Ketvirtadienis, 14.11.2019, 18:10
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Gruodis » 14 » Apribojimų prigimtis (Tomas Kenjonas)
08:33
Apribojimų prigimtis (Tomas Kenjonas)

Prieš kurį laiką, per vieną iš mano seminarų, prie manęs priėjo nusiminusi moteris.

Ji pietavo kartu su kitais seminaro dalyviais, ir pokalbio eigoje buvo paliestas pasitikėjimo klausimas. Ji prisipažino grupei, kas patiria sunkumų dėl pasitikėjimo kitais žmonėmis, ir jos nauji draugai čia pat jai ėmė siūlyti įvairius pagalbos būdus.

Vienas iš jų pasiūlė afirmaciją : „Aš visiškai pasitikiu Visata". Kitas – vizualizaciją, kurioje ji turi įsivaizduoti save gėlės žiedu, visiškai išsiskleidusiu pasauliui. Trečias pasiūlė už pusę kainos atlikti gydymo seansą. Visi už stalo sutiko, kad jei ji turės pakankamai pasitikėjimo, tai Visata jai atsilieps tokiu pat būdu.

Kitaip sakant, ji turi visais pasitikėti, ir tuomet  pasaulis jos atžvilgiu pagal nuopelnus jai atlieps. Ta moteris, būdama dar naujokė grupėje, pakilo nuo stalo labai sujaudinta. Ji susirado mane koridoriuje pertraukos tarp sesijų metu ir paklausė, ar gali ji kai kuo su manimi pasidalinti.

„Kaip jūs manote" – paklausė ji: „Ar aš galiu pasitikėti Visata?"

„Pasitikėti Visata ką darant?" – aš paklausiau.

Ji sumirksėjo ir pratęsė savo mintį: „Jie sako, kad aš turiu daugiau tikėti".

„Kuo tikėti?" – paklausiau aš.

„Visais".

„Nesąmonė" – atsakiau jai.

Ji vėl sumirksėjo, ir lengva šypsena šmėstelėjo jos veide.

„Pasakykite man" – paklausiau: „Kam jūsų gyvenime dabar jums sunku patikėti?"

„Mano draugui" – nesusimastydama ji atsakė.

„O ką jis padarė?"

„Na, jis sako, kad mane myli, bet jau du kartus mane apgavo, ir aš nežinau, ar galiu jam patikėti".

„Kaip tu jauteisi, kai supratai, kad jis tave apgaudinėja?" – paklausiau aš.

„Tai žeidžia, tai skaudu".

 „Aš manau, kad jūsų natūrali giluminė išmintis sako jums, jog būtina nubrėžti ribas, kad save apsaugoti."

„Bet ar tai dvasinga?" – rimtai susirūpinusi paklausė ji.

Kaip psichoterapeutas aš jau kurį laiką pastebiu, kad yra daug dalykų iš Naujojo Amžiaus judėjimo, kurie yra nefunkcionalūs. Turiu draugą – inžinierių, kuris tą vadina Naujojo Amžiaus nesąmonėm. Jos panašios į tuos mažus užkandžius, kuriuos duoda vakarėliuose. Jie kažkuriam laikui užpildo skrandį, bet neturi jokių kalorijų. Aš manau, kad viena iš tokių madingų nesąmonių dabar yra tvirtinimas, kad žmogus turi paleisti savo kontrolę ir būti visiškai atviru. Kaip psichoterapeutas aš laikau šią idėją potencialiai pavojinga, ir štai kodėl. Mūsų asmenybė turi daug lygių. Viename iš jų, transpersonaliniame, mes – tai dvasia, neapribota nei laiko, nei erdvės. Bet kitame – mes žinduoliai, tokie pat, kaip šunys, katės, banginiai, delfinai arba beždžionės. Šiame lygyje mes – biologinės būtybės. Ir mūsų psichologinė sveikata priklauso nuo balanso tarp transpersonalinių (esančių už laiko ribų) mūsų „Aš" aspektų ir mūsų asmenybės aspektų (apribotų laike). Biologiniame lygyje mūsų kūno išmintis aiškiai supranta apribojimų būtinybę. Kiekviena ląstelė turi sieneles, ribojančias ją nuo pasaulio. Bet kuri ląstelė, praradusi kontrolę, labai greitai žūsta. Ląstelės sienelės nustato ribas, leidžiančias vykti ir egzistuoti vidiniams ląstelės procesams. Jos taip pat sulaiko už ląstelės ribų tokius toksinius grobikus, kaip virusai, bakterijos ir kitus biocheminius demonus.

Kur čia prasmė? Tame, kad be sienų nėra gyvenimo.

Tačiau ląstelių sienelėse taip pat yra būtini langai į supantį pasaulį. Tai saugomi portalai, bet jeigu ląstelė jaučia, kad lankytojas atneš jai naudą, ji atveria molekulines duris. Jeigu lankytojas nuodingas – durys lieka uždarytos. Prie naudingų lankytojų priklauso deguonis ir maitinančios medžiagos. Be šių „gyvybės pasiuntinių" ląstelė galų gale numiršta. Mūsų gyvo kūno gyvenimo tąsa priklauso nuo balanso tarp apribojimų ir atvirumo.

Kitaip sakant, ląstelių lygyje mūsų biologija turi intuityvią išmintį atskirti, kas mums kenkia, o kas gerina gyvenimą. Biologinės sistemos apriboja tai, kas joms kenksminga, ir tuo pačiu atsiveria tam, kas gerina gyvenimą.

Psichologijos srityje teisingi tie patys principai. Vienos situacijos ir žmonės gerina mūsų gyvenimą, o kitos kenksmingos. Psichologinė užduotis mentalinės ir dvasinės sveikatos palaikymui yra įžvelgimas tų žmonių, kurie mums kenksmingi, ir tų, kurie palaikantys. Gaila, tuo metu, kai mūsų kūnas natūraliai sukuria sveikas ribas, mes turime mokytis, kokiu būdu sukurti mentalines ir emocines ribas tarp savęs ir supančio pasaulio. Daugelis iš mūsų, išaugusių nesėkmingose šeimose, niekada nesuformavo įgūdžių nustatyti gailestingumo ribas.

Ką aš turiu omenyje, kalbėdamas apie gailestingumo ribas? Tam, kad tą paaiškinčiau, aš manau, reikia aptarti sąvokas „vertinimas" ir „atpažinimas". Tai ne vienas ir tas pats. Ir tai nukreipia mus į tą klausimą, kuris nuskambėjo pradžioje: „Ar dvasinga nustatyti ribas?"

Paprastai sakant, „atpažinimas"- tai akivaizdžios situacijos tiesos nustatymas, tuo metu „vertinimas" – tai situacijos įvertinimas sąvokų „gerai" ir „blogai" atžvilgiu. Pavyzdžiui, sugrįžkime prie jaunos moters ir jos problemomis su draugu. Jo veiksmai ją žeidžia, arba, galima pasakyti, ji leidžia sau kentėti nuo jo veiksmų.

Tai, ką jis padarė jau du kartus, ir, galbūt, vėl padarys, yra atpažinimas. Tai logika, paprasta logika. Šis atpažinimas – akivaizdžios tiesos atskyrimas nuo nesąmonės. Čia nėra vertinimo, tik stebėjimas. Ji tiesiog stebi jo elgesį, ir nereikia būti mokslų daktaru, kad padarytume išvadą, kad jis gali padaryti ( ir tikėtina, kad padarys) tai ir vėl. Jeigu ji nori išvengti pakartotinės žaizdos, jei geriau nustatyti emocines ribas ir neprisirišti prie jo. Tai atpažinimas veiksme. 

Vertinimas nuo to skiriasi. Jeigu ji, pavyzdžiui, nuspręstų, kad jis „tingus ir nieko nevertas išsigimėlis", ji duotų įvertinimą. Atskyrimas savo prigimtimi neutralus. Jis neturi emocinės įkrovos. Tai tiesiog mentalinis realybės suvokimas. Čia nėra kaltinimų ar vertinimų, tik stebėjimas.

Gailestingumo ribų nustatymas pirmiausia reikalauja tokio atpažįstančio žvilgsnio į situaciją. Būtina aiškiai pamatyti situaciją, nebandant jos romantizuoti ir nebandant įsivaizduoti taip, kaip nėra. Jei situacija jums nesveika, jūs iš jos pasitraukiate.

Pasitraukimo iš situacijos metu jūs priešinatės pagundai ją ar žmogų vertinti sąvokomis „gerai" ar „blogai". Net jei jūs nesuprantate jo ar jos elgesio motyvų, ir net jei situacija skaudžiai jus užgauna, jūs duodate sau ir „įžeidėjui" dovaną – galimybę pamatyti, kokia yra ta aiški riba, iki to laiko, kol jis vėl nepasikėsins į jus.

Man patinka vienos pietietės senutės pasakymas mano draugui: „Jūsų teisės baigiasi ten, kur prasideda mano nosis". Koks puikus, tiesus ir pragmatiškas tvirtinimas.

Psichologinė užduotis, duodama kiekvienam iš mūsų, yra atpažinimas to, kas yra mums sveika, o kas ne.  Psichologinė branda reikalauja iš mūsų savarankiškų veiksmų savęs atskyrimui nuo to, kas atneša mums žalą. Kaip mes atskiriame save nuo to, kas mums žalinga, didele dalimi yra asmeninio stiliaus klausimas, negu kas nors kita. Kaip dainuojama vienoje iš Polo Saimono dainų „Penkiasdešimt būdų palikti mylimąjį", yra daugybė būdų atsiskirti nuo toksinės situacijos ar žmogaus.

Iš tų mūsų, kurie stengiasi veikti sąmoningiau ir, galbūt, dvasingiau, taip pat reikalaujamas ir gailestingumas. Bet gailestingumas nereiškia savęs pavertimu „kilimėliu" tiems, kurie po jį vaikščios. Gailestingumas greičiau reiškia sukūrimą savyje mentalinės ir emocinės erdvės, leidžiančios kitiems žmonėms pasilikti savimi, netgi jei jūs jų nesuprantate arba jie su jumis nesutinka. Tačiau gailestingumas nereiškia, kad mes leidžiame kitiems žmonės įsiveržti į savo emocinę erdvę. Tai jau pavaldumas, nuolankumas, kas visai nėra tas pats. Augant mūsų psichologinei ir dvasinei jėgai, mes galime aptikti, kad mums tapo nepatogu su tam tikrais žmonėmis arba tam tikrose situacijose. Tai, kas anksčiau mus maitino, arba bent jau atrodė neutralu, dabar suvokiama kaip toksiška. Kartais tai vyksta su šeimos nariais, sutuoktiniais arba draugais. Aš pastebiu, kad šis reiškinys daugeliui iš mūsų stiprėja. Galbūt tai susiję su laiko greitėjimu, kai, atrodo, daugiau dalykų įvyksta per mažesnį laiko tarpą. Galbūt, tai tiesiog kaina, kurią tenka mokėti už savo evoliuciją. Kai mes peržengiame vidinę ribą nuo instinktyvumo į sąmoningumą (pasakyčiau pusiau sąmoningumą, norėdamas pasakyti tiksliai), mes aptinkame, kad atribojame save nuo buvusių tarpusavio santykių. Tai gali sukelti didelių problemų, jeigu ne daugiau.  Tiems iš jūsų, kas susiduria su šia dilema, aš siūlau Baltojo Debesies Kelią. Baltojo Debesies Kelio esmė yra tokia, kad pažiūrėti į visus daiktus ir visas situacijas iš esmės kaip tarsi nerealias. Tai, kas dabar atrodo labai realu, po akimirkos tampa tik atmintimi. Akivaizdus daiktų patvarumas ir situacijos sunkumas – tai tik miražas, iliuzija. Budistai tą vadina „sansara". Ir mes pajuntame jos jėgą todėl, kad įsikūniję. Iš šio taško žiūrint, gyvenimo menas yra tame, kad gyventume ir džiaugtumės, nepakliūdami į iliuzijos pinkles.

Kai klientai įstringa tarpasmeniniuose konfliktuose, aš kartais siūlau jiems vaizduotėje persikelti šimtą metų į ateitį ir iš ten apžvelgti šią situaciją. Daugeliu atvejų kaltinimai išnyksta. Priešiškumas užleidžia vietą praeinamumo suvokimui. Kodėl, klausia išmintis, mes turime grimzti į tai, kas taip nereikšminga plačiau pažiūrėjus? Sansaros karalystėje nieko nėra pastovaus. Viskas praeina, kaip balti debesys. Suvokę šią tiesą, mes suprantame, kad mes visi, taip sakant, viename laive. Sansaros laive, arba iliuzijos.

Gali atrodyti, kad šiuo momentu kažkas „paėmė viršų", bet tai teisinga tik vienu požiūriu. Mes visi kenčiame, tiek nugalėtojai, tiek nugalėtieji, nes mes visi uždaryti laike ir erdvėje. Taip pat mes laisvi ir atviri, nes kažkokia mūsų dalis yra neribota tyra sąmonė ir spindinti šviesa. Mes galime betarpiškai patirti šią tyrą sąmonę ir spindinčią šviesą, bet ji, kaip bebūtų, čia yra kaip tyras dangus, užtrauktas debesimis. Mūsų užtemimo debesys, mintys, jausmai ir elgesio modeliai, kurie mus laiko sansaros apribojimų netiesoje, ateina ir nueina kaip debesys. Bet tyras dangus visada ten.

Dvasine užduotimi tiems iš mūsų, kurie nori gyventi dideliame gailestingume, nepriklausomai nuo kilmės ir tradicijos, kuria mes sekame, yra patekti į tą mūsų pačių lygį. Į švaraus proto ir neribotos šviesos vietą. Nes tokio patekimo dovana yra betarpiškas žinojimas visa ko sąlyginumo. Mes galime leisti sau su gailestingumu žiūrėti į save ir kitus, nes suprantame, kad dalykai ne tokie, kaip atrodo. Gailestingumo ribų nustatymo aktas eina iš mūsų švytinčios neribotos prigimties. 

Nors tam tikra situacija ir žmogus gali mus „sužeisti", iš transpersonalinio požiūrio taško visa tai panašu į debesis, gyvus ir realius tuo momentu ir išnykstančius sekančiu. Ši platuma suteikia mums galimybę leisti kitiems būti tokiais, kaip jie yra, be vertinimų, barnių ir keršto paieškų.

Sugrįžtant prie anksčiau minimos moters, jos gailestingumo ribų nustatymui reikia jai pasakyti jam tris dalykus: pirma, kad remiantis jo elgesiu praeityje, ji priėjo išvados, kad negali juo pasitikėti; antra, kad ji jį palieka, ir, trečia, kad ji nelaiko ant jo pykčio. Ji toliau eina savo keliu, o jis – savo.

Iš visko, kas pasakyta aukščiau, dar neseka, kad mums nekyla noras vertinti, kaltinti ar smerkti, ypač kai kiti sukelia mums skausmą. Bet dvasinė disciplina, reikalaujanti iš mūsų nepataikauti tokioms mintims, jausmams ir fantazijoms, yra labai galinga nijama ((sanskritas) Apribojimas. Susilaikymas. Taisyklės. Savęs tobulinimo praktika). Nijama, kaip bandymas nepakenkti nei sau, nei kitiems, sustiprina tiek dvasią, tiek ir asmeninę valią. Be tarpasmeninės įtampos sumažinimo, gailestingumo ribų nustatymas pateikia mums realų mūsų pačių psichologijos vaizdą. 

Aš čia turiu omenyje, kad kai kuriems iš mūsų gali būti tikra problema leisti kažkam, vienaip ar kitaip atnešusiems mums žalą, „nutrūkti nuo kabliuko" . Bet tas, kam reikia leisti „nutrūkti nuo kabliuko" – tai mes patys, nes keršto troškimas ar keršijimas kitam – tai emociniai ir dvasiniai nuodai.

Tokiu būdu, anksčiau minėtai moteriai aš pasakyčiau šitaip. Ribų nustatymas tarp savęs ir kažko kito gali būti dvasingumo aktas. Būdas, kuriuo tai realizuojama, daro šį aktą „dvasingu" arba ne. Jeigu „dvasinis gyvenimas" – tai bandymas gyventi suvokiant gyvenimo šventumą, tai gailestingumo ribų nustatymas – tai iš esmės įdvasintas aktas. Atitinkamų ribų nustatymas būtinas bet kokiai biologinei gyvybei. Tai netgi būtina mentalinės ir emocinės sveikatos sąlyga, ir, drįstu tvirtinti, kad „dvasinio gyvenimo" taip pat.

Pasakyti „ne" sau arba kitam kartais gali būti pačiu didvyriškiausiu veiksmu, kurį tik galima įsivaizduoti. Ir kartais „ne" kažkam gali būti pačia didžiausia meilės (t.y. rūpesčio) išraiška, negu „taip".

Yra dar vienas punktas dėl ribų nustatymo – nepriklausomybė. Suradimas savo tiesos ir veiksmų, nepriklausomai nuo to, kaip gali reaguoti kiti – tai asmeninio suvereniteto požymis. Toks veiksmas reikalauja sugebėjimo sukurti ir išlaikyti ribas. Ryšium su tuo aš prisimenu vieną istoriją.

Vieną nuostabią dieną nemirtingasis jogas Babadži meditavo miške Himalajuose rate su savo mokiniais. Ten juos aptiko kažkoks žmogus, ir pažinęs didįjį jogą, paprašė priimti į mokinius.

Babadži atsakė jam ir paprašė jį pasišalinti. Vietoj to šis žmogus sekė paskui grupę, kur tik ji ėjo. Galų gale, Babadži metė į jį akmenį ir įsakė jam išsinešdinti. Žmogus, praradęs protą, pasakė Babadži, kad jeigu jis, didysis jogas, nepriims jo į mokinius, jis šoks nuo artimiausios uolos. Babadži ramiai jam atsakė, kad jam vis tiek, ką žmogus padarys. Po šių žodžių žmogus šoko nuo uolos ir užsimušė negyvai.

Babadži nusileido nuo kalno ir atgaivino žmogų. Išnykus didžiulei neigiamai karmai, žmogus gavo galimybę tapti mokiniu.

Guru, kaip žinoma, ūmūs. Jie vadovaujasi impulsais, kuriuos mums net sunku įsivaizduoti. Bet kokiu atveju – tai istorija apie dvasines ribas. Tikiuosi, niekam iš mūsų kelionėje į dvasines vertybes neteks šokti nuo skardžio, bet mums visiems, be abejonės, bus būtina kartas nuo karto nustatyti ribas.

Tegul kiekvienas iš mūsų suranda patį gailestingiausią būdą ribų nustatymui. Ir tegul kiekvienas iš mūsų suranda stiprybės pasakyti „taip", kai jis turi omenyje „taip", ir „ne", kai jis turi omenyje „ne".

Išvertė: Eugenija

Peržiūrų: 1721 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 2
1 lak   (15.12.2011 11:07)
Baltojo Debesies Kelio esmė yra tokia, kad pažiūrėti į visus daiktus ir visas situacijas iš esmės kaip tarsi nerealias.,- nuostabiai pasakyta
Virgi gal tu randiesi Santariskiu klinikose atsakyk

2 virgis   (15.12.2011 12:22)
Dabar randuosi Abromiškių reabilitacijos centre

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gruodis 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0