj" nepaliko. O "išvyko ieškoti" kaip išsireiškėte, ne paklusdamas judaizmui, o dėl savo misijos pilno atlikimo. Nes jo pagrindinė misija buvo apšviesti būtent izraėlio avis - labiausiai sergančius Dievo vaikus, jums didžiausias rūpesti.
"Evangelijos skelbia, jog po nukryžiavimo Jis nuėjo pas savo dangiškąjį Tėvą.."
Tai skelbiama tik dviejose iš keturių kanonizuotų evangelijų ir tik tų evangelistų, kurie nedalyvavo susitikime ant Sinajaus kalno.Kitose dviejose kanonizuotose apie tai nekalbama, jau neminint dešimtis nekanonizuotų evangelijų.

9 aha   (07.05.2014 15:58)
"... jie neužmušė Jo, nukryžiavę, o tik pasirodė jiems taip...” (Koranas 3:42-47)"
Ši ištrauka iš Korano sako, kad jie neužmušė Jo, nukryžiavę, bet nesako, kad jis išvyko į Rytus.
Tad NEUŽMUŠĖ šiuo atveju gali reikšti ir tai, kad Jis PRISIKĖLĖ ir yra gyvas.
Rašydama “Jeigu manote, jog Kristų, vargšiuką, po nukryžiavimo išgelbėjo piloto žmonės, o po to jis pasislėpė kažkur rytuose, kur po šiai dienai slepiasi, tai krikštytis tikrai neverta...” turėjau omenyje, jog jei netikite GYVU Kristumi, nėra prasmės krikštytis.
Tikėjimas ir netikėjimas - tai pradinis taškas, iš kurio prasideda kelionė į dvi priešingas puses. Tikėjimas - tik ėjimas viena ar kita kryptimi.

10 Almiasas   (07.05.2014 17:18)
aha,
Nėra prasmės ieškoti tiesos toje vietoje, kur jos iš principo neįmanoma rasti. Klausimai čia yra bent trys:
1. Ką mes žinome?
2. Kuo mes tikime?
3. Kiek tai, kuo tikime, yra tiesa, o kiek - viso labo noras, kad taip būtų buvę realybėje?

Tai va - žinom tiek, kad buvo kažkas prieš ~2000 metų, tai labai paveikė žmonijos raidą, atsirado gausybė visokiausių raštų, kurių dauguma tiesiog buvo filosofinė kūryba pagal naujausią madą.

Tikim - kaip kam patogiau ir maloniau: vienaip katalikams, kitaip protestantams, trečiaip stačiatikiams, ketvirtaip musulmonams, ir dar n-aip dar kitiems...

O kas ir kaip tada buvo iš tikrųjų - niekas nežino ir niekada taip ir nesužinosim.

13 virgis   (07.05.2014 18:29)
beprasmiška ieškoti to išorėje, ko nėra viduje...Taip, tada tikrai "...niekada taip ir nesužinosim."
Tik mes patys ribojame save savo mintimis ir įpročiais. O kiekviename iš mūsų.. neišsemiamos galimybės. Aukime, klestėkime – leiskime tai sau – juk augimui ribų nėra, o susitraukti galime tik į tašką..

11 virgis   (07.05.2014 17:52)
Kad ir kiek be pateiksi, kad ir kiek nebūtų argumentų, svarių ar nesvarių, žmogus neperžengęs per savo stereotipų prizmę, visada ir viskame matys tik tai, ką nori matyti...Informacija pateikta ir tai, tik nedidelė dalis, o toliau jūsų pasirinkimas ką su ja veikti, priimti ar nepriimt, bandyti ieškoti daugiau pačiam ar užmiršti, laukiant "oficialių" pranešimų, kuriu, kaip suprantama, niekada nebus... niekas nenori nupjauti šakos ant kurios sėdi.
O mes, nenorėdami pripažinti klydę, teisiname savo klaidas ir užsidarome. Su tokiu požiūriu sunku, o gal ir neįmanoma augti ir tobulėti. Visi klystame.. ir tik pripažinę klaidas ir padarę išvadas, galime judėti į priekį. Būkime objektyvūs ir atviri informacijai, kuri padeda dvasiškai augti ir atsisakyti to, kas riboja augimą – tai tobulėjimo garantas.
Kai nesuvokiame Tiesos, eikvojamės smulkmenoms ir pradedame tikėti melu – nes nesuvokdami esmės ir klystame.. Melas gimdo baimę, godumą, nepasitenkinimą, konkurenciją – visas egoizmo apraiškas. Tuo tarpu Tiesa yra atitikimas mūsų dvasinei prigimčiai, iš Tiesos gimsta ramybė, taika, meilė, altruizmas ir harmonija
Ir dar, kai žiūrime į viską iš negatyvios pusės, mūsų motyvacija gęsta labai greitai.. Neįmanoma savęs motyvuoti neigiamomis nuostatomis.. Negatyvumo pinklės tame, kad toks mąstymas labai greitai ir nepastebimai tampa bjauriu įpročiu. Tuomet jau ir smulkmenose įžvelgiamos problemos, pradedama kabinėtis ir kritikuoti, kaltinti visus ir dėl visko.. Ir tuo pačiu taip dažnai pateisinamas savo neveiklumas.
Norint įvykdyti savo svajonę, reikia tvirtos valios - ir didelio gebėjimo pasiduoti; nors turi tikslą, kelias į jį ne visada yra tas, kurį įsivaizduoji...

1-10 11-20 21-27
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gegužis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Statistika

Tinkle viso: 4
Svečių: 4
Vartotojų: 0