Kartą pažinojau žmogų, kuris nemokėjo mylėti. Žmogų, kuris stengėsi surasti šiltus namus ir mylinti artimą paguodos ramstį. Žmogų, kuris būtų atidavęs bet ką, kad tik bent akimirkai jį pamiltų pasaulis. Tačiau, kad ir kiek jis ieškojo, meilė nesilankė jo skurdžiame gyvenime. Ji lyg gudri lapė slapstydavosi ir žaisdavo su juo sukeldama jam neįsivaizduojamas Tantalo kančias. Kai tik jis jautėsi beveik juntąs išsvajotos meilės skonį, ir vos ne vos užčiuopiąs jos šiltas rankas, ji išslysdavo iš jo gyvenimo palikdama vargšą žmogų vieną su į smulkiausias šukes sudaužyta širdimi. Šis žmogus buvo didis kovotojas, kuris negailėdamas savęs ir savo jėgų kovojo kiekvieną kovą. Bet kartą nutiko taip, kad visos viltys gyventi prasmingą ir laimingą gyvenimą žlugo ir, prispaustas baisios širdgėlos, žmogus pasidavė. Pasidavė tamsai ir užsisklendė į pačią jo nekenčiamiausią vietą - į patį save. Jis nebetroško permainų, jis nebesiekė laimės ir nebematė džiaugsmo gyvenime. Jis pasidavė ir sustingo , kaip ledas, tapęs grubus ir bejausmis. Bejausmis kaip ir daugelis kitų šiandien, kurie gyvena vien tam, kad egzistuotų, teka plačia upe neturėdami tikslo įplaukti į ežerus, jūras ar vandenynus. Neturėdami noro tobulėti.

„Kova pralaimėta", - sakydavo jis man, kai stengdavausi jam padėti sugrįžti. „Aš pasirinkau patį lengviausią kelią - mylėti pasaulį be atsakomybės. Ir ta meilė mane sugniuždė. Dovanotus lobius pasiėmė ir pasivogė mano širdį. Buvau toks kvailas, kad maniausi esąs išskirtinis, kad galiu turėti viską ir mainais nieko už tai neduoti pasauliui... Man atrodė, kad aš gyvenau pilnavertį gyvenimą, bet buvau apgavikas. Kvėpavau be plaučių, vaikščiojau be kojų, galvojau be minčių, mačiau be akių, mylėjau be širdies... Buvau ne žmogus. Nejaučiau atsakomybės už savo veiksmus, nemylėjau artimųjų nuoširdžiai, nepadėdavau, kai manęs prašė, galvodavau apie visus blogai. Nekenčiau savęs, o troškau meilės. Žinojau, koks aš esu netinkamas ir pastoviai sau tai kartojau. Nekenčiau visko, kas buvo susiję su manimi. Buvo kokti kiekviena vienatvės akimirka. Sirgau drugiu. Ir žinojau, kad nieks manęs nepagydys, nes aš pats sau to nė už ką neleisčiau. Maniau, kam to reikia? Man patiko, kai manęs gailėjosi, patiko kitų rūpestingai baugios akys. Bet atėjus laikui, likau visai vienas ir baisiausi košmarai prasidėjo. Kai pasiekiau patį egzistencijos dugną, kai dienos slinkdavo metais be pokyčių, nusprendžiau padėti tašką. Sugroti gyvenimo finalinę operą, taip sakant.  Išėjau į gamtą, į laukus. Susiliejau su gyvybe: su medžiais, oru, vandeniu... Mano širdis verkė, o akys sruvo jos ašaromis. Žinojau, kad tai pabaiga ir kelio atgal nėra, bet kažkas mano viduje tyliai šnabždėjo, kad dar ne laikas išeiti, kad dar nėra viskas taip blogai. Gal būt, tai prabilo mano išdidumas, o gal- niekinga baimė, nežinau..."-šio nuostabaus žmogaus pečiai pradėjo krūpčioti, o skruostais bėgo tylios ašaros. Ateitis - skaudesnė už praeitį, bet praeitis nėra tokia svarbi. Nors, kokia reikšmė - juk nei viena iš jų neegzistuoja. „Yra tik dabartis"- pamaniau aš. „Taip, tu esi visiškai teisi"-tarė jis man. „Tada dar aš to nežinojau. Kelias dienas pragulėjau toje nuostabaus grožio vietoje, gamtoje. Mano siela išvalė mano pavargusią galvą nuo kiekvienos užnuodytos minties. Ir aš pradėjau jausti padėką. Visu kūnu ir visa esybe. Dėkojau kiekvienu savo kūno atomu už pasaulį, už gerą ir blogą, už kiekvieną patirtį ir nesėkmes. Aš suvokiau, kad klaidos, padarytos mano gyvenime iš neatsakomybės sau pačiam, buvo daug svarbesnės, negu trumpos sėkmės akimirkos. Kas yra ta sėkmė, kai nežinai, kaip atsakingai ja džiaugtis? Suvokiau svarbiausią dalyką - jeigu gyveni be atsakomybės ir myli taip pat be jos, visus nuskintus vaisius gausi valgyti tokius pat, kaip ir išsiauginai. Ir tai buvo mano laimės akimirka! Pakylėjimas ir begalinis džiaugsmas! Suvokiau, esąs didis kūrėjas, o tai reiškė, kad mano gyvenimas dar tik prasidėjo! Visa tai, man atsiuntė ne mano protas, ne ne ne... Tai buvo kažkas aukščiau. Mano galva buvo „tuščia". Būtent tuomet, kai nei viena mintelė joje neegzistavo, aš išgirdau savo vidinį balsą. Pagaliau po daugybės aklų metų aš leidau sau pačiam, kreiptis į save. Tai buvo nuostabiausias mano atradimas. Ir aš daugiau niekada nebeuždarinėjau savo sąmonės sau. „Būk prieinamas pačiam sau"- ir tapsi pasaulio valdovas. Visi lobiai yra čia"- parodė jis į savo krūtinę. „Neegzistuoja meilė be atsakomybės. Jei mylėsi be atsakomybės, negerbsi pasaulio ir savęs, vadinasi- šalinsiesi savo darbų, bet... Jie visuomet „parodys save". Genialu! Gausi tai, ko ir norėjai. Reikia mylėti atsakomybę, reikia mylėti patį save. Gerbti kiekvieną patirtį, kurią gavai. Ji yra be galo svarbi. Reikia išjausti. Viską išjausti. Nenusipirksi meilės, turtų ar žmonių palankumo, jeigu to nenorėsi patirti nuoširdžiai ir užsitarnauti tai šviesos ir meilės pagalba. Gyvenimą reikia gyventi atsakingai ir mylėti save. Tokį unikalų, koks esi."

Naktis pavirto diena. Žiema pasikeitė į vasarą. Nutirpo ledai, o pasimetęs žmogus atrado savo vandenyną. Ir jis buvo laimingas, kai galėdavo šokti po lietumi, klausytis vėjo ūžesio, skaičiuoti skaisčią naktį žvaigždes. Jis nerovė gėlių iš jų gyvybės laukų, ne... Jis gėrėjosi jomis, jausdamas atsakomybę už jų spalvas ir gerovę. Jis suprato, kad meilė, tikra meilė - egzistuoja, bet ji nėra nuperkama, ji nėra iškviesta. Ji visuomet buvo. Tik žmogus, blaškydamasis savo audrose, jos nematė.

Šviesos, meilės ir svarbiausia - atsakomybės už savo gyvenimą.

Kristina