Sensėjus iš Šambalos 30 - 12 Октября 2014 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:46
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Spalis » 12 » Sensėjus iš Šambalos 30
18:30
Sensėjus iš Šambalos 30

R. Šiandiena žmonėms yra būdinga iš paprasto padaryti sudėtinga...

A. Taip ir yra...Bet net ir tokiu atveju, žmogui, kuris globaliai supranta apie ką eina kalba, nesudarys didelių sunkumų nupūsti visus tuos laiko užneštus pelus ir suprasti pagrindinę esmę, žinoma, jei jis valdo pirmapradėmis Žiniomis iš švaraus šaltinio. Paprasčiausiai, visuomenėje yra  šiandiena prarasta pirmapradė informacija. Nuo čia ir prasideda visos šiuolaikinės žmonijos civilizacijos bėdos. O tokios Žinios, kaip čia pateiktos, daugumoje ir atskleidžia tų pirmapradžių Žinių esmę. Aš galvoju, kad ir šiuolaikiniam žmogui bus įdomu sužinoti apie patį save, apie savo Būtybes, apie Sielą, apie tai kokią reikšmę visais laikais tam suteikdavo žmonės.

R. Tos žinios šiandiena iš tikro paverstos iš paprastų į sudėtingas, pilnai užmaskuotos įvairiomis išorinėmis religinėmis apeigomis, ritualais, kreipimais į keturias gamtos stichijas, į keturias pasaulio dalis, mistines dvasias, į žvėrių-padėjėjų atvaizdus, susijusius su žmogumi, kurių charakteristikose, kaip tik ir pastebimos žinių apie žmogaus Būtybes likučiai.

Tokios sakralinės žinios apie žmogaus Būtybes yra užslėptos daugelio Šiaurė, Europos, Sibiro, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Afrikos slaptuose simboliuose. Detaliau ir plačiau apie visa tai žinojo tie, kurie saugojo vienos ar kitos tautos šventas, dvasines žinias ir valdė nematomo pasaulio pažinimo technika, tai yra: įvairūs šamanai, magai, religiniai Žyniai ir tt. Pavyzdžiui, šamanų mitologijoje (pas šiaurės-azijietiškų tautų šamanus, tame tarpe, ir pas buriatus, mongolus, altajiečius), tampriai persipinančiai su įvairia ritualine apeigų praktika, išliko sekantys supratimai, kaip pavyzdžiui, šamano nevienareišmės prigimties matymas: tai yra asocijuojant save pusiau žmogumi, pusiau paukščiu, arba briedžio, meškos, stumbro būtybės vietoje. Taip pat yra išlikę užsiminimai ir apie šamanų zoomorfinius dvynius, o pagrindinį iš jų įvardija kaip “motina-žvėris”, tai yra, visų žvėrių motina.

A. “Motina-žvėris? Įdomu, o iš kur kilo toks pavadinimas?

R. Pirmiausia, pagal Šiaurės Sibiro tautų mitologiją (pavyzdžiui, pas Tunguskos, Uralo, Obės ir Jenisiejaus upių baseinų gyventojus, aivenkus), Visata visada pateikiama moteriško prado išraiškoje, kaip Didžia Pasaulio Motina, Viso kas gyva Gimdyve, Visatos Šeimininke ir visų žvėrių Motina. Buvo manoma, jog atliekantys savo astralines keliones į aukštesnį dangaus pasaulį, taip vadinami baltieji šamanai, kad įgauti savo magiškų jėgų pilnumą, praeidavo “Visatos pasaulių visus kelius”, bet pagrindinę savo galios dalį įgaudavo tik nuo tų dangaus valdovių.  Taip jie apsirūpindavo kuriančia jėga iš aukščiau, arba kalbant jau mūsiškai,  šiuolaikiškai - Allat jėga, kurią jiems ir suteikdavo pasaulio dangaus Valdovė.

O antra, anksčiau sakralinėmis nematomo pasaulio žiniomis, pagrinde valdė moterys, kadangi pagal savo prigimtį, būtent jos žymiai subtiliau, intuityviai jautė nematomą pasaulį. Su moterimi, moterišku pradu yra susijusi kūrimo, kaip naujos gyvybės gimimo paslaptis. Kitaip tariant, sakralines žinias sekančioms kartoms senovėje daugumoje perduodavo būtent šamanės moterys, o ne šamanai vyrai. Tokių šamaniškų praktikų metu, keičiant sąmonės būseną, būtent moterys buvo laikomos stipresnėmis toje srityje, o ne vyrai. Mokslininkai šiandiena jau rado nemažai tokių laidojimo vietų, kuriose buvo palaidotos moterys su visais, taip vadinamais šamaniškais instrumentais, praktikų atributais. Yra žinoma daug moteriškių, merginų akmeninių skulptūrų, su palaidais plaukais, taip vadinama “trečia akimi” kaktos srityje, taip pat, su atitinkamais  sakraliniais ženklais, liudijančiais apie tų laikų žmonių sakralias žinias. Paimkime bent jau keturių tūkstančių metų senumo radinius Rusijoje, Sibire, Lenos, Jenisiejaus baseino ir pačio seniausio pasaulyje ežero – Baikalo pakrantėje esančių angarų ar ant olų išpieštas įvairias piktogramas.

 Kalnų Altajaus Petroglifai (Koš-agatos rajonas Altajaus respublika, Rusija)

 

Na ir trečia, žmogaus Siela, kurią visada protėviai siejo su aukščiausiais pasauliais, kaip taisyklė buvo vadinama “motinišku” aspektu. Tose pačiose šiaurės tautose, pavyzdžiui pas jakutus, iki šiol išliko įdomūs užsiminimai apie visa tai, ką čia kalbame. Gilioje senovėje jų protėviai mastė taip, jog jei žmogus normaliai gyventų ir mastytų nuo pat gimimo, tai jame turi būti gautos sielos – kut, sudedamosios: motiniška siela (jie-kut), gyvybinė ir psichinė jėga (siur), žemiška siela (buor-kut), orinė siela (salgin-kut). Buvo manoma, jog po žmogaus mirties, ta motininė siela ir psichinė jėga (siur) grįžta ten, iš kur atėjo - pas savo kūrėjus, o štai žemiška siela, kartu su kūno palaikais, eina į žemę, taip vadinama orinė siela ištirpsta, išnyksta ore. Kiekviena iš tų sielų šamanų apeigose ir tikėjime įgauna ypatingą auklėjimą ir ypatingą įsikūnijimą.

A. Nuostabu, bet tuo pačiu ir gaila, apmaudu, kad į tokius etnologinius, archeologinius tyrinėjimus, tokius nustatytus faktus mažai kas atkreipia dėmesį. Juk tuose archeologiniuose radiniuose yra išsaugotos tos pačios pirmapradės žinios, kas dalinai yra šiai dienai išplatintose religijose, bei tikėjimuose.

R. Pavyzdžiui, Uralo kalnų papėdėse, arba pas Permės šamanus, galima aptikti ritualinius apdarus, aprėdus su labiausiai paplitusiomis kompozicijų schemomis, tokiomis kaip: paukščiai (Priekinė Būtybė), driežai (užpakalinė Būtybė), beveik vienodos prigimties dvi mistinės būtybės, (šoninės Būtybės), o per vidurį visada yra pats šamanas. Be to, ant driežo korpuso piešė septynias žuvis, tame tarpe bandant pabrėžti ryšį su vandens stichija, kitais išmatavimais. Nuostabu čia ir tai, kad  stovinčius ant driežo vaizdavo tik suaugusius, pilnai subrendusius žmones, tai yra vaizdavo tik tuos, kurie jau turėjo kokią tai praeitį. Kaip taisyklė, toje schemoje šamano šonuose išdėstydavo tas mūsų minėtas dvi mistines Būtybes. Vienais atvejais, tai būdavo aiškus nurodymas į Dešinę ir Kairę Būtybes, tam panaudojant tradicinius elementus, reiškiančius Gyvulišką pradą – dvigubas kanopas (o jau žymiai vėliau šonines būtybes pradėjo vaizduoti, kaip žvėris, arba žmones ginkluotais peiliais, kirviais, ar strėlėmis rankose.) Kitais atvejais pagal funkcijas, buvo atvaizduojama visiškai priešingai – kaip dangiškos pasaulio valdovės, turinčios savyje moteriško prado elementus ir briedės (šventas, gerbiamas gyvūnas). Buvo manoma, kad būtent jų jėga padeda šamanui persinešti į kitus išmatavimus, tame tarpe ir aukščiausius. Kartais ant tų atvaizdų patalpindavo ir Allat simbolį, (pusmėnulį, su rageliais į viršų formoje) manant, jog taip šamanas papildomai padidina savo jėgą. Vėliau, dėl noro pavergti tas būtybes savo valdžiai, taip sakant, naudojant tai dėl žemiškų tikslų, tie supratimai pradėta maišyti šamanams, ką ir galima atsekti pagal esančius atvaizdus įvairių archeologinių artefaktų paviršiuje.

Sagė (Permės, Pečioros šamanų).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Panašias žinias, apie penkis žmogaus elementus, galima aptikti ir kitose pasaulio dalyse. Jie yra aptinkami ir įvairiose religijose ir tikėjimuose. Netgi tokioje sinkretinėje (nuo graikiško žodžio synkresis – suauginimas, synkretismos – sujungimas, šiuo atveju skirtingų religijų sujungimas į vieną sistemą) religijoje, kaip yra vudu religija. Masinių informacijos priemonių dėka, ta religija šiandiena yra išreklamuota po visą pasaulį daugiau savo negatyvioje reikšmėje, todėl daugumas jos atstovų asocijuojasi su juodaisiais magais ir burtininkais.

Vudu atsirado Haičio saloje (kuri yra Karibų jūroje, skiriančioje Šiaurės ir Pietų Amerikas) tarp jos gyventojų, kurių protėviai buvo išeiviai iš Vakarų Afrikos tautų, per prievartą suvežtų į tą salą, kaip vergai. Tai štai, pagal Haiti salos gyventojų sakralines žinias, dvasinės žmogaus būtybės architektūra, sudaryta iš penkių komponenčių: fizinio kūno (tai žinių, apie Dešinę būtybę, atgarsis); to kūno dvasios, padovanotos didžios Gyvatės Damalo (tai žinių, apie Kairę būtybę, interpretuotas atgarsis); ypatingo kanalo, kuris suriša žmogų su žvaigžde danguje (tai žinių, apie Užpakalinę būtybę atgarsis); “Didelio gero angelo”, kas jų supratime reiškia gyvybinę jėgą, ( tai žinių, apie Priekinę būtybę, atgarsis); “mažojo gerojo angelo” Sielos, (tai žinių apie žmogaus Centrą atgarsis). Be to, pačiomis svarbiausiomis dalimis yra laikoma būtent tie du “angelai” ir būtent dėl jų daugiausiai pergyvena tos religijos tikintieji. Net paprasta mirtis tiems žmonėms nėra tokia baisi, kaip ateities perspektyva, prarasti savo Sielą, arba tapti klaidžiojančia dvasia, tapti bevaliu zombiu, vykdančiu kokio nors burtininko įsakymus, dėl tų juodųjų burtininkų veiklos. Juk pagal tokį tikėjimą, buvo manoma, jog jei burtininkui pavyksta pačiupti į nelaisvę žmogaus taip vadinamą “Didijį gerąjį angelą”, tai jis tuo pačiu atima iš to žmogaus gyvybinę jėgą ir tas pamažu užgesta, nudžiūsta kaip gėlė be vandens. Tiesa, dar verta pridurti dėl gyvybinė jėgos praradimo galimybės, jog tai yra žinių, apie Kandukų veiklą praeityje ir dabartyje išlikę atgarsiai.

Vudu religijoje taip pat yra ir tradiciniai dievybių personažai, būdingi afrikiečių mitologijai, tokie pavyzdžiui kaip Legba. Jis reiškia Rytus ir Saule, laikomas tarpininku tarp mirtingųjų ir dvasių pasaulių,Vartų Sargu į anapusinį pasaulį, kurių dėka ir vyksta bendravimas tarp žmonių ir dvasių. Vienas iš jo vardų – Sankirtos Šeimininkas. Pagal dagomėjų mitologiją, Legba yra Mavu-Liza, tai yra dievų pantiono galvos, apie kuriuos jau minėjau anksčiau, septintuoju sūnumi.

A. Taip, dar prisimenu, kada pasakojote apie 72 išmatavimus, apie spiralę ir dagomėjų mistinę gyvatę Aido-Hvedo, kuri kaip to dievo (Mavu-Liza) tarnas, nešiojo jį savo nasruose, pasaulio kūrimo akto metu?

R. Taip. Tame mite yra minima, kad vienintelis Legba žino Mavu ir savo brolių kalbas, nes kiekvienam iš jų aukščiausias dievas davė savo ypatingą kalbą. Legba praneša Mavu apie viską, kas vyksta jo šešių brolių “karalystėje”.

A. Kitaip sakant, tai nurodo apie šešis išmatavimus, į informacines struktūras, tarpusavio išmatavimų sąveiką, apie keturių būtybių vientisumą, kai žmogus pažįsta aukščiausius išmatavimus?

R. Visiškai teisingai. Kada vykdomas ritualas ar apeiga, susijusi su tos religijos vienokio ar kitokio dievo kvietimu, vedantysis ant žemės miltais ar grūdais piešia individualų simbolį (veve) dievą, į kurį kreipiamasi. To pasekoje iki mūsų dienų ir išsisaugojo įvairūs simboliai, kuriose yra užfiksuotos žinios, tame tarpe ir apie keturias žmogaus būtybes, nors šiuolaikiniai šios religijos garbintojai tai jau traktuoja visiškai kitaip, savaip.

”Legba”simbolio schema

Deja, tokioms Žinioms jau seniai pakeistas akcentas, nuo dvasinės sudedamosios į vartotojišką poreikį. Tai liečia ne tik šią konkrečią religiją, bet ir visas kitas religijas taip pat. Vaizdžiai sakant, žmonėms kažkada tai buvo duota atraminė lazda (Žinios), kad besiremdamas į ją žmogus galėtų nueiti iki savo dvasinio tobulėjimo viršūnių. Tačiau pasinaudoti tuo, dirbti su savimi dvasiškai, keisti save – žymiai sunkiau, nei lepinti savo protą tik materialaus pasaulio saldžiomis iliuzijomis. Žmogiškas tingėjimas ir išdidus protas tokią dvasinės atramos lazdą pavertė tik pagalbiniu instrumentu, kad galėtų sau įsirengti patogią laikiną ir trumpalaikę buveinę-žeminę, savo kelią į Amžinybę pakeičiant, “materialiu akmeniu”, kurio esmė kaip ir viskas kas materialu – tik palaikai, dulkės. Kitaip sakant, žmonės pabandė egoistiškai perdaryti pirmaprades Žinias savo laikinoms žemiškoms reikmėms, visiškai nesirūpinant tais, kurie ateis jau po jų. Ir vis tik, dėka to, kad savo laiku tos Žinios buvo išplatintos tarp įvairių pasaulio tautų, gyvenančių įvairiuose kontinentuose, šiandiena jų atgarsius, likučius galima rasti įvairiuose Žemės kampeliuose.

Užsiminimai apie keturias būtybes, su centru – Siela, yra ir Azijoje, o konkrečiai, senovės Kinijos mitologijose. Toks surenkamas, sudedamas supratimas kaip “U di”, reiškia penkis mistinius personažus, iš kurių kiekvienas turi savo atitinkamus padėjėjus. Tas terminas senovės kiniečių buvo naudojamas kaip “penkių stichijų abstrakti dvasia”. “U di” minimas senovinėje knygoje “Čžou li” (“Či-žau apeigų knygoje). Skirtingi senovės autoriai-filosofai savaip šifravo “U di” supratimą: kai kas rašė, jog tai yra “penkios dievybės”, kai kas, kad – “penki imperatoriai”, kai kas, kad – “didingųjų penketukas”. Tas supratimas bet kokiu atveju buvo prilyginamas penkių krypčių simboliui (keturios pasaulio pusės ir centras).

Tie simboliai ant tiek buvo svarbūs senovės Kinijos apeigose ir tradicijose, kad jų atvaizdus praktiškai galima buvo pamatyti visur: emblemose, vėliavose, mene ir architektūroje (tame tarpe ir antkapių bareljefe). Be to, jie buvo išdėstyti ypatinga tvarka, susijusia su vienokiu ar kitokiu ritualu. Pavyzdžiui, kariaunos žygiavimo metu, vėliavos, kiekviena iš kurių buvo pažymėta vienu iš “penkių krypčių” simboliu, buvo nešamos atitinkama tvarka. Kariaunos priekyje, Pirminės būtybės kokybėje, nešdavo vėliavą su joje pavaizduotu “Čužu nao” (“raudonas paukštis”) – pietų simbolis, pas kiniečius laikoma garbinga pasaulio kryptimi. Užpakalyje, Užpakalinės Būtybės kokybėje, nešdavo vėliavą su “Siuan u” pavaizdavimu (vėžlys, apsuktas gyvate) – šiaurės simbolis. Kairėje, Kairinės būtybės kokybėje, nešė vėliavą su “Cin lun” pavaizdavimu (“žaliasis drakonas”) – Rytų simbolis. Iš dešinės, Dešininės būtybės kokybėje, nešė vėliavą su “Bai chu” pavaizdavimu (“baltasis tigras”) – Vakarų simbolis. Bet žinančiam žmogui pakanka tik pažvelgti į tuos simbolius, kad suprasti, apie ką iš tikro eina kalba, įskaitant duotos tautos  savitus ypatumus.

A. Iš tikro tas, kuris nustatė tokias tradicijas, žinojo žymiai daugiau apie nematomą supantį žmogų subtilų pasaulį...  Na o penktuoju valdovu, tų keturių pasaulio pusių centru, ar nebuvo  kartais pats Chuan-di (“geltonasis valdovas”)?

R. Visiškai teisingai. Chuan-di, arba dvasia, vardu Chan-šu-niu (“prarijęs šerdį”) Jo dvasios įsikūnijimas yra vienaragis cilinis – centro simbolis.

Chuan-di reiškia ne tik “geltoną valdovą”, bet ir “spindintis (išleidžiantis šviesą) valdovas”. Tas centro simbolis buvo laikomas faktiškai aukščiausia dangaus dievybe. Jį vaizdavo su keturiomis akimis, arba keturveidžiu. Tos tradicijos prasidėjo dar nuo senovės kiniečių šamanų, kurie per savo apeigas užsidėdavo keturakę kaukę. Kodėl būtent keturakę kaukę? Pirmiausia, tai yra susiję su keturiomis žmogaus Būtybėmis. O antra, atliekant atitinkamas meditacines technikas, žmogus gauna visa apimančias žinias iš matomo ir nematomo pasaulio: visko aplink matymas vienu metu, o kartais ir kituose išmatavimuose. Tokios galimybės, įprastiniame trimačiame pasaulyje yra nepasiekiamos paprastai žmogiškai regai. Bet pakanka žmogui pakeisti savo sąmonės būseną ir nusitrina visos ribos jo vidiniai regai.

Taigi, centro simboliu pas kiniečius buvo vienaragis (cilin). Aprašymuose jį mini kaip “nuostabus žvėris”. Kada jis eina žeme, tai nenulenks nė vienos žolelės, nesutraiškys net skruzdėlės. Jis gali net skraidyti ar vaikščioti vandens paviršiumi tarsi žeme, yra meilės ir humaniškumo žmogui simboliu, Vienio simboliu. Tiesa, senovės tekstuose vienaragius dažnai minėdavo lygiai taip pat, kaip ir elnius, tiksliau, kaip jų savotišką vedlį. Tai sakmių apie dangiškus elnius atgarsiai, kurie buvo ir kitų tautų šamanų mituose. Sakmėse egzistuoja tos mistinės būtybės įvairiapusis aprašymas, kai atitinkamos jo kūno dalys  sulyginamos su kokių tai kitų gyvūnų kūno dalimis. Bet visa tai yra tik charakteristika, nurodanti apie keturias žmogaus būtybes, kuriomis yra apsuptas duotasis žmogaus centras. Pavyzdžiui, yra minima, jog kaklas pas jį, kaip pas vilką, uodega, kaip pas bulių, kanopos, kaip arklio. Vilkas – tradicinis Kairės būtybės simbolis, bulius – Dešinės būtybės. Arklys mitologiniuose atvaizduose asocijavosi su judėjimu laike ir ne laike, judėjimu per išmatavimus, pasaulius, su būtybe, nešančia ką nors, nešančia dievišką raitelį. “Arklio kanopos”  simboliškai čia nurodė ne tik į Užpakalinės būtybės funkcijas, bet ir į šonines būtybes (Gyvulišką pradą). Kurios, esant atitinkamai jų kontrolei ir perjungiant sąmonę, vykdė aktyvių padėjėjų rolę, susiejančios žmogų su kitais išmatavimais ir pasauliais. Manoma, jog cilinis yra Jėgų “In” ir “Jan” susijungimas (ci – vyriškas pradas, o lin – moteriškas). Daosizmo sakmėse minima, kad ant baltų vienaragių jodinėja nemirtingieji. Visa tai Žinių, kurias užkamufliavo mitais, vaizdingas sulyginimas. Konkrečiai čia yra kalbama apie žmogaus nematomą sudedamają, jo dvasinę sudedamąją, nematomo pasaulio pažinimo realias galimybes.

Priekinės būtybės simboliu buvo pietų valdovas Či-di, kurio įsikūnijimu buvo laikomas Čžu-niao, kas reiškia – “raudonasis paukštis” tas nuostabus paukštis yra moteriško prado įsikūnijimas. (Virgio trigrašis: paukštis-feniksas) Jis buvo laikomas dangaus valdovo pasiuntiniu, sulyginamas su vėjo dievybe, susiejamas su saulės simboliu, meilės žmogui įkūnijimu. Pagal legendą, gyvena jis “tobulų žmonių Rytinėje karalystėje”.

Užpakalinės būtybės simboliu buvo valdovas chei-di (“juodasis valdovas”), tai yra dvasia, vardu Se-g –an- czi, kar reiškia, “harmonijos ir šviesos užrašas”. O dabar atsiminkite apie Užpakalinės būtybės funkcijas: ji yra informacijos saugotoja, atsakinga už tuneliavimą. Šiaurės valdovas buvo susijęs su vandens stichija, įdomu, kad dvasios Chei-di įsikūnijimu buvo laikomas vėžlys, apsuktas gyvate,(Siuan–u). Tas simbolis tapo tabu.

Reikia pažymėti, kad vėžlys, kaip ir gyvatė, taip pat užima ypatingą vietą kiniečių mitologijoje. Jis susijęs su mitais apie Visatą ir Žemę (kaip apie materialų pasaulį). Buvo manoma, kad vėžlys savyje apima visą Visatą. Vėžlio forma, su kupolo formos šarvu asociatyviai susiejama su senovės Kinijos pasaulėdara – su apvaliu dangumi, o apatinį plokštų šarvą – su plokščia kvadratine žeme. Kitaip sakant, sakraliniais ženklais - apskritimo (dangaus pasaulio) ir kvadrato - (žemiško, materialaus pasaulio), kuriuos žinojo senovėje, dar anksčiau iki šio asociatyvaus atvaizdo atsiradimo.

Visiškai ne atsitiktinai, verčiant iš kiniečių kalbos, “Siuan-u” reiškia “tamsus karingumas”. Reikalas čia tame, kad viršutinis vėžlio šarvas (dangaus pasaulis), taip pat, kaip ir apatinis plokščias šarvas (žemiškas pasaulis) asocijavosi su šarvais (“u”-“karingumas”) o siuan spalva – juoda su raudonu atspalviu. Paskutinioji kaip tik asocijuojasi su nematomu pasauliu. Iš esmės, toks senovinis vėžlio apsukto gyvate atvaizdas reiškė kovą nematomame pasaulyje tarp jėgų, dangaus Allat (išpūstas viršutinis vėžlio šarvas - karapaksas) ir materialaus pasaulio jėgomis Gyvuliško proto išraiškoje (plokščias apatinis šarvas – plastronas). Ir visa tai vyksta vieningoje Visatoje, turinčiai spiralinę struktūrą (gyvatės žiedai, apsupantys vėžlį). Todėl, ne atsitiktinai Kinijos mitologijoje atsirado personažas, kurį vadino Siuan-u –“Tamsusis karys”, turintis atitinkamą emblemą. Dažniausiai jį vaizdavo nuostabiu veidu, plaukais, krentančiais ant pečių, su juodu chalatu ir diržu, padabintu nefritu, su kardu rankose, stovintį basą ant vėžlio, apsukto gyvate. Kiekvienas tokio vaizdinio elementas tarnauja vienokių ar kitokių atitinkamų dvasinių žinių simboliu. Būtent paskutinįjį – dvasines žinias ir tarnystę Dvasinio pasaulio Valiai, sulygino su kovingumu. Tą karį liaudies tradicijose gerbė kaip dievybę, išvarančią piktas dvasias.

A. Šiandiena žmonės nesupranta senovinio išsireiškimo “tikras kovingumas” prasmės. O juk tikras kovingumas žmogui – tai visiškai nereiškia jo agresijos, neapykantos, ar pykčio pasireiškimo matomame pasaulyje. Tikras kovingumas –  tai tvirtumo pasireiškimas Kario kovoje su savo Gyvulišku pradu arba Gyvulišku protu, tai kovos nematomame pasaulyje charakteristika, kas sakmėse yra įvardijama kaip kova tarp Šviesos ir Tamsos.

R. Visiškai teisingai, kaip yra sakoma, blogas tas karys, kuris netobulėja savo kovoje... Tai štai, grįžtant prie mūsų temos. Dešinės būtybės užslėptu simboliu senovės Kinijos mitologijoje yra Vakarų valdovas Bai-di (“baltasis valdovas”, tai yra dvasia, vardu Čižao-ciziui, kas reiškia “kviečiantis ir atstumiantis”). Jo dvasios įsikūnijimas laikomas Bai-hu (“baltasis tigras”) – žvėris kuris įvaro baimės bet kokiai nešvarai, Vakarų globėjas. Tiesa, baltąjį tigrą (Dešinės būtybės simbolį) ir žaliąjį drakoną (Kairės būtybės simbolį) viduramžių Kinijoje piešė ant vartų daosizmo šventyklose, kaip jų Sargybinius. Poroje jie ir buvo gerbiami kaip – Durų Sargai. Įskaitant ir tai, kad Dešinė ir Kairė būtybės, taip pat atlieka ir emocijų bei minčių nuo Gyvuliško prado aktyvintojo vaidmenį, Sargų funkcija ir saugomos jų “durys” tyrėjo sakralinę reikšmę. O tai reiškė: kad nenugalėjęs savyje tuos du durų Sargus, žmogus niekada negalės įeiti į dvasinį pasaulį.

Na ir pagaliau užslėptas Kairės būtybės simbolis buvo Rytų valdovas Can-di (“žaliasis valdovas”), tai yra dvasia vardu Lin-vei-jan (stebuklingas, galingas, žiūrintis į viršų). O šios dvasios įsikūnijimas buvo Cin-lun (“žaliasis drakonas”). Žaliojo drakono vaizdavimas kartu su kitais trimis pasaulio kraštų simboliais yra ant daugelio antkapių bareljefų, pastatų skirtų laidojimui sienų. Smalsumą sukelia dar ir tai, jog turinčiuose užkeikimo charakterį ir gerą prasmę liaudiškuose paveiksluose galima sutikti žaliąjį drakoną kaip turtų, dievo padėjėjo kokybėje. Be to, drakonas vaizduojamas barstantis visiems turtus ir pripildantis savotišką “gėrybių ragą” (ypatingą “vazą, surenkančią brangenybes”). Turtų dievą, kurį vaizdavo visada sėdintį ant drakono, arba ant tigro, ypatingai garbino prekeiviai ir įvairūs pirkliai. Kaip taisyklė, liaudies paveiksluose pagrindinis turtų dievo atributas buvo drakonas, susijęs su pinigais. Vėl gi, jei visą šia informaciją sulyginti su Kairės būtybės žinomomis charakteristikomis (gudrumas, puikybė, apgaulė, slaptas valdžios troškimas) tai iliuzijų rūkai prasisklaido ir pasimato visiškai kitokia tokios kinietiškos sakmės apie drakonus prasmė.

Reiktų pažymėti dar ir tai, jog Senovės Kinijoje žaliasis drakonas buvo gana plačiai žinomas. Kaip šiandiena pasakytų,  tai buvo plačiai išreklamuotas personažas. Žmonėms jis buvo pateikiamas kaip pavasario, kaip gerų permainų, Rytų simbolis. Bet tai jau yra akivaizdus simbolio esmės supratimų pakeitimas, asociatyvus susiliejimas su gentyse populiariais, labiau senesniais atvaizdais mitologijoje, sujungiantį savyje keturis paukščius, (vėliau žmogiškus veidus) ir gyvatės. Senovės Kinijoje mitologijoje pateiktas pavyzdžiui, archaiškoje moteriškoje dievybėje Motinos-Progimdyvės Niu-vai (moteris, minkštai šliuožianti į kitą pasaulį kaip vanduo; turinčią ryšį su žemišku ir nežemišku pasauliu) atvaizde. Legendose ją vadino visko kas esama, visų daiktų ir žmonių kūrėja. Be to, pagal tas kiniečių sakmes, pirmiausia ji sukūrė būtent mergaitę, žiūrint į savo pačios atspindį vandenyje, o jau tik po to daugelį kitų mirtingųjų personažų – vyrų ir moterų. Apjungus juos, ji taip privertė juos toliau tęsti giminę patiems, uždėjo vaikų auklėjimo pareigas.Tai dievybei buvo priskiriamas svarbiausias kūrėjiškos jėgos vaidmuo Pietų-Rytų Kinijos kosmogonijoje. Manoma, kad tai valdo antgamtiniais sugebėjimais ir per vieną dieną gali atlikti 70 persikūnijimų. Tai tik žinių, apie 72 išmatavimus, apie tai, kad dievybė kuria iš 72-o ir pirmo išmatavimo ir tie išmatavimai įtakoja į visus likusius 70 išmatavimus, likęs atgarsis. Ją dažnai susiedavo su pergale prieš juodąjį drakoną (nešvaros įsikūnijimo simbolį), su kosminės pusiausvyros atstatymu, kuris sutriko po katastrofos, apgriuvus keturioms žemės riboms.

Dar daugiau, būtent tai moteriškai dievybei buvo būdinga melsvai žalia spalva. Įvairių tautų mitologijose tai sulyginama su vandens stichija ir moterišku kosminiu pradu. Tai ypatinga spalva, nurodanti į atitinkamus pasiekimus dvasinėse praktikose.

Moteris-progimdyvė Niu-vai dažnai buvo vaizduojama poroje su panašia į ją dievybe Fu-si, su žmogaus kūnu ir gyvatės uodega vietoje kojų. Be to, jų kūnai persipina. Žmonės, kurie nevaldo sakralinėmis žiniomis, tokį persipynimą traktavo kaip sutuoktinių artumą. O iš tikro, ypatingai senoviniuose atvaizduose, panašus dievybių personažų pavaizdavimas, aiškiai nurodo į žinių apie pasaulio struktūras perdavimą, o taip pat, apie įvairius meditacinius instrumentus, naudojamus žmogaus tam, kad pasiekti aukščiausią dvasinę būseną. Jų simbolika dažnai buvo susijusi su apskritimu ir kvadratu.

Progimdyviai Niu-vai ir Fu-si ( mūsų eros VII amžiaus piešinys ant šilko, artefaktas aptiktas 1928 metais) Kūnai susisukę  savo galūnėmis būtent tris su puse karto. Tai atspindi Visatos spiralinę struktūrą, o taip pat atitinkamą meditacinę techniką, kad žmogus pasiektų vieną iš tobulumo lygių, tai yra – dvasinį atsibudimą. Tris su puse karto pakeliant “Kundalini Gyvatę” nuo stuburo pagrindo, prie “Tūkstančialapio” čakrano. Aplink tas dievybes pavaizduoti 72 įvairios formos burbuliukai, pažymintys Visatos 72 išmatavimus. 71 mažytis burbuliukas ir vienas 72 didelis, išsidėstęs tarp gyvatiškų uodegų - didžiausio ir sudėtingiausio pagal vidinę sandarą išmatavimo. Tarp progimdyvių veidų išsidėstę keturi išmatavimai, tai nurodo į pagrindinius žmogui išmatavimus, (trimatę erdvę ir laiką, kur gimsta ir gyvena dvasinė Asmenybė, atliekanti savo pasirinkimą), o taip pat, keturios pagrindinės žmonių būtybės, susijusios su kitais išmatavimais. Virš dievybių galvų yra ratas, kuriame yra paukščio letenėlė su nageliais, nurodančias į ryšį su išskirtinai kitokia aplinka – dangišku (dvasiniu) pasauliu.

Fu-si- kaip civilizacijos, kultūros pagrindų kūrėjas, kurį pagal legendą laikė net broliu, o vėliau ir Niu-vai vyru, taip pat sujungė savyje keturis paukščius ir gyvates. Nors dar anksčiau, esantis atitinkamų epų didvyriu, jis  vaizduojamas būtent paukščių išraiškoje ir buvo garbinamas kaip Rytų dievybė. Tiesa, jo vardas reiškia, “surengęs pasalą aukojantiems gyvuliams”. Apie Fu-si liko užsiminimai, kaip apie pirmąjį hieroglifų sudarinėtoją. Tik žymiai vėliau jį pradėjo sieti su “drakonų atvaizdais”,  legendose susiejant tai su mėnulio drakonu.

Yra ir dar vienas įdomus momentas. Senovės kiniečių mitologijai buvo būdinga įvairūs kosmologiniai mitai, tame tarpe ir apie tobulo, sutvarkyto pasaulio sukūrimą, dėka dieviško moteriško prado (Allat jėga). Bet koks yra dabar pagrindinis šių dienų pasaulėdaros kinietiško supratimo akcentas? Šiuolaikinis pasaulis žino, kad kiniečių mitologijos ir filosofijos pagrinde visada yra “IN-JAN” principas, tai yra mitas apie pasaulio, kaip dviejų pradų kovos atsiradimą. Kitaip sakant, šiuolaikinės kartos jau nebežino pirmapradės mitologijos prasmės, kur buvo nurodoma apie pasaulio užgimimo pradžią nuo dvasinės jėgos, jo sutvarkymą moterišku Dievišku pradu. Šiandiena filosofijos pagrindai pas kiniečius iš karto prasideda nuo pasaulio dualumo idėjos, dviejų priešingų pradų vienybės ir kovos principo, tai yra, iškart prasideda nuo materialaus pasaulio pasireiškimo etapo, nuo Gyvuliško proto jėgų ir jų kovos su kūrybinėmis dvasinėmis jėgomis, tai yra, nuo kovos su dvasiniu pradu etapo.

Klausimas, kodėl per visą pasaulį šiandiena yra išpopuliarintas būtent šis mitas ir įtvirtinamas būtent šis pastovios kovos principas? Aš manau, kad protingiems, dar mastantiems žmonės nesudarys jokių sunkumų ir patiems atsakyti į tokį klausimą, tuo labiau, gavus bazines dvasines žinias.

Tai štai, drakono Cin-lun atsiradimas mitologijoje ir pasaulyje jau yra pateikiamas ne kaip kitaip, o tik kaip laimingą paskirtį turintis. Žaliasis drakonas populiarinamas kaip gėris, atnešantis neribotus žemiškus turtus, prasme. Vėliavas su jo atvaizdu, kartais nešdavo būtent kariaunos priekyje, o vėliavą su baltojo tigro atvaizdu, atitinkamai nešama tik gale. Tačiau, jei pasekti tokio "nesusipratimo"  kilmės šaknis, tai jos mus atves prie senovinės okultinės bendrijos, su jums jau žinomu pavadinimu “Žaliasis drakonas”, kuri nuo seno egzistuoja Kinijos teritorijoje ir tveria slaptus, ne visiškai gerus dalykus po visą pasaulį. (Virgio trigrašis: galima atsiminti Adolfo Hitlerio ir visų kitų nacių patarėjus “Tibeto vienuolius, žaliomis pirštinėmis”, priklausančius būtent šiai slaptai bendrijai ir kurios bijojo, net pats Hitleris).

A. Taip, apie juos aš paminėjau knygoje “Sensėjus IV” kai aprašiau mažai žinomus faktus, apie įvykius ir žmones, išprovokavusius antrąjį pasaulinį karą. Ir iš tikro viskas tampa matoma, tiems kas žino tiesą, bent jau dalį jos.

R. Besąlygiškai taip. Prie to paties, apie įvairius karinius žygius. Ypatingą simboliką, ženklus, aktyvuojančius agresiją masėse, nuo seno žinojo ir naudojo įvairūs senovės Žyniai bei valdovai (politikai), panaudojant juos kariniuose žygiuose, vaizduojant juos vėliavose ir ant skydų. Paimkime pavyzdžiui, kad ir Asirijos karalystę, kurią šiandieniniai istorikai vadina pirmąja žinoma pasauline valstybe, pagrįsta krauju ir užkariavimais.

A. Deja taip, pas mus istoriją rašo diktuojant Archontams: akcentuojant joje ne dvasinius žmonių pasiekimus, o būtent tokias pirmąsias bendrijas, kurios paremtos tik agresija, svetimų žemių užkariavimu ir tt. Čia galima paminėti ir senovės Romos imperiją, plačiai populiarinama pasaulyje.

R. Bet juk pačių žmonių rankose pakeisti tokią situaciją bet kada... Tai štai, kokie buvo iš tikro Asirijos kariuomenės koviniai ženklai? Iš esmės, tai kreivas kryžius rate, su vertikaliu skersiniu ir dviem gyvuliais per kraštus, arba lankininkais, nukreipusiais strėles į vieną iš šoninių pusių. Kitaip sakant, tai  buvo ženklai ir simboliai aktyvuojantys žmoguje jo šonines būtybes.

 Simboliai aktyvuojantys šonines būtybes

  Asirijos kariuomenės koviniai ženklai

Konstantino Didžiojo monograma

A. Nuostabu, kaip žmonės nemato tai, kas yra taip akivaizdu? Juk po Konstantino Didžiojo valdymo, tas agresijos ženklas (Konstantino monograma), kuris nuo senovės buvo naudojamas tik karuose, pradėtas taikyti ir religijose. Dabar jis yra išplatintas daugelyje pasaulio miestų, jį mato daugelis žmonių. Juk tai savotiškas nematomas subtilus karas, be oficialaus karo paskelbimo. Kažkas apie tą ženklą aiškiai žinojo žymiai daugiau, kada jį pripiršo Konstantinui, kaip naujos valstybinės religijos simbolį, tais laikais įtakingiausioje valstybėje.

R. Deja taip jau yra. Kada daugelis žmonių eina į tos religinės konfesijos šventyklas, praktiškai jie net nepastebi kokie ženklai ir simboliai juos ten supa ir kokiu būtent tikslu jie ten išdėstyti. Tačiau žmogus vienareikšmiškai jaučia jų darbą ir poveikį pagal savo būseną. Įskaitant tai, kad tikros tų ženklų reikšmės niekas žmonėms niekada neatveria ir neatvers, natūralu, kad žmogus net nebandys išsiaiškinti priežasčių dėl tokios savo “primestos”  slogios psichologinės būsenos. Jis tokią savo būsena palaikys natūralia, kadangi ne kartą ją jau išbandė ir anksčiau, papuolant į panašias religines įstaigas.

O jei gerai ir atidžiai įsižiūrėti, tai tokiose įstaigose galima pastebėti pačius įvairiausius supančius ženklus, aktyvuojančius tiek Dvasinį pradą, tiek ir Gyvulišką pradą. Ir tokių negatyvių ženklų tokiose kultinėse-religinėse įstaigose deja yra žymiai daugiau, nei teigiamai veikiančių. Tokiose, per amžius atidirbtose technologijose, pirmoji ir pagrindinė taisyklė – nematomas, nieko neįtariančių parapijiečių psichikos paruošimas ženklų poveikio pagalba, paveikiant pasąmonę, jog žmonės besąlygiškai vykdytų manipuliatoriaus-šventiko kruopščiai užvualiuotas komandas ir tuo pačiu, kad žmogus matytų, tai darantis savo noru...

Dvasinė praktika, tai rimtas išbandymas. Vienas dalykas yra skaityti religines sakmes ir svajoti apie tai, kad tu savaime tapsi tokiu pat “dvasingu žmogumi”, kaip ir skaitomos knygos herojai ir visiškai kitas dalykas, realiai kas dien dirbti su savimi, užsiimant dvasinėmis praktikomis, kontroliuojant savo mintis. Budizmo traktatuose, žmogaus sugebėjimas valdyti antgamtiniais sugebėjimais, vadinamas valdymas “stebuklingomis jėgomis”.Ten taip pat yra kalbama ir apie tai, jog tobulas žmogus gali įtakoti pasaulį “iki pat Brachmos Dangaus” (septinto išmatavimo) lygio ir kad kelias į “Brachmos Dangų” prasideda nuo Aistrų Šešių Pasaulių “būties rato” atsisakymo. Pavyzdžiui, budistų tekstų santraukoje “Tripitaka” , yra gana įdomi sutra “Apie atsiskyrėlių vaisius”. Na o žodis “sutra” verčiant iš sanskrito, tai ir reiškia “siūlą, ant kurio suverti perlai”; senovės Indijos kultūroje taip vadino trumpas ištraukas-pasisakymus, o vėliau – tokių pasisakymų santraukas. Tiesa, skaitant tokias šventas budistų “Tripitakos” sutras, reikia suprasti, jog jose yra užrašyti ne originalūs Budos žodžiai, o tik jo mokymas, kuris ilgą laiką buvo perduodamas žodžiu, tik žymiai vėliau užrašomas. Be to, formuojant budizmo religiją, ten per amžių amžius pastoviai įnešdavo naujus pakeitimus. Kitaip sakant, reikia atsižvelgti, jog tai nėra pirminė informacija, o tik per daugelį amžių susikaupusi žmogiškų protų interpretacija. Jei žmogus nežino dvasinio darbo subtilybių, yra tolimas nuo praktinės meditacijų patirties, tai savaime aišku, kad duotą informaciją perpasakos, traktuos, užrašys ir išvertęs perduos kita kalba, vadovaujantis išskirtinai tik savo pasaulėžiūra ir savo pamąstymais, taip sakant, iš trimačio pasaulio gyventojo pozicijos.

Tai štai, toje sutroje užsimenama apie Budos pokalbį su Adžatasatu – karaliumi Magadhi (senovinė šalis, kažkada tai išsidėsčiusi Indijos šiaurės-rytuose). Tas karalius klausia Budos apie tai, koks yra “matomas atsiskyrėlio vaisius”, tai yra, koks rezultatas, nuo užsiėmimo dvasinėmis praktikomis šiame pasaulyje. Buda žinoma paaiškino tai jam, suprantamomis paprastam žmogui alegorijomis, pateikiant mokymą apie Kelią, kurį praeina vienuolis, kaip žmogus, užsiimantis dvasiniu savęs tobulinimu, meditacijomis, siekiantis papulti į Nirvaną. Taip pat, toje sutroje yra kalbama, kad vienuolis turi laikytis dorovingo elgesio, yra pasakojama apie teikiamus savęs suvaldymo džiaugsmus, apie dvasinio darbo su savimi rezultatus. Be to, pabrėžiama, kad tokio darbo rezultatus vienuolis supranta “protu, esančiu samatchi, švariu, aiškiu...paklusniu ir susikaupusiu, pasiekusio neaistrinumo...”, “Samatchi” būsena, verčiant iš sanskrito, reiškia “sudėjimas kartu”, “sujungimas”, “vientisumas”, “apsijungimas”. Indų filosofijoje tokia prašviesėjimo, aukščiausios harmonijos būsena vertinama kaip galutinis meditacinių praktikų tikslas. Samatchi budizme laikoma paskutiniu laipteliu aštuonių laiptų kelyje, kuris, pagal jų filosofiją, turi atvesti žmogų iki pat Nirvanos.

Toje sutroje yra ir toks užsiminimas: “Štai šitas mano kūnas turi formą, sudarytas iš keturių didžių elementų...” Paprastai, filosofiniuose svarstymuose, keturi didingi elementai traktuojama kaip oras, žemė, vanduo ir ugnis. Tai yra tokios alegorijos, senovėje atitinkančios keturias žmogaus Būtybės, dažnai naudojamas šventuose raštuose, kai buvo kalbama apie žmogaus savęs tobulinimą ir akims nematomą jo energetinę struktūrą. 87-je sutroje “apie atsiskyrėliškumo vaisius” kalbama apie įvairių antgamtinių sugebėjimų pasireiškimą pas žmogų, pasiekusį smatchi būseną. Jis “...būdamas vienas, tampa daugkartiniu, būdamas daugkartiniu darosi vienu; tampa matomas akims ir nematomas, nevaržomai praeina kiaurai sienas, olas, kalnus, tarsi per orą; prasiskverbia per žemę, kaip per vandenį; eina vandeniu kaip žeme; sėdintis sukryžiavęs kojas pakyla iki dangaus, tarsi sparnuotas paukštis;... beveik iki Brachmos Dangaus jis gali suteikti poveikį savo kūnu”. Čia neturima omenyje fizinio kūno. Šioje sutroje pas budistus minimas taip vadinamas, “įgytas (fenomenalus, mistinis) kūnas”, (sanskrito kalba – “nirmanakaja”, tai yra, vaiduoklinis, “pergyvenimų kūnas”). “Iš tokio savo kūno, jis kuria kitą kūną, turintį formą, sudaryto iš proto, apdalinto visomis didelėmis ir mažomis dalimis, nežinančio nuostolio gyvenimiškuose gabumuose”. Be to, pas juos net šiame klausime maišatis ir vedami nesibaigiantys teoretikų filosofiniai ginčai apie tai, ką gi iš tikro reiškia tas “fenomenalus kūnas”: transformacijos kūną, kitokios sąmonės būseną, Budos fizinį kūną, Bodhisatvos iliuzinį kūną, pasireiškimą arba “tobulą proto potencialą, fizinės formos išvaizdoje”. Panašūs nesutarimai liudija apie tai, kad žmonės prarado pagrindinių žinių esmę ir sprendžia apie jas tik iš likusių išorinių formų ir tai dar nuo žmogiško proto pozicijos.

O iš tikro, viskas labai paprasta. Energetinis kūnas, išsidėstęs šešiuose išmatavimuose, pas žmones yra panašiai vienodas – turi keturbriaunės piramidės, su nukirsta viršūne, formą. Tik daugelis žmonių jo nemato ir net nežino apie jo egzistavimą. Bet tai nereiškia, kad jis neįtakoja į jų gyvenimą, likimą ir veiklą. Kada žmogus dirba dvasiškai su savimi, kas diena rūpinasi savo Sielos išlaisvinimu, jo energetinė konstrukcija keičiasi, palaipsniui transformuojasi į kokybiškai kitokią konstrukciją, struktūrą, apie kurią jau pasakojau. O kada Asmenybė susilieja su Siela, susiformuoja nauja Dvasinė Būtybė, kuriai jau nebereikia materialaus apvalkalo. Kitaip sakant, to dėka, trimačio pasaulio “gyventojas”, tampa septinmačio išmatavimo “gyventoju”.

Tai štai, vienokioje ir kitokioje formoje, įvairiose Indijos religijose išliko paminėjimai, kad savo dvasinio vystymosi procese, žmogus įgyja atitinkamas “nuostabias jėgas” (budizme) arba “sidchi” jėgas (Indiškoje jogoje; senovės indiškas žodis “sidcha” reiškiantis “tobulas”). Sidchi supratimas taip pat yra ir džaidizme, judaizmo mitologijoje, kaip mistinių pusiau dievų pavadinimų kokybėje, kurie turi nuostabias antgamtines savybes ir gyvena oro erdvėje. Pagal Senovės Indijos puranus (verčiant iš sanskrito “purana” – “senovinis”, “sakmė”), kuriuose aprašoma kosmologiniai mitai apie Visatą ir yra išdėstyta induistiška filosofiška pasaulėžiūra, pusiau dievai sidchai turi sekančius sugebėjimus: gali tapti lengvais ir sunkiais, begaliniai mažais ir dideliais, akimirksniu persinešti į bet kurį erdvės tašką, minties jėga pasiekti norimo, savo valiai pajungti daiktus ir laiką. Bet mitologija – tai tik užkamufliuotos atitinkamos sakralinės žinios apie žmogų ir pasaulį.

A. Iš esmės, tai yra buvusių žinių, apie žmogiškų praktikų ypatumus, apie savo keturių Būtybių valdymą atgarsiai?

Peržiūrų: 1973 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.0/2
Viso komentarų: 9
1 Kupolė   (12.10.2014 18:52)
Labai keista, bet man pagrindiniame puslapyje rodo vienokį skaičių komentarų, o įėjus į straipsnius - kitokį. Klausimas: ar vartotojai yra reitinguojami ir ne visi viską mato?

2 aha   (15.10.2014 12:41)
Ar niekam nekyla noras pamąstyti apie tai, ką galėtų reikšti tos keturios būtybės archainėje žmonių sampratoje, išvertus į šiuolaikinę kalbą, kuria kalba psicoanalitikai, pvz K.G.Jungas?

3 virku   (15.10.2014 15:55)
Na manu, kad visos būtybės telpa mūsų sąmonės ir pasąmonės gelmėse, kokios pas ką "veikia" priklauso anot Jungo ar esi ekstravertas ar intravertas arba dar smulkiau Aušros Augustinavičiūtės socionika... Na bet čia jau psichologų platybės. manau, kad mes patys viską lemiame, priklausomai nuo to, kokia svastika mus veikia 'taisyklinga" ar atbulinė (prieš laikrodžio rodyklę), paprasčiau liaudiškai tariant kurį vilką esantį viduje maitiname: "gerąjį" ar "blogąjį", tas ir laimi smile

+1   Спам
4 aha   (16.10.2014 13:33)
Pasižiūrėkite smegenų sandarą:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Smegenys
Kankorėžinė liauka (smegenų centras)yra tarp didžiųjų pusrutulių , tarpinių smegenų ir smegenėlių, iš po kurių išeina pailgieji smegenys primenantys driežo uodegą (pav. permės šamanų segė).

Panašu jog šoninės būtybės - tai kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai, (ryšys tarp proto ir emocijų)
Priekinė ir užpakalinė būtybės - tai priekinė ir užpakalinė smegenų dalis (ryšys tarp sąmonės ir pasąmonės)
Štai ir vientisas žmogus.

+1  
5 virgis   (16.10.2014 18:15)
Vienas žmogus pasiklausė kaimynų pasakojimų apie legendinį lobį ir nusprendė jį atrasti. Tačiau prieš leisdamasis į kelionę nepasidomėjo – kur tiksliai to lobio ieškoti.Ilgai negalvojęs, patraukė į netoliese esantį mišką, nes šis tiesiog buvo arčiausiai. Tačiau kuo toliau ėjo, tuo didesnės abejonės jį apniko: ar ten jis ieško?O čia dar sutiktas pakeleivis pasakė, kad lobio reikia ieškoti kitoje vietoje… Bet žmogus nukeliavo jau gana toli, todėl pagalvojo, kad vėlu kažką keisti ir nusprendė eiti toliau, nes negalėjo sustoti. Žmogus drąsino save, sakydamas: “gal ir einu ne ten, bet juk reikia kažkur eiti!..”Daugybė žmonių, kurių protas sujauktas arba miegantis, veikia taip pat, kaip tas ieškantis lobio žmogus. Užhipnotizuoti materialumo iliuzijos, jie įsitraukia į išorinius veiksmus, kurie – kaip jiems atrodo – suteiks laimę.Nesąmoningi išoriniai veiksmai atrodo jiems svarbūs, nors iš tiesų jie beprasmiški. Dažnai jie ir patys tai žino, tačiau pats išorinio veiksmo procesas taip įtraukia, kad jie jau negali nei sustoti, nei pasukti į kitą pusę. Jie eina – ir kuo greičiau eina, tuo labiau tolsta nuo savo tikrojo lobio.

6 aha   (17.10.2014 13:31)
Virgi, sunkoka būtų įsivaizduoti kokį nors XvIII ar XIX a. vakarietį, pvz, Lietuvos valstietį, sėdintį po medžiu ir medituojantį metų metais, tarsi Budą. Sušaltų ir numirtų, nes tokiam tinginiui niekas duonos kasnio nepaduotų,( nebent laikytų jį pamišėliu, tada gal ir pagelbėtų vargšeliui).
Jei rytiečių sampratoje meditacija - kilniausias užsiėmimas, tai vakariečių - tinginystė. Vakarietis vertina veiklą: veiklus, darbštus ir sąžiningas žmogus - vakariečio idealas. Skirtinga būtis, skirtinga kultūra, skirtinga religija,skirtinga .sąmonės sankloda.

7 aha   (17.10.2014 13:42)
O dabar pasakysiu gerąją naujieną: net ir nenustygstantis vakarietis, nesiliaujantis veikti, nuolat paskendęs darbuose, turi galimybę tapti vientisu žmogumi. Tą galimybę kažkada išskaičiau kryžiaus ženkle. Siūlau pasvarstyti, kokias kūno dalis krikščionys sujungia žegnodamiesi.
Kryžiaus simbolis veda į tą patį tikslą - vientisą žmogų.

0  
8 virgis   (17.10.2014 21:24)
Išvada: prieš leisdamiesi į kelionę nustatykite maršrutą. Negailėkite laiko žemėlapio nagrinėjimui. Pabandykite išsiaiškinti, išjudinkite savo protą. Galbūt, lobis yra tiesiog po jūsų kojomis? Mokykitės be gailesčio atsisakyti klaidingų krypčių ir tikslų.

9 aha   (18.10.2014 13:10)
Ačiū už pararimus.
Kol kas suprantu tik tiek, kad leidžiantis į dvasinę kelionę dvasinio lobio ieškoti turiu pasikliauti kelionės vedliu - Dvasia.

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Spalis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0