Sensėjus iš Šambalos 1 - 14 Апреля 2014 - Šviesos keliu
Sekmadienis, 04.12.2016, 14:15
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Balandis » 14 » Sensėjus iš Šambalos 1
17:57
Sensėjus iš Šambalos 1

Dažniausia žmonės padoriai nori atrodyti ne prieš Dievą, ar prieš savo Sąžinę, bet prieš kitus žmones. Ir viso to priežastis slypi žmonijos noruose. Juk daugumoje žmogus vertina tik tai, ką sau nori matyti vertingo. O tai, ką sau nenori matyti vertingu, jam neturi reikšmės. Pavydas, neapykanta kenkimai kyla ne iš išorinio stimulo, o iš vidinės savimeilės pagrindo.

Žmonių elgesį dažnai galima sulyginti, pavyzdžiui, su japoniškų beždžionėlių. Beždžionėlės kartais ištisą dieną renka riešutus tik tam, kad po to, per penkias minutes išmėtyti juos prieš visą bandą, jog pritraukti savo rūšies atstovų dėmesį. Kitos gi išrenka iš elnių blusas ir įsileidžia į savo kailį tik tam, kad po to, jų giminaičiai išrinkinėtų jas iš jų. Visa tai daroma tik dėl to, kad pritraukti bandos dėmesį į save... Tai štai, taip ir žmonės, kada prisipumpuoja raumenis, ar atlieka kitus plastinius kūno gražinimo dalykus, kabinasi įvairius madingus žaisliukus ant savęs – visa tai tik tam, kad atkreipti dėmesį į save. Tai yra tos pačios blusos, beždžionės kailyje.

Daugeliu atveju žmonės, taip sakant, pagal savo Gyvuliško prado prigimtį, niekuo nesiskiria nuo tų beždžionėlių. Tik pas juos visa tai, dar sustiprinama puikybės manija. Kadangi kiekvienas žmogus, jei jis Dvasiškai neišsivystęs, stengiasi save išaukštinti ketinimuose ir noruose, jis dažnai save mylimą stato aukščiau visko. Savo Gyvuliškus ketinimus dažnas pridengia kaukėmis, tarsi siekiant dvasingumo. O iš tikro, paprasčiausiai, su bet kokiu pretekstu vyksta Gyvuliškų norų realizavimas, to pačio ego tenkinimas, savęs išaukštinimas ir vėl gi, tas pats tuščias pasirodymas prieš kitus žmones. Tikro Nuoširdumo, Meilės Dievui sunku surasti tokiuose slaptuose ketinimuose.

Tokius norus krikščionybėje pavadintų gundymu, nuo Šėtono, atitraukiančiu žmogaus dėmesį nuo svarbiausio – Sielos, nuo Amžino. Gerai įsižiūrėkite į šiuolaikinės civilizacijos modelį. Visas pasaulis dirba tik tam, kad pas žmogų sukelti kuo daugiau norų ką nors įsigyti, ko jam tarsi trūksta iki pilnos laimės. Visas pasaulis prekiauja iliuzijomis. Jis nupintas iš melo siūlų, kurie tvirtai surišti pavydu. Patys žmonės gimdo iliuzijas, maitina jas savo nešvariomis mintimis ir po to, patys tose iliuzijose gyvena, priimant jas už tikrovę. Deja toks, Gyvuliškos globalios apgaulės faktas, dažniausiai pas žmones atsiveria tik prieš pačią Mirtį. Bet tada jau per vėlu bandyti ką nors pakeisti.

Kaip eiklus ristūnas, išsiveržęs į laisvę, prašuoliuoja jaunystė. Net nespėji sutvarkyti jo vadelių, kaip ateina jau branda. Tada sustoji ir pažvelgi atgal. Įvyksta vertybių pervertinimas. Tavo pasiekimai jau neatrodo tokie reikšmingi, jie jau nebeverti to, kad skirti tiek daug dėmesio, laiko ir jėgų jiems. Atsiranda nauji norai ir naujos iliuzijos, pasireiškiančios savęs įtvirtinimu, solidžių žmonių pasaulyje. Ir žmogus sugalvoja naujus būdus, kaip išsiskirti iš minios. Nesuspėsi ir mirktelėti, o čia jau ir senatvė, kurioje daug kas iš nugyvento gyvenimo atrodo absoliučiu absurdu ir visiškai praranda savo prasmę. Kartu su senatve vis dažniau atsiranda mintys apie mirtį, kurios priverčia žmogų susimąstyti apie svarbiausia – savo Sielą. Kadangi žmogus vis arčiau ir arčiau artėja prie to vietos, iš kur jis ir atėjo į šį pasaulį tam, kad subrandinti save ir išgelbėti savo Sielą. Bet vietoje to tikslo siekimo, jis savo laiką ir jėgas išeikvojo tuščioms iliuzijoms. Ir štai čia, senatvėje, žmogus pradeda mėtytis, prigalvoja sau naujas iliuzijas, guodžia save tuo, jog atsieit jei jis pasimels prieš mirtį, tai Ten jam bus viskas atleista. O pagal faktą, juk yra vertinamas yra visas jo gyvenimas.

Žmoniškas kvailumas neturi ribų. Išdidumo manija stumia žmones į negerus dalykus. Jei žinotumėte, apie ką žmonės dažniausia galvoja, tai jums sukeltų siaubą. Nors, iš principo, kam tai girdėti, geriau pastebėkite patys save. Apie ką slaptai svajojate patys.

Daugelis save bando įsivaizduoti turtingais Rokfeleriais, milijardieriais, kiekvienas mintyse svajoja apie turtus. Ir tas kuris pakankamai uždirba ir tas, kuris negali uždirbti, visi pasakoja pasakas, kokie jie gyvenime “kieti”. Kodėl? O todėl, kad jų galvose tenkinasi egoizmas. Dideli turtai nepriveda prie nieko gero. Na paaukojo žmogus savo gyvenimo metus, na apgavo žmonių masę, kad susikrauti turtus ir kas toliau. Kadangi sąžiningai didelių pinigų neužsidirbsi. Viskas tokioje visuomenėje pastatyta ant apgaulės ir melo pagrindo. Na užsidirbo žmogus labai daug pinigų. Aš neturiu omenyje sąžiningai uždirbtas algas, normalius pinigus pragyvenimo minimumui. Tai niekada nėra dideli pinigai. Tai štai, užsidirbo ir žiūri, o pasitenkinimo nuo to tai vis tik nėra. Pasirodo, kažko tai dar trūksta. Jis supranta, kad tam, jog pavergti į save panašius, dar reikalinga ir valdžia, kad daugiau nereiktų  išsidirbinėti pačiam, netupdyti ant savęs blusų, nuo elnio ir tuo pačiu, atkreipti į save visos gaujos dėmesį, tame tarpe ir vedlio. Ir nebereikės žarstytis pinigais, kaip ta beždžionėlė su riešutais, o paprasčiausiai užgrobti tą valdžią, pačiam tapti vedliu. Taip ir atsiranda valdžią turinčių valstybinių struktūrų, partijų lyderiai. Po to vėl apsidairo aplink, o valdžios tai per mažai. Tada ką jie daro? Bando užgrobti visą pasaulį. Ir prasideda karai, agresija, pavergimai. Taip ir gimsta Napoleonai, Stalinai, Hitleriai ir į juos panašūs. Grobia teritorijas ir plečia savo valdomų valstybių sienas, o pasitenkinimo vis tiek negauna. Kodėl? Todėl, kad ir kokią valdžią žmogus turėtų Žemėje, jis nuo jos negaus pasitenkinimo niekada, kadangi ir toliau jis išlieka savo materialių norų vergu. Tikra valdžia - valdžia pačiam sau.

Žmonijos istorijoje yra daug tokios beprasmybės, tokios globalios Gyvuliškumo apgaulės pavyzdžių. Vienas iš tokių, Aleksandras Makedonietis – žmogus, maksimaliai realizavęs savo ambicijas. Jis užkariavo didžiules teritorijas, sukūrė stambiausią monarchiją senovėje. Ir kas to pasekoje išėjo? Taigi, tą dieną, kai Aleksandras Makedonietis tapo “pasaulio valdovu”, jis nusišalino nuo visų ir graudžiai pravirko. Kai jį surado karo vadai, jie buvo nustebę, kadangi dar niekada nebuvo matę savo vedlio taip raudančio. Nors jie su juo buvo visose pačiose sudėtingiausiose savo žygių karinėse situacijose. Aleksandras visada kitiems būdavo narsos pavyzdžiu. Netgi tada, kada mirtis buvo visai greta, niekas jo veide nebuvo matę nusivylimo ir nevilties pėdsakų. Todėl, karvedžius jaudino klausimas, kas gi atsitiko dabar su tuo, kuris pavergė ištisas tautas? Jie paklausė ir Aleksandras papasakojo savo liūdesio priežastį. Pasirodo, kada jis nugalėjo viską, jis suprato, jog iš tikro, pralaimėjo. Ir dabar yra toje pačioje vietoje, kada ir sugalvojo “pasaulio pavergimą”. Tačiau, tik šį momentą jis suvokė, ant kiek visa tai yra beprasmiška. Kadangi anksčiau pas jį buvo koks tai tikslas ir kelias. O dabar jam nėra kur toliau judėti, nėra ką užkariauti. Jis pasakė: “Aš jaučiu siaubingą  tuštumą savo viduje, kadangi pralaimėjau pagrindinį ir svarbiausią savo gyvenimo mūšį.”

Taigi, pati aukščiausia valdžia – yra valdžia pačiam sau. Kaip ir pas Lao-Czi: “Kas kitus pažįsta, tas protingas. Kas žino pats save, tas pašviesėjęs. Kas padeda kitiems, tas stiprus. Kas padeda sau, tas galingas.”

Visas sudėtingumas paprastume. Tam pirmiausia reikia labai stengtis kontroliuoti savo mintis. O žmogus pastoviai pasiduoda savo nuotaikoms, gyvena tuo, kas neperstojamai tenkina jo didybės maniją. Jam tingisi pastoviai sekti savo minčių lauką. Štai ten ir išdyksta įvairios piktžolės. Juk piktžolių nereikia prižiūrėti, puoselėti ar laistyti. Jos ir taip atsiras ir be jūsų žinios.

Kaip jas panaikinti? Labai paprastai, paimi ir išrauni su šaknimis. Juk tau dabar nesunku iki pat šaknų paimti savo mintis kontrolėn? Ne. Juk iš tokių “dabar”  ir susideda visas gyvenimas. Gyvenk “čia ir dabar”, nenugrimzk į Gyvuliško proto piešiamas iliuzijas. Juk tau duotas laisvas pasirinkimas. Tai ir rinkis, naudokis tuo.

Ar negalima sąžiningai užsidirbti didelių pinigų? Deja, ne. Tai, iš esmės, nesąžiningi žmonės, egoistai ir melagiai, kurie muša sau į krūtinę ir seka pasakas aplinkiniams. Skęsti turtuose, kada aplinkui tiek daug alkanų ir benamių, galvoti tik apie pelno padidinimą – neverta Žmogaus vardo. Paprasčiausiai neverta.

Žinoma, niekas nieko neturi maitinti veltui. Kvaila duoti žuvį alkanam, kadangi jis ją suvalgys ir vėl išalks. Žymai išmintingiau duoti jam meškerę ir išmokyti ja naudotis. Supraskite teisingai, aš ne prieš turtą, aš prieš skurdą – už normalią būtį. Pinigai turi atitinkamą energijos ekvivalentą. O fizikos dėsniai sako, jei energija kažkur tai ateina, vadinasi jis iš kažkur tai išeina. Pasaulis turi būti sąžiningas ir prieinamas visiems. Bet kada pasaulį valdo velnio tarnai, aš turiu omenyje vagys, kurie save vadina politikais, tai teisingumo čia niekada nebus.

Kodėl dabar atsiranda įvairūs oligarchai? Ką, jie tokie jau protingi? Jie ką nors padarė dėl savo tėvynės, savo tautos? Tai kodėl tada pati ta šalis skursta vis labiau? Ir kaip gali atsirasti turtingi žmonės varganose šalyse? Tik apvagiant ją, apvagiant tuos, kurie už juos silpnesni. Ir jūs norite pasakyti, kad tai sėkmingi žmonės, verti Žmogaus vardo? O aš sakau, kad tai velnio tarnai, pasmerkti pragarui.

Juk tokie oligarchai net labdaros cento nepanaudoja šiaip sau, kad nepasipuikuoti prieš kitus žmones. Bet ar pasiruošę jie pakeisti savo gyvenime iš pagrindų, padaryti rimtus gerus darbus? Abejoju. Juk sakoma: “kur brangenybės jūsų, ten ir širdis jūsų”. Tokiems žmonėms labai sunku atitraukti savo širdį nuo sukauptų turtų. Tai buvo ir prieš tūkstantį, ir prieš du tūkstančius metų, deja, žmonės mažai kuo keičiasi. Atsiminkite Bibliją, kai prie Jėzaus Kristaus priėjo turtingas jaunuolis ir paklausė, ką jam padaryti, jog jis turėtų amžiną gyvenimą. Į tai Jėzus atsakė, jei jis nori įeiti į amžiną gyvenimą, tai tegul laikosi visiems žinomų įsakymų: ”nežudyk, mylėk artimą savo, kaip patį save, gerbk tėvą ir motiną, nemeluok, nevok”. Bet jaunuolis pasakė, jog visa tai jis išsaugojo nuo jaunystės savo. Ko gi vis tik jam dar trūksta? Tada Jėzus tarė: “...jeigu nori būti tobulas, eik parduok savo dvarą ir išdalink pinigus vargšams, tada turėsi turtus danguje, o tada ateik ir sek paskui Mane.” Bet tai išgirdęs, jaunuolis “atsitraukė su liūdesiu, kadangi pas jį buvo gana didelis dvaras”. O Jėzus savo mokiniams pasakė: “patogiau kupranugariui pralįsti per adatos skylutę, nei turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę”.

Pasąmoniniai turčiai jaučia savo nepilnavertiškumą ir pasekmes, kurios jų laukia. Todėl ir stato šventyklas, vienuolynus, bandant pasibalinti save prieš Dievą. Kvailiai, nes jie užmiršo raštą, kur pasakyta: “bažnyčios pastatytos vagių - šėtono prieglauda”. Jie stato ne namus Dievui, jie stato slėptuves velniui. Ir jei tikisi, jog už tai bus jiems atleistos nuodėmės, jie klysta. Už tai jų nuodėmės tik padaugės. Ir tuo pačiu, jie prakeikia ne tik save, bet ir savo artimuosius, kurie naudojasi jų “gerbūviu”. Juk jie net nepaklausė savo artimųjų, ar jiems tokia auka reikalinga? Ar pasiruošę jie pasidalinti jų atsakomybę prieš Dievą.

Ta prasme, papasakosiu viena istoriją, kuri įvyko senais laikais. Kaip vienas vagis ir žudikas susitiko Išminčių ir iš pagrindų pakeitė savo gyvenimą, tapo didžiu žmogumi. Kažkada tai seniai gyveno plėšikas, kuris užsiiminėjo plėšimais ir nedvejodamas užmušdavo žmones, jei jie priešinosi. Tuo pat metu pasaulyje gyveno žmogus, vardu Narada. Jis buvo poetu, muzikantu. Ir buvo žinomas tarp žmonių savo gilia Išmintimi. Žmonės jį mylėjo už gerus patarimus, pokštu ir linksmą charakterį, nuostabią muziką, kurią jis grodavo savo instrumentu.

Vieną kar Išminčius išsiruošė į kaimyninį kaimą. O kelias ėjo per tą patį mišką, kuriame plėšė plėšikas. Ir tada žmonės pradėjo atkalbinėti Išminčių, neiti tuo keliu, kadangi tai buvo labai pavojinga. O Narada tik pasijuokė:

-  Aš noriu pats pažvelgti į tai, kas pagimdė jumyse baimę ir pavertė jus bailiais. Jis tik viso labo tėra vienas žmogus, o sustabdė judėjimą per visą kelią daugeliui.

Taip pasakęs Narada apsisuko ir nuėjo į mišką, grojant savo instrumentu. Ne už ilgo, išgirdęs muziką, plėšikas išėjo į kelią. Tačiau, savo nuostabai, pamatė tik vieną beginklį žmogų, kuris atrodė laimingas, atliekant savo melodiją. Pirmą kart gyvenime plėšikas pajuto savyje neryžtingumą ir kreipėsi į muzikantą:

-  Argi tu nežinai, kad vaikščioti šituo keliu pavojinga?

Narada gi, nenustodamas groti, nusuko nuo kelio ir atsisėdo šalia plėšiko, kuris tuo metu galando savo kardą. Užbaigęs savo melodiją, jis jo paklausė:

-  Ką gi tu vienas veiki šiame miške? O tas atsakė:

-  Plėšiu žmones. Ir iš tavęs tuoj pat atimsiu tavo turtus.

Išminčius atsakė:

-  Mano turtai kiek kitokios kokybės – jie vidiniai. Ir aš pats bučiau laimingas pasidalinti jais su tavimi.

-  Mane domina tik materialinės vertybės – pareiškė plėšikas.

-  Sakai materialios – pasakė Išminčius, paėmė į delną saują žemių ir išsklaidė jas vėjuje.

-  Visa tai tik palaikai, iliuzija, kuri tuoj pat dingsta. Tai niekniekis, palyginus su dvasiniais turtais, kurie amžini. Pasakyk, kam tau visa tai reikalinga?

Tas atsakė:

-  Dėl mano šeimos: motinos, žmonos, mano vaikų. Jei aš jiems neatnešiu pinigų, jie badaus. O aš nieko kito daugiau daryti, apart plėšimo, nemoku.

Išminčius pasiteiravo:

- O ar tu klausei pas juos pačius, jiems reikalinga tokia auka? Ar jie pasiruošę pasidalinti tavo nuodėmėmis prieš Dievą?

Pirmą kart savo gyvenime žmogus, besiverčiantis plėšimu, susimastė.

- Nežinau, anksčiau aš kažkaip apie tai nemasčiau.

- Tai eik ir paklausk jų – pasiūlė Išminčius – O aš tavęs čia palauksiu. Ir jis vėl užgrojo savo nuostabią melodiją.

O plėšikas taip ir padarė. Jis nuėjo namo ir paklausė savo motinos. Į ką pagyvenusi moteris jam atsakė:

-  Kodėl aš turiu dalintis atsakomybe už tavo nusikaltimus? Aš tavo motina – tavo pareiga mane maitinti ir tiek.

Ir jo žmona pasakė:

-  Kodėl aš turiu atsakyti už tavo nuodėmes? Aš nieko tokio nepadariau ir esu švari prieš Dievą. Ir aš nežinau ir žinoti nenoriu, kaip tu užsidirbi duonai, tai jau grynai tavo reikalas.

Žiūrint į žaidžiančių vaikų nerūpestingus veidus, plėšikas jų net  jau neklausė ir nusiminęs grįžo pas Išminčių:

-  Atsakomybės su manimi niekas nenori dalintis. Ką aš bedaryčiau dėl šeimos, pasirodo, už viską atsakysiu tik aš pats, vienas. Pasirodo, kad aš vienišas tame reikale. Ir ką gi man dabar daryti? Jis pažvelgė tada į Išminčiaus veidą, kuris tarė:

-  Nusiimk nuo savęs plėšiko kaukę ir sudegink ją gerų darbų liepsnoje. Išpirk padarytą tavo blogį. Pakeisk save ir tapk tikru Žmogumi.

Tas žmogus išėjo kartu su Didžiu išminčiumi, iš to tamsaus savo paklydimų miško... Vėliau, žmonės jį vadino Valmikiu ir per amžius jis išgarsėjo, kaip didis poetas, senovės Indijos žinomos epinės poemos “Ramajana” autorius.

Iš esmės, žmogus negyvena savo tikro gyvenimo. Jis tik pasirenka jam patikusį vaidmenį ir vaidina tą rolę ir kaip taisyklę, dar ne vieną. Pavyzdžiui, vaidini studento rolę, bandant  užduoti ir įsigilinti į klausimus. Po to persijungi į kitą vaidmenį, siekiant išanalizuoti mano žodžius. Bet iš esmės, tai viso labo tik žaidimas, ne daugiau.

Taip ir kiekvienas žmogus, jis tik žaidžia. Vieniems arčiau prie širdies gydytojo rolė, kitam patinka kieto specialiojo būrio kario rolė, trečiam – autošaltkalvio. Kažkas sau pasirenka alkoholiko rolę, kažkas plėšiko, kažkas karjeristo, o kažkas užpykusio ant gyvenimo ir viso pasaulio. Bet kuo žmogus nebūtų, pagal faktą – tai tik jo rolė. Paprasčiausiai, jis ant tiek į ją įauga, įsigilina, jog pradeda galvoti, kad tai ir yra jo tikrasis gyvenimas. Iš tikro, teisus buvo Šekspyras sakydamas – visas pasaulis, tai viso labo tik teatras.

Ir žmogus, kaip atristas, visada lieka nepatenkintas savo vaidmeniu, svajoja apie kitą vaidmenį, kur save mato žymiai svarbesniu. Ko tik žmogus be pasiektų, jam visada atrodys, kad savo svarbiausio vaidmens gyvenime jis dar nesuvaidino. Ir vaidinant save tokį, kokį jis save išgalvojo, pavyzdžiui, elgetą, ligonį, turtuolį, sveikuolį, šaltkalvį ar kosmonautą, neturi reikšmės – žmogus visada svajoja apie kitą vaidmenį. Jis sau matuojasi prezidento vaidmenį, oligarcho, didvyrio-gelbėtojo, kovotojo už teisingumą, ar dar kokį nors... Ir visą tą laiką yra svajonėse, guodžia save tomis pasakomis. Bet ar ne paprasčiau nustoti svajoti ir pasirinkti sau tikro Žmogaus vaidmenį?

Gali pavadinti tai kaip nori, bet aš tai vadinu – rolė verta Žmogaus vardo. Būti tuo, kuo tu ir turi būti. Kad prieš užmiegant tu būtum ramus, jog tavo Sąžinė švari. Kad mirštant nebūtų gėda, dėl savo minčių ir poelgių. Ir kad stovint net prieš Dievą, kaip sako krikščionis, prieš Dievo teismą, tau būtų kas pasakyti jame. Jog tavo svarstyklių lėkštė su gerais darbais būtų pilna, o su negerais – tuščia. Štai ką reiškia būti tikru Žmogumi. Ir ne tik išoriškai, o kas svarbiausia – vidiniai. Padaryti tvarką savo galvoje. Nesvajoti apie blogą, kvailą, apie tuščią. Daugiau galvoti apie Dievą, apie savo Sielą. Jei yra laisvo laiko – išnaudok jį su nauda Sielai, melskis, medituok, užsiimk dvasinėmis praktikomis. Kadangi gyvenimas pakankamai trumpas ir duodamas jis tam, jog žmogus įrodytų Dievui, kad jis nusipelnęs Žmogaus vardo. Sakmė ta tema.

“Kartą keliautojas pametė pats save. Jis atsidūrė vienas dykumoje ir negalėjo atsiminti, kas jis, kur jis yra ir kur turi eiti. Kur ir į kokią pusę Keliautojas nenukreipdavo savo dėmesio, visur buvo smėlynas ir nesibaigiančios kopos. Jis nežinojo kur jų pradžia ir kur jų pabaiga. Saulė negailestingai degino jo odą. Vėjas degino jį įkaitusiu oru.

Ilgai ėjo keliautojas ir staiga pamatė sausą spygliuotį. Keleivis pagalvojo, jog ir jis yra spygliuotis. Atsisėdo šalia jo. Bet netikėtas vėjo gūsis nupūtė spygliuoti per dykumą. Jis lengvai nuriedėjo, savo Spygliais palikdamas pėdsaką. Ir Keliautojas pagalvojo, jog jei spygliuotis juda, vadinasi jis žino kur reikia judėti. Ir jei tai palieka pėdsaką, vadinasi nurodo jam kelią. Keliautojas nuėjo paskui pučiamą vėjo spygliuotį. Bet vėjas aprimo ir spygliuotis sustojo. O naujas vėjo gūsi nupūtė spygliuotį į priešingą pusę, o keleivis vėl patraukė paskui tą spygliuotį, eidamas savo paties pėdomis. Galų gale atsidūrė toje pačioje vietoje, nuo kurios ir pradėjo savo kelionę. Tada Keliautojas suvokė, jog spygliuotis negyvas, o vėjas tik žaidžia su juo. Jis suprato, jog nėra prasmės bėgioti paskui negyvą, vėjo nešiojamą spygliuotį. Dabar tik stichijos jį tevaldo. Jis paėmė jį į ranką, bet jis skaudžiai įdūrė. Tai jį vėl nustebino. Net miręs jis vis dar sukeldavo skausmą kitiems. Ir pyktyje numetė jį.

Keliautojas nuėjo toliau. Pamatęs didelį skrendantį paukštį pagalvojo, kad ir jis paukštis, nubėgo paskui jį. Svarstė, jei paukštis skrenda taip aukštai, tai jis ir mato toliau nei jis. Jis žino kelią, vadinasi išves ir jį.

Stiprus paukštis skrido gražiai ir greitai. Keliautojas bėgo paskui jį iš visų jėgų. Paukštis pradėjo leistis už artimiausios kopos ir Keliautojas pagreitino savo bėgimą. O už kopos jis pamatė visą gaują tokių pat paukščių, draskančių negyvą kūną. Jis suprato, kad paukščiui jis tėra tik maistas.

Eidamas toliau, pamatė gyvatę. Ji pasitikimai judėjo, tarsi tiksliai žinodama savo kelią. Joje jautėsi ramybė. Nuo jos dvelkė vėsa, nežiūrint į karštį aplink. Keliautojas pasvarstė: “jei ji neskuba ir nuo jos dvelkia vėsa, vadinasi ji žino, kur randasi šaltinis. Jei aš eisiu paskui ją, tai išsigelbėsiu.”

Keliautojas ėjo paskui gyvatę ir jis pajuto, kaip jėgos palaipsniui grįžta pas jį. Tada Keliautojas pagalvojo:” gal aš esu gyvatė?” Bet tuo momentu gyvatė sustojo ir atsisuko prieš jį. Jis pamatė, kad pas gyvatę yra dantys, pripildyti nuodų. Jo kūnas sudrebėjo iš baimės ir nunešė jį šalin. Jis buvo piktas ant savęs, kad negalėjo atsilaikyti, nes tik žingsnis jį skyrė nuo išsigelbėjimo. Kūnas jį išdavė. Bet iki tol jis galvojo, jog jo kūnas ir yra jis pats.

Keliautoją užvaldė nuobodulys ir čia jis pastebėjo mažytį šešėlį. Jis pagalvojo, jog tai miražas, gyvatės vaiduoklis. Bet šešėlis vėl šmėstelėjo. Įsižiūrėjęs, pastebėjo driežą. Jam pasirodė, jog ir nuo jo dvelkia vėsa. Tada jis vėl pagalvojo: “jei nuo jo dvelkia vėsa, kaip nuo gyvatės, tai gal ir jis žino kur yra šaltinis”. Pasileido paskui, stengdamas neatsilikti. Išsekinęs Keliautoją, driežas užsikasė smėlyje. Bet praradęs driežą, jis nenusiminė, juk tai vis tik buvo ne gyvatė, o tik priminė ją. Jam nusibodo toks dykumos melas ir apgaulės.

Jis vis ėjo toliau, kol dar turėjo savyje nors kokios jėgos. Visiškai pavargęs nukrito ant smėlio, tik akys dar galėjo matyti nesibaigiančius smėlynų ir beribius dangaus tolius. Keliautojas atkreipė dėmesį į smilteles, kurių kiekviena kažkuo tai skyrėsi, bet smėlio masėje tie skirtumai buvo nepastebimi.

Tada Keliautojas pagalvojo: “Aš toks pats, kaip ir tos smiltelės. Aš nežinau kas aš. Bet jei aš esu, vadinasi mane Kažkas sukūrė. O jei sukūrė, vadinasi tam buvo Jo valia. Vadinasi mano tokie klaidžiojimai tai dalis Jo sumanymo. Ir ta dykuma – viso labo tik Jo valios įgyvendinimo vieta. Tai kas su manimi įvyko, vadinasi turėjo įvykti. Juk esmė ne išoriniame judesyje, o vidinėje Būtybėje. Jei aš numirsiu, kas pasikeis? Juk toms smiltelėms nereikia mano gyvybės. Bet kodėl tada Jis mane sukūrė? Kaip gaila, kad aš paleidau gyvatę.”

Keliautojas įkrito į užmarštį. O  jį pažadino ryški šviesa. Jis užsimerkė ir pridengė akis delnu. Jam pasirodė, kad šviesos tapo mažiau. Tada jis patraukė ranką nuo veido ir pamatė, jog jau buvo naktis. Prieš jį degė laužas, o prie laužo sėdėjo žmogus ir ruošė maistą. Keliautojas paklausė jo:

-        Kas tu?

-        Svarbiausia kas tu? – išgirdo atgal.

-        Nežinau – pasakė Keliautojas – aš tiek ilgai ėjau, kad užmiršau kas aš.

Tada žmogus ištiesė jam ąsotį su vandeniu ir pasakė:

-        Tave ilgai kankino dykumos troškulys, numalšink jį iš mano šaltinio.

Keliautoja godžiai atsigėręs ir numalšinęs troškulį tarė:

-        Iš kur pas tave toks švarus ir vėsus vanduo, vidurį dykumos? Jo skonis primena man švariausią kalnų šaltinį.

-        Aš negaliu žodžiais tau perduoti to šaltinio vietos, nes sužinoti jį galima tik esant jame. Žodžiai negali perduoti patirties – pasakė žmogus.

-        Kodėl žodžiai negali perduoti patirties? – susimastęs paklausė Keliautojas.

-        Tu išgėrei vandenį. Tu gavai patirtį. Juk iki tol, kaip aš tau neapsakyčiau, koks to vandens skonis, suprasti ir įvertinti tai gali tu tik tada, kada jį pats paragausi. Tik tu gali sau nuspręsti koks tas vanduo tau asmeniškai. Tik tu gali suprasti ir pajausti tą vandenį ir ta patirtis priklauso tik tau, kadangi kiekvienas geria savo vandenį. Bet kiek tu negertum, vėl jo trokšti. Tik tapęs šaltiniu pats tu numalšinsi troškulį – pasakė žmogus.

-        O kaip aš galiu tapti šaltiniu? – paklausė Keliautojas.

-        Tapk savimi, savo Būtybe. Gyvenimas ir mirtis, kaip vienas srautas. Tame sraute juda Būtybė. Judesyje įgyjama tai kas nepraeina. Iš tikro, niekas negali įvertinti tekančio srauto, nepažinus jo vandens pačiam, kadangi tai yra ateitis. Niekas negali įeiti du kartus į vieną ir tą patį vandenį, kadangi tai yra praeitis. Yra tik srauto judėjimas, kadangi tai ir yra dabartis. Bet koks vanduo, anksčiau ar vėliau, pasiekia savo šaltinį ir tampa juo, grįžtant į pirmapradę švarą – tarė žmogus.

Keliautojas nustebęs atsakymo išmintimi paklausė:

-        Iš kur tu visa tai žinai apie vandenį?

-        Aš buvau jo drėgmės šaltiniu – pasigirdo atsakymas. Žmogus ištiesė jam maistą ir pasakė:

-        Numalšink savo alkį ir paragauk mano maisto.

Keliautojui maistas pasirodė ant tiek skanus ir sotus, kokio dar gyvenime nebuvo valgęs. Tada jis paklausė žmogaus:

-        Kodėl toks skanus ir sotus tavo maistas, aš niekada tokio nevalgiau?

-        Tu buvai alkanas. Maistas – viso labo, tik kūno poreikis. Jis prisotina kūną, bet nenumalšina troškulį. Tie, kas laiko jį aukščiausia palaima, negali atsispirti nuo jo kaupimo. Bet kiek jo nekaupk, jis vis tiek suges. Maistas duoda tik laikiną pasitenkinimą jo turėtojui. Jis naudingas tik kūno, kuriame yra Dvasia, gyvybės palaikymui.

-        Bet kodėl nuo tokio mažo tavo maisto kiekio aš prisisotinau ir pasipildžiau didele jėga, nei kada nors anksčiau?

-        Todėl, kad ta jėga, daranti maistą tokį, koks jis yra, neturi nei ribų nei pradžios. Ji yra priekis beribio ir pabaiga neribotumo. Bet pats maistas – jis baigtinis, jis apribotas savo paties viduje.

-        Iš kur tu visa tai žinai apie maistą? – vėl nustebęs paklausė Keliautojas.

-        Aš buvau šito pasaulio Vyrėju.

Prisisotinę ir numalšinę troškulį Keliautojas atkreipė dėmesį į savo aprangą, jis susigėdo nuo jos išvaizdos. Žmogus tai pastebėjo ir tarė:

-        Tau nėra ko gėdintis savo apdaro. Rūbai – tai tik dalelė vieno, kūrybos ir griovimo proceso. Nėra nieko kvailiau, nei bandyti įtikti savo apdaro poreikiams. Juk tai, kas yra jo esmė, tave užrakina savo siauros erdvės ribose, atskiriant tave nuo pasaulio ir panardina į abejones, baimę, pagimdytą ta apsuptimi. Apdaras priverčia tave egzistuoti dėl jo formos ir išorinių iliuzijų, kurias jis sukuria kitiems, vis daugiau įtraukiant tave į rūpesčius apie jį. Juk kiekviena forma turi savo taisykles. O taisyklės – viso labo, tik kontrastų visuma. Tavo rūbai turi ribas. Jie sunešiojami. Tu gi laisvas jų ir nenešioti. Bet išnešiojęs vieną rūbą, tu užsidedi kitą rūbą. Tačiau, nepažeidžiant viso to ribų, vytis tik tą ribotumą pražūtinga.

-        Iš kur tu visa tai žinai apie rūbus? – paklausė nenustodamas stebėtis Keliautojas.

-        Aš buvau šio pasaulio Siuvėju – pasigirdo atsakas.

-        Pasakyk, o kaip aš patekau čionai? – apsidairęs paklausė Keliautojas.

-        Tu atėjai čia – atsakė žmogus.

-        Bet aš atsimenu tik karštį ir smėlį.

-        O ką tu matei?

-        Mačiau sausą spygliuotį, kurį nešiojo vėjas. Jis paliko pėdsakus, o aš ėjau paskui, galvodamas, kad tai nurodys man kelią. Bet kai vėjas pradėjo varyti negyvą spygliuotį atgal, supratau, jog nėra prasmės vaikščioti paskui jį. Bet spygliai suteikė skausmą, net negyvo spygliuočio.

-        Tu sutikai negyvą, kuriam nėra kuo save aptikti, apart savo spyglių. Negyva gina kas negyva. Negyva netaps gyvu nuo to, kas yra gyvybė, o gyvybė netaps negyva nuo to, kas yra mirtis. Ir mirtis ir gyvybė nuo kažko tai priklauso, yra kažkas, kas juos apjungia – ištarė žmogus.

-        Aš mačiau didelį paukštį, skrendantį aukštai. Bėgau paskui, galvodamas kad jis mane išves. Aš gėrėjausi jo skrydžiu, išaukštinau jį ir guodžiau save svajone. Bet jis atvedė mane tik prie tokių pat paukščių gaujos, kurie draskė negyvą pūvantį kūną.

-        Kvaila išaukštinti ir girti tą, kuris mato tavyje tik būsimą savo maistą. Tave sudomino jo skrydžio aukštis ir tu nusekei paskui jį, galvojant tik apie savo naudą. Bet paukščio siekiai skrydyje buvo visai kitokie. Nors ir aukštai jis sklando virš dykumos, bet  jis vistiek maitinasi jos aukomis. Paukštis, mintantis dvėseliena, nesikankina nuo savo “patiekalų” pakeitimo. Nes jo esmė viena, puvėsiai ir dvėseliena. Tu pats save apgavai. O po to, pamatei realybę ir pas tave dingo iliuzijos. Bet tavo realybė irgi yra iliuzija. Didelis paukštis, viso labo, buvo tik šešėlis prieš esmę. Daiktai gi turi savybę gimti Ne formoje ir grįžti atgal į Žemę – pasakė žmogus.

-        Aš dar mačiau gyvatę, nuo jos jautėsi ramybė, dvelkė vėsa. Aš galvojau, jog jai yra žinoma šaltinio vieta. Aš ėjau paskui, bet gyvatė atsisuko prieš mane, tada pamačiau jos dantis, pripildytas nuodų. Mano kūnas, iš baimės drebėdamas pabėgo, nors aš galvojau, jog mano kūnas ir esu aš pats.

-        Tas kas pasikliauna išore, gali tik numanyti. Tas kas pasikliauna vidumi, turi tikras žinias, kūno esmė tėra laikinumas ir palaikai. O tu galėjai įgauti amžinybės Išmintį. Tau pakako padaryti tik vieną žingsnį. Bet, tavo kūno žūties baimė pas tave buvo stipresnė. Būsimi tavo palaikai pabėgo. Tu likai ilgesyje, kadangi Dvasia visada siekia Amžinybės. Amžinybės Išmintį negalima pasiekti per palaikų valdžią, kadangi jie pavers ją į kvailumą. Pabėgti nuo baimės – nereiškia išsigelbėti. Nužudyti savyje baimę – reiškia įgyti nepriekaištingumą. Nepriekaištingumas leidžia padaryti žingsnį ant ribos. Kadangi tik ant ribos pažįsti Išminties šaltinį – tarė žmogus.

-         Aš dar mačiau driežą ir maniau, kad tai gyvatės vaiduoklis. Man pasirodė, jog nuo jo taip pat dvelkia vėsa ir pabandžiau jį pasivyti. Bet jo bėgimas buvo greitas ir klastingas. Jis užsikasė smėlyje, o aš negalėjau jo surasti. Bet tai manęs nesugraudino, kadangi tai buvo tik driežas, o ne gyvatė.- pasakė Keliautojas.

-        Vaiduoklis, panašus į Išmintį, tik atrodo Išmintimi. Tuščias kuitimasis, netvarkos pradžia. Tas, kas nori atrodyti Išmintingu, kad pasigirti prieš kitus, liūdnai mėtosi vienatvėje, svajojant apie garbę. Bet jo esmė, tuštuma, ego apvalkale. Kada žinios ateina nuo nežinojimo, tada klausimams nėra pabaigos – pasakė žmogus.

-        Dar aš mačiau Saulę, nesibaigiantį dangaus skliautą, kopas, daugybę skirtingų smiltelių. Bet savo masėje jos buvo nepastebimos, vėjas nuspręsdavo jų būvimo vietą.- ištarė Keliautojas.

-        Dangus ir Saulė daro pasikeitimus. Jie gali padaryti taip, kad viskas kas gyva sektu savo prigimčiai. Dangus ir Saulė padaugina kas pilna ir sunaikina kas tuščia. Dykuma daro judėjimą ramybe. Ji negyva, bet sugeba gimdyti miražus, kad apgauti tai kas gyva savo iliuzijomis. Dykuma naikina kas pilna ir pripildo tai kas tuščia. Smiltelės savo masėje seka paskui smėlį, todėl stichijos numato jų kryptį – atsakė žmogus.

-        Aš pagalvojau, kad aš toks pats, kaip ir ta smiltelė, juk aš nežinau, kas aš. Bet jei jau aš esu, vadinasi mane Kažkas sukūrė. O jei sukūrė, vadinasi tam buvo Jo valia. Tada, mano kelionė čia, tik dalis Jo sumanymo. Jei aš numirsiu, kas pasikeis? Juk smiltelėms mano gyvybė nereikalinga. Bet kodėl tada Jis mane sukūrė? – prisipažino Keliautojas

-        Kad tu taptum Žmogumi – pasigirdo atsakas.

-        Tapti žmogumi – nusistebėjo Keliautojas, bet kas tada yra mano gyvenimas?

Žmogus ištarė:

-        Akmuo, nukritęs į smėlį – smiltelių čežėjimas. Bangų ošimas - smiltelių čežėjimas. Tavo bėgimas, pėda smėlyje - smiltelių čežėjimas. Gyvenimas tai tik viso labo žingsnis – o metai jame tai tik - smiltelių čežėjimas.

-        Bet ką tai reiškia? – pagalvojęs paklausė Keliautojas.

-        Tu atėjai ten, kur tau yra duota nuo gimimo. Išaugai tame, kas buvo patogu tavo prigimčiai. Pasiekia brandos su tuo, kas tapo tavo likimu. Ir išeisi ten, kur bus duota tau nuo mirties. Mirtis tik gyvybės pradžia. Gyvybė tik mirties perėmėją. Gyvybės atėjimo negalima nepriimti. Jos išėjimo negalima sustabdyti - atsakė žmogus.

-        Tapti Žmogumi. Aš atsiminiau, Aš ieškojau kelio, kaip tapti tuo Žmogumi – tarė Keliautojas.

-        Tu ieškojai tik svetimo pėdsako, bet ne nuosavo kelio. Savas pėdsakas nepanašus į svetimą. Pėdsakai atsiranda ten, kur juos palieka. Bet patys jie nėra tuo, kas juos palieka. Einant svetimais pėdsakais, tu vaikeisi išorinių atvaizdų, nežinant jų vidinės esmės. Bet kiekvienas pramina sau tokį kelią, kuris atitinka jo nuoširdžius siekius. Dykuma, su laiku, savo smėliu užneša visus pėdsakus, kad naujas Keliautojas nedarytų tų pačių praeities klaidų. Štai kodėl yra svarbi savo patirtis. Kad tapti Žmogumi, reikia pratęsti savo nuosavą kelią.

Žmogaus pėda užima mažai vietos beribėje Dykumoje. Bet, nežiūrint į tai, jis gali žengti ten, kur dar niekas nėjo. Žengdamas ten, kur dar niekas nėjo, žmogus sugeba nueiti toli ir įgyti daugiau. Jo proto pažinimas nėra didelis, bet žmogus, pasikliaunant Nežinomybe, sugeba nueiti iki To, Kas visa tai sukūrė – tarė žmogus.

-        O kas yra Tas, kuris sukūrė mane? – paklausė Keliautojas.

-        Jį galima suvokti, bet negalima perduoti. Galima iki Jo priartėti, bet niekada negalimas pasiekti. Jį galima Mylėti, bet negalima aprėpti. Jį galimas suprasti pradžioje, bet negalima pažinti iki Galo. Kadangi Jis yra Tas, kas sukūrė viską. Kadangi Jis yra Kuriantis savo Valia – atsakė žmogus.

-        Iš kur tu žinai visa šitą apie Jį? – paklausė Keliautojas.

-        Aš esu Jo Balsas ir Klausa – pasigirdo atsakas

-        Bet kas tu. Ištark man savo vardą.

-        Vardas – viso labo, tik šešėlis, nuo rūbo, bet jų pas mane yra daug. O Būtybė viena – Boghisatva.”

Boghisatvos buvo ne tik Rytuose. Ar esate girdėję kada nors apie tokį Agapita?  Tai buvo žymus XI senovės Rusijos Pečioros  vienuolyno vienuolis, kurio šlovė sunkiausių ligų gydyme buvo žinoma toli už Kijevo sienų ribos. Bet tai nebuvo svarbiausia jo biografijoje.

Boghisatva, tai žodis iš Šambalos. Boghisatvos, kaip ir žmogus, priklauso Dievui. O religijų pasiskirstymas pagal tikėjimus, tai tik žmogiškas biznis, prekiaujantis Dievo vardais.

Kodėl ne Agapito o Antonijaus vardu pavadinta Kijevo-Pečeros Lavra? Na pirmiausia, Boghisatvos retai kada nors būna žmonių bendrijų lyderių rolėse, nebent jei tai būtų susiję su kokia nors konkrečia misija, kaip pavyzdžiui, pas bodhi Jėzų. Paprastai tokiais tampa jų mokiniai ir pasekėjai. O Boghisatvos, kaip taisyklė, būna nepastebimi plačioms masėms. Bodhisatva, įskaitant jo nesikišimą į žmonių reikalus, gali tik patarti, kaip geriau pertvarkyti visuomenę į geresnę, dvasinę pusę. O pats performavimas – pačių žmonių noro ir veiklos reikalas, tai yra, pavyzdžiui, kad ir tų pačių jo mokinių ir pasekėjų reikalas.

Nežiūrint į savo pakankamai jauną amžių, kai Antonijus susipažino su Agapitu, prie Afono kalno, Graikijoje, jis jį nustebino savo žiniomis, ne tik medicinoje, gerai nusimanė chemijoje, fizikoje, gamtos pažinime, filosofijoje, politikoje, religijose. O svarbiausia jis taip aiškiai ir suprantamai aiškino įvairias dvasines Tiesas, kad visiems buvo malonu klausytis šito ir seniems, ir jauniems. Antonijus atvėrė sau nuostabią Agapito asmenybę, kai tas pradėjo jam pasakoti apie didžio mokslo “Beliao Dzi” (Baltojo Lotoso ) meno paslaptis. Būtent iš Agapito lūpų  jis išgirdo apie prieš tai buvusią žmonių civilizaciją Alt-Landa, apie požeminę Lotoso Šventyklą, tais laikais pastatytą Kijevo teritorijoje, apie naštą, kurią Jėzus perdavė Andrėjui Pirmam Pakviestajam, daug ką jam atskleidė ir išmokė Agapitas. Po to, jie išsiskyrė, bet Agapitas išpranašavo, kad jie susitiks būtent toje vietoje, kuri  buvo atžymėta dar ir Alt-Landa laikais.

Apie tą vietą paminėta ir Andrėjaus Pirmo pakviestojo Evangelijoje. Andrėjus – vienas iš artimiausių Jėzaus mokinių. Pamokslaudamas Palestinoje, Jėzus pasiėmė sau mokinių ir Andrėjus buvo vienas iš pirmųjų, kurį pakvietė. Žinoma, Biblijoje išvardintos tik keturios Evangelijos: nuo Morfėjaus, Luko, Morkaus, Jono...Nes į Bibliją įėjo ne visos Evangelijos, o tik tos, kurios buvo atrinktos imperatoriaus Konstantino, jo padėjėjų ir yra skirtos joms pastatytų užduočių vykdymui. Kitas Evangelijas paprasčiausiai atmetė, kadangi jose traktavosi visiškai ne tai, kas buvo reikalinga ir naudinga valdantiesiems. Ir netgi tos, kurios atrinktos, buvo gerokai paredaguotos ir išvalytos, pagal naujo laiko aplinkybes ir  krikščionybės, kaip pasaulinės religijos, įsitvirtinimo reikmes.

Nuo 364 metų, kai buvo patvirtintas “Naujas testamentas” ir iki pirmo Biblijos išleidimo, taip pat ne kartą buvo redaguojamas tekstas. Savo vaidmenį suvaidino vertimų netikslumai, nes Biblija buvo rašoma senovės žydų kalba, tik nedidelė dalis aramėjų kalba, o “Naujasis testamentas”-  graikų. O jei jau kalbėti apie Evangelijas, tai be tų bažnyčios kanonizuotų, dar yra dešimtys apokrifinių evangelijų. (Apokrifai – kūriniai, kurie bažnyčios nepripažįstami). Graikiškas žodis “apokryhos” -  “slaptas”. Pirmapradžiai, priskiriamas prie vienos iš krikščionybės grupių kūrinių, kurie save vadino gnosiais, bandantys išlaikyti savo mokymą paslaptyje.

1946 metais Egipte buvo aptikta ištisa gnosių biblioteka ir tarp daugelio knygų, ten buvo įvairių Evangelijų, tame tarpe nuo Filipo, Fomos, tikrasis Jono apokrifas ir tt. Bet net “apokrifus” bažnyčia suskirstė į “leistinus” ir  taip vadinamus “apjuodintus”. Žinoma, kad “apjuodintus”, stengėsi sunaikinti, po tokio “vandalizmo” mums liko tik citatos ir atgarsiai iš tų knygų, kai dėl jų teisingumo ginčijasi krikščioniški rašeivos, savo asmeninėse knygose. O kai kurios tų knygų, iš tikro turėjo vertę, kadangi atspindėjo tikrą Jėzaus Kristaus mokymo esmę, iš tikro darė žmones laisvais, nuo visų šio pasaulio baimių. Perskaitę jas, pradėdavo suprasti, kad kūnas – mirtingas, Siela – nemirtinga. Žmonės nustodavo būti materialaus pasaulio būties įkaitais. Jie suprasdavo, jog virš jų yra tik Dievas, suvokė, ant kiek trumpas gyvenimas ir tos laikinos sąlygos, į kurias įvarytas jų kūnas. Žinojo, kad jų materialus gyvenimas, koks jis nebūtų ilgas, tik akimirka  Sielos Esatyje. Suprato, kad bet kokia žemiška valdžia, viso labo apsiriboja tik valdžia jų kūnams, nesvarbu ar tai politinė, ar religinė. Ir pirmieji Jėzaus pasekėjai, kurie tyrinėjo jo mokymą (ne religijos, kuo tapo vėliau) prarasdavo baimę prieš šį gyvenimą. Jausdavo ir suprasdavo, jog Dievas visada su jais šalia, pats artimiausias ir – Amžinas. Tokia tiesa labai baugino valdžią turinčius, todėl pastarieji labai kruopščiai užsiėmė tokių raštų, su Jėzaus Mokymu perdirbimu, bei naikinimu. Po jiems būtinos informacijos atrinkimo, savo religijos kūrimui, valdžią turinčiųjų labai daug kas buvo sunaikinta... 

Peržiūrų: 2731 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 571 2 3 4 5 6 »
1 virgis   (14.04.2014 21:14)
Atjauta – tai harmoningas buvimas su savimi, su kitu žmogumi ir su visu pasauliu. Tai – spontaniškiausias, intuityviausias gerumas. Tai harmonija, atverianti save ir leidžianti meilei nevaržomai lietis į kitus, nelaukiant jokio atlyginimo

2 Gėlė   (16.04.2014 09:13)
http://www.15min.lt/images/photos/616350/big/geliu-puokste-51f6588183c0c.jpg

3 Gėlė   (16.04.2014 10:51)
XXXII festivalis „Resurrexit” (balandžio 16 d. - 27 d.)

Festivalio programa 2014

Didžiojo trečiadienio meditacija
Balandžio 16 d. 18.30 val.
Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, (Aušros takas 3)
Vytautas Miškinis „Pasija pagal Joną“
(„Passio Domini nostri Jesu Christi secundum Joannem“)
Valstybinis choras „VILNIUS“
Meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Gylys
Solistai: Ieva Skorubskaitė (sopranas), Algirdas Janutas (tenoras), Rafailas Karpis (tenoras), Giedrius Pavilionis (tenoras), Dainius Puišys (baritonas)
Įėjimas nemokamas

Festivalio atidarymo koncertas
Balandžio 21 d. 18 val.
Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, (Aušros takas 3)
Varinių pučiamųjų instrumentų orkestras „AUKŠTYN“
Meno vadovas ir dirigentas Remigijus Vilys
Šiaulių valstybinis kamerinis choras „POLIFONIJA“
Meno vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis
Solistė: Indrė Jonaitytė (kornetas)
Programoje: J.S. Bach, G.F. Handel, J. de Haan, B. Fraser, J. Barnby, T. Šileika
Įėjimas nemokamas

Balandžio 22 d. 18 val.
Šiaulių kamerinė salė „Polifonija“
(Aušros al. 15)
Styginių kvartetas „CON VIOS“
Asta Striogaitė (I smuikas)
Viktorija Čepinskienė (II smuikas)
Jūratė Veselytė (altas)
Rimantė Jurgaitienė (violončelė)
Kauno vokalinis ansamblis „ACUSTO“
Meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas
Solistai: Rūta Skučienė (sopranas), Jurgita Šalčiūtė (mecosopranas), Darius Klišys (birbynė), Dalia Jatautaitė (klavesinas)
Programoje: J. Brahms, J.G. Rheinberger, A. Becker , A. Vivaldi, V. Pūce, A. Edenroth, V. Augustinas, A. Remesa, D. Zakaras, G. Venislovas
Bilietai 10 Lt

Balandžio 23 d. 18 val.
Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra
(Aušros takas 3)
Vilniaus choras „BEL CANTO“
Meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas
Solistės: Lina Dambrauskaitė (sopranas), Milda Baronaitė (sopranas)
Koncertmeisteris Dainius Jozėnas
Programoje: J.S. Bach, W.A. Mozart, S. Rachmaninov, A. Piazzolla, M. Lauridsen, E. Ešenvalds, A. Lloyd Webber, K. Jenkins, G. Farley, V. Augustinas, G. Svilainis
Įėjimas nemokamas

Balandžio 24 d. 18 val.
Šiaulių kamerinė salė „Polifonija“
(Aušros al. 15)
Šiaulių miesto kamerinis orkestras
Meno vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius
Solistė Rūta Lipinaitytė (smuikas)
Programoje: M.K. Čiurlionis, J. Tamulionis, Z. Bružaitė, T. Makačinas, A. Šenderovas
Bilietai 10 Lt

Balandžio 25 d. 18 val.
Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, (Aušros takas 3)
Kamerinės muzikos ansamblis „MUSICA HUMANA“
Meno vadovas ir dirigentas Algirdas Vizgirda
Šiaulių valstybinis kamerinis choras „POLIFONIJA“
Meno vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis
Solistai: Simona Liamo (sopranas), Ula Čaplikaitė (fleita), Algirdas Vizgirda (fleita), Balys Vaitkus (vargonai), Robertas Beinaris (obojus)
Programoje: J.S. Bach, C.Ph.E. Bach, R. Schumann, D. Buxtehude, A. Vivaldi
Įėjimas nemokamas

Balandžio 26 d. 16 val.
Šiaulių kamerinė salė „Polifonija“, (Aušros al. 15)
„Geroji naujiena“
OBOJININKŲ KVINTETAS
Meno vadovas Robertas Beinaris (obojus)
Tomas Bieliauskas (obojus)
Eugenijus Paškevičius (meilės obojus)
Petras Kuraitis (anglų ragas)
Arūnas Zujus (fagotas)
Solistės: Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Lina Šatkutė (fortepijonas)
Programoje: J.B. Lully, W.A. Mozart, Fr. Bonzon, R. Schumann, Ch. Koechlin, A. Vivaldi, G. Bize, Ch. Norton, J. Spikes, A. Chačaturian, M.K. Čiurlionis, A. Martinaitis, V. Striaupaitė-Beinarienė
Bilietai 10 Lt

Festivalio uždarymo koncertas
Balandžio 27 d. 18 val.
Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, (Aušros takas 3)
G.F. Handel ,,Prisikėlimas“ („La Resurrezione”)
(Dviejų dalių oratorija)
Veikiantieji asmenys ir atlikėjai:
Šv. Marija Magdalietė - Rūta Vosyliūtė (sopranas)
Angelas - Viktoras Gerasimovas (sopraninas)
Šv. Marija Kleopietė - Nora Petročenko (mecosopranas)
Šv. Jonas – Andrius Bartkus (tenoras)
Liuciferis - Tadas Girininkas (bosas)
Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“
Baroko operos teatro orkestras
Dirigentas Juozas Mantas Jauniškis
Įėjimas nemokamas

-1   Спам
4 aha   (16.04.2014 11:35)
A. Žarskus "Apie šviesą žmogaus viduje" - pagal apokrifinę Tomo evangeliją
http://www.4shared.com/mp3/Si2MPLuk/681_-_A_arskus_-_Apie_vies_mog.html

Negaliu sutikti su Sensėjaus teiginiais, jog iš kanoninių evangelijų išnaikinta žmogaus sielos samprata ir kad tik perskaitę apokrifines evangelijas mes suprantame, jog kūnas mirtingas, o siela nemari. Kanoninėse evangelijose pabrėžiama, jog pirmiausia turime ieškoti Dievo karalystės, o visa kita bus pridėta. Todėl "nesirūpinkite savo gyvybe, nei savo kūnu, ką vilkėsite<...> Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius...IRt.t. - Mt.6, 25-34
"Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos" Mt. 10, 28
"Jūsų sielų labui su džiaugsmu viską atiduosiu ir save patį pridėsiu." 2Kor.12,15
Ir apskritai, visos evangelijos persmelktos ta tiesa, kad kūnas mirtingas, tai, kas materialu supus, o siela - vienintelė amžina , ir tik ja reikia rūpintis.

15 virgis   (16.04.2014 18:29)
"...Negaliu sutikti su Sensėjaus teiginiais, jog iš kanoninių evangelijų išnaikinta žmogaus sielos samprata..."
Leiskite paklausti, kur jūs tai perskaitėte? Paminėta tik apie tų evangelijų pravalimą ir iškraipymą.
"...Kanoninėse evangelijose pabrėžiama, jog pirmiausia turime ieškoti Dievo karalystės, o visa kita bus pridėta..."
Susijungimas su Dievu yra ir mumyse, ir kelias Jo link eina tik per Sielą, per darbą su savimi. Kito nėra, nežiūrint į tai, kad kas nors sakytų arba rašytų! 
Nei meilės, nei laimės neveikia išorinės sąlygos. Priklausomybė nuo išorinių stimulų yra pinklės, spąstai. Už visų iliuzijų yra meilės šaltinis, gryno potencialo laukas. Ir tas potencialas – jūs pats. Dvasiniu požiūriu būti meile yra natūrali žmogaus būsena. Nutolti nuo meilės – štai kas yra nenatūralu.
"..."nesirūpinkite savo gyvybe, nei savo kūnu..."
Kūnas – tai Sielos šventykla ir jį reikia rūpestingai saugoti ir ugdyti, kad taptų tobulesnis įrankis.
Siela ateina atsiskleisti ir tuo džiaugsmu sušildyti pasaulį. Augantis troškimas skatina ją pažinti ir verčia veikti (kiekvienas gimstame su visa gabumų įvairove ir trokštame juos tiesiog dovanoti, nes taip galime skleisti šilumą pasauliui). Kūnas sielai reikalingas kaip sėklai dirvožemis, tuomet ji įsitvirtina erdvėje ir laike, suformuodama unikalias proto konstrukcijas, jusles ir išskirtinį komandų vykdytoją -kūną. Tai reiškia, kad pažindami kūną, galime studijuoti protą, o vėliau ir atverti gilumą, Savasties vienystę, suvokti beribiškumą.
Žmogaus kūnas – vienintelis Gamtoje, sukurtas kryptingai ir skirtas Sąmonės Evoliucijai.
Sistemoje Žmogus – Siela – Dievas negali būti jokių tarpininkų. Trečiojo asmens įsikišimas į ją neįmanomas iš principo. Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai yra pajungtas prie Dievo, ir tam, kad šis sąryšis dirbtų efektyviai, reikia, kad Dievas mus girdėtų, o mes turime girdėti Jį, o tai yra įmanoma esant išvystytai Sąmonei!

5 aha   (16.04.2014 11:38)
Gražią savaitę turės šiauliečiai :)

6 Gėlė   (16.04.2014 11:44)
Aha, o kodėl tau taip svarbu šaltinis? Jų gi daug, bet visi finale suteka į vandenyną, svarbu vanduo skaidrus ir troškulį malšina (asmeniškai taip manau, netrukdo ir gal net ne esmė kas pasakė, - svarbu ką pasakė, su kokia intencija ir t.t.).

7 aha   (16.04.2014 12:20)
Gėle, o argi jums šaltinis nesvarbu? Juk negeriate iš visų be išimties - atsirenkate, kurio vanduo jums skaniausias.
Jei matote, jog vanduo drumzlinas, tai net ir neragaujate:)

8 aha   (16.04.2014 13:07)
Informaciniai šaltiniai kartais prieštarauja vieni kitiems. Tai aš ir sakau, jog tai, ką kalba Sensėjus paskutinėje straipsnio dalyje prieštarauja tam, ką randu evangelijose.

+2   Спам
9 virku   (16.04.2014 13:45)
Aha, straipsnyje pabrėžiama, kad visos evangelijos smarkiai pakoreguotos valdančiųjų naudai ir su tuo nesutikti negalime, bet bala nematė tuos tūkstantmečių senumo raštus, čia gimėme tam, kad kiekvienas perėjęs dykumą ir įgiję patirtį parašytume savo asmeninę evangeliją smile

10 Gėlė   (16.04.2014 13:51)
ok :) kartais įdomu palyginti, tas jo ir kartu įdomu kaip panaši info gali būti įvardinama lyg ir kitaip, bet jos esmių esmė lieka ta pati :)

"Kai sąvokomis ir abstrakcijomis besivadovaujantis žmogus tik jomis ginasi nuo nelaimės, pats iš abstrakcijų neišpešdamas jokios laimės, kai jis kiek įmanydamas siekia išsivaduoti iš skausmų, intuityvus žmogus, stovėdamas kultūros centre, jau iš savo intuicijos – be gynimosi nuo blogio – patiria nuolat atplūstantį prašviesėjimą, pralinksmėjimą, išganymą. Žinoma, jis kenčia stipriau, k a i kenčia; negana to, jis kenčia ir dažniau, nes iš patirties negeba pasimokyti ir vis atsiduria toje pačioje duobėje, į kurią jau ne kartą buvo įkritęs. Kančioje jis yra toks pat neprotingas kaip ir laimėje – garsiai rėkia ir neranda paguodos. Ir visai kitoks panašios nesėkmės atveju iškyla stoiškas, iš patirties pasimokęs, sąvokomis save tvardantis žmogus! Toks, kuris šiaip jau siekia būti nuoširdus, ieško vien tiesos, stengiasi nepasiduoti iliuzijoms ir saugotis staigių vilionių, dabar, nelaimėje, atsisako meistriško apsimetinėjimo, panašiai kaip anas laimėje; jo veidas netrūkčioja ir nejuda, o yra panašesnis į oriai taisyklingų bruožų kaukę, jis nerėkia ir net nekeičia balso. Kai ant galvos prapliumpa lietus, jis pasistato palto apykaklę ir neskubėdamas nužingsniuoja savais keliais." - iš http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/6324-friedrich-nietzsche-apie-tiesa-ir-mela-ne-morales-poziuriu

1-10 11-20 21-30 31-40 41-50 51-55
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Balandis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930
Statistika

Tinkle viso: 2
Svečių: 2
Vartotojų: 0