- Na, tikra motina Teresė! - taip mes kalbame apie žmogų, kuris yra pasirengęs padėti bet kam, net jei vėjas kišenėje. Ir tik nedaugelis žmonių žino, kad moteris, pelniusi nesuinteresuoto geradario pasaulinę šlovę, iš tikrųjų buvo religinė fanatikė, neturinti užuojautos ir principų.

Skurdas, ligos, katastrofa - Motina Teresė nušvito visuose daugiau ar mažiau reikšminguose įvykiuose. Ji šnabždėjo paguodos žodžius, šaukštu maitindama, ragino melstis. Tačiau realios pagalbos taip ir nebuvo.

Savanorė Mery Loudon "mirštančiųjų namus", kuriuos organizavo Teresė, palygino su nacių koncentracijos stovyklomis.

- Sulankstomos lovos, čiužiniai ant grindų ar hamakai, kuriuose susimaišo ligoniai, - situaciją apibūdino Meri. - Visi nuskusti plikai (Indijos moterims tai panašu į gėdą), daugelis pririšti. Kančias „palengvina“ aspirinas. Adatos iš švirkštų ir lašintuvų nuplaunamos šaltu vandeniu ir pakartotinai naudojamos. Daugelį jų buvo galima išgelbėti išsiuntus į ligoninę arba tiesiog suleidus antibiotikų, tačiau tai nebuvo padaryta.

Meri žodžius patvirtino tie patys “Meilės misionieriu seserų ordino” vaikų namų savanoriai. Profesionalūs gydytojai nebuvo priimti į Motinos Teresės įstaigas. Tie, kurie ten apsilankė su patikrinimu, buvo pasibaisėję antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau jų pasipiktinęs balsas tada paskendo „šventajai moteriai“ skirtoje pagyrimo jūroje.

„Yra kažkas gražaus, kaip vargšai priima savo dalį, kaip jie kenčia, kaip Jėzus ant kryžiaus“, - sakė Teresė, uždraudusi malšinti skausmą.

Pagrindinis personalo uždavinys buvo įtikinti ligonius priimti katalikų tikėjimą. Mirštantysis buvo pakrikštytas neklausiant: šlapias skuduras ant kaktos, malda - viskas, jis katalikas.

- 1963 m. Liepos 26 d. Skopję sukrėtė žemės drebėjimas. Žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių, trys ketvirtadaliai pastatų buvo sunaikinti. Motina Teresė palaimino Amerikos karo ligoninės personalą, tarnavusį Makedonijos sostinėje, tačiau gimtajam miestui ji neskyrė nė cento iš savo fondo

Amerikiečiai 15 dienų išbuvo sunaikintoje Skopjėje. Dešimt iš jų nuėjo įrengti ir ardyti ligoninės. Penki - fotosesijoje. Beje, 500 sovietų karo inžinierių tada šešis mėnesius dirbo Makedonijoje.

- Motina Teresė patikino, kad jos organizacija kasdien maitina daugiau nei tūkstantį žmonių Kalkutoje. Anot Motinos Teresės veiklą tyrusios gydytojos Arup Chatterjee, sriubos dalinimo įstaigos buvo tik trys, ir jos galėjo išmaitinti daugiausia šimtą žmonių. Be to, košė buvo dalinama tik tiems, kurie turėjo raciono korteles. Ne krikščionims buvo neįmanoma jų gauti. „Šventoji“ taip pat melavo apie penkių tūkstančių neturtingų vaikų mokyklų skaičių - ji buvo tik viena šimtui vaikų. Ir kad savanoriai gatvėse pasiima ligonius ir veža į vaikų namus. Tiesą sakant, niekas nieko nesirinko, o ordinui paaukoti greitosios pagalbos automobiliai buvo naudojami vienuolėms perkelti. Jie sako, kad taip pat buvo rasti dokumentai apie vaikų iš vaikų namų pardavimą, tačiau byla buvo greitai nutildyta.

Čia vertėtų priminti ir tai, kad “šventoji” kaip žinoma iš alternatyvių šaltinių, buvo susijusi su Hillari Clinton ir prekyba vaikais.

- 1984 m. Amerikos kompanijos „Union Carbide“ chemijos gamykloje, esančioje Indijos mieste Bhopal, susprogo 60 tūkstančių litrų tūrio indas nuodingų medžiagų. Iš karto mirė 4 tūkstančiai žmonių, per kelias dienas - 21 tūkstantis. Nukentėjo beveik 600 tūkst. – katastrofa lyginama ir panaši į Černobylio avariją. Motina Teresė skubiai atvyko į miestą ir paaiškino gyventojams: tai Dievo bausmė, todėl jūs turite nusižeminti ir melstis. Jai pavyko sustabdyti veiksmus prieš įmonę. Per kelerius metus „Union Carbide“ vadovybė aukoms ir aukų artimiesiems sumokėjo beveik pusę milijardo dolerių. Ne vienas amerikietis darbuotojas neatsakė už avariją - septyni vietiniai buvo įkalinti. O Motinos Teresės fondas į sąskaitą gavo apvalią su daugeliu nulių sumą.

Beje, motinos Teresės vizitas Armėnijos Spitake po 1988 metų žemės drebėjimo buvo plačiai nušviestas spaudoje. Tačiau neužsimenama, kad aukoms buvo padėta finansiškai.

Ir toliau. 1993 metais žemės drebėjimas Indijos Latoro provincijoje nusinešė 8 tūkst. Penki milijonai žmonių atsidūrė gatvėje. Namus jiems statė kitos organizacijos, tačiau priešais juos pozavo Motina Teresė, kuri aukoms neatsiuntė nė cento.

1910 m. Rugpjūčio 26 d. Gimusi motina Teresė buvo pavadinta Agnes Boyaciu. Tai atsitiko Skopjėje, turtingoje albanų katalikų šeimoje. Jos tėvas buvo aršus albanų nacionalistas, priklausęs pogrindinei organizacijai, kurios tikslas buvo išvalyti Skopję nuo serbų ir prijungti ją prie Albanijos. Netrukus jis žuvo per ataką serbų kaime.

Duktė taip pat paveldėjo tėvo pažiūras. Nors ji laisvai kalbėjo serbų kalba ir netgi baigė serbų gimnaziją, per būsimus oficialius vizitus Jugoslavijoje ji visada bendravo tik per vertėją.

1928 m., Baigusi vidurinę mokyklą, Agnė išvyko į Airiją prisijungti prie sesers Loreto vienuolijos. Ten ji išmoko anglų kalbą, tapo vienuole vardu Teresa ir buvo išsiųsta į Indijos miestą Kalkutą dėstyti Šv. Marijos katalikų mokykloje.

Be to, jos prisiminimais, 1946 m. ​​Ji turėjo regėjimą apie Jėzų Kristų, kuris liepė jai mesti mokyklą, nusimesti vienuolinius drabužius, apsivilkti vietinę tautinę suknelę ir eiti į pagalbą neturtingiausiems ir nelaimingiausiems. Tačiau kituose prisiminimuose ji teigė, kad Dievas pas ją ateidavo reguliariai, pradedant nuo penkerių metų.

Kaip bebūtų keista, jai pavyko pritraukti valdžios institucijų ir savo tiesioginių katalikų viršininkų paramą. Institucijoje, kurią pati motina Teresė pavadino „Mirštančių namais“, mero kabinetas 1948 m. Jai paskyrė buvusią indų deivės Kali šventyklą. Darbuotojai buvo 12 Motinos Teresės įsteigtų Meilės misionierių seserų vienuolių, kurios vėliau, popiežiaus palaiminimu, pradėjo veikti visame pasaulyje.

Pasaulinė šlovė jos organizacijai atėjo 1969 m., Kai BBC nurodymu žurnalistas Malcolmas Muggeridge'as nufilmavo dokumentinį filmą, „Kažkas gražaus Dievui“ kuriame ji labai giriama ir aukštinama. Tačiau tai buvo ne tik pagirtina medžiaga -  žurnalistas tvirtino, kad filmavimo aikštelėje įvyko stebuklas: „Name mirštantiesiems“ nebuvo apšvietimo, tačiau filmavimas buvo sėkmingas, nes „pasirodė dieviškoji šviesa“.

Ir nors vėliau operatorius Kenas McMillanas sakė, kad jis tik pirmasis panaudojo naująją „Kodak“ juostą naktinei fotografijai, tais laikais nebuvo interneto ir operatorius negalėjo perrėkti galingos BBC korporacijos. Tačiau žmonėms visada įdomiau skaityti apie stebuklus, o ne apie naujas kino juostos savybes.

Dėl tokios “šlovės”, ordino vienuolių skaičius išaugo iki 5000 ir daugiau nei 500 šventyklų atsirado 121 pasaulio šalyje. Visur pradėjo veikti ligoninės, sunkiai sergančių pacientų centrai ir socialiniai namai. Nors Motina Teresė juos dar vadino „Namais mirštantiesiems“.

Kokie jie iš tikrųjų yra, Mery Loudon, dirbusi viename iš jų, dokumentiniame filme „Angelas iš pragaro“ pasakojo:

„Pirmas įspūdis buvo toks, tarsi pamačiau filmuotą medžiagą iš nacių koncentracijos stovyklos, nes visi pacientai taip pat buvo nuskusti plikai. Iš baldų yra tik sulankstomos lovos ir primityvios medinės lovos. Dvi salės. Viename vyrai miršta lėtai, kitame - moterys. Gydymo praktiškai nėra, galima įsigyti tik aspirino ir kitų pigių vaistų. Lašintuvų nepakako, adatos buvo naudojamos daug kartų. Vienuolės jas nuplovė šaltame vandenyje. Į mano klausimą: kodėl jie jų neišdezinfekuoja verdančiame vandenyje, man atsakė, kad tai nėra būtina ir tam nėra laiko. Prisimenu 15-metį berniuką, kuriam iš pradžių skaudėjo įprastus inkstų skausmus, tačiau jis vis blogėjo, nes negavo antibiotikų, o vėliau jam prireikė operacijos. Aš sakiau, kad norint jį išgydyti, reikia tiesiog išsikviesti taksi, nuvežti į ligoninę ir sumokėti už nebrangią operaciją. Bet man tai buvo padaryti neleista, paaiškinant kad: „Jei tai padarysime dėl jo, turėsime tai padaryti visiems“.

Mery Loudon žodžius patvirtina daugelio mirusiųjų namų patikrinimų rezultatai. Ne kartą buvo pastebėta, kad jie praktiškai nesudaro darbo sutarčių su gydytojais, o visą pagrindinį darbą nemokamai atlieka savanoriai, tikėję mitu apie Motinos Teresės įstaigas. Gydytojai pastebėjo higienos standartų nesilaikymą, ligų perkėlimą iš vieno paciento į kitą, netinkamą maistą ir pagrindinių skausmo malšintuvų nebuvimą.

Šventoji iš tikrųjų uždraudė pastarąjį, sakydama: „Yra kažkas gražaus, kaip vargšai priima savo dalį, kaip kenčia, kaip Jėzus ant kryžiaus. Pasaulis daug gauna iš kančių. Kančia reiškia, kad Jėzus tave bučiuoja “. Dėl to skausminis šokas daugeliui tapo mirties priežastimi.

Visa tai, kas išdėstyta aukščiau, puikiai dera prie jos ligonių „gelbėjimo“ koncepcijos. Jei normaliems žmonėms sergančio žmogaus išgelbėjimas reiškia jo pasveikimą, tai Motinai Teresei tai reiškė atsivertimą į katalikybę ir taip išsigelbėjimą nuo pragaro kančių pomirtiniame gyvenime. Todėl kuo daugiau kentėjo pacientas, tuo lengviau buvo jį įtikinti, kad norint atsikratyti kančios, reikia tapti kataliku, o Jėzus Kristus tau padės. Krikšto apeigos namuose mirštantiems yra tokios pat paprastos, kaip ir visa kita: pacientas uždengiamas drėgnu skudurėliu ir skaitoma atitinkama malda. Ir tada, jei pacientas po to išgyvens, jis visiems pasakys, kad tai įvyko dėl perėjimo į katalikybę, o jei neišgyvens, tada nieko nesakys.

Kai pačiai mamai Teresei prireikė medikų pagalbos, ji nesinaudojo savo gydymo įstaigų paslaugomis, o išvyko gydytis į vieną brangiausių pasaulio klinikų - Kalifornijoje.

Ji taip pat lengvai pakeitė savo poziciją kitais klausimais, jei tai jai buvo naudinga. Pavyzdžiui, ji buvo kategoriškai prieš abortus. Kalbėdama Nobelio taikos premijos įteikimo ceremonijoje 1979 m., Ji pareiškė: „Didžiausia grėsmė pasauliui šiandien yra abortas, nes tai yra tiesioginis karas, žmogžudystė, tiesioginis žmogaus nužudymas jo paties motinos“.

Tačiau, kai jos draugė Indijos ministrė pirmininkė Indira Gandhi pradėjo prievartinę vargšų sterilizaciją, Agnes Boyajiu visiškai pritarė šiai kampanijai. Tiesa, 1993 metais ji vėl pakeitė savo poziciją ir pasmerkė 14-metę airę, kuri po išprievartavimo padarė abortą.

Keliaudama po pasaulį, Agnes Boyagiu reikalavo uždrausti ir skirybas, nes kiekviena santuoka yra Dievo pašventinta. Tačiau kai kita jos draugė princesė Diana išsiskyrė su princu Charlesu, ji paskelbė, kad „tai teisingas sprendimas, nes meilė paliko šeimą“.

Skatino moteris „tegul vyrai daro viską, ką jie yra geriau pasirengę“.

Nepaisant to, kad Agnes Boyagiu visur ragino laikytis kuklaus krikščioniško gyvenimo būdo, ji pati, per daugybę kelionių po pasaulį, mieliau keliavo asmeniniais lėktuvais ir sraigtasparniais ir apsistodavo madingiausiose rezidencijose.

Dėl didžiulės propagandos milijonai žmonių tikėjo nelaimingųjų geradariu visame pasaulyje ir siuntė aukas jos ordinui. Be Nobelio premijos, Motina Teresė ir jos ordinasas gavo daugybę apdovanojimų iš įvairių organizacijų milžiniškas sumas. Tačiau Nobelio premijos laureatas nemėgo kalbėti apie tai, kaip jie išleidžiami. Kai žurnalistų paprašė interviu apie tai, ji dažniausiai atsakydavo: „Geriau bendraukit su Dievu“.

Kai italas Giorgio Brusco, kuris asmeniškai pažinojo Motiną Teresę ir atlieka bausmę už vadovavimą mafijai, sužinojo apie jos kanonizavimą, jis pasakė: „Jei ji yra šventoji, vadinasi, aš tada esu Jėzus Kristus“.

Įvairiais skaičiavimais, Motina Teresė Katalikų Bažnyčiai „uždirbo“ nuo trijų iki penkių milijardų dolerių.

Iš 2007 m. išleisto Motinos Teresės dienoraščio: „Jaučiuosi pasimetusi. Viešpats manęs nemyli. Dievas gali būti ne Dievas. Galbūt jo ir nėra “.

Jūs esate planas! Skleisdami tiesą, mes dalyvaujame žmonijos pabudime ir pasirenkame laisvės ir teisingumo naudai.

Taikos ir ramybės