Ezoterikoje žodis „aura“ suvokiamas kaip „subtili nematoma substancija, sklindanti iš žmogaus ir kitų gyvų kūnų“. Išvertus iš graikų kalbos, aura reiškia „vėjelio pūstelėjimas“, arba srovė. Pas mus pats žodis atėjo iš Rytų filosofijos, kur aurą, oru sklindančią subtilią substanciją arba jautrią materiją, dar vadina emanacija. Rytų mistikai tvirtina, kad emanacija yra materialus darinys, fiziškai išreikštas kaip kūno skleidžiamas ir jį gaubiantis dujinis debesis arba sublimacija (t. y. tiesiogiai kaitinamos kietosios medžiagos virtimas garais, garavimas, aplenkus skysčio stadiją).
Aurą ekstrasensai regi beveik visada. Parapsichologai tvirtina, kad jos egzistavimas įrodomas vaikų piešiniais, kuriuose pavaizduoti žali šunys ir oranžiniai medžiai. Egzistuoja metodikos, leidžiančios paprastam žmogui išmokti plika akimi matyti aurą. Nežiūrint į tai, vis dar ginčijamasi, ar iš viso aura egzistuoja. Specialistai tvirtina, kad ji ne tik egzistuoja, bet ir turi konkrečias savybes – kvapą, dydį, formą ir spalvą. Kalbėti ir aprašyti kvapą nelengva, tačiau kiekvieno žmogaus jis individualus. Aura (jos dydis) turi aiškiai apibrėžtas ribas. Sveiko žmogaus kiaušiniško kokono formos auros storis – apie 5 cm, dydis apytiksliai 70–100 cm. Dvasiškai tobulėjant aura plečiasi. Rašoma, kad didžiųjų pranašų ir senovės mokytojų aura buvo itin galinga ir tokia skaisti, kad paprasti mirtingieji virš jų galvų galėjo matyti aureolės švytėjimą.
Auros būna vienspalvės ir „vaivorykštinės“, t. y. daugiaspalvės. Laikui bėgant spalvos, priklausomai nuo žmogaus minčių ir emocinės veiklos, gali keistis. Jos visada pasako apie tikrąjį vidinį gyvenimą. Auros nepakeisi jokiomis gudrybėmis.
XX amžiuje išmokta aurą fotografuoti ir fiksuoti. N. Tesla ir S. Kirlijanas, Zolotovas ir Korotkovas – žymūs mokslininkai, kurie kiekvienas savaip sprendė auros vizualizacijos klausimą.
Aura tiesiogiai susijusi su čakromis. Čakros – tai nerviniai centrai, kaupiantys ir skirstantys fizinę, protinę, emocinę ir dvasinę energiją. Egzistuoja septynios pagrindinės ir keturiasdešimt dvi antrinės čakros (beje, įvairios pasaulio dvasinės mokyklos jų priskaičiuoja daugiau nei 360). Čakra, išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia „ratas“ arba „diskas“, taigi tai atspindi idėją, kad kiekviena jų sukasi tik jai būdingu dažniu.
Rytų šalyse čakros lyginamos su lotoso žiedais. Manoma, kad dvasiškai pažengusių žmonių lotosų lapeliai palaipsniui išsiskleidžia ir energetiniai ratai patys pradeda suktis.
Pagrindiniai centrai išsidėstę išilgai centrinio energetinio kanalo – Sušumn, kuris eina stuburu. Kiekviena čakra turi savo funkciją ir pavadinimą (iš viršaus žemyn): Sahasrara, Adžna, Vishuddha, Anahata, Manipura, Svadhisthana, Muladhara.
Šie centrai atitinka septynias vaivorykštės spektro spalvas ir septynias muzikinio eilėgarsio natas. Todėl žmogaus aura būna spalvota, o tai priklauso nuo subtiliųjų kūnų išsivystymo ir energetinių kanalų (čakrų) atvirumo.
Reikėtų tik išmokti kontroliuoti ir valdyti tai. Nors gal tu jau moki?