Šis straipsnis dar ne nėra pradžia to žadėto straipsnių ciklo apie tikrą dvasingumą, tačiau tokia susiklosčiusi gana įdomi politinių įvykių seka, paskatino pasidalinti tomis įžvalgomis. Manau gal tai padės kam nors tvirčiau apsispręsti ir į kurią pusę pasukti, ką rinktis.
Taigi, paskutiniuoju metu pastebima, jog tokios temos, kaip Imamo Machdi ir antrojo Kristaus atėjimo yra aktyviai kaitinamos per įvairias masines informacijos priemones. Tačiau, skaitant komentarus ir pasisakymus ta tema, kelia rūpestį žmonių demonstruojama ironija, su kuria jie tai stebi, vertina. Daugelį daugiau jaudina ne tai, ką į šį pasaulį atnešė Bodhisatva, tai yra Dvasinis lyderis, kurio su tokiu nekantrumu taip laukia visų religinių konfesijų tikintieji, o artėjančios „pabaigos“, „teismo dienos“, grasinančios pakeisti visą visuomeninį pasaulį, įvairios pranašystės. Ką gi čia dar be pridursi... Kitaip sakant, visas Gyvuliškas pasaulis po truputi pradeda drebinti kinkas iš baimės. Taip ir norisi kartais sušukti: žmonės prabuskit pagaliau, perskaitykite atneštas ir pateiktas Pirmaprades Žinias. Tačiau, tai jau nepadės, jei užrištos akys ir patikimai užkimštos ausys, kai puikybė ima viršų...
Nors gal būt ir pradės dalis gaudytis visame tame kas vyksta, tačiau esant pilnam sąmonės dominavimui, žmogų nedomins Sielos išgelbėjimas, Pirmapradės Žinios, ar žmogaus konstrukcija ir egzistavimo esmė, kas atnešta Rigdeno Džiappo (Imamas Machdi, Avataras, Šventoji Dvasia, Šambalos valdovas ir tt), o tik banalus ir isteriškas kūno, tai yra savo “brangaus kailio” gelbėjimas. Ir visa tai tik todėl, jog žmonės šiandiena nenori, jiems tingisi sužinoti daugiau apie save patį. Nėra abejonių, jog greitai daugeliui tokių teks bėgti pametus galvas, tačiau kur ir ar nuo to pabėgsi? Štai kur klausimas.
Taigi, visokius politinius kontekstus neliesime ir pateiksim tik svarbiausia, esmę. Kokie gi įvykiai chronologine tvarka įvyko paskutiniu metu ir praėjo palyginus nepastebėtai, bent toks įvaizdis susidarė?
Pradėkime nuo popiežiaus pareiškimo ir kas taip išgąsdino Romos Popiežių Pranciškų dar 2015 pabaigoje, kai tikinčiųjų miniai šv. Petro aikštėje, jis netikėtai daugeliui paskelbė, jog: „šios Kalėdos gali būti žmonijai paskutinios“? Na o poto sekė ir kiti neįprasti iki tol bet susiję jo žingsniai, bei elgsena.
2016 sausio 17 dieną Popiežius Pranciškus apsilankė Didžiojoje sinagogoje Romoje. Čia jį pasitiko Romos vyriausiasis rabinas Riccado Di Segni ir žydų bendruomenės pirmininkė Ruth Dureghello. Pranciškus pakartojo Jono Pauliaus II žodžius, kuris žydus pavadino “vyresniaisiais krikščionių broliais“. Pontifikas pasmerkė antisemitizmą ir pakvietė dialogui tarp trijų religijų – krikščionybės, judaizmo ir islamo.
2016 sausio 19 Rusijos prezidentas Putinas susitinka su Europos žydų kongreso atstovais. Kaip oficialiai teigiama, kongreso dalyviai pasiskundė, jog dabar žydų padėtis Europoje pati blogiausia nuo antrojo pasaulinio karo laikų. Auga antisemitizmas ir žydai bėga iš Europos. Tai jie sieja su masine emigrantų banga iš musulmonų pasaulio.
2016 sausio 26 Vatikane įvyko Romos popiežiaus susitikimas su Irano prezidentu Hasanu Ruchani, kuris pirmą kartą su oficialiu vizitu lankėsi Apeninų pusiasalyje, po sankcijų Iranui panaikinimo.
2016 vasario 3 Rusijos prezidentas V. Putinas pravedė pokalbį su “buvusiu” JAV valstybės sekretoriumi Henriu Kisindžeriu savo rezidencijoje Novo-Ogoriovo.
2016 vasario 12 Visos Rusijos ir Maskvos patriarchas Kirilas susitinka su Romos popiežiumi Prancišku Kuboje.
2016 birželį užplanuotas visų pravoslavų bendras soboras, apjungsiantis visas stačiatikių cerkves.
Štai tokie iš pirmo žvilgsnio atrodantys visiškai nesusiję įvykiai... O kaip iš tikro?
Pirmiausia nustebino toks popiežiaus nuolankumas, pademonstruotas apsilankymo Romos sinagogoje metu ir kvietimas apsijungi visoms trims pagrindinėms religijoms.
Taip pat buvo staigmena ne kiek pats Romos popiežiaus susitikimas su Irano prezidentu, bet jo metu išsakytos abiejų kalbos, aptariami klausimai: Romos popiežius papasakojo Irano prezidentui apie krikščioniškas pranašystes, kas liečia „pasaulio pabaigą“ kurios dabar išsipildo ir apie tai, jog pasaulis įėjo į negrįžtamų permainų juostą ir pasikeis visiškai „neatpažįstamai“ iki šių metų pabaigos. Prezidentas atsakė, jog visa tai žino, kaip ir tai, jog į pasaulį ateina Imamas Machdi (nors iš tikro Jis jau atėjęs – Rigdenas Džiappo, Šventoji Dvasia, Arkangelas Gabrielius ir tt.). Atsakant prezidentui Ruchani, popiežius patvirtino, kad taip iš tikro yra ir jis tai žino, tačiau Jį vadina – Kristumi. Taip pat Romos popiežius pakvietė apsijungti krikščionis, musulmonus ir judėjus. Ir visiems tiems, kas yra nuo Abromiškų šaknų religijų pasiruošti tam, kadangi pats laikas vienybei, nes pasaulio pabaiga arti. Kaip tvirtina vienas iš to susitikimo liudininku: „Ašarų iš abiejų pusių buvo pralieta daug. Abu jie stengėsi palaikyti vienas kitą, abu žino ir supranta kas dabar vyksta pasaulyje“. Romos popiežius pokalbio pabaigoje pareiškė „ mes įstojome į fazę, kuri vadinasi – „laikų pabaiga“. Biblijos pranašystės pildosi.“
Tiems, kas nežino islamo paaiškinsiu. Imamo Machdi vardas minimas islamo taip vadinamuose hadisose, tai panašiai kaip šventieji raštai. Ten rašoma apie jį taip: „Machdi – tai paskutinis 12 pranašas, kuris sukurs pasaulinę tvarką, privers valdančias nacijas užsimokėti už nusikaltimus prieš visuomenę. Jis atneš žmonijai palaimą. Išmokys kuklaus gyvenimo ir subtilaus mastymo. Privers suprasti, kad orumas – vidinė būsena, esanti tarp dviejų kraštutinybių, besiremianti lygybe ir teisingumu. Atstatys Švento Korano mokymą kaip ir kitus mokymus, Šventojo Pranašo tradicijas, po to kai pasaulis visa tai bus ignoravęs...
Apgins mokslą ir aukščiausią žinojimą. Visam tam bus pilna Jo kontrolė. Jo noras duoti žmonėms Žinias apie teisingą gyvenimą... Tikinčius į Torą, teis pagal Torą, tikinčius į Evangeliją, teis pagal Evangeliją, tikinčius į Koraną, pagal Koraną ir tt.“
Perskaičius daugelį pranašysčių, niekur nerasim paminėjimų, jog Machdi ir Kristus – vienas ir tas pats asmuo. Pavyzdžiui tuose pačiuose hadisuose rašoma, jog pirmiausia ateis Imamas Machdi ir tik po to Kristus.
Visa tai greičiausia reiškia, kad Vatikane atsirado visiškai naujos pranašystės, nei buvo ir gautos jos kokiu tai neįtikėtinu, bet realiu būdu, nes Romos popiežiaus žodžiai išduoda jo išgąstį, nuo to kas vyksta.
Apie Vatikano gebėjimą saugoti paslaptis ne veltui sklando legendos. Paslaptingumas, galima drąsiai sakyti, yra oficiali Šventojo Sosto politika tiek valstybinių klausimų, tiek elementarių buitinių smulkmenų atžvilgiu. Kiekvienas Vatikano darbuotojas be išimčių duoda priesaiką saugoti absoliučiai visas darbdavio paslaptis pradedant tarnybos reikalais ir baigiant bet kokia informacija, susijusia su popiežiaus asmeniu.
Nė vienoje pranašystėje nenurodomos tikslios „pasaulio pabaigos“ datos, tačiau Romos popiežius užtikrintai tvirtina, jog: „laiko liko iki šių metų pabaigos“. Ir iš kur pas popiežių tokia informacija, kad Machdi – Kristus? Juk pirmapradžiai viskas buvo apibrėžta visai kitaip. Iš kur jis sužinojo, jog artėja visų trijų religijų pabaiga (krikščionių, musulmonų ir judėjų)? Tai greičiausiai žinojo Žemėje „tamsiųjų“ vadai. Tik iš jų galėjo sužinoti tai, todėl toks ir išgąstis, nuslėpti kurio jau nebegali.
Ir dar, ką sako tuo požiūriu Šv. Malachijas, 1094–1148 gyvenęs airių arkivyskupas ir jo vadinamoji 112 popiežių pranašystė. Pagal ją, Benedikto XVI įpėdinis bus paskutinis popiežius. Malachijas ne vienintelis spėjo Šventojo Sosto ateitį, tačiau jo pranašystės, skirtingai nei Nostradamo ar Mergelės Marijos pranašystės Garabandale, nebuvo paneigtos tolesnių istorinių įvykių.
Šv. Malachijas savo pranašystėse pateikė trumpą kiekvieno būsimo popiežiaus apibūdinimą. Pavyzdžiui, Joną Paulių II jis yra pavadinęs „nuovargio popiežiumi“, Benediktą XVI apibūdino fraze „nuo šlovės į užmarštį“. O apie kitą popiežių eilėje pranašas sakė: tai bus „Petras romėnas“, ir jam valdant „miestas ant septynių kalvų bus sugriautas“.
Kas gi nutiks valdant tam, anot Šv. Malachijo, paskutiniam popiežiui, versijų yra visokių. Populiariausios iš jų – tai pasaulio pabaiga ir Katalikų Bažnyčios žlugimas.
Kas dėl „Petro romėno“, tai pasirodo, jog paskutinio popiežiaus tikrasis vardas kaip tik ir yra Petras, Pranciškus netikras jo vardas. Ir dar likimo ironija, kaip pirmas popiežius, taip ir paskutinis - Petras.
Toliau apie Putino susitikimą su Europos žydų kongreso atstovais. Naivu tikėtis, jot tai įvyko šiaip sau, arbatos pagerti, paplepėti ir pasiguosti, kaip sunku jiems Europoje. Matyt žino žymiai daugiau, gal net tą pačią paskutinę pranašystę, kaip ir popiežius. Žino tai, jog dabartiniai Izraelio Jeruzalei ne daug liko egzistuoti. Žino matyt viską, todėl nusprendė pasirūpinti kailių gelbėjimu iš anksto. Greičiausiai atvyko sužinoti, kiek jiems kainuos grįžimas į „palaimintą žemę“ ir kaip tai galima būtų įgyvendinti, kol nevėlu. Matyt dar 2015 metais sužinojo tai, kada jų taip vadinami „šeimininkai“ pralaimėjo amžiną kovą „Šviesiesiems“ ir nuo šiol neteko galios bei valdžios Žemėje. Iš kai kurių neoficialių šaltinių pateikiama informacija, jog: “Liuciferis nebeturi galios žmonėms, nuo 2015 vidurio”. Judėjai matyt žino viską, todėl nusprendė lyžtelti pasturgalį pirmieji naujam padėties šeimininkui.
Taigi, toliau, vasario 3, tik po dviejų savaičių, po Europos žydų kongreso atstovų vizito, pas Putiną draugišku vizitu apsilanko pats Henris Kisindžeris. Vienas iš tų, kuris anot jo: “...būtų laimingas, jei JAV pastatytų Kiniją į Rusiją į jiems skirtas vietas ir parodytų kas čia šeimininkai...” Ir vėl, kaip oficialiai skelbiama, arbatos pagerti ir pabičiuliauti?
Į tai žinoma būtų galima ir patikėti, nežinant kitų politikos subtilybių. O jos yra tokios, jog per paskutiniuosius 20 metų Henris Kiskindžeris vykdo visų JAV prezidentų specialaus pasiuntinio funkcijas ir niekur niekada nevažinėja šiaip sau. Tuo labiau, atsižvelgiant ir į amžių, jam jau - 92 metai. Tačiau šiuo atveju ne taip, nes jis nevykdė kokias tai konkrečias Obamos užduotis, kadangi tas jau kaip ir nebėra kokia nors svarbi politinė figūra. Tai tada kieno interesus atstovauja Kisindžeris? Atspėkite iš trijų kartų. O kad būtų lengviau, priminsiu jo kilmę.
Henris Kisidžeris gimė 1923 metais Vokietijoje, egzistuojančioje tuo metu Veimaro respublikoje religinėje žydų šeimoje. Gimus jis gavo vardą, Hainsas, Alfredas Kisinger (JAV pakeista ir vardas ir pavardė į Henrį Kisindžerį) Kisinger pavardė yra kilusi nuo Vokietijos miesto – Kisinger pavadinimo, kaip ir daugelio kitų žydų pavardės, pagal miestų, kuriuose gyveno gentainiai pavadinimus.
Taigi, prisiminus popiežiaus žodžius, apie trijų religijų apsijungimą „krikščionių, musulmonų ir judėjų“, tampa aiškiau, kokiu tikslu apsilankė pas Putiną Kisindžeris. Ir tikriausiai ne dėl paramos savo broliams iš Europos pagal tikėjimą. Tai ne tokio rango figūra, o žymiai aukštesnė. Jis atstovauja reikšmingesnes politines figūras, taip vadinamą pasaulinės valdžios elitą. Tuos, kurie stovi už pagrindinio pasaulinio finansų srauto vairo. Tuos, kurie įeina į pirmąjį pasaulio „valdytojų“ šimtuką.
Ko jis ten prašė Putino nežinau, bet akivaizdu tik viena. Tie žmonės, kurie jį tam delegavo, kaip ir Romos popiežius, gerai žino pranašystę apie „prasidedančią pasaulio pabaigą“ ir apie tai, kokios sausumos dalys išliks visiškai stabilios, o kokios galimas daiktas išnyks.
Na o ne už ilgo po to vizito įvyko patriarcho Kirilo susitikimas su popiežiumi Pranciškumi. Ir pagaliau numatomas visų stačiatikių bendras soboras, ko anksčiau niekada dar nebuvo. Visa tai tik pratęsia apimtų baimės agonijos religijų hierarhus bandyti gelbėtis visiems kartu.
Visus šiuos įvykius apjungiant vienu tikslu, galima sudėlioti į vieną grandinę. Visi jie kaip vienos grandinės sudedamosios grandys. Žinoma, jog „profesionalūs“ ekspertai-politologai visa tai nurašys į įtemptą situaciją pasaulyje, padidėjusią konfrontaciją, Rusijos norą grąžinti sau lyderio vaidmenį ir tt.
Nors iš tikro, tokie sakyčiau staigūs ir netikėti santykių pasikeitimai Rusijos atžvilgiu, visuotinai demonstruojant “sankcijas” ir mažai apšviečiami kišeninių “politologų”, prasidėjo tada, kada visa „tamsos“ tarnų viršunėlė sužinojo, jog jų „šeimininkas“ prarado jėgą ir valdžią žmonėms. O tarnai visada stengiasi pasirinkti laimėtoją, bando gelbėti kailius.
Tačiau kailius gelbsti kiekvienas savaip. Romos katalikų bažnyčia nusprendė gelbėtis apsijungus visiems “nusidėjėliams” kartu, pamirštant apie visus nesutarimus ir pretenzijas vienas kitam, egzistavusius per amžių amžius. Tačiau ar tai jau ne per vėlu ir nėra tik kaukė? Juk Pranciškus ne kartą ragino Europos valstybes priimti žmones, bėgančius nuo karo ir vargų per migrantų krizę. Po maldos popiežius net „su didele meile“ sveikino Vatikane „esančias etnines bendruomenes“ ir „žmones, kurie padeda (migrantams) ir (juos) priima“.
Iš pirmo žvilgsnio gal ir gražu atrodo iš šalies! Bet… visai ne Kristaus dvasioje. Pasakęs „A“, Popiežius turėjo pasakyti ir „B“: pats pamaitinti alkstančius, pagirdyti trokštančius, pasikviesti visus 5 tūkstančius, o gal ir visa milijoną pabėgėlių apsigyventi Vatikane, pasidalinti visu tuo geru, sukauptu per šimtmečius. Juk Kristus iš tikro dalinosi, nelaukė, kad kiti pamaitintų, kiti pagirdytų.
Na o judėjai kaip įprasta ir būdinga jiems, nusprendė veikti tiesiogiai, apeinant kolegas. Bandant klastos pagalba atsidurti arčiau lovio pirmieji. Tačiau, kad ir kaip besistengtų, visų jų tokios pastangos bergždžios. Kadangi kad ir ką nedarytų išorėje, kad ir kai nesistengtų demonstruoti gerus ketinimus, tačiau jei vidus, sėkla taip ir liko supuvus, tai medis iš jos neužaugs.
Jų vietoje sudygs naujos sėklos, laistant tik Tikru švariu Tikėjimus, paremtu žiniomis. Nereikalingi skirstymai ir išskirstymai. Juk visos sėklos siekiame vieno – subręsti, išaugti į medį. Turi būti tik viena vienintelė žmonių kategorija žemėje – Dievo žmonės. Ir absoliučiai nuo kiekvieno žmogaus pasaulyje priklauso ar taip bus, ar nebus.
Štai tiek įžvalgos, kurią galite priimti kaip esamą įvykių seką, o galite pavadinti nesąmone ir liguistais pamąstymais. Rinktis visada jums. Tačiau, pagrindiniai pasikeitimai ir įvykiai turi vykti kiekvieno viduje. Tik ten kelias į išsigelbėjimą, nepriklausantis nuo išorinių veiksnių ir situacijų.
Nereikia laukti, kad šalių vedliai, vadai kurie dabar mus skiria ir suskirsto (valdžia, politikai, šventikai) kada nors mus apjungs. To neverta laukti ir tikėtis aplamai, nes demonas niekada neleis tam atsitikti. Pirmiausia, patys žmonės gali ir turi sustiprėti Allat jėgos, Šventos Dvasios pagalba viduje ir paprasčiausiai daugiau nebeklausyti demonų kurie juos skirsto, skiria, dalina į savus ir svetimus. Nustoti būti vergu, priklausančiu nuo situacijų ir aplinkybių, o tapti šeimininku, pačiam formuojant jas…
Taikos ir ramybės Dvasiai, bet ne protui |
.