Toks klausimas tūkstantį kartų teisingesnis nei  „išminčių“ atsakymai ir tvirtinimai apie kančios būtinybę.

Religinės tradicijos, prašviesėję ir visokie „šventieji raštai“, bandantys paaiškinti žmogiškos kančios prigimtį, visiškai neteisūs. Jie taip aiškina, nes jų mokimų ir tradicijų kontekste yra tokia savo tiesa. Jie konceptualizuoja mūsų egzistencinę patirtį ir jų paaiškinimai turi kokią tai reikšmę kokio tai konkretaus mokymo kontekste, tačiau jie neteisūs paprasto žmogaus atžvilgiu. Tai yra, ką kunigas aiškina savo parapijiečiams, turi prasmę tik ten. Tačiau visa tai neturi prasmė žmogui bendrai. Bet kuris išminčiaus žodis, teisinantis ašaras, kančias ir skausmą – nėra tiesa, tai dažnai net žiaurumas ir grubumas.

Visų laikų išminčiams, kaip ir dabar, buvo sunku duoti atsakymą motinai, palaidojusiai sūnų, kuris žuvo beprasmiame kare. Ir tai jie daro ne dėl to, kad  žino tokį atsakymą, o dėl to, jog tai verčia daryti jų statutas, garbė, kad išsaugoti autoritetą, kad išlaikyti svarbumą, kad pačiam sau įrodyti savo pirmenybę prieš kitus. Ir tai glumina žmones, kurie sulaukia tokių paaiškinimų.

 Visi  dvasiškai ieškantys, tikintieji tiki tokiems žodžiams, dalinasi tuo su kitais, pasikliauja tuo, ką išgirsta ir sužino iš svetimų lūpų. Ir tada pas juos sugrįžta nelaukiama dar didesnė kančia. Žmonės kartais būna labai naivūs, nes kada kančia sugrįžta, bando pritaikyti tuos žodžius, kaip gydančias piliules nuo skausmo.

Todėl visi tokie kančios pateisinimai duodami tik kaip paguoda. Iš tikro kančiai nėra pateisinimo ir paaiškinimo. To neturi būti iš vis. Nė viename kosmoso kampelyje neturi būti kančios nei prie kokios „karmos“, nei prie kokių įžadų ar tikėjimų. Nei viena kančia niekada neturi būti pateisinama. O būtent tuo ir nuodėmingi išminčiai, šventieji. Būtent tuo nuodėmingos religijos ir įvairūs dvasiniai mokymai. Kančios paaiškinimais pateisina ją. Tačiau kančia neturi būti pateisinama niekada, tačiau nė viena dabartinė religija ar „išminčius“ iki to dar neišaugo, nes visi jie iki šiol paaiškina ir pateisina kančias.

Visa tai netiesa. Mes žmonės jau tai peraugome ir mums nebereikia tik paguodos. Mums reikia, jog kančia, bet kokioje savom išraiškoje neegzistuotų aplamai. Daugiau mums nebereikia paguodos ir gražių kančios paaiškinimų, kaltinančių dėl to mus pačius. Mums iš vis nebereikia jokių paaiškinimų. Mums reikia tik tokio klausimo sprendimo.

Kančios turi pagaliau baigtis. Nesutinku nei su viena senovės religija, kuri aiškina kančios būtinybę ir kuri bet kokiu būdu paaiškina ir pateisina žmogiškas kančias. Kančios neturi būti pateisinamos.

Kančios turi konkrečias priežastis. Ir tokios priežastys turi išnykti. Nešantys kančias karai turi baigtis. Juos reikia nutraukti, o nebandyti paaiškinti tai, kokia nors karma, likimu ar prasme. Ligos neša kančias ne tik sergantiems bet ir artimiesiems, daugeliui kitų. Jas irgi reikia sustabdyti, kaip ir kančias nešančias mirtis. Nėra būtinybės sirgti ir mirti.

Kančias nešantį žiaurumą būtina sutramdyti. Sukurti tokią visuomenę, kurioje niekas niekada nenorėtu būti žiaurus. Mes niekada neturime teisinti vykstantį žiaurumą. Skausmas, žiaurumas ir kančia niekada neturi būti pateisinama. Tai turi būti uždrausta. Leidžiama tik laimė, kas ir yra būties esmė.

Kančios egzistuoja dėl nesupratimo, kvailumo ir tamsos žmonių galvelėse. Reikia daugiau aiškaus mastymo šviesos. Nesutinku nei su vienu kančios paaiškinimu ir esu visada kenčiančiųjų pusėje.

Bet koks prašviesėjimas yra nieko vertas, jei jis lieka uždaras tik pačiam sau, paliekant likimo valiai visus kitus kenčiančius. Nieko vertos tokios pergalės, jei tai nei per plauką nepagerins dabarties, nesumažins kitų kančias. Todėl negaliu atsakyti kaip „prašviesėjęs“, nes nesu jų pusėje. Esu toje pusėje kur skausmas, žiaurumas, neteisingumas, kur nelygiateisiškumas. Dirbu čia kaip galiu, kad kančios ir skausmo būtų mažiau. Neužsiduok sau  tokių retorinių klausimų, nes jei tu rasi atsakymą į juos, tapsi vienu iš tų „pašviesėjusių“, išdidžiai sėdinčių savo „supratimo“ soste ir besišaipančiu iš visų mūsų kenčiančių.

Tačiau būtent mes bandome sukurti vaistus nuo ligų, kuriais naudojasi tie patys „išminčiai“, sakantys, kad viskas yra iliuzija, imantys iš mūsų iliuzinius „nieko nereiškiančius“ pinigėlius savo įgeidžiams tenkinti. Sakantys kad viskas ne tikra, važinėja mūsų tikromis mašinomis.

Mes, dabartiniai žmonės, turime būti drąsesni už savo protėvius ir atsisukti nugara į praeities religines įtaigas. Neleisti niekam teisinti mūsų ir mūsų vaikų kančias. Mes neturime tikėti jokiomis religinėmis ar ezoterinėmis koncepcijomis, mėginančiomis paaiškinti mirtį. Turime sukilti prieš mirtį, ligas, karus ir žiaurumą. Nusisukti nuo tų, negalinčių, impotentų, bijančių gyventi , nuo tų paaiškinančių ir pateisinančių kančias. Mes turime išmokti gyventi, o ne mokėti paaiškinti kas tai yra. Gyvenimas nereikalauja paaiškinimo, tai reikalauja žinių kaip gyventi dar geriau. Mums reikalingos žinios, o ne autoritetų kančių būtinumo paaiškinimai.

Mums nereikia, jog pasakotų apie ligų prigimtį, o reikalingi vaistai nuo jų. Mums nebereikalingi tokie dvasiniai mokytojai, kurie pateisina mūsų ir kitų kančias. Mus reikalingos žinios kaip įveikti kančias, kad ateityje kančių nebeliktų visai, kad tam nebeliktų vietos. Kiekvienas iš mūsų yra toks pats auksas, kaip ir bet kuris išminčius ar prašviesėjęs, nepriklausomai nuo to ar tai suvokiame ar ne, kiekviena iš mūsų yra tobulas ir išbaigtas. Kiekvienas iš mūsų yra šviesa kaip ir visa kita aplinkui. Niekas nėra aukščiau ar žemiau.

Gerieji žmonės, joks mesijas ar Buda neateis. Viskas mūsų rankose. Mes laisvi nuo hegemonijos ir autoritetų. Mes patys sau. Dievas jau ne virš mūsų, todėl dabar mes patys turime kurti dieviška. Tegul visi jūsų darbai ir pastangos, viskas ką darote būna dieviška, tobula. Tobulėkite kiekvienoje veikloje, ne  ne ašramuose kuriama istorija, o būtent čia, mūsų daugiabučiuose, virtuvėse ir svetainėse. Čia, ten kur mes, kur ašaros, būtent čia ir turi būti ieškomi vaistai nuo apmaudo, liūdesio ir kančios. Ne ten kur nors ikonose, ar šventosiose vietose, o būtent čia mes patys tai turime padaryti.  Kada žmonija to nežinojo, visada pasitikėdavo kuo tai kitu, kažkuo tai iš aukščiau. Lauktas guru neatėjo ir mes, likę vieni, turime padaryti taip, kad skausmas ir kančia netemdytų egzistavimo džiaugsmo. Būtent mes, o ne dievai, prašviesėję ar budos, ateiviai ar vyriausybės – mes, dabartiniai žmonės pagaliau pirmą kartą turime ieškoti sprendimo. Ieškoti tokių praktikų ir metodikų kurios iš tikro džiugintų šį pasaulį. Ne tą astralini ar mentalinį, o būtent šį, čia ir dabar. Turime tarnauti ne „dangui“, o sau, tokiam pat kaip mes patys. Ir tada mūsų vaikai gims geresniame pasaulyje kur bus mažiau ligų, mirčių, ilgiau gyvens, lengviau mokysis, nebus karų. Nors jie ir darys klaidas, tačiau ta gerovės dvasia augs iš kartos į kartą. Ir tada mūsų mylimieji nemirs kančiose dėl ligos, įveiksime ligas ir išmoksime nemirti tiek kiek įmanoma šiame kosmose.

Mes – laisvi. Visada buvome laisvais. Tačiau tik mes dabar turime tokią privilegiją žinoti, jog esame visiškai laisvi ir nuo dievų, ir nuo likimų, karmos ar aukščiausiųjų globos. Mes laisvi nuo visko. Mes išmokysime vaikus ne būti nuolankiais kokiems nors dievams ar autoritetams, o patiems tapti kūrėjais. Tada pasaulis taps toks, jog klausimas apie žmogiškas kančias, bus tik atsiminimas apie tolimą praeitį.

Taikos ir ramybės gerieji