Niekada nenorėjau liesti politikos ir kokių nors svarstymų ta tema, tačiau, kai kas dieną per prievartą vis intensyviau brukamas melas, daugiau negaliu ir nenoriu tylėti, nes stručių mūsų šalyje ir taip yra pakankamai...

Kad būtų aiškiau tiems, kurie pirmą kart užklydo į šį puslapį, gal derėtų pradėti tą nelinksmą šiandienos situaciją, prisiminus pranašiškas ištraukas iš A. Novih knygos “Sensėjus”, beje parašytos prieš pora dešimtmečių:

“...Tai štai, Archontų pasiruošimą naujam globaliam karui, galima bus lengvai atsekti pagal vykstančius įvykius. Aš jau jums daug pasakojau kaip veikia Archontai ir dar kartą priminsiu. Praktiškai jų metodai niekada nesikeičia ir ne kartą jau buvo išryškėję žmonijos istorijoje. Visa tai bus atliekama pagal seną detalų planą.

Pirmiausia, ką jie pasistengs padaryti, tai maksimaliai susilpninti savo rimtą varžovą, kuris iš tikro gali jiems pamaišyti. O tam jie imsis arba provokacinės destrukcinės veiklos, valstybės konkurentės (Rusija) viduje, per savo žmones, o jei tai pas juos silpnai gausis, pabandys apsupti tą valstybę šalimis esančiomis jų kontrolėje (Virgio trigrašis: Lietuva, Lenkija, Latvija, Estija, Gruzija, Ukraina). Žinoma, pagal būtinybę, suorganizuojant tose šalyse valstybinius perversmus, ar revoliucijas, kad atvesti jose į valdžią savo marionetines vyriausybes.

Anta, ką jie padarys, tai dirbtinai sukurs “pasaulinę krizę”, juk didžioji pasaulinio kapitalo dalis jų rankose. Galima atsiminti ir prieš tai buvusias situacijas, sukurtą pasaulinę krizę ir po jos sekusį Antrąjį pasaulinį karą...

Ir trečia, svarbiausia, jie ruošiasi finanasuoti ir sukurti niekam nereikalingus karus, su trečio pasaulio šalimis, bet būtinai dalyvaujant JAV, kaip “pasauliniam policininkui”, dėl “demokratijos visame pasaulyje”... Jie tikisi to, kad sekančiose kartose po karo,nesvarbu kokio, kad ir branduolinio, bus kultivuojama išskirtinai tik vergiška psichologija, Gyvuliško prado pagrindu...Karus kursto nedidelė žmonių grupelė, o likusi jų vergiška jėga – tik eilinės šeškės, kurios gyvena minutinėmis išmaldomis nuo Archontų ir tenkina savo puikybės maniją, įsivaizduodami esantys valdžioje ir net nesuprasdami, kad jie Archontų žaidime tik paprasčiausia patrankų mėsa. Tos šeškės tikisi “laimingos savo ateities”, todėl uoliai vykdo visus savo Šeimininkų įsakymus, kurie veda pasaulį prie Trečio pasaulinio karo, net nesuprasdami, kad ir jie, jų vaikai taip pat nukentės nuo to karo, kad jų gyvenimas nutrūks kaip kino juosta, branduolinio “grybo” kadre.”

Na o toliau, viso to patvirtinimui, pateiksiu keletas JAV veikėjų kalbų ištrauka. Pradėkime nuo Aleno Daleso direktyvos, paskelbtos JAV Kongrese 1945 metais: “Baigėsi antras pasaulinis karas ir dabar mes viską mesime, visą savo auksą, visą materialią pagalbą tam, kad apdurninti Rusijos žmones. Kad pasėti ten chaosą, mes nepastebimai pakeisime jų vertybes į netikras ir priversime juos tuo patikėti...Epizodas po epizodo, bus žaidžiamas žaidimas - pačios napaklusniausios tautos žemėje, grandiozinės žūties tragedija, galutinį jos sąmoningumo užgesimą.

Literatūra, menas, kinas – viskas vaizduos tik pačius žemiausius žmogiškus jausmus. Mes kaip įmanoma visa tai palaikysime....užtvindysime šalį seksu, sadizmu, prievarta, išdavystėmis – vienu žodžiu,  visu tuo brudu.

Chaosas valstybės valdyme, chamiškumas, girtuokliavimas, įžulumas, narkotikai ir gyvuliška baimė; nesantaiką tarp tautų ir pirmiausia nesantaiką ir neapykantą rusų tautai – visa tai mes sumaniai ir nepastebimai pastoviai kultivuosime.

Ir tik nedaugelis žmonių sugebės susigaudyti kas vyksta. Bet tokius žmones mes pastatysime į beviltiškas situacijas, paversime juos pajuokos objektais, surasime būdų juos apdergti ir paversti visuomenės atmatomis.

Ir tokiu būdu, karta po kartos mes įsiūbuosime juos...mes mušimės dėl žmonių, nuo jų vaikystės, jų jaunimas degraduos...”

Dabar dar vieno politinio veikėjo kalba. Ir tokių kalbų pasaulyje sakoma vos ne kas dieną, ji tik išsiskiria tuo, kad tapo atskleista ir vieša. Taigi, pateiksiu ištraukas iš Rabino Emanuelio Rabinovičiaus kalbos 1987 metais: “...Mes turime pridėti maksimaliai pastangų, kad iššaukti Trečią pasaulinį karą per 5 metus (ir tokiais bandymais buvo karo kurstymas Korėjoje, Vietname)

Tikslas, kurio mes siekiame, jau daugiau nei trys su puse tūkstančio metų, pagaliau jau pasiekiamumo ribose. Kadangi tikslas jau arti, mes turime sustiprinti savo siekius ir atsargumą dešimtį kartų. Aš jums galiu pasakyti, kad nepraeis ir 10 metų, kai mūsų rasė užims jai tinkamą vietą pasaulyje, kai kiekvienas žydas taps karaliumi, o kiekviena ne žydas – vergu....Programa pasieks savo tikslą, tai yra – Trečią pasaulinį karą, kuris savo sunaikinimu, griovimu aplenks visus prieš tai buvusius karus kartu sudėjus. Izraelis žinoma laikysi neutraliteto....” Ir taip toliau, nenoriu net cituoti tokio mėšlo, kas ten prirašyta.

Taigi, dar vieno veikėjo kalba. JAV prezidento B. Klintono kalbos ištraukos 1995 metais, iš slapto pasitarimo: “Mes išeikvojome daugelį milijardų dolerių  kad pašalinti stipriausias valstybes ir dabar arti to, kad viskas atsipirktų. Išjudinę SSSR ideologijos pagrindus, mes be karo sugebėjome pašalinti savo konkurentą...”

Buvęs JAV sekretorius, patarėjas nacionaliniais klausymais, tarptautinių santykių ekspertas, Nobelio (būtų tiksliau Šnobelio) Taikos premijos laureatas, misteris Kisindžeris, visada buvo ryškia figūra politiniame olimpe. Ir dabar, ne per seniausiai, nežiūrint į solidų amžių (90 metų) jis puikavosi 100 pasaulio vedančiųjų intelektualų sąrašo priekyje.

Iš štai neseniai jis, su amerikiečių laikraščio “The Daily Squib” žurnalistu, pasidalino savo pasaulinės šiandieninės situacijos matymu, tame tarpe ir apie politiką Artimuosiuose Rytuose. Pokalbis susiklostė ant tiek atviras, kad politiko padėjėjai skubiai jį nutraukė, o žurnalistą paprašė palikti patalpas.

Pateiksiu to pokalbio vertimą:

“JAV pastoviai silpnino ir silpnins Rusiją ir Kiniją. O paskutiniu vinimi, jų grabo dangtyje, taps Iranas, kuris žinoma yra pagrindinis Izraelio tikslas. Mes iki šiol leidome Kinijai auginti savo karinę galią, o Rusijai atsistatyti nuo “sovietizmo”. Bet visa tai darėme tik tam, kad duoti jiems apgaulingą jų pačių jėgos jausmą, juk tai juos greičiau ir sužlugdys. Mes, tai yra JAV, kaip taiklus išmintingas šaulys, kuris erzina silpną priešą paimti ginklą. Ir kai tasai sieks to ginklo – pif-paf ir viskas.

Artėjantis ir kurstomas karas bus ant tiek žiaurus, kad laimėti jį tegali tik supervalstybė. O tai mes ir esame, vaikinukai.

Būtent todėl ES ir skuba taip greita suformuoti savo supervalstybę – jie žino, kas artėja ir kad išgyventi, Europai reikia tapti vieningai ir susikoncentravusiai. Tas greitumas, su kuriuo jie visa tai daro, man sako apie tai, kad jie puikiai informuoti apie artėjančią priešpriešą.

O Dieve, kaip aš svajojau apie tokį saldų momentą. Ir dar. Nežiūrint į tai, kad elitas bus savo saugiame rojuje ir specialiose slėptuvėse, jiems taip pat nepamaišytų būti atsargesniais – jų slėptuvės irgi gali būti pažeistos.

Mes pasakėm savo kariškiams, kad Artimuosiuose Rytuose mums reikia užkariauti 7 šalis, kad gauti jų resursus, išteklius. Darbas beveik yra įvykdytas.

Visi žino, ką aš galvoju apie karininkus, bet turiu pripažinti, kad jie jau labai uoliai ėmėsi vykdyti įsakymo. Liko tik paskutinis laiptelis, o būtent Iranas, kuris pilnai pakeis balansą. Kiek dar Rusija ir Kinija stovės nuošalyje, žiūrint kaip JAV viską “valo”? Mes išplatinsime ir galingos rusiškos meškos įvaizdį, kinietišką kūjį ir pjautuvą, o štai tada į tą reikalą turės įsijungti Izraelis. Jam reikės kovoti visa savo galia, kad sunaikinti kaip galima daugiau arabų. Ir jei viskas eis gerai, tai pusę Artimųjų Rytų taps Izraeliu.

Per paskutinį dešimtmetį, mes gerai įtreniravome savo jaunimą kompiuteriniais žaidimais. Įdomu buvo išvysti naują žaidimą Call of Duty Modern Fare 3 .(pareigos šauksmas: šiuolaikinis karas – 3). Juk jis pilnai atspindi tai, kas įvyks artimiausioje ateityje – tai pranašavimo programavimas. Mūsų jaunimas pačioje JAV ir vakaruose bendrai – pasiruošęs, todėl, kad jie jau užprogramuoti būti gerais kareiviais ir patrankų mėsa. O kada jiems įsakys išeiti į gatves ir muštis su tais išprotėjusiais kiniečiais ir rusais, jie paklus įsakymui.

Iš pelenų mes pastatysime naują visuomenę, liks tik viena supervalstybė, laimės pasaulinė vyriausybė. Neužmirškite, kad pas JAV geriausi ginklai, pas mus yra tokių daikčiukų, kurių pas kitus niekada nebuvo ir nėra. Ir mes visa tai pademonstruosime, kai ateis laikas”.

Ant tokios “optimistinės” natos interviu buvo netikėtai nutrauktas ir Kisindžerio padėjėjas suskubo išlydėti žurnalistą už durų...nes senelis pradėjo per daug putotis, kas nebuvo užplanuota.

Rusijos prezidento V. Putino patarėjas Sergėjus Glazjevas neseniai publikuotame straipsnyje „Trečiasis pasaulinis karas neišvengiamas?“ akcentuoja globalias problemas: „Trečiojo pasaulinio karo pavojus liks tol, kol JAV neatsisakys savo pretenzijų dominuoti pasaulyje. Kartu su lokaliniu karu Ukrainoje, kuris gali tapti sudedamąja chaotiško pasaulinio karo dalimi, JAV toliau remia ginkluotus konfliktus Sirijoje ir Irake, destabilizuoja padėtį Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, ruošia talibų ir islamo kovotojų įsiveržimą į Vidurinę Aziją, projektuoja „spalvotąsias revoliucijas“ Rusijoje ir kitose eurazietiškos integracijos šalyse, o taip pat organizuoja valstybinius perversmus Lotynų Amerikos šalyse, kurios ištrūko iš Vašingtono kontrolės. Į pasaulinį karą Jungtines Valstijas stumia objektyvūs globalinės ekonominės ir politinės dinamikos dėsniai. Jų supratimas leidžia prognozuoti karines-politines perspektyvas artimiausiam dešimtmečiui. Ekonominės ir politinės dinamikos analizė rodo, kad labiausiai tikėtinas stambių regioninių karų, kuriuose dalyvaus JAV ir jų satelitai prieš Rusiją, laikotarpis bus 2015-2018 m.( Virgio trigrašis: Iš knygos “Sensėjus” žinome, kad Archontų planuose trys datos: 2012, 2017 ir 2025 metai karui suorganizuoti)

Žinoma, kad Ukrainą apėmusi socialinė-ekonominė katastrofa ir chaosas šioje teritorijoje neatitinka Rusijos interesų, kuriai Ukraina buvo ir lieka neatsiejama rusiškojo pasaulio dalis, susijusi su Rusijos Federacija technologiškai, ekonomiškai ir dvasiškai. Katastrofiškos įvykių eigos galima buvo išvengti, jei V. Janukovičius nebūtų leidęsis vedžiojamas amerikiečių ir europiečių emisarų, būtų apgynęs valstybę nuo nacistinio maišto ir neleidęs valstybės perversmo. Tačiau JAV tai būtų buvę tolygu pralaimėjimui ilgoje antirusiškoje kampanijoje, kurią jos vykdė Ukrainoje per visą potarybinį laikotarpį. Todėl buvo padaryta viskas, kas įmanoma ir neįmanoma, panaudojant gigantiškus politinius, informacinius ir finansinius resursus, kad Kijeve būtų įvykdytas valstybės perversmas ir valdžia perduota proamerikietiškai įtakos agentūrai. Taip, ši avantiūra JAV gali kainuoti ideologinę ir politinę lyderystę, jei Rusija sugebės apginti save ir pasaulį nuo amerikietiškos politikos, galinčios sukelti chaotišką pasaulinį karą. Tačiau panašu, kad amerikiečiai, vaikydamiesi maksimalaus geostrateginio „pelno“, nustojo atsižvelgti į riziką“, – teigia S.Glazjevas.

Nepriklausomybės signataras R. Paulauskas: “Pradėsiu nuo to, kad Ukraina, kaip valstybė, pirmą kartą istorijoje atsirado, kaip Rusijos revoliucijos ir imperijų griūties išdava. Ją pradėjo kurti V.Leninas su L.Trockiu.

Jeigu kalbėt apie Ukrainą, kaip šiandienos valstybę, tai jos pirma sostinė buvo Charkove. Dėl tam tikrų politinių ir tautinių niuansų prie anuometinės Ukrainos su sostine Charkovu, buvo prijungtos nieko bendro su to meto Ukraina neturėjusios rusiškų teritorijų dalys. 1939 metais, J. Stalinas prijungė Vakarų Ukrainą. 1940 metais prijungiamos iš Rumunijos atimtos Bukovina ir Besarabija. 1945 metais iš Čekoslovakijos atimama ir prijungiama prie Ukrainos Užkarpatė. Ir visą šį reikalą vainikuoja 1954 metais N. Chruščiovas, prijungdamas prie Ukrainos apkritai nieko bendro su ja neturintį Krymą, kuris tuo metu buvo išimtinai rusiškas, su kažkiek esančiu ir iki šių dienų išlikusiu  totorišku elementu.

Tai štai – ši valstybė yra visiškas naujadaras, dirbtinai sukurtas ir kas įdomu – sukurtas, kaip tik tų, prieš kuriuos didelė ukrainiečių dalis šiandien ir kovoja. Nors jei ne jie (rusai) – tai Ukrainos šiandien arba visai nebūtų, arba ji būtų visiškai kitokia nei mes ją pažįstame. Kaip geografiškai – taip ir politiškai.

Kaip šitokio dirbtinio formavimo pasekmė, Ukrainoje dabar gyvena mažų mažiausiai dvi tautos, nors iš tikrųjų daugiau, jei imti mažesnėmis dalimis, pavyzdžiui toje pačioje Užkarpatėje žmonės save laiko rusinais – jie taip save ir vadina.

Ir jie nori nepriklausomybės nuo Ukrainos. Prieš keletą metų rusinai paskelbė nepriklausomybės deklaraciją žiūrėdami į Lietuvos patirtį – vos ne tais pačiais žodžiais buvo nurašytos Sąjūdžio deklaracijos, bet niekas į tai nesureagavo ir tie rusinai taip ir liko, kaip buvę. Bet jie laukia savo valandos. Bukovinoje ir Besarabijoje savi laukiantys.

Jeigu pažiūrėti į bet kuriuos Ukrainos rinkimus – tai yra dvi spalvos. Vienoje viena spalva, kitoje visiškai kita. Kitaip tariant viena Ukrainos dalis balsuoja vienaip – kita visiškai kitaip. Ir praėjus šiems 20 metų absoliučiai niekas nepasikeitė.

Nežiūrint į tai, kad ukrainizacijos procesas – jis prasidėjo iš karto 1991 metais, ypatingai po to, kai po „Oranžinės revoliucijos“ prezidentu buvo išrinktas V. Juščenka – pasiekė tiesiog kurioziškus mastus, kai pavyzdžiui prasminės pavardės buvo verčiamos į ukrainiečių kalbą pagal prasmę. Žmonės atėję balsuoti nerasdavo balsavimo sąrašuose savo pavardžių, mat jos būdavo paprasčiausiai išverčiamos iš kalbos į kalbą, kaip tekstas.

-Aš (R. Paulauskas) stebėjau rinkimus ir mačiau, kaip žmogus sako – „manęs nėra sąrašuose“ – o jam atsako – tai mes jūsų pavardę išvertėme – štai čia žiūrėkite. Visi filmai Ukrainoje titruojami ukrainietiškai, pradedant „Na palauk“ filmukais. Kavinėse draudžiama rusiška muzika ir tam tikrą rezultatą mes šiandien matome.

Man tenka bendrauti su žmonėmis artimais V. Juščenkai, kurie ir kuria šį projektą. Jie iš esmės elgiasi teisingai. Norint sukurti naciją iš to neaiškaus masyvo – tokie būdai yra teisingi. Nors žvelgiant iš šalies tai gali atrodyti ir juokingai, tačiau praėjus 20 metų rezultatas jau yra ir jis matomas. Naujoji karta išaugusi naujų vadovėlių šviesoje…. – jūs paskaitytumėte jų istoriją! (juokiasi) Bet tai tik dar kartą įrodo, kad istorija tėra tik politikos tarnaitė. Nėra istorijos, kaip mokslo – yra tik visada reikalinga kryptimi stumiamas dalykas (ideologinė priemonė).

Todėl nereikėtų stebėtis dėl to, kad Ukraina šiandien taip blaškosi. Jos žmonių mentalitetai yra visiškai skirtingi, visiškai skirtingi savivokos šaltiniai. Didelei žmonių daliai savivoka kyla iš rusų kultūros, iš suvokimo, kad tai yra bendra rusų erdvė – juk tai buvo Kijevo Rusia. O pati Ukrainos sąvoka kilo tik 16 a. ir apibrėžė vien teritoriją.

Čia yra dar vienas įdomus dalykas – pati ukrainietiška savimonė kilo Užkarpatėje. Ten gyvenę jau minėti rusinai ir buvę Austro-Vengrijos sudėtyje, buvo austrų skatinami dėl tos savimonės, nes pastarieji taip norėjo juos atplėšt ir nuo lenkų, ir nuo rusų, kurie buvo už sienos. Austro-Vengrijos valstybės šeimininkai nenorėjo turėti penktosios kolonos savo pašonėje ir jie skatino atskirą naciją.

Tai kelia panašias asociacijas su 17, 18, 19 šimtmečių Mažąja Lietuva, žemaičiais ir Lietuva. Panašu. Mūsų literatūra atėjo ne iš Lietuvos, ne iš Vilniaus, o iš Mažosios Lietuvos, kuri buvo Vokietijos Prūsijos imperijos sudėtyje.

Ukrainos savimonė didžiąja dalimi irgi kilo užsienyje – Austro-Vengrijos imperijoje.

Tad grįžtant prie šiandienių Ukrainos problemų ir jų sprendimo būtų – paprasčiausiai šį klausimą būtų spręsti referendumu.Bet, kadangi suinteresuotų jėgų pasiskirstymas yra apylygis – niekas nežino kuo tai gali baigtis ir nenori rizikuoti viskuo. Referendumo klausimas nuolat kabo ore, nuolat aptariamas Ukrainoje, tačiau niekas nieko nedaro.

Asocijuotos narystės sutartis nėra joks stojimas į jokią €uropos Sąjungą. Ko negali suprasti dalis Ukrainos visuomenės. (arba yra sąmoningai klaidinami, kad nesuprastų)

Kai jie stovi Maidane su plakatais ir šaukia, kad „mes už europietiškus atlyginimus“ – jie nesuvokia, kad niekas jiems tų atlyginimų nesiūlys, nes jie niekur nestoja. Priešingai. Toje sutartyje yra specialiai įrašyta, kad tai nesuteikia jokių privilegijų Ukrainai vėliau vedant derybas dėl stojimo. Ukrainiečiai norėjo, kad būtų buvusi išrašyta tokia sąlyga, tačiau ES su tuo nesutiko. Ta asocijuotos narystės sutartis apskritai buvo slepiama ir jos turinio niekas nežinojo (panašiai, kaip Lietuvoje stojant į ES to sutarties niekas neskaitė). Ji tik neseniai pasirodė internete.

Ir štai kas matosi skaitant tą sutartį: ukrainiečiai turi visiškai pakeisti savo įstatyminę bazę, pakeisti teisinius valdžios pagrindus, valdžios formavimo principus, ir visa tai suprantama turi būti perdaroma pagal Briuselio reikalavimus.

Po to įsivesti techninį reglamentą, atitinkantį Vakarų standartus, o tai reiškia visiškai nutraukti ryšius su Rusija, ir plius papildomai tai juk milžiniškos išlaidos. Skaičiuojama, kad tam reikėtų 150-160 milijardų €urų. Kai vyriausybė – M. Azarovas paprašė ES finansinės pagalbos įgyvendinant šiuos dalykus – jam pasiūlė 1 milijardą per 7-rius metus.

Skaitant tolesnius reikalavimus Ukraina turi nuimti visus muitus. O šiuo metu tarp Rusijos ir Ukrainos yra bemuitis prekybos režimas. Ir šiuo atveju Rusija Ukrainai pasakė, kad, jeigu pas jus(Ukrainoje), o iš jūsų ir pas mus(į Rusiją), iš Europos plūstelės prekės – mes to negalėsime toleruoti ir būsime priversti jūsų prekėms uždėti muitus”

Briuselyje gyvenančio disidento, prof. Liutauro Kazakevičiaus kai kurios mintys:

“...Amerikonams prireikė išgąsdinti pusę Europos neva vėl kažkas mus puls, o tada tie, kurie labiausiai išsigąs, pirks ginklus iš Amerikos, bus suinteresuoti skirti papildomas lėšas NATO finansavimui.

Lenkija ir Lietuva įsivėlė į geopolitinę krizę Ukrainoje, kur Amerika turi savų interesų.  JAV prezidentas visada atstovavo ir atstovauja Amerikos valdančiųjų sluoksnių interesus, ir visai nesvarbu, koks ten prezidentas bebūtų. Tenka pripažinti, jog amerikiečių politologai moka pateikti pasauliui, neva JAV prezidentas atstovauja valstybę ir tautą. Žmonės Amerikoje, išskyrus Niujorką, Los Andželes ir galbūt Čikagą, nėra labai išsilavinę, nei itin protingi, tad nesunku jais manipuliuoti. Daugelis amerikiečių gerai net nežino, kur gi yra ta Ukraina, o vis tiek pritaria prezidento Obamos vykdomai politikai ir mano, kad reikia palaikyti ukrainiečius jų kovoje už laisvę ir nepriklausomybę nuo Rusijos.

O Amerikos paprastų žmonių požiūris į krizę Ukrainoje sutampa su daugumos europiečių pozicija, kuri ženkliai skiriasi nuo žurnalistų pozicijos, pateikiamos pirmuose laikraščių puslapiuose. Nepriklausomų politikos apžvalgininkų bei ekspertų argumentuota nuomonė, kad nereikėjo Ukrainoje skatinti valstybinio perversmo – Maidano „revoliucijos“, blokuojama, nepateikiama pirmose skiltyse, geriausiu atveju – laikraščių 4-5 puslapiuose

Maidano „revoliucija“, kurią inspiravo ir finansavo Amerika, tikrai netinkamas būdas demokratijai pasiekti. Juk visa tai sukėlė toje šalyje dar didesnę įtampą, pasėjo sumaištį, chaosą, iššaukė karinius veiksmus, kurių metu žūsta tūkstančiai žmonių. Deja, Amerikos sukeltą geopolitinę krizę Ukrainoje, amerikonų vykdomą reakcingą politiką entuziastingai palaikė ir tebepalaiko Europos Sąjungos šalys, o Lenkija ir Lietuva šiame kruviname konflikte – bene didžiausi JAV draugai Europoje!.. Jei kiltų Trečiasis pasaulinis karas, tai amerikonams lietuviai nedaug terūpėtų!..

JAV globalistams reikia naujų teritorijų, jiems reikalingas Sibiras. Ekspansyvią politiką vykdančiai Amerikai reikalingi Sibiro gamtiniai resursai, kitaip sakant, Sibiro gelmėse esanti Mendelejevo lentelė.

Tik prisiminkime, pavyzdžiui, JAV prezidento Obamos kalbą Vestpointo karo akademijos absolventams, pasakyta š. m. gegužės mėnesį, kurioje atspindinti Amerikos požiūris į pasaulio hegemoniją. Tada Obama, kreipdamasis į karius, pareiškė: „Štai mano galutinis žodis: Amerika privalo visada būti lyderė pasaulyje. Jeigu to nedarysime mes, niekas to nepadarys. Kariuomenė yra ir visuomet bus šios lyderystės stuburas“.

Obama mano, jog Amerika, kaip galingiausia valstybė, turi teisę primesti savo valią visam pasauliui. Bet tokia „lyderystė“ dar labiau didina konfrontaciją, kelia įtampą, kursto karinius veiksmus visame pasaulyje. Man iš tikrųjų labai gaila, kad tokiam ambicingam JAV politiniam kursui pritaria Europos šalys. Kam nuo to geriau, jei grįžtama į Šaltojo karo laikus, jei skatinamos ginklavimosi varžybos?

Ukrainos himne labai daug kalbama apie priešus, nors ukrainiečiai – nėra pilnai susiformavusi nacija, jie dar neturi tikro valstybingumo. Ukraina, siekianti narystės Europos Sąjungoje ir NATO, visai nauja valstybė. Gerai, kad šalis siekia valstybingumo, tačiau pirmiausia reikia turėti savigarbos, solidumo, o ypač tolerancijos ir vidinio kuklumo, kurio ukrainiečiai, gyvenantys dešiniajame Dniepro krante, neturi. Manau, ukrainiečiai, gyvenantys kairiajame Dniepro krante, turi pakankamai tolerancijos ir vidinio kuklumo. Gindami savo teises jie išlieka kuklūs, atviri dialogui ir yra pasirengę taikioms deryboms su savo politiniais oponentais Kijeve.

Konservatorių kurstoma psichozė „rusai puola“, aklai pataikaujant JAV globalistų ekspansyviai politikai, padėjo laimėti Prezidento rinkimus D.Grybauskaitei. Ar ne absurdiška, kad nuolat postringaujantys apie „agresyvią Rusijos politiką“ bei sankcijas, tampa pačiais didžiausiais karo kurstytojais?

Labai gaila, kad siekiant politinių tikslų nesibodima bauginti visuomenę „puolančiais rusais“, „fašistu“ V.Putinu ir panašiais dalykais. Apgailėtina, kai tokia propaganda tampa rinkiminės kampanijos dalimi…

daug kas tada kalbėjo, kad prezidentas Viktoras Janukovičius – banditas, bet ne kažin ką geresnė ir buvusi premjerė J.Tymošenko!..”

Nepriklausomybės signataras profesorius R. Paulauskas apie tai: “Tikroji J. Tymošenko pavardė yra Grigian – ji yra armėno ir rusės mišinys. Su Ukraina neturi nieko bendro. Ji buvo juodaplaukė moteris, vėliau nusidažiusi ir susisukusi jai būdingą ir šiandien visiems pažįstamą kasą.

1990 metų pabaigoje buvo vadinama „dujų princese“, nes ji turėjo monopolį prekybai rusų dujomis su Ukraina. Per labai trumpą laiką ji tapo turtingiausiu Ukrainos žmogumi ir prie to nemažai prisidėjo anuometinis Ukrainos premjeras P. Lazarenko. Šis buvęs premjeras šiuo metu sėdi JAV kalėjime. Reikėtų prisiminti, kad dėl tų pačių reikalų buvo pasodinta ir J. Tymošenko. Prabuvo areštuota keliasdešimt dienų ir po to ją ištraukė.

Ir štai tada ji metėsi į tą „Oranžinę revoliuciją“, nes suvokė, kad tai geriausia apsigynimo priemonė – tapti politike tokio rango, kuriuos sodinti jau sudėtinga. Jos interesas buvo visiškai aiškus.”

“Visiems gerai žinoma, kad ir naujasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenko – šokolado magnatas, buvęs ministru prie V.Janukovičiaus, priklauso tam pačiam oligarchų klanui. Kas pasikeitė po Maidano „revoliucijos“? Vienus oligarchus, buvusius valdžioje, pakeitė kiti. Tokiems mažai terūpi paprasti šalies gyventojai. Remiami Amerikos jie tebevykdo pragaištingą politiką, kuri destabilizuoja situaciją ne tik Ukrainoje, bet ir visoje Europoje.

Šiais neramiais, gan rimtų krizių laikais, nesiliaujant kariniams konfliktams visame pasaulyje, daug kas pasisako už tai, kad būtina siekti taikos, ieškoti politinio susitarimo, santarvės, tačiau realybėje tai tampa panašu į donkichotišką idėją? Nerimą kelia tai, kad Lietuvoje daug kas iškraipoma. Šiuolaikinę istoriją rašo ne istorikai, bet dvaro liokajai, sisteminiai politologai, aptarnaujantys valdančiųjų klaną.

Nuolankūs, net ir matydami neteisybę, nieko nedaro, nėra linkę veikti, priešintis, jie tiktai sėdi ir tyli. Mokantys prisitaikyti dažniausiai būna patenkinti savimi ir kitais…

Lietuvoje seniai nebėra nei rusų, nei sovietų, tačiau konservatyvūs politikai nesiliauja priešiškai kalbėti apie rusus, jiems nuolatos vaidenasi, kad „rusai puola“, todėl demonizuojamas V.Putinas…

Garbus disidentas Liudas Dambrauskas: „Landsbergizmas nėra vien konservatorių partija. Tai ir ne vienminčių avinų susibūrimas apie savo lyderį, o gerai suorganizuotas politinių aferistų voratinklis, siekiantis supančioti piliečius, juos pajungti. Ne konservatorių partija sukūrė landsbergizmą, ji buvo paties Landsbergio panaudota politinei terpei sukurti… V.Landsbergis atrodo beveik kaip hipnotizuotojas, kuris užhipnotizavo tautą, tam tikrą dalį tautos. Jam būdinga laikysena kažkam gal ir atrodo charizmatiška, bet jeigu taip pasireiškia jo charizmatiškumas, tai tikrai ne iš šviesiosios pusės, kur kas labiau iš tamsiosios pusės. Negalėčiau pasakyti, kad V.Landsbergis veikia, kaip Hitleris, tai skirtingi dalykai, bet veikia jisai gudriai, o ne išmintingai. Įsijautęs į savo istorinį vaidmenį, užmiršo savyje žmogų… “

Briuselio laikraštyje TERCIO neseniai pasirodė įdomus straipsnis, kuriame apie Rusijos prezidentą V.Putiną kalba žinovai, politikos apžvalgininkai. Pasirodo, V.Putino aplinkos žmonės privalo domėtis filosofine literatūra, skaityti tokius filosofus, kaip Vladimirą Solovjovą, Nikolajų Berdejevą, Iljiną… Sakykite, koks fašistas rekomenduotų savo aplinkos žmonėms skaityti literatūrą, kurią mes, disidentai, skaitėme gūdžiu sovietmečiu, kai ši literatūra buvo uždrausta ir saugoma spec. fonduose?!.. O juk būtent tokia literatūra mus auklėjo, padarė tokiais žmonėmis, kokie mes dabar esame.

(Virgio trigrašis: Dar pridursiu šia tema. Kai kartą korespondentas paklausė V. Putino, kokių meno kūrinių jis pageidautų turėti savo kolekcijoje? Tai jis vienareikšmiškai pasakė, kad norėtu turėti bent vieną dailininkės-rašytojos A. Novyh paveikslą. Priminsiu, Kad jų iš viso yra tik 12 ir originalai praktiškai neafišuojami, neparduodami.Daugiau apie tai sekančiame straipsnyje. Jei vėl neatsiras svarbesnių temų. Ir dar, V.Putinas vienintelis iš visų pasaulio prezidentų, kuris lankėsi šventame Afono kalne. Tai jis atliko tris kartus ir net Medvedevą ten “nusitempė”, kai perdavinėjo jam prezidento postą)

Prezidento V.Putino reitingai Rusijoje šiuo metu patys aukščiausi. Jis niekada nebus tokiu prezidentu, koks yra JAV prezidentas Barakas Obama arba Prancūzijos prezidentas Fransua Hollande‘as, absoliučiai nesusigaudantis politikoje, ir ačiū Dievui!

Nei Amerika, nei Europa iki šiol nenori pripažinti Krymo referendumo, nors absoliučiai aišku, kad tai buvo atsakomoji reakciją į smurto proveržį „Maidane“, kuomet Kijevo chunta, remiama Amerikos, įvykdė valstybinį perversmą. Krizę Ukrainoje tikrai buvo įmanoma sureguliuoti politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis. Tada būtų išvengta kraujo praliejimo, nežūtų tūkstančiai žmonių Donbase, o Krymo autonomija būtų likusi Ukrainos sudėtyje…

Būtina aiškiai suvokti, kad Ukraina, kaip valstybė, niekada nebuvo ir nėra vieninga. Deja, tai labai didelė problema. Nors ten gyvena to paties kraujo žmonės, bet iki kaulų smegenų jie yra skirtingi. Ukrainiečiai, gyvenantys vakarinėje Ukrainos dalyje, simpatizavo Hitleriui, o dauguma rusakalbių, gyvenančių pietryčių Ukrainoje, Donbase, Antrojo pasaulinio karo metais apgynė, išlaisvino Europą nuo fašizmo. Maidanas Ukrainoje prasidėjo ne užvakar, o labai seniai. Maidano „revoliuciją“ – smurtinį perversmą Ukrainoje inspiravo geopolitiniai Amerikos interesai, karas Irake, Kadafio nuvertimas Libijoje, na ir žinoma, pernelyg ilgai trunkantis karinis konfliktas Sirijoje.

Vienas Helsinkio universiteto profesorius neseniai pastebėjo, kad JAV prezidentui Obamai yra baisus ne prezidentas V.Putinas, o laisvi Rusijos rinkėjai. Rusijos žmonės gali laisvai rinktis ir to Amerika dabar labai bijo. Vieni simpatizuoja V.Putinui todėl, kad jis pasako prieš gėjus, kiti todėl, kad Rusija priešinasi Amerikos diktatui. JAV strategai tikrai nėra suinteresuoti, kad Rusija taikiai bendradarbiautų su Europos šalimis. Todėl dabar amerikonai daro ir darys viską, norėdami supriešinti Europą su Rusija. Deja, kol kas jiems tai pavyksta padaryti, pasinaudojant kai kurių Europos Sąjungos vadovų trumparegyste!..

Visi ženklai rodo, kad artėja Trečiasis pasaulinis karas. Ji provokuoja JAV, o jai aktyviai padeda ES. Šių milžiniškų jėgų veikla pirmiausia nukreipta prieš Rusiją ir kol kas netiesiogiai – prieš Kiniją. Pretekstas – karas Ukrainoje.

Matome retą momentą istorijoje, kai abi Amerikos partijos yra vieningos. Gruodžio 4 d. JAV Kongresas priėmė rezoliuciją Nr. 758, kurį leido prezidentui dar labiau sugriežtinti sankcijas Rusijai, tiekti ginklus ir kitokią pagalbą Ukrainos valdžiai ir didinti Amerikos karinį dalyvavimą šalyse, kurios ribojasi su Rusijos Federacija. Vis stiprėjantys provokaciniai veiksmai Rusijos atžvilgiu turi savyje eilę elementų, kurių visuma liudija apie naująjį šaltąjį karą, kuris kaip manoma, skirtingai nuo prieš tai buvusio šaltojo karo, turi visas galimybes peraugti į aktyvią karinę fazę ir virsti globaliu karu, kuriame gali būti panaudotas branduolinis ginklas. Kai kurios agentūros, užsiimančios saugumo klausimais, jau dabar strateguoja veiksmų planus, branduolinio karo atveju.
Vakarų provokaciniai veiksmai susideda iš trijų elementų: tai sankcijos, kurių pagrindinė paskirtis Rusijos silpninimas, sąlygų ateiti Kijeve į valdžią marionetinei valdžiai sudarymas ir begėdiška propagandinė kompanija. Sankcijų pobūdis visiškai aiškus. Skaudžiausiai Rusija kenčia nuo naftos kainų kritimo, juk naftos pinigai – bene svarbiausios įplaukos į Rusijos biudžetą. Kainų sumažėjimas tapo galimas susitarus JAV ir Saudo Arabijai. Susitarimas įpareigojo JAV globoti karališkąją šeimą (kuri yra nekenčiama visame regione), mainais gaunant įsipareigojimą naftos sandoriuose naudoti dolerius. Be šio susitarimo JAV doleris nustotų būti pasaulinė valiuta, tuo pačiu iššaukdamas JAV ekonomikos katastrofą. Primename, kad JAV valstybės skola – pati didžiausia pasaulyje.

Antrasis elementas – pilna Kijevo valdžios kontrolė, paverčianti Ukrainą marionetine valstybe. Žurnalistas Robert Parry, anksčiau tyręs  „Irangate’o“ skandalą, praneša, kad naujoji Ukrainos finansų ministrė Natalija Jaresko, anksčiau dirbusi JAV Valstybės Departamente ir turinti JAV pilietybę, gavo Ukrainos pilietybę likus kelioms dienoms iki šios pareigybės suteikimo. Visai nesenai ji vadovavo kelioms kompanijoms, kurias finansavo JAV ir buvo įsteigusi veiklai Ukrainoje. Dabar tampa daug labiau suprantama frazę „Fuck EU“, kurią taip nuoširdžiai vasario mėnesį rėžė JAV Valstybės Sekretoriaus padėjėja Europos reikalams Viktorija Nuland. Realiai juk ji norėjo pasakyti: „Kokio velnio! Ukraina – mūsų, mes už ją sumokėjome!“

Trečiasis elementas – propagandinis karas. Pagrindinei pasaulio žiniasklaidai ir jos žurnalistams vykdomas spaudimas, kad jie rašytų tik tai, kas pateisina Vakarų provokacijas ir slėptų viską, kas kelia abejones. Tie patys žurnalistai, kurie po vakarėlių JAV ambasadose ir Vašingtone rašė į laikraščius melą apie masinio naikinimo ginklus pas Irako diktatorių Huseiną, dabar kartoją melą rašydami apie Rusijos agresiją Ukrainoje.
Dar vienas žymus žurnalistas John Pilger nesenai pareiškė, jog jei žurnalistai nebūtų leidę kilti propagandiniam karui, tai gal būt būtų pavykę išvengti realaus karo Irake, kuriame iki praėjusios savaites jau žuvo 1 milijonas 455 tūkstančiai 590 irakiečių ir 4 tūkstančiai 801 JAV kareivia. Kiek ukrainiečių turi žūti kitame kare? Kiek turi žūti kitų šalių žmonių?
Apie kokią demokratiją galime kalbėti, kai 67% amerikiečių pasisako prieš ginklų tiekimą Ukrainai, o 98% jų atstovų Kongrese balsuoja “už”? Apie kokią demokratiją Europoje galima kalbėti kada yra panašūs, o kartais daug didesni prieštaravimai tarp vienoje pusėje esančių paprastų europiečių, kitoje – ES valstybių vyriausybių ir Europos Komisijos? Arba kai Europarlamentas užsiima savo kasdieniais darbais tuo metu kai Europa eilinį kartą ruošiasi tapti karo lauku, o Ukraina – dar viena Libija?"

Dar truputis iš knygos "Allat Ra": "Archontų užduotis – prikabinti liaudžiai eilinę iliuziją, Gyvuliško proto ideologiją, kaip galima didesniam žmonių skaičiui, kad masės tuo patikėtų. Pavyzdžiui, įtikinti visuomenę materialaus mastymo pirmenybe, vartotojiško tarpusavio santykių formato nauda, įbauginti žmones eiline ekonomine krize, įtikinti pradėti karinius veiksmus viename ar kitame regione, arba sukurstyti vienus prieš kitus įvairių religijų atstovus, sukurti konfliktus, spalvotas revoliucijas ir tt.  O toliau, kada žmonių masės užsikrečia tokiomis idėjomis, tai tada patys žmonės jas ir materializuoja, pradedant kurti visą tą netvarką, savo pačių rankomis.

Svarbiausia Archontams – žmonėse aktyvuoti Gyvulišką pradą, tiksliau jų kolektyvinį Gyvulišką protą. Juk jie tik parašo scenarijų ir sponseriuoja savo politikus. O jų bendras pasaulinės politikos voratinklis ir yra visuomenės poveikio aktyviu instrumentu. Juk kas toks yra politikas? Aktorius, kuris atlieka jam parašytą vaidmenį. Jo užduotis – dažnai matytis televizijos ekranuose, spaudoje, gražiai kalbėti ir įteikti žmonėms atitinkamas idėjas. Politika -  melo menas.

Tai štai, iš esmės, politikas tai aktorius. Visose savo šalies politikos scenose, dirbant Archontams, neša žmonėms savo Žynių “specialistų” ir “prodiuserių-sponsorių” idėjas, apie kurių egzistavimą patys žmonės net neįtaria. Publika, klausanti tokių “aktorių” pasisakymus, galvoja, jog viskas kas pasakyta yra pačių politikų “didi idėja”, jog taip įtikinamai kviečia karui, ar nacionalinei nesantaikai, atsieit dėl “laimingos ateities”. Bet niekas iš jų net neprimena, kad karas neša mirtis, o bet kokia nesantaika – nestabilumą ir ekonominį nuosmukį visuomenėje. Minia klauso ir susigundo iliuzijomis, užsikrečia idėjomis, aktyvuojančiomis Gyvulišką pradą ir iš esmės, einančios nuo Gyvuliško proto Valios nuorodų.

Koks normalus žmogus nori sunaikinti savo taiką ir ramybę? Kas tai yra karas daugumai žmonių? Tai mirtis, griovimai, nelaimės. O kas yra išprovokuotas karas tarp tautų Archontams? Tai ne tik greito pasipelnymo metodas, kiek politinis žaidimas, kontrolės sustiprinimo sąlygų sudarymas, savo valdžios išplėtimas ir užtvirtinimas, kariaujančių šalių gyventojams.

Tai yra, bet koks karas –  visuomenės skaldymo, padalinimo būdas, tautų gandinimo metodas. Karo nori ne žmonės, o politikai ir Žyniai. Ne šalis viena kitą užpuola,  o saujelė politikų ir Žynių veda savo įtakos žaidimus, milijonų paprastų žmonių gyvybių sąskaita. Bet jei tarp tautų klestės draugystė ir patys žmonės tam aktyviai padės, tai prasidės viso pasaulio visuomenės apsijungimo procesas. Apsijungę žmonės sugebės išvengti bet kokio karo, kadangi visi konfliktai šiuolaikiniame pasaulyje prasideda informaciniai, tai yra, pirmiausia vyksta pasaulinės visuomenės žmonių galvose, o po to visa tai jau pernešama į tikrovę, tų pačių žmonių rankomis. Kadangi, pradžioje eina informacija, pasirinkimas, sąmonės pasikeitimas ir tik po to, viso to pasekoje, vyksta veiksmas.

Žmonės turi suprasti ne tik tai, bet ir pagal savo galimybes neleisti vystytis karams, ypatingai visuomeninės nuomonės paruošimo etape internete ir kitose masinėse informacijos priemonėse. Kitu atveju Archontai ir toliau naudosis  minios “užsikrėtimo” efektu, per savo politikų ir Žynių armijas, demonstruojant viešus politinius spektaklius, gandinant milijardus TV žiūrovų, laikant jų sąmonę baimėje, materialios sistemos paklusnume.

Jei pažadinti pasaulinės visuomenės aktyvumą savivaldybės reikaluose, o bet kokį valdymo procesą ir informaciją padaryti prieinama, atvirą visiem, dar ir panaikinant tą Archontų instrumentą – politiką ir religiją, kaip pasaulines sistemas, per kurias jie įtakoja mases, tai daug kas visuomenės gyvenime gali kokybiškai pasikeisti. Juk Archontų tik apgailėtina saujelė, palyginus su visa žmonija ir gyvena jie vien melu, kuris negali egzistuoti amžinai, kaip ir visa kita kas mirtinga. Tiems, kas jau kartą išdavė savo dvasingumą, Tiesa atrodo nepasiekiama. Jis gyvena kitų apgaule, o iš esmės, apgaudamas pats save. Melo priežastis ne žodyje, o pačiame nore apgauti savo prigimtį."

Štai tokie pyragai gerbiamieji. Žinoma, kad jums labiau patinka tai, kas pateikiama per TV, tik vertėtų neužmiršti, kam tai priklauso ir kieno užsakymus vykdo. Nėra jokių “žvėrių”, norinčių mus sudraskyti, tai tik eilinės mūsų galvose suformuotos iliuzijos. Tik apmaudu, kad tokiomis iliuzijomis tiki ir priima kaip savas dauguma, net nebandant gilintis, o kita dalis sėdi nuošalyje, kaip stručiai sukišę galvas į smėlį ir stebint kas bus toliau. O toliau gali būti ir Game Over...

Kaukės, kurios dengia veidą, nėra tikras mūsų veidas; štai kodėl mes apimti baimės. Jei asmuo yra padengęs savo veidą kremu, grimu ir pudra, jis labai bijo, kad visa kosmetika gali nukristi. Jei jis bus tikru veidu, kuris yra piktas ir bjaurus, jis parodys save kas yra neleistina puikybei. Na o dabartinė Lietuvos politika, labiau primena sakmę, apie rūmus, panašius į kapą:

“Vienas karalius pasistatė didžiulius rūmus, bet jie turėjo tik vienas duris, vienintelį įėjimą. Todėl karalius galėjo būti saugus nuo pavoju. Rūmai neturėjo kitu durų ir langų, kad koks nors priešas neįeitų per juos. Taigi jie buvo labiau panašūs į kapą, negu į namą. Bet net ir paprastos durys kėlė pavojų, nes žmogžudys galėjo įeiti į rūmus ir per jas išeiti. Todėl karalius prie šių durų pastate tūkstantinę ginkluotą sargybą.

Kai kaimyninis karalius sužinojo, kad jo draugas pasistatė rūmus su tokia apsauga, kokios joks kitas karalius neturėjo, atvyko jo aplankyti.

Jis džiaugėsi matydamas tai – jis pasakė, kad rūmai yra tokie saugūs, jog nėra absoliučiai jokio pavojaus. Ir jis dar pasakė, kad pats pasistatys panašius rūmus.

Kai abu karaliai išėjo iš naujų rūmų, svečias karalius pagyrė draugą dar kartą, kad pasistatė tokius puikius ir saugius rūmus, ir pasakė, kad jis taip pat pasistatys sau panašius. Bet kai jis atsisveikino su savo draugu ir užlipo į iškilmių vežimą, vargšas, kuris sėdėjo nuošalyje, garsiai nusijuokė. Rūmų šeimininkas paklausė jo, kodėl jis juokiasi.

Vargšas pasakė: „Aš matau, kad tavo namo konstrukcijoje yra klaida. Aš sėdžiu čia nuo to laiko, kai šis namas buvo pastatytas. Ir nuo tada aš laukiu šios galimybės pasakyti tai jums. Juose yra viena klaida – tik viena klaida.“

Karalius panoro tai sužinoti, ir vargšas pasakė: „Vienintelės durys, kurias jus palikote, sudaro pavoju, tai pavojinga. Gal būt ne vienas negali įeiti į šį namą, bet mirtis tikrai gali įeiti per šias duris. Taigi aš jums siūlau įeiti į namą ir užmūryti šias duris plytomis iš vidaus. Tuomet jūs būsite absoliučiai apsaugotas, netgi mirtis negalės įeiti.“

Karalius pasakė: „Jūs pamišęs. Tuo atveju mirčiai nereikės įeiti į rūmus, kadangi aš pats tuoj numirsiu, kai duris užmūrysiu. Rūmai taps kapu.“ Tuomet vargšas pasakė: „Jie jau dabar yra kaip kapas, išskyrus tas duris. Ir jūs pripažįstate, kad tai bus kapas, jei šias duris pašalinsite.“

Kai karalius linktelėjo galvą, vargšas pridėjo: „Kuo daugiau durų pašalinta, tuo labiau tai panašu į kapą. Dabar beliko tik vienerios durys.“

Po to vargšas pridėjo: „Buvo laikas, kai aš irgi gyvenau uždarame name. Bet tuomet aš išsiaiškinau, kad uždaras gyvenimas yra tiek geras, kiek ir mirtis. Jūs taip pat galite matyti, kad užmūrijus vieninteles likusias duris jūsų name, jis taps kapu. Aš išverčiau visas savo namo sienas ir dabar gyvenu po atviru dangumi. Kaip jus sakote, jei namas yra visiškai uždaras, jame galės būti tik mirtis, taip aš sakau, kad jis bus pilnas gyvenimo, jei bus atviras ir iš visų pusių neapsaugotas. Aš kartoju, jei jis yra atviras ir neapsaugotas, jis tampa gyvenimu – nesuvaržytu gyvenimu. Yra daug pavojaus, bet gyvenimas tampa laisvas.“

Civilizacijos laimėjimai yra nedideli, bet jos praradimai yra milžiniški. Civilizuotas žmogus prarado savo natūralumą ir paprastumą, jis prarado savo prigimtį. Be to, jis yra visokių iškrypimų auka. Svarbiausia šiame gyvenime – būti laisvu viduje, laisvu nuo materijos, neišsukant iš dvasinio kelio. Kada žmogus pradeda gyventi ne dėl savo egoistinių tikslų o dėl kitų, dėl Dievo. Tapti tikru žmogumi čia ir dabar, šiame egoistiniame pasaulyje.

Dabar, aš jūsų paslaugoms mielieji. Išsiliekite į valias, “pažinkite blogį” savyje, duokit valią savo nacionalizmui, juk ne veltui tai buvo brukama jums kas dieną, nuo pat vaikystės... taip gal nors šiek tiek nubyrės pelai nuo grūdų, kai gerai pasipurtysit...

Taikos ir ramybės Sieloms jūsų