Tik pats žmogus gali apriboti savo šviesą. - 12 Августа 2014 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:12
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Rugpiutis » 12 » Tik pats žmogus gali apriboti savo šviesą.
18:10
Tik pats žmogus gali apriboti savo šviesą.

Kiekvienam žmogui yra duodamas Šansas – prasiveržti iki Tiesos ir žinių Vartų. Bet tam, kad išeiti į tokį lygį, pirmiausia būtina nugalėti savojo egoizmo imperiją... Tai yra, įveikti visą kompleksą Negatyvumo, esančio kiekvieno galvoje, įveiki tą akylą savo Gyvuliško prado Sargą, kas deja daugeliui ir tampa neįveikiama kliūtimi...

O visos gyvenimo baimės – tai tik konkrečios individų mintys. Todėl tokie žmonės tik stengiasi provokuoti kitus žmones jomis, kas ir bendrai projektuojasi į didžiąją  visuomenės dalį. Tai yra, savo mintimis žmonės gimdo sau iliuziją ir po to joje patys gyvena.

Daugelis problemų kyla todėl, kad žmonės nemoka identifikuoti savo minčių atsiradimo šaltinio, vienu ar kitu momentu skirti kieno valios palydovais jie yra. Nors tai padaryti nėra taip jau ir sudėtinga,  jei turėti žinias ir norėti tapti dvasiškai geresniu.

Tokia informacija ne visada visiems patinka. Sakyčiau atvirkščiai, dažniausiai nervina ir nepatinka. Žinoma, žmogus šokiruotas atsivėrusia jam Tiesa ir vietoje to, kad iš jos suformuoti savo vidinę tvirtą atramą, skuba surasti išorinę atramą šiame išoriniame materialiame pasaulyje. Tai tarsi savotiškas testas, nes labiausiai nepatinka ir nervina būtent tai, kame ir yra problemos, kas skaudžiausia pačiame žmoguje, tai su kuo negali susitvarkyti. Tada tokia informacija sukelia nepasitenkinimą. Štai tada ir nutrūksta tas gyvuliukas, štai tada ir prasideda kaltų ieškojimas išorėje...Nors tai, kaip sakiau, tik išryškina tokių žmonių vidines problemas, parodo būsimą darbo lauką...

Kaip sakoma, protingam žmogui tai tik pretekstas darbui su savimi, pašalinat tą “destruktyvumą”, o kvailam, tai tik pretekstas dar daugiau piktintis ir dar labiau grimzti į dugną, apsikrovus sunkiu negatyvu...

Kodėl Tiesa, apie savo giluminius jausmus, iššaukia pas žmogų baimę? Kas iššaukia pas žmogų tinginystę, baimę netgi susipažinti su tokia informacija, kardinaliai keičiančia jo likimą? Kodėl bijo prisipažinti, jog klydo?

Jei įsigilinti į tai, į visus tuos prieštaravimus, kurie atsiranda  žmoguje ir manipuliuoja jo sąmonę, tai galima nesunkiai pastebėti pagrindinį Gyvuliško prado instrumentą – jo didenybę išdidumą, tai yra tai, kas priešpastatyta bet kokiam švariam dvasinio pasaulio pasireiškimui, tai, kas virš dvasinio pasaulio išaukština savo nepakartojamą „Aš“.

Todėl visa taip vadinama “destrukcija” yra ne kur nors kitur, o jūsų pačių galvose, ten visos jų priežastys ir jų sprendimai. Žinoma, kaip įmanoma tas žvėrelis priešintis, pastoviai ieškant kaltų išorėje, kaltins bet ką, bet kur ir net informaciją, kurios niekas nevertė net skaityti, tik žinoma ne patį save.

Nors bet kokia informacija yra vienaip ar kitaip vertinga, nepriklausomai nuo to, kaip tas žinias panaudojo žmogiškasis Ego.

O štai žmogiškos prigimties dėsnis skelbia: kad žinių nebuvimas arba jų ignoravimas, visada gimdo ir gimdys baimę, o baimė tada įjungia individualią kiekvieno žmogaus vaizduotę.

Tačiau žmogus visada turi šansą, visada turi teisę rinktis, ar toliau “amsėti” ir “kandžiotis”, ginant savo vidinį “žvėrelį”, ar vis tik sutramdyti jį, kažkaip pradėti kontroliuoti tai.  Patiems daryti bangas ir po to ieškoti priežasties, kodėl taip banguoja išorėje, neverta.

Gal reiktų į savo mintis atkreipti dėmesį. Gal tada aiškiau pamatysite iš tikro tai, ką patys kuriame, vietoje eilinio "atpirkimo ožio" paieškos išorėje. 

Pas kiekvieną žmogų yra savas Tiesos pažinimo kelias ir kartais per daugybės klaidų ir išbandymų įveikimą. Žinau, kad tai nėra taip paprasta ir lengva, kada daugiau patinka ego tenkinantys užliūliavimai apie tai, kokie mes dieviški ir protingi, kad tik sparnelių trūksta. Žinau, kad dar dažnai mes pakimbam ant įvairių savo ego kabliukų, bet toks įveikimas yra būtina, jei norime toliau tobulėti, jei norime toliau eiti tikru dvasiniu keliu. Žmogaus protas gali lengvai judėti nuo vieno kraštutiniškumo prie kito, tuo pačiu sukuriant jame sumaištį ir nestabilumą. Tik nuosekliesiems ir tvirtai nusistačiusiems atsiveria tokios galimybės judėti pirmyn.

Šį vidinį savo “diktatorių” reiktų vis tik sutramdyti ! Kitaip.. žaisime begalinius “ego” žaidimus ir būsime lengvai manipuliuojami, bei tampomi už pasipūtusio “ego” silpnybių... Kada žmogus remiasi egocentrizmu ir savimeile, pas žmogų susiaurėja sąmonė, ji užtrumpina  tik ant savęs mylimo. Vaizdžiai tariant, žmogus, kaip narcizas, tampa nieko aplinkui apart savęs nepastebintis.

Niekas taip  lengvai nepasiduos be kovos, tai vertėtų suprasti. Kuo daugiau žengsi į dvasinę pusę, tuo sutiksi stipresnį pasipriešinimą iš priešingos pusės. Nuo tų negatyvių jausmų gimsta pavyduliavimas, nusivylimas, įsižeidimas, gailestis sau, noras kontroliuoti, teisti kitus, kaltinti ką nors, pasikeitimų baimė.

Kada mūsų veiksmų nuo jausmų, Tiesos paieškoms taps žymiai daugiau, nei žodžių, nuo proto, dėl savo Ego gynybos, tai tada gal ir pažinsime tą Tiesos grūdą, kuris slypi kiekviename iš mūsų.

Jus išmokė neklausyti, negirdėti ir nepripažinti. Išmokė vadinti žmogumi tokią būtybę, kuri viskuo panaši į milijonus kitų būtybių. Vienodai galvojantys, vienodai veikiantys, vienodai svajojantys. Su vienodais minčių ir jausmų “antspaudais”. Jus išmokė nepasitikėti savo jausmais ir labai jų nesureikšminti, bet jie vis tik vaidina akivaizdų vaidmenį mūsų sugebėjime pažinti. Priklausomai nuo to, koks aspektas paims viršų mumyse, spręsis planetos likimas ir be abejonės visos žmonijos likimas. Ar vis tik kalbės Tiesą, ar įsivyraus tyla?

Problema yra tame, kad žmonės šiame materialiniame pasaulyje dažniausiai nori tapti reikšmingais prieš kitus žmones, patenkinant savo Gyvuliško prado ambicijas, o ne stengiasi įrodyti Dievui, kad jie verti vadintis Žmogumi.

Todėl kiekvienas savo viduje turi pasverti, kokios gali būti pasekmės, nuo tiesos ištarimo ir kokios pasekmės – esant taip vadinamai tylai. Kartais tai labai skausminga. Tačiau mes evoliucionuojame – ir tai turi tik dar daugiau įkvėpti, o ne baugintis pačiam ir bauginti kitus.

Atspirties taškas yra pačiame žmoguje – tai Meilė, vedama vidinės išminties. Ir ji nepriklauso nuo išorinių rezultatų. Jos neveikia nei baimė, nei titulai ar mokslo laipsniai, nei turtai ar pinigai, nei aplinkinių nuomonės ar aplinkiniai žmonės. Jos nereikia pastoviai ginti ir teisinti, o reikia tik tyliai dėl savęs surasti.
Kai žmogus tai supranta – jis turi gilų tikėjimą tuo, kad yra dieviška visatos išraiška, jis tai žino. Tai galinga Jėga, stipresnė už visus išorinius poveikius ir ambicijas.

Norite jūs to ar ne, suvokiate ar ne, bet mes pastoviai kuriame. Taip pat, kaip medis pastoviai auga, kol gyvas, taip ir mūsų kūrimo procesas pastoviai teka. Viskas, ką gauname – yra mūsų pačių darbas. Ir kuo greičiau tai suvoksime, tuo mums bus geriau... Pradėti reikia nuo savęs ir tik nuo savęs, kadangi nuosavas Visatos centras – tai mes ir tik mes, o ne kažkas kitas. Galutiniame rezultate Tiesa visada yra gydoviška, nors ir koks skausmingas nebūtų jos priėmimas.

Todėl mes niekuo nekalti prieš Dievą. Mums tik reikia atleidimo patiems sau. Jeigu jaučiame, kad negalite atleisti kitiems, vadinasi mums pradžioje reikia atleisti pačiam sau.

Tai kruopštus ir subtilus, kasdieninis darbas. Tai viso mūsų gyvenimo darbas. Ir ypatingai jis svarbus dabar, kai iškyla į paviršių įvairios programos, kurios mūsų buvo kuriamos per daugelį įsikūnijimų. Bet kuri išorinė situacija, negatyvo provokacija, iš kitų žmonių pusės, yra kaip signalas asmeniniam darbui su pačiu savimi, atitinkamos patirties įgijimui savęs tobulinime.

Žmogau! Pats savyje atskirk grožį nuo išsigimimo. Nusipurtyk marą nuo savęs...  Ar bus kūrimo rezultatas pozityvus, ar negatyvus – priklauso nuo žmogaus pasirinkimo, jo prioritetų ir kasdieninių įpročių, mastymo rūšies, ant kiek jis moka koncentruoti ir disciplinuoti savo mintis ir emocijas. 

Kad ir kaip begyventum, nutraukti ryšių su aplinkiniais žmonėmis tu negali. Savo elgesiu gali tik regzti pinti vienokį ar kitokį tinklą, į kurį gaudai kitus žmones ir patenki pats. Tu kuri vienokią ar kitokią, gėrio arba blogio atmosferą... todėl savo šviesą gali apriboti tik pats žmogus.

Kad būti pastoviu ir nuosekliu savo dvasiniame kelyje, reikia tiksliai žinoti, ką tu savo gyvenime nori pasiekti, koks tavo galutinis tikslas. Jei nėra tikslo – nėra ir gyvenimo, kadangi gyvenimas – judėjimas nukreiptas į tikslą. Išmintingo žmogaus gyvenime nebūna nesėkmių – yra tik patirtis, ir kartais ji negatyvi.

Nereikia bijoti savo Gyvuliško prado atakų, reikia suprasti, jeigu jis jau aktyviai ėmėsi jūsų, vadinasi jūs jau kažko verti šiame pasaulyje dvasiniu atžvilgiu. Vadinasi reikia dvigubai daugiau sustiprinti dėmesį į savo Dvasinį pradą. Nes Gyvuliškas pradas neeikvoja savo jėgų dėl to, kas ir taip yra paklusnus jo palydovas.

Nesivelsiu į tolimesnius svarstymus ir polemikas, nes tai ilgas ir nesibaigiantis procesas, kur svarbiausias išvadas pasidarys kiekvienas pats, priklausomai nuo savo dabartinės padėties dvasiniame kelyje… Nebūtina pritarti tam kas čia parašyta, nes: 

Kam aš rašau šitas eiles,

Tikriausiai sau ir dėl savęs.

Dabar tik pradedu suprast, nes

Daugel metų aklas buvęs,

 

Jok protas – tai akmuo ant kelio, kuriuo tu eisi.

Na ne, gal ištisa uola.

Kurios taip paprastai neperšoksi ir neapeisi,

Jei nori Sielą apkabint šalia.

 

O lipt per akmenis aštrius į viršų, po to

Ir vėl žemyn nukrist,

Dėl nuolaidų saldžių, nuo proto

Tada dar sykį šliaužt išdrįst.

 

Ne kiekvienam tai duota.

Ten apačioj, taip šilta ir saldu,

Nes protas jums išduos kas padiktuota,

Nuo Gyvuliško prado, su kaupu.

 

Saldžių iliuzijų tau bus paduota.

Svarbu kad tu tik panorėtum,

Namų, valdžios ir turtų, gal šlovės, ar puotą.

Tas pats, svarbu norėtum.

 

Iliuzijoj tai bus paduota, ko panorėtum.

Vienoj iliuzijos, kitoj, tai nesvarbu.

Svarbu, kad žemiško norėtum.

Tai pagrindas – tabu.

 

Tas Gyvulys mūs, vieno  bijo, 

Tik šeimininko - Sielos.

Bet daugelis jos irgi bijo.

Gyvent be sąžinės - jiems maišo Siela. 

 

Tokių žmonių aš negaliu suprast.

Toliau kentėt glėbį žvėries?

Tarnauti kelnėms, tame bandyti laimę rast?

Ir tai gyvenimas? - oi ne, ieškokit išeities.

 

Sakysit –  „juk šitai taip sunku".

Tai nesunku, kai nuoširdžiai to sieki.

Tai tampa  įdomu ir nuostabu,

Kai stengiesi įgyt žinių, judėt į priekį.

 

Ir pasirinkt akimirką, ne Amžinybę?

Kame gi to prasmė?

Su Siela būsi iki begalybės.

Susijungimas – Štai kur gyvenimo esmė.

 

O toks gyvenimas, kaip kelnės, tada jau nesuplyš

Ir Sielos tu nesunešiosi niekados.

Todėl, darydamas sprendimą – nesuklysk

Ir tau gyvenimas dar šansą dovanos.

Su pagarba ir Meile...

 

 

Peržiūrų: 2181 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/4
Viso komentarų: 291 2 3 »
1 Gėlė   (12.08.2014 20:42)
C.Castaneda Ugnis iš vidaus

Nėra tobulumo be liūdesio ir ilgesio, nes be jų nėra blaivumo ir gerumo. Išmintis be gerumo ir žinojimas be blaivumo yra beprasmiai.

Pasipūtimas - didžiausias žmogaus priešas. Jį silpnina įsižeidimai dėl gerų ar blogų aplinkinių žmonių veiksmų. Pasipūtimas reikalauja praleisti didžiąją gyvenimo dalį dėl ko nors ar kieno nors įžeistam.

Norint eiti žinojimo taku, reikia turėti labai lakią vaizduotę. Žinojimo take niekas nebūna taip aišku, kaip mums norėtųsi.

Jei matytojai gali atsilaikyti prieš menkus tironus, jie gali drąsiai stoti prieš nežinomybę, dar daugiau, jie gali atlaikyti ir atsiveriančią nesuvokiamybę.

Atrodo savaime suprantama, kad kovotojas, kuris atlaiko akistatą su nežinomybe, gali nepažeidžiamas atsilaikyti prieš menkus despotus. Bet nebūtinai yra taip. Kai kuriuos didžius senovės kovotojus pražudė būtent ši prielaida. Niekas taip negniuždo kovotojo dvasios, kaip susidūrimas su nepakenčiamais žmonėmis, turinčiais valdžią. Tik tokiose situacijose kovotojas gali išsiugdyti blaivumą ir ramybę, kurios reikia nesuvokiamybės spaudimo atlaikymui.

2 Gėlė   (12.08.2014 20:54)
Didžiausia žmonių yda, kad jie visada įsikabinę į proto išradimus. Protas nekontaktuoja su žmogaus energija. Protas gamina instrumentus, kuriančius energiją. Vis dėlto protas niekada rimtai nesusimąstė, kad mes geresni negu jo instrumentai: mes esam energiją kuriantys organizmai. Mes - energijos burbulai.

Kovotojai, tikslingai pasiekiantys absoliutų žinojimą, yra vertas reginys. Tuo metu, kai jie dega iš vidaus, vidinė ugnis juos praryja. Ir pilname žinojime jie laisvai pakyla Erelio emanacijų link ir nusklendžia į amžinybę.

Kai pasiekiama vidinė tyla, viskas tampa įmanoma. Norint nustoti kalbėti su savimi, reikia naudoti tą patį metodą, kokiu buvome išmokyti su savim kalbėtis. Buvome išmokyti prievarta ir nedvejojant. Taip reikia ir sustoti - prievarta, be dvejonių.

Nepriekaištingumas prasideda vienu vieninteliu veiksmu, kuris turi būti apgalvotas, tikslus ir nepertraukiamas. Jei veiksmas kartojamas pakankamai ilgai, įgyjamas nepalenkiamos intencijos jausmas, kurį galima nukreipti į bet ką. Jei tai pasiekta - kelias atviras. Žingsnis po žingsnio kovotojas atskleis savo tikrąsias galimybes.

Žinojimo paslaptis yra tamsa. Nuo žmonių sklinda ta paslaptis, tie nepaaiškinami dalykai. Kaip nors kitaip žvelgti į save yra beprotybė. Todėl kovotojas nesubanalina žmogaus paslapties, bandydamas ją racionalizuoti.

Kasdienio gyvenimo pasaulyje bet kuris žodis ar sprendimas labai lengvai apverčiamas kita puse. Vienintelis nekaitaliojamas dalykas kasdienybėje - mirtis. Šamanų pasaulyje, priešingai, įprasta mirtis gali būti atšaukta, bet ne šamano žodis.

Šamanų pasaulyje sprendimai nekeičiami ir nekoreguojami. Vieną kartą priimti jie lieka amžinai.

Viena dramatiškiausių žmogaus situacijos ypatybių yra makabriškas ryšys tarp kvailumo ir savivokos. Kvailybė verčia vidutinį žmogų atmesti viską, kas nesiderina su jo egocentriškos savivokos lūkesčiais. Kaip vidutiniai žmonės, esame akli pačiai esmingiausiai žiniai: susitelkimo taško egzistavimui ir jo judėjimo galimybei.

Jei protingas žmogus tvirtai laikosi įsikabinęs savo atvaizdo - jo nežinojimas begalinis. Jis ignoruoja faktą, kad šamanizmas - tai ne užkeikimai ir ne fokusai, o laisvė esmingai suvokti pasaulį ir visa kita, ką žmogui įmanoma pasiekti. Jis dreba prieš laisvės galimybę. O laisvė pasiekiama, ištiesus ranką.

Žmogus nujaučia savo paslėptus resursus, bet nedrįsta jų panaudoti. Todėl kovotojai sako - žmogaus nelaimė, jog jis stovi savo kvailumo ir nemokšiškumo kryžkelėje. Mūsų laikų žmogui labiau nei bet kada reikia įkvėpti naujas idėjas, susijusias tik su jo vidiniu pasauliu - ne visuomenines, o šamanų idėjas, - tinkančias žmogui, žvelgiančiam į nežinomybę, žvelgiančiam į savo mirtį. dabar, labiau nei bet kada, jį reikia išmokyti susitelkimo taško paslapčių.

Dvasia klauso tik tada, kai kalbama gestais. Tie gestai - ne ženklai ir ne kūno judesiai, bet tikro laisvumo veiksmai, dosnumo ir humoro veiksmai. Gestu, skirtu dvasiai, kovotojas išreiškia ką turi geriausio ir tyliai pasiūlo tai abstraktui.

is:
http://katekizmas.group.lt/text/kitakalbiai/castaneda/laiko_ratas.html

3 Doremi   (12.08.2014 21:00)
dažniausiai žmonės dėl ištinkančių nemalonių dalykų kaltų ieško išorėje,o reikėtų savyje
ir lipa vis ant to pačio grėblio

-1   Спам
4 spurgelis   (12.08.2014 22:07)
Taip, Virguti,labai gražūs,šiltai griežti žodžiai,kurie skamba kaip pamokslas iš klausyklos arba tėvų bandymas išaiškinti gyvenimo tiesas vaikams žodžiais kas kart vis minant ir primenant kur jie suklumpa.... Bet realybėje mes mokomės iš pavyzdžių. Aišku,čia yra internetinė erdvė ir tų pavyzdžių mes negalime matyti,bet galime dalintis asmenine patirtimi... Bet koks paradoksas-kas atsitinka,kai drįsti apsinuoginti-pasipasakoti savo patirtis ir išgyvenimus, kai garsiai pripažįsti kad dar esi veikiamas išorės ir reikia daug pastangų kovojant su vidiniu žvėrimi,kai prisipažįsti,kad dažnai slysti ir vis klysti?????....Tiesiog esi "baramas",kad ieškai toj išorėj kaltų,kad ieškai kažkokių pasiteisinimų vietoj pasidalinimo ir savais asmeniniais išgyvenimais tik tam,kad galėtum suprasti,jog ne tau vienam yra taip. Matome,kai žmogus,kuris daug vartoja žodį "aš" yra apšaukiamas susireikšminimu. bet tada ko vertos kalbos, kurios pagrįstos ne asmenine patirtimi, o iš svetimų išgyvenimų surinkta informacija,pateikta abstrakčiai, įvyniota įmantriuose pavidaluose?
O gal ieškome ne visi,judame ne visi,todėl ir klystame ne visi? Paprasta yra apsiimti kritikuoti kito išgyvenimus,patirtus per judėjimą,kai pats tiesiog stovi vietoje.
Asmeniškai niekam netaikoma. Tiesiog nebijau mąstyti garsiai.

5 aha   (12.08.2014 22:42)
Žmogus, jei jis yra gyvas ir jautrus žmogus, negali pasiekti tokio lygio, kad visiškai nereaguotų į aplinkos poveikį. Nereaguoti į tai, kas vyksta išorėje - nesąmonė, marazmas, savęs numarinimas. Visa gyvoji gamta reaguoja į išorės dirgiklius: augalai, jausdami žmogaus meilę geriau auga, šunys sekioja paskui tuos, kas juos myli ir kanda tiems, kas jų nekenčia, vanduo, kuris užkalbėtas (paveiktas žodžiu), tampa nuodingu arba gydančiu. Kaipgi žmogus gali būti šaltas ir abejingas tam, kas aplink jį vyksta? Jis turi akmeniu virsti.
Nors, sako, akmenys irgi jaučia.

Mes tik įsivaizduojame save "kietais",tol, kol gyvenimas nepaliečia brangių mums dalykų. Gyvas žmogus visada turi brangių dalykų. Ir tai nebūtinai turtas. Tai gali būti mūsų įsitikinimai, šeima, sveikata, mūsų mylimi žmonės, draugai...

6 aha   (12.08.2014 23:06)
Ir dar vienas dalykas man kelia begalinę nuostabą: kaip galima prisirišti prie "mokytojo", (išorinis dalykas, ne viduje esantis), kuris ištisai nusišneka, ir pagal jo paistalus konstruoti savo pasaulio modelį?
Jis gi kalba ne dvasiai, negi nesuprantate, jis kalba jūsų spekuliatyviam protui. Tikrosios dvasinės žinios nesukelia tiek priešpriešų, kiek Sensėjaus pateikiamos žinios, nes jos paliečia mūsų dvasią, ir dvasia neabejodama jas priima. Sensėjus žaidžia mūsų protu, ir kiekvieno mūsų protas kuria savo iliuzijas, nuosavus vaiduoklius, kurie kovoja tarpusavyje.

7 aha   (12.08.2014 23:12)
„ Palaiminti tyraširdžiai, nes jie matys Dievą“. Jei verstume į šiandieninę ispanų kalbą reikėtų sakyti: Palaiminti, kurie turi apvalytą protą nuo klaidingų mąstymų, nes matys Dievo protu ir matys Dievą visur. (Marcelino)

8 aha   (12.08.2014 23:21)
p.s. apyrankę dedu ant kitos rankos - neapsiėjau be kritikos...:)

9 Doremi   (13.08.2014 08:09)
cha, tai ką rašiau-pasiekė smegeninę-akcentuoja ir varto pasiteisinimais
o kam teisintis/?tik išvadas daryti
iš šalies geriau matosi,mes gerėjame,teisėjame ar degraduojame,todėl nesiginčysiu,gal būt išorei atrodydami teisingi,darbštūs ir geri,išties tik trypčiojam vietoje visiškai neaugdami
nu ir nereikia,jei tik neerziname  aplinkinių savo trypčiojimu
vistik pripažinimas,reikalingumas sociume yra didelis dalykas,kuris ir nusako asmenybės augimą ar smukimą,bet irgi gal būt pagal jus tai iliuzija,bet negali būti,kad visa realybės aplinka perdėm kvaila
tiesiog realybėje sprendžiama pagal darbus,ne pagal kalbą

10 virku   (13.08.2014 09:18)
Mūsų kelionė- tai lipimas į kalną per brūzgynus../

1-10 11-20 21-28
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugpiutis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0