Na o tam vertėtų atsiminti kai kurias žinias apie narkomaniją ir jos psichologinius aspektus.
Narkomanija (verčiant iš graikų “narko” – sapnas, manija, aistra, potraukis) – tai patologinė priklausomybė nuo stimuliuojančių medžiagų, sugebančių keisti sąmonės būseną. Potraukis prie tokių medžiagų susijęs su individo nukreiptu siekiu prie tokių pakeistų sąmonės būsenų, kuriose jis įgauna pasitenkinimo savimi ir supančia realybe.
Esant ilgalaikiam narkotikų vartojimui pas žmogų atsiranda fizinė ir psichinė priklausomybė.
Psichinė priklausomybė pasireiškia pririšančiomis mintimis ir noro grįžti prie tolimesnio tokių “stimulų” vartojimo, tai yra – narkotikų, kad įgauti norimą efektą (euforijos, budrumo jausmo, nuotaikos pagerėjimo). Fizinė priklausomybė pasireiškia sunkiais ir net kamuojančiais pojūčiais. Pertraukose, tarp pastovaus narkotikų vartojimo, atsiranda taip vadinamos “lomkės”, nuo to žmogų gelbsti tik tolimesnis narkotikų vartojimas.
Kad ir ilgainiui pilnai nustojus vartoti narkotikus, nors jau ir pragyvenus “lomkes”, bet kuriuo metu vis tiek išlieka galimybė atsirasti recidyvui (grįžimui prie narkotikų). Reikalas tame, jog narkotikai organizme suardo nuosavą natūralią narkotikų sintezavimo – endorfinų sistemą, o ląstelėse sumažėja giminingų jiems receptorių.
Tam esant, žmogus jaučia nesuprantamą jam diskomforto jausmą, pablogėjusi nuotaika, atsiranda irzlumas, tampa sudirgęs, gyvenimas atrodo pilkas ir beprasmis. Toks žmogus tampa beginklis prieš stresus ir mažiausias išorės provokuojantis faktorius vėl gali jį atvesti prie narkotikų vartojimo.
O kas gi yra bendro tarp narkomanijos ir grįžimo prie “tradicinės mitybos”?
Bendro tarp šito labai daug. Taigi, pradžioje truputis fiziologijos... Endorfinai – neuropeptidai – įdirbami pačio organizmo, savo vidinių reguliacijų vykdymui, jie pagal poveikį panašūs į opiatinius narkotikus. Egzistuoja – alfa, beta ir gama endorfinai. Dėl įvairaus tipo reguliacijos, tie peptidai yra išskiriami smegenų ir imuninės sistemos ląstelių.
Beta endorfinus išskiria liaukocitai, kaip imuniškai reaktyvią medžiagą, kuri pagal savo savybes panaši į morfiną ir heroiną (daro poveikį į tuos pačius galvos smegenų receptorius).
Taip pat, Beta endorfinas yra įdirbamas seksualaus aktyvumo, nėštumo, gimdymo, kūdikio žindymo metu, kada mes jaučiame pavojų ar skausmą.
Beta endorfino fiziologinės funkcijos yra įvairialypės: tai ir veiksmų nuskausminimas, antišokinis, antistresinis poveikis, apetito malšinimas, simpatinės nervinės sistemos tonuso pažeminimas, sekretinio aktyvumo, virškinimo trakto peristaltikos sulėtinimas ir tt. Ypatingai svarbų vaidmenį endorfinai atlieka aprūpinant tarpusavio sąveiką tarp nervinės ir imuninės sistemų, operuojančiomis bendromis molekulėmis ir receptoriais. Kitus opiatinių peptidų veiksmus palikime ištirti mokslui, o mus daugiau domina virškinimo traktas ir tas dažnas žmonių noras “grįžti” prie tradicinės mitybos.
Tam svarbu surasti ryšio, žmogus–opiatai pradžią. Tai mus veda prie pačio pirmo mūsų pasimaitinimo. Juk nuo pat gimimo mes įpratome su maistu gauti opiatus, tiesiogine to žodžio prasme, su “motinos pienu”. Juk bet kurios rūšies gyvūnų, tame tarpe ir žmogaus pienas, turi savyje proteiną, taip vadinamą kazeiną, kuris virškinimo procese suyra ir tuo pačiu išlaisvina visą eilę turimų savyje opiatų, todėl jie ir gavo tokį pavadinimą, kaip – kazomorfinai.
Jei į kazeino molekulę žvilgtelti per galingą mikroskopą, ji panaši į ilgą “karoliukų” grandinę (karoliai – tai amino rūgštys, iš kurių organizme statomi savo proteinai). Kai motinos pienas patenka į virškinimo traktą, skrandžio rūgštis ir žarnyno bakterijos suardo kazeino molekulines grandines į įvairaus ilgio kazomorfinus. Vienas iš jų, sudarytas iš penkių amino rūgščių, turi nuskausminančias morfino galingumo iki vienos dešimtosios dalies savybes.
Mus nuo pat ankstyvos vaikystės pratina prie “tradicinės” aukštos baltymų koncentracijos mitybos, (mėsos, žuvies, pieno produktų, miltinių, riešutų, ankštinių), o organizmo reakcija į tai yra lydima aštriu atsaku – maistine liaukocitoze.
Maistinės liaukocitozės esmė susiveda į tai, jog maiste esantį baltymą skaidant, tai yra veikiant jį skrandžio ir pankreatinių sulčių fermentams, tos molekulės skyla į žymiai mažesnes amino rūgščių grandines, į taip vadinamus oligo-peptidus. Vieni iš kurių patys yra neuro aktyviais peptidais (kaip jau paminėtas kazomorfinas), o kiti yra organizmo antigenais, arba gaptenais (tai yra, iššaukia jo imuninės sistemos aktyvavimą).
Antigenai – molekulės, iššaukiančios imuninį atsaką šeimininko organizme, kuris jas pripažįsta kaip “svetimkūnius” (dažniausiai tai yra didelės molekulės – iš esmės, baltymai ir polisacharidai)
Gaptenai – polimerinių molekulių mažieji elementai, sugebantys specifiškai sąveikauti su imuninių ląstelių antikūniais, bet skirtingai nuo pilnaverčių antigenų, patekus į organizmą nesukelia antikūnių susidarymo.
Antigenams ir gaptenams patekus į vidinę virškinimo trakto erdvę, žarnyno sienelėse greitai susikoncentruoja liaukocitai ir kitos imuninės sistemos ląstelės, kaip atsakas tam, kad nukenksminti galimą neigiamą tokio maisto poveikį. Prie tokios imuninės sistemos aktyvacijos į kraują ir limfas yra išskiriamos specifinės medžiagos, tame tarpe ir endorfinai bei enkefalinai. (Pravesti tyrimai parodė, kad makrofagai, B ir T limfocitai, esant įvairioms stimuliacijos rūšims, produkuoja panašius į endorfinus peptidus, pavyzdžiui B –limfocitai – gama – endorfiną ir tt.)
Visa tai reiškia, kad nuo gimimo momento ir visą gyvenimą, visi žmonės palaipsniui pripranta prie pakeistos sąmonės būsenos ir savotiškos narkotinės euforijos, gaunamos nuo aukštos baltyminės koncentracijos, kaloringo maisto. Panašias išvadas leidžia daryti ir bandymo su gyvūnais rezultatai.
Todėl pas visus esanti priklausomybė nuo maisto kyla ne nuo būtinumo išgyventi faktoriaus, o kaip tik nuo “stimulo” gauti pasitenkinimo jausmą valgant ir tai verta pripažinti kiekvienam.
Būtent todėl yra toks sunkus perėjimas į vaisiavalgystę, maksimaliai išimant iš savo mitybos raciono produktus su aukšta baltymų koncentracija. Dešimtmečiais veikiant maisto produktų endorfinams buvo šlifuojamas nervinės ir imuninės sistemų tarpusavio sąveikos mechanizmas. Akivaizdu, jog tokį kolosalų priklausomybės nuo maisto-endorfinų stažą nerealu įveikti per dieną, todėl vertėtu susitaikyti su tuo, jog bus tų “grįžimų” atgal.
Pavyzdžiui, pas narkomanus reabilitacijos procesas gali tęsti nuo pusės metų iki metų. Tačiau jei narkotikai visuomenėje vertinami pakankamai neigiamai, tai vaisiavalgį laukiančios pagundos, praktiškai yra visur, kaip sakoma ant kiekvieno kampo...
Na o svarbiausia, po tokių “grįžimų”, negalima savęs gailėtis ir kaltinti. Todėl kad būtent toks elgesio modelis paverčia žmones į zombius, užsicilkinusius tik į maistą ir apie maistą. Žmogaus mityba turi būti maksimaliai natūraliu procesu. Jūs niekam nieko nesate įpareigoti ką nors daryti. Todėl neverta dairytis į aplinkinius, verta atsiminti, jog valgome tik dėl savęs, o ne dėl aplinkinių kokios nors nuomonės. Kūnas palaipsniui pripras prie naujo raciono, bet svarbiausia, jis tai būtinai darys, kadangi mes kaip šeimininkai taip norime.
Jei normalios komplektacijos žmogus, perėjęs į mažo kaloringumo mitybą, praranda daugiau nei 10-15%, savo pirmapradės kūno masės, tai jam yra signalas, verčiantis nedelsiant peržiūrėti savo kasdieninį racioną, kad pakelti jo bendrą kaloringumą. Priešingu atveju yra neišvengiamas pilnas patologinis fizinio kūno išsekimas. Neverta privesti savęs iki distrofijos, todėl atlikite perėjimą sąmoningai ir protingai.
Kad prailginti gyvenimą mokslininkų grupės sudaryta perėjimo į žemo kaloringumo mitybą optimali schema, sudaro sumažinimo nuo normos 30% kaloringumo. Toks švelnus perėjimas į mažo kaloringumo mitybą būtinas tam, kad organizmas turėtų pakankamai laiko palaipsniui adaptuotis. Ko esmė yra skydliaukės hormonų, kurie veikia į medžiagų apykaitos greitį – tiroksino ir trijodtironino, išskyrimo sumažinimas.
Sumažinus tokių hormonų lygį kraujuje ir visuose audiniuose sulėtėja medžiagų apykaita, o taip pat, kas svarbu, didėja maistinių medžiagų išnaudojimo efektyvumas, sintezuojant universalų biologinį kurą – ATF. Esant per dideliam kaloringumui maisto racione, ląstelėse baltymai, riebalai ir angliavandeniai paprasčiausiai yra sudeginami, be kokios nors naudingos funkcijos, iš esmės, tuo paverčiant žmogaus kūną į savotišką pečių, kuriame be naudos deginami maisto produktai, o esant žemo kaloringumo mitybai, viskas vyksta kitaip. Vaisiavalgystėje skydliaukės išskiriamas tiroksino hormonas mažais kiekiais, daugiau nebemaišo ATF sintezei ląstelių mitochondrijose ir žmogaus organizmas tampa energetiškai žymiai ekonomiškesnis.
Šio proceso pliusu galima išskirti tai, jog nežiūrint į įprastą jam fizinį aktyvumą, pas tokį žmogų atsiranda galimybė pasitenkinti žymiai mažesniu energijos kiekiu. O iš minusų yra tai, jog šaltesniu metų laiku, vaisiavalgis pasmerktas daugiau jaustis nejaukiai dėl šalčio.
Vertėtu pažymėti ir tai, jog vaisiavalgystė daugiau fiziologiškai tinka lengvajai atletikai, nei sunkiajai, kultūrizmui ir tt. Nes tokiose sporto šakose numatomi dažni raumenų audinių įtrūkiai, o jų regeneracija reikalauja didelio kiekio baltymų maiste.
Kiek žmogui reikia kalorijų? Tokį klausimą savo tyrimų pradžioje užsidavė Amerikietis agrochemikas Vilburas Olinas Etuateras, kuris šiandiena vadinamas dietologijos tėvu. Juk būtent jis eksperimentais pirmasis gavo gerai šiandiena žinomas angliavandenių, baltymų kaloringumo reikšmes, – 4 kkal/grm; riebalų – 9 kkal/garm. Ir net dabar po 120 metų dietologai naudojasi tomis reikšmėmis. Etuateras kartu su savo kolegomis sukonstravo kamerą-kalorimetrą, kurioje galėjo būti žmogus, ten dirbti ir ilsėtis. O išskiriama jo šilumą matavo pagal vandens, kuris tekėjo specialia sistema, šilumos pokyčius. Tų eksperimentų rezultatų pagrinde, 1896 metais Etuateras pirmasis paskaičiavo kiek energijos, kuri patenka į organizmą, išeikvoja žmogus. Jis patvirtino tai, jog ir žmogaus organizme veikia energijos tvermės dėsnis: ji niekur nedingsta, o iš vienos formos pereina į kitą. Jis pirmasis įrodė, kad jei žmogus pilnai neišnaudoja energijos, kurią jis gauna su maistu, tai ji susikrauna į viršsvorio kilogramus.
Tačiau vienas iš Etuatero sistemos trūkumų yra tai, jog joje neįskaičiuojama energijos sąnaudos išnaudojamos virškinimui. Žinoma, kad žmonės virškinimui eikvoja žymiai mažiau energijos, nei sakysime gyvatės ar žuvys. Tačiau tas eikvojimas žymus. Už maisto suvirškinimą mums tenka susimokėti energija. Lengviausiai susivirškina riebalai, po to angliavandeniai, blogiausiai – baltymai. Kuo daugiau baltymų maiste, tuo didesnės virškinimui išnaudojamos sąnaudos.
Tačiau reikšmę turi ne tik produkto cheminė sudėtis, bet ir jo fizinė būklė. Akivaizdu, jog organizmas išnaudos daugiau energijos virškinant šviežią, o ne virtą, esantį stambiais gabalais, o ne smulkiai sukramtytą, šaltą, o ne šiltą maistą. Gaunasi, kad daugkartiniai apdirbtas ir susmulkintas, maksimaliai suminkštintas maistas turi daugiau kalorijų nei mažiau apdirbtas iš tų pačių produktų maistas.
Gera viso to iliustracija – japonų mokslininko Kioko Okos atliktas bandymas («Food texture Differences Affect Energy Metabolism in Rats», «Journal of Dental Research», 2003). Tyrinėtojai laikė 20 žiurkių skirtingose mitybos sąlygose: pusei davė paprastą granuliuotą ėdalą, o kitai pusei, kiek išpūstą, kaip dribsnius pusryčiams. Laikymo sąlygos ir fizinė apkrova buvo vienoda.
Atrodytų kaip gali įtakoti maisto paruošimo būdas į gyvūnų augimą? Pasirodo gali. Jau po trijų mėnesių tokios skirtingai paruošto maisto mitybos, skirtumas buvo akivaizdus.
Žiurkės, kurios maitinosi minkštu maistu, svėrė panašiai 6% daugiau tų, kurios maitinosi tvirtomis granulėmis, o riebalų pas jas buvo 30% daugiau. Nuo minkšto ir stipriai perdirbto maisto žiurkės storėjo, kadangi naudojo žymiai mažiau energijos virškinimui.
Fizinė maisto būsena tai Etuatero sistemos spąstai. Nes jis manė ir tai įdėta, kaip jo sistemos pagrindinių faktorių, jog organizme nesuvirškinama apie 10% maisto ir jis išvedamas su fekalijomis. Tačiau tas dydis nėra pastovus ir priklauso nuo maisto konsistencijos ir žarnyno peristaltikos. Visi mes biochemiškai labai skirtingi, o tai reiškia ir metaboliškai. Kiek kartų tenka stebėtis liesais žmonėmis su žvėrišku apetitu, kurie suvalgo krūvas maisto ir nestorėja. O reikalas tame, jog pas liesus žmones išnaudojama daugiau energijos virškinimui nei pas storus. Todėl storas žmogus suvalgęs tiek pat ir tokio pat kaloringumo maisto, priaugs svorio žymiai daugiau, nei liesas.
Kadangi tokioje Etuatero sistemoje neatsižvelgta į maisto fizines savybes ir metabolines individualias savybes, tai reiškia kad mes negalime nustatyti tikslią mitybos vertę.
Šiandiena specialistai mano, jog genų, kuriuos mes paveldime, įtaka į chroniškų ligų išsivystymą sudaro vos 15%, o likę 85% - mūsų gyvenimo būdo “nuopelnas”. Gyvenimo būdo ligoms galima priskirti – diabetai, nutukimas, daugelis širdies-kraujagyslių ligų, astma, Alcgeimeris, aterosklerozė, insultai, hipertonija, virškinimo ir imuninės sistemų, depresija, fobijos ir net vėžys.
Mokslininkai išskiria šešis pagrindinius faktorius, tiesiogiai veikiančius į mūsų genų ekspresijos paveikslą: maistas, mitybos režimas, fizinis aktyvumas, streso lygis, kenksmingi įpročiai, supanti aplinka (ekologija). Visi tie faktoriai, apart nuosavos genetikos ir atsako už tai, ant kiek mes esame sveiki. Kaip vanduo diena iš dienos glūdina akmenis, taip ir tie faktoriai diena iš dienos “šlifuoja” mūsų genetinį statusą, kas mums eina arba į naudą, arba kenkia.
Nesuklysime sakydami, jog maistas yra pats trumpiausias kelias į mūsų genus. Tai iš tikro taip. Mūsų smegenys momentaliai pradeda produkuoti įvairius mediatorius, hipotalamus – hormoną, o virškinimo sistema – vieną kitą šimtą peptizanų, amilazių, lipazių ir tt.
Dar praeitame amžiuje buvo nustatyta, kad žemo kaloringumo mityba žymiai prailgina gyvenimą pačioms įvairiausios gyvoms būtybėms – pradedant tuo nuo vienaląsčių mielių ir baigiant primatais, tačiau to priežastis ląstelių lygyje buvo nežinoma. Amerikiečių biologų tyrimai parodė, jog mįslės įminimo raktas guli mitochondrijų darbo pakitime, provokuojamame mažo kaloringumo mityba.
Vadovaujant Deividui Sinkleriui, mokslininkams pavyko išaiškinti du fermentus, kurie mobilizuoja mitochondrijas, dažnai įvardijamas kaip “energijos fabrikai”, sunkiais ląstelei laikais. Tai ir leidžia prailginti ląstelės gyvenimą ir atitolinti jos mirtį.
Mitochondrija – ląstelinis organoidas, aprūpinantis ląstelinį kvėpavimą, ko pasekoje išvaduojama arba akumuliuojama energija į lengvai panaudojamas formas Adenazit-trifosforines rūgštis - ATF.
Padidintas darbingumas, su kuriuo mitochondrijos pradeda įdirbti energiją, leidžia akivaizdžiai sulėtinti ląstelės senėjimo procesą ir praktiškai atjungia senų ląstelių savižudybės mechanizmą.
Dar daugiau, kaip pavyko nustatyti Sinkleriui ir jo kolegoms, mitochondrijų aktyvacija sugeba laikinai kompensuoti visus kitus ląstelės gyvybės šaltinių praradimus. Net jei jos branduolys tampa visai nebedarbingas, darant toliau beprasmį gyvybinį to vieneto egzistavimą, ląstelės savižudybės mechanizmas atsisako pasileisti.
Kaip būtent mitocondrijos blokuoja ląstelių mirimą, kol kas mokslininkai dar nežino. Pagal Sinklerį SIRT3 ir SIRT4 genų išskyrimas ne tik leido suprasti, kokiu būdu žemo kaloringumo maistas prailgina organizmo gyvybę, bet ir galės padėti sukurti vaistus, priešlaikiam ląstelių senėjimui sustabdyti. Motochondriniai darbo aspektai labai svarbūs tokių ligų kaip vėžio ir diabeto išgydymui.
Kaip jau kalbėjome, jog svarbų vaidmenį maisto virškinime vaidina bakterijos. Jos padeda išskaidyti baltymus ir angliavandenius. Jų pagalba galutinai suskaidoma augalinė ląsteliena, suformuojant organines rūgštis – pieninę, aliejinę, rūgštyninę ir dujų produktus – metaną, vandenilį ir anglies dvideginį. Tie procesai vyksta aklojoje žarnoje (aklina atauga storosios žarnos pradžioje, žemiau susijungimo su plonąja žarna), kas davė pagrindą kai kuriems autoriams tai apvadinti “rūgimo katilu”. Būtent čia žarnyno maistinis turinys užsilaiko ilgam, o maisto bakterinio irimo procesas čia įgija maksimalų išsivystymą. Bakterinės fermentacijos proceso eigoje susiformuoja galutiniai produktai ir įtakoja žmogaus organizmą labai skirtingai, nuo kraštutiniai neigiamo poveikio, skaidant nesuvirškintas baltyminio maisto atliekas, iki maksimaliai naudingos, polisacharidų hidrolizės atveju iš ląstelienos ir pektino, iš kurių susidaromi ne tik reikalingi organizmui vitaminai, bet taip pat lengvai įsisavinamos organinės rūgštys, panaudojamos organizmo kaip pilnavertis energetinis kuras. Be viso to, naudinga mikroflora gauna iš ląstelienos gliukozės ir galaktozės monosacharidus, kurių tolimesnio užsirūgštinimo eigoje, organizmas šilumos išraiškoje gauna 60% laisvos energijos.
Evoliucija su būdingu jai racionalumu, tokio unikalaus papildomo energijos ir maistinių medžiagų šaltinio negalėjo apeiti šonu ir maksimaliai išnaudojo žoliaėdžių gyvūnų organizmuose. Kurių aklosios žarnos apimtys viršija net skrandžio apimtis, vadinasi daugkartiniai padidėja ir jos funkcionalus efektyvumas (energijos ir maistinių medžiagų kiekiai). Pas arklį tai dvigubai viršija skrandį, pas triušius 7-8 kartus. Bet pas kitus nežolėdžius, akloji žarna nėra didelė, pas kates ji tesudaro vos 2 cm. Juk mėsaėdžiams, aukštos koncentracijos baltymų raciono vartotojams, aklojoje žarnoje klestės tik puvimo procesai, kurio galutiniai produktai - toksiški organizmui. Akloji žarna pas žmogų per ilgį sudaro 6-8 cm, per plotį 7-7,5. Tačiau tyrimai parodė, jog jos išmatavimai nevienodi pas skirtingus žmones, jos ilgis pagal įvairius duomenis gali svyruoti nuo 1 iki 13 cm, taip pat ir plotis labai nepastovus ir gali svyruoti nuo 5,4 iki 8,3 cm., o kai kuriais atvejais siekia ir 12-14 cm.
Pas žmogaus kūdikius aklosios žarnos apimtys labai nedidelė ir tesudaro vos 3,5% nuo visos storosios žarnos apimties. Pas suaugusius, ji gerokai išvystyta, apimtys gali varijuoti labai plačiame diapazone.
Tokia storosios žarnos įvairovė pas skirtingus žmones sako mums apie tai, jog žmogaus adaptacijos pasirinktam mitybos tipui procese, viso gyvenimo eigoje, organizmas persitvarko tą skyrių, priklausomai nuo virškinimo sistemai reikalingos funkcionalios priklausomybės. Kitaip sakant, kuo duagiau energijos ir maistingų medžiagų organizmas gaus iš tos žarnyno dalies, tuo intensyviau ji bus vystoma.
Vadinasi, kada žmogus atsisako nuo gyvulinio maisto ir pereina į prie žemo kaloringumo dietos, sudarytos iš augalinio, mažos baltiminės koncentracijos maisto, būtent tos žarnyno dalies vystymasis yra labiausiai tikslingas iš biologinio stebėjimo taško. Žmogus gaus patikimą energijos ir vitaminų šaltinį – papildomą vidinį “bioreaktorių” ir jo naujas mitybos būdo pasirinkimas pilnai pateisins visus tuos pirminius perėjimo sunkumus, kurios reikia pergyventi kiekvienam žaliavalgiui. Ryžtingumas ir užsispyrimas, sąskambyje su išmintimi, atneš savo vaisius, išlaikytas tvirtumas padovanos – sveikatą, jėgą ir didelį nepriklausomybės laipsnį, nuo daugelio dažnai beprasmių, o kartais ir vienareikšmiškai kenksmingų šiuolaikinės civilizacijos “gėrybių”.
Jei žmogus ruošiasi pasirinkti sau labiau optimalų ir palankų mitybos būdą, jis turi atmesti senus setreotipus ir įsivaizdavimus apie būtiną baltymų “kultą”. Juk mūsų kūnas randa kompromisą ir adaptuoja savo metabolizmą, imuninę bei virškinimo sistemas, adekvačiausiam atsakui, praktiškai prie bet kokios dietos.
Ir audinių ląstelėse ir skystose organizmo aplinkose baltymai recirkuliuoja, tai yra, su laiku suyra į sudedamąsias dalis – amino rūgštis, kurios po to gali eiti analoginių ar naujų baltymų sintezei. Taip pat žmogaus organizmo audinių ląstelėse yra ypatingos medžiagos – taip vadinami šiluminio šoko baltymai, kurie organizmo įdirbami įvairių stresu metu, tame tarpe ir badavimo ar laikantis žemo kaloringumo dietos. Tokių junginių nuostabi funkcija yra tame, kad jie saugo jau egzistuojančius ląstelinius baltymus nuo suirimo, o taip pat padeda ląstelėms sukurti teisingas naujas baltymų struktūras, tuo pačiu nesudarant energijos praradimų. Tokiems apsauginiams baltymams nesant, ląstelės daugiau pridaro klaidingų baltymų su neteisinga struktūra, kurie toliau turi būti utilizuojami.
Taip pat, reiktu pastebėti, jog angliavandeniai esantys maiste, daro apsauginį poveikį baltyminei apykaitai ir pažemina reikalingą baltyminį minimumą. Tai vyksta todėl, kad bendras tarpinis angliavandenių ir amino rūgščių apykaitos produktas yra – pirovynuoginė rūgštis, kuri gali tapti medžiaga, amino rūgščių sintezei.
Akivaizdu, jog kada didelis baltyminių junginių srautas iš išorės baigiasi, organizmas maksimaliai aktyvizuoja jau esamų jame baltyminių komponentų išsaugojimą bei pakartotinį jų panaudojimą. Todėl esant pakankamam energijos kiekiui, gaunamam iš vaisių ir daržovių, galima ramiai gyventi ir aktyviai judėti, palikus ramybėje visų taip mėgstamą “baltymų paieškos ir kaupimo” temą.
Klausimas: “Kai kuriuose žaliavalgių forumuose skaičiau, apie augalinių aliejų kenksmingumą. Rašo, jog toks produktas greitai genda, užsirūgština oksiduojantis, mūsų organizme virsta pavojingais transriebalais.”
Šiai dienai žaliavalgystėje riebalų šaltinio gavimo klausimas yra mažiausiai atskleistas. O klaidingų nuomonių gausa paprasčiausiai stebina. Taigi pabandykime paneigti tuos populiarius mitus, remiantis žiniomis ir faktais.
Mitas 1 – augaliniai aliejai neįsisavinami dėl pačių sėklų nesamų fermentų.
Šis labiausiai išplitęs kliedesys yra tame, jog manoma, kad augaliniai aliejai neįsisavinami be tų fermentų, kurie yra sėklose ar vaisiuose iš kurių jie išspausti. Iš tikro gi, visi lipolitiniai gyvų organizmų (augalų, gyvūnų, bakterijų) fermentai turi labai plačią substratinę specifikaciją, kitaip sakant, yra universalūs. Todėl esanti žmogaus žarnyne lipazė katalizuoja bet kokias riebalų molekulės virtimą į jos sudedamąsias, nepriklausomai nuo to, kokios riebalinės rūgštys įeina į jos sudėtį.
Taip pat, verta prisiminti, jog riebalų skaidymas atliekamas viso virškinimo trakto metu. Lipazė yra seilėse, pankriatinėse sultyse, o taip pat plonojo žarnyno sekretuose. Todėl žmogaus virškinimo sistemoje lipazių išskyrimas atliekamas tiksliai riebalų kiekiui, papuolusiam su maistu.
Mitas 2 – augaliniai aliejai žmogaus organizme suformuoja transriebalus.
Bet kokie riebalai žmogaus organizme lipazės pagalba suskaidomi į gliceriną ir riebiasias rūgštis, kas vėliau ląstelių panaudojama kaip aukšto efektyvumo “kuras”. Kad riebiosios rūgštys suformuotų transizomerus, reikia, arba labai aukštų temperatūrų (pavyzdžiui kepimas labai ilgą laiką fritiūrinėje), arba specifinė mikroflora, pavyzdžiui kaip pas karves. Be to, verta pažymėti, jog karvės nuostabiai jaučiasi su tokių endogeniniu trasriebalų šaltiniu. Bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia tai, jog žmogaus virškinimo trakte nėra nė vieno iš aukščiau paminėtų transriebalų susidarymo faktorių. O pačiame augaliniame aliejuje jo yra niekingai mažas kiekis (dešimtosios procento dalys).
Mitas 3 – augaliniai aliejai, skirtingai nuo sėklų ar riešutų greitai genda, oksiduojasi, užsirūgština.
Neturint pakankamai informacijos, daugeliui susidarė nuomonė, kad augalo sėklose esantys riebalai negenda ir todėl yra vertingesni, nei išspaustas iš jų aliejus iš butelio. Kad prisikapstyti iki tiesos ir nuimti tą iliuzijų šydą, pirmiausia reikia susipažinti su kai kuria informacija.
Tikslūs biocheminių tyrimų rezultatai parodė, jog bet kokių produktų (riešutai, saulėgrąžos, alyvuogės), savo sudėtyje turinčių riebalus, saugojimo procese vyksta jų užsirūgštinimas, oksiduojantis. Tokį procesą vadina riebalų prakartėjimu ir vyksta jis autokatalitinių, bei biocheminių reakcijų poveikyje.
Autokatalitinis užsirūgštinimas – ore esančio deguonies poveikis į riebalus, prie kurio vyksta prikaupimas įvairių skilimo produktų, kurie blogina pirmapradžio produkto savybes.
Biocheminis užsirūgštinimas – charakteringas sėkloms, riešutams ir nefiltruotiems aliejams. Šis užsirūgštinimo tipas vyksta veikiant ypatingiems fermentams – oksigenazei.
Nuo užsirūgštinimo elementų išvalytuose aliejuose ir hermetinėje taroje uždarytuose, įmanomas tik autokatalitinis prakartėjimas. Tačiau šis produkto gedimo tipas yra suvedamas iki minimumo dėka to, jog prieš supilstant aliejų į butelius jį prapučia azotu. Todėl, nedeguoninėje aplinkoje saugomas aliejus, praktiškai neinertiškas užsirūgštinimo procesams. Toks produkto aukštas atsparumas prakartumui leidžia išsaugoti jo naudingas maistines medžiagas 12-24 mėnesius.
Skirtingai nuo aliejaus, esančio buteliuose, sėkloms yra būdinga kvėpuoti ir pilnavertė medžiagų apykaita. Todėl riešutuose ir sėklose būdingas žymiai didesnis fermentavimasis ir užrūgštėjimas. Atitinkamai ir tų produktų tinkamumo laikas žymiai trumpesnis, nei pas paprastus išvalytus aliejus. Pavyzdžiui, kedro riešutai tinka vartoti iki 6 mėnesių, lazdyno bei graikiški riešutai 12. Parduotuvėse jie jau papuola “atstovėję” sandėliuose. Todėl po papuolimo ant prekystalio, tokie produktai tampa netinkami, vos po kelių mėnesių.
Taip pat verta paminėti ir tai, jog ant visų sėklų bei riešutų, turinčių aukštą riebalų koncentracija, gyvena ir dauginasi toks pelėsis, gaminanti pavojingą kancerogeną – aflatoksiną. Visa tai reiškia, jog jei riešutų derlius renkamas rudenį, jau pavasarį, o tuo labiau vasarą, taps tikrais nuodais žmogaus organizmui. Tačiau nieko neįtariantys žaliavalgiai, ištisus metus perka tokius produktus, su pelėsiais, riebalų prakartimais ir kitokiais toksiniais junginiais.
Be to, tokiuose produktuose dar yra ir aukšta baltymų koncentracija, o kokius procesus tai sukelia organizme nebesikartosiu.
Atitinkamai pagal valstybinius standarto reikalavimus, išgautas iš šviežios medžiagos aliejus, patenkantis į prekybos tinklus, turi užsirūgštinimo koeficientą mažiau penkių ir yra tinkamas vartojimui iki koeficeinto 10. Taigi aliejus su neprisotintomis riebalų rūgštimis įveikia tą 5-10 užsirūgštinimo intervalą po 20 parų. O palyginimui, žmogaus organizme augalinio aliejaus pilno suvirškinimo ir įsisavinimo procesas tęsiasi maksimum 6-8 valandas.
Bet deja mažai kas gilinasi į tokias smulkmenas, todėl pakanka paskaityti ką rašo įvairaus plauko žaliavalgiai savo forumuose, kad tuo įsitikinti. Pas juos žmogaus organizme aliejus virsta kuo tik norti, tik ne maistinga medžiaga.
Visi vaisiai ir daržovės praktiškai turi labai žemą kaloringumą. Jei tai išreikšti skaičiais, tai gausis, jog vienas kilogramas daržovių duoda apie 300 kkal., o vienas kilogramas vaisių apie 500 kkal. Todėl kad per parą surinkti būtiną kalorijų kiekį, normaliam fiziniam egzistavimui ir veiklai, žmogui reikia per dieną suvartoti apie 4-6 kilogramus tokių produktų. Toks mitybos rėžimas turi kai kurių sunkumų bei nepatogumų:
- Kad suvartoti tokį kiekį maisto, būtina valgyti 6-7 kartus per dieną.
- Žalaivalgis kenčia nuo pilno pilvo pastovaus diskomforto ir perteklinių dujų.
- Dėl dažno rūgščių produktų vartojimo, gali kilti problemos su dantimis.
- Tokia maisto apimtis verčia žmogų visą dieną kursuoti tarp virtuvės ir tualeto.
- Per greitas maistinių medžiagų tranzitas trukdo normaliam maistinių medžiagų įsiurbimui ir didžioji jų dalis betiksliai nuplaunama unitaze.
Kai kurie žaliavalgiai naudojasi tuo, jog vartoja dideliais kiekiais kaloringus vaisius, pavyzdžiui bananus. Bet jie visiškai neįtaria, jog didelis kiekis bananų daro žmogaus organizmui dar negatyvesnę įtaką, nei naudą. Juk tuose vaisiuose yra labai daug nitratų (200mg/kg) ir tanininių medžiagų, kurios pažeidžia natūralią žarnyno peristaltiką, skatina žarnyno dujų kaupimą ir palengvina toksinų patekimą į kraują. Kiekvienam žmogui verta apriboti riebalus savo maisto racione, bet tai reikia daryti protingai. Dienos riebalų norma neturi viršyti 1 gramo žmogaus kūno svorio kilogramui.
Tokį riebalų kiekį ir esančias juose riebias rūgštis organizmas spėja įsisavinti per parą naujų ląstelių membranų, kraujagyslių sienelių formavimui ir energetiniai apykaitai.
Ilgą laiką nesant riebalams ir vien angliavandenių per dideliam patekimui, mūsų kūnas pereina į nuosavų trigliceridų sintezę. Tačiau riebalinės rūgštys Omega-3 ir Omega-6 klasės, gyvūnų organizmas gaminti nemoka, dėl atitinkamų fermentų - desturazų nebuvimo priežasties. Kokį tai momentą visa tai organizmas gali kompensuoti dėka senų ląstelių skilimo. Bet po to, tas trukumas atsispindės organizmo sugebėjime regeneracijai ir audinių atsinaujinimui.
Su maistu į organizmą patekę riebalai lengvai įsisavinami ir tampa organizmo aukšto efektvumo kuru mūsų ląstelėms, kadangi išskiria du kartus daugiau energijos nei baltymai, bei angliavandeniai. Pas žaliavalgį, dėka įtraukto į mitybos racioną augalinio aliejaus arba avokado, lengvai gaunasi valgyti tris kartus per dieną, su pakankamai kukliomis porcijomis.
Toks mitybos dažnis, nesant racione aukštos koncentracijos baltyminių produktų ir tanininių medžiagų nebuvimas, leidžia žaliavalgiui pasiekti maisto judėjimo virškinimo traktu optimalaus greičio ir aktyvios maistinių medžiagų transportacijos į kraują. Tam esant, paprasti cukrūs įsisavinami viršutiniuose žarnyno skyriuose, o maisto liekanos, grubios ląstelienos kokybėje, tenka mūsų simbiotinei mikroflorai kaip maistas. Būtent tokios šviežio maisto vartojimo sąlygos optimaliai tenkina žmogų, leidžia išvengti per didelį dujų susidarymą ir kitų įvairių žarnyno diskomfortų. Be to, augalinio aliejaus naudojimas salotose padeda lengviau įsisavinti kai kuriuos svarbius fitonutrijentus. Pavyzdžiui provitaminą beta-karotinas ir antioksidantą likopiną. Todėl normalios komplektacijos žaliavalgiui augalinių aliejų vartojimas eina tik į naudą.
Klausimas: Paskutiniu metu daug kas šneka apie žaliavalgystės žalą dėl to, jog šiandiena vyksta vaisių ir daržovių aktyvus “chemizavimas” auginimo procese. Nejaugi šiais laikais normali žaliavalgystė neįmanoma?
Tam kad išsiaiškinti apie “produktų chemizavimą”, nors trumpam vertėtų žvilgtelti į kai kuriuos skaičiukus. Visos abejonės dėl žaliavalgystės naudos po to atkris savaime.
Žemės ūkyje vartojama chemija pagrinde yra skirstoma į dviejų klasių junginius: nitratus ir pesticidus. Nitratai - yra bet kurio gyvo organizmo - augalinio ar gyvulinio normaliais azotinių medžiagų apykaitos produktais. Todėl be nitratinių produktų gamtoje iš vis nėra. Žinoma, kad per didelis tokių medžiagų kiekio patekimas į žmogaus organizmą labai nepageidautinas. Esant per dideliam kiekiui maiste, dalis nitratų, veikiant žarnyno mikroflorai, gali pereiti į žymiai toksiškesnius junginius – nitritus. Tokios medžiagos patekusios į kraują sąveikauja su hemoglobinu, paverčiant jį į met-hemoglobiną, kuris jau nebesugeba pernešti deguonies į audinius ir organus. Taip pat nitratai ir nitritai pavojingi savo koncerogeniniu ir alerginiu poveikiu organizmui.
Būtent dėl tokių priežasčių fermerių ūkiuose yra nustatyta griežta kontrolė nitratų koncentracijai vaisiuose ir daržovėse. Pagal tarptautines normas paros nitratų dozės kiekis žmogui sudaro 5 mg kiekvienam svorio kilogramui. Jei vidutinis svoris 70 kg, tai nitratų norma yra 350mg/para. Tai reiškia, kad sveiko žmogaus kepenys iš karto nukenksmins tokį kiekį “chemijos” ir neleis kauptis toksiniems metabolitams audiniuose.
Praktiškai, visuose vaisiuose nitratų kiekis neviršija 60 mg/kg. Tokios daržovės kaip tomatai, saldus pipiras, vidutiniškai gali turėti 200mg/kg.
Nitratų kaupimo čempionais yra tokie produktai kurie iš vis nevartojami, ar jei vartojami tai labai retai ir mažais kiekiais (ankstyvasis kopūstas, ropė, runkelis, kai kurie žalumynai) 900-1500mg/kg
Taip pat verta atsiminti, skirtingose augalų dalyse ir organuose nitratai kaupiasi skirtingai. Pavyzdžiui, pas agurkus nitratų didžiausia koncentracija ties kojele ir mažėja į viršūnėlę, kopūste koncentruojasi kote. Taip pat verta pasakyti, jog nitratai neutralizuojami termiškai apdirbant. Tai reiškia, kad bendrai priimtas produktų valymas ir paruošimas sumažina nitratų patekimo į organizmą galimybę. Įskaitant visą tokią informaciją, bet kuriam žmogui taps suprantama, kad harmoningai maitinantis, žaliavalgis lengvai įsipaišo į nustatytą mokslininkų saugumo intervalą.
Dėka protingo augalinių riebalų įtraukimo į mitybos racioną, žmogui pakanka per dieną suvartoti mažiau trijų kilogramų vaisių ir daržovių. Pavyzdžiui apie du kg. vaisių ir vieną kg. daržovių, kas ekvivalentiška 320mg/kg nitratų dozei. Tai yra tiek, kiek žmogiškas kūnas gali neutralizuoti ir išvesti iš organizmo be jokių pasekmių.
Dabar apie pesticidus ir jų problemą. Iš tikro XX amžiaus antroje pusėje žemės ūkije panaudojus kai kuriuos pesticidus, pavyzdžiui- DDT, atvedė prie jų prikaupimo žmogaus organizme, nors ir neturint su tuo tiesioginio kontakto. Būtent todėl daugelyje šalių DDT naudojimas seniai uždraustas.
Mokslas ir žemės ūkis nestovi vietoje, visą laiką vyksta labiau saugių ir efektyvesnių priemonių paieška augalų priežiūrai. Ir tai reikalauja saugos nuo pesticidų būtinumo. Tuo tikslu, saugos instancijos reguliariai atlieka matavimus leistiniems pesticidų liekanų lygiams nustatyti produktuose. Vienas iš tokių tyrimų nustatė, pesticidų liekanų buvimą tik iki 39,6% iš beveik 45 000 vaisių ir daržovių bandinių, be to daugelis bandinių, turinčių liekanų, buvo žemiau leistinos ribos, todėl vargu galėjo turėti toksikologinę vertę.
Žinoma, jog mes norėtume maitintis natūraliais visiškai švariais produktais, bet reikia būti realistais. Todėl tarp dviejų blogybių galima visada pasirinkti mažesnę.
Klausimas: “Kaip aš supratau, bet kuri “liga” tai – ne kas kita, o organizmo “valymas” perėjus į žaliavalgystę. Tai kodėl tada ta liga dažnai inicijuojasi veikiant išorinėms kokioms nors sąlygoms?”
Negalima taip visko supaprastinti. Teisingiau būtų sakyti, jog bet kokia liga – tai signalas, nurodantis į kokius tai mūsų neteisingus veiksmus, jog paskutiniu metu susiklostė nepalankios sąlygos organizmo išgyvenimui, kas viršija negatyvias normas ir organizmo kompensavimo galimybėms.
Žmogaus organizmas – unikali sistema, iš tikro sugebanti atlikti nuostabius išsivalymo pasireiškimus, vidinės aplinkos pastovumo palaikymui. Tačiau ir pas jį yra savo ribos ir atitinkami apsiribojimai.
ligos įniciacija dėl išorinių aplinkybių vyksta todėl, kad kažkoks tai išorinis negatyvus faktorius daro tokią silpninančią įtaką į žmogaus imuninę sistemą, jog tai organizme tarpusavyje kovojančių jėgų – imuninės sistemos ir ligas provokuojančių mikroorganizmų, bakterijų balansą, gali perstumti – į paskutinių pusę.
Pavyzdžiui, ilgai esant šaltyje, susiaurėja kraujo kapiliarai ir viršutinių kvėpavimo takų gleivinės, kadangi organizmas stengiasi sumažinti šilumos praradimą į aplinką. Tam vykstant pablogėja gleivinio apvalkalo kraujotaka, sulėtėja tų audinių metabolizmas ir jų barjerinė funkcija. Tai atveda prie to, kad tuose aukštutiniuose takuose pastoviai esantys mikroorganizmai ir virusai, gauna patogias galimybes daugintis ir prasiskverbimui į žymiai gilesnius audinius.
Jei prie to paties, dar ir imuninė sistema nusilpninta kokiu nors dar nepalankiu faktoriumi, pavyzdžiui neteisinga mityba, tai toks išorinis poveikis taps lemtingas ir žmogui teks susitvarkyti su konkrečia liga.
Vaisiavalgystė, kaip ir bet kokia kita žemos koncentracijos baltyminio maisto dieta, sudaryta iš didelio kiekio vaisių, daržovių, žalumynų, atveda žmogų prie uždegiminių procesų kepenyse ir žarnyne nuslopinimo. Baltymų ir tuo pačiu uždegiminių procesų minimumas, pagerina kraujo transportines savybes ir eritrocitų ilgaamžiškumą.
Eritrocitų atjaunėjimas susijęs su ATF susidarymo padidėjimu tokioje ląstelėje, gliukozės metabolizmo eigoje. Eritrocituose egzistuoja specialūs baltymai-pernešėjai, kurie, susijungiant su gliukoze, pertempia ją per membraną į eritrocito vidų. Eritrocitų susiliejimo ir agregacijos metu, gliukozės patekimas per tų ląstelių membraną - sutrinka. Sumažėjęs ATF susidarymas iššaukia pasikeitimus ir pačioje membranoje, kurioje atsiranda daukartiniai iškilimai, įvairios ataugos, galutiniame rezultate kas veda prie tų ląstelių senėjimo proceso. Eritrocitai senstant praranda sugebėjimą atstatyti savo diskinę formą, virsta į sferinės formos ląsteles ir pagaliau suyra. Gliukozės deficito eritrocituose, pašalinimas, galimas dėka atskirai plaukiojančių ląstelių membranų didelio paviršiaus ploto, leidžia joms ilgiau išlaikyti diskocitinę formą, tuo pačiu prailginant tų ląstelių gyvenimą.
Atskirai kraujuje vienas nuo kito cirkuliuojantys eritrocitai, pakelia kraujo erologines savybes – pagerėja jo takumas, dėl sumažėjusio pasipriešinimo srovėje. Tai leidžia sumažinti apkrovimą širdžiai, o taip pat žymiai efektyviau teikti deguonį ir maistines medžiagas į visus organizmo audinius.
Vertėtu mums paminėti ir apie daugelio žaliavalgių minimą vitaminą B12, kurio praktiškai vaisiavalgio racione nėra, kadangi jis yra visiškai nesintezuojamas augalų. Šis vitaminas yra gaminamas bakterijų, tame tarpe ir žarnyno mikrofloros. Bet tai vyksta tuose žarnyno skyriuose kur jo įsiurbimas ir įsisavinimas – neįmanomas. Todėl, kaip taisyklė, didžioji dalis B12 vitamino patenka į žmogaus organizmą tik su gyvulinės kilmės maistu.
Nedideli B12 vitamino kiekiai gali būti dulkėse ir bakterijose esančiose ant vaisių, daržovių ir žalumynų paviršiaus. Tačiau atsiradus šiuolaikinėms higienos normoms, žmonės patys apribojo tokio vitamino patekimą su augaliniu maistu. Ir tai akivaizdžiai pavirtina įvairūs eksperimentai su gyvūnais.
Pas laukinius primatus, jų pagavimo momentu, vidutinis B12 vitamino lygis sudarė 220 prom/lt. O po kelių metų gyvenimo nelaisvėje, ant švarios, prieš tai išplautos vaisių dietos, to vitamino lygis krisdavo iki 40 prom/lt.
Jei žmonės gyventų laukinės gamtos sąlygomis: nesipraustų, nevalytų dantų, valgytų neplautus vaisius ir daržoves, tai gal būt vitamino B12 deficito ir nebūtų. Bet kadangi visi mes civilizacijos vaikai, negalime tikėtis kokių tai natūralių to vitamino pasipildymų. Gyvenantis mieste ir pilnai atsisakęs nuo gyvulinės kilmės maisto vaisiavalgis, atima iš savęs pagrindinį to vitamino gavimo šaltinį su maistu. O tai žinoma veda prie avitaminozės – sunkaus medžiagų apykaitos pažeidimo, prie kurio žymiai pablogėja organizmo gyvybinės funkcijos.
Kiek pradžiuginti vaisiavalgį gali tik toks faktas, jog atsisakius nuo gyvulinės kilmės maisto raciono, B12 vitamino atsargos išlieka pakankamai ilgai. Todėl atsirandantis rimtas jo deficitas, netekus papildimo iš išorės, bus jaučiamas tik po 4-6 naujo gyvenimo būdo metų.
Laimei tas vitaminas parsiduoda bet kurioje vaistinėje laisvai. Todėl veganui ir vaisiavalgiui būtų protinga pasinaudoti tokia paprasta galimybe papildyti savo organizmą tuo vitaminu tam, kad apsaugoti save nuo avitaminozės ir kitų nepageidaujamų metabolizmo pažeidimų. Ypatingai tai yra aktualu tiems, kas pereina į žaliavalgystę-vaisiavalgystę po ilgų veganiško gyvenimo metų. Tokiems žmonėms vertėtų įdėmiau susirūpinti ta problema.
Šio vitamino dalyvavimas yra būtinas kraujo raudonųjų kūnelių – eritrocitų, normaliam subrendimui ir išėjimui iš savo taip vadinamų depo. Raudonuose kaulų čiulpų smegenysę, B12 avitaminozės sąlygose, eritrocitų subrendimo laikas padidėja. Be to, vystosi greitai tokių eritrocitų citoplazma, o jų ląstelės branduolys – lėtai. Tai veda prie to, kad subrendę eritrocitai tampa per dideli, apytikriai pusantro karto viršija savo įprastą normą. Dėl tokio savo padidėjimo jie nebegali išeiti iš kraujinių depo, todėl daugelis iš jų taip ir žūsta savo gimimo vietoje, niekada ir neišėję į kraujagyslę.
Tai įtakoja eritrocitų kiekio koncentracijos sumažėjimą, jų padidinto prisisotinimo hemoglobinu fone. Tokio susirgimo simptomais yra: padidėjęs išsekimas, silpnumas, galvos svaigimas, taip pat gali iškilti ir regėjimo sutrikimai. Toks kraujo sudėties pasikeitimų kompleksas vadinamas perniciozine anemija.
Dar vienas tokios avitaminozės pasireiškimas - riebių rūgščių organizme ribotumas. Nerviniuose audiniuose, tokio pažeidimo rezultate, vystosi – demielinizacija (nervinės ląstelės praranda pagalbinius riebalinius apvalkalus, aktyviai dalyvaujančius nervinio impulso perdavimo procese). Verta pažymėti, jog tokios patologijos atsiradimas daugeliu atveju vystosi esant visiškai normaliai kraujo analizei. Demielinizacijos simptomais yra: jautrumo praradimas, galūnių nutirpimai ir adatinis durimas. Na o su metais, toks nervinės sistemos metabolizmo pažeidimas, iššauktas cianokabolamino (B12) vitamino nebuvimu, veda prie sunkių psichinių ligų atsiradimo: atminties susilpnėjimo, psichozių ir net silpnaprotystės.
Verta pažymėti, jog pirmais B12 vitamino trūkumo metais, sukeliami metabolizmo pažeidimai nėra pastebimi, be kokių nors simptomų. Cianokabolamino avitaminozės negalima pajausti kelių metų eigoje, tik vėlesnėse ligos vystymosi stadijose žmogus gali subjektyviai pajusti, kad su juo darosi kažkas ne taip. Bet tokiam momentui jo organizmas jau būna rimtai sisilpnintas ir reikalauja ilgo atstatymo kurso.
Todėl, atsižvelgiant į visa tai, kas pateikta aukščiau, adekvačiam žaliavalgiui vertėtų profilaktiškai ir periodiškai praeiti tokio vitamino vartojimo kursą, kas garantuotai leistu jam išvengti nepageidautinų sveikatos siurprizų.
Autointoksikacija – saviapsinuodijimas, patologinis procesas, iššauktas įvairių ksenobiotikų (vidinės kilmės toksinių medžiagų) veikla. Tai yra, kai iš organizmo vidinės ertmės į kraują patenka ksenobiotikai, pavyzdžiui iš storosios žarnos ar pūvančios kokios nors žaizdos. Ksenobiotikams ir endotoksinams priskiriame nuodingieji metabolitai ir puvimo mikrofloros lipopolisacharidas (klestintis ant nesuvirškinto baltyminio maisto liekanų), o taip pat nuosavų audinių nekrozės produktai. Taip pat mūsų organizmui toksiškos kai kurios tarpinės medžiagos, susidarančios normalios medžiagų apykaitos procese, tais atvejais, kada jos peržengia leistinas savo koncentracijas.
Aišku kad endotoksinai ir ksenobiotikai veikia kenksmingai, bet ne tik įvairių audinių funkcinių galimybių suslipnėjimo lygyje, tačiau ir ląsteliniame lygyje. Tokios medžiagos prasiskverbusios į mažai pažeistas arba visai sveikas ląsteles, pažeidžia jų organelų funkcionavimą, pažeidžia ląstelių membranas ir net gali iššaukti apoptozę (ląstelės saviprogramuojamą mirtį).
Ilgai išsisaugant patologiniai būsenai, vedančiai pie autointoksikacijos, sumažėja neuromediatorių kiekis tų organų audiniuose, kurie labiausiai pažeidžiami tokios įtakos, tai yra – kepenys, inkstai, žarnynas. Neuromediatorių – bioaktyvių junginių stimuliuojančių medžiagų apykaitą trūkumas, veda prie tokių organų atliekamų funkcijų ir tonuso kritimo. Juose susilpnėja kraujotaka, atsiranda gipoksija ir pažeidžiamas metabolizmas. Taip susidaro savotiškas kenksmingas ratas – kuo daugiau toksinų, kuo silpnesnis tu organų pasipriešinimas jiems. Būtent todėl detoksikacijos metu svarbu susilaikyti nuo viso to, kas gali padidinti naujų toksinų įsiliejimą į kraują. Tuo momentu – alkoholis, tabakas, aukštos koncentracijos baltyminis racionas, negatyvūs faktoriai, gali įtakoti į žmogaus sveikatą ir suduoti jai nepataisomą smūgį.
Detoksikacija – tai organizmo apsauginių jėgų metabolizacijos procesas, nukreiptas į autointoksikacijos neutralizaciją ir panaikinimą. Jei organizmo apsauginiai mechanizmai gali nukenksminti papuolusius toksinus ir jų substratus, tai aiškaus autointoksikacijos pasireiškimo nebus, nors ji ir egzistuos užslėptoje formoje. Tai gali pasireikšti kai kurių gyvybiškai svarbių funkcijų hiperaktyvumu.
Esant nepakankamai apsauginei reakcijai, garantuojančiai toksinų sugavimą ir neutralizaciją, tokios substancijos pradeda kauptis organizmo vidinėje erdvėje tokiose koncentracijose, kurios perauga normalaus fiziologinio lygio leistinas ribas.
Kaip detoksikacija vyksta pas vaisiavalgį? Kadangi vaisiuose ir daržovėse yra mažas kiekis baltymų ir riebalų, tai juose nėra ir pagrindinių maisto virškinimo stimuliatorių. Tai veda prie to, jog žaliavalgio virškinimo sistema negauna pilno kraujotakos aprūpinimo, todėl sulėtėja vandens ir maistinių medžiagų įsiurbimas į kraują. Nesant opiatų, neatsiranda sotumo jausmas, todėl pirmą laiką alkio jausmas tampa pastoviu. Sparčiai prarandamas svoris, kas pradžioje pilniems žmonėms sukelia euforiją, bet po kiek laiko riebalai deginami su tokiu greičiu ir intensyvumu, kad paprasčiausiai nebespėja oksiduotis iki galutinių skilimo ir apykaitos produktų ir kraujuje pradeda kauptis – ketaniniai kūnai. Tai organizmui toksinės medžiagos. Papuolus į kraują jos sukelia bendros intoksikacijos ir metabolinės acidozės vystymąsi.
Paraleliai tam, ląsteliniai fermentai pradeda skaidyti ir tarpląstelinės terpinės struktūros medžiagas. Tai savotiška organizmo buferinė sistema, kuri dalyvaują medžiagų apykaitoje. Tas audinys būtinai yra visuose organuose ir juose sudaro iki 60-90%. Todėl vyksta medžiagų transportavimo per tą terpę sulėtėjimas.
Maitinantis “tradicine mityba” beveik pastoviai egzistuoja medžiagų perteklius, o taip pat ksenobiotikų ir endotoksinų, įdirbamų puvimo mikrofloros. Todėl mūsų kūnui reikalingi išplėsti tarpląsteliniai plotai, kuriuose, tuose natūraliuose organizmo buferiuose, akumuliuojasi kaip naudingos taip ir kenksmingos medžiagos, uždegiminiai mediatoriai bei imuniniai kompleksai. Imuniniai kompleksai susidaro kiekvieną kartą, kai antikūniai susitinka su antigenais ir paprastai efektyviai suardomi. Na o pirmas požymis, jog tokie procesai baigiasi, tai nemalonaus kvapo dingimas iš burnos ir šalinamų dujų.
Klausimas: Bet juk vaisiavalgiai-žaliavalgiai irgi vartoja baltymus iš tų pačių augalų. Kodėl pas juos neatsiranda patogeninė mikroflora?
Atsakymas gana paprastas, tas stebuklingas žodis – KONCETRACIJA. Vaisiuose ir daržovėse baltymų koncentracija neviršija 1-3%, o visuose kituose produktuose skaičiuojama dešimtimis. Tai yra, laikantis vaisinės-daržovinės dietos, baltymų koncentracija ant tiek maža, kad puvimo mikroorganizmams praktiškai nėra kuo maitintis, todėl pas vaisiavalgį jų bus minimalus kiekis.
Baltymas iš tikro yra reikalingi raumenų augimui, tačiau tokį tvirtinimą reiktų papildyti tuo, jog tam pakanka baltymų, esančių vaisiuose ir daržovėse. Paprasčiausiai, vaisiavalgystėje organizmas pereina į tokį saviorganizacijos režimą, kuriame jis sugeba efektyviau išsaugo jau turimus savo baltyminius junginius, o taip pat mažiau baltymų ir jo suirimo produktų yra praranda su šlapimu. Žemos baltymų koncentracijos, bet pakankamo kaloringumo dietoje, žmogus gali ir toliau vesti aktyvų gyvenimo būdą.
Vaisiavalgystė – optimali mitybos sistema, kuri gali duoti žmogui stiprią sveikatą, jaunystę ir ilgaamžiškumą. Tokios mitybos išskirtiniais bruožais didžiąja dalimi yra vartojimas augalinės kilmės šviežių produktų ir nebuvimas racione bet kokios kilmės produktų, su aukštos koncentracijos baltymais. Tik nepriekaištingai vykdant abi šias taisykles, praktiškai pas žmogų atsiranda galimybė pilnai atsikratyti puvimo procesų organizme, suformuoti unikalią simbiozę su žarnyno mikroflora, sustiprinti imunitetą, išvalyti organizmą nuo negatyvių pasekmių, būdingų nesveikam gyvenimo būdui.
Pagrindiniu teisingos mitybos kriterijumi vis tik yra ne akla ir fanatiška žaliavalgystė, o nebuvimas racione aukštos koncentracijos baltyminių produktų ir maisto kiekio saikingumas, kaip per kartą, taip ir per visą parą. Linkiu jums lengvo perėjimo, tvirtumo ir pozityvios energijos maksimumo.
Taikos ir ramybės Sielai
|
