Pagal "Tarptautinių žodžių žodyną”, vegetarizmas - maitinimosi vien tik augaliniu maistu sistema. O vegetaras [nuo lot. vegetarius - augalinis] – žmogus, kuris maitinasi augaliniu maistu ir nevalgo mėsos.
Žodį "vegetaras” pradėjo vartoti "Britų vegetarų bendrijos" įkūrėjai 1842 metais. Šitas žodis taip pat kilo iš lotyniško žodžio "vegetus”, tai reiškia "tvirtas, sveikas, šviežias, žvalus”. Žodžių sandara "homo vegetus” naudojo dvasiškai ir fiziškai išsivysčiusi asmenybei pažymėti. "Vegetariškas” filosofine ir dorovine prasme reiškė harmonišką gyvenimo būdą, o ne maitinimąsi.
Vegetarizmas skirstomas į griežtą ir pusiau griežtą( kituose šaltiniuose tai vadinama visišku(tikru) ir daliniu vegetarizmu). Griežtas vegetarizmas - kai atsisakoma visų gyvulinės kilmės produktų. Pusiau griežtas - kai nevartojama tik mėsos, bet vartojami kai kurie kiti produktai.
Vegetarizmo tipai:
Veganai - griežti (visiškai) vegetarai. Nevartoja jokių gyvulinės kilmės maisto produktų.
Žaliojo maisto vegetarai - rawfoodism (The Diet 80/10/10 raw vegan)
Ovolaktovegetarai - nevalgo žuvies, mėsos, bet valgo kiaušinius, pieną ir jo produktus.
Laktovegetarai- valgo pieną ir jo produktus. Kitaip sakant, paskelbia sau mirties nuosprendį, nes pienas praktiškai nevirškinamas ir sukelia tik sveikatos sutrikimus.
Semivegetarai - pusiau vegetarai. Nevalgo raudonos mėsos, valgo baltą mėsą ir žuvį, taip pat kiaušinius, pieną ir jo produktus.

Be to, dar yra žymiai aukštesnis energetinis maitinimasis tai žaliavalgystė, tame trape ir monovalgystė, arba vaisiavalgystė, sulčiavalgystė, bei pranavalgystė.
Vegetarizmo pradžia galvojama kad glūdi senovės Azijos religijoje. Netgi ne religijoje, o gyvenimo ir santykių su pasauliu, Dievu būde. Taip pat mokslas ir religija buvo neatsiejamos. Nors iš tikro, pirmapradžiai žmonija valgė tai, kas pateikta ant Dieviško stalo, tai yra gamtos. Tai yra visa tai, kas neorganines medžiagas paverčia į organines, lengvai įsisavinamas. O tai ir yra augmenija. Rytuose vegetarizmas išlikęs labiau ir nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Ne tik fizinė, bet ir moralinė, dvasinė. Normalu buvo nevalgyti mėsos, o kaip tik valgančius mėsos produktus gautus nužudant, išskirdavo. Pagal ezoterinius šaltinius, mėsa kaip ir alkoholis, buvo pradėti vartoti tik Atlantidos egzistavimo pabaigoje, tai yra maždaug prieš 13 000 metų, tam kad nusileisti dar giliau į materiją, pažeminus vibracijas. Iki tol žmonija apsieidavo be to, naudodama maistui, vaisius, daržoves ir jūros gėrybes.
Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus, mylintis žmones bei gyvūnus, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja dauguma religijų. XIX a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofų Plutarcho bei Pitagoro idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams, L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui (jeigu tiksliau – dėl skonio receptorių patenkinimo), laikė netenkančiu dvasinių vertybių - meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daranti žmogų piktą ir žiaurų. Vegetaras buvo Leonardas da Vinčis, seras Izaokas Niutonas, Volteras, Žanas Žakas Ruso, Albertas Enšteinas (nors apgavikas ir vagis) ir daugybė kitų įžymių žmonių, kurie bandė sukurti gražesnį ir geresnį pasaulį.
Pasak fiziologinio vegetarizmo teorijos, žmogus anatomiškai ir fiziologiškai panašus ne į mėsėdžius gyvūnus, kurių žarnynas yra trumpas todėl greičiau pašalina pūvančias ir nuodingas mėsos atliekas, o į žolėdžius. Kadaise žmogui gyvulinis maistas buvo tik laikinas augalinių produktų pakaitalas.
Švedų ir Vokiečių mokslininkai tyrimais įrodė, kad augalinio maisto baltymai nėra menkos vertės. Daugelio grūdų, vaisių ir daržovių baltymuose, kaip ir mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose, yra visos 28 taip vadinamos nepakeičiamos amino-rūgštys. Maistinės energijos augaluose yra daugiau negu mėsoje ir kt. gyvulinės kilmės produktuose.
Kadaise buvo padaryta didžiausia klaida, palyginus sudėtingą organizmą su elementariu krosnimi ir pradėjus vertinti maisto energetinę vertę pagal išskiriamos energijos kiekį sudeginant. O organizmas gyvenimui naudoja gyvybės energiją.
Sveikata
Pabandykime palyginti gyvulinės kilmės produktų ypatybes su augalinio maisto ypatumais.
Mėsos ypatumas tas, kad ji turi baltymų ir riebalų, kurie praktiškai neįsisavinami, o angliavandenių neturi visai. Ji turi daug baltymų, bet kaip tik baltymų žmogui reikia nedaug.
Mėsos likučių į žarnyną patenka daug. Žarnynas nėra pakankamai sudirginamas, todėl jame mėsa užstringa ilgam, sudarydama užtvaras, sukeldama vidurių užkietėjimą ir puvimo procesą - paprastai kaip tik šiais negalavimais skundžiasi tie, kurie valgo daug mėsos.
Svarbiausia mėsos teikiama nauda yra ta, kad ji neįsisavinama ir organizmą nedelsiant užlieja sotumo banga. Mėsa sužadina organizmą, tačiau tai klaidingai laikoma jėgos antplūdžiu, iš tikrųjų didelį energijos kiekį organizmas suvartoja mėsai suvirškinti ir dažniausiai nepastebima, kad po valgio apima vangumas.
Augalinis maistas priešingai nei mėsa, pasižymi angliavandenių gausa, o drauge turi baltymų ir riebalų. Augaliniai riebalai ir baltymai duoda organizmui daugiau naudos nei mėsos produktai.
Augalinis maistas skrandyje išbūna neilgai ir po valandos pereina į žarnyną, kur absorbuojamas greitai, per 30-40 minučių. Maistingąsias sultis augalinis maistas išskiria tik praėjus valandai po valgio ir daro tai labai ilgai ir pamažu, todėl vegetarai valgo gerokai rečiau ir dirba tolygiai neprarasdami jėgų.
Augalinis maistas energingai sudirgina žarnyną, ir virškinimas vyksta normaliai. Vegetariškas maistas lengvai ir greitai pagaminamas, lengvai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais. Net persivalgęs tokio maisto,žmogus yra žvalus ir darbingas.
Ar gali vegetarinės mitybos racionas pagerinti arba sugrąžinti sveikatą? Ar gali jis padėti išvengti tam tikrų ligų?
Vegetarinės mitybos šalininkai jau daugelį metų į šiuos klausimus atsako teigiamai, nors dar visai neseniai didesnio šiuolaikinio mokslo pritarimo jie nesulaukdavo.
Augalinio maisto trūkumai, kai kuriu "specialistų" nuomone:

"Augaliniai baltymai sunkiai rezorbuojasi virškinimo trakte. Su augaliniu maistu žmogus gauna mažai svarbiausių amino-rūgščių, vitaminų(A, D, B grupės, ypač vitamino B12). Valgant vien augalinės kilmės produktus, galima susirgti geležies deficitine mažakraujyste, nes geležies iš augalinio maisto žmogaus organizmas pasisavina nedaugiau kaip 10%, o iš gyvulinės kilmės maisto produktų pasisavinama iki 30%. Baltymų daržovėse yra labai nedaug, apie 1,5%.”
"Daugiau baltymų turi žirniai, pupos, pupelės. Daržovėse ir vaisiuose iš originalių rūgščių vyrauja obuolių rūgštis. Tačiau rūgštynių, rabarbarų rūgštis blogina kalcio, geležies, cinko pasisavinimą. Svogūnuose, ridikuose, česnakuose, ridikėliuose, krienuose yra daug eterinių aliejų ir stambios ląstelienos, todėl nerekomenduojama jas vartoti, sergant virškinimo organų ligomis.
Augalinis maistas gali būti užterštas nitratais. Negalima vienu metu valgyti daug daržovių, kurios gali kaupti nitratus: burokėlių, salotų, ridikėlių.”
"Valgantieji gyvulinės kilmės maisto produktus pagrindines amino rūgštis vartoja porcijomis, optimaliomis žmogaus organizmui. Augalinis maistas- netobulas, nes trūksta vienos ar kitos amino rūgšties. Iš gyvulinio maisto rezorbuojama 30% viso mėsoje esančio geležies (Fe) kiekio, o iš augalinio maisto tik 10%. Geležies deficitas atsiranda po keturių mėnesių nuo vegetarizmo pradžios, kai išeikvojamos organizme esančios geležies atsargos (kepenyse, kaulų čiulpuose).”
Tai eilinis, niekuo nepagrįstas "briedas", kaip rusai pasakytų.
Pastaraisiais metais medikai nustatė, jog esama ryšio tarp maitinimosi mėsos produktais ir širdies ligų bei vėžio, kurios pirmauja pagal mirtingumo rodiklius. Todėl į vegetarinę mitybą pažvelgta visiškai kitaip.
Jau 1961 metais "Amerikos medikų asociacijos žurnalas” rašė: "Laikantis vegetarinės dietos galima išvengti 90-97% širdies ligų atvejų.” Vėliau atlikta keletas gerai parengtų mokslinių tyrimų, kurie įrodė, kad po tabako ir alkoholio mėsos vartojimas yra didžiausia mirtingumo priežastis Vakarų Europoje, JAV, Australijoje ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse.
Žmogaus organizmas nepajėgia suvartoti gyvulinių riebalų bei cholesterino pertekliaus. 23 šalyse apklausus 214 mokslininkų, tyrinėjančių arteriosklerozę, visi jie pritarė, kad egzistuoja ryšys tarp dietos, cholesterino kiekio kraujyje bei širdies ligų.
Daktaras R.Sirtoris Britų medicinos žurnale "The Lancet” paskelbtame straipsnyje daro išvadą, kad pacientams, sergantiems širdies ligomis dėl cholesterino pertekliaus, "labai veiksminga gali būti augalinės kilmės baltymų dieta”.
Kalbant apie vėžį pažymėtina, kad pastarojo dvidešimtmečio tyrimai akivaizdžiai rodo, jog mėsiškas maistas skatina gaubiamosios bei tiesiosios žarnų, krūtų bei gimdos vėžį. Šių rūšių vėžiu retai suserga tie, kurie maistui vartoja mažai mėsos arba jos nevalgo, pvz., septintosios dienos adventistai, japonai, indai. O mėsą valgančių grupės juo serga labai dažnai.
Rolas Raselas savo knygoje "Pastabos apie vėžio priežastis” rašo: "Pastebėjau, kad iš 25 valstybių, kur gausiai vartojamas gyvulinis maistas, 19 sergamumas vėžiu labai didelis. O tuo tarpu tyrimai 35 valstybėse, kur vartojama mažai gyvulinio maisto arba visai jo nevalgoma, parodė, jog nė vienoje iš jų ši liga nebuvo paplitusi.
Be to, mėsoje esti cheminių priedų. Paskerdus gyvulį iš karto prasideda irimo procesai, ir po kelių dienų skerdiena įgauna atstumiančią pilkai žalią spalvą. Norint tai nuslėpti, mėsos pramonėje vartojami nitritai bei kitos konservuojančios medžiagos, kurios neleidžia mėsai prarasti ryškiai raudonos spalvos.
Argi žmogus nesukurtas valgyti mėsą? Argi žmogui nereikalingi gyvuliniai baltymai?
Dar visai neseniai dietologai teigė, kad tik mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose bei pieno produktuose yra žmogui reikalingų pilnaverčių baltymų, o visi daržovių baltymai yra nepilnaverčiai. Tačiau Švedijos Karališkajame bei Vokietijos Makso Planko institute atlikti tyrimai parodė, kad dauguma daržovių, vaisių, sėklų ir grūdų yra pilnavertis baltymų šaltinis. Augaliniai baltymai lengviau pasisavinami; be to, juose nėra toksinų. Vartojant natūralų, neperdirbtą maistą, baltymų stygius beveik neįmanomas. Augalijos pasaulis – visų baltymų šaltinis. Pastebėta, kad baltymų perteklius mažina žmogaus darbingumą.
Vartojamoje mėsoje yra 14-20% baltymų. Taigi pagal šiuos parodymus tikrai nepirmauja. Ankštinėse daržovėse - vidutiniškai iki 20% (iki 35% sojų pupelėse ).
Baltymus vegetarai gali gauti iš šių produktų:
Riešutų- lazdyno, migdolų, graikinių ir kt.
Sėklų-sezamo, linų, saulėgrąžų, moliūgų;
Ankštinių daržovių-pupų, žirnių, žemės riešutų, lęšių;
Grūdų-kviečių(miltai, duona, makaronai), miežių, rugių, avižų, sorų, kukurūzų, ryžių;
Sojų - sojų varškės(tofu), tekstūruotų augalinių baltymų, sumuštinių su sojų mėsa, sojų pieno;
Švedų ir Vokiečių mokslininkai tyrimais įrodė, kad augalinio maisto baltymai nėra menkos vertės. Daugelio grūdų, vaisių ir daržovių baltymuose, kaip ir mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose, yra visos aštuonios taip vadinamos nepakeičiamos amino rūgštys. Maistinės energijos augaluose yra daugiau negu mėsoje ir kt. gyvulinės kilmės produktuose.
Aminorūgščių kiekio maisto produktuose palyginimo lentelė
    
Aminorūgštis      Jautiena    Pienas    Varškė (pusrb)    Kvietiniai m.
Lizinas             1,60            0,26            1,45                  0,25
Metioninas       0,44             0.09            0,48                  0,16
Triptofanas       0,21            0,05            0,18                   0,12
Lejcinas           1,48            0,32            1,85                   0,85
Izoleicinas        0,78            0,19            1,00                   0,43
Valinas            1,03            0,19            0,89                    0,39
Treoninas         0,80           0,15            0,80                    0,27
Fenilalanin      0,79             0,17            0,93                    0,50
Gistidinas        0,71            0,09            0,56                    0,2

Pienas – didelė nenauda mūsų organizmui, kai jį vartojame. Pieno, pagal senovės Ajurvedos mokslą, "negalima gerti dieną. Vartodami jį nakčiai, jis gydo daug ligų, duoda jėgos gyvenimui"...Didesnio absurdo ir genocido žmonijai sugalvoti sunku... Kai organizmas ir tuo labiau virškinimo traktas turi ilsėtis, mums siūlo gerti pieną, kuris visiškai neįsisavinamas, nes žmogus net negamina fermentų tam, o apie sukeliamas ligas, nuo riebalų, kalcio trūkumo, kazeino neįsisavinimo, dabar jau puikiai žinoma ir pripažinta mokslininkų oficialiai.
Angliavandeniai
Tai pagrindinis ir svarbiausias energijos šaltinis. Daugiausia angliavandenių turi augalinis maistas. Pagrindinės jų grupės yra trys: cukrus, kompleksiniai angliavandeniai arba krakmolas ir maistinės skaidulos. Pirmųjų gaunama valgant vaisius. Rafinuotas cukrus kad ir vertinamas kaip puikus energijos šaltinis, geriau jo nevartoti, nes jis neturi jokių papildomų maistinių medžiagų ir yra švarios formos narkotinė medžiaga, kurios organizmas neatpažįsta ir todėl išmeta jo suvirškinimui didžiulius kiekius insulino, kas sukelia su laiku cukrinį diabetą ir kitas bėdas.
Krakmolo yra grūduose (ryžiai, makaronai, avižos, miežiai) ir kai kuriuose šakniavaisiuose (bulvės, pastarnokai). Rupi duona ir rudieji ryžiai geriau nei balti, bet vis tiek labai nepalankiai veikia sveikatą, pirmiausia tai termiškai apdirbti mirę produktai ir mažai įsisavinami, arba beveik visai neįsisavinami, o kas neįsisavinama virsta nuodu.
Labai svarbūs ir mineralai.
Mėsoje yra geležies ir fosforo. Palyginkime kiek geležies yra mėsoje ir kiek augalinės kilmės produktuose(100 gr.):
 mėsa                  1,5-2,8 mg.
 burokėliai            12,4mg
 grikių kruopos     8,0 mg
 jūros kopūstai     16 mg
 erškėtrožės         11,5 mg
 persikai               4,1mg
Pagal geležies kiekį kai kurios kruopos, daržovės ir vaisiai lenkia mėsą 3-10 kartų. Ta pati situacija ir su fosforu (100 gr.)
mėsa                130-210mg
burokėliai          510mg
žirniai                226mg
sojų kruopos     233mg
Vitaminai
Mėsos produktuose vitaminų yra labai mažai.
Vitamino A arba beta karotino yra raudonose, oranžinėse arba geltonose daržovėse, pavyzdžiui, morkose, pomidoruose. Taip pat žalialapėse daržovėse ir vaisiuose (abrikosai, persikai). B grupės vitaminų, išskyrus B12, yra  neskaldytuose grūduose, ypač kviečių gemaluose, riešutuose, sėklose, ankštiniuose ir žalialapiuose augaluose. Vitamino C randama šviežiuose vaisiuose, salotose bei kitose žalialapėse daržovėse, bulvėse.
Daktaras Irvingas Fišeris (Jeilio universitetas), atlikęs keletą eksperimentų pastebėjo, kad vegetarai dvigubai ištvermingesni už tuos, kurie valgo mėsą. Kiti tyrinėtojai patvirtino, kad tinkamai pasirinktas vegetarinis maistas yra didesnės energetinės vertės negu mėsa. Dr. Dž. Jotekjo ir dr. V. Kipainio Briuselio universitete atlikti tyrimai rodo, jog vegetarai du ar tris kartus atsparesni nuovargiui už valgančiuosius mėsą. O jėgas vegetarai atgauna tris kartus greičiau.
Kadaise buvo padaryta didžiausia klaida, palyginus sudėtingą organizmą su elementaria krosnimi ir pradėjus vertinti maisto energetinę vertę pagal išskiriamos energijos kiekį sudeginant. O organizmas gyvenimui naudoja gyvybės energiją.
Biologai bei mokslininkai, tyrinėjantys mitybos problemas, nurodo kad žmogaus virškinimo traktas iš esmės nepritaikytas virškinti mėsą. Plėšriųjų gyvūnų virškinimo traktas trumpas (vos tris kartus ilgesnis už gyvūno kūną), nes pūnanti ir toksinus išskirianti mėsa turi būti kuo greičiau pašalinta iš organizmo. Kadangi augalinės kilmės maistas suyra daug lėčiau negu mėsa, augalais mintančių gyvūnų virškinimo traktas mažiausiai šešis kartus ilgesnis už jų kūną. Žmogaus virškinimo traktas toks pats, kaip ir žolėdžių, tad valgant mėsą inkstai dažnai nepajėgia susidoroti su toksinų pertekliumi, ir žmogus suserga podagra, artritu, reumatu ir netgi vėžiu.
Kai kurie istorikai bei antropologai teigia, kad žmogus mėsą vartojo jau gilioje senovėje, tačiau anatominė žmogaus dantų, žandikaulių bei virškinimo sistemos sandara rodo, kad ji labiau tinkama doroti ir virškinti ne gyvulinės kilmės maistą.Amerikos dietologų asociacija nurodo, kad "didžioji žmonijos dalis didesnį savo istorijos tarpsnį maitinosi vien vegetariniu arba daugiausiai vegetariniu maistu”.
Mėsaėdžiai                       Žolėdžiai                 Žmogus
turi letenas su nagais              letenų neturi                          letenų neturi
oda neturi porų;               išskiria prakaitą per milijonus odoje esančių porų
kūną atvėsina išskirdami
prakaitą per liežuvį      
aštrios iltys pritaikytos        aštrių ilčių neturi                     aštrių ilčių neturi
doroti mėsą   
seilių liaukos burnos
ertmėje mažos        ištobulėjusios seilių liaukos padeda apvirškinti grūdus ir vs
(iš anksto apvirškinti
grūdų bei vaisių nereikia)      
seilių terpė rūgšti;        seilių terpė šarminė;daug ptialino grūdų apvirškinimui  
ptialinio fermentas,
kurio reikia grūdams
apvirškinti, neišskiriamas    
plokščių krūminių dantų         krūminiai dantys plokšti, pritaikyti maistui trinti
maistui sutrinti nėra      
skrandyje daug stiprios   druskos rūgštis skrandyje 10 kartų silpn. nei mėsėdžių
druskos rūgšties tvirtiems
 gyvulių raumenims, kaulams
 bei kt. virškinti      
virškinimo traktas tik 3            virškinimo traktas 6-10 kartų ilgesnis už kūną;
kartus ilgesnis už kūną,
kad greitai pūvanti mėsa
būtų nedelsiant pašalinta iš
organizmo    
Dorovinis aspektas
Vegetarais tampama daugiausiai dėl dorovinių paskatų. Kai žmogus suvokia, kad ir kitos būtybės sugeba jausti, kad jų jausmai panašūs į mūsų. Tai skatina mus sugebėti užjausti visus, kurie kenčia ar yra silpnesni už mus.
Vegetarizmo tema diskutuoja dietologai, gydytojai, mokslininkai. Bet pasaulyje yra daugybė menininkų, filosofų, rašytojų, politikų… Buvo įdomu ką jie galvojo ir sakė šia tema.
 "Dauguma vegetarų – tai žmonės, supratę, kad prieš kurdami visuomenėje taiką, pirma turime išgyvendinti prievartą iš savo pačių širdžių. Todėl nenuostabu, kad tūkstančiai įvairaus išsilavinimo ir profesijų žmonių ieškodami tiesos atsisako valgyti mėsą. Vegetarizmas - tai svarbus žingsnis kelyje tobulos bendruomenės link.”
Prieš 2600 metų įžymusis Pitagoras kreipėsi: ”Ak, bičiuliai, nesitepkite nuodėmingu maistu. Juk apstu grūdų, obelų šakos svyra nuo obuolių, vynuogynai apkibę vynuogių kekėmis, aplink daugybė kvepiančių žalumynų ir daržovių, kurias galima suminkštinti verdant ant ugnies, ir niekas jums netrukdo valgyti ir kvepiančio medaus. Žemė dosniai teikia nuodėmės nepaliesto maisto ir kviečia į puotas, nesuteptas krauju ar skerdynėmis. Tik gyvūnai malšina savo alkį mėsa, ir tai ne visi: arkliai, galvijai ir avys minta žole”.
Romėnų filosofas Plutarchas savo esė "Apie mėsos valgymą” rašė: "Argi gali likti kam nors klausimų, kodėl Pitagoras nevalgė mėsos? Man greičiau norisi paklausti, ką turėjo jausti ir galvoti žmogus, pirmasis ant savo lūpų pajutęs kraujo skonį ir pakėlęs prie burnos negyvą kūną? Kas privertė jį tai padaryti? Kas buvo tas žmogus, kuris apkrovė stalus patiekalais iš yrančių, dvokiančių negyvų kūnų ir pavadino savo maistu tai, kas ką tik baubė ir klykė, judėjo ir gyveno… Juk mes valgome ne liūtus ar vilkus, nužudytus savigynos tikslais. Į juos nekreipiame dėmesio; skerdžiame nekaltas, nuolankias būtybes, kurios neturi letenų su nagais ir nešiepia mums savo ilčių. Dėl gabalėlio mėsos atimame iš jų saulę, šviesą ir gyvenimą, kurį jiems davė gimimas ir gamta”.
Žymusis rusų rašytojas Levas Tolstojus taip pat buvo vegetaras. Štai ką jis sakė apie gyvulių žudymą maistui” žmogus nepateisinamai užgniaužia savyje aukščiausią, dvasinį gebėjimą suprasti ir atjausti į save panašias gyvas būtybes. Šitaip paneigdamas savo paties jausmus, jis žiaurėja. Kaip mes galime tikėtis geresnio gyvenimo Žemėje, jei esame vaikščiojantys nužudytų gyvūnų kapinynai?”
Leonardas da Vinčis rašė: ”Išties žmogus – žvėrių karalius, nes žiaurumu jam niekas neprilygsta. Mes gyvename kitų gyvybės sąskaita, esame vaikščiojantys kapinynai. Ateis ta diena, kai žmonės į gyvulių žudymą žiūrės taip pat, kaip ir į žmogžudystę”.
Mahatma Gandis- "dvasiškai tobulėdamas žmogus vieną dieną liausis žudęs panašias į save būtybes vardan fizinių poreikių patenkinimo. Apie tautos didybę ir dorovinę brandą galima spręsti iš to, kaip ji elgiasi su gyvuliais”.
Ekonominis ir ekologinis aspektai
Galbūt įtikins šis faktas, kad javais užsėtas laukas, baltymų duoda trisdešimt kartų daugiau, nei karvių banda, kurioms tie grūdai sušeriami.
Indijos gyventojai per metus suvartoja apie 200 kg grūdų, didžioji dalis tiesiog suvalgoma. O europietis vidutiniškai suvartoja 1000 kg grūdų; beveik 90% pirma sušeriama mėsai auginamiems gyvuliams
Mitybos problemas tyrinėjantis mokslininkas Džinas Mejeris, iš Harvardo universiteto, apskaičiavo, kad sumažinus mėsos produkciją nors dešimčia procentų, būtų sutaupyta gyvuliams skirtų grūdų, kurių pakaktų pamaitinti 60 milijonų žmonių.
Kita kaina, kurią mes mokame už tai, kad vartojame mėsą,- nualinta aplinka. Skerdyklų ir fermų nutekamieji vandenys bei srutos- pagrindiniai upių bei upelių teršėjai. Mėsos pramonė ne tik teršia gėlus vandenis, bet tuo pat metu neatsakingai juo švaistomasi. Georgas Borgstromas teigia, kad mėsos pramonė teršia aplinką dešimt kartų daugiau, nei gyvenamieji rajonai ir tris kartus daugiau nei gamybos įmonės. Polis ir Anė Erlichai knygoje "Gyventojai, resursai ir aplinka” rašo, kad išauginti vienam kilogramui kviečių tereikia 60 litrų vandens, o vienam kilogramui mėsos gauti – net 1250-3000 litrų.
Kad ir kaip būtų siaubinga, bet tai darome mes, todėl pamatyti gali visi, jokių įspėjimų čia nebus...