1. Elektros baterijos Babilone
1938 m.Austrų archeologo Wilhelm Konig radinys Bagdado muziejuje sujaukė sampratą apie senovės mokslą. 6-ių colių aukščio ryškiai geltono molio inde buvo 5 x 1,5 colio cilindras iš lakštinio vario. Jo kraštas buvo sulituotas 60:40 švino-alavo lydiniu prilygstančiu geriausiems šiuolaikiniams lydmetaliams. Cilindro dugnas buvo iš vario skritulėlio užglaistyto bitumo derva. Kitas bitumo sluoksnis buvo viršuje ir cilindro centre laikė geležinį virbą. Atrodė, kad geležį ėsdino rūgštis. Tarsi tasai molinis indas būtų elektros baterija. Ši baterija, kaip ir kitos, buvo atkastos Irake ir yra priskiriama Partų Persijos okupacijos laikotarpiui - 248m.pr.m.e-226 m. Tačiau Konig Bagdado muziejuje rado ir varinių vazų su sidabro sluoksniu, iškastų pietų Irake šumerų laikotarpio kultūriniame sluoksnyje ir priskiriamų 2500 m.pr.m.e. Atrodytų, kad persai elektros baterijas perėmė iš seniausios žinomos Vidurio rytų civilizacijos. Viename seniausių indų raštų, Agastya Samhita, rašoma:
"Gerai nuvalyta vario plokštę įdėkite į žemėje įkastą ąsotį, ją užpilkite vario sulfatu, o po to drėgnomis pjuvenomis. Tada uždenkite gyvsidabriu amalgamuotą cinko lakštą siekdami išvengti poliarizacijos". Sujungus, bus gauta energija vadinama dvigubu Mitra-Varūna vardu. Ji vandenį suskaido į prana... vayu ir udanavayu. Sako, 100 tokių ąsočių sukuria didelę galią. Nemažai graikų ir egiptiečių sakėsi turį automatus-pagalbininkus, kuriuos varė kažkas vadinamas "žaibai ąsotyje". Tai nuoroda į robotus, galinčius vaikščioti ir atlikti paprastus namų darbus. Jie buvo sunaikinti spaudžiant viešajai nuomonei, nes tokius tvarinius gali kurti tik dievas
 
2. Rentgenas Senovės Egipte
Skirtingose Egipto Denderos miesto Hatorės šventyklos (iš vėlyvojo Ptolomėjų laikotarpio) vietose yra keistų piešinių, kurių egiptologai nesugeba paaiškinti. Vienoje iš salių (Nr.17) viršutinėje panelėje vaizduojami Egipto žyniai, kažką atliekantys su objektais, atrodančiais kaip pailgos elektroninės lempos. Kiekvienoje lenpoje per vidurį yra gyvatiškas darinys. Švedų inžinierius henry Kjellson knygoje "Forvunen Tiknik" (Dingusios technologijos) pabrėžė, kad tos gyvatės laikant hieroglifais yra verčiamos kaip "seref", o tai reiškia "švytėjimas". Pačioje bareljefo dešinėje yra dėžė, ant kurios sėdi Atum-Ra - tarsi tai būtų energijos šaltinis. Prie dėžės prijungtas vytas kabelis nuvinguriuoja per visas grindis link elektrolempų cokolio. Kiekvienas tų objektų yra ant kolonos vadinamos "djed", kurią inžinierius Alfred D.Bielek laiko aukštos įtampos izoliatoriais. Tos lempos atrodo kaip TV kineskopai, tad nenuostabu, kad elektronikas N.Zecharius jas laiko Crookes, kineskopų pirmtakais. Nors viršutinio kambario piešiniai pažeisti vėlesniųjų laikų vandalų, kiti piešiniai kriptoje žemiau išliko beveik nepažeisti ir dar labiau padidina tą paslaptį, nes vaizduoja žmones, klūpinčius prieš jas sudėjus rankas ant krūtinės - tarsi kažką iš jų gautų. Koks radiacinis gydymas buvo atliekamas čia?
3. Delio kolonos mįslė
Senovės metalurgijos pasiekimų viršūnė yra Indijos Deli mieste stovinti Indijos kolonos
Tai 7,21 m aukščio ir 41 cm skersmens ties pagrindu
(viršuje – 0,22 cm) kolona Kutb ad Dino komplekse ir sverianti per 6 t. Sakoma,
kad ji pastatyta Čandraguptos II Vikramaditya (375-413 m.) laikais, nors yra
tvirtinančių, kad ji stovi nuo 912 m. pr.m.e. Pradžioje ji stovėjo džainų
komplekso, kurį sudarė 27 šventyklos, centre. Jį sugriovė Kutb ad Din Aybakas,
o medžiagos buvo panaudotos Kutubo minareto ir Kuwwat mečetės statybai. Kolona
yra iš 99% grynumo geležies, kas ypatingai ir traukia dėmesį, nes per 1600 m.
ji išliko beveik nepaliesta korozijos.
Pagal vieną legendą, Delio miesto pavadinimas susijęs
su šia kolona. Mat žodis dhili () Tomaro klano radžutų buvo naudojamas
įvardijant miestą, nes Radžos Dhava pastatytos kolonos pagrindas buvo silpnas
ir todėl buvo pakeistas.
Kolona, kurios viršų puošia Čakra statula, pradžioje stovėjo
Višnupadagiri („kalva su Višnu kojų pėdomis"), kuri tapatinama su
dabartine Udayagiri, esančios netoli Besnagaro, Vidišos ir Sanči (apie 50 km 5
rytus nuo Bhopalo, esančio centrinėje Indijoje). Guptos
laikais čia astronominių stebėjimų centras. Kolona buvo naudojamas kaip Saulės
laikrodžio dalis. Ant kolonas yra įrašas Brahmi rašmenimis, kuris patvirtina,
kad statula pastatyta Višnaus garbei. Jis taip pat pašlovina karaliaus drąsą ir
gerąsias savybes, tiesiog minint jį Čandra.
Manoma, kad koloną į dabartinę vietą perkėlė Vigraha
Radža, Tomarų giminės radžputų karalius. Vienas 1052 m. užrašas ant kolonos
mini radžputų karalių Anangpalą II.
Antikorozines kolonos savybes įprasta aiškinti oro
sausumu. Net musonų metu oro drėgnumas Delyje neviršija 70%. Išsiaiškintas ir
kolonos pagaminimo būdas. Ji nukalta iš lakštų, kurių svoris siekė 36 kg. Ant
kolonos aiškiai matosi kalimo ir suvirinimo žymės. Nepaprastai mažą sieros
kiekį galima paaiškinti rūdos lydymui naudota medžio anglimi.
 
4. Kompiuteris Senovės Graikijoje
Kelios dienos prieš 1900-ųjų Velykas mažoje Antikythera saloje buvo surastos senovinio laiko liekanos su bronzos ir marmuro statulomis ir kitais artefaktais. Jis datuojamas 85-50 m.pr.m.e. Tarp radinių buvo beformis griozdas iš išėsdintos bronzos ir sutrūnijusio medžio.
 Jis buvo nugabentas į Atėnų muziejų. Medinės dalys greitai suiro ir pasirodė griozdo vidus su daugeliu krumpliaračių kaip šių dienų laikrodžiuose. 1958 m. Derek J. De Solla Price rekonstravo mašiną. Paaiškėjo, kad ji skaičiavo Saulės ir Mėnulio judėjimus. Krumpliaračiai galėjo suktis į abejas puses bet kokiu greičiu - tad galėjo paskaičiuoti padėtį danguje - praeityje, dabartyje ir ateityje. Nuvalius mechanizmą dengusį kalkių sluoksnį, išryškėjo jo struktūra. Krumpliaračiai buvo tvirtinami abiejose bronzinės plokštelės pusėse. Nors dauguma jų nustatyti, bendros schemos dar nėra. Tačiau bendras vaizdas aiškus. Tiesa, krumpliaračiai buvo trikampės formos, kas nėra geriausias sprendimas. Kai kurie faktai įdomūs. Atrodo, kad visos detalės pagamintos iš to paties 2 mm storio bronzinio lakšto. Iš kitokio metalo nebuvo jokių detalių. Tai rodo, kad meistras naudojo anksčiau paruoštą bronzinę plokštelę, kurios (geros kokybės) buvo labai retos ir brangios. Visi krumpliaračių dantukai yra 60 laipsnių kampu. Yra ženklų, kad įtaisas buvo dukart taisytas – pagrindinio ratuko ašis įlenkta, o vieno mažo ratuko dantukas pakeistas. Tai rodo, kad prietaisas buvo eksploatuojamas. Įtaisas turi tris ciferblatus – vieną priekyje ir du užpakalinėje dalyje. Priekiniame yra dvi padalos – viena fiksuota su zodiako ženklais. Kita judanti ir rodo metų mėnesius. Neabejotina, kad jame vaizduojama Saulės padėtis. Pagal išlikusias raides zodiako padaloje galima spėti jį rodžius ir ryškiausių žvaigždžių bei žvaigždynų patekėjimo I nusileidimo laikus. Užpakaliniai ciferblatai sudėtingesni ir blogiau įskaitomi. Apatiniame yra 3 slankūs žiedai, o viršutiniame – 4-i. Kiekviename yra papildomas ciferblatas – kaip "sekundžių" laikrodyje. Kiekvienas didesniųjų ciferblatų padalintas padalomis maždaug kas 6 laipsniai. Tarp tų linijų yra raidės ir skaičiai. Apatiniame ciferblate raidės ir skaičiai mini "mėnulis, tiek valandų, saulė, tiek valandų". Tad galima spėti jį rodžius mėnulio fazes ir tekėjimo bei nusileidimo laikus. Viršutiniame ciferblate įrašų daug ir galima spėti jį perteikus informaciją apie graikams žinotas planetas (Merkurijų, Venerą, Marsą, Jupiterį ir Saturną).
 Priekinis ciferblatas rodo prietaisą buvos neįtikėtino tikslumo – padalų paklaida tėra tik apie 0,25 laipsnio. Egipto kalendorius neturėjo keliamųjų metų, tad kasmet atsirasdavo 0,25 paros paklaida. Tad prietaisą reikėjo suderinti šiai paklaidai. Kadangi abu ciferblatai skyrėsi 13,5 laipsnio faze, taip galėjo būti tik 80 m.pr.m.e. Jei laikysime, kad ciferblate esanti atžyma skirta nustatymo atstatymui atsitiktinio pakeitimo atveju, tai 0,5 laipsnio pokytis reikštų, kad jis buvo naudojamas du metus. Tad galima spėti, kad prietaisas pagamintas 82 m.pr.m.e., naudotas 2 m. ir po 30 d. paimtas į laivą. Tada dar nebuvo nei Kleopatros, nei Romos imperijos. Įrašų yra 4-iose vietose – priekinių durelių išorėje, užpakalinių durelių vidinėje pusėje, tarp užpakalinėje pusėje esančių ciferblatų ir ant parapegma plokštelių netoli priekinio ciferblato. Taip pat įrašų yra ant ciferblatų ir panašu, kad kiekviena dalis ir anga turėjo žymenį, padedantį suderinti prietaisą. Tačiau tik nedidelė įrašų dalis įskaitoma. Kai kuriose vietose plokštelė suirusi ir likę tik veidrodiniai įrašų pėdsakai. Kelis kartus paminėta Saulė, kartą Venera. terminai planetų pozicijoms nusakyti, paminėta ekliptika. Vienas įrašų yra "76 m., 19 m." Tai nuoroda į žinomą Kalipo 76 m. ciklą, kuris kartotinis 19 m. Metono ciklui – arba 235 sinodiniams (Mėnulio) mėnesiams. Kitoje eilutėje yra skaičius 223, kuris gali reikšti mėnesių užtemimų ciklą. Spėjama, kad tai dalis astronominio laikrodžio, kurį aprašė Geminos, kuris apie 77 m.pr.m.e. gyveno, kaip manoma, Rodo saloje, kuri buvo astronominės minties centras 1 a. pr.m.e. Rodas džiaugėsi buvusios šlovės šešėliais nusmukęs ekonomiškai besivaržydamas su Delos uostu. Filonas iš Bizantijos detaliai aprašė Rode sukurtą katapultą, polybolos, automatiškai svaidančią ugnies rutulius. Nors Filonas ir kiti sakė, kad ji yra labai nepraktiška dėl mažo poveikio atstumo ir nejudrumo, tačiau yra situacijų (jūrų mūšiai), kada ji gali būti efektyvi. Argi rodiečiai būtų eikvoję savo pastangas įtaisui, kuris nereikalingas? Rodo jūreiviai rodė neįtikėtinus sugebėjimas atlikti žygius naktį. 198 m.pr.m.e. Romos flotilė nakties reidu išvengė Sirijos laivų užpuolimo, po to, kai netrukus prieš tai, kai du juos lydintys Rodo laivai atvirai plaukiojo nustatydavio atvykstančio Romos vado. 88 m.pr.m.e. Rodo admirolas Damagoras, atlaikęs Ponto uosto blokadą, išleido savo 4 k. mažesnį laivyną ir leido jį gainiotis visą dieną, ir tik prieš saulėlydį apsisuko ir nuskandino du didžiausius priešo laivus. Nakties metu Damagoras sėkmingai iki ryto grįžo į apgultą Rodą.
Kita vertus, polybolos demonstruoja rodiečių galimybę kurti tokius įrenginius. Bet kas įkvėpė tai teorijai, kuri slypi už techninio išpildymo? Poseidonius nustatė potvynių priežastį (kai jo mokinys Ciceronas jį nusivežė anapus Gibraltaro) ir sukūrė dar sudėtingesnį astronominį skaičiuotuvą, nei rastasis (Cic. Nat. de 2:34-35). Jis taip pat išsakė mintį, kad visi pasaulio vandenynai sudaro vientisą vandens telkinį. Hiparchas iš Rodo.sukūrė trigonometriją ir moksliškai suklasifikavo žvaigždžių padėtis. Ciceronas, Ovidijus (Puota, 6:263-283), Plutarchas ir kt. minėjo išsiskiriančius įrenginius ir jų panaudojimą. Istorikas Diodorus iš Sicilijos aprašė, kaip Makedonijos karvedys Demetrius, helepolis (miestų šturmuotuojas), 305 m.pr.m.e. prieš Rodo sienas pasiuntė 9 aukštų bokštą, stumiamą 2000 karių, bet gėdingai spruko nuo pačios intensyviausios senovės "artilerijos kanonados" apdegus bokštui nuo kelių ugnies kamuolių pataikymų. Kitam makedoniečiui Mithridates V iš Ponto 88 m. pr,m.e. pasisekė ne geriau. Polibijus, Strabijus ir Aristidas jau vėlesniais laikais mini tą nepaprastą greitį ir galią laivų bei ginklų, kurie sukurti anapus Rodo neoriono sienų. Iki 43 m. romėnų dominavimas negalėjo palaušti graikų demokratijos. Laikas kitaip "skaityti" senovės raštus. Tai prielaida Nerono besisukančioms luboms ir vis dar Atėnuose tebestovinčiam "Vėjų bokštui" - jo laikrodžio nebėra, bet jo buvimas užfiksuotas tekstuose. Ir nereikia skeptiškai kraipyti galvą skaitant Ciceroną, Ovidijų, Plutarchą ir kitus, kurie "dangaus skliautus" nukelia į Archimedo laikus. Toks prietaisas turėjo būti labai brangus. Ciceronas mini, kad karo vadas Marcellus sumokėjo už Archimedo orerijų, analoginį planetariumą iš užgrobtų Syrakuzų, daugiau nei už bet ką kita. Surandama prietaiso analogija su musulmonišku 13 a. krumpliaračių kalendoriumi (esančiu Oksfordo Mokslo istorijos muziejuje), kurio kiltį galima atsekti iki 1000 m. gyvenusio al-Birani astronomo rankraščio. Tačiau jis paprastesnis už aprašytą graikišką. 5. Skrydžiai Senovės Egipte
1898 m. keistą sparnuotą objektą (datuotą 200 m.pr.m.e.) prancūzų archeologas Lauret rado Pa-di-Imen kape šiaurės Saqqara Jis buvo nuvežtas į Kairo muziejų, kur jam duotas numeris 6347. Po 70 metų, 1969 m., Khalil Messiha, Egipto fizikas, menininkas ir aviamodeliuotojas, tyrinėjo paukščių figūras. Minėtame artefakte jis atpažino aviacijos bruožus. Jis buvo padarytas iš labai šviesaus figmedžio, orlaivis svėrė 0,5 uncijos ir buvo su tiesiais aerodinaminiais colių skersmens sparnais. Atskiras gabalas jungėsi kaip jo uodega. Neaišku, koks galėjo būti jo variklis. Tačiau modelis tiko būti neblogu sklandytuvu. Messiha pažymi, kad egiptiečiai dažnai darė modelius visko, ką matė aplink - ir dėdavo juos į kapus, laikydavo laivuose ar karo vežimuose. Po mirties mumija keliauja į požemius Saulės dievo barka. Ar antrajame stulpelyje ne lėktuvo hieroglifas?
6. Reaktyvinis lėktuvas Pietų Amerikoje 1954 m. Kolumbijos vyriausybė dalį aukso radinių pasiuntė ekspozicijai į JAV. Emmanuel Staubs, JAV juvelyras, padarė 6-ias jų kopijas. Po 15 m. vieną jų tyrimams gavo zoologas Ivan T.Sanderson, kuris padarė išvadą, kad tai reaktyvinio lėktuvo modelis.Aerodinamikos instituto ekspertas
tvirtina kad tai ne paukštis ar panašiai, o tikriausias lėktuvo modelis
su visais jam būdingais aerodinaminiais įrenginiais, lėktuvo uodega ir
t.t. Maždaug 2 colių ilgio objektas buvo nešiojamas kaip kaklo papuošalas. Jis priskiriamas Sinu, prieš inkus buvusiai civilizacijai (500-800 m.). Tiek Sanderson, tiek Arthur Poyslee iš Niujorko aeronautikos instituto padarė išvadą, kad tai nėra jokio žinomo sparnuoto gyvūno figūra.
 Jis labiau panašus į mechaninę mašiną. Ypač antgamtiška yra jo trikampė uodega. Kairiajame šone tarsi buvo kažkokių įrašų - ten, kur būna šiuolaikiniuose lėktuvuose. Tas įbrėžimas panašus į aramėjišką ar hebrajišką "beth" (B) raidę. Tai tarsi reikštų, kad to objekto kilmė ne Kolumbijoje, o Vidurio Azijoje.
7. Malunsparnis iš Egipto. Abydos (senasis pavadinimas - Abdjw) miestas klestėjo Egipte nuo priešistorinių laikų (4000 m.pr.m.e.) iki pat krikščioniškosios eros pirmųjų amžių (641 m.). Jame gausu priešistorinių valdovų kapaviečių. Jame rastas Pirmosios dinastijos karaliaus Djer (mitologinio dievo-faraono) kapas. Viduriniosios dinastijos laikais jis buvo Ozyrio religinis centras. 12-osiso dinastijos (1985-1795 m.pr.m.e.) laikais buvo rengiamos Ozyrio šventės su vaidinimais. Jame buvo statomi ir kenotafai (paminklai palaidotiesiems kitose vietovėse).
Vienas iškiliausių paveldo paminklų yra Seti I ir Ramzio II šventykla, pastatyta Ozyrio garbei. Jos proporcijos skiriasi nuo klasikinių Egipto šventyklų. Vienas iš spėjimų - kad kasant pamatus kai buvo rastas Djer kapas. Proziškesnis aiškinimas - šventyklos išplanavimą pakeitė papildomos koplytėlės. Šventykla buvo po vandeniu. Šventykloje sienos tinko sluoksnis (20 pėdų aukštyje) nukrito atidengdamas senesnį sluoksnį su hieroglifais.
Tarp jų galima įžiūrėti ir malūnsparnio, sklandytuvo, dirižablio ir povandeninio laivo (1940 m. pavyzdžio) vaizdus. Malūnsparnio piešinys labai panašus į JAV "Apache" smogiamąjį malūnsparnį su 2 pas. karo lėktuvų uodega Žinutė apie paslaptingą "malūnsparnį" pasirodė 1998 m. prancūzų kalba vykstančioje el.diskusijoje, skirtoje NSO ir archeologijai (astroarcheologijai). Šiuos hieroglifus nufilmavo ar nufotografavo skirtingi turistai - tad jie egzistuoja neabejotinai. jodai identifikuoti hieroglifai, mėlynai - spėjami, raudonai - neaiškūs Bandymas paaiškinti racionaliai:
Tai dvi hieroglifų grupės, iškaltos viena ant kitos. Panašu, kad žodis psd.t (devynetas) ir X3s.wt (kitos šalys) yra iškalti vieni virš kitų Gal taip pakeisti r vardai iš Seti I į Ramzio || (Ramzis II gyveno maždaug 1200 m.pr.m.e.).
(pagal Eugene Cruz-Uribe, iš Northern Arizona un-to) Minėtą panašumą galėjo sukelti: · Akmens paviršiaus erozija; · "perrašymo" proceso metu (seni ir nauji hieroglifai susiliejo sudarydami keistas formas); · šio šimtmečio kieno nors "pokštas". O jei ne? Tai ką reiškia tie ženklai - senosios Atlantidos reliktus, ateivių apsilankymo faktas? Pasirinkite atsakymą patys....
8. Atlantidos krištolinė kaukolė
1927-ais F.A. Mitchell-Hedges senajame majų mieste Lubaantum (dabar Belize, Britų Kondūre) šventyklos griuvėsiuose rado krištolinę kaukolę, padarytą iš vientiso gryno kvarco gabalo - 5 colių aukščio, 7 colių ilgio ir 5 colių pločio. Ji yra kaip nedidelio žmogaus kaukolė. 1970 m. meno restauratorius gavo leidimą ją ištirti Hewlwtt-Packard laboratorijose. Buvo atskleista daug anomalijų. Kaukolė išbrėžta neatsižvelgoiant į natūralią kristalo ašį - nežinomas reiškinys šiuolaikinėje kristalografijoje. Nebuvo naudota jokių metalinių įrankių. Iš smulkių įbrėžimų Dorland spėjo, kad iš pradžių ji buvo nušlifuota naudojant deimantus. Vėliau - apdaila vandeniu ir smėliu. Tai turėjo trukti 300 m. Tai neįtikėtina. Tad buvo panaudota kažkokia užmiršta technologija. Garvin apibendrino - šiandien tai pagaminti yra praktiškai neįmanoma. Tai laikais, kai žmogus vaikšto po Mėnulį. Ir tai ne sugebėjimų, kantrybės ar laiko stoka. Tai tiesiog neįmanoma. To prakeikto daikto tiesiog negali būti.
9. Kas nušovė neandertalietį?
Londono gamtos muziejus saugo paleolito laikų kaukolę (38 tūkst. m. amžiaus), iškasta 1921 m. Zambijoje. Kairėje pusėje yra absoliučiai apvali colio skersmens skylė. Aplink ją nėra žiedinių linijų ar kitų šaltojo ginklo panaudojimo požymių. Kita pusė sudraskyta - tarsi tai būtų padariusi kulka. Ji yra iškasta iš 60 pėdų gylio akmenuoto grunto. Tad kas šaudė prieš 38 tūkst. metų?
10. Neįtikėtini Cabrera akmenys
Ikoje (Peru) surinkta 20 tūkst. lentelių ir beisbolo dydžio akmenų su piešiniais, kurių dalis yra tarsi ne iš to laikmečio. Tai surinko medikas, archeologijos mėgėjas Javier Cabrera Darquea. Dauguma jų yra iš nepaprastai kieto granito andesito. Pirmąkart juos paminėjo jėzuitas misionierius tėvas Simon, lydėjęs Pizarro 1525-ais (apie tai rašė Limos laikraštis OJO, Lima Domingo, 1993 m. spalio 3 d.). Jų pavyzdžiai atvežti į Ispaniją 1562 m. Akmenyse pavaizduotos sudėtingos chirurginės operacijos - karkais pažangesnės, nei gali šiuolaikinis mokslas. Ten yra Cezario pjūvių, kraujo perpylimų, akupunktūrų adatų naudojimo nuskausminimui (Vakaruos pradėtų naudoti tik 1970-ais), kepenų ir inkstų operacijos, vėžio pašalinimo operacijos. Pavaizduotos ir detalios širdies bei atidengtų smegenų operacijos, o bent 20-yje akmenų vaizduoja širdies persodinimą. Yra net ir ... smegenų persodinimų.
11. Metalų apdirbimas prieš milijonus metų
Paskutiniaisiais 30 m. Wonderstone sidabro kasyklos, esančios netoli Ottosdal (Vakarų Transvaal, PAR) kalnakasiai iš didelio gylio ištraukia keistų apvalių objektų. Jų rasta apie 200 m. 1979-ais kelis jų atidžiai ištyrė J.R.McIver, Witwaterstand universiteto Johannesburg'e geologijos profesorius ir Potsshefstrous universiteto geologijos prof. Andries Bisschoff. Tai tarsi suploti sferoidai - maždaug 1-4 colių dydžio iš melsvo plieno su rausvoku atspalviu. Metale yra ploni baltų "siūlų" pėdsakai. Jie yra iš nikelio-plieno lydinio, kuris nesusidaro natūraliomis sąlygomis. Sudėtis leidžia spėti juos esant iš meteoritų. Kai kurie jų turi labai ploną kiautą ir perlaužus randame keistą medžiagą, kuri sąveikoje su oru virstu dulkėmis. Jie iškasami iš pyrofilito uolienos, kurios amžius yra 2,8-3 mln. metų. Roelf Marx, PAR Klerksdorf muziejaus prižiūrėtojas pastebėjo, kad rutuliukai lėtai sukasi aplink savo ašį - vien vidinės jėgos veikiami. Tad po tiekos metų jie dar išsaugojo kažkokios energijos likutį. Apie savo ašį ir apsisuka pilnai per 128 dienas
12.Metalinis plaktukas akmeniniame sluoksnyje, kuris susiformavo pieš 100 milijonų metų, rastas Amerikos žemyne. 1934
metai Techasas. Medinė rankena pilnai suakmenėjusi, metalas iš kurio
padarytas kūjis buvo prapjautas tais pačiais radimo metais ir iki šiol
ta vieta nesurūdijo.Sudėty sudaro 96% geležis, 2,6% chloras ir tik 0,74%
siera. Nerasta jokių burbuliukų, kurie atsiranda lydant
šiuolaikine technologija. Na o labiausiai stebina, kad nėra jokių
priemaišų, o ypač angliavandenio, kuris yra visose mūsų žemėje randamoje
geležies rudose.
13. Volframo spyruoklės. Nuo 1991 metų, aukso kasyklose
poliariniame Urale, smėlio pavyzdžiuose iš 6-12 metrų gylio, vis
patekdavo keistos spyruoklės. Jų dydis siekdavo nuo 3 iki 7 milimetrų,
pagamintos jos iš volframo.
 
Žinome, kad volframas gamtoje būna, tik
junginiuose ir jo lydymosi temperatūra siekia 3000 laipsnių. Geologai,
jas radę, kalbėjosi su kariškiais, kurie pareiškė, kad
nana-technologijomis, jie dar neužsiima. Įdomu ir tai, kad tokie
lydiniai, dažnai naudojami, kosminėse technologijose. Spyruoklės buvo
rastos, mūsų civilizacijos nepaliestose vietose 6-12 metrų gylyje. Na, o
tai atitinka viršutiniam pleistoceno sluoksniui, kaip išsireiškė
tyrinėtojai, kuriam skaičiuojama 100 000 metų. Tiesiog nuostabu, kad būdami tokie išmintingi, kokiais save linkusi laikyti žmonija, nežinome net kas mes esame! Ir stulbina, kad atmetami, ignoruojami ar laikomi klaidinančiais priešistoriniai įrodymai. Unikalūs radiniai ir kultūros faktai kartais datuojami priskiriant ankstyvesniam laikotarpiui, nei įprasta, - o ir surandami ne ten, kur derėtų. Nors garsių antropologų Lyki šeima pasiūlė nukelti "homo" atsiradimą bent iki 3 mln. metų atžymos, tačiau akademiniai sluoksniai laikosi 1 mln., o "Mąstančio" žmogui teskiria tik 40 tūkst. metų. Nors ir sunku paaiškinti "Homo Sapiens" staigų visuotinį išplitimą tuo metu, dar sunkiau atsakyti, kodėl išnyko neandertalietis (pleistocene), o vėliau ir kromanjoniečiai (vėlyvajame paleolite). Peršo grafystėje, Nevadoje, bato atspaudas rastas triaso (mezozojaus I periodas) sluoksnyje, kurio amžius - 400 mln. metų. 1975-ais dr. Steinli Rainas pranešė, kad rado žmogaus atspaudus 40 mln. senumo sluoksnyje. Taip pat panašus radinys Kentone, Oklahomoje bei šiaurės Viskonsine. Rožiniame slėnyje Teksase 16-os colių ilgio pėdos rastos šalia dinozauro pėdsakų 80 mln. senumo sluoksnyje. Bet jei žmogus gyveno šalia dinozaurų, gal būt jis buvo daug didesnis, kad galėtų kovoti su jais? Ir nuostabu, kad randami nepaprastai didelių humanoidų skeletų, iki 7 ar 8 pėdų aukščio, likučiai, - ir tai nėra "Kardifo apgavystės". O Mirties slėnyje gausu fosilijų ir kitų radinių, - tad vietoje dabartinės dykumos smėlių gal kažkada buvo Edeno sodai, su ten gyvenusiais milžinais. Bet visa tai prieštarauja teorijoms, kad žmogus į Ameriką atėjo palyginti neseniai . Taip pat ir naujausi tyrimai rodo, kad Beringo "tiltas" bei Kordilerano "ledo koridorius" tapo praeinami tik prieš 9000 m. Tačiau jau prieš 9000 m. čia jau augo kukurūzai. Kažkas dar anksčiau turėjo išvesti jų sėklą. Meksikoje rastos 80 tūkst. senumo kukurūzų žiedadulkės. Unikalūs indėnų kraujo krešėjimo ir dantų požymiai neigia greitą azijiečių evoliuciją, - geriausiu atveju tam reiktų bent 40 tūkst. metų (tam, kas Senajame žemyne truko milijonus metų). Be to, Kalifornijoje rastos kaukolės, identiškos dabartiniams Amerikos indėnams, kurių amžius 50 tūkst. metų. Ir aplamai, indėnai atsiranda be jokios evoliucinės bazės. Maišatį kelia ir paslaptingieji muliečiai, prieš 10 tūkst. metų netikėtai pasirodę Alžyro pakrantėje. Jie turėjo didžiausią kaukokės tūrį: 2000 cm 3 (kai mūsiškis tėra apie 1400 cm3). Tačiau jie gyveno trumpai, pagrindinę žmonių dalį sudarė moterys ir vaikai. Šie naudojo įrankius ir augino niekur anksčiau nematytus gyvulius. Taigi, mūsų žinios yra labai ribotos, - ir mes, praktiškai, nežinome, kas dėjosi iki mums atsirandant. Pavyzdžiui, kas vaikščiojo tos garsios Jugoslavijos 'minicivilizacijos' gatvėmis, epochoje iki senojo Egipto ar Kinijos, - 5000 m. prieš suklestint Graikijai? Kas buvo prarastoji Amerikos indėnų Kahokijos civilizacija, kurios mieste netoli dabartinio Šv.Lui gyveno per 250 tūkst. indėnų. Ir kas pastatė paslaptingas septynių mylių sienas Berklio ir Oaklando (Kalifornija) kalvose? O 20 mylių ilgio siena Jordanijoje, netoli Petra. Kokie žmonės prieš 2000 m. (iki majų) sukūrė Jukatano drėkinimo sistemą? Nieks nežino, kada ir kodėl buvo pastatytos Egipto ir Meksikos piramidės. Piešiniai akmenyse, kurie gali būti 60 mln. senumo, vaizduoja širdies persodinimo ir Cezario pjūvio operacijas. Tie 150 tūkst. akmenų turi scenų, įrodančių, kad ypatinga žmonių rasė gyveno tuo pačiu metu su dinozaurais. Senovės egiptiečiai turėjo kontraceptinę žele ir iš šlapimo galėjo nustatyti nėštumą. Majų dantų ertmėse vis dar išsilaikė cementas. Du broliai Kosmas ir Damianas prieš 1700 metų sėkmingai atlikdavo kojų transplantacijos operacijas . Gal jie kaip nors gavo žinias iš ankstesniųjų chirurgų? Karakolos bokštas Čiken Itzoje yra žymiausia Vidurio Amerikos observatorija ir, atrodo, dalijosi savo atradimais su kitais panašiais Šiaurės Amerikos statiniais Mesa Verdėje, Vičitoje ir Čako kanjone. Senovės babiloniečiai ne tik naudojo sieros degtukus, bet turėjo pakankamą technologiją, naudojančią elekrocheminėms baterijoms su laidais. Tokios baterijos ir elektrolizė buvo žinomi Egipte, Indijoje ir Svahililande. O neseniai perskaityti aramietiški tekstai leidžia prielaidą, kad izraeliečiai mokėjo gaminti "maną iš dangaus", leidusią išgyventi kelionės per dykumą metu. Nors platinos apdirbimui reikia 1780 laipsnių temperatūros, kai kurie Peru žmonės dar prieš inkus kūrė dirbinius iš šio metalo. Net ir šiais laikais aliuminio išgavimo procedūra yra sudėtinga, tačiau Čou-Ču, garsusis Tsin eros (265-316 metai) karvedys buvo palaidotas su aliumininėmis diržo sagtimis. O kaip su metaliniais, aukso ir kitokiais radiniais anglies šachtose? Tokias "klaidas" aiškina dvi hipotezės: 1. Anksčiau gyveno pažangi civilizacija, kuri, neaišku, dėl natūralių ar technologinių katastrofų, žuvo;
2. Tai aukštos technologijos nežemiškos civilizacijos ženklai, kuri mus aplankė prieš milijonus metų.
Gal būt, mūsų protėviai valdė ir branduolinę energiją? Archeologai dideliame gylyje yra radę "lydyto žalio stiklo", - tokio, koks anksčiau buvo žinomas tik branduolinių tyrimų centruose. Jis rastas Gabone, Afrikoje, taip pat Sacharos dykumoje, Eufrato slėnyje, Irake, Modžavo dykumoje, Škotijoje, Egipte ir šiaurės Turkijoje. Taip pat mokslininkai atrado urano klodus, kurie atrodo, buvo kasami senovėje.
Tad, jei istorija kartojasi ir yra cikliška, pamąstykime apie galimą žmonijos kilmę. Geriau sužinoti apie ją, nepriėjus savosios pabaigos. Ar ne laikas paieškoti milžinų, stačiusių Stounhendžą, nuskendusių Atlantidos ar Mu žemynų, ankstesniųjų žmonijos rasių, ateivių ir kitų senovės reiškinių. Gal kas slepiasi antikos rašto paminkluose, mituose ir padavimuose |
