Pirmadienis, 26.06.2017, 12:25
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Balandis » 1 » Tarp sapno ir tikrovės - Sielos klajonės
13:32
Tarp sapno ir tikrovės - Sielos klajonės

Viena moteris aiškino:
"Kartą naktį miegodama pajutau, kaip pamažu ėmė tirpti kūnas, tiksliau, viršutinė jo dalis: galva, rankos, krūtinė. Trūko oro. Norėjau surikti, tačiau negalėjau išleisti nė garso. Iš baimės pravirkau; ir netrukus dusimas ir tirpimas praėjo. Tas košmaras ėmė kartotis kas naktį. Vos prasidėdavo tirpimas bei dusulys, pabusdavau ir nemalonūs pojūčiai dingdavo. Tačiau kartą nespėjau prabusti ir po keliolikos sekundžių pajutau atsipalaiduojantį kūną ir netikėtai patyriau … orgazmą! Tokio ilgo ir stipraus orgazmo iki tol neteko patirti. Nuo tada tai man tapo įpročiu, savotišku nakties ritualu: nemalonūs pojūčiai, staigus atsipalaidavimas ir nepaprastai svaigus orgazmas. Kas tai buvo, nežinojau. Vis tik, nekantriai laukdavau nakties ir pasimatymo su nematomu meilužiu. Kartą paprašiau jį pasirodyti. Tirštoje tamsoje išvydau tik veidą – juodus ilgokus plaukus ir išraiškingas akis. Neprisimenu, ar tas veidas man pasirodė gražus. Kartą jis stipriai mane apkabino per juosmenį ir mudu atsidūrėme palubėje. Savo kambarį pamačiau iš viršaus. Tai tikrai nuostabus jausmas! Pasakiau, kad noriu mylėtis. Mudu tuojau atsidūrėme lovoje; ir tada savo meilužį pamačiau antrąkart. Jis stovėjo šalia manęs lovoje ir šypsojosi, Buvo apsirengęs kažkokia melsva pižama. Su šiuo paslaptingu meilužiu gyvenu jau keletą metų. Labiausiai mane stebina tai, kad viskas tarp mudviejų vyksta realiai. Tai tikrai ne koks nors nevalingas erotinių sapnų sukeltas orgazmas. Kažkas mene iš tikrųjų liečia, glamonėja, pakelia į orą ir švelniai nuleidžia atgal į patalus. Aš jį tiesiog dievinu ir labai pasiilgstu! Nuolat esu apimta laukimo ir tikiuosi, kad nepakartojamas meilužis lankysis ir toliau… Tačiau mane nuolat kankina klausimas – kas jis? Gal tai pasąmoninga organizmo reakcija į netikėtai padidėjusį seksualinį apetitą? O gal mane iš tikro lanko kokia nors antgamtinė būtybė – vaiduoklis, inkubas ar dvasia? O gal tiesiog esu kokių nors ateivių slaptų eksperimentų objektas?"

Mokslininkai tebesiginčija, kokios būtybės, mūsų vaizduotės padariniai ar kitų, mūsų pasaulyje neregėtų ir nejuntamų tarperdvinių plotmių gyventojai, naktimis lanko kai kuriuos žmones. Kai kurių specialistų teigimu, spėjami naktiniai vaizdiniai ir pojūčiai tėra vegetatyvinių ar endokrininių "audrų", kylančių dėl kartais labai padidėjusio hormonų kiekio kraujyje, ir vegetatyvinės nervų sistemos veiklos sutrikimų rezultatas.

Dauguma prieštaraujančių mokslininkų šį klausimą formuluoja kitaip: kas draudžia manyti, kad būtent šios "hormonų audros" ir yra natūrali fiziologinė organizmo reakcija į antgamtinių jėgų ar kitų pasaulių būtybių veiksmus? Ir naktiniai svečiai – tai ne snaudžiančios smegenų "kūrinys", o visiškai realus reiškinys?

Tad negalima ignoruoti ir kiekvieno psichologo bei psichoterapeuto praktikoje dažnai pasikartojančių vadinamojo seksualinio lunatizmo ar pasąmoninės seksualinės agresijos atvejų. Daugelio specialistų tvirtinimu, jų darbo praktikoje dažnai pasitaikė, kai pacientės pasakojo apie naktimis ateinančius ir jas glamonėjančius mirusius sutuoktinius. Kai kurios moterys įsitikinusios, kad jos ir toliau palaiko intymius santykius su savo vyrais.

Tradiciškai tokie pasakojimai galėtų būti aiškinami labai paprastai – į isteriją linkusių asmenybių seksualinės fantazijos. Tik kitas pateikiamas atvejis paneigia tokį perdėm mokslišką požiūrį į šiuos dalykus. Dar viena moteris pasakojo:
"Tai įvyko 1990 m. spalį. Aš su dviem ikimokyklinio amžiaus vaikais ir savo tėvais gyvenau 4 kambarių bute. Man buvo 39-i. Tą naktį ilgai negalėjau užmigti. Už lango stipriai lijo. Vis dėlto galiausiai ėmiau snausti; ir jau kitą akimirką pajutau, kaip mane kažkas užgulė. Visą kūną tarsi suparalyžiavo, negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų, surikti taip pat negalėjau. Pamėginau atsimerkti, tačiau akių vokai buvo tarsi švininiai. Paskutinis dalykas, kurį pajutau prieš nugrimzdama užmarštin, - tai goslūs bučiniai, berte apibėrę mano lūpas ir kaklą. Ryte pabudusi iškart prisiminiau tą keistą nutikimą ir pirmiausia pamaniau, jog tai tebuvo sapnas. Tačiau ramybės nedavė skaudančios, tarsi nubučiuotos lūpos. Pažvelgusi į veidrodį nustėrau – lūpos patinusios kaip nuo ilgų aistringų bučinių, ant kaklo matyti rausvos kraujosruvos. Kitą naktį viskas pasikartojo. Ryte jaučiausi tarsi išsunkta citrina, skaudėjo visą kūną, ypač pečius ir krūtis. Nusivilkusi naktinius marškinius, nustebau: būtent pečiai ir krūtys sėte nusėtos mėlynių. Gal pasirodys keista, tačiau ir tada nejaučiau nė mažiausios baimės. Atvirkščiai, pati sau atrodžiau kuoktelėjusi, nes vos sulaukdavau kito vakaro – troškau sužinoti, kas vyks kitą naktį. Tarsi pasąmoningai ruošiausi intymiems ryšiams. Ir, pasirodo, neklydau. Po 10 d. nematomasis naktinis svečias su manimi pasimylėjau; ir aš nė kiek nesipriešinau. To, ką tąsyk patyriau, neįmanoma papasakoti. Niekada nebūčiau pamaniusi, jog mylėtis gali būti taip puiku! Aš tarsi pražydau. Toks artimas mūsų bendravimas truko apie mėnesį. Mane vis labiau kankino klausimai – kas jis, iš kur, ko jam iš manęs reikia? Ir kartą įsidrąsinusi tiesiai paklausiau – kuo jis vardu ir ar galiu jį pamatyti. Jis pasakė savo vardą, kuris buvo toks ilgas ir nesuprantamas, kad iškart jį pamiršau. Atsakyti į kitus klausimus nepažįstamasis griežtai atsisakė, nes, atseit, neturi teisės sakyti. Tačiau pasirodyti sutiko. Tada pirmąkart jį pamačiau. Nors kambaryje buvo gana tamsu, įžiūrėjau 45-50 m vyro siluetą. Jo ūgis tesiekė 140-150 cm. Nedrąsiai ištiesiau ranką, ketindama jį paliesti, ir mano delnas nugrimzdo į minkštą ir tankią vilną, dengiančią jo krūtinę. Ir vėl visai neišsigandau. Atvirkščiai, panorau su kuo nors paatvirauti apie tai, kas vyksta mano gyvenime, tad jau kitą dieną viską pasipasakojau seseriai. Išklausiusi tą keistą istoriją, ji pareiškė esą tvirtai įsitikinusi, kad tapau velnio sugulove ir privalau nedelsdama pašventinti butą. Kiek pasvarsčiusi, taip ir padariau. Naktį pajutau tokį netikėtą ir stiprų smūgį į nugarą, kad perskriejau visą kambarį nuo lovos iki lango. Grįžusi į lovą tyliai atsiguliau, susirangiau į kamuoliuką ir nerimastingai laukiau, kas bus. Tačiau nieko neatsitiko – paslaptingas lankytojas, pavaišinęs smūgiu į tarpumentę, dingo. Turbūt nubaudė už tai, kad užkirtau jam kelią į savo namus. Pasakysiu atvirai- nepaprastai kremtuosi, kad paklausiau sesers, nes man, vienišai ir nebejaunai, su juo buvo labai smagu".

Tokie ir panašūs susitikimai ir pasimatymai nėra tokie reti. Dažniausiai jie įvyksta tamsoje arba prieblandoje, paprastai tuo metu, kai žmogus būna apimtas snaudulio. Paranormalių reiškinių specialistai teigia, kad tokių intymių susitikimų ir seksualinės agresijos, kurią kartais patiria užsnūdusios moterys, pagrindinė priežastis yra ta, kad žmogui pusiau miegant, pusiau būdraujant astralinio pasaulio svečiams paprasčiau užmegzti fizinį kontaktą.

Parapsichologų naudojamas terminas "Siela" – tai nematerialus subtiliųjų energijų tęsinys, po žmogaus mirties paliekantis jo fizinį kūną. Paprasčiau tariant, žmonės, baigę savo žemiškąją egzistenciją, perkeliami į kitą būties lygmenį.Ir jeigu jie po to stengiasi susitikti su gyvaisiais, tai tik todėl, kad astraliniame lygmenyje jiems neužtenka energijos, reikalingos mums, norint patirti šiame pasaulyje tokias įprastas emocijas. O juk pati galingiausia ir intensyviausia energija, kurios mirusieji gali "pasiskolinti" iš gyvųjų, yra psichinė ir lytinė (seksualinė) energija.

  Šanti Devi gimė 1926 m. gruodžio 11 d. Delyje, Indijoje, o sulaukusi 3 m. amžiaus ėmė pasakoti apie savo ankstesnį gyvenimą. Atseit, ji tada buvo Lutla ir gyveno 145 km nuo Delio, Mathuros mieste. Anot jos, ji buvo gimusi 1902 m. Ji net pabėgo iš namų būdama 6 m. amžiaus, kad grįžtų į Mathurą. Atvejis patraukė netgi Mahatmos Gandžio dėmesį – jis sudarė 15-os asmenų tyrimo komisiją, kurios ataskaita paskelbta 1936 m (žr. [2]). Vėliau paskelbtos dar dvi ataskaitos, kurių viena neigė reinkarnacijos galimybę, o kita palaikė. Vėliau su Šanti Devi buvo kalbamasi pakartotinai, o švedų autorius apie tai parašė knygą [žr. [4]). 

Kas tai buvo? Vaiko kaprizas? Suaugusiųjų dėmesio ieškojimas? Žaidimas? Bet jei tai žaidimas, jis pernelyg rimtas trimetei mergaitei. Ji pasakojo apie savo vyrą, kurio vardas buvo Kedar Natas, jiems gimė sūnus. Įdomiausia, kad ji naudojo Mathuros dialekto žodžius ir pateikė įdomių gimdymo chirurginiu būdu detalių. Ir štai praėjus 6 m. išaiškėjo, kad Kedar Natas tikrai egzistuoja, kurio žmona Lugdi Devi mirusi prieš 9 m. po gimdymo praėjus 10 d. Lugdi buvo gimusi 1902 m. sausio 18 d. Čapturbhudžų šeimoje. 10 m. amžiaus ištekėjo už vietinio drabužių prekeivio Pandit Kedarnath Čaube, kuriam ji buvo antroji žmona (pirmoji buvo mirusi). Pirmas kūdikis jiems gimė po Cezario pjūvio. Antrąkart gimdė Agra ligoninėje 1925 m. rugsėjo 25 d., irgi buvo atliktas Cezario pjūvis, tačiau po 9 d. Lugdi mirė. O po 10 mėn. ir 7 d. Babu Rang‘ui prie Delio esančioje nedidelėje Čiravala Mohula gyvenvietėje gimė dukra, kurią pavadino Šanti Devi.

Išaiškėjus istorijai, pas Šanti Devi atvažiavo Kedar Nato giminaitis, o vėliau ir jis pats. Mergaitė pažino ir vieną, ir kitą. O jie ją, savaime suprantama, pamatė pirmąkart. Kažkam į galvą šovė mintis vaiką nuvežti į Mathurą. Sudarė kuo tikriausią komisiją, atvykusią 1935 m. lapkričio 15 d. Stotyje Devi atpažino sutinkantį kitą vyro iš kito gyvenimo giminaitį. Viskas išsivystė iki to, kad Devi pareiškė apie pinigus, kuriuos ji, tada Kedar Nato žmona, paslėpė name, nuošaliame kampe. Pinigų nerado. Mergaitė laikėsi savo. Kedar Natas, kiek sumišęs, prisipažino, kad tikrai rado pinigus po žmonos mirties ir juos paslėpė kitoje vietoje. Tai, kalba, padarė didelį įspūdį komisijai, ne mažesnį nei tai, kad Devi kalbėjo vietos dialektu.

Šanti Devi liko neištekėjusi; ji vėl pasakojo savo istoriją 6 dešimtm. pabaigoje, o 1986 m. buvo apklausiama I.Stevenson ir K.S. Rawat. (Beje "Šanti Devi” sanskrite reiškia "Taikos princesė").

Panašūs atvejai nėra reti. Retenybe reiktų laikyti teigiamą mokslininkų požiūrį į juos. Vėl žvilgtelėkime į Indiją.

Aš – Surešas Varma, radijo prekių pardavėjas Agroje. Turiu žmoną ir du vaikus!" – tėvams pareiškė penkiametis Toranas. „... Kartą grįžinėjau mašina iš darbo. Privažiuodamas prie namų papypsėjau, kad žmona Uma atidarytų vartus. Tuomet išvydau dvejus. Jie bėgo link mano mašinos su pistoletais rankose. Pasigirdo šūviai. Viena kulka pataikė man į galvą".

Kartais po tokių pasakojimų berniukas imdavo mėtyti į tėvus lėkštes, rėkdavo, kad jis jų nepažįsta, kad jie ne jo tėvai. Tad tėvai, Šanti ir Machaviras Prasadai buvo priversti važiuoti Vadho kaimo į Agrą, iki kurios tebuvo 30 km. Pasirodė, kad toks Surešas Varma ten tikrai gyveno ir prekiavo radijo prekėmis. Prieš 5 m. jis žuvo – ir viskas vyko taip, kaip pasakojo berniukas. Jo našlė Uma liko du dviem vaikais – ji sutiko susitikti su Toranu. Berniukas puolė prie jos ir jos vaikų apsikabinti, jis pažino visus tris ir iškart paklausė apie savo seną „Fiat" automobilį. Uma atsakė, kad dabar jie turi „Maruti", o „Fiat" pardavė. Berniukai tai nuliūdino.

Atsirado du mokslininkai, kurie ištyrinėjo berniuką. Ant jo dešinio smilkinio rado keistą randą. Susipažino su Varmos skrodimo rezultatais. Paaiškėjo, kad kulka pataikė tiesiai į dešinį smilkinį, rikošetu atšoko nuo kaukolės ir išėjo po dešine ausimi. Čia, po dešine ausimi, Toranas turėjo stambų apgamą.

Tokių atvejų ištirta šimtai. Beveik pusė ankstesnių gyvenimų baigėsi nužudymu. Lytis persikūnijant keisdavosi retai. Žmonės (dažniausiai tai vaikai) bijo to, kad buvo jų mirties „tada" priežastimi (šulinių, gaisrų, ginklų ir t.t.).

O dabar persikelkime į kitą pasaulio pusę. Amerikietis Edgaras Keisis vienąkart prisiminė epizodą iš savo ankstesnio gyvenimo. Jis sėdėjo ant upės kranto su jaunu kareiviu. Vyko karas su indėnais. Abu buvo alkani, tačiau tasai kareivis vis tik jam atidavė savo maistą. Po to prisiminimo praėjo keli mėnesiai. Virdžinijos-Bič mieste Edgaras užėjo į kirpyklą ir atsisėdo į krėslą. Tada su tėvo į kirpyklą užsuko penkiametis berniukas. Ir tasai berniukas, nusišypsojęs, nieko nelaukdamas susirangė Edgarui ant kelių. Jo tėvas nustebo tokiu savo atžalos patiklumu ir šūktelėjo: palik, prašau, tą dėdę ramybėje!” Berniukas paprieštaravo: „Aš pažįstu šitą dėdę, mes su juo sėdėjome alkani prie upės!"

O dabar atverskime Bilo Šulo knygą „Nemirtingi gyvūnai – mūsų globotiniai, ir jų gyvenimas po mirties", kurioje rašoma apie naminių gyvūnėlių, gelbėjusių savo šeimininkus, pasivaidenimus.

Robinas Delantas vairavo mašiną gūdžią naktį kalnų keliu, kuriame vargiai prasilenktų du automobiliai (na nebent, specialiai tam įrengtose aikštelėse). Priekyje, šviesose, pasirodė šuo. Mašina jį beveik pavijo. Robinas nuspaudė stabdžius, o per nugarą jam nubėgo skruzdėlytės. Jis pažino šunį; tai buvo jo koli Džefas, miręs prieš pusmetį. Ar atspėsite, ką padarė Robinas? Jis išlipo iš mašinos ir ėmė šaukti savo šunį. Tačiau Dženas net neatsisuko. Jis bėgo pirmyn, prie posūkio – tokio staigaus, kad iš tos vietos visai nesimatė, kas yra už jo. Griūtis – štai ką išvydo Robinas. Luitas buvo atitrūkęs nuo šlaito ir užtvėręs kelią. Važiuojant jo niekaip nepastebėsi!.. Tačiau kur Džefas, išgelbėjęs jam gyvybę. Robinas dairėsi, tačiau šuns nebuvo nė kvapo – šuns šmėkla pradingo.

O štai Kolorado valstija, vakaras, griaustinis. Frenkas Talbertas miega lovoje taip kietai, kad kokie žaibai ir jokie griaustiniai jo neprižadins. Prie namų kurtinančiai ėmė loti šuo. Tai buvo nervingas, kviečiantis lojimas. Jis nusimetė antklodę, apsirengė, nes lojimas kartojosi. Šįkart šuo lojo prie pat durų. Frenkas atidarė duris ir išvydo šunį. Rudas seteris su balta dėme ant krūtinės lėtai tolo nuo namo, tarsi paskui save kviesdamas Frenką. Tas nusekė šunį. Praėjo minutė. Danguje tvykstelėjo. Trenksmas, dangus skilo tiesiai virš galvos. Frenkas sustingo, apsižvalgė. Jo miegamasis jau liepsnojo... Reikia vykti pas kaimyną, nusprendė Frenkas. Po keliolikos minučių jis jau pasakojo kaimynui tą keistą istoriją ir, aišku, nepamiršo pridurti, kad šuo, išgelbėjęs jam gyvybę, tarsi prasmego į žemę.
- Pagal tavo apibūdinimą, tas šuo labai panašus į mano Sendi, - mąsliai tarė kaimynas.
- Aš jam skolingas už gyvybę! – šūktelėjo Frenkas. – Kur tavo seteris?
- Sendi, ... matai, Sendi mirė prieš du mėnesius, - pašnibždomis pasakė kaimynas.

Kodėl neprisimenu aš?

Tačiau kyla savaime suprantamas klausimas – jei, tarkim, Šandi Devi galėjo prisiminti savo ankstesnį gyvenimą, kodėl negalime mes, kiti? Pagal indų mokymus – mes irgi prisimename. Susitikus su tam tikrais žmonėmis ar tam tikrose vietose prasimuša migloti prisiminimai. O tai, kad mes neprisimena aiškiai, yra mūsų sielos ypatybė.

Mat indams visata yra daugiamatė, taigi ir siela yra tokia. Atgimimo akimirką kūdikis įkvepia pirmą oro gurkšnį ir tampa kvėpuojančia būtybe. Tai supurto smegenis ir subtilųjį kūną, sukeldami jėgos, vadinamos vaišnava šakti, veikimą. Daugeliui žmonių ji ištrina ankstesnio gyvenimo detales. Faktiškai ji trina ir šio gyvenimo detales, - ir būtent todėl žmonės nedaug ką prisimena iš to, kad buvo pirmaisiais 3-4 gyvenimo metais. Siela vis dar bando „užsikabinti" prie naujųjų fizinių smegenų. Ankstesnio gyvenimo faktai saugomi vidinėje laikmenoje, kuri vadinama karmašaja, esančioje ne fiziniuose smegenyse, o subtiliojo kūno gelmėje.

Taip kaip tada tokiais atvejais, kaip su Šakti Devi. Tikriausiai girdėjote apie Egipto ar Tibeto „Mirusiųjų knygą". Daugelis senųjų, dvasiškai pažangių kultūrų kruopščiai mokė žmones, kaip mirties proceso metu likti sąmoningiems. Tai (beje, tai aprašoma ir gnostikų raštuose) buvo susiję su daugelio svarbių frazių ir vaizdinių įsiminimu. Mat tose kultūrose buvo laikoma, jei nenorite pamesti savęs, norite pasiekti nemirtingumą (kuris susijęs su atgimimų liovimusi), tai mirę privalote išsaugoti mąstymą.

Padeda viena jogų daugelį tūkstančių rekomenduojama praktika – nuolat, dieną-naktį, visiškai atsidavus, kartoti dievo vardą. Per šį vardą išlieka ankstesnės tapatybės prisiminimas.

Reinkarnacijos procesą valdo karma. Nuo jos priklauso, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis atgimstama. Karmą apsprendžia visi mūsų veiksmai, žodžiai ir mintys – tiek dabartyje, tiek praeityje. Blogos karmos atveju galima atgimti netgi gyvūnu ar augalu.

Tik nereikia manyti, kad atgimimų procesas yra tiesinis, kad vienas atgimimas seka kitą. Indų mokymuose laikas ir erdvė yra daugiamačiai. Anot „Vašišta joga", kita inkarnacija gali prasidėti tiesiog dabar, nes mūsų pati giliausia siela yra anapus laiko ir erdvės ir gali keliauti, kada nori, ir kur nori.

Papildomai apie Šanti Devi:

1.    K.S. Rawat, T. Rivas. The Life Beyond...// J. of Religion and Psychical Research, 28 (3), 2005

2.    L.D. Gupta, N.R. Shama, T.C. Mathur. An Inquiry into the Case of Shanti Devi, 1936

3.    I. Sen. Shantidevi Further Investigated// Proc. Of the India Philos. Congress, 1938

4.    Sture Lonnerstrand. I Have Lived Before...., 1998

 

Peržiūrų: 2056 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 4
1 RmXas   (01.04.2011 20:18)
Prisimenu buvau gal 6kl ir miegojau tada mane prabudino aistringi buciniai ;o bijojau atsimerkt tiesiog megavausi (pirms mano bucinys is angamtiskos butybes primetat xD)..... labai keista ..... Daugelis senųjų, dvasiškai pažangių kultūrų kruopščiai mokė žmones, kaip mirties proceso metu likti sąmoningiems. Tai (beje, tai aprašoma ir gnostikų raštuose) - siuolaikine svetaine gnosis.lt kazin ar kuo nors susijus .

2 RmXas   (01.04.2011 20:24)
Beto skaiciau kad kai esi sapne reik saves paklausti pvz ar as esu sapne ar mentalineme pasaulyje tada pabandyti pereit siena keurai jei pavyks tai mentalineme . Kaip zinote kad pasamone atkartoje nakty viska kad darote diena tai to reikia saves paklausti diena tada ta mintis paklausti saus jums nakty . Tai as ir paklausiau ir bandzeu pereit siena ir neisejo tada supratau esu sapne ir turiu galimybe jy tyrinet , nuejau prie veidrodzio pamaciau save nusisypsojau lyg nudziuges kad galiu tyrinet tada islindo kazkokia boba ir pamorejau atsibust , atsibudau lovoje esu bet kazkas netaip kmbarys netoks kuriame miegu realiai pradejo temtis akyse klausiu sapne kdl negaliu matyti ir atsibudau realiai.

3 LYNXX   (07.05.2011 21:50)
oo!! reikia pabandyt paklaust laimingų numerių kuriam nors loto.. smile

4 aha   (03.03.2012 14:56)
pabandykit, jei turet mirusių ne savo smertym asmenų, beveik garantuota, jie arti ir pasakys...o vėliau, kas???

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Balandis 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0