Sensėjus iš Šambalos 6 - 18 Мая 2014 - Šviesos keliu
Sekmadienis, 04.12.2016, 14:12
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Gegužis » 18 » Sensėjus iš Šambalos 6
14:57
Sensėjus iš Šambalos 6

Kam savo mintis užleisti iki nepraeinamų džiunglių būsenos? Geriau pasiimkite įrankius, kurie jums pateikti ir paverskite tas džiungles į tvarkingą sodą. Įveskite tvarką pagaliau savo mintyse. Juk jums spręsti, ar likusias gyvenimo dienas toliau klaidžioti, per nepereinamas minčių džiungles, kaip beždžionei ieškančiai jose banano, ar savo likusį gyvenimą praleisti kaip išminčiui, vaikščiojant po savo išpuoselėtą sodą. Juk tos jūsų džiunglės tik atrodo nepraeinamos, kadangi būtent taip jas jums pateikė jūsų Gyvuliškas, kurio ir tų džiunglių karaliumi yra Arimanas. Bet jei tai įvertinsite iš Dvasinės pusės, sutvarkius savo mintis, vakarykščiuose savo poelgiuose pamatysite ištisas pamokas, kuriose be kompromisiniu ir negailestingiausiu mokytoju yra Tas, pas kurį reikia įveikti visas kliūtis ir išlaikyti baigiamuosius egzaminus, galutinai išėjus iš to reinkarnacijų rato tik subrendusiomis, šviesiomis Sielomis, prisipildžiusiomis nuoširdaus noro sugrįžti namo.

O problema dažniausia yra tame, kad žmonės nori tapti reikšmingais prieš kitus žmones šiame materialiniame pasaulyje, patenkinant savo Gyvuliško prado ambicijas, nesistengia įrodyti Dievui, kad jie verti vadintis Žmogumi, siekiantys grįžti pas Jį, nuolat besirūpinant savo Siela. Nes nori čia ir dabar tapti super turtingais, įžymiais, dėl savo kvailų svajonių peržengiant per bet kokias ribas, nesvarbu kokiu būdu, kad tik pasiekti savo tikslo. Vieni gyvena tik dėl to, kad nebūti blogesniais už kitus, tam kad “būti kaip visi”, o esant galimybėms ir žymiai “geriau” gyvenančiais už tuos “visi”. Daugelis bando prasimušti į lyderius materialiniame pasaulyje. Kadangi beveik kiekvienas mano, jog jei jau jam buvo lenta gimti šiame pasaulyje, tai jis būtinai turi gyventi geriau už kitus ir būtinai pasiekti kokias tai atitinkamas aukštumas karjeroje, užsitarnauti padėtį visuomenėje ir materialinę gerovę.

“Laisvė” ir “Lygybė” – tai labiausiai mėgstami  valdančiųjų žodžiai-spąstai, kadangi žmogus į juos reaguoja besiremiantis dvasiniu poreikiu, o po to, valdančiųjų sumaniai panaudotas žodis “demokratiją” ir žmogus, patikėjęs tuo, įklimpsta į tikrą “mėšlo krūvą”.

Žodžiu “laisvė” valdančiųjų operuojama taip, kad žmogus susidarytų įspūdį, jog ją galima pasiekti tik per pinigus, turint pakankamai kapitalo. Turtai ir valdžia – pagrindiniai ginklai žmonių sąmonės valdyme. Bet tikroji laisvė būna tik tada – kai žmogus tampa aukščiau šio pasaulio, aukščiau už materialius norus, kada žmogus kas dieną, kas valandą pragyvena dėl Sielos, papildant jos lobyną gerais darbais, mintimis, pagalba aplinkiniams. Kada žmogus gyvena ne dėl savo egoizmo, o dėl kitų žmonių, dėl Dievo.

Sunkiausia šiame pasaulyje žmogui – nepasiduoti savo Gyvuliško prado provokacijoms. O svarbiausia šiame pasaulyje – tai pergalė prieš patį save. Nugalėti savyje vidinį “drakoną”.

Valdančiųjų traktuotėje “pergalė prieš patį save”– tai gyvenimas dėl materialinių resursų kaupimo, tai darymas bet ko, dėl pinigų, peržengiant per kitų žmonių galvas, dėl valdžios ir lyderiavimo. Tačiau tai ir yra pagrindinis pakeitimas, apgaulė, ta gerovės iliuzija, iš tikro, yra totalus tavo Sielos pralaimėjimas. Kadangi žmogus, einantis tokiu keliu, nori būti tik šio pasaulio karaliumi. Be to, jis net nesusimąsto apie tai, kas jo laukia po mirties. Jam toks, Sielos pasaulis atrodo kažkur tai ten, neaišku kur. “Ir iš vis, ar yra tas aukštesnis pasaulis?” –  valdančiųjų dėka, tai tampa žmogui pagrindinėmis abejonėmis. O materialus pasaulis, tai gi čia ir dabar. Jis jam tarsi atrodo visiškai realus. Visas tas pakeitimas įvyksta todėl, kad žmogus neatsimena aukštesnio pasaulio, Dievo pasaulio grožio. Atsiminti tai jis gali tik pasiekęs Nirvanos, tai yra, aukščiausią dvasinę būseną, bet kol žmogus iki to neprieina, kol neperžengs per savo Gyvulišką pradą, jis šitą gyvenimą praleis iliuzijose, svajonėse apie savo reikšmingumą šiame pasaulyje, o faktiškai tuščiai, kadangi kokias tik aukštumas jis nepasiektų šiame pasaulyje, anksčiau ar vėliau tie pasiekimai pavirsta niekuo.

O tikra pergalė prieš patį save, tai reiškia - savyje nugalėti egoistą, norą būti duotojo pasaulio “karaliumi”. Šis pasaulis, viso labo tik spąstai kvailiems žmonėms, priimantiems iliuziją už realybę ir tuo pačiu pasmerkiant savo Sielą tolimesnėms kančioms.

Kad ir į kokią situaciją nepapultum, kokias tau kliūtis nestatytų likimas, gyventi reikia taip, kaip ir dera tikram Žmogui, iš didžiosios raidės. Tai yra, pirmiausia pačiam tapti tikru Žmogumi ir padėti tai atlikti aplinkiniams žmonėms. Šiame gyvenime svarbiausia – būti laisvu viduje Dvasiškai, laisvu nuo materijos pasaulio, eiti pas Dievą ir niekur nenusukti nuo to kelio. Tada išoriniame pasaulyje jūs galėsite duoti maksimalią naudą žmonėms ir nugyventi tikro Žmogaus vardo vertą gyvenimą. Tame ir yra didžioji paslaptis. Tapti žmogumi čia ir dabar, šiame materialiame pasaulyje. Būk panašus į Lotoso žiedą, kuris išauga iš pelkės dumblo, bet nežiūrint į tai, įgyja idealią švarą. Juk tu esi Žmogus ir tavyje yra Jo grūdas.

Na o pasąmonė yra tik instrumentas. Pasakykime dar paprasčiau, pasąmonė – tai medžiaga, iš kurio daro instrumentą. O ką iš tos medžiagos žmogus norės sukurti ir kaip jis naudosis duotu dirbiniu – tai jau kiekvieno asmeninis reikalas, asmeninis pasirinkimas. Pavyzdžiui, iš to paties metalo, norint galima padaryti ginklą, kad jį panaudoti  į save panašių naikinimui. O gali iš jo padaryti, pavyzdžiui, kad ir šaukštą, tai yra, labai reikalingą daiktą naudojamą buityje. Šaukštas iš to metalo sugalvotas pasąmonėje, kad kūnas prisisotintų gyvybiškai būtino maisto. O štai Kalašnikovo automatas, sukurtas taip pat iš metalo tam, kad žudyti žmones. Juk sriubos su juo nepasrėbsi. Taip ir pasąmonė, viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo ir ketinimų.

Jei kartais pažvelgti į žmonių ginčus iš šalies ir įvertinti grynai iš žmogiškos pozicijos, tai suabejoji, ar verti jie to, kad įrodinėti kam nors savo “teisybę”, auginti savyje pykčio kamuolį, paliečiant patį juodžiausią savo Gyvuliško prado dalį – egoizmą. Ar verta į tai įdėti savo dėmesio jėgą, o po to nuo jos ir pačiam kentėti? Nors, iš esmės, mes kenčiame ne dėl to, kad koks tai žmogus, pagal mūsų nuomonę, yra “blogas”, kadangi palietė mūsų egoizmą. Iš tikro, kenčia mūsų siela, kadangi mes susimovėme ir savo dėmesio jėgą nukreipėme ne Meilei, o Neapykantai. Nuo to ir gimsta Sielos skausmas. O ant jo pagrindo jau klesti ir mūsų egocentrizmo tuščias įsižeidimas, kuris neleidžia suprasti tikrą to skausmo prasmę ir priežastį. Štai tada ir ginčijamasi iki pamėlynavimo, nesvarbu dėl ko ginčijamasi. Svarbiausia tai, kaip į tą ginčą žiuri pats žmogus. Kartais žmonėms vertėtų susimąstyti, ar jie abu “gali būti teisūs?” Ir kas iš tikro tapo jų ginčo priežastimi?  Ar ne asmeniniai Gyvuliški pradai, su jų didybės manijomis?

Ir apie ką vienas su kitu gali ginčytis žmonės? Juk visi mes esam tik svečiai šiame laikiname pasaulyje. Tokioje būsenoje mes galime tik laisvai konstatuoti pastebėtus faktus ir suteikti vienas kitam bent jau moralinę paramą. Juk visiems mums anksčiau ar vėliau teks išeiti už šito pasaulio ribų. Ir tas nenuginčijamas faktas mus apjungia tarpusavyje ir daro tuščiu bet kokį mūsų ginčų objektą. Juk prieš amžinybę turi prasmę tik tavo dvasingumas, sustiprintas tavo gerais darbais.  O visas kitas negatyvus šiukšlynas, kurį mes sau prigyvename metų metais, dėl kvailumo, tik apsunkina mūsų sielą, stumiant ją į naujus žemiško pragaro ratus. Tai ar verta pradėti bet kokį ginčą, jei po to, tokios baisios jo pasekmės?

Tam, kad suprasti slaptų bendrijų tikslą, kokiomis žiniomis ir metodais jos naudojasi, reikia įsigilinti į Gėrio ir Blogio priešpriešos šaltinius. Rytuose nuo senovės manoma, kad pagrindinis Blogio ir tamsioms jėgoms atsvaro centras Žemėje yra Šambala. Esanti pirmapradžių dvasinių žinių ir didžiulės dvasinės jėgos šaltiniu. Bet turiu pažymėti, kad nors ir turi tokias kokybes Šambala, tačiau ji žmonių visuomenės atžvilgiu, suteikiant žmonėms švarias žinias ir pilną savarankišką pasirinkimą tarp Blogio ir Gėrio, bendrai yra neutrali. Todėl žmonių visuomenėje, kaip taisyklė, platinant Šambalos dvasines žinias, einantys dvasiniu keliu, žmonės tiesiogiai pastato save prieš Blogį patys.

Suprantama, kad periodiškai žmogišką visuomenę lanko Bodhisatvos iš Šambalos, kurie iš esmės užsiima tuo, kad pirmiausia atnaujina prarastas dvasines žinias, apie tikrą žmonių civilizacijos vystymosi istoriją, kurios, dėl senumo, žmonių yra arba prarastos, arba paslėptos, iškreiptos, pakeistos kitų žmonių, dėl klastingų valdžios troškimo tikslų. Taip pat, Bodhisatvos duoda papildomą informaciją apie pasaulį ir jo sandara, priklausomai nuo civilizacijos mokslinio išsivystymo lygio. Tai yra, esantys neutralioje pozicijoje žmonių visuomenės atžvilgiu, pagal galimybes pateikia žmonėms švarią informaciją, be amžių purvo ir išsigalvojimų nuo žmonių priemaišų, o taip pat, be įvairių žmogiškų ambicijų. (Virgio trigrašis: pateikia tai, nepriklausomai patinka žmonėms, ar ne, supranta ar ne, vertina teigiamai ar neigiamai, nepriklausomai nuo žmonių sąmonėje tuo metu egzistuojančių stereotipinių prizmių, nuo religijos ar kitų dalykų). O ar tą informaciją priimti, ar ne - tai jau yra asmeninis pasirinkimas kiekvieno žmogaus, kuriam žmonių visuomenėje pasisekė tapti tų Žinių iš Šambalos, apie kurias svajoja visi šio pasaulio stiprieji savininku. Na ir atitinkamai, turint tokias žinias ar priešpastatyti save Blogiui, realiai kuriant Gėrį šiame pasaulyje, ar tomis žiniomis tik guosti toliau savo savimeilę – irgi asmeninis kiekvieno žmogaus ir visuomenės bendrai, reikalas. Bet aš dar katą pabrėžiu, kad Blogiui ir tiems patiems Archontams, žmogiškos visuomenės viduje, priešpastato save patys žmonės, einantys dvasiniu keliu, tai jų pasirinkimas. Ir tokius žmones senovėje vadino - Archatais.

“Archat”,verčiant iš sanskrito kalbos  – tai yra “vertas”. Dabar tą žodį savo terminologijoje naudoja budistai, vadindami taip žmogų, priartėjusį labai arti prie Nirvanos būsenos. Bet aplamai, nuo senovės Archatais vadino tuos žmones, kurie buvo verti nešti į pasaulį dvasines žinias iš Šambalos. Tokiems priskiriami ir tie, kuriuos senovės slavai vadino Vežomis, Mežanais.

Toks nedidelis skirtumas tarp žodžių Archontai ir Archatai, o prasmė keičiasi į visiškai priešingą pusę? 

O viskas todėl, kad pradžioje buvo tik Archatai, platinantys dvasines žinias. O ne už ilgo atsirado ir tie, kuriuos senovės Graikijos išminčiai pradėjo vadinti Archontais, tuo pačiu  pabrėžiant mėgiamą Archontų metodą, tai yra, keisti ir iškreipti tai, kas įgijo populiarumą žmonių tarpe Archatų dėka. Šis priešpriešos šleifas tempiasi per visas žmoniškas civilizacijas, kad ir kaip tas dvi priešingas puses žmonės nepavadintų.

Archontai dirba pagal Arimano principą. Tarsi jie kalba apie tą patį, apie dvasingumą, kaip ir Bodhisatvos iš Šambalos, bet ant tiek meistriškai materijos naudai iškreipia tiesą, kad žmogus net nepastebi globalaus kelio krypties pakeitimą į visiškai priešingą pusę. Bet žmogus, kuriame daugiau dvasingumo, šį pakeitimą supras ir atskleis tikrą tiesą. Arimanas viso labo tik žaidžia ant žmonių silpnybių, ant žmonių Gyvuliškų norų, kad ir į kokius gražius žodžius jis neįvyniotų savo siekius. Tokių pat, savo šeimininko principu, seka ir jam ištikimi Archontai.

Žodis “archont” ,iš senovės graikiško, “archontes” – reiškia “senoliai”, “protėviai”, “viršininkai”, “valdytojai”. Žymiai vėliau, ortodoksinė krikščionybė pradėjo juos traktuoti, kaip “velnio tarnai”. O gnostikai, vadovaujantis senovinėmis žiniomis, susiejo Archontus su pasaulio valdovų dvasia, materialaus kosmoso kūrėjais, kurių valdžia gali būti įveikta tik dvasingam žmogui. Bet iš esmės, jie manė, jog Archontų valdžia yra pagal Dievo planą. Įskaitant tūkstantmetinius Archatų ir Archontų priešstata, iš dalies, jie yra teisūs.

Aukščiausiu Archontu  yra dar vadinamas “šio pasaulio kunigaikštis”, Arimanas...Bet žymiai senesniais laikais jo vardas skambėjo kaip Abraksas, kaip dabar tai traktuojama – “kosminės vienumos dvasia, kuris nesantis absoliučiai piktu, esant nežinojime, save laikė už absoliutų Dievą”. Šią legendą kaip pasaką gali priimti tik tas, kuris neturi žinių apie pasaulio sandarą. Protingiems tai, priminimas, sufleravimas.

Kai žmogus neturi žinių, ten atsiranda nesupratimas ir baimė. Ką pavyzdžiui žmonės žino, kad ir apie tą patį Arimaną? Iš esmės, tik dėl pačių Archontų pastangų, pateikiant informacijos apie tai, kaip šešių metų vaiko lygyje. Tai kažkas tokio kaip kad: “Šėtonas – blogas, baisus babaušis, su ragais ir kanopomis, kuris nusitemps tave į savo tamsos karalystę ir virs katile su smala, jei tu nesiklausysi mūsų ir nevykdysi tai, ką mes tau sakome.” Tokia pat politiką, informacijos padavimo techniką, Archontai naudoja ne tik religijoje, bet ir žmonių masėms "šviesti" politikoje. Ir tai vyksta todėl, kad daugelis žmonių, rimtą informaciją, ypatingai politinės reikšmės, savo masėje nesuvokia. Gaunasi paradoksas: tarsi kiekvienas individas atskirai laiko save protingu, sąmoningu, o didžioji dalis rimtą informaciją priimama ne kaip kitaip, o kaip primityvų išaiškinimą šešių metų vaikui. Taip buvo ir senovėje, taip yra ir dabar.

Gaunasi, kad jie, taip sakant, patys “varo” ant savo šeimininko, baugina juo, kaip “baisiu babaušiu”?

Na juk jiems visos priemonės geros, kad tik žmonių dėmesį nukreipti nuo jo dvasinio vidinio, pakeisti tai išoriniu materialiu. Paslėpti tikrą blogio priežastį, besislepiančią pačiame žmoguje, jo Gyvuliškame prade. Na ir svarbiausia jiems – pasiekti neribojamą valdžią žmonėms. To jie ir siekia, diktuodami visuomenei savo gyvenimo taisykles, priverčiant žmones kariauti tarpusavyje, nesidrovint pažadina pas žmones žvėriškus instinktus. Jiems naudinga laikyti žmonės nežinioje ir baimėje. Juk jei žmogus sužinos tiesą, jis nustos jų bijoti, praregės. Jis paprasčiausiai nusispjaus į tą jų gudrybę, nusisuks ir nueis į dvasingumo pusę. Todėl Archontai daro viską, kad to neleisti. Reikia neužmiršti, jog mes visi čia esame laikinai, svečiuose pas Arimaną. Visa materija yra jo valdos, jo Satrapija.

 Žodis Satrapija – šalis, esanti valdoma satrapo. “Satrapes” graikiškas žodis. Kilęs iš senovės persiško žodžio “sitrab”. Taip senovės Persijoje vadino srities (satrapijos) valdžios vietininką, kuris naudojosi neribota savo valdžia.

Slaptos bendrijos buvo ir pas Archatus ir pas Archontus. Šis pasaulis, kaip aš jau sakiau, priklauso Arimanui, todėl ir Archatai nuo senovės buvo priversti burtis į slaptas bendrijas, bandant taip žmonėms suteikti maksimalią naudą. Ne dėl to, kad jiems taip norėjosi, o kad švaroje išsaugoti dvasines žinias tam, jog jų pagalba žmonės galėtų atsilaikyti prieš Archontus. Bet Archatams, skirtingai nuo Archontų, tas paslaptingumas buvo tarsi lazda su dviem galais. Kadangi Archatų pagalba būdavo ant tiek jaučiama ir svari dvasine prasme, jog žmonėse apie slaptas bendrijas užsitvirtino gera reikšmė ir pagarba panašioms organizacijoms. Bet tokiomis kalbomis apie jas, patys to nepastebėdami žmonės Archatams kenkė. Kai tik Archatų slapta organizacija tapdavo populiari, tuo pačiu ir žinoma, apie ją sužinodavo daug kas, Archontai tuojau pat savo jėgas sukoncentruodavo ne tik į tai, kad sunaikinti tas organizacijas, o kas žymiai blogiau, pakeisdavo tos organizacijos vidinę ideologiją, tam panaudojant įdiegtus į ją savo žmones. Tai yra, paprastiems žmonėms, nežinantiems visų vidinių slaptos bendrijos reikalų, išoriškai organizacija likdavo tarsi veikianti, bet pagal dvasinę esmę, ji jau būdavo tuščia. Žaidžiant jos populiarumu ir net kartais išnaudojant sunaikintų Archatų vardus, Archontai jau pilnai manipuliavo žmonių sąmonę, pagal savo reikmes.

Vienas iš tokių pavyzdžių gali būti kad ir tokia buvusi galinga Archatų “laisvųjų mūrininkų” organizacija, kuri pavirto slapta Archontų “laisvųjų mūrininkų bendrija”. “Laisvųjų  mūrininkų” judėjimas užgimė dar Egipte. Ir pirmapradžiai jis buvo sukurtas Archatų, kaip pozityvi dvasinė žmonių bendrija. Ta-Kametas, kaip senovėje vadino Egiptą, buvo ypatinga vieta Šambalai. Bet kalba dabar ne apie tai. Duoto judėjimo iniciatoriumi buvo žmogus vardu Imhotepas (Ateinantis su Šviesa, egiptietiškai - ii-m- htp), kuris pagal rusiška terminologija ir buvo Veža (Archatas).

Imhotepas nebuvo faraonu ir šiandiena daugeliui žmonių žinomas kaip architektas, su kurio vadovavimu buvo pastatyta viena iš pirmųjų laiptuotų piramidžių. Duotoji piramidė pavadinta tuometinio faraono Džosero vardu, 2778 metais iki mūsų eros sudariusiam III dinastiją. Taip pat, Imhotepas dar buvo ne tik puikus gydytojas. Imhotepas buvo ant tiek žymi asmenybė, kad nusipelnė to, jog papasakoti apie jį daugiau.

Gimė jis arti Memfiso, tuometinės senovės Egipto sostinės. Jis buvo paprastų žmonių sūnumi, akmens meistro (mūrininko), vardu Knoferis šeimoje. Tais laikais mokyklų, kaip tokių, nebuvo. Ir vaikų mokymas vykdavo šeimoje. Kaip taisyklė, kokią specialybę turėjo tėvai, tą įsisavindavo ir jų palikuonys. Bendrai tai, profesija buvo šeimos reikalas ir persiduodavo iš kartos į kartą. Imchotepas paveldėjo iš tėvo akmens meistro (mūrininko) amatą, dar būdamas jaunas. Taip ir būtų likęs tik juo, jei jo keliai nebūtų susikirtę su Mokytoju, pagal nuopelnus įvertinusio ne tik Imhotepo protą, bet ir jo žmoniškas savybes. Imhotepui buvo 12 metų, kai jis sutiko Mokytoją ir atliko vertą tikro Žmogaus pasirinkimą savo gyvenimo kelyje.

Greitai jis tapo uoliu mokiniu, pas dvasinį Mokytoją iš Šambalos ir buvo pašvęstas į “Beliao-Dzi” mokslus. Šalia kitų mokslų, kaip pavyzdžiui, gramatikos, matematikos, fizikos, geometrijos, astronomijos, medicinos, Mokytojas pateikė jam ir pirmaprades dvasines žinias apie žmogų, tuo pačiu atskleidžiant jam ir praktiką “Lotoso žiedas”, o kada Imhotepas pradėjo savarankiškai ja užsiiminėti, su visu atsakingumu, jis buvo nustebęs tais pasikeitimais, kurie pradėjo vykti jame pačiame.

Apie “Lotoso žiedo” praktiką žinojo jau nuo gilios senovės. Ir be to, apie ją žinojo ne tik ši civilizacija. Aš jau jums pasakojau, kad ši praktika labai sena ir egzistuoja tiek, kiek ir pati žmonija žemėje. Tik laikas nuo laiko žinios apie ją pametamos, arba slepiamos žmonių mitais. Archontai juk irgi nemiega rankų susidėję.

Tokios žinios Egipte buvo duodamos žmonėms per taip vadinamą “auksinį amžių”, kada pagal tuometinių egiptiečių išsireiškimą, “žemėje valdė Dievas”. Bet Imhotepo laikais tos žinios jau dalinai buvo prarastos, apgaubtos religinio garbinimo forma. Lotosas tapo laikomas šventa gėle. Iš dalies, tai jau buvo suvedama į primityvų simbolinį garbinimą, susiejama su derlingumu laukuose, kadangi lotosas masiškai sužydėdavo išsiliejus Nilui (upei, kuri į laukus nešė juodą dumblą, dėka kurio egiptiečiai gaudavo ne vieną derlių per metus). Bet iš esmės, lotoso žiedas buvo garbinamas kaip dvasinės švaros simbolis. Kaip žmogus su švaria siela, prie kurio neprilimpa jokia šio pasaulio negerovė, taip pat ir lotosas išaugdavo iš purvo, bet visada lieka švarus ir neišsipurvinęs. Dar daugiau, tas šventas žiedelis buvo siejamas su senovės Egipto aukščiausiais dievais, tokiais kaip pavyzdžiui, Ozyriu, jo žmona, derlingumo deive Izide, jų sūnumi, šviesos dievu Goru, kuris buvo vaizduojamas sėdintis ant lotoso žiedo sosto, arba su dievu Ra, kuris buvo “pagimdytas iš lotoso”, naujai gimusi saulė, sėdinti ant lotoso ir tt. Lotosas buvo susijęs su sakraliniais simboliais, kosmogoniniais mitais (vienas iš jų pavyzdžiui, sakė apie tai, kaip iš išsiskleidusio lotoso žiedo, augančio ant kalvos, kuri savo ruožtu atsirado iš pradinio chaoso, išėjo saulės kūdikis, “apšvietęs žemę, esančią prietemoje”). Toks kūdikio, sėdinčio ant lotos žiedo, vaizdavimas vyko iki pat Romos “imperijos” epochos.

Ir nors daugelis “auksinio amžiaus” žinių buvo prarasta, o realūs to laiko įvykiai užkamufliuoti mituose, tačiau bendrai, tam laikui, kada gyveno Imhotepas, egiptiečiai tikėjo į, mūsų žodžiais tariant, “sielos” egzistavimą daugiau, nei šiuolaikiniai žmonės dabar. Pavyzdžiui, senovės egiptiečiai manė, kad šis pasaulis laikinas, kad gyvenimas keičiamas į mirtį taip pat, kaip diena keičia naktį. Ir mirtį vertino tik kaip eilinio etapo tašką, sudėtingo sielos egzistavimo sraute. Tai yra, buvo tikėjimas, sakant mūsiškai, į reinkarnacijos procesus.

Ar pas juos nebuvo žodžio siela, kad sakote mūsų žodžiais “siela”?

Pagal prasmę, pas juos buvo panašus žodis. O “siela” – tai jau vėlesnis protėvių žodis. Jų įsivaizdavime tai kažkas nemirtingo, dvasinė būtybė, kuri apdalinta kaip valia, taip ir protu. Jų įsivaizdavime tI kažkas kas be kūno. Siela taip pat traktuojama gyvybiškai būtina žmogaus būtybė, kuri tuo pačiu yra savarankiška, tai yra atskiras supratimas ir nuo kūno ir nuo dvasios. Be to, pastebėkite “siela” pas mus - moteriškos kilmės žodis, nurodantis apie savo sakralinę prasmę ir moteriško prado pirmenybę. O žodis “dvasia, dvasinis” – vyriškos. Ir derinyje su siela sudaro harmoniją.

Be to, žodis “dvasia” pas mus turi daugelį reikšmių. Tai ne kūno, kažkokia nemirtinga dvasinio pasaulio būtybė, šešėlis, vaiduoklis. Taip pat, tai ir pasivaidenimai. Dvasia, taip pat reiškia ir sielos jėgą, ryžtingumą, tvirtumą, garbingumą, didvyriškumą. Iš čia ir kilo žodis “dvasinis”, tai yra bekūnė dvasia, ne kūninis, kuris sudarytas iš sielos ir dvasios.

Bendrai tai, sielos kaip tokios supratimas yra įvairiuose tautose, įvairiais laikais ir žmogaus siela buvo vadinama įvairiai. Pavyzdžiui, pas indus ir budizme, tai skambėjo kaip “atma”. Tiksliau, sielą vadino “Atmano dalelyte” (tai yra Pasaulinės Sielos dalimi), tikruoju žmogaus “Aš”, kurį galima pasiekti tik individualiame lygyje. Pas Persus (zoroastrizme) nemirtinga žmogaus siela vardijama kaip “fravaši” (nuo avestiškos reikšmės žodžių derinio “fra-vart” – “ vykdyti pasirinkimą” ir nuo žodžio “pra-vart- ti”- “prieš egzistuoti”) tai yra, tai kas egzistuoja iki žmogaus gimimo ir nemiršta po jo mirties. Be to, minima kad fravaši, kaip sielos atvaizdas, yra moteriškos kilmės. O vaizduojama kaip sparnuotas diskas (fraroaras). Toks simbolis buvo žinomas dar pas senovės egiptiečius. Buvo skaitoma, kad kylant pas geradarį dievą Arucha-Mazda, fravaši praeidavo tris etapus – humat, hukht ir hvarest, kas verčiant iš senovės persiško reiškia “doros mintys”, “dori žodžiai”, “dori darbai”.

Graikai vardijo sielą kaip “psyche”, kas savo šaknimis irgi reiškė kvėpavimą, kaip ir pas slavus “duša” (dišat). O kvėpavimo supratimas pas juos suartinamas su vėju, sparnuotumu. Ir sielą jie pavaizdavo ne tik skrendančio paukščio vaizdu, kaip pas egiptiečius, bet ir drugeliais, kurie taip pat, kaip ir siela atitiko žodį “Psichėja”. Vėliau tas graikiškas pažymėjimas persikėlė į lotynų kalbą ir jau buvo vadinama kaip “anima”(animus).

Vadinasi lotyniškas žodis “reanimacija” reiškia ne tik “pakartotiną atgijimą”?

Visiškai teisingai. Didžiąja prasme, tai sielos bandymas grįžti. O egiptiečiai vadino sielą – “Ba”. Tiksliau, “Ba” – tai labiausiai artimas terminas sielos supratimui. Pas senovės egiptiečius “Ba” reiškė vieną iš penkių elementų, sudarančių žmogišką būtybę. Ba vaizduodavo kaip paukštį – sakalą su žmogaus galva, kuris skraidė tarp dviejų pasaulių: žemiško ir anapusinio. Ba - kaip siela, taip pat buvo laikoma visų žmonių gyvybinės jėgos įsikūnijimas, egzistuojanti ir po jų mirties. Iš esmės, tie penki elementai ir yra tikrų žinių iškreipimas. Tai ne kas kita o žmogaus struktūros charakteristikos, jo Dvasinio ir Gyvuliško prado charakteristikos.

Kaip jau sakiau, Ba senovės egiptiečiai vadino – Sielą, sudarančią Dvasinio pagrindo esmę. Ba dažnai vaizduodavo kaip sakalą su žmogau galva ir patalpinta prieš jį degančia ugnelę lėkštutėje, simbolio kokybėje, kad Ba priklauso dangui. Liaudyje gyveno sakmė, kad žvaigždės yra dieviškų Ba ugnelių sankaupos – žvaigždžių motinos Nut sielų. Žvaigždžių motinos, atsiminkite. Be to, senovės egiptiečiai savo dievus taip pat apdalindavo Ba. Pavyzdžiui, Oriono žvaigždyną vadino ne kaip kitaip, o dievo Ozyrio siela. Sotis, arba dabar vadinamas Sirijus mūsiškai, buvo siela deivės Izidės, ištikimos Ozyrio žmonos.

Pagal senovės egiptiečių tikėjimą, antrasis elementas sudarantis žmogaus būtybę – tai “Ah” arba kaip jį dar vadina “Ab”. Ah reiškia “dvasią”, “palaimintą”, “prašviesėjusį” tai yra nuo egiptietiškos leksikos pagrindo “ah” – “šviesti, spinduliuoti”. Ah buvo vertinama kaip jungianti grandis, tarp žmogaus ir spindinčia gyvybine jėga. Buvo laikoma, jog po mirties, Ah palieka kūną, kad prisijungti prie žvaigždžių. Net buvo toks išsireiškimas “Ah – į dangų, kūnas – į žemę.”

Ah buvo vaizduojamas kaip paukštis su ryškiomis plunksnomis – ibisas, kurį egiptiečiai ir vadino “ahu”, tai yra “šviečiančiu”. Be to, senovės Egipte buvo gerbiamas Totas – pažinimo dievas (o taip pat dieviškos jėgos ir sielos nešėjas), kuris buvo vaizduojamas kaip žmogus su ibiso galva. Skaitoma, kad jo žmona Sešad, užrašydavo kiekvieno žmogaus gyvenimą, ant Dangaus Medžio lapų.

Ah taip pat dar buvo traktuojamas ir kaip dvasia, kuri simbolizavo individo valią ir norą. Vėliau tą “dvasią” pradėjo asocijuoti kaip širdies “dvasią” (hati). Dėl to ir prasidėjo painiava sakmėse, kad po mirties, kada žmogus papuldavo į Ozyrio teismą, būtent jo širdis tarsi atsakanti už žmogaus reikalus, o ne Ah žmogaus (valios ir norų dvasia), pradėjo talpinti ant svarstyklių, esant Ba dalyvavimui, kur priešingybe tarnavo teisingumo, tiesos ir tvarkos deivė – Maat.

Egiptiečiai laikė Ozyrį saulės dieviškumu, kuris po savo mirties tapo aukščiausiu teisėju anapusiniame pasaulyje. Jis, pagal jų tikėjimus, sprendė tolimesnį žmogaus sielos likimą, kur ją nukreipti: į Jalu laukus, tai yra į “rojų” mūsiškai, kuris, pagal senovės egiptiečių įsivaizdavimą buvo rytiniame danguje, ar atiduoti suėdimui siaubūnui, taip sakant į “pragarą”.

Tai štai, kada įvyko tikrų žinių iškraipymai, priėjo iki tokio absurdo, jog tam ,kad sau priduoti reikšmingumo, Žyniai pradėjo teigti žmonėms štai ką: tam, kad žmogui išvengti tokio išbandymo “danguje”, pomirtiniame gyvenime ir kad žmogus nesijaudintu, jog po mirties preparuojant jo lavoną, anatomas gali netyčia sužaloti jo širdį ir bendrai atimti iš jo lavono tą organą, reikėjo pas žynius įsigyti rezervinę širdį, taip jų vadinamą širdį-vabalą, kur užrašomos magiškos formulės. Žmogaus kvailumas ant tiek gali prigalvoti, kad po to belieka juoktis, pratrinant apmaudo ašaras.

O iš tikro, viskas paprasta. Jėga, kuriai prirašomas žmogaus “valios” pavadinimas, tęsianti pirminį postūmį įvairių norų realizacijai, tik ant trisdešimt procentų priklauso nuo materijos, tai yra, nuo procesų susijusių su smegenų darbu. Kiti jos pasireiškimai daugiau susiję su  subtilia materija, pasakysime paprasčiau, su energo-informaciniu žmogaus pasauliu, tai yra, su jo aura, siela, su agato demono ir kako demono centrais smegenyse. Ta jėga, kaip rišanti grandis, turi unikalias savybes: kuo dažniau į ką nors susikoncentruoji, tuo daugiau ji sustiprina energo-informacinių struktūrų (iš kurių sudarytos mintys) performavimo potencialą į konkrečius dalykus, įvykius, ar materialaus, arba dvasinio plano, priklausomai nuo pasirinkimo. Be to, būtent dėl tų specifinių savybių ką nors kurti savo valia. Senovėje tą jėgą vadino proto balsu, “dievu, kuris tavyje”. Ir po to, kaip tik tą jėgą nevadino: ir proto sukoncentravimu, ir sąmonės buveinę, kuri sudaro visumą su liežuviu ir valios nešėju.

Valios jėgos susikoncentravimo centru nuo senovės buvo laikoma būtent saulės rezginys. Ir tai buvo susiję su dvasine praktika “Lotoso žiedas”, todėl kad būtent toje vietoje yra siela, kuri susijusi tik su subtiliomis žmogaus energo-informacinėmis struktūromis, bet ne tiesiogiai su organizmo materija. Tai štai, žmogaus susijungimo būsenos pasiekimas, jo valios (tai reiškia minčių tikslingas nukreipimas) su sielos norais, buvo laikoma dvasiniu žmogaus brandumu.

Be to, nuo seno buvo manoma, kad kokia tai prasme į valios jėgą įtakoja, mūsų žodžiais tariant, jausmai ir emocijos. Ir vėl gi, ta įtaka buvo prirašoma tai sričiai. Ir tai tiesa iš dalies. O kas liečia širdį... Juk širdis – tai centrinis organizmo siurblys, kuris pumpuoja kraują. O kraujas – tai ypatingas, dar gi labai nepaprastas skystis ir net prie visų šiuolaikiškų žinių, toli gražu dar nėra pilnai ištirtas.

Tos pagrindinės jėgos, galima sakyti energijos, kurių susijungimas ir atveda prie to skysčio materialios struktūros susidarymo, yra vienos iš pagrindinių elementų, Arimano sistemoje, paprasčiau sakant, sistemoje... na sakysime taip, kad būtų suprantamiau, “materijos programavimo” sistemoje.

Tai štai, dėl širdies... Žinios senovės Egipte buvo, bet kada visa tai pradėjo virsti religija, Žyniai specialiai jas iškreipė. Juk paprastu regėjimu nepamatysi neuronų ir rankose nepalaikysi valios jėgos. Štai žyniai ir nusprendė “Ah” reikšmę prirašyti širdžiai, tuo labiau, kad liaudyje vaikščiojo ir buvo nemažai įvairių išsireiškimų, jausmus susiejančių poetiškai su širdimi. Vis tik tai yra pilnai jaučiamas organas ir taip pat yra praktiškai kūno centre. Na ir kas iš pasauliečių pastebės tą pakeitimą? Už tai štai jis, akivaizdus materialinis įrodymas, “žmogaus valios jėgų ir norų įsikūnijimas”, kurį po žmogaus mirties, ypatingai smalsūs gali ir pamatyti, ir pačiupinėti. Taip sakant, įspūdinga akivaizdi reklama, kuri labai greitai pradėjo nešti Žyniams kolosalias pajamas. Taip ir nuėjo masinis iškreipimo kopijavimas.Toks žinių materializavimas buvo būdingas tada daugeliui tautų.

Iš penkių elementų, pagal egiptiečius, Ba – tai siela, Ah – valios ir norų jėga, o kiti?

Kitas “Ka” – elementas, kuris buvo laikomas dvasiniu žmogaus dvyniu, ta žmogaus gyvybinė jėga (“kvėpavimas”, “dvasia”), kuri duodama žmogui po gimimo ir po fizinės mirties yra mirusiojo palydovu, į pomirtinę karalystę, o po to, jį palieka. Buvo skaitoma, kad Ka gimsta ir auga kartu su žmogumi, įgyjant jo geras savybes ir trūkumus. “Ka” gali egzistuoti nepriklausomai nuo kūno, kaip pavyzdžiui, pakilti į dangų ir ten kalbėti su dievais, ar paprasčiausiai persikelti žemės paviršiuje. Ką ženklą vaizduodavo į viršų pakeltų rankų, sulenktų per alkūnes, būdu. (dažniausiai duotą ženklą talpindavo ant dvynio galvos), kas kažkiek primena hieroglifus, su reikšme “apkabinti, apglėbti”. Žmogui buvo prirašoma daugelis Ka, arba kaip juos dar vadino Kau.

Tai ir yra žmogaus astralinis kūnas. Tik senovės egiptiečiai, be to įsigudrino į Ka daugiskaitos supratimą įkišti dar ir auros apsaugines funkcijas. Bet tai ne taip svarbu. Iš esmės, daug maž traktavo tinkama kryptimi. Buvo skaitoma, kad Ba yra, gyvena Ka viduje ir turi sugebėjimą būti ir kūniniu ir bekūniu. Nors pagal struktūrą, Ba daugiau priskirdavo prie eterinės substancijos...

Dar vienas elementas, sudarantis žmogišką būtybę, buvo “Hat” – fizinis žmogaus kūnas. Žodžiu Hat, senovės egiptiečiai žymėjo ne tik žmogaus kūną, bet ir visa tai, kam būdingas irimas, puvimas...Ir pagaliau dar vienu elementu, kas formavo triadą su Ka ir Hat, buvo “Hu”.

Hu – pirmapradžiai, pas senovės egiptiečius reiškė protingą jėgą, kuri savaip veikdavo į kūną, buvo sulyginama su Ba supratimu. Vėliau tas terminas transformavosi į “ne pačią geriausią sielos dalį”, kuri gyvena dėka Hat ir Ka, miršta kartu su fiziniu kūnu, tai yra, su Hat. Sakant mūsiškai, tai ir yra Gyvuliškas pradas.

Tokios sielos dvigubos reikšmės “gėrio”, yra pilna įvairaus tikėjimo religijose. Pavyzdžiui, Indijoje pas žmones, džaidizmo religijoje, yra tokie supratimai, dživai -  tai yra sielos, dvasinio prado ir adživos – tai yra materialaus prado. Tie žmonės skaito, kad dživa visada susijusi su adživa ir ne šiaip surišta, o yra joje ir pavergta ja.

Arba štai, senovės kiniečių žmogaus supratimas. Pas juos skaitoma, kad žmoguje šalia kitų sielų, yra dvi ypatybės: Hun ir Po. Pagal jų nuomonę Siela Hun, valdo žmogaus dvasinį pradą ir susijusi su “Jan” jėgomis. Po kūno mirties, tas protingas pradas pavirsta gera dvasia “šen” ir po kiek tai laiko, išskrenda į dangų. Siela Po valdo žmogaus kūną, tai yra jo materialumą, gyvuliška būtybe ir susijusi su jėgomis “In”. Tai žemiausias jausminis pradas, kuris miršta kartu su kūnu ir lieka lavone kaip “Gui” dvasia, iki pilno jo suirimo, o po to išeina į žemę, ištirpsta. Be to, žmogaus gyvas kūnas yra vienintelis siūlas sujungiantis Hun su Po į vieną. Kūno mirtis juos išskiria. Savo laiku, pas senovės kiniečius, egzistavo masiniai pavasariniai ritualai, kuriais jie kviesdavo Hun ir Po. Tų apeigų pagrinde guli tikėjimas, kad būtent apsijungimas Hun su Po duoda gyvybę ir žinoma derlingumą.

Tai beveik tas pats, kas ir pas senovės egiptiečius, tik kitokioje interpretacijoje. Pavyzdžiui Lin, pagal senovės kiniečių tikėjimą, tai siela, esanti visose būtybėse ir daiktuose; Ci – gyvybinė jėga. Yra ir dar pas juos visų vidinių organų ir žmogaus dalių dvasios. O taip pat, kaip jau girdėjote – Šen, gera mirusio dvasia,Gui – pikta mirusio dvasia. Ta proga kinietiška sakmė.

Kažkada labai seniai, Kinijoje gyveno vienas išminčius, vardu Tang-Cia-O. Daugelį metų jis pragyveno, daug žinojo apie tai, kas darosi žemėje ir tarp žvaigždžių. Bet tarp žmonių gerbiamas todėl, kad daug žinojo apie tai, kas vyksta žmogaus viduje. Kartą atėjo pas jį mokiniai ir aptiko jį prie neįprasto darbo. Sode, prie medžio, šalia kurio Tang-Cia-O mėgo mąstyti, kasė sau duobę-kapą. Išsigando mokiniai ir pradėjo klausti, kodėl jis taip daro anksčiau savo mirties, anksčiau skirto dangaus laiko. Išminčius atsakė: “Kad visada atsiminti apie Ramybę”. Nustebo mokiniai ir paprašė Tang-Cia-O paaiškinti jo išmintingų žodžių prasmę. Ir jis papasakojo jiems sekančią istoriją: “Šiandiena aš atsisėdau šalia medžio pailsėti ir pradėjau mąstyti, apie nugyventą gyvenimą šioje žemėje. Ir iki tol įsigilinau į mąstymus, kad pamačiau, jog nuo mano sielos Hun, atsiskyrė gera dvasia Šen, o nuo mano sielos Po, atsiskyrė pikta dvasia Gui. Atsisėdo vienas prieš kitą ir užvedė kalbą.

Gui pritariančiu balsu pasiūlė Šen:

  • O gerai dar būt pagyventi.
  • Kam? – nustebo Šen. – Tik kvailys, užbaigęs savo slegiantį ir sunkų kelią, priėjęs prie namų durų, gyžta atgal, jog vėl įveikti visą šį kelią iš naujo.
  • O vis tik, gerai būt pagyventi dar kartą - pasakė Gui.
  • Kam? – pakartojo pavargęs Šen. Tam, kad kaip žiurkėnui iššokti iš lopšio ir pasislėpti kapavietėje? Ne, geriau jau greičiau baigtus šis niekingas egzistavimas.
  • Ir vis tik, gerai būt pagyventi dar kartą – pasakė atsikvėpęs dvasia Gui.
  • Paaiškink kodėl? Kad vėl pažinti, kas yra kančios, ligos ir praradimai? Juk gyvenimas – tai amžinas troškulys ir neišreiškiami žodžiais kankinimaisi.
  • Gerai būt pagyventi dar kartą – visai apsiverkė Gui.

Klausant jų, man  tapo akimirkai gaila dvasios Gui, juk jis numirs kartu su kūnu ir ištirps žemėje, negyžtamai. Ir tą akimirką aš pagalvojau: “Taip, gerai dar pagyventi” Ir tuoj pat aš tarsi prakritau į užmarštį. Gui dvasia pagriebė mane ir linksmai per tamsą nunešė į naują gyvenimą, šnibždant į ausį: “taip, taip, taip, gerai pagyventi dar kartą. Aš grąžinsiu tau jaunystę, pripildysiu džiaugsmu tavo egzistavimą, duosiu tau tokias žinias ir išmokysiu tokių amatų, meno, kad mūsų su tavimi gyvenimas pratekės tokioje prabangoje ir malonumuose.

  • O kokios kainos tu už tai pareikalausi?- aš paklausiau nepasitikėdamas. Ar tik ne sielos mano Hun?
  • O ne – sušuko laimingas Gui. – Siela Hun tavo. Dėl jos nesirūpink. Ji ir taip seks paskui tave ir tu pragyvensi savo gyvenimą be baimės ir jaudulio. Tik viena pas mane sąlyga, vienas susitarimas: aš visada eisiu vieną žingsnį pirma tavęs.

Aš pagalvojau ir nematydamas tame nieko blogo sutikau: - Gerai. Ir iš karto mes atsidūrėme tankiame miške, pačioje nepraeinamiausioje tankmėje. Dvasia Gui drąsiai nuėjo į priekį, prastumiant man duriančias šakas taip, kad aš laisvai judėjau, nė karto net nesusižeidžiau. Iš aš pagalvojau: ”Koks kvailas tas mano dvasia Gui. Tegul sau eina priekyje. Juk tai man net labai gerai. Tegul daro už mane visą juodą darbą, o aš tik mėgausiuosi gyvenimu.

Taip mes atėjome prie galingo drakono buveinės. Pirmas prie jo priėjo dvasia Gui ir tas palietęs jį savo geluonimi, tuoj pat pripildė jį jėga. Mačiau aš, kad mano dvasiai nieko blogo nepasidarė ir taip pat priėjau prie drakono. Palietė jis savo geluonimi ir mano kūną, pasidarė jis jaunu. Trenkė drakonas uodega į žemę ir atsidūrėme kartu su mumis pajaunėjusiame pasaulyje, kuris viliojo nuostabiu gėlių kvapu, kur nuostabiai čiulbėjo paukščiai. Apsidžiaugiau aš savo gyvenimo pilnumu ir nuėjau pas žmones.

Kaip žadėjo Gui, taip ir atsitiko. Apdalino jis mane savo pažinimu. Akimirksniu aš pakilau tarp žmogiško tuštumo džiaugsmo, stebinantis visus savo žiniomis, meistriškumu amatuose ir menuose. Tik viena, aš tapau pas savo dvasią Gui bevalis tarnas. Juk ką aš negalvojau, tačiau dvasios Gui mintys visada ėmė viršų manyje, o jo žodžiai išlėkdavo iš manęs pirmieji. Ir ką aš bedaryčiau, bet visų reikalų pradininku visada buvo mano pikta dvasia Gui. Taip nieko ir negalėjau nuveikti gero savo sielai Hun: nei mintimi, nei žodžiu, nei darbais. Net likti su ja vienumoje, kad įgyti patį save ir savo kelią, negalėjau. Ir nublanko tada visas pasaulis mano akyse. Nustojau aš jausti gėlių aromatą, girdėti paukščių giesmes. Supratau aš, kad apgavo pikta mano dvasia Gui, kadangi aš leidau jam eiti vieną žingsnį priekį manęs, tampant bevaliu tarnu jam ir tuo pačiu, užrakinau jo valdžioje savo sielą Hun. Graudžiai pasigailėjęs apie savo poelgį aš pravirkau. Juk tada, po medžiu, man buvo likę padaryti tik vieną žingsnį, kad mano sielai Hun įgyti Ramybę ir Harmoniją. Tą akimirką aš atsibudau ir praregėjau, pažinęs esmę. Paėmiau kastuvą ir pradėjau kasti kapą savo kūnui ir piktai dvasiai Gui, kad kas dieną, ateinant čia, iki pat savo mirties, atsiminčiau apie savo sielą Hun ir jos Didingus Ramybės namus.”

Nustebo mokiniai, jo atviru pasakojimu, o Tang-Cai-O paskelbė jiems išmintį: “ Žmogiškas kuitimasis yra bevaisis. Žmonės skuba ir kankinasi iš baimės ir pykčio, kurie pagimdyti Po. Tuo tarpu Didysis Dao yra Ramybėje. Tas, kas turi Po norų ir galvoja tik apie juos, vėl gimsta ir gimsta šiame pasaulyje dėl savo norų. Ir tik tai, kas tampa tobulas savo dvasia, laisvas nuo norų ir baimės, pažins Didžio Dao paslaptį ir amžiams paliks šį pasaulį. Išmintingas žmogus eina Aukščiausio pažinimo keliu, įsigilina į patį save ir dvasiškai išsivalo nuo savo žemiškų norų, nuo savęs per žingsnį veda jį visada siela Hun. Kadangi viskas yra sąlygota Aukščiausiojo dėsniais. Aukščiausiasis valdo visa esama ir veda visa esama į galutinę tobulybę. O tobulybė numato galutinio tikslo pasiekimą – Ramybę. Kadangi ramybė ir yra pirmapradžio dvasinio šaltinis.

Ir išreiškė Tang-Cia-O išmintingus žodžius, kurie įsiminė per daugelį amžių: “Nori įgyti Didžio Dao Ramybę, atsimink, kad bet koks gimimas veda prie mirties, tačiau tik per mirtį galima ateitį į gyvenimą”

Štai tokie supratimai buvo senovės Kinijoje apie sielą ir kitus žmogaus elementus. Jei pavyzdžiui, paimti tiurkų kalbos tautas Sibire, tuos pačius altajiečius. Jie taip pat skiria žmoguje penkis elementus: “kiormios”, kas verčiant reiškia “nematantis” – tai mirusiojo dvasia. Be to, jis galėjo būti ir “aru- kiormios” – “švarus”, o galėjo būti ir “djaman-kiormios”, tai yra “nešvarus, piktas”. Be “kiormioso” egzistuoja ir “tin” – kvėpavimas, neatskiriamas nuo žmogaus, “siur” – vaiduoklis, dvynys, kuris gali atsiskirti nuo kūno; “kut” – gyvybinė jėga, kurio vagystė atveda prie mirties. Pas tuos pačius graikus irgi egzistavo dihotopija “kūnas-siela”

“Dihotopija” – žodis suformuotas nuo graikiško “diha”, reiškiančio į “dvi dalis”, ir “tome” – “skerspjūvis”. Tai yra nuoseklus vieno dalinimas į dvi dalis, o po to, kiekvieną dalį vėl į dalis ir tt.

Tiesa, pas senovės žydus apie kūną ir sielą egzistavo įsivaizdavimas, kaip apie vieną ir nedalomą. Kažkam tai labai reikėjo primesti visai tautai tuos iškreipimus, tame nėra abejonių.

O ką, senovės žydai “nusirašė viską nuo egiptiečių” ir užmiršo nurodyti savo žinių šaltinį?

Pirmiausia, “nusirašė” ne patys žydai, kaip tauta, nes toje masėje, tais laikais, tai buvo laukinė klajoklių tauta, iš esmės, užsiimanti gyvulininkyste. “Nusirašė” žydų Žyniai, vadovaujantys judėjams ir praktiškai jau tada savo tautą išnaudojo kaip vergus. O antra, jie “nusirašė” ne tik nuo senovės egiptiečių. Todėl dabar “Naujame Testamente” turime galimybę susipažinti su įvairių senovės tautų sakmėmis, istorinių dokumentų fragmentais ir kronika, religinio-filosofinio charakterio sukurtais tekstais, tų pačių senovės egiptiečių, šumerų, akkadų, persų, senovės graikų, su kitų tautų dogmomis, susijusiomis su rytų religijomis.

O aš galvojau, kad žydai tokie protingi, jog patys atėjo iki tokio pasaulio supratimo.

Žinoma protingi – kadangi reikia būti iš tikro labai protingais žmonėmis, kad taip perdirbti senovės ir labiau išsivysčiusių civilizacijų žinias, po to pateikti jas kaip savo religiją. Ir ne šiaip sau pateikti, bet savo idėją įtvirtinti visame pasaulyje, su išskirtinėmis teisėmis tik vieninteliam jų tikėjimui, prieš visus kitus, kad įtikinti dauguma žmonijos ypatinga jų pačių reikšme, žydų tautos “išskirtinumu” tarp kitų tautų. O tai pirmiausia reiškia, žydiškų Žynių klano palikuonių, kurie dėl asmeninio pasaulinio viešpatavimo, prisidengia savo tauta kaip skydu, ypatingą reikšmingumą ir “išrinktinumą”. Tokiu skydu, į kurį per daugelį amžių lekia visi akmenys ir keiksmai, dėl nepažabojamos žydų Žynių viršunėlės veiklos, kad pasiekti savo valdžios troškimo pasaulyje tikslus. O jų tauta, deja, kaip buvo pas juos asmeninių vergų kokybėje, taip joje ir liko, nieko nuo tų “Žynių”, apart galvos skausmo, jie neturi.

Tai štai, reikia būti ne šiaip sau protingu, o labai išmintingiems žmonėms, kad dėl klastingų tikslų, taip perdaryti įvairių tautų tradicines žinias, kartais perstatant jų vidinę struktūrą, jog po to, norintys išsirinkti visame tame, pradžioje turi išmokti žydų tautos kalbą, istoriją, kultūrą. O tai reiškia, susipažinti pirmiausia, su pagrąžinta ir religijos šviesoje iš pagrindų išvalyta, žydų Žynių klano atsiradimo “istorija”, jų “didžiuliu vaidmeniu”  visai žmonijos civilizacijai.

Pavyzdžiui, kad ir paimti bent jau elementariausią, tai, ką galite lengvai rasti patys. Biblijoje (“Būties” knygoje) aprašyti pasaulio pradinės būsenos paveiksliukai, kaip vandens chaoso, kurie savo laiku buvo pasiimta iš akkadų sakmės, apie pirmapradės deivės stichiją, pasaulinio chaoso įkūnijimą – Tiamatą. O akkadiečiai pasiėmė tas legendas iš šumerų sakmės, apie salą Dilmuną, arba kaip jį vėliau pradėjo vadinti akkadiečiai – Tilmunas. Dilmunas – tai palaimos sala, pirmapradė šalis, “švari”, “šviesi”, “nenuodėminga”, nežinanti nei ligų, nei mirties. Su ja buvo susijęs vienas iš seniausių šumerų mitų, apie dievą Enki ir deivę-motiną Ninchursag. Beje, kaip tik iš tos senos legendos, iškreipiant pačią jos prasmę, dėl vertimų netikslumų ir perduodant viską savaip, žydų “išminčiai” ir sukūrė Biblijinį pasakojimą apie Adomą, uždraustą vaisių, išvijimą iš rojaus, moters sudarymą iš vyro šonkaulio. Nors šumerų legendoje viskas buvo aprašoma visiškai ne taip ir jos pagrindą sudarė būtent moteriškas pradas ir tikrai ne vyriškas... Po potvynio Dilmuno saloje buvo apgyvendintas Ziusudra, kurio vardas tiesioginiame vertime iš šumerų reiškia “radęs gyvenimą daugelio dienų”. Akadiškame variante jo vardas skambėjo “Ut- napišti”, kas jau reiškė “tas, kuris rado kvėpavimą”

O žydiškame variante tai – Nojus?

Visiškai teisingai, be to, jo vardas jau suprantamas kaip “nuraminantis” . Žydų Žyniai nurašė šią legendą iš babiloniškų mitų, tik pastatė herojams savo vardus ir žinoma įnešė kai kuriuos pakeitimus. O pati legenda buvo tokia. Pagal šumerų sakmę, Zaisudra buvo įžymaus išminčiaus sūnus ir tikinčiu dievu savo tautos valdovu. Nuo dievo-globėjo Enki  jis sužinojo apie būsimą potvynį, kurį ruošėsi pasiusti žmonėms dievai. Pagal Enki patarimą, tas žmogus pastatė didelį laivą pavadinimu “valtis, išsauganti gyvybę”, pergyveno potvynį, kuris tesėsi septynias dienas ir septynias naktis. Ir po to, kaip “žmogiškos sėklos išgelbėtojas”, gavo “gyvenimą kaip dievų” ir “amžiną kvėpavimą”. Apsigyveno kartu su savo žmona Palaimintųjų saloje Dilmun... Vėliau ši sakmė tapo Babilono legendos, apie potvynį, pagrindu. Tik pagrindinį herojų jau vadino savaip, Atrachasis (“pirmaujantis išmintyje”) ir kaip Gilgamešas (“protėvis-didvyris”).

Bendrai tai, reikia pažymėti, kad sakmė apie potvynį, taip pat kaip ir apie pasaulinį medį, panašiuose mituose buvo išmėtyta po visą pasaulį, pavyzdžiui, tokiose senovės civilizacijose kaip Indija, Kinija, tas pats Egiptas. Ir kiekviena tauta suteikdavo savo vardus pagrindiniams tų legendų personažams. Net jei paimti tą pasaulinį medį, tai šumerai jį vadino hulupu, o pas senovės babiloniečius – tiesos ir gyvybės medis. Pas egiptiečius – pažinimo medis – nuostabi sikomora, su gyvybės vaisiais. Buvo galvojama, kad kas ant jo atsidurs, tas tampa dievu. Miręs žmogus, paukščio atvaizde, buvo kviečiamas nusileisti būtent ant jo. Ten jam atsiverdavo didi paslaptis, kuri apėmė tai, kad jis pažindavo savo dievišką būtybę ir savo kilmę, nuo aukščiausio dievo. Ir bendrai, senovės Egipte buvo skaitoma, kad mirtis grąžina žmogų į tą stebuklingą šalį, iš kurios jis buvo išvytas, per savo žemiškų gyvenimų laiką.

Aš jau nekalbu kas liečia legendų apie Abeli ir Kaina, Jakova ir Isave sudarymą, susijusių su mitais dvyniais. Ir tai liečia ne tik legendas, bet ir daugelį ritualų, papročių, kuriuos senovės klajoklių tauta surinko pas įvairias kitas tautas. Kad ir paimti tą patį senovės Egiptą. Vaisingumas ten buvo skaitoma Ozyrio dovana ir aukštai vertinama visuomenėje. Egiptiečiai siekė turėti kuo didesnę šeimą, juk tais laikais buvo gana aukštas vaikų mirtingumas. Tas pats vyrų apipjaustymas, taip pat buvo praktikuojamas Egipte nuo senovės laikų, tik ne kūdikystėje, o jauname amžiuje, kai berniukams buvo nuo 6 iki 12 metų. Ir tai buvo būtinybė grynai dėl higieninių sumetimų, kadangi tie žmonės gyveno pakankamai karštame klimate. Ir ne daugiau to. Vėl gi, kad ir ta pati kiaulė pas senovės egiptiečius buvo laikoma nešvariu gyvuliu ir ją nešdavo į Šviesos karalystę. Todėl jie kiaulienos nevalgė. Ir tokių dalykų galima dar daug vardinti.

“Kodėl apie tai niekas nežino?”. Daugelis žino, ypatingai tie specialistai, kurie užsiima šiais klausimais. Tik paprasčiausiai, kai kurie “žinantys” tyli iš mandagumo, kiti – dėl priklausomumo. Tačiau, kaip sakoma, kas nori, tas prisikas iki tiesos. Informacija yra, būtų tik noro...

Pradžioje judėjų Žyniai varė savo liaudį užkariauti svetimas šalis, po to tose žemėse, jų liaudis tapdavo belaisviais labiau stipresnių. Kadangi ir taikiu metu jiems tekdavo rinktis, ieškoti patogesnių vietų gyvenimui. Tame pačiame senovės Egipte, kiek jie ten pragyveno?  O kai kurie dar ir susigiminiavo su vietiniais žmonėmis. Kad ir paimti pavyzdžiui, iš jums žinomų vardų, tą patį Abraomą, taip sakant, “vieną iš pirmųjų Testamento patriarchų”, “žydų tautos tėvą”.

Patriarchą-tėvą, vadinasi vieno iš pirmųjų judėjų Žynių klano?

Malonu kad pradedate mastyti. Deja, istorija masėms, daug savo “faktų” farširuoja pasaulinės politikos virtuvėje ir paduodama tų “virėjų” patiekale, su pagražinimais ir paskaninimais, taip sakant “visuotinai priimtų istorinių koncepcijų” formoje.

Apie Abraomą taip sako legenda. Bet legenda ir tikroji istorija – tai skirtingi dalykai. Religijos šviesoje iš Abraomo padarė “patriarchą”, “protėvį”, “tikėjimo nešėją”, net savotišku “kankiniu”. Kaip legendinę, pusiau mistinę asmenybę, kuri tarsi su pačiu dievu Jachve sudarė “amžiną testamentą”, patvirtinant, kad to “testamento” pareigų paveldėtojo teisės priklauso Abraomo palikuonims, gimusiems nuo jo žmonos Saros ir “testamento” ženklu tikintiems bus apipjaustymas visų vyriškos giminės naujagimių. Bet jeigu atmesti visą religinę skraistę ir pagražinimus, tai Abraomo vaizdinys tikinčių nuolankumui buvo sukurtas ne iš tuščios vietos.

Iš tikro XVIII amžiuje iki mūsų eros, o ne (apie XX amžių iki mūsų eros, kaip bandoma pateikti tai šiandiena), gyveno toks žmogus vardu “a-bu-ra-mu”. Tai mesapotamiškas vardas, charakteringas tiems laikams. Žydiškame variante jis skambėjo kaip “abraham”, kuris transformavosi į žinomą jums Abraomą, pridedant prie Abram sudedamą iš dviejų dalių, papildoma dėl religinių užmačių. Tai štai, Abram buvo Ur miesto, pietų Mesopotamijos (šiaurės Irako pietuose) gyventojas, tai yra vietos, kur kada tai senai egzistavo šumerų civilizacija, kol šumerų “taip ramiai ir taikiai” neužkariavo šiauriniai kaimynai – klajokliai semitai-akkadai, perimant jų kultūrą pagal save. Biblijoje tas miestas vadinamas kaip Uras Haldietiškas. Nors noriu pastebėti, kad žodis “Haldietiškas” prilipo ten tik VII amžiuje iki mūsų eros, kai tas miestas įėjo į Haldėjos karalystės sudėtį, arba kaip ją dar vadinosi naujos-babilonijos karalystę, egzistavusios nuo 626 metų iki mūsų eros, iki 536 iki mūsų eros, kol jos neužgrobė persai.

Senovės miestas Uras, įkurtas dar šumerų, buvo netoli nuo Babilono. Abram gyvenimo laikais tai buvo pagrindinis religinis centras. Tiesa,  iki šiol išsisaugojo didžiulis Uro “zikkuratas” (kultinis statinys, pastatytas, kaip nukirsta piramidė-bokštas) Tais laikais, kaip ir dabar, religija buvo tampriai susijusi su politika. Tai buvo politinių pasikeitimų laikai. Būtent tada Babilonas pradėjo didinti savo jėgą, iki tol žymiai reikšmingesnis buvo Uro miestas ir buvo vienas iš Archontų ramsčių.

Peržiūrų: 1197 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.0/1
Viso komentarų: 3
1 virku   (19.05.2014 09:04)
Na, kad žydų žyniai suklastojo naująjį testamentą, tai buvo aišku ir seniau, o kas "parašė" senąjį testamentą, kur jo ištakos?

3 virgis   (19.05.2014 16:42)
O čia ir rašoma apie Testameną ir seną, ir Naują. O sukūrė juos manau ir pačiam aišku kas, tas kam tai naudinga. O kam, manau nėra prasmės kartotis...

2 Aivanhova   (19.05.2014 09:44)
..šiek tiek į straipsnio temą:) :

"Reikia pripažinti, kad krikščionybė su Jėzaus mokymu pasielgė taip pat pasiėmė tik tai, kas jai reikalinga. Taip daro visos religijos. Ilgainiui jos ėmėsi savotiškos savo įkūrėjo mokymo c e n z ū r o s: pašalino, kas joms trukdė, ir pridėjo daugybė savo sugalvotų doktrinų, taisyklių bei praktikų, kad tik sustiprintų savo įtaką.

Fizinė ir psichinė prievarta yra labiausiai įsišaknijusi religijų tendemcija. Ir kai kokia nepaprasta būtybė, nesavanaudiška, kupina meilės ateina laisvinti žmonių, kai kurie tuoj pat iškreipia jos žinią ir ja pasinaudoja, idant žmones p a v e r g t ų dar labiau. Yra tūkstantis būdų, kaip tą padaryti. Primesti jiems tam tikrus į s i t i k i n i m u s - vienas iš jų. Ir taip d a u g i a u a r m a ž i a u visos religijos yra tapusios i ns t i t u c i j o m i s, kurios engia žmones.

Tad nederėtų krikščionims įsivaizduoti, kad jie labai pranašesni už tuos Jėzaus demaskuojamus žydus. Nes jei jis vėl ateitų, tuos pačius priekaištus išsakytų popiežiams, kardinolams, vyskupams, teologams ir kitiems, kurie daug amžių valdė Bažnyčią"..

"jie turėjo mokyti žmones, kaip rasti tikrą tikėjimą, padėti jiems įsisąmoninti, kad v i s i dvasiniai ištekliai ir turtai jau yra jų, tik reikia juos išvystyti. Tačiau užuot tai darę, religijų lyderiai tik stengėsi užgrobti dieviškuimo sferą ir skelbė: "Nėra išganymo ne Bažnyčioje". Neturiu nieko prieš, tai nebūtų taip blogai, bet su sąlyga, kad Bažnyčia rodytų pavyzdį ir teiktų pirmenybę dvasiniams principams. Tiesa ta, kad ji daro tas pačias klaidas kaip ir pasaulietinės valdžios - siekia tapti imperija ir jiems svarbiausia yra savos organizacijos reikalai. Dabar aiškiai matome, kad išoriškai Bažnyčia yra puikiai organizuotas pastatas, bet pastato viduje kiek daug dalykų yra virtę dulkėmis ir griūva!"

Iš Omraam Mikhael Aivanhov : "TIKĖJIMAS, KURIS PERKELIA KALNUS".

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gegužis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0