Visais laikais žmonės kalbėjo apie Sielos išgelbėjimą ir ne tik kalbėjo, bet ir išsigelbėdavo dvasiškai, nepriklausomai nuo to, kokiai religijai priklausė, ar nepriklausė tuo laiku aplamai. Ir kiekvienam istoriniam laikui yra duodama po savo Pranašą, kad atstatyti Pirmaprades Žinias, apie tikrą žmogaus paskirtį šiame laikiname pasaulyje – asmenybės susiliejimą su Siela, kas ir pastumia žmogų įgyti tikrą Šventumą dar esant gyvam.

Agapitas buvo – vienas iš įžymiausių Kijevo Rusės XI amžiaus gydovų, Kijevo-Pečioros Lavros  inokas (vienuolis). Prie jo palaikų, liaudyje nupasakojamų kaip stebuklus darančių, jau beveik tūkstantį metų nesibaigia žmonių srautai. Be to, ne tik stačiatikių, slavų, tačiau ir kitų religinių konfesijų atstovų, netgi tų, kas save laiko ateistais. Kame gi slypi ta tokio nuostabaus poveikio žmonėms paslaptis? Kame gi vis tik slypi Agapito iš Pečioros tokia Jėga?

Šis, XI amžiuje gyvenęs žmogus, geriau buvo žinomas kaip gydovas, pasižymėjęs stebuklingu visų ligų išgydimu. Ir toks  Agapito gydoviškas žygdarbis, per daugelį amžių tapo pavyzdžiu kitiems žmonėms, pasišventusiems ligonių gydymui. O kas jis buvo iš tikro? Taigi, kreipkimės to į išminties ir žinių šaltinį A.Novich knygas. Ta proga, pateiksiu keletą ištraukų iš knygos “Sensėjus”.

“Aš žinau apie Agapitą. (A. Novih) Nes mano tėvui kartą pasakojo apie tai, jog Kijevo-Pečioros Lavroje buvo atliekami moksliniai tyrinėjimai, bandant atstatyti, ten esamų šventųjų palaikų tikrą išvaizdą, naudojantis etiologija (moksliniu metodu). Į tokių šventųjų šąrašą pakliuvo ir Agapito palaikai. Be to, pas mokslininkus būtent kaip tik jo palaikai ir sukėlė ištisą savotišką sąmyšį tarp tų mokslininkų. O viskas prasidėjo nuo to, kai mokslininkai aptiko tai, jog Agapito palaikai skleidžia kokį tai nesuprantamą, nei tai foną, nei tai lauką, bendrai tai, nežinomą mokslininkams energijos rūšį. Po to, jie atliko ten įvairius mokslinius eksperimentus ir tyrinėjimus. Prie jo palaikų "stebuklingai" keitėsi vandens struktūra ir augalai pagreitindavo savo augimą, net po to, tapdavo žymiai ištvermingesniais ir “sveikais”. Taip pat ten, tose patalpose, išsiaiškino kažkokias tai veikiančias charakteristikas, saugančias nuo radiacijos. Patalpoje, kur guli tie palaikai, aptikta net kas tai tokio, kas labai stipriai įtakoja į oro sudėtį. Tai yra, jį maksimaliai išvalo nuo įvairių rūšių bakterijų. O paprastas vanduo, kuris kiek tai laiko pastovėdavo prie Agapito palaikų, keitė savo savybes, tapdavo “gyvas” gydoviškas. Ir tolimesniuose eksperimentuose, toks vanduo teikia gyvūnams ir žmonėms gydomuosius poveikius, nuo kurių greičiau užgyja žaizdos, praeidavo įvairios ligos, sergantys gyvūnai greitai atsistato. Ir svarbiausia, aptiko tų palaikų “fono” kokį tai nesuprantamą cikliškumą. Atitinkamomis metų dienomis, tas laukas staigiai padidėja, be to, daugkartiniai. Tai atsitinka kartą per metus, nuo vasario 25 ir tęsiasi lygiai vieną savaitę. Bendrai tai, visa tai elgėsi kaip gyvas organizmas...

Norite pasakyti, kad Agapidas – buvo Bodchisatva?

Bet juk jis, Agapitas priklausė krikščionybės religijai? O Bodhisatvos tarsi priklauso Rytų budizmui?- klausia sensėjaus.

Juk aš jau kartą aiškinau, Bodhisatvos žodžio prasmę? Tas žodis kilęs grynai iš Šambalos. Bodhisatvos, kaip ir žmonės, priklauso vienam Dievui. O religijos, išskiriančios ir išskirstančios žmones savo tikėjimais –  tik žmonių biznis, prekiaujant Dievo vardu.

Gerai. Tada kitas klausimas. Jei Agapitas buvo Bodhis, tai pagal idėją, įskaitant jo žinių lygį, kodėl tada Kijevo-Pečioros Lavros, to pirmo dvasinio centro, senovės Rusijoje pradininku ir įkūrėju yra laikomas Antonijus, o ne Agapitas, kuris gyveno tais pačiais laikais tame pačiame vienuolyne ir buvo jis ten tik paprastas inokas?

Gal tiksliau vis tik būtų pasakyti taip, kad būtent Antonijus kaip tik ir gyveno Agapito laikais. O dėl to klausimo, tai jūs pamiršote vieną labai mažytę, bet pakankamai svarbią detalę. Bodhisatvos retai kada būna žmonijos lyderių kokybėje, nes kaip tiesioginiai Šambalos atstovai, jei tai nėra susiję su kokia nors atitinkama ypatinga misija, kaip pavyzdžiui buvo pas Bodhi Issa (Jėzų). Paprastai, tokiais tampa tik jų mokiniai ar pasekėjai. O Bodhisatvos, kaip taisyklė, taip ir lieka nepastebimi plačioms masėms.

Tai yra todėl, jog jis gali tik patarti, kaip performuoti visuomenę į geresnę, dvasinę pusę, įskaitant jo nesikišimą į žmonių reikalus politiką. O pats žmonių persiformavimas – pats noras ir veiksmas, yra pačių žmonių reikalas, kad ir tų pačių pavyzdžiui, mokinių ar jo pasekėjų.

Dabar pažvelkime iš kitos pusės. O ant ko vis tik bazuojasi tokia šiandieninė nuomonė, kad Agapitas buvo Antonijaus mokiniu? Tik remiantis įvairiomis religinėmis knygomis, parašytomis jau XVIII amžiuje. O taip pat, pagal vieno Pečioros vienuolio Nestoro užrašus ir dar keletą religinių to meto leidinių. Tai yra, ant tų kūrinių, parašytų praėjus kokiam tai atitinkamam laikui, po realių įvykių ir dar įskaitant tuometinę politinę situaciją šalyje, o taip pat, simpatijas ir antipatijas dvasininkijos aukštuomenėje.

Čia kaip ir pas Bernardą Šou, kai po eilinės kalbos jo paklausė: “O ką ta prasme pasakys istorija?” O Bernardas atsakė: “Sere, istorija ta prasme, pameluos kaip visada.”

Sakysime taip, kiekvienas  žmogus aprašinėjo praeitį, pirmiausia motyvuojant ją asmeniniais mąstymais, kaip jam tai tuo metu atrodė. O asmeniniai pamąstymai dažniausiai priklauso nuo jo dvasingumo laipsnio, lygio ir nuo asmeninio suinteresuotumo, dėl ko visada ir nukenčia pats tų įvykių objektyvumas. Kad ir sakysime šiandiena, duokite užduotį dešimčiai žmonių aprašyti vieną ir tą patį įvykį, ar kokį nors veiksmą ir galite būti tikri, kad kiekvienas iš jų pateiks jį savaip, tai yra skirtingai. Štai ir gaunasi įvairi mūsų laikų istorija. Tačiau, bet kurioje tokioje aprašytoje kieno nors istorijoje, visada galima pagauti vykusių įvykių pagrindinę esmę. Kaip sakoma, žvelgti giliau, į pačią jų šaknį...

Tai kas gi ten iš tikro buvo prieš tūkstantį metų?

Norint papasakoti apie Agapitą, pirmiausia pradėti reiktų nuo Antonijaus... Prieš priimat į vienuolius, Antonijų vadino rusiškai Antipu. Gimė jis Černygavo žemėje 983 metais, prieš penkis metus iki Rusės visuotinio pakrikštijimo, valdant Kijevą Vladimirui I, Sviatoslavui,  dar vadinamu “Raudonoji Saulelė”. Antipo jaunystei teko kunkuliuojantis laikas, kaip tik formavosi senovės Rusės valstybė, apjungianti rytines slavų gentis. Pietuose ir vakaruose vyko karai su kaimyninėmis šalimis ir viduje drumstė vandenį religijų tarpusavio santykiai. Kaip sakoma, “įsakymu iš viršaus”, aktyviai vyko pagonybės pakeitimas krikščionybe ir iš abiejų pusių reikalai dažnai prieidavo iki “ugnies ir kardo”, kitaip sakant, tuo metu vyko paprastas chaosas. Ir būtent tai, kas vyko aplink, daug kuo prisidėjo prie to, jog Antipas ėmėsi savarankiškų bandymų išsiaiškinti ne tik kas vyksta išorėje, bet pirmiausia, pats savyje. Tuo metu daugelis žmonių tikėjo į Dievą. Ir jis jautė, kad Dievas yra. Bet kodėl aplink vyko tokia betvarkė? Kodėl, kaip jam atrodė, Dievas tai leidžia, tą kraujo praliejimą? Kentėjo žmonės, kentėjo jų vaikai, siautė ligos, skurdas, mirtis. Antipijus turėjo galimybę klausytis įvairių religijų pamokslų ir visos religijos mokė tikėjimo tik "saviškiam" Dievui, nuolankumo ir maldų būtent tik jam. Bet paradoksas ir buvo tame, jog juose pačiuose, tai yra, tuose šventikuose, nebuvo to švaraus tikėjimo, apie kurį jie pasakojo. Patys jie nevykdė to, ko reikalavo iš kitų. Pas Antipijų nebuvo pasitikėjimo visiems tiems, kas ateidavo su kardu ir pasakojo apie savo Dievą. O iš kitos pusės, jį kamavo mintys, jei yra mylintis Dievas, tai kodėl aplinkui tiek daug nelaimės, liejasi kraujas? Kodėl Dievas leidžia tokias sunkias kančias?

Klausimų buvo daug, bet kaip visada tokioje krūvoje minčių, nebuvo tinkamo atsako. Tačiau kartą, nuo vieno klajojančio keliauninko, pasilikusio jo šeimoje nakvynei, jis išgirdo istoriją, kuri jį labai sudomino. Tas keliauninkas papasakojo jam apie Jėzaus Kristaus gyvenimą. Antipijus buvo nustebęs. Juk pagal jį gavosi, jog žmonės užmušė net pačio Dievo Sūnų. Kodėl gi Visagalis Dievas nesustabdė tų žmonių? Kodėl neįsikišo, kada jo nuosavas Sūnus kentėjo nuo nešvarių žmonių ir Jo kūnas geso ant kryžiaus? Bet vėliau, kada Antipijui daėjo, jog viso to esmė slepiasi tik žmonių pasirinkime, kiekvieno žmogaus pasirinkime, prieš Dievo veidą, jis suprato, kad viso to, kas vyksta aplinkui priežastis ir yra visai ne Dieve, o kad ji pačiuose žmonėse, tame tarpe ir jame pačiame.

Toks suvokimas ant tiek pervertė jo asmeninį požiūrį į gyvenimą, kad jis pradėjo kitaip žvelgti ne tik į tūkstantmečio senumo įvykius, bet ir į dabartį. Jis nuoširdžiai pamilo Kristų, kadangi savo kančia jis buvo artimas jam. Antipijus iš tikro, tikroviškai pamilo Dievą ir susimastė, kas gi vis tik jis pats yra Jo akivaizdoje?

Antipijų nustelbė ir tai, kad pasaulyje gyvena žmonės, nuoširdžiai paskyrę savo gyvenimą Dievui. Jis pirmą kart išgirdo iš keliauninko, kad yra tokia šventa vieta, ant Afono kalno, kas yra Graikų žemėje. Ir kad ten gyvena kitokie žmonės, ne tokie kaip visi. Palieka jie šį gyvenimišką pasaulį ir atsiskiria dėl Dievo, dėl maldos Jam, savo sielos išgelbėjimui. Nešioja juodus rūbus ir duoda tris pagrindinius įžadus: tarnystės, viengungiškumo ir neturto. O vadina tokius žmones “inokais”.

Tada Antipijus ir užsidegė noru tapti tuo “inoku”, kad būti beaistrėje maldoje tik Dievui. Tačiau jis nežinojo nei kaip eiti iki to kalno, svetimoje Graikijos žemėje, nei kaip teisingai melstis Dievui, kad būti Jo išgirstam. Ir pradėjo tada Antipijus kreiptis į Dievą savo paprastais žodžiais, prašyti jo, kad Tasai duotų jam išmintingą mokytoją, kuris apmokytų jį tikros maldos, vedančios prie sielos išsigelbėjimo. Ir tiek stiprus buvo jo tas noras, ant tiek užsispyrusiai ir nuoširdžiai jis prašė Dievo, ne vieną mėnesį ir ne vienus metus, kol galų gale neįvyko štai kas.

Tai įvyko žiemą, vasario 12, pagal seną stilių, o pagal šiuolaikinį naują, būtent 25 vasario, apyaušryje. Tą naktį jis ir vėl negalėjo užmigti, svarstydamas apie Dievą. Jis taip įsigilino į savo apmąstymus, kad pradėjo kreiptis į Jį, kaip koks mylintis sūnus į savo Tėvą, maldaujant iš Jo, kaip įgalėdamas, duoti jam sielą gelbstinčios maldos. Jis kažkaip intuityviai prajautė tai, kad pas Dievą galima prašyti būtent tik ko nors dvasingo, o ne žemiško. Ir prašyti reikia nuoširdžiai, su tikru tikėjimu Sieloje. Ir kai Antipijus eilinį kartą mintyse įsigilino į savo prašymą, jam staiga tvinktelėjo krūtinėje nenatūralus karštis. Atrodė, kad tas karštis kas sekundę vis didėja. Ir pagaliau jis tapo ant tiek stiprus, kad daugiau nebeįmanoma buvo kentėti. Tada Antipijus apsirengė ir skubomis išėjo į lauką.

Šaltyje jam tapo kiek lengviau. Pūtė žvarbus vėjas ir snigo. Pasislėpęs pašiūrėje nuo sniego, Antipijus ir toliau meldėsi, jausdamas karštį krūtinėje, tik dar labiau kreipėsi į Dievą. Jis tiek įsijautė į savo prašymą, kad net užmiršo apie orą, vietą ir laiką, kuriame buvo. Ir jį staiga užgriuvo nepaprastas Dievo artumas, artumas pačios artimiausios širdžiai Būtybės, nuo ko jo sieloje tapo nuostabiai lengva ir gera.

Paryčiui, kai netikėtai vėjas aprimo ir nustojo snigti. Horizonte, per švininius debesis, prasiveržė pirmieji saulės spinduliai, štai tada netikėtai šalia savęs Antipijus aptiko senolį, su juodu aprėdu. Žilai-šviesiais plaukai, balta barzda ir lengva šypsena stovėjo jo veide. O akys buvo tokios neįprastos, kurios žiūrėjo kiaurai, tarsi tiesiai į jaunuolio sielą ir skleidė gilią atjautą bei apimantį gėrį.

Senolis artėjo nepastebimai ir nematomai, savo basomis kojomis per sniegą. Nuostabu tai, kad Antipijus girdėjo jo švelnius sveikinimosi žodžius, malonius ausiai garsu, nors tas ir burnos pravėręs nebuvo. Jis sustojo visai arti jo, ant tiek arti, kad Antipijus pajautė subtilų šviežumo aromatą, sklindantį nuo senolio. Netikėtai, iš senolio krūtinės atsirado ryškus baltai-žydras rutulys. Jo šviesa buvo neapsakomos švaros ir ryškumo. Tačiau jis visiškai neakino ir nerėžė akių. Atvirkščiai, savo švelniu švytėjimu traukė dėmesį ir užbūrė savo žydru spindesiu. Tame šveičiančiame švariame sraute, pamažu išryškėjo auksinės raidės, virstant į vientisą tekstą. Antipijus gal greičiau suprato, kas ten parašyta, nei tai perskaitė, nes tuo momentu jo galvoje tarsi suskambėjo melodingas senolio balsas, su tos sielą gelbstinčios maldos žodžiais: “Tėve mano Tikrasai. Tavim vienu tikiu ir meldžiu tave Viešpatie, tik savo sielos išgelbėjimo. Tebūnie tavo valia šventa.”

Tuo metu Antipijui sieloje tapo taip ramu ir gera, tarsi per tą maldą pats Dievas atkreipė dėmesį į jį ir ištiesė pagalbos ranką.

Paskelbęs Antipijui maldą, senolis liepė jam keliauti į “Cargrada”. Tais laikais Rusijoje taip vadino Konstantinopolį – Bizantijos imperijos sostinę. (dabartinį Stambulą, Turkijoje). Pavadintą taip, Romos imperatoriaus Konstantino garbei, nes 330 mūsų eros metais tas miestas tapo Romos imperijos sostine, o po to, nuo 395 iki 1453 Bizantijos imperijos sostine. Bendrai tai, tas miestas susikūrė dar 659 metais iki mūsų eros ir vadinosi Bizantijus.

Taigi, senolis liepė Antipijui keliauti į Cargrada, o iš ten į Šventą kalną, kur Dievas sukurs jam susitikimą su Tuo, Kame iš tikro bus pati Švenčiausioji Dvasia ir jis jam taps, kaip kelrodis kelyje pas Dievą. Tai pasakęs, senolis taip pat nepastebimai išnyko, kaip ir atsirado. Tada, vėl pakilo vėjas, dangus užsitraukė, pradėjo snigti. Bet Antipijus jau nekreipė į visa tai jokio dėmesio. Jis buvo laimingas ir pasiryžęs įvykdyti visus to nepaprasto senolio nurodymus, kurio geranoriškas atvaizdas, atsidėjo jo atmintyje visam likusiam gyvenimui. Ir tas matytas vaizdas tapo jo viso tolimesnio gyvenimo bei lemties raktu. Galima sakyti, kad nuo to asmeninio pasirinkimo momento, Antipijaus gyvenimas labai pasikeitė.

Visą savaitę Antipijus prabuvo neįprastoje dvasinio pakilimo būsenoje, pastoviai kartojant maldą, kurią gavo nuo senolio. Tarsi pats Dievas buvo šalia ir Tai neapsakomai džiugino savo buvimu. Būtent tomis dienomis pas Antipijų atsirado naujas, ne su kuo nesulyginamas jausmas Dievui. Ir jis pirmą kart tada suprato, kas tai yra Dieviška meilė. Tas jausmas nesulyginamas su niekuo, nei su jokiais jo ankstesniais svarstymais apie Dievą, naiviais palyginimais su paprastomis žmogiškomis emocijomis, populiariomis tarp žmonių. Tai buvo kažkas aukščiau viso to, kas neįmanoma išreikšti paprastais žodžiais. Tai buvo būtent tai, nuo ko Siela džiaugsmingai virpėjo, esant nežemiškame susižavėjime.

Bet lygiai po septynių dienų, nuo neužmirštamo vaizdinio, tas nepaprastas jausmas dingo, palikęs tik malonius atsiminimus, apie sielos džiaugsmą. Antipijus net nesvarstydamas išsirengė į tolimą kelią, nežinant iš tikro į kurią pusę reikia eiti. Bet kaip sakoma, liežuvis iki Kijevo pats nuves, tačiau Antipijų jis nuvedė net ir iki pat Cargrado. Kelias nebuvo žinoma lengvas. Bet jis nesustodamas kartojo savyje senolio paskelbtą maldą ir jautė, kad pats Dievas jam padeda tomis akimirkomis. Stebuklingai išsigelbėdavo nuo pavojų, jam sekėsi gerais pakeleiviais, gerais žmonėmis, nurodančiais kelią ir suteikiančiais nakvynę.

Pasiekęs pagaliau Cargradą, tai yra, Konstantinopolį, Antipijus ilgai klaidžiojo gatvėmis. Nors miestas buvo gražus, bet viskas jame buvo svetima: svetima kalba; svetimi žmonės, svetimi papročiai. Ir ne vieną dieną jis ten prabuvo, kol pagaliau nesutiko pakeleivio į išsvajotą Afoną.

Jei pažvelgti į šiuolaikinį žemėlapį, tai Afonas randasi dabartinėje Graikijoje. Tai yra toks siauras, kalnuotas pusiasalis, o tiksliau Halkidijos pusiasalio savotiška kaip ir atšaka Egėjo jūroje ir užsibaigia jis būtent Afono kalnu, truputį aukštesniu, nei 2 kilometrai. Šitai ir suteikė pavadinimą visam tam pusiasaliui.(Virgio trigrašis: nors lietuviškai kažkodėl vadinamas Atonas. Iš Vikipedijos: Šventasis Atono kalnas (gr. Άθως), Autonominė monastinė Šventojo Kalno valstybė (Αὐτοδιοίκητη Μοναστικὴ Πολιτεία Ἁγίου Ὄρους) – stačiatikių vienuolių respublika, turinti autonominį statusą Graikijoje. Atonas yra to paties pavadinimo rytiniame Chalkidikės pusiasalio kyšulyje, Makedonijos regione, Centrinės Makedonijos provincijoje. 336 km² plote gyvena apie 2262 vienuoliai, vasarą dar atvyksta civilių darbininkų. Čia yra 20 rytų ortodoksų vienuolynų, kuriuose gyvena tik vyresni nei 18 metų vyrai. Sostinė – Karijos.)

Kai ten atkeliavo Antipijus, Afonas tuo laiku jau buvo pripažinta nepriklausoma vienuoliška valstybe ir formaliai, pagal administracinius matus, pakluso Bizantijos imperatoriui. O faktiškai, ten buvo Prota valdžia – visų gerbiamo senolio, kurį rinkdavo vadovavimui kas metus, nuo visų tos šalies vienuolynų. Tais laikais Afone jau stovėjo tokie įžymūs vienuolynai, kaip Didžioji Lavra, Protatonas, Moni-Ivironas. Bet į juos Antipijaus iš karto niekas nepriėmė.

Tada, pagal vieno seno vienuolio patarimą, Antipijus apsigyveno vienoje iš netoliese esamų olų, išsidėsčiusioje pietvakarinėje pusiasalio dalyje.

Reikia pažymėti, kad tie du prabėgę metai, kuriuos jis ten praleido toje oloje, nežiūrint į skurdų maistą, jam buvo vieni iš geriausių metų gyvenime, praleistų Afone. Jis tada buvo labai laimingas, nes pagaliau pasiekė Afoną, kaip ir buvo liepta to senolio, kurio vaizdinį matė 25 vasario. Jis buvo laimingas ir tuo, kad turėjo galimybę nuoširdžiai melstis Dievui, matymuose duotos jam maldos pagalba, turėjo galimybę gyventi tik dėl to ir būti vienumoje su Juo, dar tokioje nuostabioje aplink supančioje gamtoje.

Dieną jis lankė vienuolynų šventyklas, įsisavino naujas jam kalbas ir vienuolių gyvenimo taisykles. O vakarais toliau nuoširdžiai meldėsi, taip dažnai su ta malda ir pasitinkant apyaušrį. Ir tik po dviejų metų Antipijus pagaliau buvo priimtas viename iš vienuolynų, ten jis ir gavo naują Antonijaus vardą sau, Egipto Didžiojo Antonijaus garbei, kuris kažkada vedė vienuolišką gyvenimą ir ilgą laiką gyveno atsiskyręs vienas olose, kaip ir Antipijus.

Vieną iš to vienuolyno senbūvių-igumenų, Antonijus ir palaikė už tą “Šventąjį”, apie kurį jam buvo dar tėvynėje iš matymų nupasakojęs senolis. O tas igumenas, kaip ir dera jam, pagal dvasinį jo rangą, pradėjo mokinti Antonijų inokiško gyvenimo būdo ir ypatumų. Per kelius metus Antonijus pasiekė tokias dvasinio augimo aukštumas, kad jau daugelis iš igumenų patys “dvasiškai naudojosi” jo paslaugomis. Net seni vienuoliai stebėjosi tokiu greitu jo dvasios sustiprėjimu.

Ir vienam iš tų igumenų buvo kartą matymas-sapnas, jog Antonijus žymiai prisidės prie krikščioniško tikėjimo pakilimo senovės Rusėje ir kad Antonijui yra skirta paruošti buveinę tenai pačiai Šventai Dvasiai, esančiai kūne. Igumenas įvertino visa tai kaip pranašišką ženklą ir paskubėjo išsiūsti Antonijų į Kijevą.

Tada Antonijui buvo tik apie 30 metų. Pasiekęs Kijevą, jis aplankė ten vienuolynus, pastatytus tada graikų kilmės inokų, kurie atėjo tenai, kartu su metropolitu Michailu, Rusijos bendram krikštui. Bet jis nepanorėjo pasilikti nė viename iš tų vienuolynų. Ir pradėjo vaikštinėti po vietines kalvuotas vietas. Galų gale rado nedidelę olą, kurią kažkada tai buvo iškasę dar variagai ir apsigyveno joje.

Bet pragyveno tenai neilgai. Mirus Vladimirui, kai tik valdžia perėjo Sviatoslavui, Rusėje vėl prasidėjo kraujo liejimas ir tikinčiųjų gujimas. Antonijus tada vėl išėjo atgal į Afoną, kur ir pragyveno iki pat senatvės, pastoviai nuoširdžiai meldžiantis.

Nors Antonijus ir gyveno pagal vienuolyno tvarką, nuostatas, bet vis tik, pas jį buvo ir savo ypatinga dvasinė šventė metuose. Jis pastebėjo, kad kiekvienais metais, būtent to savo lemtingo matymo dieną, tai yra 25 vasario, nuo pat ryto Antonijus pradėdavo jausti neįprastą jėgų pagausėjimą savyje. Pas jį vėl grįždavo ta dvasinio pakilimo būsena, kurią jis jautė po to lemtingo savo matymo jaunystėje. Ir tai tęsdavosi lygiai savaitę, o po to, vėl kažkur tai dingdavo. Tas dienas Antonijus pradėjo vertinti, kaip ypatingas šventes Sielai. Tą savaitę, jis stengdavo atsiskirti, būti daugiau vienas, nevartojo maisto ir tik dar daugiau, su didesniu nuoširdumu meldėsi Dievui. Ir viso to efektas gavosi pas jį nuostabus. Tas nepaprastas dvasinio pakylėjimo jausmas tik daug kartų sustiprėdavo, o kiekvienais metais jis tapdavo tik dar stipresnis ir stipresnis.

Vėliau, pažįstant bažnytinę literatūrą, Antonijus vis dažniau darydavo išvadą, kad tame atsimintiname matyme, pas jį buvo atėjęs pats Arkangelas Gabrielius – džiaugsmo ir išsigelbėjimo skleidėjas.

Bet patys svarbiausi įvykiai Antonijaus dvasiniame gyvenime prasidėjo būtent tada, kai jis jau perkopė per 60 metų. Kartą, tarp brolijos, praėjo kalba, kad ne už ilgo, jų vienuolyną turi aplankyti, kokia tai paslaptinga persona. Ir sprendžiant iš gerbiamų senolių nurodymų, iš tikro jie ruošėsi pasitikti labai svarbų dvasinį svečią, kaip vėliau ir pasakojo Antonijus apie tai pačiam Agapitui. Jis tada pagalvojo, jog laukiama labai svarbaus dvasinio kokio nors senolio. Bet koks buvo jo nustebimas, kai vietoje senolio, jis pamatė jauną žmogų, su malonia išvaizda šviesiais plaukais. Kas jame ir buvo neįprasta, tai tik jo per viską prasismelkiančios akys, tarsi kiaurai, ne pagal metus šviečiančios kokia tai gilumine išmintimi, dvasiniu spindesiu. Bet labiausiai Antonijų nustelbė tai, kad kai kurie Afono senoliai į tą jaunuolį kreipėsi su kokiu tai ypatingu temperamentu ir didele pagarba. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl jo buvimas čia padengtas kažkokia tai paslapties aureole. Kas gi jis toks yra, jei senoliai suteikia jam tokią pagarbą ir dėmesį? Tarsi ir ne vienuolis, o sako tokias dvasines kalbas, kurių net išmintingieji mokytojai užsiklauso. Maža to, tas vaikis pasirodė gana apsišvietusiu visapusiškai žmogumi. Tobulai valdė kelias kalbas. Ir ypatingai maloniai Antonijų nustebino tai, jog garbingas svečias buvo išeivis iš Rusijos žemių ir kaip po to išaiškėjo, gerai žinojo Kijevą, jo apylinkes. O vadino tą jaunuolį – Agapitu.

Netgi kada Antonijų supažindino su juo, jis pradžioje niekaip negalėjo priprasti prie to jaunuolio bendravimo paprastumo, nežiūrint į visą tos personos svarbą Afono vienuolynų senoliams. Bet labiausiai stebino tas jo paprastumas ir aiškumas, kurių pagalba Agapitas aiškino dvasines išmintis šventiems tėvams. O apie Jėzaus Mokymo aiškinimą iš jo lūpų, Antonijus galėjo klausytis valandų valandas, kadangi Agapitas kalbėjo taip paprastai ir suprantamai, su tokiais pavyzdžiais ir smulkmenomis, tarsi jis pats būtų dalyvavęs tuose tūkstančio metų senumo įvykiuose. Ir tokie pasakojimai priversdavo Antonijų vėl ir vėl perskaityti turimą bažnytinę literatūrą.

Per tą laiko periodą, kol Agapitas prabuvo Afone, Antonijus labai susidraugavo su juo. Nežiūrint į savo jaunystę, Agapitas valdė jau solidžiu žinių bagažu, tame trape ir medicinos srityje. Ir kai kurių iš tų žinių jis apmokė ir Antonijų. Taip pat, kalbant mūsų kalba, Agapitas puikiai nusimanė fizikoje, chemijoje, gamtos pažinime, o taip pat įvairiose žmogiško gyvenimo srityse – filosofijoje, politikoje, religijoje. Su juo buvo malonu pabendrauti bet kokia tema. Ir tie bendravimai palikdavo kokį tai nepaaiškinamą pojūtį Sieloje.

Antonijus susidraugavo su Agapitu, nežiūrint ir į tokį akivaizdžiai didelį amžiaus skirtumą. Ir toje draugystėje Antonijus atvėrė sau visiškai naują Agapito asmenybę, kai tas pradėjo šviesti jį, pašvęsti į “Beliao Dzi” (Baltojo Lotojo Menas) mokslus. Būtent iš Agapito lūpų Antonijus pirmą kart išgirdo apie praeitą žmonijos civilizaciją Alt-Landi, apie požeminę Lotoso šventyklą, dar tais laikais pastatytą dabartinio Kyjevo žemėse, apie skirtą šioms vietoms naštą, kurią Andrėjui Pirmam Pakviestajam, perdavė Jėzus. Daug ką jam Agapitas atvėrė ir papasakojo.

Po kiek laiko jie išsiskyrė. Agapitui buvo būtina tuo metu vykti į Bizantijos sostinę, o iš ten į Rytus.(Virgio trigrašis: atsimename, kad Jeruzalėje, šventyklos požemyje, galėtų palikti ant keturių akmenų po tris išraižytas 12 runų, kaip Pirmapradžio Garso adaptuotą formulę žmonėms, kuria vėliau ir pasinaudojo tie, kurie po to sukūrė Tamplierių Ordiną ir kurio pasekmių tris šimtus metų negalėjo sunaikinti Archontai, su visais savo destruktoriais kartu sudėjus). Bet jis tada pasakė, jog dar būtinai susitiks su Antonijumi, išpranašaujant jų susitikimą būtent ten, Kijevo žemėse, vietoje pažymėtose dar Alt-Landos laikais.

O ką ar ten iš tikro yra atžymėta vieta?

Žinoma, apie ją parašyta dar Adrėjaus Pirmo Pakviestojo Evangelijoje... Tai štai, ten pasakyta, kai Pontijaus Pilato žmonės išgelbėjo Jėzų Kristų, po Jo nukryžiavimo, Jėzus kalbėjosi su Pontiju Pilatu ir būtent jo prašomas, priėmė sprendimą eiti į Rytus. O Prieš išeinant tarp savo mokinių (apaštalų) paskirstė regionus, kam kur reikia eiti ir skleisti Jo Mokymą. Andrėjui, kaip vienam iš stipriausių, liepė apeiti Frakiją, Skitiją ir Sarmatiją. Bet svarbiausia, ką jis turėjo atlikti, tai pasiekti būtent Borisfenos kalvas ir nunešti ten palaimą toms žemėms, kuriose po tūkstančio metų nusileis pati Švenčiausioji Dvasia ir įkurs ten savo buveinę.

O kaip tai nusileis pati Šventoji Dvasia žmogiškame kūne?

Na paprasčiau sakant, atėjo tada pats Šambalos valdovas, Agapito kūne. Jam tenka lankyti žmonių pasaulį bent jau kartą per 12 tūkstančių metų, tačiau esat svarbiems žmonijai periodams, įvykiams, tai ir dažniau, vos ne kiekvieną tūkstantį metų, ypatingai pirminėse ir paskutinėse civilizacijos vystymosi stadijose.

Taigi, grįžkim prie Agapito. Kada jis išėjo iš Afono, po kelerių metų, igumenui vėl buvo pranešimas nuo Dievo. Jam pasirodė pačio Arkangelo Gabrieliaus matymas, kuris vėl liepė pasiusti Antonijų į Rusiją. Tai buvo jau 1051 metai.

Šį kart atvykęs į Kijevą, Antonijus jau nevaikščiojo po įvairius vienuolynus, nors bet kuriame iš jų būtų neatsisakę jo priimti, kaip Afono garbingą senolį. Antonijus nukeliavo tiesiog į tą vietą, kur buvo apsistojęs atsitiktinai pirmą kart ir kur jam dar Afone liepė grįžti Agapitas. Jis apsigyveno toje kalvoje, šalia Dniepro, toje pačioje oloje. (Virgio trigrašis: Ozyrio galvos, trečiosios akies srityje, virš Lotoso šventyklos, jei dar atsimenate...) Ir gyveno jis laukdamas Agapito, esant pastoviose maldose Dievui ir ypatingai toje, kuri vedė jį nuo pat jaunystės. Nežiūrint į tai, jog jam vėl dažnai iškildavo maisto reikmė, buvo jo trūkumas, jis kas dieną fiziškai dirbo, pastoviai gilinant  savo apgyventą olą, tačiau vis tik buvo iš tikro laimingas. Kadangi, vėl buvo vienumoje su Dievu, kaip ir tada, tolimoje jaunystėje, kada jis dar gyveno Afono olose.

Greitai apie jį sužinojo vietiniai gyventojai. Ir Antonijus tapo garbinamas tarp jų tuo, ko jį išmokė Afone Agapitas – aiškiaregystės, gydoviškumo maldomis. Ir žmonės pradėjo eiti pas jį: vieni išgijimo, kiti palaiminimo,o treti su noru pasilikti kartu su juo, prisijungti prie tokio dvasinio žygdarbio. Todėl, prieš atvykstant Agapitui, oloje jau gyveno keletas papildomų žmonių, kurie senolio jau buvo pašventinti į inokų rangą. Tam laikui jie bendromis pastangomis padidino ir pagilino olą, padarius ten sau keljas gyvenimui.

Antonijus su didžiausiu džiaugsmu sutiko savo draugą Agapitą. Matantys tokią senolio pagarbą Agapitui ir likusi brolija elgėsi su juo taip pat garbingai. Agapitas ir toliau stebino Antonijų savo paslaptumu, kaip paslaptinga asmenybė. Antonijus tapo liudininku to, kaip Agapitas susitikinėjo su Jaroslavu Išmintinguoju, perdavė jam monuskriptus, o svarbiausia, kaip jie laisvai bendravo, tarsi seniai vienas kitą gerai pažinojo.

Pamatęs tai, Antonijus paskubėjo pasiūlyti Agapitui vadovauti brolijai, kurioje jis buvo vyresnysis. Tačiau Agapitas panorėjo palikti viską taip, kaip yra ir būti ten tik paprastu vienuoliu. Jis paprašė Antonijaus niekam nepasakoti apie jo susitikimus su Jaroslavu Išmintinguoju ir panorėjo irgi būti įšventintas į inokus, kad niekuo neišsiskirti tarp kitos brolijos. Bodchistavoms bet kokia valdžia – tuščias garsas. Bodhistvos atlieka tarnystę tik Dievui. Skirtingai nuo žmonių, jis žino kas tai yra “čia” buvimas ir tai, kas yra būvimas “ten”. Bodhisatvoms kaip tokio poilsio nėra ir tai jiems neegzistuoja. Nes jis puikiai žino kas tai yra laikas ir moka jį tinkamai vertinti. Agapitas žinoma buvo įtakinga, stipri asmenybė, bet jis sąmoningai nuėjo, atsisakė nuo valdžios, brolijos vadovavimo ir pašventė pilnai save, visą savo laisvą laiką, realiai pagalbai žmonėms. Tiesa, vėliau, kai brolijos skaičius dar padidėjo, Antonijus taip pat perdavė valdymą Varlaamui, o pats, pagal Agapito pavyzdį, tapo paprastu vienuoliu.

Be visų savo privalumų, Agapitas buvo geras gydovas ir tai sukėlė tarp liaudies didžiulę šlovę jam toli už Kijevo ribų, nors pats Agapitas niekada nebuvo toliau išėjęs už savo kelnios sienų. Jis tapo pačiu įžymiausiu XI amžiaus gydovu. Žmonės jį vadino “Gydovu nuo Dievo”. Jis išgydydavo tokias ligas, ko nesiimdavo gydyti daugiau niekas Žemėje.

Ir už visa tai jis dar ir pinigų visai neimdavo iš žmonių?

Jo kelja tais laikais sukeldavo gailestį net pas vagis. Nes viena, kas ten dar buvo vertinga – tai pats Agapitas, jo patirtis ir žinios.

Dar esant gyvam, Agapitą lankė daugybė įvairių žmonių, nepriklausomai nuo jų religijų. Be krikščionių ir budistai,  musulmonai, kitų tikėjimų žmonės. Jie eidavo ne tik dėl jo gydoviškumo, be t ir kaip pas Išminčių, kaip pas žmogų, žinantį tikrą kelią pas Dievą. Už tokias piligrymų keliones pas jį, suprantama labai jo nemėgo religinės viršūnėlės. Juk jis priversdavo žmones pakeisti savo tikėjimą ir to, ko kvietė, siekė tie religiniai veikėjai tik tam, kad dar labiau išplėsti savo valdžią.  Nes jis dažnai kalbėjo tikrais Jėzaus žodžiais, jog Dievas yra vienas, o kelių pas Jį daugybė. Todėl ir nenuostabu, kad toks piligrymų gausumas, pas Rusų kilmės Išminčių, šiandiena yra visiškai išimtas iš istorijos ir metraščių.

Juk Agapitas pasakojo apie tikrą Jėzaus Kristaus Mokymą, kuris jau buvo pilnai transformuotas į religiją tam laikui. Jis pasakojo apie pasirinkimo laisvę ir apie amžiną Sielą.

Be to, kad pas žmones pašalindavo kūno ir dvasines negalias, Agapitas dar juos ir mokė: “Nedera dėl ko nors daugiau jaudinti Dievo, apart savo Sielos išgelbėjimo. Ne dėl kūno prašykite, ne dėl sveikatos, ne dėl pilvo savo rūpinkitės – visa tai palaikai tušti, nepasotinamumo norai. Nes nėra labiau verto prašymo, nei prašymas dėl savo Sielos išgelbėjimo.”

Agapito dėka, daugelis žmonių tada iš tikro įtikėjo Dievu, kadangi ir jis pats buvo tikras tarnystės Dievui pavyzdys. Ir ant tiek jis buvo stiprus vidinėje savo dvasioje, jog jam nieko nebuvo neįmanoma.

Tikrai dvasingi žmonės prisitraukė prie jo, o aukso mylėtojai – bijojo jo. Agapitas mokė žmones pastoviai išlaikyti savo minčių švarą. Kadangi, bet kuri bloga mintis gimdo žmoguje abejones, o abejonėse jau nebūna tikro tikėjimo. Abejonės gali viską sugriauti. Agapitas sakydavo: “Tikėkite ir pagal tikėjimą jūsų bus duota. Tai paprasta, bet sunkiai pasiekiama”.

Kartą Agapitui atvedė vieną karį, kuris pagal liudininkų nuomonę, buvo jau ne gyventojas šiame pasaulyje ir tuo labiau, su abejom sulaužytomis kojomis. Bet po pusvalandžio jaunuolis pats išėjo iš kelnios, šnekučiuodamas su Agapitu. Su tokia gydoviška jėga ir jo žiniomis apie vandens savybes, Agapitas galė bet kurį kaulą suauginti žymiai greičiau, nei gali kas nors šiandiena įsivaizduoti.

Bendrai tai, Agapitas tvėrė daug “stebuklų”, na ir tiesa, turėjo neblogą jumoro jausmą. Dažnai jis pajuokaudavo su tais, kuriuose aiškiai dominavo žmogiškos ydos. Kartą atvedė pas jį vieną žinomą pirklį, kurį užkamavo negalia. Na ir pirklys pradėjo siūlyti Agapitui už tai, visą ką turėjo geriausia, kaip atlygį, kad tik jį išgydytų. Agapitas žinoma išgydė tą pirklį. Bet po to, pirklį staiga apėmė gobšumas ir tada pirklys nusprendė apgauti Šventąjį. Vietoje auksinių monetų į maišelį pridėjo pigius sidabrinius plokščius gabaliukus. Juk niekas tada nematė, kas maišelyje guli ir tik dėl sąžinės švaros, ten įkišo vieną auksinę monetą. Apsidžiaugė jis, kad sugebėjo išsigydyti ir dar brangenybes savas išsaugojo. Atėjo jis tada pas Agapitą, pagal pirklišką pareigą atsilyginti, kaip ir žadėta. Agapitas tik nusijuokė, žvelgdamas į jo maišelį ir tarė: “Aš niekada ne nuo nieko mokesčio neėmiau ir nuo tavęs neimsiu. Bet žodį savo tu ištęsėsi. Eik ir išdalink tą savo auksą vargšams.”

Pirklys nuėjo pas vargdienius ir atvėręs maišelį pradėjo traukti monetas, nieko blogo neįtardamas. Kaip nebūtų keista jam, visos jos buvo tik auksinės, išskyrus vieną. Pagalvojo, jog gal jis maišelius netyčia sumaišė namie. Bet grįžęs namo, pamatė dar siaubingesnį jam vaizdą ir nustėro, kad visas jo auksas yra virtęs pigiais sidabriniais gelžgaliukais, apart vienos monetos, kuri liko auksinė.

Tokių aukso mylėtojų, buvo ir pačių vienuolių tarpe. Esant jam gyvam jie jo prisibijodavo ir vengė. Nors pats Agapitas nieko niekada neteisė. Po jo mirties, tokie slaptieji aukso garbintojai lengviau atsikvėpė, nes neliko šalia To, kuris nedavė ramybės jų Sąžinei. Vėliau, aprašant vienuolyno gyvenimą, jie specialiai nuslėpė tikrus Agapito darbus, išaukštinant savo svarbą, jo stebuklus priskiriant sau. Taip pat, buvo jų nuslėptas ir Mokymas, kurį skleidė Agapitas, kadangi tai prieštaravo jų valdžios ir pinigų norams. O vienuolyno populiarumą, kuris įgytas dėl Agapito veiklos, išnaudojo savo praturtėjimui.

Nors, iš tikro, šventumo pas tuos keistuolius, buvo ne ką daugiau, nei pas paprastą turgaus prekeivį, prekiaujantį saulėgrąžomis. Žmonės lieka žmonėmis, kad ir kokius rūbus sau užsideda. O Agapitas iš tikro buvo Šventas, nes jame buvo pati Šventa Dvasia įsikūnijusi tada.

O kada Mirė Agapitas?

1095 metais, o Antonijus 1073 metais. Tiesa, prieš Antonijaus mirtį, tarp jų įvyko gana įdomus pokalbis, kurio liudininku tapo vienas jaunas Antonijaus patarnautojas. Būtent jis vėliau, išeidamas į Afoną, ten apie tai paliko užrašą. Taigi, kai užėjo Agapitas, Antonijus jau pusiau merdėjo, toliau šnibždantis vieną ir tą pačią maldą, kaip ir didžiąją gyvenimo dalį. Agapitas pažiūrėjo į Antonijų ir prie jo žodžių pridūrė “...Ir meldžiu Tavęs, dėl sielos savo išgelbėjimo. Tebūnie tavo šventa valia”. Išgirdęs tai, Antonijus atkuto ir atmerkė akis. Jų žvilgsniai susitiko. Jis užkimusiai pradėjo kartoti: “Gabrielius, Gabrielius” Ištiesė į jį rankas. Senolio žandais nutekėjo ašaros. Agapitas priėjo, paėmė jį už rankos. Antonijus tarė: “Dieve mano, Agapitai, juk tai tu. Kaip aš anksčiau tavęs nepažinau? Kaip aš buvau aklas tavo spindesyje?” Jis greitai pradėjo bambėti, tarsi bijodamas nespėti išsakyti, ką tuo metu jaučia savo Sieloje. Jis kalbėjo apie savo jaunystę, apie senolį matyme, davusį jam maldą, apie tai, kad visą savo gyvenimą laukė Jo, o tasai pasirodo buvo visai šalia ir kad dabar jiems lemta vėl išsiskirti. Į tai Agapitas atsakė: “Tu visą gyvenimą buvai šalia manęs čia. Nejaugi tu galvoji, kad aš tave ten paliksiu? Jei būdamas gyvas visada buvai meilėje Dievui, kas gi dabar tave atskirs nuo tokio rojaus vaisiaus, ką tu sukūrei tikėjimu širdį savoj. Nenuskurdo tikėjimas tavo žemiškose akimirkose, nepasidavė tavo protas palaikų pagundoms ir gėryje sąžinė linko. Ir iki šiol pas Jį tu nieko neprašai, apart Sielos išgelbėjimo. Atvėrei sielą Dievui, tai dabar ir Dievas atvėrė prieš tave savo Vartus. Tai pasisotink Dievo palaima. Tiesą tau sakau, kad dar gyvas būdamas tu įgijai šią Dievo palaimą, brangenybę amžiną – Viešpaties karalystę, kur aš tave ir palydėsiu”.

Agapitas ir Antonijus abu užmerkė savo akis ir kol Agapitas tyliai sakė maldą, Antonijus su šypsena atliko paskutinį atodūsį. Ir jo Siela, lydima pačios Šventosios Dvasios, nukeliavo į rojų. Kadangi pats Arkangelas Gabrielius tą momentą meldėsi už jį.

Po Antonijaus mirties, prašant Agapitui, kūną jo taip ir paliko keljoje. Be to, kol buvo gyvas Agapitas, kūnas visada gulėjo kaip gyvas, net neįprastas šviežumas dvelkė nuo jo.

Na o po Agapito mirties įvyko dar įdomesnė istorija. Ir kada Agapitas nusakė savo mirties laiką, tai dienai ruošėsi ne tik jo mokiniai. Jie po jo mirties buvo nusprendę kūną išvežti slapčia ir kur nors užkasti, niekam nežinomoje dykvietėje. Realizuoti savo plano jiems iš karto nepavyko, kadangi pas Agapitą pastoviai plaukė minios žmonių. Po keturių mėnesių Agapito kūnas gulėjo kaip gyvas, o po mirties jo šlovė tik dar daugiau sustiprėjo.

Tam įvykiui nedraugai gerai pasiruošė ir lemtingą 24 vasario dieną, nežiūrint į stiprius šalčius, iš 24 į 25 naktį jiems pavyko įgyvendinti savo planą, užkasti Agapito kūną miške, netoli raisto. Bet kai po tokio “darbelio” ryte grįžo vėl į vienuolyną, tai nuščiuvo nuo to, kad kūnas ne tik kad buvo savo vietoje, bet jis dar ir sėdėjo, rankoje laikantis raštelį, parašyta Agapito raštu. Vienas iš tokių “darbininkų” išprotėjo, kitas tapo aršiu Agapito gynėju, trečias taip visą likusį savo gyvenimo ir praleido bemiegėse naktyse, bandant atmelsti savo “nuodėmę”.

Agapitas sukūrė tokią vietą, kurioje šiandiena net niekas jau nesuskaičiuos, kiek žmonių ten pagijo ir ne tik fiziškai, bet kas svarbiausia ir dvasiškai, ačiu Dievui, kad tai vyksta ir dabar. Agapito ir jo palaikų dėka, kuriose išliko Šventosios Dvasios gydoviška jėga, Kijevo-Pečioros Vienuolynas įgijo šlovę amžiams. Ir tai vyksta net šiandiena. Daugiausia lankytojai užsilaiko būtent ties Agapito palaikais.

Kodėl? Todėl, kad žmogus intuityviai jaučia, tikrą šventumą, juk Sielos neapgausi. Bet jei žmonės žinotų, jog būtent tomis dienomis, nuo 25 vasario, nėra pasaulyje artimesnės vietos žemėje, kai jis gali taip arti būti prie Šventos Dvasios, prie Dieviškos Klausos? Ir tokia galimybė yra pas kiekvieną žmogų, kartą per metus. Juk sekančių metų jam gali ir nebūti. Kadangi trumpos dienos žmonijos, Sankirtos laikais. Jau kiekvienas žmonijos akimirksnis ant svarstyklių lėkštės. Ir nėra sieloms svarbesnio reikalo, nei išsigelbėjimo pasiekimas. Ne išoriniame tikėjime, o vidiniame yra raktai nuo Vartų. Tik aklas, apakintas savo palaikais to nepamatys.

Tai kodėl aš iki šios dienos apie tai nieko negirdėjau ir niekas nerašė? Ir kodėl mus pasiekė, kaip jūs sakote, tik tos persuktos, iškreiptos istorijos? Ir jei yra Dievas, tai kodėl jis daleidžia visa tai?

Nebandykite suprasti Dievo reikalų. Tai būtų tas pats, kaip skruzdei bandyti praryti dramblį. Žmogaus smegenys labai ribotos. Viena, ką žmogus gali – tai tikėti, ar netikėti.

Bet juk kiekvienam tikėjimui reikia įrodymų, tame tarpe ir tikėjimui į Dievą?

Sakai įrodymų reikia? Tai nueik prie veidrodžio ir įdėmiai pažvelk į save. Ir jei tu tiki, kad esi tik atsitiktinis amino rūgščių susijungimas, atvedantis prie beždžionės mutacijos, dėl ko ji ir tapo protinga galutiniame rezultate? Tai kam tau tada ir ieškoti Dievo? Eik tada į turgų, nusipirk bananą ir mėgaukis toliau gyvenimu. O jei su tuo nesutinki ir tiki, kad tu esi nuostabus Dievo kūrinys, tai kaip tu dar gali reikalauti Jo egzistavimo įrodymų? Kas tu ir kas Dievas?”

Dabar norėčiau pateikti vieną nedidelę ištrauką, kas liečia Agapitą, iš kitos knygos, kuri vadinasi “Paukštis ir Akmuo”:

“Kada pagrindinė ekskursijos masė Lavroje pasitraukė nuo Agapito palaikų, Maksas priartėjo prie palaikų, o sensėjus į priekį praleido tuo metu senutę. Ši žvilgtelėjo į jį ir su padėka sumurmėjo: “Ačiu sūneli”. Ji priėjo prie karsto ir pradėjo sakyti maldą. Maksas kažko norėjo paklausti sensėjaus, bet atsisukęs pamatė, jog tas stovėjo susikoncentravęs užmerktomis akimis. Ir tuo metu Maksui tapo neįprastai karšta. Tai jis pastebėjo ir pas kitus vyrus, vienas iš jų stovėjo šalia, per jo skruostus srovele bėgo prakaitas. Vaikas pasiskundė mamai, kad jam pasidarė labai karšta. Jo mama atsakė: “Tai gerai sūneli, vadinasi pati Šventoji Dvasia nusileido čia dabar”. Tokio piko metu, senutei invalidei iškrito lazda iš rankų ir ji suriko: “Viešpatie atleisk man”. Sensėjus po mažu atsimerkė ir švelniai atliko įkvėpimą-iškvėpimą. Senutė pati išsigandusi lazdos kritimo tokio garso, puolė ją kelti nuo žemės ir visi staiga pastebėjo, kaip pasikeitė senutės eisena, nes ji jau nešlubavo ir neaimanavo kiekviename judesyje nuo skausmo, kaip tai darė tik prieš dešimčia minučių. Ji ir pati ne iš karto suprato tai, kas įvyko, o po to, su nuostaba save apžiūrėjo, pačiupinėjo savo sąnarius ir džiaugsmingai vėl sušuko: “Aš vaikštau, Aš vaikštau, negaliu patikėti, juk penkis metus...” Tada ji pažvelgė į sensėjų ir staiga nutilo, pakėlus blakstienas, pernešė vėl žvilgsnį į Agapito portretą, po to vėl į sensėjų ir tarsi atsibudusi vėl riktelėjo: “Oi atsiprašau, man vis tas Agapitas vaidenasi...”. Sensėjus ir toliau tyliai stovėjo prie šventyklos kolonų.

• O jūsų draugas iš tikro labai panašus į Agapitą, tik senatvėje - tarė vyras, stovėjęs šalia Makso.
• Negali būti - atsakė Maksas ir pabandė prasimušti prie Agapito paveikslo.
• Štai pažiūrėkite patys. Aš, jaunuoli esu profesionalus dailininkas ir turiu gerą atmintį veidams ir vaizdiniams.

Pagaliau Maksui pasisekė žvilgtelti į portretą ir jis atsisukęs tarė:

- Iš tikro, pažiūrėk sensėjau, bet sensėjaus jau nebuvo...”

2011 metais 16 sausio Kijeve buvo atidaryta paroda skirta tik vieninteliam paveikslui ir tik vienai dienai, vieninteliam pasaulyje gyvam rašytojos Anastasijos Novih paveikslui – “Agapitas iš Pečioros”.

Portretas atitinka tikrą buvusio Kijevo-Pečioros Lavros inoko atvaizdą, atstatyta pagal jo palaikus M.M. Gerasimovo metodu.

Per tą vieną dieną parodą aplankė virš 3000 žmonių. Daugelis iš jų pajautė neįprastą jėgą, einančią nuo to paveikslo. Nuostabus Agapito atvaizdo fenomenas buvo užfiksuotas kino ir foto kameromis. Ir tas Agapito atvaizdas sugebėjo prabudinti dvasinius siekius daugelyje pasaulio šalių.

Nuostabu ir tai, jog net kopijos, kaip foto nuotraukos, nepraranda savo nepaprastos poveikio jėgos, kad ir po daugkartinio tiražavimo. Akivaizdu, jog kartu su atvaizdu, persiduoda “kažkas”, kas užslėpta paveiksle, kas nepaaiškinamu būdų įtakoja tokį fenomeną. Pasakojama, jog dailininkė panaudojo kokią tai ypatingą senovinę ikonų piešimo techniką tam.

Neįprastas Agapito atvaizdas sustiprina pas žmogų būtent tai, kas jame dominuoja. Žmonės, turintys kopijas ir pasistatę jas namuose pradeda keistis ir to negalima nepastebėti. Daugelis žmonių suvokia savo gyvenime ką tai daugiau ir pradeda keistis. Yra ištisa eilė pasakojimų, apie to paveikslo reprodukcijų ir kopijų neįprastą poveikį. Daugelis, pas ką yra reprodukcija, pastebi, kad jų gyvenimas pradeda keistis pagal vidinį turinį. Gyvas Agapito paveikslas, nuostabiu būdu padeda jiems geriau orientuotis gyvenimo situacijose, gauti atsakus į svarbiausius klausimus. Net ir tokiu būdu Agapitas be klastos suteikia pagalbą žmonėms, įkvepia ir suteikia galimybę žmonėms įsiklausyti patiems į save. Akivaizdu, kad viskas kas susiję su Agapitu iš Pečioros, turi didelę dvasinę jėgą ir Kūrinijos paslaptis.

Pasakojama, kad kartą viena moteris parsinešusi tokią reprodukciją pasistatė ją ant lentynos kambaryje. Ir ji žinodama tokias neįprastas jo savybes, dažnai kreipdavosi į paveikslą patarimo. Kai veiksmai ar norai, arba žmogus su kuriuo kalba telefonu yra šviesus, tai Agapito veidas tarsi geranoriškai šypsosi. Jeigu veiksmai netinkami, arba žmogus bando apgauti ar kaip nors pakenkti Sielai, tai Agapito veidas tampa tarsi rūstus. Taip ta paveikslo reprodukcija pataria žmogui priimti teisingą sprendimą, pasufleruodavo slaptus kito žmogaus negerus kėslus ir tt. Bet kartą, kai ją draugai pakvietę į pasilinksminimo vakarėlį, Agapitas buvo rūstus, tačiau moteris ir toliau ruošėsi susitikimui, ignoruojant įspėjimą. Tada staiga netikėtai, rėmelis su reprodukcija nukrito nuo lentynos, moteris jį palėkė ir ne tik persigalvojo, įtardama kažką negera, bet ir įspėjo apie tai draugus. Tačiau, kaip dažniausiai tokiu atveju būna, draugai nepaklausė ir vis tiek išvažiavo mikroautobusu į vakarėlį užmiestyje. Pakeliui įvyko auto įvykis ir visi draugai žuvo. Tokiu neįtikėtinų pasakojimų yra ne vienas.

Bet dažniausiai tame paveiksle kiekvienas pamatys tai, kas dominuoja jo viduje tuo momentu. Agapito žvilgsnis tarsi prasiskverbia į pačius slaptingiausius žmogaus Sielos užkaborius. Vieni sako, jog jis kiaurai persmelkiantis ir griežtas. Kiti tvirtino, jog Agapito žvilgsnis šiltas, geras, meilus. Bet visi sutinka su nuomone, jog šventojo žvilgsnis iš tikro gyvas.

Kai kuriuose kuluaruose sklando tokios kalbos, jog už šį paveikslą buvo pasiūlyta 50 milijonų eurų suma, o už bet kurį kitą dailinkės-rašytojos paveikslą - po 10 milijonų, už kiekvieną. Iš viso yra 12 autorės paveikslų ir daugiau, kaip sakė pati autorė, jų piešiama nebus, kaip ir eksponuojama. Kaip jau minėjau anksčiau, Rusijos prezidentas V. Putinas taip pat nori turėti savo kolekcijoje bent vieną jos originalų paveikslą.

Taip pat įdomi detalė ir tai, jog pačios autorės niekas niekada nematė ir nežino kur ji gyvena, kaip atrodo. Nerasite nei gimimo datų, nei vietų, kaip ir pačio Agapito, ar Sensėjaus, Rigdeno Džiappo, esančio kūne. Tai ir suprantama, nes tokiems žmonėms nereikia šlovės ir garbinimo. Todėl ir paveikslai neparduodami, nes tai sukurta ne dėl pelno ar populiarumo, nes  visa tai tik Gyvuliško prado pagundos, kurios iš tikro laisvam ir dvasingam žmogui yra visiškai bevertės....”Sergėkit savo sielas, nes žvejys jų nemiega...Sergėkite kiekvieną valanda, minutę, naudojant gyvenimą tik Sielos išgelbėjimui. Ne išoriniame tikėjime, bet vidiniame jūsų tikėjime raktai nuo Dangaus Vartų.”

Ir dar, noriu priminti, jog naktį, iš vasario 14 į 15 dieną, nuo 23 iki 3 valandos, vanduo keis savo struktūrą ir savybes, taps gyvu. Todėl neužmirškite prisipilti jo iš vakaro ir palikti atokiau nuo tėkmės šaltinių ir ryte turėsit gyvą vandenį. Taip pat, ne už kalnų ir vasario 25 diena, kai visą savaitę galėsit mėgautis Šventos Dvasios siunčiama energiją, bet tai labiau pajaus tik tie, kurie dirba su savimi, moka koncentruoti dėmesį, o dar geriau, išplėsti sąmonę ir išlaikyti tai bent 15 minučių... 

Taikos ir ramybės Sieloms jūsų