Ar paprasta būti savimi ir per gyvenimą keliauti savo širdies balso vedamiems? Ar suprantame ir įgyvendiname savo sielos pašaukimą? Kiekvienas juk jį turime, o nuo to, ar mes jį įgyvendiname, priklauso – ar esame laimingi šiame gyvenime.

Žmogus panašus į augantį medį: dvasia – tai šaknys ir gyvybės priežastis, o žmogaus kūnas su mintimis, emocijomis ir norais – tai kamienas, šakos ir lapai.. Ir juos visus maitina šaknys. Kai kamienas pradeda laikyti save svarbiausiu – jis pamiršta apie jį maitinančias šaknis.  Jei nelaistysime šaknų, o tik drėkinsime šakas – medis neaugs ir pradės nykti. Nepamiršk savo esmės (šaknų), kitaip.. tiesiog negalėsi augti.

Normaliai organizmo ir psichikos veiklai – tame tarpe ir gebėjimui sutelkti dėmesį – žmogui būtina periodiškai pabūti vienam tyloje. Taip pasiekiama vidinė ramybė ir pusiausvyra, kuri reikalinga ir gautos informacijos apdorojimui.

Žodžiai. Triukšmas…Panirk į tylą ir stebėk Šokį. Tiesiog žiūrėk: žvaigždė, gėlė, gelstantis lapas, paukštis, akmuo… tiks bet kuris šio Šokio fragmentas. Žiūrėk. Klausyk. Užuosk. Paliesk. Paragauk. Pajusk. Ir, galimas dalykas, greitai tu pamatysi ir Jį – Patį Šokėją!

Laimė – tarsi drugelis – jei gaudysi ją – nuskris, jei atsisėsi ramiai – ji pati nutūps tau ant peties. Nustok ją gaudyti. Galima pabandyti ramiai atsisėsti.. jei užteks drąsos.

Tu gali būti tik savimi… neįmanoma, kad tu taptum kažkuo kitu. Tu gali džiaugtis ir žydėti, arba gali nuvysti, jeigu tu nepriimi savęs.

O kai pašauks meilė, sekite iš paskos. Nors keliai jos sunkūs ir statūs. Ir kai jos sparnai jus apglėbs, pasiduokit jai. Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali jus ir sužeisti.

Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit. Nors jos balsas gali sudaužyti jūsų svajones, taip kaip vėjas šiaurinis sodą nusiaubia. Nors meilė jus karūnuoja, lygiai taip pat ji gali ir nukryžiuoti. Nors ji jus ir augina, bet gali jus apgenėti.

Netgi kai ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja jūsų švelniausias šakas, kurios saulėje virpa, lygiai taip pat ji iki jūsų šaknų nusileidžia ir supurto jas, įsitvėrusias žemės.

Kaip javų pėdus ji surenka jus į save, Ji kulia jus, kad apnuogintų,  Ji sijoja jus, kad atskirtų nuo pelų, Ji mala jus iki baltumo. Ji minko jus tol, kol tampat nuolaidūs.  O tada ji perduoda jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt duona šventa Dievo šventajai puotai

Visus šiuos dalykus darys su jumis meilė, kad galėtumėt pažinti savo širdies paslaptis ir per tą pažinimą taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.

Bet jeigu pabūgę ieškosit tik meilės ramybės ir jos malonumo, Tuomet jau geriau jums pridengti savo nuogumą ir pasitraukti iš meilės verpeto į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet ne iš visos širdies, ir verksit, bet ne iki valios.

Meilė atiduoda tiktai save ir ima tik iš savęs. Meilė nesisavina nieko, ir neįmanoma jos pasisavinti. Nes meilei pakanka meilės.

Kai myli, nesakyk: "Dievas mano širdyje", bet geriau sakyk: "Aš esu Dievo širdyje" ir galvok, kad tu gali pakeisti meilės kelią, nes meilė, jei pripažįsta tave vertu, pati parodo tau kelią. Meilė neturi kito troškimo, tik išreikšti save.

Rinkitės meilę – jos dėka pajusite vienybę ir sukursite harmoniją Žemėje. Rinkitės tiesą – ji žadina gerus jausmus.

Naujojo žmogaus idealas: širdis tyra kaip krištolas; protas šviesus kaip saulė; siela plati kaip Visata; dvasia galinga kaip Kūrėjas, ir ji vienybėje su Kūrėju.

Tu čia, nes Kūrinijai tu reikalingas būtent toks, koks esi! Kitaip kažkas kitas būtų čia. Tu – įsikūnijimas kažko ypatingo, kažko labai svarbaus.

Pradėk sakyti tiesą sau apie save.

Paskui – tiesą sau apie kitus.

 Toliau – tiesą apie save kitiems.

 Po to – tiesą kitiems apie juos pačius.

 Ir, pagaliau – tiesą visiems apie viską.

Ir tik tokiu eiliškumu – tuomet Tiesa padarys tave tikru. Visą pasaulį padarys tikru.