Mes grįžome į Glastonburį, ir Atlantidos angelai vėl pasakė apie tai, kokia svarbi yra šviesa. Jie priminė, kad saulės šviesa pagreitina seratonino susidarymą organizme.
Seratoninas – cheminė medžiaga, aprūpinanti smegenų elektrinius impulsus, kurie reguliuoja nuotaiką, apetitą ir energetinį lygį. Kiekvieną naktį, kai žmogus miega, jo smegenyse susikuria seratonino atsargos sekančiai dienai: dideliais kiekiais ši medžiaga nesikaupia. Jeigu per naktį organizme pagaminamas pakankamas jo kiekis, žmogus pabunda žvalus ir pilnas jėgų. Jeigu ne, žmogus tampa dirglus ir pavargęs. Seratonino trūkumas – viena iš galimų naktinio šlapimo nelaikymo, priešmenstruacinio sindromo staigių nuotaikų svyravimų, depresijos ir traukos prie maisto, kuriame yra daug angliavandenių, priežasčių.
Ilgas buvimas uždarose patalpose, fizinio krūvio trūkumas, alkoholio ir raminamųjų vaistų vartojimas prieš miegą – visa tai gali trukdyti seratonino susidarymui. Tas, kuris gyvena nesveiką gyvenimo būdą, ryte būna labai vangus; kad pražvalėtų, tenka griebtis kofeino ir cukraus. Dieną mes stengiamės save palaikyti dirbtinių stimuliatorių pagalba, o nakčiai išgeriame kokį nors vaistą arba taurelę alkoholio – kad užmigtume. Apsidairykite aplinkui – ir jūs pamatysite priklausomybės nuo cheminių preparatų užburtą ratą. Nedaugelis supranta, kad būtent ta priklausomybė tampa nerimo ir depresijų priežastimi. Ir vietoje to, kad naudotųsi gamtinėmis priemonėmis – kurios kur kas efektyvesnės ir, be to, neduoda pašalinių efektų, – žmonės geria ritaliną, prozaką ir kitus psichotropinius vaistus. Sportuokite, dažniau būkite tiesioginiuose saulės spinduliuose – tas padės aprūpinti organizmą pakankamu seratonino kiekiu.
— Daugelis žmonių neklauso Angelų, nes mano, kad jie bando juos valdyti arba tiesiog nori atimti iš jų galimybę linksmintis. Žmonės numoja ranka, kai Angelai pataria kitaip maitintis arba dėmesingiau rūpintis savo kūnu.
Tačiau Angelai-sargai vis tik atveria žmonėms galimybę padidinti seratonino lygį organizme. Jie prašo mūsų atiduoti pirmenybę sveikam maistui, dažniau būti gamtoje, sportuoti – visa tai yra natūralūs būdai pagerinti nuotaiką ir pasikrauti energija.
Po to Atlantidos angelai prakalbo apie Vaivorykštės vaikus:
— Saulės šviesoje yra įvairių spalvų – raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, indigo, violetinė. Tai vaivorykštės spalvos. Jūs esate matę jas per vandens lašelių prizmę ir per skaidrius kvarco kristalus. Vaivorykštė – tai laimė ir šypsenos, o juk žmogaus kūnas sugeba sugerti vaivorykštės energiją iš saulės šviesos. Kiekviename iš jūsų yra vaivorykštė - jūs vadinasi jas čakromis. Čakros – tai jūsų ryšys su Dieviškąja šviesa ir saulės šviesa. Kai žmogus sugeria į save pakankamai saulės ir vaivorykštės spalvų – jis laimingas ir linksmas.
Bet dabar oras jau ne toks tyras, kaip anksčiau; žmonės priprato ilgai neišeiti iš patalpų. Vaivorykštės spalvų energija nustojo maitinti žmogų. Žmonės tapo agresyvesni, pasaulyje atsirado daugiau kančių. Vietoje to, kad priimtų paprastą sprendimą (išeitų į gamtą ir būtų saulėje), žmonės bando atrasti laimę dirbtinių stimuliatorių pagalba.
Į jūsų maldas mes atsakome taip pat tuo, kad nauju būdu atnešame vaivorykštės energiją – juk jums taip jos reikia. Pirmiausia mes paprašėme delfinų priplaukti arčiau prie kranto ir dažniau žaisti su jumis. Delfinai spinduliuoja vaivorykštės energiją (žmonės kažkada irgi tą mokėjo), juk jie nuolatos sugeria saulės šviesą, kuriai netenka skverbtis per miesto smogą. Be to, delfinų raumenys nuolat dirba. Štai kodėl delfinai tokio linksmo būdo.
Išaugęs susidomėjimas energetinėmis praktikomis – tai irgi mūsų atsakas žmonėms. Vaivorykštės energija sukoncentruota Reiki, cigune, pranoje, – tokią energiją žmonės vadina įvairiai. Kristalai irgi atlieka prizmės funkcijas, surinkdami šviesą ir išskaidydami ją į įvairias spalvas.
Čia aš prisiminiau šviesos piramidę iš gydymo šventyklos. Mes, žynės, naudodami ją kaip prizmę, nukreipdavome vaivorykštės spalvas paciento čakroms. Be abejo, vaivorykštės šviesa turi stiprią gydančią jėgą.
— Mes stengiamės atnešti į jūsų patalpas daugiau vaivorykštės energijos, – tęsė Angelai. – Dabar Žemėje gimsta nauji vaikai – Vaivorykštės vaikai. Daugelis iš jūsų intuityviai pajuto jų atėjimą; anksčiau tokių vaikų pasaulyje nebuvo.
Angelai paaiškino, kad Vaivorykštės vaikai – sekanti karta po Krištolinių vaikų. Kaip pirmieji, taip ir antrieji turi didelį jautrumą ir magiškų sugebėjimų, sugeba mylėti ir atleisti. Skirtumas toks, kad Vaivorykštės vaikai ateina į Žemę pirmą kartą, o tai reiškia, kad jų nesunkina karma. Todėl jie pasirenka ramias ir pilnavertiškas šeimas, jų vystymuisi arba karmos subalansavimui nereikia problemų ir chaoso.
Dėl šios priežasties Vaivorykštės vaikai gimsta pas pačius pirmuosius Krištolinius vaikus – tuos žvalgus, kurie atsirado Žemėje 1980-aisiais metais. Kai paaugs kiti Krištoliniai vaikai, jie taip pat taps Vaivorykštės vaikų mylinčiais tėvais. Vaivorykštės vaikai – tai absoliuti meilė, gerumas tyrame pavidale. Skirtingai nuo Krištolinių vaikų, kurie myli tuos, kurie sugeba įvertinti jų pasitikėjimą, Vaivorykštės vaikai neša meilę visiems ir kiekvienam. Jie gydo savo didžiulėmis širdies čakromis, apgaubia vaivorykštine energija, kurios mes taip labai ieškome. Jie – tikrieji avatarai Žemėje.
<…>
Saulėtasis pranešimas
Sugrįžusi į Pietinę Kaliforniją, aš visa galva panirau į mokslinių darbų apie šviesos savybes studijavimą. Aš nusprendžiau atsiriboti nuo visko, ką man kalbėjo Angelai, ir užimti objektyvaus tyrinėtojo poziciją. Galų gale, aš noriu rašyti rimtas knygas ir nenoriu siūlyti skaitytojams informacijos, nepatvirtintos bešališkais faktais.
Bet čia mano gyvenime atsitiko įvykis, privertęs mane žiūrėti į visa tai daug rimčiau: mano motinai aptiko pirmos stadijos veido odos vėžį.
Pirmuosius tyrimus ji atidavė prieš savaitę iki to, kai ji su mano tėvu atvažiavo pas mus švęsti savo vestuvių penkiasdešimties metų jubiliejų. Kai ji sugrįžo namo, jai teko atlikti nuodugnesnius tyrimus. Kaip ir visos Kalifornijos mergaitės, mama visą gyvenimą dievino saulę. Jaunystėje ji degindavosi ištisas dienas, įdegdama tiesiog iki juodumo. Dabar ji to gailėjosi ir atsižadėjo buvimo tiesioginiuose saulės spinduliuose.
Kai mama atvažiavo pas mus, oras buvo šiltas ir saulėtas. Todėl mama visą laiką vaikščiojo su tamsiais akiniais, palaidinėmis ilgomis rankovėmis, kelnėmis ir plačiabrylėmis skrybėlėmis. Mano tėvas nesitraukė nuo jos nei per žingsnį – jis labai bijojo recidyvo. Visą ateinantį mėnesį mano tėvai planavo praleisti Havajuose, ir aš bijojau, kad ši saulės baimė neleis jiems mėgautis geru oru. Mes sėdėjome balkone – tėvai skėčio šešėlyje, o mes saulėje, – kai tėvas paklausė, kaip aš apsisaugau nuo ultravioletinių spindulių. Aš pasakiau, kad niekaip nesisaugau, ir jis, panašu, susijaudino. Aš papasakojau jam apie savo tyrinėjimus.
— Visi užsipuolė saulės šviesą dėl to, kad laiko ją kataraktos ir piktybinių auglių atsiradimo priežastimi. Kai kurie mokslininkai mano, kad viskuo kaltas ozono sluoksnio plonėjimas. Žmonėms patariama mažiau būti saulėje, teptis ant odos storą sluoksnį apsauginio kremo nuo įdegimo ir nenusiimti tamsių akinių. Bet aš tikrai žinau, kad nuo saulės spindulių man kyla nuotaika ir tampa sieloje šilčiau.
— Taip, ir man taip pat! – nusišypsojo mama.
— Be to, žinoma, kad nuo saulės šviesos trūkumo vystosi sveikatą griaunančios depresijos ir sezoniniai nerviniai sutrikimai, – pridėjau aš.
Aš papasakojau tėvams apie mokslinius tyrinėjimus ir istorikų darbus, kur kalbama kaip apie gydančias saulės šviesos savybes, taip ir apie žalą, kurią ji gali žmogui atnešti. Perskaičius dešimtis mokslinių tyrinėjimų, man susidarė visiškai aiški nuomonė: visais būdais vengdami saulės mes išpilame kūdikį kartu su vandeniu. Ne veltui juk solidžiuose žurnaluose ("The New England Journal of Medicine”, "journal of the American Medical Association”) spausdinami duomenys apie tai, kad žmonės, pastoviai dirbantys po atviru dangumi, žymiai mažiau linkę sirgti vėžinėmis ligomis, negu tie, kurie praleidžia patalpose beveik visą savo gyvenimą, retkarčiais pasirodydami saulėje, – ir žinoma, iš karto apdegdami. Vieną tokį straipsnį parašė Vakarų Australijos Universiteto mokslinis bendradarbis – o juk laikoma, kad ties Australija žiojėja viena iš pačių didžiausių ozono skylių.
Aš papasakojau tėvams, kad pagal specialių tyrimų rezultatus, pieno liaukų ir kiaušidžių vėžys dažniau sutinkamas tarp moterų, gyvenančių šiaurinėse platumose, ir kad krūties ir storosios žarnos vėžys labai retai pakenkia tiems, kurie dirba po atviru dangumi. Seniai žinoma, kad saulės šviesos trūkumas veda prie vitamino D deficito – o tai, kaip pasirodo, viena iš pieno liaukų, tiesiosios žarnos ar kiaušidžių vėžinių auglių priežasčių. Tuo pat metu pakankamas kiekis D vitamino kliudo auglių atsiradimui.
Tėvai klausėsi manęs labai dėmesingai. – Mokslininkai taip pat išsiaiškino, kad tiems, kurie mažai būna saulėje, gydytojų rekomenduojama vitamino D paros norma nėra pakankama. Artimuosiuose Rytuose du kartus atliko tyrimus, kurių rezultate paaiškėjo: nežiūrint į tai, kad šių šalių moterys gyvena saulėtame klimate, jos taip pat patiria vitamino D deficitą. Saulės šviesa negali prasiskverbti per tankius drabužius, ir vitaminas D šių žmonių kraujyje beveik nesusidaro.
Pajutusi įkvėpimą, aš pasijutau „ant arkliuko" (na ir truputėlį tribūnoje), bet mano įkarštis padėjo išlaikyti tėvų dėmesį.
— Daugumos šių tyrinėjimų objektais buvo baltosios rasės atstovai. Gali būti, kad žmonėms su tamsia odos spalva – vėžys pas juos išsivysto dažniau – būtina praleisti saulėje daugiau laiko. Kas dėl saulės šviesos poveikio melanomai – metodika ir vertinimo sistema čia ne visiškai sukurtos, todėl tyrimų rezultatai labai prieštaringi. Daugelio mokslininkų manymu, kremas nuo įdegimo gali apsaugoti tik nuo lengvų vėžio formų, tačiau prieš melanomą – pačią pavojingiausią formą – jis iš tiesų neveiksmingas. Iki šiol nesuprantama, kokio didumo yra saulės šviesos kaltė melanomos vystymuisi ir ar ji iš viso yra.
— Tu nori pasakyti, kad visi žmonės turi daugiau būti saulėje? – paklausė mama.
— Aš noriu pasakyti, kad saulės šviesa, mokslininkų manymu – tai dviašmenis kardas. Saikingomis dozėmis ji naudinga, be saiko – žalinga (ypač šviesiaodžiams žmonėms). Įdegti iki raudonumo neverta, bet kasdien skirti valandą kitą, kad pakvėpuoti grynu oru ir pabūti saulėje, būtina. Aš išnagrinėjau šią temą ir dabar galiu pasakyti, kad geriausia – tai išeiti į gatvę anksti ryte arba po pusiaudienio be tamsių akinių ir apsauginio kremo. Juk saulės šviesą mes gauname ir per akis. Šviesiaodžiams žmonėms, kol jų oda nepasidengia natūraliu (su melaninu) įdegiu, geriau saulėje praleisti ne daugiau valandos kasdien.
Dar aš galvoju, kad reikia išeiti po atviru dangumi saulėtekio ir saulėlydžio metu. Naudinga išeiti ir vėlai vakare – kad sugerti į save mėnulio ir žvaigždžių šviesą.
Aš padovanojau tėvams Ričardo Hobdėjaus knygą „The Healing sun” („Gydanti saulė"). Jos autorius – britų mokslininkas-inžinierius, kuris dažnai naudojasi naujausiais tyrimais apie saulės šviesos naudą ir žalą. Aš pamaniau, kad mano tėvas deramai įvertins knygą.
Prieš savaitę iki to, kai tėvai turėjo važiuoti į Havajus, aš paklausiau motinos, ar nenustojo ji bijoti saulės.
— Mes dar ne visą knygą perskaitėme, – atsakė ji, – bet į saulę jau žiūrime daug pakančiau. Aš vis dar užsidengiu veidą nuo tiesioginių saulės spindulių. Bet mes, žinoma, pasinaudosime saulėtu oru ir nepamiršime, kad reikia „gero po truputį". Šioje knygoje daug naudingos informacijos. Prisimindama „Stebuklų kursą", aš pritariu tam, kad saulės šviesos antireklama sukelia žmogui kaltės jausmą. O juk kaltės jausmas, galbūt, ir tapo tikrąja (o iš tiesų iliuzine) priežastimi to, kas su manimi atsitiko!
Aš prisiminiau, kad jeigu žmogus mažai laiko praleidžia saulėje, jam būtina padidinta vitamino B norma. Kai organizmui trūksta šio vitamino, žmogui atsiranda skambėjimas ausyse – tai angelai kreipiasi į jį su žinia arba bando suderinti su aukštesniais dažniais.
<…>
Angelas ir gyvatė
Mūsų viešbutis buvo netoli nuo botanikos sodo. Sode buvo tvenkinys su antimis, seni figmedžiai, daug paukščių ir galybė oposumų. Kiekvieną dieną mudu su Stivenu bėgiojome po parką, mėgavomės saule ir grynu oru.
Nuo to laiko, kai Hermesas, Atlantidos angelai ir Stounhendžo akmenys papasakojo man apie saulės, žvaigždžių ir mėnulio šviesos naudą, aš žymiai dažniau ėmiau būti lauke. Mudu su Stivenu nusistatėme sau taisyklę praleisti kasdien po atviru dangumi nors valandą per dieną – ir nesidėti apsauginių akinių nuo saulės. Būdami patalpose, mes atidarydavome langus ir balkonus, kad į namą patektų grynas oras ir nepraėjusi pro stiklus saulės ir mėnulio šviesa. Dabar mes rinkomės tuos viešbučius, kur galima atidaryti langus, ir pirmenybę teikėme kambariams su balkonais.
Kiekvieną kartą bėgiodama aš pastebėdavau, kad padidintas deguonies kiekis priartina mane prie Angelų karalystės. Jie patys man pranešė, kad žemiškajame būties lygmenyje jų siuntiniai mums supakuoti į deguonies molekules. Ir kuo daugiau žmogus įkvepia oro, tuo glaudesnis jo ryšys su Angelais. Todėl aš nei trupučio nenustebau, kai eilinio bėgiojimo parke metu man atėjo toks pranešimas:
„Žmogaus kūnas – tai ir angelas, ir gyvatė. Gyvatės galva – tai mūsų nugaros smegenys, „gyvatės smegenys". Jos kūnas – tai žmogaus stuburas, o taip pat čakrų išsidėstymas. Gyvatė – tai mūsų instinktyvi esmė; ji atsakinga už fizinį organizmo išlikimą ir puikiai susitvarko su savo užduotimi. Gyvatėms gyvybiškai būtina saulės šviesa ir šiluma, todėl pasirūpinkite tuo. Gyvatė sudaryta iš tyros šviesos ir įasmenina šviesiąją žmogaus esmę.
Angelišką žmogaus prigimties dedamąją sudaro meilė. Nepriklausomai nuo to, kaip žmogus gyvena, kaip elgiasi, jo viduje visada yra angelas. Tai ir žmogaus siela, ir jo dvasia. Sielos maistas yra meilė – tiek einanti iš šio žmogaus, tiek nukreipta į jį. Absoliučiai sveikas yra tik tas, kuris pakankamai dėmesingas tiek angelui, tiek ir gyvatei. Rūpinkitės jais abiem, dosniai maitinkite juos šviesa ir meile.
Senovės atlantai žinojo apie neišardomą gyvatės ir angelo ryšį ir įamžino šį ryšį išgijimo simboliu „kaducėjus", kuriame išreikšta angelo ir gyvatės vienybė."
Aš nelabai prisiminiau kaducėjų – prisiminiau tik tai, kad ten pavaizduota gyvatė, apsivijusi aplink lazdą. Nekantravau baigti bėgimą, grįžti į numerį ir įeiti į internetą, kad pasižiūrėčiau į šį simbolį. Sugrįžusi paleidau kompiuteryje puslapį Google.com, pasirinkau opciją „images" ir įvedžiau žodį „caduceus".
Aš aiktelėjau, kai ekrane pasirodė šimtai paveikslėlių: viršutinėje lazdos dalyje, aplink kurį apsivijusios dvi gyvatės, buvo pavaizduoti angelo sparnai! Kaip ir buvo pasakyta pranešime, kaducėjus pasirodė puikiu gyvatės ir angelo vienybės simboliu!
Ir kaip puiku, kad medikai pasirinko kaducėjų sveikatos simboliu. Tai liudija apie mūsų protėvių išmintį, besirūpinančių tiek žemąja, tiek aukštąja esme, žemišku ir dangišku žmoguje, kūno ir dvasios poreikių pusiausvyra. Be to, tai reiškia, kad senovėje priimdavo žmogiškąjį negatyvą. Tikroji sveikata yra tamsiųjų žmogaus esmės pusių priėmimas, o ne jos buvimo neigimas ir ne savigrauža. Galų gale, šis negatyvas kyla iš mūsų instinktų.
Dvi gyvatės simbolizuoja dvigubą DNR spiralę. Aš prisiminiau, kad mano draugas Gregas Breidenas parašė knygą „The God Code” („Dievo kodas"). Tai knyga apie DNR kodo ir senovės žydų kalbos ryšį. Gregas aptiko, kad nežiūrint į kiekvieno žmogaus DNR unikalumą, kiekvienos poros numerologinis šifras atitinka numerologiniam šifrui žodžio Dievas senovės žydų kalboje. Kitaip sakant, Dievas užšifruotas mūsų genuose.
Aš įsigilinau į kaducėjaus sukūrimo istoriją ir sužinojau, kad egzistavo gydymo lazda, kurią Hermesas padovanojo atlantams ir egiptiečiams! Viskas eina ratu. Senovės gydymo šventyklų, Atlantidos šventyklų paslaptys prisikėlė iš nebūties ir įsikūnijo paprastuose ir išmintinguose daktaro Chronio žodžiuose, pasakytuose Sangorino saloje:
.. gerai kad mano hobis sportas 
