Kai miršta fizinis kūnas juk mes kaip tokie nemirštame ar ne? Vieni iš mūsų  pereina į subasmenybės egzistenciją, o kai kas ir į Amžinybę iškeliauja ar ne.

Taip. Visiškai teisingai manote. Tačiau šiandiena dažniausia visa tai  žmogus supranta tik po to kai pasirinkimo nebeturi. Jeigu jis pats niekaip nesiekia sužinoti ką tai daugiau, tai aišku pasitenkina tik tuo, kas dėstoma ta prasme jam kitų. Daugelis tokių taip “sėkmingai” ir egzistuoja naudojantis tik tuo, ką jam papasakojo tėvai, vaikų darželyje, mokykloje, institute, kieme, gatvėje, visuomenėje... Žmogus visa tai priima taip, tarsi buvo tik taip visada. Ko nors kito jis ir nežino. Nors pavyzdžiui jeigu žmogus užsiiminėja kokiais tai Rytų kovos menais, domisi ar skaito religinę literatūrą, studijuoja filosofiją, vadinasi jį tam žingsniu kažkas tai stumia – visada yra koks tai jaučiamas vidinis postūmis, trauka tam. Negali jis ne iš šio, ne iš to pradėti visu tuo domėtis. Kas tai gyvo vis tik jame dar yra, kas tai tokio suspurdėjo, sušnarėjo viduje, nors ir tyliai, tačiau pakankamai kad nukreipti paieškoms. Žmogus to gal dar ir nesuprato, tačiau tai traukia jo dėmesį sužinoti daugiau. Ir paprastai tada vedamas vidinio kur eina su tokiu klausimu? 

Turbūt ieško išmintingo, nusimanančio tame žmogaus?

Taip. Pradeda ieškoti būtent to, kuris nors bent kiek tame gaudosi. Pradeda klausinėti kitų, ieškoti pats literatūroje, internete, o ten kaip patys puikiai žinote... savartynas, pilna visko ko tik nori, ko reikia ir  visai nereikia.

Na ir vis tik, jei žmogus iš tikro nori surasti tinkamą informaciją kas bus su juo po kūno mirties, kur jam reikia to ieškoti?

Jei tikslingai ieškos, būtinai ras bet kur, internete, religijose, šventraščiuose, įvairiuose artefaktuose, legendose, ar sakmėse ir tt. Nors šiandiena žmogui nereikia toli ir giliai ieškoti, analizuoti iš surastų Žinių trupinių, dėlioti  atitinkamas mozaikas ir tt. Pakanka atsiversti Allat Ra knygą, kurio pakankamai aiškiai išdėstyta kas bus su Asmenybe po to. Žinios apie pomirtinį Asmenybės gyvenimą egzistavo visada. Jos galima sakyti buvo duotos žmonėms pirmapradžiai, tačiau kai kurie labai “išmanūs” žmonės, saugoję Žinias, vienu metu nusprendė, jog jas netikslinga žinoti visiems, o tik “išrinktiesiems”. Ir taip su laiku patys nustoję tai suprasti. Galima sakyti, jog ta žmonių grupė tokią informaciją paprasčiausiai išėmė iš visuomenės.

Juk pats ryškiausias ir aiškiausias artefaktas, paaiškinantis kas vyksta po fizinio kūno mirties, manau gali būti  daugumai gerai žinomas senovės Egipto paveikslas vadinamas “Ozyrio teismas” ar ne? Jame pavaizduota kaip keturios žmogiškos energetinės struktūros, arba būtybės, nesvarbu kaip pavadinti, pomirtiniame teisme Ozyrio akivaizdoje liudija ir teisia žmogų po jo kūno mirties.

Jos jo neteisia, o paprasčiausiai tik pasakoja kas buvo su žmogumi viso egzistavimo eigoje, kuo jis susigundė, kam suteikė dėmesį ir tt. Tai tie nematomi liudininkai, kurie egzistavimo metu siūlo žmogui atlikti pasirinkimą į materijos pusę, kokių tai sąmonės norų, aistrų naudai.

Elgiasi kaip kokie tai sistemos provokatoriai ar ne?

Taip. Tačiau vis viena viskas priklauso tik nuo pačio žmogaus-asmenybės, ką jis pasirinks, į ką koncentruosis vienu ar kitu atveju. Tai vėl gi tokie savotiški materialūs tinkleliai, filtrai, per kuriuos žmogus turi praeiti švarus, neišsitepęs, neapsisunkinęs materijos purvu, išsivalant ir įgyjant tokią patirtį. Tačiau kad iki to prieiti, mano manymu žmogui pirmiausia reikia susivokti kokiame pasaulyje jis yra. Tai yra, žmogaus pasaulėžiūra šiandiena ant tiek susiaurinta ir apraizgyta materialiais logikos tinkleliais, kad jis beveik nebemato kas vyksta iš tikrųjų. Aplink mus yra ištisa jūra įvairiausios informacijos, atsiradusi kada dvasingumas ir mokslas buvo atskirti ir kuri mums buvo diegiama per amžius. Todėl tie, kas gyvena pagal sąmonės diktatūrą, neturėjo net menkiausios galimybės pamatyti pasaulį tokiu, koks jis yra iš tikro. Juk mūsų pasaulėžiūra visada susideda tik iš tokios informacijos, kokią mes gauname savo egzistavimo eigoje, kokią suteikia sistema, ruošdama mus savo reikmėms.

Na ir dar, matyt tokiame procese aktyviai dalyvauja viena iš tos sistemos sudedamųjų – sąmonė ar ne?

Taip, tačiau per sąmonę mes galime šiame pasaulyje kontaktuoti, perduoti informaciją, bent jau suvokti ką tai. Kas gaunasi? Kada nėra pilnų žinių, žmogus tenkinasi tik tais susirinktais trupinėliais nuo informacijos vaišių stalo. Tai yra, tenkinasi tik tuo, kas jam pateikta sistemos ir štai tokiame “kreivų veidrodžių” (o tiksliau septonų veidrodžių) karalystėje egzistuoja, vadindamas tai gyvenimu. Juk mus visus pirmiausia moko ko? Kokios tai raštingumo abėcėlės, kokių tai mokslų pagrindų, tarsi aprašančių supantį pasaulį ir tai dažniausiai iškreiptai, nesusistemintai, atskirai. Viena mokslo kryptis žiūri tik į viršų, kita tik į apačią, nesusiejant vieno su kitu. Štai tokiame išdalintame ir išskirstytame pasaulyje dabar ir gyvename, atsiprašau, egzistuojame. Mus mokė kaip reikia elgtis, išgyventi vienu ar kitu atveju gyvenant sistemos džiunglėse, tame pastoviame judėjime ir skubėjime neaišku kur. Tai mes priėmėme ir pagal tai egzistuojame, kaip kokie nereikšmingi varžteliai, esantys didžiulio mechanizmo viduje. Tačiau mūsų niekas nemokė to, jog pasaulis dualus, kad jis dalinasi į materialų ir dvasinį, matomą ir nematomą...

Ir dar neprimena to, jog egzistavimas kūne anksčiau ar vėliau visiems užsibaigs kūno mirtimi?

Kas tai yra tikras Gyvenimas, iš esmės kuris niekada nesibaigia? Tai neturi nei pradžios, nei pabaigos – Amžinybė. Be jo dar yra pasireiškiantis trimatis, materialus pasaulis, juntamas mūsų jutiminiais organais. Iš esmės, jei paimti Gyvenimą – yra tai, kas viso esamo pagrindas, kas palaiko viso vystymąsi. Juk ką mes iš materialaus pasaulio be paimtume, viskas gimsta, egzistuoja ir laiko bėgyje sunyksta, viskas laikina. Paimkime kad ir kalnus, kurie atrodo pastovūs, galingi ir nesikeičiantys. Tačiau taip atrodo tik iš trumpo fizinio kūno egzistavimo pozicijos. Iš tikro, pradžioje jie būna jauni, tik susiformavę, po to laikui bėgant pradeda senti ir galų gale išnyksta.

Materialiame pasaulyje viskas yra judėjime, viskas turi pradžią ir pabaigą, viskas kažkada tai buvo sukurta ir kol turi atitinkamą gyvenimo programą – vystosi. Nėra nieko negyvo – gyva absoliučiai viskas. Klausimas tik tame, kokioje gyvybės stadijoje? Ir dar, viskas priklauso nuo to, kaip mes tai suvokiame, priimame? Yra atitinkama programa, kuri palaiko materiją kokioje tai konkrečioje išraiškoje. Ir vėl gi, mes suprantame, jog bet kokia materija sudaryta pirmiausia iš informacijos. Nebus informacijos – nebus materijos. Bet kokia materija išdėstyta pagal savo atitinkamą schemą, struktūrą, kitaip sakant, informacija turi savo tvarką ir Tvarkytoją. Mes galime kalbėti apie kristalines gardeles, ar kitokias tai dar struktūras, įvairias formas. Bet kas matomo, kas pasireiškia materialiai – turi savo atitinkamą struktūrą. Yra atomai, molekulės, viskas yra atitinkamoje išsidėstymo tvarkoje, atitinkamame tarpusavio santykyje. Tokia tvarka yra palaikoma Gyvybės dėka. Būtent Tai, ko nematome, negalime paliesti viską ką matome ir išlaiko kartu, susijungus taip, tokioje tvarkoje. Taip ir tegali pasireikšti materija. Nuo tos tvarkos priklausys kas prieš mus pasireikš, atsiras, gėlė, ar drugelis, o gal medis, ar akmuo. Viskas priklausys nuo struktūros kurią palaiko, suformuoja mūsų vadinama Gyvybė, Dvasingumas.

Tai galima sakyti, jog yra tokia pirmapradė programa?

Žinoma. Kitaip ir būti negali. Net ir loginiu keliu galima prieiti iki to, jog yra Kas Tai, Kas sukūręs viską. Juk negali viskas susijungti savaime tokia tikslia tvarka atsitiktinai, po kokio tai menamo “sprogimo”. Tai paprasčiausiai sąmonės peršamas absurdas ir daugiau nieko. Kad ir kiek nekratytum molekules tarpusavyje, jos niekada nesusidėlios atitinkama tvarka taip, kad pasireikštų koks nors materialus subjektas ar objektas. Jos niekada neišsidėstys atitinkamu atstumu. Vadinasi yra kažkas, kas palaiko tokią jų padėtį. Kokia tai jėga, kuri visa tai laiko kartu. Todėl būtent taip mes ir matome materiją. Tačiau vėl gi, kaip ją matome. Juk pas mus ribotas fizinis matymas ir galimybės suvokti šį pasaulį per jutiminius organus.

Mes daugiausia priimame šį pasaulį tik per spinduliavimą. Žmogus, kaip kūnas, struktūra – labai sudėtingas mechanizmas. Tačiau kūnas ir yra tik mechanizmas, mašina kuri priima šį pasaulį. Ji nustatyta būtent šio pasaulio priėmimui. Kada tai senai žmogus prarado labai daug iš savo turimų žinių bagažo. Pamiršo, jog kūnas – mechanizmas, o sąmonė, programų rinkinys, aprūpinantis tinkamą mechanizmo veikimą.

Tačiau, juk be viso to yra dar ir Dvasinis pasaulis, esantis viso gyvo pagrindu. Tai ir yra Gyvenimas, Gyvybė, pagrindas, palaikantis viską būtent tokioje padėtyje. Dvasinis pasaulis stabilus. Gyvybė stabili – Ji visada yra. Ji niekada neprasidėjo ir niekada nesibaigs. Jai nėra kur skubėti ir judėti. Tai stabili aksioma, galima sakyti konstanta. Mažytis Kūrėjo noras, kad būtų toks pasaulis koks yra. Ir jis toks yra. Jis būtent ir pasireiškė iš tos Gyvybės kuri yra visada. Tokios jėgos yra viskame ką mes matome ir nematome, viskame ką mes galime suvokti ir ne.

Mes jau suprantame, tai yra taip vadinamos Allat jėgos, taip pat žinome, jog be to dar yra septonika ir tt?

Taip, tai kaip tik Allat jėga, kuri yra taip įvardinta A. Novych knygose, nors šis pavadinimas egzistavo nuo seno ir turi nežemiškos civilizacijos pagrindą. O visa kita, visa materija tarnauja tik tam, kad per ją perėjus, žmogus-asmenybė kartu su Siela išaugtų, subręstų, kaip koks pasodintas žemėje grūdas. Jis turi tinkamai sudygti, praeinat visus materialius sluoksnius, kad susivokti jog yra ir kita... Įgaunant materialų kūną ir sąmone, kaip tai aptarnaujančią programa, praeinant visą tokią patirtį, turi suvokti patį save ir susiliejant su Siela tapti Dvasine Būtybe. Taip išeinama į Gyvybę visam laikui, tampant dalimi To, Kas sukūrė viską.

Visa tai Pirmapradės Žinios, kurios vėl pasaulyje, nes mes gyvename astronominių ciklų Sankirtos laikais. Ir kaip visada buvo per amžius, vėl yra atnaujintos Pirmapradės Žinios, Dvasinio pasaulio palaikymo ir  laikas nuo laiko atnešančių tokias žinias į šį pasaulį Dvasinių būtybių dėka.

O kas tai yra Gyvenimas, Gyvybė?

Kaip tai galima paaiškinti paprastais žodžiais?  Viename iš pokalbių su Imamu Machdi (Rigdenu Džappo) buvo sakoma, ar galima paaiškinti kas  yra oras, naudojantis plytomis, dedamomis į krūvą? Žmoniška kalba to paaiškinti negalima, bet kas to nori  jaučia be žodžių. Mes pradedame suprasti tai tada, kada iš tikro sąžiningai kreipiamės patys į save.

Juk mes savo egzistavime matome ir Gyvybę ir Mirtį. Tai yra, mes stebime, kaip žmogus gimsta, vystosi ir užgęsta. Na ir žinoma, paprastas, niekuo nesidomintis žmogus to neakcentuoja, arba bent jau stengiasi to nedaryti. Tada taip “miegantis” ir egzistuoja, užsiėmęs tik nesibaigiančiomis problemomis. Nori “suspėti” įvykdyti viską, ką  jam sako, primetama visuomenės, sistemos. Žmogus paprasčiausiai nesusimąsto, jog jis toks mirtingas. Kad jo kūnas mirtingas. Su Siela ateinanti į kūną Asmenybė vystosi tik tol, kol išsaugo ryšį su dvasiniu pasauliu. Tai kaip tik ir yra tie giluminiai Meilės, Laimės jausmai, tas vidinis pakilimas, pavadinkite kaip norit, pačiais gražiausiais epitetais, vis viena to bus maža.

Taigi, asmenybė vystosi tol, kol išsaugomas toks ryšys. Ir štai čia įvyksta sekančiai. Gimęs šeimoje kūdikis, kol dar susijęs su dvasiniu pasauliu, per vidinį meilės jausmą, neturi sukaupęs šablonų, materialaus pasaulio suvokimo. Jei pažvelgsime į kūdikius iki 8 dienos po gimimo, žvilgsnis nesąmoningas, dar nemato ir nepriima materialaus pasaulio, jis dar Ten, turi galimybę stebėti dvasinį pasaulį, jausti jį.

Kada tampa sąmoningu? Aštuntoje dienoje įeina Siela su Asmenybe ir įjungiama programa, kuri gal būt būsimai dvasinei būtybei nurodo kur dabar yra, kur ji atvyko.

O iki tol, tos 8 dienos, kūdikis visai dar nesiorientuoja kur yra ar ką?

O kaip kitaip? Juk yra sakysime mašina ar ne? Na kad ir pavyzdžiui gamykloje. Pradžioje yra gaminama mašina ir tik po to ateina vairuotojas, sėdasi už jos vairo, ji važiuoja. Juk automobilio ir vairuotojo iš karto vienu metu neatsiranda ar ne? Paprasčiausiai, ateinate į automobilių parduotuvę, sėdate už vairo ir pradedate važiuoti. Automobilis iki tol be jūsų nevažiavo ar ne? Tačiau jis jau buvo pagamintas, su visomis programomis ir įranga, viskas jame yra. Kol nepasuki užvedimo raktelio, automobilis nevažiuos. Vairuotojas – Siela ir Asmenybė. Kas vyksta?  Vairuotojas sėdo į automobilį, įjungė visus prietaisus. Tai yra, įjungė visa tai, kas tam automobiliui priklauso, fizinį kūną, sąmonę kaip borto kompiuterį, visas programas suteikiančias to automobilio gyvybingumą ir plius navigaciją, nurodanti kur ji gali važiuoti, įvairius navigacinius žemėlapius, judėjimo rėžimus, kryptis ir tt. Jei paimti žmogaus fizinį kūną, tai būtų kaip tik visi organai ir smegenys, kurie visa tai nuskaito ir tokią informaciją kaupia. Visa tai, apie ką kalbėjome, tame tarpe ir sąmonė, nors ir nematoma, subtilesnė lauko struktūra, priskiriame materialiam pasauliui. Pagal savo sudėti smegenys labai sudėtingos ir turi labai daug darbo režimų. Jos nuskaito kokių reikia imtis veiksmų kūno funkcionalumo atstatymui ir tt. Tai būtų atskira ir labai didelė tema pokalbiui.

Taigi, prie viso to mechanizmo dar pateikiamas atitinkamas programų rinkinys, pagal kurias žmogus gali veikti egzistavimo eigoje. Jis gali būti agresyvus, depresyvus, lėtas, greitas, spontaniškas, stiprus, silpnas ir tt. O tos programos aprūpinamos - sąmonės. Tarp visų tokių programų yra ir Asmenybės vystymosi, evoliucijos programa. Taip pat programos, suteikiančios galimybę kontaktuoti, išgyventi šiame pasaulyje ir tt. Kuo užsiėmusi sąmonė? Kada gaunama informaciją, vystosi Sąmonė, tačiau tokiu atveju Asmenybė, iš dvasinio pasaulio gaunanti Allat jėgą, nukreipia ją į materialius dalykus. Paprastai tėvai stengiasi atkreipti vaiko dėmesį tik į viską išorišką, pradedant žaislais ir užbaigiant  sąveika su išoriniu supančiu pasauliu, kad jis kuo greičiau taptų socialia būtybe. Jiems svarbiausia, jog kūdikis kuo greičiau įeitų į kontaktą su jais ir su kitais. Kitaip sakant, moko to, ką žino patys ir ko mokė juos, banalaus egzistavimo materijoje, dosniai maitinant sistemą dėmesiu, melžiamai karvei uždedama grandinė...

Skuba aktyvinti visas programas, kurios būtinos sėkmingam funkcionavimui šiame pasaulyje?

Tam, kad vaikas taptų socialine būtybe ir galėtų kontaktuoti, jam reikia instaliuoti atitinkamas programas, supažindinti su šiuo pasauliu. Ir štai čia labai daug kas priklausys nuo tėvų. Jeigu tėvai patys supranta kas tai yra tikrovė, dvasinis pasaulis, patys tai jaučia, kūdikiui pataria, ko būtent jam reikia, kokiu būtent metu ir kokia jam reikalinga informacija. Visa tai daroma tam, kad jis galėtų sėkmingai Gyventi, o ne egzistuoti šiame pasaulyje, pažinti jį visu spektru.

Na o jei tėvai patys yra to nepatyrę, nepažinę savo jausminės sudedamosios, pasikliauja tik protu ir logika?

Jeigu ne – tai ir išmokys tik to, ką patys težino. Žmogus dualus. Pas jį yra materiali sudedamoji, sudaryta iš materialaus kūno ir nematomos dalies – sąmonės. Ir yra dvasinė sudedamoji – Asmenybė, Siela ir ryšys tarp jų (“sidabrinis siūlas”). Jeigu to žmogus dar nežino, nesupranta, tai jis savo vaiką moko kaip pažinti šį pasaulį tik iš vienos, labai siauros materialios pusės.

Tėvai yra labai svarbūs kūdikio vystymesi. Tai galima sakyti yra pirmosios būtybės, kurias mato ir suvokia į šį nepažįstamą pasaulį atėjusi Asmenybė.

Jeigu paimsime statistiškai vidutinį žmogų, kuris aplamai nieko nežino ir niekada nebuvo supažindinti su Dvasinėmis Žiniomis, tai gaunasi, jog Sistema šitaip tik veisia, daugina savo nieko neįtariantį ėdalą ir tiek?

Jeigu kalbėti atvirai, tai taip ir yra. Anksčiau tai, kas maitinasi dėmesiu, vadino Šėtonu. Tai bendras materialus pasauli, bendra sąmonė, arba kaip dar vadinama Allat Ra knygoje – Gyvuliškas protas. Ir jis iš tikro egzistuoja, kad ir kaip tuo nenori patikėti daugelio sąmonės, tie globalaus aštuonkojo čiulptukai...

Septoninis laukas irgi yra visa tai?

Taip ir jis iš tikro egzistuoja, kažkada tai jis buvo specialiai sukurtas. Juk niekas negali atsirasti savaime.

O kaip tada su tokiomis žiniomis, apie Liuciferio nusigręžimą nuo Dievo, tai tik religiniai mitai ir daugiau nieko ar ne?

Tai tik kadaise buvusių Žinių atgarsiai. Žinių apie tai, kaip atsirado šis pasaulis ir tt. Kiekviena religija turi tokių žinių savo interpretaciją, paversdama tai mitais, legendomis ir panašiai.

Kaip aš suprantu, iš tikro niekas nuo Dievo nenusisuko ir nebuvo jokių kritusių Angelų ar ne? Visi mes esame paprasčiausioje mokykloje, gal pakankamai kietoje, kad praėję per ją galėtume išeiti į Dvasinį pasaulį.

Taip, mokykla gana kietoka ir griežta dabar. Tačiau pirmapradžiai ji nebuvo tokia. Atsiminkite mitus ir legendas apie rojų. Juk kažkada tai ateinantys į pasaulį, vieno egzistavimo eigoje galėdavo pažinti kas jie yra, suvokti dėl ko čia atėjo ir visiškai ramiai harmonijoje gyveno materialiame pasaulyje, vėliau pereinant į dvasinį.

Vadinasi tos legendos apie Rojų – teisybė?

Taip, Asmenybės galėjo ramiai vystytis, pažįstant šį pasaulį visoje jo įvairovėje. Ko deja pas mus nėra dabar. Apie visa tai irgi galima pasakoti labai ilgai. Legendose ar jų interpretacijose, tose žinių atgarsiuose netgi buvo nurodomos atitinkamos konkrečios vietos kur dar egzistavo taip vadinamas “Rojus”.

O ar galima įvardinti šiandiena kas sukūrė sąmonę?

Viskas ir visur yra sukuriama vienos Gyvybės. Viskas sukurta vieno Kūrėjo, Dievo, Absoliuto, ar kaip jūs tai  be pavadintumėte.

Meile...

Meilė. Tai jau mes savo žmogiškais žodžiais Tai vadiname. Jei bendrai, Tai – Gyvybė, kuri nesibaigia niekada. Šis pasaulis sukurtas tam, kad žmogus atliktų pasirinkimą, turėtų pasirinkimo laisvę. Kad galėtų tapti Dvasine būtybe. Taigi, materialus pasaulis sukurtas tik tam, jog žmogus-asmenybė atliktų savo sąmoningą pasirinkimą.

Gyventi ar negyventi?

Visiškai teisingai, “būti ar nebūti, štai kur klausimas.” Ir pagaliau visiškai laisvai atlikti savo pasirinkimą dvasinio pusėn. Kad subrendus kaip Dvasinė būtybė išeitu į Gyvenimą, taptu jo dalimi. Galėtų pereiti į sekančią evoliucijos spiralės sukinį.

 Reikia tai suspėti atlikti iki to, ką vadiname fizinio kūno mirtis? Ir dar, ar teisingai suprantu, jog jei vaiko auklėjimu neužsiima tėvai, tai tuo užsiima jo sąmonė?

Tėvai yra tie, kurie duoda kryptį kur reikia nukreipti dėmesį naujai besiformuojančiai Asmenybei, kur tą dėmesį pridėti, ką tirti kuo domėtis ir tt.

Jei pas juos yra dvasinės žinios, jie padeda  Asmenybei suvokti kas vyksta ir kur ji atėjo, ką jai daryti. O kada tėvai tokių žinių neturi, patys susipančioję materijos tinkluose, aplamai nežino kad yra dvasinis vystymasis ir kam jis reikalingas. Juk vystymasis iš tikro, kaip ir tikras Gyvenimas – niekada nesibaigia... Pažvelkite į evoliuciją, keičiasi viskas, tame tarpe ir žmogus turi galimybę vystytis, transformuotis. Turi aiškiai suprasti, jog atėjęs į materialų pasaulį turi subręsti kitokiam pasauliui, tai yra tam, iš kurio atėjo. Tačiau kas įvyksta? Kada žmogus praranda ryšį su dvasiniu pasauliu, nustoja jausti, pradeda naudotis tik logika. Naudoti, būtent tik tas mokslines žinias, kurios dabar išskirstytos, išdalintos, kada nėra matomo ir nematoma visapusiško, pilno suvokimo, atspindinčio visa ko esmę. Tada ir kreipia dėmesį tik į tai, ką gali apčiuopti. Tai yra, išnaudojamas labai siauras suvokimo galimybių spektras iš viso to, kas pas jį yra. Naudojasi tik tuo, ką gauna kūno organų ir sąmonės dėka.

 Šitaip pirmapradžiai jau lieka pralaimėjęs, nes sąmonė stengiasi ir išnaudoja Asmenybę visada?

Juk žmogus turi galimybę pažinti šį pasaulį žymiai plačiau. Su visomis jo energijomis ir tt. Tai svarbus aspektas.

Kiekvienas žmogus be išimties tai gali atlikti. Visos tokios reikalingos programos jame jau yra prarašytos.  Savotiška analogija su kompiuteriu, kuriame jau yra instaliuotos visos programos, tačiau daugelio atveju žmogus nežino kaip jas reikia tinkamai aktyvuoti. Nėra tokių reikalingų žinių. Taip, kartais jis gali prisikapstyti iki to per .... ekstrasensorinius sugebėjimus. Kas tai tokio “neįprasto” su laiku jame gali pasireikšti, viena iš kitokių suvokimo formų. Tačiau tuojau pat tai būtinai perima sąmonė ir panaudoja materialiam.

Panaudoja pinigų uždirbimui, autoritetui, valdžiai įgauti ir tt. Kam? Kad aptarnauti ir pamaloninti kūną, bei sąmonę, jų komfortui didinti.

Tačiau toks žmogus nesuvokia šio pasaulio pilnumoje, vis dar mato pakankamai ribotai, jei toliau renkasi sąmonės siūlomas iliuzijas ir intrigas.

Pavyzdžiui, paimkime kokį nors gamtovaizdžio paveikslą ir įsiremkime į jį kakta. Matysime prieš save tik kažkokias tai spalvas, fonus ir viskas, daugiau nieko. Tačiau jei mes atsitrauksime nuo jo kiek tolėliau, tai pastebėsime ten pavaizduotus atitinkamus dalykus, upes, kalnus ir tt.

Kitaip sakant, žmogus pasistatė namą ir užsidengė langines, manant jog taip yra saugus ir absoliučiai viską žinantis, net neįtardamas, jog už sienų yra nuostabesnis Gyvenimas?

Taip, žmogus negauna viso žinių pilnumo. Sąmonė riboja jo suvokimą ir perveda dėmesį į ką? Materiją. Sąmonė irgi vystosi. Ir galų gale, kokiu tai istorijos periodu ji kaip protinga substancija supranta, jog be tų jėgų, kurias turi Asmenybė, egzistuoti negali.

Juk Asmenybės jėga eina nuo Sielos ar ne?

Žinoma, ta jėga, kurią valdo Asmenybė, eina nuo Sielos, nuo Dvasinio pasaulio. Bet kokios jėgos šaltinis – Siela, Dvasinis pasaulis, Kūrėjo pasaulis. Siela – tai savotiškas portalas į Dvasinį pasaulį. Konkrečiam žmogui tai bus jo Siela. Iš esmės, Tai ir yra Gyvenimo, Gyvybės programa. Plius prie to dar, yra suteikiama taip vadinama pranos energija, palaikanti organizmo gyvybingumą, kitaip sakant automobilio kuras. Kas vyksta? Sąmonė pritraukia Asmenybės dėmesį ir Asmenybė, kuri nebeturi kontakto su dvasiniu pasauliu, neturi tokios patirties, atiduoda savo dėmesį, kaip kūrimo jėgą, būtent į tas nuorodas, į materialius objektus, kuriuos siūlo sąmonė. Dualaus žmogaus sąmonė yra tampriai susijusi su Globalia sąmone. Globalus Gyvuliškas protas gauna energiją egzistavimui nuo kiekvienos sąmonės, kiekvienos savo grandies, kaip aštuonkojis nuo kiekvieno čiuptuvo.

Neturintis dvasinių žinių žmogus savo galimą Amžino gyvenimo šansą, suteiktą kad pakilti evoliucijos laipteliu ir tapti Dvasine Būtybe, išeikvoja materialiems niekams, iliuzijai, kuri jam atrodo tikru gyvenimu.

Ir tuo pačiu dar pamaitina tą materialų monstrą , kuris nuo to tik stiprėja, ar ne?

Žinoma, stiprėja kiekvieno sąmonė, stiprėja ir globalus Gyvuliškas protas. Jis pradeda aktyviai vystytis. Jo, kaip globalaus Gyvuliško proto ir kiekvienos sąmonės atskirai gyvybės šaltiniu yra Asmenybės dėmesys, ta ateinanti nuo Sielos jėga. Sąmonei dirbant aktyviai, sudaroma įvairiausių pramogų, įvairiausių sąmonės nuostatų ir norų virtinė. Ji padarys viską kas tik įmanoma, kad būtų pastovus noras ko tai materialaus. O Asmenybė, pasirenkanti ką tai materialiame pasaulyje, taip atiduoda savo gyvybinę energiją. Kitaip sakant, tą Allat jėgą, ateinančią iš Dvasinio pasaulio per Sielą, perveda į Antiallat, stiprina sistemą, šėtoną. Tai yra, Allat, dėmesio jėga pervedama į materialius objektus, arba kokius nors norus ką tai gauti. Sąmonė turi savo norus ir kūnas turi savo poreikius. Kai tenkinami kūno poreikiai, sąmonė nukreipia dėmesį į materialų. Pradedant nuo mitybos ir užbaigiant  materialių gėrybių įsigijimu, puikybės ir didybės patenkinimo.

Vadinasi ta jėga, kuri suteikiama žmogui tam, kad išsilaisvinti iš šio pragaro, sąmonės išviliojama savo tikslams?

Taip, tačiau vėl gi, materialus pasaulis nedaro nieko, jis tik pasiūlo. Pasiūlo atkreipti dėmesį į save ir tiek.

Gaunasi, jog žmogus dar nesupranta kas tai yra dėmesys ir ant kiek jam jis vertingas, jei šitaip jį neatsakingai švaisto į kairę ir į dešinę?

Nėra žinių, jog visas pasaulis – Vienis. Kad visas pasaulis – ne tik materialus pasaulis, jog bet kokio materialaus pasaulio pagrindu, šerdimi visada yra Dvasinis pasaulis į kurį jis turi galimybę laisvai išeiti. Turi galimybę susilieti su tuo Amžinu Gyvenimu.

Ar galima sakyti, jog žmogus turi pakankamai atsargiai elgtis su savo dėmesiu ir neatiduoti jo bet kam?

Visiškai teisingai, kadangi tas egzistavimas, laikas šioje dvasių mokykloje yra labai ribotas. Ir ribojama tai  būtent turimos gyvybinės energijos (pranos), palaikančios kūno būseną, turimomis atsargomis. Kitaip sakant, musų automobilyje yra atitinkamas kuro kiekis, leidžiantis vairuotojui nuvažiuoti iki Tikslo. Išnaudojus kurą, važinėjant ratu, automobilis paprasčiausiai sustoja ir vairuotojas priverstas jį palikti, taip ir nepasiekęs galutinio tikslo. Per tą trumpą laiką, pasinaudojęs Pirmapradėmis Žiniomis, žmogus turi galimybę evoliucionuoti toliau, išaugti iš tos vaikiškos smėlio dėžės ribų ir pagaliau suprastu kur jis, kaip dvasia yra ir kodėl. Reikia suvokti, jog savo pasirinkimo teise galime laisvai ir nevaržomai tapti pilnaverte Dvasine būtybe, pereiti į Amžinybę.

Kitaip sakant, tapti Angelu? O kas valdo dėmesį žmogaus konstrukcijoje, kas juo taip sakant disponuoja?

Tik Asmenybė turi galimybę rinktis kam skirti dėmesio jėgą, tą Allat jėgą. Sąmonė žinoma bando pritraukti tai sau, savo naudai, tam rodo gražius vaizdelius, gundo ir tt. Ir jei Asmenybė yra išlikusi tokioje vaikiškoje būsenoje, jei jos niekas toliau nemokė jausti, o atvirkščiai, darė viską, jog kuo greičiau tai užmirštų ir taptų “kaip visi”, tai ji pasitenkins tėvų nuomone, kitų nuomone, sistemos šablonais.

Tačiau jei žmogus nori, jis visada suras būdų kaip to atsikratyti. Vienas iš jų tai autogeninės treniruotės, kurios padeda ne tik atpalaiduoti kūną, bet tuo pačiu leidžia suprasti kur esame, į ką koncentruojame dėmesį. Tai yra, atsiranda toks subtilus momentas, kada  Asmenybė suvokia, jog būtent ji tai daro, kad kūnas yra tik paklusnus instrumentas. Tai yra labai svarbu suvokti, jog kūnas ir sąmonė – tik instrumentai. Kūnas anksčiau ir buvo vadinamas “organizmas”, o graikiškas žodis “organon” – instrumentas, ginklas. Suvokti tai, jog kūnas – įrankis. Asmenybės instrumentas, per kurį galima pažinti pasaulį. Lygiai taip pat, kaip sąmonė, tik instrumentas. Autogeninėje treniruotėje pradedama suprasti, jog būtent Asmenybė valdo dėmesį, o sąmonė turi būti paklusni jai, būti kontroliuojama.

Kada autogeninė treniruote iš tikro atliekama teisingai, žmogus įgauna pakeistos sąmonės būsenos patirtį. O tai yra labai svarbu žengiantiems pirmuosius žingsnelius į laisvę. Pakeista sąmonės būsena yra tokia, kada tu gali išnaudoti kūną, o ne jis tave, ne sąmonė su kūnu diktuoja į ką Asmenybė turi kreipti dėmesį. Ir štai čia žmogus įgauna pirmą patirtį, jog kūnas – instrumentas. Tai svarbiausia. Ir kuo toliau, tuo daugiau žmogus pats suvokia, jog kūną kaip ir sąmonę, galima panaudoti šio pasaulio pažinimui.

Bet juk čia vyksta darbas su sąmone per sąmonę?Suprantama, kaip tai galima ignoruoti.

Autogeninės treniruotės tikslas – išmokyti kūną veikti pagal asmenybės-dvasios įsakymą, komandą. Ir kada sąmonė tam pradeda maišyti, ką žmogus turi daryti? Neklausyti to ir toliau aiškiai eiti pagal numatytą meditacijos instrukciją, nes tai pasirinko Asmenybė. Žmogus pradeda skirti, kur jis, o kur sąmonė bando pritraukti dėmesį, perima valdymą ir tt.

Štai todėl kiekvieną minutę turi būti dėmesys sau, stebėti kaip veikia kūnas, ką siūlo sąmonė, atsekti reakcijas į įvykius ir tt. Ar tai aš veikiu, ar tai mano kūnas, sąmonės vedamas darau? Štai toks dėmesys sau leidžia pastebėti kaip dirba visas sąmonės mechanizmas. Tai yra, reikia atskirti save kaip Asmenybę nuo kūno ir sąmonės. Tai labai svarbus momentas, nuo kurio prasideda žmogaus dvasinis vystymasis. Savęs kaip Asmenybės suvokimas –  dvasinis kelias.

Kada žmogus užsiduoda savęs tyrimo užduotį, pradeda stebėti save. Reikia pradėti nuo paprasto. Atsibudai, pirmiausia, stebėk kokios mintys ateina į galvą? Užsirašyti galima. Stebėti toliau, kaip elgiasi kūnas. Kaip ateina mintis ir kūnas tuojau pat paskui tą mintį keliasi, kur tai eina, kas jį valdo. Kaip atsiranda emocija, po ko ji kyla ir tt? Žmogus atsikėlė ir eina valytis dantų. Pasekite kaip veikia kūnas.

Tu automatiškai eini į virtuvę, išgeri stiklinę arbatos, automatiškai pusryčiauji, tuo metu pas tave dirba sąmonė, ji tau pasakoja ką šiandiena reikia nuveikti, nematai kaip veikia kūnas. O jis veikia pagal savo nuosavą programą.

Kas vyksta, kada žmogus pradeda stebėti save? Jis stebi kaip kūnas vykdo atitinkamą veiksmą, pagal įprotį, programą. Valgo ir tuo metu galvoja visai apie kitką, rengiasi ir tuo metu galvojau dar apie ką tai. Žmogus nedalyvauja tame momente ką daro kūnas, nesuvokia kaip tai jis daro. Juk mintys visada sukasi kokiuose tai “svarbiuose reikaluose”, rūpesčiuose ir tt. O dažniausiai jos būna ateityje arba praeityje...

Bet juk taip beveik visas pasaulis dabar gyvena? Ir psichiatrai taip pat tai daro. Reikia pripažinti, jog momente čia ir dabar žmogaus praktiškai nėra, tai tiesa. Jis pastoviai skrajoja iliuzijose tarp praeities ir ateities ar ne?

Taip, tačiau to jis sau neprisipažįsta tol, kol pats to nepamato, nesuvokia. Kas vyksta, kada žmogus nusprendžia save pastebėti dienelę, arba bent jos dalį? Tai vadinama sąmoningumu. Sąmoningai pradeda matyti, ką jis daro, stebi savo kūną, mintis, kaip bendrauja su kitais ir kodėl būtent taip jis daro. O jeigu dar ir užsirašo, veda dienyną, tai pastebi aibę įdomių dalykų. Kodėl su vienais žmonėmis veikia vienaip, su kitais kitaip ir tt? Kaip reaguoja į vienokius ar kitokius garsus, kaip elgiasi kūnas tokiu atveju, ką sako sąmonė? Stebi save. O kada ieško kokios tai informacijos ta prasme, tai randa įvairių įdomių mokslinių tyrimų.

Tačiau juk mokslas vis viena nieko nesupranta kas tai yra ar ne?

Taip, jis kol kas nesupranta, kas atiduoda tas komandas. Viena iš neuro lingvisčių sako taip, jog ji nežino kas jos galvoje komanduoja. Bet svarbiausia, žmonės bent jau atėjo iki to, jog žmoguje iš tikro yra kas tai dar. Kas tai dar šeimininkauja jame apar jo paties.

Ir dar, ta pati neurologė sako, jog nežino kas turi įvykti, kad žmogus suprastu kaip tai yra sudaryta. Kaip žmogus gali sąmonės pagalba suvokti kas tai yra sąmonė?

Kitaip sakant, ar automobilio akseleratoriaus pedalas gali suprasti kaip sudaryta visa mašina? Kol žmogus yra ko tai viduje, negali suprasti kaip tai veikia. Ar širdis gali suprasti, kaip ji sudaryta ir kodėl būtent ten ji yra? Tam, kad pamatyti visą sistemą, reikia pakilti virš jos, išeiti už jos ribų. Tai labai svarbus ir įdomus momentas. Tam, kad visa tai ištirti, reikia paprasčiausiai ne filosofuoti atsisėdus, o pradėti tirti. Pradėti savęs stebėjimą, ieškoti informacijos kodėl būtent taip su juo vyksta. Iškyla klausimai ir žmogus pradeda tai tirti. Ieško atsakymo moksle, literatūroje ir tt. Taip galima atsekti tą “kalbėtoją”, esantį kiekvieno viduje. Suprasti, jog yra kažkas, kas žodžiais, mintimis sako ką reikia veikti, kaip vertinti vieną ar kitą žmogų, situaciją ir tt. Žmonės tik priartėjo prie tokių mokslinių tyrimų. Nors tokios žinios buvo nuo senų senovės. Gal būt nenaudojo tokių šiuolaikiškų terminų, tačiau žiniomis apie tai sėkmingai naudojosi. Suprato kas tai yra, su tuo dirbo ir žinoma vystėsi.

Palikdavo visa tai akmenyje, įvairiuose aptinkamuose šiandiena artefaktuose?

Taip, palikdavo tokias žinias sekančioms kartoms ženkluose, perduodavo iš lūpų į lūpas. Aišku, jok žmoniška atmintis ne viską išsaugoja, bet tai buvo ant tiek vertinga, kad tai laisvai palikdavo kitiems ženklų raštuose. Įvairioje medžiagoje, galinčioje kuo ilgiau išlaikyti tas rašliavas. Tokie ženklai buvo ant tiek suprantami visiems, jog pažvelgus į ženklą žmogus žinojo ką reikia jam daryti ir kaip, į ką atkreipti dėmesį ir tt.

O mes šiandiena geriausiu atveju tokiuose piešiniuose ant uolų matome tik įvairius nesuprantamus elnius, medžiotojus, ar jų ganytojus?

Matome tik “medžioklės scenas”, kokias tai neaiškias geometrines figūras, nežinančiam žmogui nieko nesakančias. Nebėra žinių nuskaitymo informacijos. Trumpai tariant, seniau buvo žymiai daugiau žinoma ką reikia daryti su savo sąmone, kūnu ir dvasia. Buvo žinios kaip visa tai reikia sėkmingai pritaikyti. Šiandiena žmogaus sąmonė pasakoja žmogui labai daug, ji iš tikro tapo labiau išsivysčiusi, ištobulėjusi, tačiau tik tam, kad dar daugiau išnaudoti Asmenybės jėgas savo poreikiams.

O ar tiesa, kad joje yra sukaupta patirtis per visą žmonijos egzistavimo istoriją?

Taip. Tai tiesa.

Vadinasi pradėti žaisti su tokiu šuleriu bet kuriam paprastam žmogui – 100% pralaimėjimas, žūtis ar ne?

Lošti kortomis su sukčiumi, pas kurį visi tūzai rankovėse –– beprasmiška. Tai Tiesa. Tačiau čia yra tai, kas įdomiausia. Sąmonė niekaip negali apsieiti be Asmenybės. Pas sąmonę nėra jėgos, nėra savo šaltinio. Todėl sąmonė visomis savo žinių jėgomis operuoja tik tam, kad pritrauktų kuo daugiau Asmenybės dėmesio.

Išeina taip, jog tas taip vadinamas Šėtonas, blogis – gyvena žmogaus dėmesio dėka, ar ne?

Visiškai teisingai, nes kitaip jis ir negali aplamai gyventi. Todėl ir negali dvasinio pasaulio atžvilgiu elgtis kitaip, nei su pykčiu ir neapykanta. Kodėl? Todėl, kad pas jį nėra savo gyvenimo. Jis – priklausomas. Nėra tokios gyvenimo programos. O priklausantis negali mylėti to, nuo ko jis priklauso. Be to, gyvybiškai priklauso. Ir štai čia iškyla tas esminis klausimas. Ką reikia daryti Asmenybei? Kai pirmą kartą žmogus užsiduoda sau klausimą “Kas Aš?” ir “Kam aš čia?” pradeda save stebėti. Reikia atidžiai stebėti save dienos eigoje.

Tačiau pradžioje žmogui reikia bent jau elementarių kokių tai dvasinių žinių kad tai daryti?

Kada jis užsiduoda sau tokį klausimą ir pradeda stebėti save, tai ir bus pirmas postūmis žinių paieškai. Ieško tokios informacijos ir anksčiau ar vėliau ją randa. Ką jis daro su ja toliau? Pradeda vystytis. Asmenybė- dvasia turi galimybę panaudoti tam kūną ir sąmonę kaip instrumentus tikslui pasiekti, sekančiam evoliuciniam žingsniui. Vysto save kaip dvasinę būtybę. Kas gaunasi? Kai tik Asmenybė pradeda save suvokti, imasi adekvačių priemonių, randa jas, priverčia sąmonę ieškoti reikiamos informacijos. Tačiau šiame pasaulyje egzistuoja labai daug taip vadinamų “dvasinių sistemų”, religijų, sektų, tėkmių ir judėjimų. Juk sąmonė irgi ruošiasi tai paieškai, tam, jog Asmenybė gali pabandyti ištrūkti. Bandančiam ištrūkti žmogui pradeda kišti įvairius dvasinius surogatus, pasakoja apie plejadiečius, čiulba saldžių čenelingų kalba ir tt. Teigia, jog yra tiesiog būtina palikti savo pėdsaką žemėje, pastatant namą, pasodinant medį, pridrožiant krūva palikuonių, užlipti kuo aukščiau karjeros, puikybės laiptais ir tt.

Tačiau visa tai tik apgailėtinas pakaitalas to amžino gyvenimo, į kuri žmogus gali ramiai išeiti.

O ar gali būti taip, jog sąmonė sako: “Parašyk 10 tomų knygų” ir jis į tai sukiša visą Allat, gautą nuo Sielos, sugrūda į kokias tai išgalvotas knygas dėl puikybės patenkinimo?

Visiškai teisingai. Įdėjo tai į knygas, išradimus, kokius tai mokslinius atradimus ir tt. Juk sąmonė jam taip pasakoja: “taip paliksi pėdsaką, tapsi amžinu čia, tave atsimins ir tt.” Tai ir yra tas sąmonės išvirtas neskanus surogatas, pakeičiantis Realybę – tikrą Amžinybę. Ir nuo kažkada tai buvusios Asmenybės lieka tik tamsi dėmė ant Sielos apvalkalo paviršiaus.

Sąmonė pasakos viską ką tik nori. Ir žinių nebuvimas neleidžia žmogui atlikti tikro pasirinkimo. Jis net nežino kad gali laisvai išeiti į Amžiną gyvenimą, tapti Dvasinio pasaulio dalimi.

Visada Asmenybėje ir Sieloje yra tikslo siekis. Siekis grįžti į Dvasinį pasaulį. Tačiau sąmonė sėkmingai pakeičia tą tikslą įvairiais materialias tikslais, sako jam: “Tam, kad pasiektum aukščiausio tikslo, būtinai reikia atlikti tą ir aną, keliauti į kalnus, asketiškai gyventi ir tt., tik taip tapsi laimingu”. Asmenybė žino, jog tam, kad iš tikro tapti dvasingu, pirmiausia reikia tapti laimingu. Toks jausminis Meilės, laimės, džiaugsmo suvokimas reikalingas tam, kad išeiti į dvasinį pasaulį. Tačiau sąmonė jam sako visai ką kitą: “Būsi laimingas tik tada, kada turėsi geriausią automobilį, krūvą vaikų, gražią žmona, pavaldinių, tik tada.” Kitaip sakant, pakeičia tikslą savo naudai. Ir žmogus į tai nukreipia savo brangų dėmesį, į tuos psiaudo-tikslus, karjeros, valdžios, puikybės ir tt. Savo Amžino gyvenimo galimybę atiduoda į sąmonės rankas.

Taip sąmonė gauna ėdalo, pasimaitina du kartus. Pirma kart, kada žmogus įdeda dėmesį į materialius norus, antra kart, kada tie norai pasiekiami, nes visada įvykdomi ne visai taip kaip norima. Skirtingai nuo dvasinio pasaulio, kur viskas ir visada tvarkoje, viskas savo vietose. Jis maksimaliai patenkina visus dvasinius poreikius visų. Materijoje tai neįmanoma. Pilnai įvykdyti žmogaus norus sąmonei nenaudinga. Kodėl? Todėl, kad jei žmogus gaus to ko nori, bet tai jo nepatenkins pilnai, pradeda nervintis, nusivilia, supranta tuštumą. O tai emocijos gerbiamieji, kurios sočiai maitina sistemą dar kartą. Kaip galvojate, kam sukurta tokios didžiulės sporto ir koncertų arenos? Tam, kad būtų vietos išsilieti emocijoms, ten jos liejasi per kraštus, puota be pabaigos...

Pastatei namą, o pasirodo ne ten, ne iš tokių plytų ir tt.?

Ir dar kreditų prisiėmei, neleidžiančių ramiai jaustis, pergyventi dėl lėšų išteklių ir tt.

Tarsi žmonės žino tai, jog nereikia dėti dėmesio į materiją,o į dvasinį pasaulį. Žino visa tai apie ką mes kalbame. Tačiau praeina diena, kita ir viskas ... nieko nebelieka, vėl viskas kaip įprasta, šeima, darbas ir tt.

Tai dar vienas toks momentas. Kada žmogus pradeda suprasti, jog materialus pasaulis nėra esmė, sąmonė jam tuojau pat pakiša dar vieną pakaitalą. Sako: “Tu dabar užsiimi dvasingumu, eini dvasiniu kokiu tai keliu, viskas puiku. Tam dar reikia tau nuo visko atsisakyti, nuo draugų, ryšių, gal net šeimos. Kur tai iškeliauti toli į kalnus, tapti asketu ir tt,” Ir kas tada pas žmogų kyla? Puikybė auga kaip ant mielių. Nustoja bendrauti su aplinkiniais, tampa štai toks dvasingas, “pažengęs” ašramų lankytojas.  Apie ką kalbėjo Jėzus, tai – fariziejiškumas. Pradeda cituoti knygas pažodžiui, net nesuprantant dvasios ir kam tai reikalinga.

Pradeda nemylėti žmonių tada, kada turi elgtis visiškai atvirkščiai ar ne?Vadina kitus dvasios skurdžiais, mėšlu, nuklydusiais ir paklydusiais, tuo pačiu tik didindamas puikybės hidrą savyje, kuri visiškai užgožia ir taip pakankamai siaurą “sidabrinį siūlą”, einantį nuo Sielos.

Taip, čia jausmai dingsta ir atsiranda tik materialūs norai. Tie norai, ant kurių sąmonė gaudo Asmenybę. Ir ji kokį tai laiką tame gyvena. Vėliau aiškiai supranta, jog daro ką tai ne taip, juda, bet ne ten. Pažvelgia atgal – laikas jau praėjo, žiūri į veidrodį, o jis sako: “viskas, laikas eina į pabaigą ir tu taip nieko ir nenuveikei apart filosofavimų kas teisus, o kas ne, kas nuklydo, o kas ne...Ir aplamai pas tave nebėra jėgų ką nors nuveikti iš tikro.”

Atsiranda baimė, kad laikas praėjo. Štai čia tas momentas, kada žmogus supranta, jog priėjo ribą, liepto galą, už kurio nėra nieko, jei neatliko svarbiausio gyvenime – netransformavo save į Dvasinę būtybę. Laukia tuštuma jei ta prasme dar ir žinių neturi. Sąmonė veikia taip, jeigu žmogus ko nors nežino, tai jis to bijo. Kada nėra žinių apie pagrindinį tikslą, dėl kurio egzistuoja, to tikslo tada ir nesiekia. O atėjus laikui išeiti iš šio pasaulio, kokiu tai momentu supranta, jog tikslo nepasiekė. Ir nežinodamas kas ten už to slenksčio ribos, pradeda paniškai bijoti. Tačiau kažkada tai žmonės drąsiai išeidavo iš šio pasaulio, nes žinojo kur ateis, kadangi ryšys su dvasiniu pasauliu nenutrūkdavo niekada.

Viską žmogus aiškiai žinojo: atėjo laikas palikti šią mašiną, šį materialų kūną ir žengti į pažįstamą  pasaulį kaip Dvasinei Būtybei. Kodėl į pažįstamą? Nes ryšys su juo niekada nebuvo prarastas. Dvasinėse praktikose aiškiai suvokdavo kur ateidavo tuo metu. Bendravo su dvasiniu pasauliu giluminių jausmų pagalba. Tai buvo jam ant tiek pažįstama, jog čia šiame pasaulyje laikė tik materialus kūnas, kuris pagal dėsnius turi praeiti šią mokyklą iki pat pabaigos kol yra pranos. Taigi, jis tą kelią praėjęs žinojo kas laukia už durų. Nors ir durų iš tikro jokių nėra. Kaip tobula, subrendusi Dvasinė Būtybė, paprasčiausiai grįžta ten, kur ne kartą buvo, ramiai grįžta Namo. Ten, kur laimė, tikra laisvė ir seniai laukiamas. Taip visiškai ramiai žmogus palikdavo savo fizinį kūną ir išeidavo.

Kaip tai galima būtų dar įvardinti?

Dvasinė transformacija, iš egzistavimo išėjimas į Gyvenimą. Žmogus tampa To pasaulio, Gyvybės dalimi.

Kitaip sakant, baigia mokyklą ir išeina pro jos duris?

Ten nėra jokių paslapčių, viskas tampa aišku. Iš šio tvankaus ir tapusio ankštu trimačio kambario išeina į tikrą, šviesų ir beribį pasaulį. Kada žmogus suvokia, jog tai tik laikina mokykla, padedanti pasiruošti tikram gyvenimui, ją sėkmingai užbaigia ir atlieka savo esminį pasirinkimą. Tada jau niekas nemaišo ir negali sutrukdyti išeiti į Realų Pasaulį, į Tokį pasaulį, kuriame nėra nei pradžios, nei pabaigos. Išeina į Amžinybę.

O kada žmogus taip sakant “grįžta Namo”, palieka savo kūną, tai jis, kaip kūnas nustoja čia funkcionuoti?

Atsiprašau gerbiamieji, kas būna su tokiu automobiliu, kuriame visiškai išseko kuras, detalės paseno, sudilo, o vairuotojas pasiekęs kelionės tikslą išlipo ir laimingas nuėjo namo? Arba kas būna su kokonu, kada jį palieka drugelis? Svarbiausia kuo tu save laikai, suvoki, ar tik kokonu, ar vis tik būsimu drugeliu, galinčiu pajusti tikrą skrydžio laisvę...

Taikos ir ramybės Dvasiai