A. Iš esmės, tai yra buvusių žinių, apie žmogiškų praktikų ypatumus, apie savo keturių Būtybių valdymą atgarsiai?

R. Tos, taip vadinamos antgamtinės savybės, yra tarsi šalutinis efektas veiksmo, kai žmogus mokosi kontroliuoti savo Dešinę ir Kairę būtybes. Būtent tų būtybių darbas, sakysime taip, atitinkamame sąmonės režime ir pažadina pas žmogų tokius sugebėjimus. Tuose pačiuose budizmo traktatuose išliko paminėjimai, kad tie atsiradę sugebėjimai, patys sau nėra nei teigiami nei neigiami, remiasi viskas tik į pasirinkimą to, kas jais įvaldęs. Taip pat, traktate dar yra kalbama, jog Buda įspėjo vienuolius nuo įvairaus plauko pagundų tuo klausimu. Žmonėms, nepašvęstiems į tuos reikalus, pirmiausia reikia vengti tokių sugebėjimų viešos demonstracijos, kad netikinčių prote nesukelti nereikalingų nesusipratimų, sumaišties. Antra, saugotis noro pakeisti savo pagrindinį tikslą – išėjimą į Nirvaną (į Amžinybę), pakeičiant tai paprastais tuščiais žmogiškais norais: valdžios troškimu, “magiško pasaulio valdymo”, bet kokių materialių norų tenkinimu, o taip pat galimybe kontroliuoti kuo tik nori, galimybės panaudoti tas nematomas jėgas egoistiniams tikslams ir nukreipti įvykius naudinga sau vaga. Kitaip sakant, einančius dvasiniu keliu, Buda įspėjo kad reikia vengti bet kokio tų “nuostabių jėgų” panaudojimo klastingiems savo tikslams. Nes žmogus tada nusimuša nuo dvasinio kelio, neatlikęs svarbiausio tikslo šiame gyvenime – vidinio persiformavimo, susijungimo su Absoliutu, su Sielos pasauliu.

Kodėl būtent šiame klausime Buda akcentavo dėmesį? Pas Buda buvo grupė mokinių, kuri, kalbant jų kalba, įsisavino “Aukščmena”, o kalbant mūsų kalba – Geliariškumą. O tai jau yra sunkus dvasinio vystymosi kelias ir tikrai ne visiems skirtas. Vaizdžiai sakant, tai kaip ir žvalgyboje, išskirtinai imama į ją tik pagal atitinkamus gabumus, asmenines savybes ir jau turimą profesionalią patirtį. Bet apie tokią Budos grupę sužinojo ir kiti žmonės, kaip sakoma norintys, bet nedalyvaujantys. Žinias iškreipiančių mėgdžiotojų, visada ir visais laikais užteko. Reikia pažymėti ir tai, kad Budos laikais, taip pat, kaip ir dabar, daugelis žmonių buvo susidomėję magija, įvairiais mistiniais menais tik dėl savo egoistinių norų tenkinimo, nematoma valdžia žmonėms. Bet vienas reikalas yra valdyti antgamtiniais sugebėjimais savo egoistiniams tikslams ir visai kas kita, panaudoti tas savybes tarnaujant dvasiniam pasauliui. Tai štai, Buda įspėjo savo mokinius, kad praeinant vidinio persiformavimo etapus, reikia griežtai laikytis savo pagrindinio tikslo, kaip vienintelio žmogaus egzistavimo prasmės – dvasinio išsilaisvinimo, tai yra, išėjimo į Nirvaną. Priešingu apveju galima vėl įkristi į iliuzijas, klaidingai už amžina priimti tai kas laikina.

A. Taip, senovės Indijoje tokia antgamtinių sugebėjimų įgijimo tema buvo pakankamai populiari. Tai galima sakyti buvo įvairių religijų populiarinimo reklaminis-ėjimas. Visa tai yra ir senovės Indijos filosofijos današuose (mokymuose), kur kalbama apie jogų “tiesos” pažinimo metodus, tokių sugebėjimų įgijimą, per “dvasines” praktikas. Iki šiol ezoterinėse mokyklose naudojamas toks terminas kaip “šakti”, jėgų pažymėjimo kokybėje, kurios gali būti įgyjamos įvairiuose praktikos etapuose. Pavyzdžiui, Džana-šakti – jėgos susijusios su aiškiaregystės savybėmis, telepatija; Krija-šakti – su materializacija, gydoviškumu ir pakenkimo minties pagalba; Ičha-šakti – valios jėgos pasireiškimas, savivalda, vedanti prie kūno antgamtinių galimybių įgijimo, sugebėjimo atlikti astralines keliones; Mantra-šakti – jėgos susijusios su kosminiais ritmais, įtaka gamtai.

R. Visiškai teisingai. “Šakti” verčiant iš sanskrito – reiškia “galybė, jėga”. Senovės Indijos sakmėse, kaip jau sakiau, šakti minima kaip pirmapradė, dieviška, kurianti moteriško prado jėga, Visatos matuose (Adi-šakti), o dvasinėse praktikose – kaip jėgos, apdalintos Allat ir keturių žmogaus Būtybių funkcijomis. Religinėse legendose, ta kurianti jėga pateikta deivių išraiškoje, kurios yra Brachmos,Višnos ir Šivos žmonomis ,o taip pat, kiekvieno Dievo aspektu. Įdomus paminėjimas ir apie tai, kad ta jėga (šakti) dalinasi į mažesnes jėgas, pateiktos ypatingais ženklais, ant lotoso žiedlapių, kuriuose gyvena ne tik dievai, bet ir deivės. Nežinančiam žmogui tokios žinios atrodo tarsi paprasta religinė pasakiška sakmė. O štai žinančiam žmogui yra puikiai suprantama apie ką čia kalbama, kokios pateikiamos žinios apie makro kosmosą ir patį žmogų. Kaip jau aš ir sakiau, senovėje žmonės, ypatingai Rytuose, energetinę žmogaus struktūrą alegoriškai sulygindavo su lotoso žiedu, kur kiekvienas sąlyginis lapelis tai – viena iš žmogaus Būtybių, kuri turi savo ženklą, gyvena savo gyvenimą ir atsakingą už ryšį su vienokiu ar kitokiu išmatavimu. Žinant tą ženklą galima tiesiogiai kontaktuoti su ta konkrečia Būtybe.

A. Taip, daugelyje religijų yra atgarsiai apie tokias žinias, tik jas įsuko į tokį materialios filosofijos popierių, viršelį, kad nežinančiam žmogui sunku ne tik kad ką nors atskirti, bet net ką nors suprasti, kur čia yra tie likę dvasiniai grūdai, o kur materialinės priemaišos nuo žmogiško proto, arba pakeitimai nuo Gyvuliško proto... Daosizme žmogaus kūnas irgi vertinamas kaip mikro kosmosas, apgyvendintas įvairiomis dievybėmis. Tiesa, jie savaip įsivaizduoja tą procesą, kuris pagal jų supratimą susijęs su fiziniu kūnu ir jo organais. Ir vis tik, daosizmo pasekėjams rekomenduojama vesti teisingą gyvenimą, atlikti gerus poelgius, atseit tam, kad prisipratinti sau “kūno” dvasias.

R. Tas žinias daosizmas paveldėjo dar iš senovės Kinijos šamanizmo, kur egzistavo supratimas apie žmogaus sielų būvimą. Bendrai tai, visas dvasinis žmogaus kelias – tai jo vidinių suvokiamų pasikeitimų kelias, kardinaliai performuojant patį save. Kada Asmenybė pradeda savo kelią, ji dar daug ko nesupranta ir eina juo tik intuityviai. Dvasinio judėjimo procese kiekvienas susiduria su savo kliūtimis ir mokosi jas įveikti pats. Pažįstant save, žmogus pradeda suprasti įvairias nematomas savo gyvenimo puses, pastebi iki šiol nekontroliuojamą savo Būtybių veiklą, kurios jo gyvenime kūrė ne pačius geriausius įvykius. Taip asmenybė suvokia savo kančių šaknis, esmę. Kada žmogus pradeda suprasti daugiau, nei tai yra naudinga Gyvuliškam pradui, jis ignoruoja savo egoistinio egzistavimo poreikius ir įdirba įprotį, atremti jo atakas kas minutę. Toks darbas su savimi su laiku duoda atitinkamus dvasinius vaisius. Ne atsitiktinai yra sakoma, “saugoma tavo mintis veda prie laimės”.

Asmeninis pasirinkimas vaidina didelį vaidmenį žmogaus gyvenime. Mintyse visada dominuoja tai, kam Asmenybė yra neabejinga. Žmogui reikėtų dažniau atsekti situacijas savyje, apie ką jis galvoja ar savęs klausia, ką jis pasirenka čia ir dabar: šio pasaulio kančias, ar Amžinybę sau ir savo sielai? Gelbstint savo Sielą žmogus gelbsti ir pats save. Net pats ilgiausias gyvenimas labai greitai baigiasi ir baigiasi jis dažniausia netikėtai. Kiekviena jo akimirka materialiame gyvenime be gailesčio suėda laiką. Tiesa, sanskrito kalboje “ad” (pragaras) (transkripcija rusiškomis raidėmis) reiškia “ėsti, ryti, praryti” . Šis materialus pasaulis senovės žmonių buvo laikomas būtent ta vieta, ką dabartinės religijos įvardina pragaru ir vaizduoja kaip siaubūną, ryjantį žmones, jų likimus ir Sielas. Bet jeigu žmogus dieną ir naktį trokšta išgelbėti savo Sielą iš to pragaro, dirba su savimi kas dien, tai suteikia sau šansą visam laikui išeiti iš materialaus pasaulio, išeiti už pastovių persikūnijimų ir kančių  rato ribos.

Tam, kad išgelbėti savo Sielą, tuo noru reikia pastoviai gyventi. Tai turi tapti vieninteliu pagrindiniu tikslu, nepriklausomai nuo bet kokių likimo suformuotų aplinkybių. Bet kaip taisyklė, net jau atsistojęs į dvasinį kelią žmogus eina juo su didžiuliu ir sunkiu banalių, žemiškų norų nešuliu. Vingiuojant tarp įvairių pagundų jam sunku išlaikyti tą kriptį, tą vienintelį norą, einantį nuo Dvasinio prado. Todėl jo klausimai ir mintys dažniausiai liejasi tik nuo proto. Pirmuose dvasinio kelio etapuose, daugelio pagrindinė klaida yra tame, jog jie net nepastebi, kad požiūris į dvasingumą yra ne kaip į savo pagrindinį kelią, kuris, kokia tai prasme, jau yra susiklostęs pagal įpročius, atitinkamus mastymo šablonus ir tt, o kaip į savotišką papildymą savo gyvenime, kaip laisvalaikio užsiėmimą. Tai didelis skirtumas: vienas dalykas keisti save ir savo įpročius realiai ir visai kitas reikalas, nekeičiant savęs, su tų žinių pagalba šiame pasaulyje norėti įgyti reikšmingumo tarp kitų tokių pat klaidžiojančių. (Virgio trigrašis: kas kartais akivaizdžiai pastebima pas kai kuriuos šio tinklapio komentarų autorius.)

Kai žmogus apie savo dvasingumą nieko nežino, tai jis kaip ąsotis, kas diena lašas po lašo prisipildo tik piktomis mintimis, žaismingais jausmais, tuščiais ir beprasmiais norais. To pasekoje, ta susikaupusi “purvo” masė performuoja ir jo tolimesnį likimą ne į gerą žinoma. O kada žmogus tvirtai ir užtikrintai eina dvasiniu keliu, vaizdžiai sakant, jis visada seka savo minčių-lašų švarą, kuriais kas dieną pripildo savo sąmonę, skiriant joms dėmesį ir pastoviai palaikant tokį savo pasirinkimą. Taip su laiku jo sąmonė įgauna įpratimą koncentruotis tik į geras mintis ir jausmus. Asmenybė tampa tarsi jaunas žalias daigas  ryto aušroje, kuris kruopščiai surenka tuos sau gyvybiškus, kristališkai švarius rasos lašelius, maitinančius jį drėgme ir stimuliuojančius jo greitą augimą. Tai leidžia jam tapti nepriklausomu, savarankišku augalu.

Vystantis dvasiškai, žmogus pradeda suprasti matomą ir nematomą pasaulį per savo giluminius jausmus, ne iš savo  apriboto materijoje proto pozicijos, o iš dvasinio pasaulio pozicijos, intuityvių žinių, kurios apima plačiausią informacijos spektrą apie pasaulį  ir leidžia palaikyti pastovų ryšį su Siela ir yra – portalu į Dievo pasaulį. Žmogaus siekiai sekti dvasiniu keliu tampa tvirti kaip kokia akmeninė uola, kurios jau negali pajudinti jokie abejonių vėjai.

A. Taip, kasdieninė praktika padeda pažinti save ir pakoreguoti save dvasinio kelio procese. Jei pasitenkinti tik gauta teorija, tai  būtų tas pats, kas trypčioti vienoje vietoje, tik prarandant vertingą gyvenimišką laiką. Kaip sakė senovėje, skrendantis į viršų, į dvasines viršūnes, aplenkia einantį keliu. Einantis keliu, lenkia tą, kuris šliaužia pažinimo keliu. O šliaužiantis aplenkią tą, kuris iš vis stovi vietoje. Padaryti pirmą žingsnį, vadinasi pradėti judėjimą į priekį, savęs pažinime.

R. Deja, dažnai būna, kad gyvenimas prabėga labai greitai ir žmogus net nespėja suprasti dėl ko jis iš vis gimė čia, kam buvo išeikvotos jo viso jėgos ir dėmesys. Į kokias tai smulkmenas-niekniekius (tuščius norus, santykių aiškinimąsi, kovai už lyderiavimą ir tt.), būtent  į tai jis iškeitė savo vertingą gyvybinių jėgų rezervą.

Daugelis žmonių Gyvuliško prado visas atakas nurašo savo išorinėms aplinkybėms, arba kitiems žmonėms, tuo tik sustiprinant nekontroliuojamą savo Gyvuliško prado veiklą. Bet praeina laikas ir jų gyvenime žmonės, aplinkybės keičiasi, tačiau tos atakos lieka tokios pat. Kodėl? Todėl, kad visos problemos vis tik yra pačio žmogaus viduje ir niekur kitur. Kada žmogus pažįsta save, jis atsikrato ir savo dvasinių problemų. Priežastis visada ne išorėje o viduje. Pažįstant save, reikia mokytis suprasti ir tave supančius žmones, o tai reiškia, mokytis būti geru žmogumi.

Taip, kartais žmonės į daug ką nekreipia dėmesio, kol nežino. Bet tikroms žinioms pakanka tik paliesti jo galvą, o Sielai prabusti ir jis iš karto įgija Išmintį. O Išmintis pagimdo adekvatų veiksmą...

A. Auksiniai žodžiai...Aš manau daugeliui skaitytojų bus įdomu sužinoti apie aktyvius ženklus, kurie buvo masiškai išplitę Kijevo senovės Rusėje.

R. Agapitas iš Pečioros Jaroslavui Išmintingajam dalinai paaiškino aktyvių ženklų paslaptis, detaliai išaiškinus, kokius būtina pastatyti pagrindinius kultinius statinius valstybės sostinėje ir kur, o svarbiausia, kaip ir kokius išstatyti ant jų darbinius ženklus. O taip pat tai, ką reikia padaryti, kad aktyvuoti tuos ženklus, kad pagimdyti dvasinį blyksnį tarp žmonių ir apsaugoti juos nuo nematomo pasaulio negatyvių jėgų įtakos. Žinoma, Agapitas siekė savo tikslų, taip perduodant dvasinius ženklus būsimoms kartoms, visiškai skirtingai nuo žmogiškų materialių, trumpalaikių Jaroslavo tikslų. Vis tik, žmonės ir yra žmonės, nors ir dešimt kart juos įspėji apie pasekmes, vis tiek jie bando įnešti savo korektyvas į pateiktas jiems Žinias. Deja, Jaroslavas, bent jau tuo atžvilgiu irgi nebuvo išimtis iš žmogiškos giminės tarpo. Žinodamas tai kokią įtaką masėms neša atvirkštinė svastika, Jaroslavas vis tik liepė tą ženklą patalpinti į Soboro apipavidalinimą tam, kad įtvirtinti savo žemišką valdžią tada. Na ir kokia iš to vėliau nauda? Ko jis tuo savo veiksmu pasiekė? Jo gyvenimas kaip strėlė praskriejo, per tas materialaus pasaulio iliuzijas. O žmogiška silpnybė – troškimas įgyti žemiškos valdžios – po fizinio kūno mirties, tik dar labiau apsunkino ir prailgino jo subasmenybės kančių agoniją. Tokia jo žmogiška klaida iki šiol mėgaujasi Gyvuliškas protas, savo naudai aktyvuojant ištisas “šventikų” kartas ir žmonių masėje gimdo neigiamas energijas.

Bet reikia pasakyti, kad kituose dalykuose Jaroslavas iš tikro parodė pakankamą Išmintį. Kartu su vienminčių komanda jis sėkmingai realizavo tą projektą, kurio dėka Kijevo Rusė tapo ne tik klestinčia šalimi, bet ir “Šventosios Dievo Motinos Namais” (kūrybinio moteriško prado Allat). Iš esmės, dėl teisingai išstatytų pozityvių ženklų, visuomeninių kultūrinių-dorovinių vertybių propagandos, tais laikais žmonėse vis dažniau pradėjo pasireikšti geriausios dvasinės savybės. Tų laikų žmogui pasaulėžiūroje, tarnystė “Dievo Tiesai” asocijavosi su tarnyste Gėriui, aukščiausiam Dvasiniam Gėriui, Gėrio pergalei. Iš esmės, žmonės surado taikius susilietimo taškus tarp savo seno ir naujo tikėjimo, įvesto politikų ir Žynių pagalba. Todėl, po nesantaikų religiniu pagrindu, tuo periodu ir įvyko pozityvus dvasinis blyksnis, toks žmonių apsijungimas dvasiniu pagrindu, kurio anksčiau tose žemėse nebuvo.

Tai štai, tame projekte Šventosios Sofijos Soboras vaidino labai svarbų vaidmenį. To Soboro kampuose, tiksliai vienodu atstumu nuo jo, buvo pastatyta, o taip pat pažymėta atitinkamais ženklais keturi “Miesto vartai”. Nors, jei pasakyti tiksliau, tai buvo vartai į taip vadinamą Viršutinį miestą, kuris buvo Senojo Kijevo kalne, dabar centrinė Kijevo dalis.

A. Tai yra, ketveri vartai aplink Šventos Sofijos Soborą Kijeve – taigi savotiškas paverstas kryžius, kaip tipo keturių Būtybių atvaizdavimas, kur centru yra pats Soboras, kaip Siela.

R. Visiškai teisingai. Religinėje krikščionybės simbolikoje vartai – tai įėjimai, vedantys į šventyklą, iš šventyklos prie altoriaus. Prie centrinių vartų paprastai vaizduodavo Arkangelą Gabrielių ir Mergelę Mariją, o žemiau keturis Evangelistus.

Pagrindiniais Kijevo Auksiniais vartais tapo Pietiniai vartai, kurie buvo orientuoti į Afoną, laikomą tais laikais “Dievo Motinos Buveine”. Tiksliau geografiškai, jie buvo išsidėstę pietvakarinėje miesto dalyje. Šalia tų pagrindinių “Auksinių vartų” buvo pastatyta atatinkama cerkvė, skirta Arkangelui Gabrieliui ir Dievo Motinai.

A. Taip, tai yra užfiksuota ir Ipatijaus metraščiuose. Kijevas yra Arkangelo Gabrieliaus ir Dievo Motinos globoje, kas šiandiena yra sąmoningai nutylima ir nepropaguojama. Todėl šiandiena Kijevo herbe, miesto globėjo kokybėje galima stebėti tamsaus atspalvio Arkangelą Michailą, su kardu dešinėje rankoje. O apnuogintas kardas, tai buvo Kijevo kunigaikščių simbolis, kurie pastoviai vedė karus, tame tarpe ir tarpusavyje, kaip ir visi kiti tais laikais valdžią turintys.

R. Na ką gi padarysi su tais “valstybės šiuolaikniais vyrais”... Kaip buvo tada senovėje, taip viskas ir liko dabar... “kunigaikščiai ir toliau apie maža sau aiškina, kaip apie didį”. Bet ne tai svarbu. Svarbu, kad ir po šiai dienai tautoje gyva atmintis apie Arkangelą Gabrielių ir Mergelę Mariją, nežiūrint į visus žemiškus dabartinių “kunigaikščių” norus tai nutrinti.

A. Be abejo, ta liaudies atmintis keliauja iš kartos į kartą, kas negali mūsų nedžiuginti. Bet grįžkime prie istorinio rakurso. Vadinasi Kijevo “Auksiniai vartai” buvo miesto simboliu ir kurie buvo prilyginami Priekinei Būtybei, žinių apie žmogų dvasinėje interpretacijoje. Na o “šiauriniai vartai”, tai užpakalinę Būtybę matyt?

R. Visiškai teisingai. Tai štai, Jaroslavas Išmintingasis ne tik restauravo tą senovės šventyklą, bet pagal Agapito patarimą, dar kartą ją įšventino, bet jau kaip reikiant. Pirmoji Kijevo Rusės cerkvė, skirta Dievo Motinai, simbolizavo praeitį, kuri atveria kelią ateičiai. Ir ji vaidino ne ką mažesnį vaidmenį išstatant darbinius ženklus Kijeve.

Dešiniąja Būtybe senovės sostinei tapo “Vakariniai vartai”, arba kaip juos pavadino liaudyje “Žydiški vartai”. Geografiškai išdėstyti šiaurės-vakarinėje miesto dalyje. Po kelerių metų, kada susiformavo Lvovo miestas, juos pradėjo vadinti “Lvoviškais vartais”, kadangi per juos ėjo kelias iš Kijevo į Lvovą. Dabar toje vietoje Kijeve – Lvovo aikštė. Įdomu ir tai, kad su laiku, taip sakant, toje vietoje niekas nepasikeitė, taškų aktyvavimo atžvilgiu, žmonėse stimuliuojančio Gyvulišką pradą. Kaip buvo čia turgus iš senovės, taip jis ir liko, tik vadinamas dabar kitaip – “Prekybos namai”. Be to, mieste, kaip ir kituose panašaus masto stambiuose miestuose, kaupimo ir materialinių vertybių didinimo stimulas didėja ir auga kaip piktžolė, vietoje tikrai svarbių ir reikalingų stimulų – nuo Dvasinio prado.

A. Deja, tai taip. Jei pažvelgti į šiuolaikinį Kijevą, tai pirmiausia kas krenta į akis, daugybė prekybos namų, bankų ir kitų panašių įstaigų. Susidaro toks įspūdis, kad visi susirūpinę tik prekyba, vietoje realių dvasinių-kūrybinių reikalų, vertų civilizuotos visuomenės.

R. Panašūs didieji pasaulio miestai – tai žmonijos prevoliuojančio pasirinkimo akivaizdūs pavyzdžiai. Pasikartosiu, kad galimybė ištaisyti situaciją – yra visada pačių žmonių rankose. Tai štai, dar tais laikais, Agapitas patarė Jaroslavui “sustiprinti” tuos “Vakarinius vartus” dvasiniu-kultūriniu objektu, su ženklu, kuris atstatytų nematomų jėgų pusiausvyrą, kad besilankantis ten žmonėms nebūtų nukrypimo į Gyvuliško prado pusę. Ten buvo pastatyta cerkvė “Viešpaties Sretenijui”. Tai buvo simboliška. Pirmiausia, žodis “сретение” iš senovės slavų reiškia “susitikimą”, o pagal senovės slavų tikėjimą – žmogaus susitikimą su Dieviškumu jo šlovinimu. O antra, biblijietiškas siužetas “Sretenijos” buvo skirtas Dievo Motinai (Mergelei Marijai), atnešus Naujagimį Kristų į šventyklą 40 dienoje nuo gimimo. Pas stačiatikius, Sretenija švenčiama kaip tik savaitę prieš 25 vasario ir dvasiniame plane vertinama, kaip atsinaujinimas, kaip seno susitikimas su nauju.

Jei Sofijos Soboras buvo centru, “Ausiniai vartai”, sąlyginiai priekine Būtybe, Dievo motinos cerkvė – Užpakaline Būtybe, o “Vakariniai vartai” – Dešine Būtybe, tai senovės Rusės sostinės Kijevo Kairinės Būtybės simboliu buvo – taip vadinami “Liados vartai”. Jie buvo išsidėstę ten, kur dabar yra centrinė miesto aikštė – Nepriklausomybės aikštė, kurią liaudyje vadina “Maidanu”.

A. Žinote, kada aš pirmą kart išgirdau šitokią informaciją, tai buvau labai nustebusi, pagalvojus: “Įdomu, kas gi sugalvojo pernešti miesto centrą, specialiai darant akcentą būtent į Kairę būtybę?” O juk ta vieta, kaip sostinės aikštė, surenka pastoviai ištisas mases žmonių.

R. Visiškai teisingai. Ir tai buvo padaryta ne dėl nežinojimo, o kaip tik, netgi labai sąmoningai ir gerai žinant, kaip sakoma, nuo Proto, be to, nuo Gyvuliško proto. Apie tai pradėsiu viską iš eilės pasakoti. Vieta, kur dabar yra Kijeve Nepriklausomybės aikštė (Maidanas),tais dar Agapito laikais buvo pelkė ir liaudyje ją vadino ne kaip nors kitaip, o būtent Ožkų pelke. Tai štai, panašiai ten, tai yra pietų-vakarinėje miesto dalyje, kur dabar Maidane prasideda Sofijos gatvė, vedanti prie Soboro, Jaroslavas Išmintingasis pastatė “Rytinius vartus” kurie atverdavo kelią iš Kijevo į Pečioros vienuolyną (dabartinę Kijevo-Pečioros-Lavra). Istorijoje tie vartai gavo “Liados vartų” pavadinimą. Na o žodis “liad” iš senovės slavų, verčiamas kaip “nelabasis”, “nevykęs”, o “Liada” – “dykvietė”, “bruzgynai”, “tankūs krūmynai”, “dirvonas”. Tiesa, vėliau, po poros amžių, būtent per tuos “Liados vartus” po ilgos apsupties į miestą prasiveržė Hano Batijaus ordos kariauna. O kas liečia pačią tą vietą, tai ji taip ir liko “dykviete” iki pat XIX amžiaus, kol mums jau gerai žinomi “laisvieji mūrininkai”, neįneša savo naštą į slavų dvasinio paveldo naikinimą, kol ten nepradėjo inicijuoti Miesto dūmos pastato statybą, būtent toje “nelaboje” vietoje.

A. Taip jau... gera ta “Nepriklausomybė” – Ožkų pelkėje. Tokio miesto centrinę aikštę padaryti tokioje negeroje vietoje?  Tik iš tolo, nieko nežinatiems “Laisvieji mūrininkai” atrodo “savi”, liaudžiai geradariai, o protu – visada svetimi atėjūnai.

R. Todėl jie ir užtveria priėjimą prie žinių liaudžiai, daro viską, kad tik žmonės nesidomėtu savo tikra dvasine istorija, nuo jų slepia akivaizdžius faktus savo melu. Pažvelgus į jų atributiką, viskas matosi ir tampa aišku: vien kalavijai, strėlės, lankai, kirviai ir kiti laisvųjų mūrininkų simboliai. Pakanka pasidomėti istorija ir galima atsekti, kaip buvo naikinama net tos mažytės tikrų žinių salelės, tie ženklinimo tipo statiniai, kurie, pavyzdžiui buvo pastatyti Kijevo Rusėje Agpito laikais, aktyvuojant pozityvius darbinius ženklus žmonėms. Kad ir tas pats Šventos Sofijos Soboras, restauruotas XVII-XVIII amžiuje, “baroko” stiliuje, po kurio mažai kas originalaus išliko, kas liečia erdvės-geometriją. O apie baroko jau kalbėjom....

Na o apie keturis Kijevo vartus aš iš vis tyliu. Kai tik laisvieji mūrininkai pradėjo finansuoti Kijevo politikus, pasinaudojant bet kokia priedanga, prasidėjo masinis ženklų tipo architektūros naikinimas. Seniai žinomas laisvųjų mūrininkų metodas: pradžioje sunaikinti originalą ir po to pakišti savo niekingą “kopiją”. Taip kad šiandiena galime stebėti tik “išsigimėliškas šventyklų kopijas”, paminklo nuo laisvųjų mūrininkų “Liados vartus”, kurie tame pačiame XIX amžiuje praktiškai buvo sunaikinti, kai statė Miesto Dūmos pastatą. Tik užsiminimai metraščiuose telikę, kad kažkada tai buvo “Vakariniai vartai”, kad Kijevo mieste stovėjo pirmoji akmeninė cerkvė Dievo Motinai. Štai jums ir sakmė, kaip dvasinės žinios padeda išsivystyti vieniems žmonėms ir siutina, nervina kitus, kaip vieni pasiaukodami sukuria dvasinius perlus savo palikuonims ir kaip kiti bando užnešti, užteplioti ant jų savo išsigimėlišką “barokko”.

A. Nuostabu. Gaunasi kad net tos pačios krikščionybės architektūroje yra užfiksuotos pagrindinės žinios, kvadratinė, keturių lapelių struktūra su centru, cilindrinė centrinė patalpa, viso pastato piramidinė struktūra. Paskutinioji gali būti apvainikuota ir piramidiniu špiliu arba kupolais, kaip svogunėliais. Juk visa tai atitinka žmogaus energetinei konstrukcijai, jo sielos išlaisvinimo keliui: keturios būtybės ir centras – Siela, asmeninė erdvė, piramidinė struktūra, transformacijos iš kvadrato į apskritimą, ar šešiakampį (kubo simbolį) architektūriniai simboliai. O jau kaip vaizdžiai parodoma, kad krikščionybės religijoje būtent kūrybinė moteriško prado jėga vykdo pagrindinę palydovo rolę einant iš žmonių pasaulio į dvasinį. Tai eina per pagrindinius moteriškus vaizdinius krikščionybėje – Mergelę Mariją, Mariją Magdalinietę... žmonės išskiria tuos personažus, bet esmė tai viena ir ta pati – Dieviška meilė, Dievo Gimdyvė – tai, kas per Meilę grąžina žmoguje bendravimą su Dievu, per Sielą atstato su Juo buvusį ryšį. Būtent dvasinė meilės ir kūrybos jėga, Dievo Gimdyvės (Dievo Motinos) yra vykdomoji, kurianti jėga nuo Dievo. Mergelė Marija dažnai vaizduojama su lotosu, tiksliau su lelija rankose, kaip dvasinės švaros simboliu. Ją vaizduoja kojomis besiremiančią į drakoną – žmogaus Gyvulišką pradą. Žinant žmogaus konstrukciją ir dvasines žinias, praktikas, visa tai įgauna visiškai kitokią prasmę.

Mergelę Marija vadina “dvasiškai atgaivinančia jėga”, “tikrų žinių įsikūnijimu”. Dar vadina “Dievo Išmintimi” – “visa ko menininke”, “Kūrimo Motina”, apie kurią biblijoje pasakyta, kad “Ji yra Dievo jėgos alsavimas, Jo šlovės tikras prasiliejimas”, “Ji amžinos šviesos atspindys ir švarus Dievo veikimo veidrodis”. “Ji viena, bet gali viską ir esanti pati savyje, viską atnaujina...” Mergelės Marijos dvasinę jėgą sulygina su “Dangaus vartais”, vardija kaip “Dievybės nešiotoja”, “Pasaulio siela”, “Dievo verslu”, “Lotoso įsikūnijimu”.

R. Kažkada tai Jėzus pasakė Marijai: “ Palaiminta tu, Marija, kadangi ne kūniškumas ir ne kraujas atvėrė tai tau ką pasakei man, bet Tėvas Mano, esantis Danguje. Ir Aš sakau tau – tu esi Magdala bažnyčios mano ir jokie pragaro vartai neįveiks jos”. “Ir duosiu tau aš raktus nuo Dangaus Karalystės, o ką suriši žemėje, tas bus surišta ir danguje; ir ką leisi sau žemėje, tas bus leista ir danguje”.

A. Taip, aš šita atsimenu, kad tie “Raktai nuo Dangaus Karalystės” tai yra tai, ką šiandiena vadina Graaliu, o “Jėzaus bažnyčios Magdala”, tai pagrindinis “Tikėjimo stulpas”, atrama ant kurios iki šiol laikosi Tikrasis Jėzaus Mokymas...

R. Ir eina iš Marijos reali dvasinė pagalba žmonėms, jų sielų išgelbėjimui. Aš jau pasakojau, jog senovės Rusijoje Dievo Motinos atvaizdas buvo labiausiai garbinamas.

A. Yra tokia ikona vadinama “Oranta” jos pusiaujyje aiškiai matosi pavaizduotas pusmėnulis, su rageliais į viršų, taip pat pavaizduotos pakeltos rankos į viršų, o ant krūtinės išskirtas ratas, kuriame yra naujagimis Kristus, tarsi motinos įsčiose. Tai yra, ši ikona su joje užšifruotu Allat Ra ženklu?

R. Na žinau, tap vadinama “Знамение” ikona, kitose šalyse dar vadinama “Dievo Motina”, “Didžioji Panagija”, “Pantonasa”, “Platitera”. Mažai kas žino, jog žodis “Знамение” senovės rusų kalboje, reiškė “Знамя” – “ženklas”. Liaudyje taip pat vadinamas išsigelbėjimo ženklas. Tame viso to esmė. Kiek slaptų ir akivaizdžių stebuklų įvyko tos ikonos įtakos dėka. Ji ant tiek tapo populiari liaudyje, kad ją pradėjo vaizduoti ne tik ant šventyklų sienų. Ženklas tas tapo visiem prieinamu. Jis buvo išplatintas per įvairius varinius liejinius, ikonas-kvadrifolijas, relikvijas, kurios buvo ant krūtinės senovėje pas daugelį.

Populiari ji ir šiandiena pas Stačiatikius. Slavai ir Baltijos jūros šalių tautos galima sakyti buvo paskutiniosios indoeuropietiškos tautos, kurios ilgai ilgai priešinosi krikščionybės simbolikos įvedimui į savo tradicinius tikėjimus. Jei Iranietiškos kalbos tautose krikščionybė pradėjo daryti savo įtaką jau nuo VI amžiaus, vokiškoms tautoms – nuo VIII amžiaus, tai slavų tautoms  X-XI amžiui. Tame tarpe ir tais ženklais, kurie nešė negatyvų poveikį.

Bet dėka savalaikio Agapito įsikišimo į šį procesą, Kijevo Rusėje buvo aktyvuoti būtent pozityvūs simboliai ir ženklai, daugelis iš kurių (“Allat Ra” , “Allat”, rombai, apskritimai, lygiašoniai kryžiai) buvo gerai žinomi ir iki krikščionybės. Iš esmės, Agapitas tik atnaujino prarastas žinias, tame tarpe ir apie keturias žmogaus būtybes, apie dvasinį žmogaus išsilaisvinimą. Žinoma, jog tai buvo padaryta paslapčia, bet vis tik padaryta. Todėl būtent pozityvių ženklų poveikis Agapito dėka, lėmė tolimesnę tų tautų dvasinę ateitį.

Kas liečia “Orantos” ikoną. Tai nebuvo tik vienintelė tokia ikona pasaulyje, vaizduojanti Dievo Motiną, kur buvo patalpinti tokie simboliai ir ženklai.

A. Tai tiesa. Pakanka pažvelgti į stebukladarę Ostrobramos ikoną, Dievo Motinos. Ji yra Vilniaus mieste Lietuvoje (Virgio trigrašis: Aušros vartų) ir šiandiena pakankamai populiari Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, be to, yra garbinama kaip katalikų, taip ir stačiatikių.

(Virgio trigrašis: krenta į akis ir tai, jog menininkas, kuris tai atliko, neabejotinai turėjo pirmapradžių žinių apie Visatos sandarą, ką pateikė sekančioms kartos, pavaizdavęs karūnoje 12 šešiakampių žvaigždžių, o 12x6 = 72 Visatos išmatavimai)

R. Daugelis tokių Mergelės Marijos atvaizdų su pusmėnuliu, rageliais į viršų, pradėjo atsirasti įvairiose vakarų šalyse būtent Tamplierių ordino atsiradimo ir klestėjimo laikais (XII-XIII amžius). Bendrai tai, reikėtu pažymėti, jog su tokia simbolika, vaizduojančia dievišką moterišką pradą, prieš tai vaizdavo ir deives kitose kultūrose. Pavyzdžiui, Irano deivė Ardvisura,(verčiant iš senovės avestiško “Ardvi - galingoji, nepriekaištingoji”) – vandens ir derlingumo deivė, šventoje “Avestos” knygoje kuriai skirtas atskiras himnas “Ardvisur-Jašt”. Na o pirmapradė žodžio Ardvi reikšmė - pasaulinių vandenų šaltinis, tekančio iš dieviškos Šviesos karalystės ir duodančio pradžią visai gyvybei (Allat jėgos prototipas)

Ardvisura Anahita

Arba kitas pavyzdys, susijęs su senovės Egipto deive Izide, kurios gerbimo kultas senovėje buvo gana plačiai paplitęs kaip Rytuose, taip ir Vakaruose, Mažojoje Azijoje, Sirijoje, Graikijoje, Italijoje, Galijoje, kitose šalyse.

A. Taip, net elinizmo laikais Izidės kultas buvo populiarus. Ją liaudžiai pateikdavo kaip moteriško prado, derlingumo, jūros kelionių deivę. Ir pirmiausia, kas traukia dėmesį, tai jos galvos apdaras. Allat Ra ženklas.

R. Senovės traktavime jos vardas reiškia perėjimo būseną, tai, kas sujungia su kita sfera. Tiesa, elinizmo epochoje, šventos simbolikos traktavimas, tos pačios kryžinės-kupolinės šventyklos, kaip jau ir sakiau, daugumoje yra pasiimta iš Rytų religinių supratimų. Pavyzdžiui, aš jau minėjau apie graikišką žodį “apsida”, reiškiantį cilindrinę patalpą, po centriniu didžiuoju kupolu, arba bokštu kryžinėje-kupolinėje šventykloje. Simbolinė apsido reikšmė graikų pasiimta iš Senovės Egipto deivės – Izidės reikšmės ir vieno iš jos atributų – egiptietiško kryžiaus anh, kas reiškė “gyvenimą amžiną”, “gyvybės raktas”, nemirtingumo simbolis.

Apsida (nuo senovės graikų “α ψίς – "lankas, kilpa, skliautas”, “tai kas sujungia”) – taip graikai vadino bet kokią apvalią formą: diską, kamuolį, cilindrą, dangaus skliautą.

A. Taip, daugelis įvairių religinių Žynių buvo priversti susitaikyti su tokiu masiniu populiarumu “svetimos deivės” savo “bandose”. Jiems buvo sunku nugalėti tą populiarumą liaudyje.

R. Žinoma. Žyniai su tuo ne tik kovojo, bet ir stengėsi vadovauti tokiems judėjimas, bent jau pasiimti iš jų kokias nors apeigas, tų kultų elementus, epitetus savo “vietinėms” deivėms, kad pakelti jų patrauklumą, o tai reiškia padidinti savo pajamas. Tačiau, kartu su visais tais “pasiskolinimais”, dalinai kopijavosi ir pagrindinės žinios. Tikrieji gi pašvęstieji, turintys žinias apie ženklus ir simbolius, suprasdavo tokio populiarumo liaudyje priežastis. Todėl jie patys padėjo tokiam teigiamų ženklų platinimo procesui, tam panaudojant bet kokias lėšas ir galimybes, tame tarpe ir įamžinant visa tai monumentalioje architektūroje, kad perduoti tas žinias sekančioms kartoms. O vėliau paprasčiausiai visa tai išsiliejo į įvairių tautų tradicijas, dažniausiai be esmės supratimo. Žmonės pamėgdžiojo, vadovaujantis bendra, paviršutiniška filosofija, praeitų kartų patirtimi architektūros mene.

Dėmesingam žmogui pakanka pažvelgti į šventų statinių architektūrą, pastatytą kaip senovėje taip ir dabartiniais laikais, priklausančias skirtingoms religijoms. Ir jis pamatys, jog visose jose atvaizduoti vieni ir tie patys dvasiniai simboliai. Dažniausiai tokie statiniai yra kvadratinės formos (reiškiančios viską kas žemiška, žmogiška) pereinant į sferinę, (dangišką, dvasinę), kas reiškia dvasinį augimą, žmogaus konstrukcijos performavimą, architektūriniai sprendimai. Iš esmės, tai keturių žmogaus Būtybių sąjunga, jų vieningumo pasiekimas, esant sielos viršenybei ir jos paskesniam išsivadavimui. O paskutinysis faktorius, dvasinėje architektūroje išreiškiamas kubu ir simboliniu jo aštuonių viršūnių pavaizdavimu (dažniausiai, kaip aštuoniakampę žvaigždę). Vėliau kubo prototipą pradėjo vaizduoti kaip aštuoniakampį, ko dėka bokšto, kvadratas susijungdavo su kupolo ratu, kaip galutinės transformacijos simboliu, vaizduojant kokybinį žmogaus persiformavimą ir jo išėjimą į dvasinę sferą.

Tas pats liečia ir senovės meną. Pavyzdžiui musulmonų mečetes, o taip pat knygas, žmonių aprangas, stalo indų ornamentika. Jų pagrinde – kvadratai, apskritimai, trikampiai, žvaigždės, daugialapės gėlės, persipynimai, panašūs lotosui ir jo stiebeliui. Pastebėsiu, kad vienais iš labiausiai paplitusių simbolių yra aštuoniaspindulinė, penkiaspindulinė ir šešiaspindulinė žvaigždės. O bendrai tai, islamiškos religijos pasaulėžiūroje geometrinė ornamentika simbolizuoja vienybės, harmonijos, tvarkos idėją, kaip pagal jų tikėjimą, egzistuoja Visata, sukurta vieno Dievo, viso esamo kūrėjo – Allacho.

Kažkada tai tie simboliai tarnavo kaip žinių perdavimas, o šiandiena daugeliui žmonių yra paprasčiausiai kaip susimastymo objektai, kaip ir tos pačios mandalos indusams. Tiesa, pradžioje, Budos pavaizdavimui, taip pat buvo naudojama tik simboliai ir ženklai, kaip ir ankstyvojoje krikščionybėje Kristaus pavaizdavimui. Ir tik žymiai vėliau, sukuriant religinius institutus, pavyzdžiui, kad ir tą patį budizmą, įvyko Budos personifikacija dievybės kokybėje. Kaip aš ir sakiau, ženklai ir simboliai ornamentikoje – tai labai sena tradicija žinių perdavime, kuri egzistavo Rytuose dar iki islamiškų laikų. Tokie arabų-klajoklių ornamentai buvo skaitomi kaip suprantamos daugeliui knygos.

A. Kaip žinoma, pagrindine šventa vieta pas musulmonus yra Mekka – kur gimė Muchamedas. Dar iki islamiškų laikų ši vieta buvo pagrindiniu religiniu centru visam Aravijos pusiasaliui. Kas įdomiausia, kad Kabba verčiant iš arabiško reiškia kūbą. Na o jei turėti omenyje, jog kubas pastatytas ant kampo, nuo senovės yra vertingas kaip dvasinis simbolis, nurodantis į transformaciją, persiformuojant žmogui į Dvasinę būtybę, įdomi gaunasi istorija.

Pagal geometriją, kubas – tai teisingas šešiabriaunis, sudarytas iš 12 briaunų, 8 viršūnių (kur į kiekvieną sueina po tris briaunas) ir 6 kraštinių sienų, kurios yra kvadratais. Na o 72 skaičių gali būti pateikiamas ir kaip 12 kart po 6.

Po to, kai Mekkoje pagrindine religija tapo islamas,o pagrindine mečete tapo Masdžid al Haram, kur yra senovės šventenybė Kaaba ir šalia nedidelis pastatas Makab al Ibrachim, kurį puošia Allat ženklas.

R. Allat ženklas kaip tik ir yra tas simbolis, reiškiantis dvasinį išsilaisvinimą – vienintelio žmogaus dvasinio persiformavimo galimybė, atverianti kelią į amžinybę, kurioje jis ir tegali būti saugus nuo šito materialaus pasaulio.

A. Na o žmonės to nemato, jų dėmesys daugiau sukoncentruotas išoriniam. Bet esmė ne tame. Pagal islamo religiją, Kaaba Mekoje yra laikoma “Dievo namais”, pasaulėdaros centru, puse į kurią turi būti nukreipta bet kurio musulmono malda. Tikintiems sakoma, kad bent kartą jie turi apsilankyti Mekkoje, atlikti visą eilę ceremonijų, tame tarpe ir septynis kart apeiti apie Kaaba, kaip dieviškos tvarkos simbolį, paklusnumui vienam centrui.

O jei tai sulyginti su Žiniomis, tai reikalas čia visai ne išoriniame nuolankume. Juk žmogaus energetinė projekcija septintame išmatavime primena kubą, pastatytą ant vieno iš kampų. Kubas su pažymėtu vienu iš kampų – tai dvasinių žinių perdavimo simbolinis, o septyni ratai aplink – tai septynių išmatavimų pasiekimas.

R. Visiškai teisingai. Įvairių religijų šventose apeigose dažnai turi vietos koks nors veiksmas kartojamas septynis kartus, kaip simbolis pakeliui pas Dievą pasiekti septintą išmatavimą dar šiame gyvenime. Pas musulmonus tai susiję su tuo, kad pagal jų tikėjimą Allacho sostas yra rojuje, septintame danguje. Yra toks islamo ezoterinis judėjimas – sufizmas, kuris turėjo didelę įtaką religinei dogmatikai, filosofijai, literatūrai, etikai, poezijai. Tiesa, sufijų rubajų stiliuje rašė ir įžymus Rytų mokslininkas, poetas Omaras Chajamas. Tai štai, sufizme dvasinis pažinimas, kelias pas Dievą – tai septyni dvasiniai laiptai savęs tobulinimo kelyje – stabili dvasinė būsena, kurią pasiekia sufijus kiekvienoje stadijoje; “stotelė”- tarikatas – verčiant iš arabų “pozicija”. Kelias pas Dievą, į kalną, aprašomas kaip simbolinis perkirtimas taip vadinamų “Septynių Papėdžių”.

A. Taip, pas tas sufijų simbolines “Septynias Papėdes”, gan poetiški pavadinimai. Pirmoji – paieškos papėdė, kur žmogus atsisveikina su visais savo žemiškais reikalais. Antroje – Meilės papėdėje, jis bando surasti Dievą, kaip vienintelį Mylimą. Trečioje – Intuityvaus žinojimo papėdėje, sufijus tik pradeda pažinti Dievą, priima Tiesos šviesą. Ketvirtoje – Pasiskirstymo papėdėje, ieškantis Dievo galutinai turi atsikratyti su savo priklausomybėmis ir norais. Penktoje – Apsijungimo papėdėje – suvokti pasaulio Vienybę. Šeštoje – Grožėjimosi papėdėje, prajausti Dieviškos Meilės okeaną. Septintoje – Mirties papėdėje, vyksta žmogiškojo “aš”, egocentrizmo praradimas ir ieškančiojo sielos susiliejimas su Dievu, pagal sufijų supratimą. Būsena, kada pas žmogų dingsta “aš” ir žmoguje lieka tik viena tikra švari būtybė, sufijai vadina “fana” (“nebūtis”), panašumai su budizmo Nirvana.

R. Teisingai tokie jų laiptelių, pakeliui pas Dievą, asociaciniai supratimai. Budizme taip pat yra šeši nuoseklūs laiptai tobulėjimui, vedantys prie prašviesėjimo ir išsilaisvinimo, Nirvanos pasiekimo. Jie vadinami “paramitais”, kas verčiant iš sanskrito reiškia “perkėlos”, “išsigelbėjimo priemone”, “tai ko dėka pasiekiamas kitas krantas” (Nirvana).