Dauguma šiuolaikinių teiginių apie Žemės sandarą neturi mokslinio pagrindo ir yra tarsi kilę iš seno vaizdinio apie pragaro ugnį žemės centre. Kad Žemė yra išsilydžiusio metalo masė tėra tik religinis įsitikinimas be jokio eksperimentinio įrodymo. Tai tik samprotavimai išvedžiojant iš vulkaninės veiklos. Bet gal Žemės paviršius kaista tik dėl čia susikaupusių radioaktyvių elementų? Žemės svoris yra apie 6 sikstiljonai tonų. Jei ji būtų kietas rutulys, turėtų sverti daugiau. Kodėl negalėtų viduryje būti tuštuma? Žemei besisukant, sunkesni elementai iškilo į paviršių…

 „Visam pasauliui: pareiškiu, kad žemė yra tuščia ir galima apgyvendinti iš vidaus, kad ji sudaryta iš kelių koncentrinių, esančių vienas kitame, rutulių ir yra atvira dviejuose ašigaliuose 12 ar 16 laipsnių plote".

 J.Cleves Symmes, pėstininkų kapitonas, 1818.04.10, iš Spraguue de Camp ir Ley "Lands Beyaonds", 1952, X

"Dievas sėdi viduryje, Žemės bamboje, ir jis yra religijos šaltinis visai žmonijai", 

Platonas

"Po mūsų kojomis yra daugybė praėjimų - vieni jų siauresni, kiti platesni"

 Platonas

Arnoldo de Azevedo savo "Physical Geography" rašė:

"Po mūsų kojomis yra milžiniška 6290 km. skersmens sritis, kuri visiškai nežinoma"

"Agartha" yra budistinės kilmės žodis apibūdinantis Požemio pasaulį ar civilizaciją, kurios egzistavimu tikima. Jame yra milijonai gyventojų daugelyje miestų visoje žemėje, o sostinė - Šambala, kurioje įsikūręs Imperijos valdytojas, Pasaulio Valdovas. Manoma, kad būtent jis duoda nurodymus Tibeto Dalai Lama, esančiam "antžeminiu" jo pasiuntiniu. Susisiekiama keliais slaptais tuneliais jungiančiais Agartha su Tibetu. Panašūs paslaptingi tuneliai neria ir po Brazilija (skaitykite apie paslaptingus plazmos įrankius ir požeminį transportą). Jau Nikolajus Rerichas tvirtino, kad Tibeto sostinė Lhasa tuneliu sujungta su Šambala, o įėjimą į jį saugo lamos, o jiems saugoti paslaptį liepė Dalai Lama.

Budistai sako, kad Agartha apgyventa prieš 6 tūkstančius metų, kai į ten savo gentį nusivedė šventasis žmogus. Tuos požemius aplankė ir daugelis kitų Cakya-Muni, Undur- Ghengen Paspa, Baber ir kt.

Ossendowski ["Beasts, Men and Gods"] tvirtino, kad Agharta susideda iš visoje žemėje esančių požeminių miestų, sujungtų tuneliais, kuriais dideliu greičiu lekia transporto priemonės [jam tai pasakė lamos Mongolijoje]. Visi požemio gyventojai apsaugoti nuo blogio ir ten nėra nusikaltimų. Mokslas vystėsi netrikdomas karų ir sukrėtimų, todėl pasiekė aukštesnį lygį..

Prof. Henrique J.de Souza, Brazilijos teosofų bendrijos prezidentas savo žurnale straipsnyje "Does Shangli-la exist?" rašo:

 "Visos tautos nuo senų laikų turėjo legendą apie šv.Žemę ar Žemės rojų... Apie jį tegali sužinoti tik to verti asmenys... Šios žemės paieškos yra visų mistinių mokymų pagrindas... Senieji rosekreiceriai tai įvardino senuoju prancūzų kalbis žodžiu VITRIOL (Vista Interiora Terrae Restificando Inyenes Omnia Lapidem), pažyminčiu, kad "žemės gelmėse randasi tikroji paslaptis". Kelias į ten - įšventinimas. 

 Senovės Graikijoje Delfų ir Eliziejų misterijose ta Žemė įvardijama kaip Olimpo kalnas ir Eliziejaus laukai. Vedose ji vadinama keliais vardais - Ratnasanu (brangakmenių viršūne), Hermadri (aukso kalnas), Meru kalnu (dievų buveine). Šio kalno viršukalnė yra danguje, vidurinė dalis žemėje, o pagrindas požemyje. 

 Skandinavų Edos mini dangaus miestą požemių Asar žemėje. Mesopotamijoje - Amenti žemė, Egipto "Mirusiųjų knygoje'" - 7-ių žiedlapių, Višnu ir Edomo (ar Edeno) kanalų miestas judaizme... 

 Šambala (Šamb-allah), dievų šventykla ir Erdamf Tibete bei Mongolijoje. Persai ją vadino Alberdi arba Aryana, jų protėvių žeme. Žydai - Canaan, o meksikiečiai Tula ar Tolan, actekai Maya-pan. Ispanai, atvykę į Ameriką, ieškojo El Dorado, aukso miesto, apie kurį, tikriausiai, išgirdo iš čiabuvių, jį vadinusių Manoa arba Karalių aukso drabužiais miestu.

 Keltams ji Duat arba Dazanda, Paslapčių miestas, kinai kalba apie Chivin (tuzino gyvačių) miestą, esančio požemiuose, ant kurių laikosi dangaus pagrindai. Tai Calcas [Calcis ar Kalki] žemė, garsioji Kolchidė, kurios ieškojo argonautai dėl aukso vilnos. Viduramžiais kalbėta apie Apvaliojo stalo riterių (vadovaujamų karaliaus Artūro, kuriam padėjo burtininkas Merlin) Avalono salą, šv.Gralio paiešką. Sunkiai sužeistas karalius Artūras paliepė bendražygiui Belvedere sėsti į laivą ir vykti į žemę pakraštyje palydėdamas tokiais žodžiais: "... kur niekad nelyja, kur nėra ligų ir niekas nemiršta".

 Tai ir vikingų Walhalla, Salvat kalnas šv.Gralio riteriams, Thomas More Utopija ar Campanella Saulės miestas, Šangri-la tibetiečiams ir budistų Agharta". 

 de Souza mokiniai buvo O.C. Huguenin ir karininkas Paulo Justino Strauss, savo knygą paskyrę mokytojui ir jo žmonai D.Helena Jefferson de Souza. Jiedu sakė, kad NSO pakyla iš požemių. 

 O.C.Huguenin pateikia ir Žemės vidaus diagramą, parodančią didelėse ertmėse esančius požeminius miestus įvairiame gylyje. Žemės centre yra Šambala. Ir "toji žmonija" pasiekė aukštesnį civilizacijos lygį [rozekreiceris Bulwer Lytton, "The Coming Race"]. Juose rado išsigelbėjimą išsigelbėję iš žemynų, buvusių Atlanto ir Ramiojo vandenynų vietose.

Požeminė ertmė apšviečiama ne lempomis, o oro įelektrinimu. Šios šviesos dėka auga augalai ir gyventojai užsiaugina maisto, nes Utopijos gyventojai yra vegetarai.

 Garsiausi iš atsiveriančių tunelių yra Roncador kalnuose į šiaurės rytus nuo Matto Grosso [Brazilija], kur paskutinįsyk buvo matytas pulkininkas Fawcett su sūnumi Jack. Pasirodė, kad jo ieškomas miestas nėra griuvėsiai paviršiuje, o požeminis atlantų miestas. Taip mano profesorius de Souza, karininkas Strauss ir O.C. Huguenin. 

Tą tunelį saugo Chavantes ir Murago indėnai, žudantys visus, kurie įžengia nekviesti. Carl Huni, daug metų gyvenęs Matto Grosso rašo:

 "Murcego indėnų uoslė išlavėjusi labiau nei kitų gyvūnų. Ir jie yra nepaprastai stiprūs. Ir net jei jie leidžia įžengti į urvus, gali būti, kad tapsite prarasti šiam pasauliui, nes jie atidžiai saugo paslaptis. Jie gyvena olose ur tik naktimis išeina į aplinkines džiungles. Tačiau jie neturi kontaktų su požemių gyventojais, kurių miestus pastatė atlantai. Jų nepasiekė radioaktyvūs krituliai...

 Taip pat girdėjau apie daugybę požeminių urvų esančių toli į šiaurės rytus nuo Cuiaba, netoli Rio Araguaya, link Amazonijos..."

 Tai, kad nemažai [atlantų?] miestų rasta šiauriau Matto Grosso ir Amazonijoje, rodo, kad kadaise [atlantai?] buvo apgyvendinę šią šalį. Bet kam tada jiems reikėjo statyti požemių miestus?

Atlantidos centre buvusio šv.kalno prisiminimui vėliau buvo statomos piramidės - Egipte ir Meksikoje. Atlantų persikėlimas į požemius prieš nugrimstant Atlantidai teutonų įvardintas kaip "Gotterdamerung", Dievų prieblandos metas. Vienas vokiečių naujakurys Brazilijoje, St. Catarina parašė knygą senąja vokiečių kalba turinčią sąsajų su požemių pasauliu - ir teigia tą informaciją gavęs iš indėnų.

Admirolo Ričardo E. Byrd'o dienoraštis (1947 m. vasaris-kovas)

(Vidinė Žemė: Mano slaptasis dienoraštis)

 Privalau rašyti šį dienoraštį slapta ir nežinioje. Jis liečia mano mano skrydį Arktikoje 1947 m. vasario 19 d. 

Atėjo laikas, kai žmonių racionalumas turi išblėsti ir tapti nereikšmingu ir kiekvienas turi pripažinti Tiesos neišvengiamumą! Nesu laisvas, kad atskleisčiau šiuos užrašus.. gali būti, kad tai niekada neišvys viešumos, tačiau privala atlikti savo pareigą, kad visi galėtų perskaityti vieną dieną. Godumo ir išnaudojimo pasaulyje niekas negali nuslėpti to, kas yra tiesa.

SKRIDIMO ŽURNALAS, Arkties bazė, 1947.02.19

0600 – Visi pasiruošimai mūsų skrydžiui į šiaurę baigti ir pakylame su pilnais kuro bakais 0610.

0620 – kuro padavimas varikliui atrodo per didelis, sureguliuojama ir Pratt Whittneys sklenda sklandžiai.

0730 – Radijo patikrinimo seansas su baze. Viskas gerai ir radijo signalas priėmimas yra normalus.

0740 – Pastebimas nežymus kuro nutekėjimas variklyje, tačiau alyvos spaudimo indikatorius tarytum rodo normą.

0800 – Nežymūs oro gūsiai iš rytų 2321 pėdų aukštyje, nusileidžiama į 1700 pėdų aukštį, kur nėra oro gūsių, tačiau vėjas iš nugaros padidėja, nežymūs pareguliavimai droselių sistemoje, lėktuvas toliau skrenda puikiai.

0815 - Radijo patikrinimo seansas su baze, situacija normali.

0910 – Apačioje platūs ledo ir sniego plotai, pastebimas gelsvas atspalvis, išsisklaidantis tiesine struktūra. Pakeičiamas kursas, kad geriau ištirtume tą spalvos raštą, esantį apačioje, pastebima esant rausvos ir purpurinės spalvos. Tą sritį apsukame du pilnus kartus ir grįžtame į suplanuotą kursą. Pasitikriname padėtis su baze ir perduodama informacija apie pastebėtą ledo ir sniego spalvą apačioje.

0910 – Abu, magnetinis ir giroskopinis kompasai pradeda suktis ratu ir svyruoti, negalima išlaikyti kurso pagal prietaisus. Nustatome krypti pagal Saulės kompasą, ir viskas atrodo esą gerai. Valdymo pultas atrodo lėtai grįžta į parodymų pateikimą ir atsistato kokybė, tačiau nėra apledėjimo požymių!

0915 – tolumoje pasirodo kažkas tarsi kalnai.

0949 – praėjo 29 minutės nuo kalnų išvydimo, ir tai nėra iliuzija. Tai kalnai ir sudaryti iš nedidėlės virtinės, kokios iki tol nemačiau!

0955 – Pakylame į 2950 pėdų aukštį, jaučiame stiprus gūsius.

1000 – kertame nedidelę kalnų virtinę ir vis dar skrendame į šiaurę tiek, kiek tai galime spręsti. Už kalnų virtinės pasimato kažkas kaip slėnis su nedidele upe ar upeliu, tekančiu per jo vidurį. Tarsi apačioje būtų žalias slėnis. Tame kažkas neabejotinai klaidinga ir nenormalu! Turėtume būti virš ledo ir sniego! Šonuose yra didoki miškai, augantys kalnų šlaituose. Mūsų navigacijos prietaisai vis dar sukasi ratu, giroskopas šokčioja atgal ir pirmyn.

1005 – Pakeičiu aukštį į 1400 pėdų ir padarau staigų posūkį į kairę, kad geriau ištirčiau apačioje esantį slėnį. Jis žalias dėl samanų arba dėl neaukštos tankios žolės. Šviesa čia atrodo kitaip. Daugiau nematau Saulės. Dar pasisukame į kairę ir pastebime, kas atrodo kaip didelis gyvūnas. Jis atrodo kaip dramblys! NE!!! Jis labiau panašus į mamutą! Tai neįtikėtina! Taip, tai ir yra. Nusileidžiame iki 1000 pėdų aukščio ir paimame žiūronus, kad geriau ištirtume gyvūną. Tai pasitvirtina – tai tikrai į mamutą panašus gyvūnas! Pranešame bazei.

1030 – Pastebime daugiau žalių kalvų. Išorinis termometras rodo 74 laipsnius pagal Farenheitą. Laikomės savo kurso. Atrodo, kad navigacijos prietaisai veikia jau normaliai. Stebiuosi jų veikimu. Bandau susisiekti su baze. Radijas neveikia!

1130 – kraštovaizdis apačioje įvairesnis ir atrodo normaliai (jei tik galiu naudoti šį žodį). Priekyje pastebime tai, kas galėtų būti miestas. Tai neįmanoma! Lėktuvas atrodo esąs lengvas ir lengvai laikosi ore. Valdymas atsisako dirbti. O Dieve! Už kairiojo borto ir dešiniojo borto pasirodo keistas orlaivių tipas. Jie greitai artėja iš šonų. Jie yra disko formos ir spindi. Jie pakankamai arti, kad įžiūrėtume ženklus. Tai savotiška svastika! Tai fantastiška. Kur mes! Kas nutiko. Patraukiu valdymo svirtį. Ji vėl neveikia. Mus pagavo kažkokiu nematomu būdu.

1135 – Mūsų radijas sutraška ir pasigirsta balsas anglų kalba su , galbūt, nežymiu skandinavišku ar vokišku akcentu! Pranešimas toks: "Sveikiname, admirole, atvykus į mūsų teritoriją. Mes jus nusodinsime tiksliai po 7 minučių! Atsipalaiduokite, admirole, jūs gerose rankose". Pastebėjau, kad mūsų lėktuvo varikliai liovėsi veikę. Lėktuvas buvo kažkaip keistai valdomas ir sukosi pats. Jo valdymas buvo beprasmis.

1140 – Kitas radijo pranešimas gautas. Pradedame leistis ir kartais lėktuvas nežymiai sudreba ir pradeda leistis tarsi laikomas kažkokio didelio nematomo keltuvo. Judesys žemyn nėra smarkus ir pasiekiame žemę tik nežymiai krestelėjus.

1145 – Paskubomis darau paskutinį įrašą žurnale. Keli žmonės pėsti artinasi prie mūsų lėktuvo. Jie yra aukšti ir šviesiais plaukais. Tolumoje yra didelis mikčiojantis miestas pulsuojantis vaivorykštės spalvomis. Nežinau, kas dabar nutiks, bet nematau ginklų pas besiartinančius. Girdžiu balsą, besikreipiantį vardu ir liepiantį atidaryti duris. Aš paklūstu.

ŽURNALO PABAIGA

Nuo šios akimirkos aš visus tolimesnius įvykius rašau iš atminties. Jie prasilenkia su vaizduote ir atrodytų išprotėjimu, jei nebūtų atsitikę.

Ryšininką ir mane pasiėmė iš lėktuvo ir sutiko kuo širdingiausiai. Mus pasodino į mažą platformą tarsi transporto priemonę, kuri buvo be ratų! Ji nuvežė mus link švytinčio miesto dideliu greičiu. Priartėjus miestas pasirodė, tarsi pastatytas iš krištolo. Netrukus atvykome į didelį pastatą, kokio dar nebuvau matęs. Jis atrodė tarsi būtų tiesiai nuo Frank Lloyd Wright projektavimo lentos arba, gal tiksliau, Buck Rogers dekoracijų. Mums padavė kažkokio šilto gėrimo, kokio dar niekad nebuvau ragavęs. Jis buvo puikus.

Po 10 minučių, du iš mūs pasitikusiųjų, atėjo ir pranešė, kad turiu eiti su jais. Neturėjau kito pasirinkimo. Palikau savo ryšininką ir nuėjome nelabai toli ir įėjome į kažką, kas pasirodė esąs liftu. Kažkiek leidomės žemyn, mašina sustojo ir durys tyliai pasikėlė. Tada nuėjome žemyn ilgu koridoriumi, kuris buvo apšviestas rožine šviesa, kuri tarsi sklido iš pačių sienų. Viena iš būtybių mus sustabdė prie didelių durų. Virš durų buvo užrašas, kurio negalėjau perskaityti. Durys tyliai atsidarė ir buvau paragintas įeiti. Vienas mano šeimininkų tarė: "Nebijokite admirole, jūs susitiksite su Mokytoju…"

Įžengiau į vidų ir mano akys prisitaikė prie puikių spalvų, kurios, atrodė, užpildo visą kambarį. Tada pradėjau pastebėti, kas yra aplink. Kas patraukė mano žvilgsnį buvo puikiausias mano gyvenimo reginys. Jis iš tikro buvo nuostabus ir jo neįmanoma aprašyti. Jis rinktinis ir puikus. Nemanau, kad yra terminas, kuriuo jį būtų galima tiksliai apibūdinti.

Mano mintis nuoširdžiai pertraukė minkštas malonus ir melodingas balsas: "Sveiki atvykę į mūsų teritoriją, admirole!" Pamačiau vyrą su puikiais bruožais, kurio metai matėsi veide. Jis sėdėjo už ilgo stalo. Jis pamojo man atsisėsti ant kėdės. Man atsisėdus, jis susikabino pirštais ir nusišypsojo. Jis vėl minkštai prakalbo ir buvo pasakyta:

"Admirole, leidome jums čia atvykti, nes esate kilnus ir gerai žinomas žmogus Pasaulyje Paviršiuje". Pasaulis Paviršiuje, man beveik užėmė kvapą. "Taip, - atsakė Mokytojas su šypsena. – jūs esate Arianni teritorijoje, Vidiniame Žemės pasaulyje. Mes negalime ilgam užlaikyti jūsų misijos ir būsite saugiai palydėtas atgal į paviršių ir toliau. Tačiau dabar, admirole, turiu pasakyti, kodėl buvote pakviestas čia. Mūsų dėmesys pakilo iškart, kai jūsų rasė susprogdino atomines bombas Japonijoje, Hirosimoje ir Nagasakyje. Tuo pavojų keliančiu metu mes pasiuntėme savo skaidančias mašinas, "Flugelrads" į jūsų paviršių, kad ištirtume, ką daro jūsų rasė. Tai, žinoma, jau praeitis, mielas admirole, tačiau turiu tęsti.

Matote, anksčiau mes niekada nesikišome į jūsų rasės karus ir barbariškus veiksmus, tačiau dabar privalome, nes išmokote sutramdyti tą galią, kuri yra ne žmonėms, t.y., atominę galią. Mūsų emisarai jau pristatė pranešimus jūsų pasaulio galingiesiems, ir jie dar neatkreipė dėmesio. Dabar pasirinkome jus būti liudininku, kad mūsų pasaulis egzistuoja. Matote, mūsų kultūra ir mokslas yra daugeliu tūkstančiu metų priekyje nei jūsų rasės, admirole".

Aš pertraukiau: "Bet kuo tai susiję su manimi, pone?"

Mokytojo akys atrodo įsiskverbė giliai į mano mintis ir kelias akimirkas patyrinėjęs ATSAKĖl

"Jūsų rasė dabar pasiekė tašką, po kurio negalima grįžti, nes tarp jūsų yra tokių, kurie gali sunaikinti jūsų pasaulį nei išsižadės savo galios, kaip ją supranta…"

Aš linktelėjau ir Mokytojas tęsė:

"1945-ais ir vėliau bandėme kontaktuoti su jūsų rase, tačiau mūsų pastangos sutinkamos priešiškai, o ,ūsų Flugerads apšaudomi. Taip, netgi persekiojami jūsų naikintuvų siekiant numušti. Taigi, sakau tau, mano sūnau, didelė audra kaupiasi jūsų pasaulyje, juodasis šėlsmas, kuris nenurims daugelį metų. Nebus atsakymo jūsų rankose, nebus saugumo jūsų moksle. Jis galės siautoti tol, kol nebus sutrypta kiekviena jūsų kultūros gėlelė ir visos žmogiškosios būtybės bus didelėje sumaištyje. Jūsų ankstesnis karas buvo tik preliudija to, kas dar bus jūsų rasei. Tai aiškiai matome su kiekviena valanda… negi sakysite, kad klystu?"

"Ne – atsakiau, - tai kartą buvo anksčiau, tamsieji amžiai atėjo ir truko daugiau nei 500 metų".

"Taip, mano sūnau, - atsiliepė Mokytojas, - tamsieji amžiai, kurie ateis dabar jūsų rasei padengs Žemę tarsi uždanga, tačiau tikiu, kad kai kurie iš jūsų rasės išgyvens audrą, o toliau negaliu pasakyti. Matome tolumoje naują pasaulį kylantį iš griuvėsių, ieškantį prarastų ir legendinių turtų, ir jie bus čia, mano sūnau, saugiai mūsų saugomi. Kai ateis laikas, mes išeisime padėti atgaivinti jūsų kultūrą ir jūsų rasę. Galbūt tada, jūs sužinosite karo beprasmiškumą… ir tada tikrai jūsų kultūra ir mokslas bus gražinti jums, kad pradėtumėte iš naujo. Tu, mano sūnau, grįši į Paviršiaus pasaulį su šiuo panešimu…"

Šiais užbaigiančiais žodžiais mūsų susitikimas pasibaigė. Pastovėjau akimirką kaip sapne, … tačiau žinojau, kad tai yra tikrovėje; ir dėl kažkokios keistos priežasties lėtai nusilenkiau, iš pagarbos arba iš gėdos, nežinau.

Staiga aš vėl supratau, kad tie žavūs palydovai, kurie atlydėjo mane, vėl šalia. "Čia, admirole", - pamojo vienas. Aš atsisukau prieš išeidamas ir pažvelgiau į Mokytoją. Maloni šypsena buvo jo gražiame ir sename veide. "Sudie, mano sūnau", jis tarė, tada meiliai pamojo, pakėlė ranką su taika ir mūsų susitikimas tikrai pasibaigė.

Skubiai mes išėjome pro dideles Mokytojo kambario duris ir vėl įėjome į liftą. Durys nusileido tyliai ir pakilome. Vienas šeimininkų vėl prakalbo: "Turime dabar skubėti, admirole, nes Mokytojas nusprendė ilgiau jūsų neužlaikyti dėl jūsų suplanuoto grafiko ir turite grįžti su tuo pranešimu pas savo rasę".

Nieko nesakiau. Visa tai buvo beveik neįtikima; ir vėl mano mintys buvo pertrauktos, kai mes sustojome. Aš įėjau į kambarį ir vėl buvome kartu su ryšininku. Jo veide buvo susirūpinimas. Prisiartinęs tariau: "Viskas gerai, Howie, viskas gerai". Dvi būtybės mostelėjo mums eiti prie laukiančios transporto priemonės, mes įlipome ir netrukus buvome prie lėktuvo. Varikliai buvo užvesti ir mes nedelsdami sulipome. Atrodė, kad visas oras įkrautas skubos. Kai durys užsidarė, lėktuvas nedelsiant buvo pakeltas tos nematomos jėgos į 2700 pėdų aukštį.

Du orlaiviai buvo šonuose tam tikru atstumu rodydami kėlią sugrįžimui. Privalai čia pareikšti, greičio prietaisas nerodė nieko, nors skridome labai greitai.

ŽURNALO TĘSINYS

0215 – Gavome radijo pranešimą. "Dabar jus paliekame, admirole, jūsų lėktuvo valdymas netrukdomas. Auf Wiedersehen!" Kurį laiką stebėjome, kaip Flugelrads išnyksta šviesiai žydrame danguje. Lėktuvas staiga tarsi smuktelėjo žemyn. Greitai atstatėme jo valdymą. Kurį laiką nekalbėjome, kiekvienas buvo savo mintyse…

0220 – Vėl esame virš plačių ledo ir sniego plotų, maždaug už 27 minučių nuo bazės. Susisiekiame su ja radiju, jie atsako. Pranešame, kad viskas normoje, …. Normoje. Bazė praneša apie palengvėjimą atstačius kontaktą.

0300 – Sklandžiai nusileidžiame bazėje. Aš turiu misiją…

ŽURNALO PABAIGA

1947 m. kovo 11 d.

 Ką tik dalyvavau personalo susirinkime Pentagone. Viską išdėsčiau apie savo atradimą ir perdaviau Mokytojo pranešimą. Viskas kaip prikluso užrašyta. Pranešta Prezidentui. Dabar kelioms valandoms sulaikytas (6:39, jei tiksliai). Esu apklausiamas Aukščiausiosios saugumo tarnybos ir medikų. Sunkus išbandymas. Esu griežtoje JAV nacionalinio saugumo kontrolėje. Man LIEPTA TYLĖTI APIE VISA TAI< KĄ SUŽINOJAU, VARDAN ŽMONIJOS! Neįtikėtina! Man priminta, kad esu kariškis ir turiu paklusti įsakymams.

1956.12.30 Paskutinis įrašas

 Nuo 1947 m. prabėgę keli metai nebuvo malonūs. Darau paskutinį įrašą šiame keistame dienoraštyje. Užbaigdamas turiu pareikšti, kad ištikimai šią informaciją tuos metus laikiau slaptai, kaip buvo nurodyta. Tai buvo visiškai prieš mano moralines vertybes. Dabar, aš jaučiu kaip užeina ilga naktis ir ta paslaptis nemirs su manimi, o, kaip ir turi būti su kiekviena tiesa, ji triumfuos, kaip ir privalo.

Tai gali būti vienintelė viltis žmonijai. Mačiau tiesą ir ji stiprino mano dvasią ir leido man būti laisvu! Atlikau savo pareigą prieš pasibaisėtiną karinės industrijos kompleksą. Dabai, kai pradėjo artintis ilga naktis, neturi tuo baigtis. Kaip kad baigiasi ilga Arkties naktis, ryški Tiesos šviesa turi vėl patekėti… ir tie, kurie tamsoje, pateks į jos Šviesą. NES MAČIAU TĄ ŽEMĘ UŽ POLIAUS, TĄ DIDELĖS NEŽINOMYBĖS CENTRĄ.

Admiroras Ričardas E. Byrd'as, 

Štai tiek pradžiai šia tema. Dar daug įdomaus yra pasakojama Sirijaus Spikerių apie Agharta, kurios pagrinde patvirtina šias žinias ir atskleidžia daug įdomių kitų dalykų, jei išreikšite norą išversiu…

Su pagarba ir meile