Šis pasaulis yra mokykla ir joje reikia išspręsti labai daug užduočių, kad surasti pagrindinį atsakymą, tam kad pasiekti pagrindinį Tikslą. Palaipsniui, priimant ir suvokiant įvairius procesus, reiškinius, įgyjant patirtį, atstumiant tai kas svetima, mes artėjame prie eilinio savo taip vadinamo kontrolinio darbo…

Galima sakyti, jog šiandiena pasaulis stovi ant bedugnės krašto ir tolesnis įvykių vystymasis priklauso nuo visų mūsų konkrečių veiksmų. Ar mes pasirinksime suirutę ir žūtį, tik abejingai stebint, kaip blogis toliau laimi, ar vis tik bandysim sukurti Laimingą Auksinį amžių…

Mes dažnai sakome vienas kitam: “Geros dienos”, “Laba diena”, “Viso gero”, “Linkiu jums laimės ir gėrio, sėkmės”. Juk tai yra ne tik mandagumo išraiška. Tuose žodžiuose mes būtent ir išreiškiame savo tikrą žmogiškos būtybės esmę. Ir tam, kad iš tikro linkėti gero kitiems, reikia turėti didelę dvasios jėgą. Atrodytų viskas paprasta, tačiau tuo pat metu, ar taip jau lengva  visada būti gerai nusiteikus kitų žmonių atveju, net į kuriuos mes įpratę, arba įpratinti žiūrėti tik negatyviai.

Kad ir toks visiškai nesenas pademonstruotas absurdo pavyzdys, per mūsų taip mylimą ir “nepriklausomą” Lietuvos TV, o konkrečiau per žinias. Kaip jau įprasta kiekvienų žinių metu, žmonių buvo klausiama kokios nors nuomonės ir šį kartą dėl mūsų vieno politiko elgesio, kaip visada pasiūlyta balsuoti. Nors tie balsavimai, mano nuomone, irgi įmanoma nesunkiai pakoreguoti, manipuliuoti tuo, nuopiešti taip, kad žiūrovų tarpe suformuoti reikiamą nuomonę, bet tai tik smulkmena, esmė ir ne tame.

Viso tokio “triukšmelio”, o gal geriau tiktų pavadinti  “mėšliuko” prasmė, kad tas Lietuvos politikas atsieit, ten kažkur, dalyvaujant tarp įvairių šalių politinių sluoksnių, išdrįso pademonstruoti paprastas žmoniškumo savybes ir žaidė futbolą vienoje komandoje, su Rusijos kokiu tai politiku, kas pas mus  dabar jau prilygsta ir traktuojama kaip “tėvynės išdavystė”, bent jau yra formuojama tokia nuomonė. Iki ko mes nusiritome mielieji, jei leidžiame sau pateisinti tokius cirkus? Ir toks apgailėtinas marazmas, kaip ir kiti panašūs, nieko nesidrovint yra brukamas žmonėms kas dieną ir ne tik Lietuvoje deja, bet ir kitose, taip vadinamose “demokratinėse” šalyse. Dar keletas "perliukų nuo musų valstybės išminčių":

"Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis šiandien įspėjo visuomenę, kad už geresnių darbo sąlygų reikalaujančių Lietuvos mokytojų slypi Rusijos ranka, siekianti destabilizuoti mūsų valstybę."

"...Pasirodo, tą dieną A.Matonis kažkur miške susitiko su kažkokiu įslaptintu spec.agentu, kuris jam perdavė „valstybinės reikšmės informaciją“. Bekalbėdamas kriminalinės policijos viršininkas (dabar jau buvęs) su slaptu agentu išgėrė naminės gamybos vyno. Teisme sakė, kad niekur važiuoti nesirengė, todėl leido sau atsipalaiduoti. Tačiau tas agentas neva išdėstė konkrečius planus, kaip „Rusija tuoj-tuoj užpuls Lietuvą, taip pat, kaip ir Ukrainą“. Agentas išdėstė visą planą, kaip bus pažeistas Lietuvos suverenitetas. Ir kalbama buvo ne apie dienas ar valandas, o minutes!

Matonis metė visus savo reikalus ir nudūmė automobiliu į Vilnių papasakoti šalies vadovybei apie nedraugiškos kaimynės Rusijos klastingą planą. Tačiau pakeliui į Vilnių jį sustabdė policija ir konstatavo girtumą..."

Taigi, galima padaryti prielaidą, kad „rusai puola“ yra liga. Galbūt net labai rimta liga. Galimai užkrečiama ir galimai mes ja užsikrėtėme nuo JAV, kai įstojome į NATO, o gal ir anksčiau, juk lanzbergizmas egzistavo ir iki to. Kodėl kurstoma šiandien Lietuvoje rusofobija? Kodėl peršama tautai karo grėsmė? Pagrindinis to tikslas – nukreipti dėmesį nuo didžiųjų Lietuvą šiandien kankinančių problemų, kaip baisi ekonominė padėtis, valdžios korupcija, masinė lietuvių emigracija, alkoholizmas, savižudybės ir t. t. Ir juk šiuo metu jau gana daug Lietuvos žmonių ir pavyko įtikinti, kad visos problemos tai smulkmena, o svarbiausia ginkluotis ir rengtis karui su Rusija.

Užtenka nors truputį panaršyt lietuviškame internete ir iškart matosi, kad pastaruoju metu Lietuvos žmones tiesiog užplūdusi pasibaisėtina melo ir demagogijos banga. Propagandos mašina Lietuvoje šiandien dirba visa jėga. Tam, kad nuteiktų lietuvius prieš kaimyninę Rusiją bet kokia kaina, naudojamos rafinuotos psichologinio ir informacinio karo technikos. Skleidžiami mitai, nuolat kurstoma isterija dėl neva Rusijos grėsmės ir kuriama regimybė, kad „priešas prie vartų“.

Lietuvos oficiozinėje žiniasklaidoje dabar juk kiekvienas straipsnis apie Rusiją dvelkia šimtaprocentiniu šališkumu, su ištisa puokšte visokiausių išsigalvojimų bei provokacinių teiginių. Pagal pačias geriausias įrodinėjimo, jog „žemė yra plokščia“, tradicijas. Absoliuti tos propagandinės rašliavos dauguma susiveda į tai, kad Rusija – „blogio imperija“. Dėl visų pasaulio nelaimių yra kaltinama Rusija ir tik Rusija.

Apie susidariusią padėtį Ukrainoje juk irgi skleidžiama vien melaginga propaganda. Atvirai meluojama, kad neva Rusija ir asmeniškai prezidentas V. Putinas kursto dabartinį konfliktą Ukrainoje. Dažnai tai būna tiesiog groteskiškas kliedesys. Kaip, pavyzdžiui, dėl to numušto lėktuvo.

Tuo pačiu metu Lietuvoje plinta ir savo kitokią nuomonę atvirai pasakančių žmonių puolimas. Aršiai puolami ir šmeižiami visi tie aktyvūs piliečiai, kas pasisako prieš rusofobijos kurstymą, už draugiškus santykius su kaimyniniais kraštais. Jie vadinami Rusijos agentais, net naujas terminas sugalvotas – „kremlinai“.

Juk, pavyzdžiui, kokių visai neseniai būta išpuolių prieš signatarą Rolandą Paulauską po to, kai jis išsakė savo nuomonę apie tai, kas (ir kodėl) vyksta Ukrainoje!

Ribojama ne tik žodžio laisvė, bet ir informacijos gavimas. Kai antirusiška propaganda sklinda dabar Lietuvoje visais žiniasklaidos kanalais, 25 valandas per parą ir 8 dienas per savaitę, bet kokia priešinga nuomonė yra cenzūruojama, slopinama, blokuojama. Matome, kokia įžūli propaganda varoma dabar prieš Rusiją, o kai patys rusai kartais, būna, pasako ar parodo ką nors, kas Lietuvos valdžiai nepatinka, tai tuoj pat uždraudžiami Lietuvoje rusiški televizijos kanalai. Ir visa tai daroma XXI amžiuje, šalyje, kuri neva deklaruoja žodžio ir informacijos laisvės principus! Tai net nepasiduoda jokiai logikai, kaip ir tai, jog mūsų valdžios galva “niekada neklystanti”.

Tai kas stato tas neapykantas tvoras ir kas palaiko tas baimes, argi ne mes patys, pritardami tokiam demonstruojamam marazmui? Atrodytų, jog mes turime tik nekęsti visko, kas susiję su žodžiu Rusija. Tai žinoma banalus, primityvus ir net juokingas nuomonės formavimas, bet tas juokas šiandiena deja jau pro ašaras, nes daugelis “zombuotų šalies piliečių” pakimba ant tokių naivių kabliukų, palaiko tokias žurnalistikos “išdaigas”, palaiko tą destruktorių norą pastoviai piešti priešus, toliau ginkluotis ir galutiniame rezultate žudyti vienas kitą, atimti iš žmonių tai, kas brangiausia – gyvybes. Tai apie kokį “Dievišką planą” dar galima tada kalbėti, kai šiandiena vyksta tokie dalykai?  Juk mes patys tai pasirenkame, puoselėdami savo egoizmo puikybę ir stiprindami baimes.

Sutikite su tuo, jog žymiai paprasčiau išvengi bet kokių konfliktų propaguojant geranoriškus santykius, kad ir tam, kas bando tuos konfliktus išprovokuoti, o ne kas dieną pastoviai išreikšti neapykantą, šmeižtą, juodinti ir amsėtim, kaip piktam šuniui, visokiais įmanomais ir neįmanomais būdais... Juk būtent tverti gėrį – pats pagrindinis Tikro Žmogaus poreikis.

Žmogiškos gyvybės vertė nuo seno buvo vienas iš pagrindinių gyvenimo principų. Ir tokių pavyzdžių pilna visur: filosofijoje, literatūroje, daugelio tautų mituose. Jie tai išvardinti, užimtų labai daug laiko, todėl paliesime tik kelis. Kad ir senovės Indijos filosofijos terminą –“ahisma”, kuris reiškia žmogaus elgesį, besiremiantį prievartos, skausmo ir blogio nesuteikimo principu. Tas pats pagrindo principas ir krikščionių religijoje: “Nežudyk”, “Pamilk artimą savo, kaip patį save”. Taip pat, kaip ir Allat Ra skelbia: “Didžiausia vertybė šiame pasaulyje yra žmogiška gyvybė. Bet kurio žmogaus gyvybę planetoje reikia saugoti kaip savo nuosavą, kadangi nors ji ir greitaeigė, bet suteikianti šansą padidinti savo svarbiausią vertybę – vidinę dvasinę būseną, tą vienintelę, atveriančią kelią Asmenybei tikram dvasiniam nemirtingumui”. Tai kas atsitiko šiandiena, kad ta žmogaus gyvybė tapo visiškai nieko verta?...

Juk žmogaus gyvenimas yra ne tik jo instinktų rinkinys ir jų kasdienis patenkinimas, tai kažkas, kas žymiai daugiau, aukščiau ir nuostabiau. Bet šios dienos žmonių problema ir yra tai, jog daugelis užmiršo apie savo esybės dvasinę dalį, o gyvuliškus instinktus pakėlė į pagrindinę egzistavimo prasmę.

Daugelis iš mūsų girdėjo tokį išsireiškimą: “Ne viskas yra auksas, kas auksu blizga”, prasmė čia tokia, kad deja ne viskas kas išoriška, atspindi vidinį turinį, nes apvalkalas dažnai skiriasi nuo vidinio turinio.

Tokios patarlės teisingume nėra nieko nuostabaus, nes tai daugelio kartų patirtis, sukaupta liaudies išmintis, kuri nežino laiko ar senėjimo. Tokia paprasta Tiesa tinka kaip vakarykštei dienai, taip ir šiandienai. Ir būtent šiandiena toks posakis aktualaus daugelio politikų, sektų, kultų, vadinančių save dvasiniu mokymu, fone. Kurios savo esmę pridengia gėrio, brolybės ir meilės Dievui melagingais lozungais. Daugelis iš jų, savo pagrinde žinoma turi ir Pirmapradžių Dvasinių Mokymų grūdelius. Kitu atveju, tai nebūtų ant tiek patrauklu plačiai visuomenei. Bet būtent tame ir slypi pagrindinis blogis. Kadangi tokių klaidingų mokymų pergalės, nuveda žmones visiškai į priešingą savo esmei pusę. Pagrindinis visų tokių melagingų mokymų tikslas – tarp daugelio netikrų blizgančių tuščių stikliukų, kruopščiai paslėpti vieną vienintelį švytintį perlą – Pirmaprades Dvasines Žinias, atneštas pasauliui paties Šambalos Valdovo.

Destruktorių logika čia gana paprasta ir suprantama, kadangi jei tai nugalėti, sunaikinant neįmanoma, tai galima sukurti daugybę apgailėtinų viso to kopijų ir jei jiems ir nepasiseks įtraukti milijonus žmonių į jas, tai bent jau “pribaugins” likusius tokiu žodžiu kaip “sekta”. Paprasčiau sakant, daugeliui žmonių nesinori ko nors naujo sužinoti, studijuoti (o tiksliau, atsiminti gerai užmiršta seną). Tik dėl to, kad jie yra jau pirmapradžiai “pribauginti”, atsieit visa tai sekta, kurios tikslas – apgauti žmones ir visaip iš jų žvejoti energetinius, materialius ir kitokius resursus.

Situacija šiandiena tampa sudėtinga dar ir todėl, kad taip vadinamos “tradicinės religijos” iki šios dienos taip ir nesugebėjo tapti ta pačia visuomenę gydančia panacėja, nuo ilgos ir mirtinos ligos, artinančios ją prie pabaigos. Žinoma, kad per tuos žinių grūdus, esančius religijose, žmonės pasiekė ir pasiekia šventumo, išsigelbėjimo, juk jose, nežiūrint į visas bažnyčios tarnų gudrybes ir klastas, daug kas yra nuo Tikro Dvasinio Mokymo, atnešto į pasaulį Pranašų vykdant Aukščiausiojo Valią. Bet tokie atvejai, labai maži procentine išraiška. Toks faktas, kad žmonija šiandiena stovi ant susinaikinimo slenksčio tik patvirtina, kad deja, ne viena iš tų religijų nesugeba (savo šiandieninėje išvaizdoje) apjungti visą žmoniją, meilės vienas kitam, gėrio, teisingumo pagrindu.

Tačiau dar ne viskas prarasta, kaip sakoma, dar ne vakaras. Visa tai buvo išpranašauta (be to, visuose dvasiniuose mokymuose), kad laikų pabaigoje, kai atrodys jog viskas prarasta, ateis Tas, Kas duos raktus išsigelbėjimui. Tą raktą išsivadavimui, nuo  tamsaus rūsio, į kurį žmonija pati save įsivarė ir ten užsirakino.

Taigi žmogui, nuo Aukščiausių Jėgų, vėl buvo duota pagrindinės, bazinės vertybė, be kurių būties, žmonija gana sparčiai virsta į laukinių šunų gaują ir kurioje už kąsnį ėdalo (materialaus gėrio), jie pasiruošę sudraskyti vienas kitą į gabalus. Ir tokių žmonių aplinkoje veikia tik vienas materijos dėsnis – kas stipresnis, tas ir teisus. Tokį apgailėtiną ir nemalonų paveikslą mes stebime jau pakankamai ilgą laiką ir tarsi kažkiek su tuo apsipratome, susitaikėme (žinoma, ne be “nepriklausomų” masinių informacijos priemonių pagalbos). Bet būtent dabar tokia situacija pasiekė savo apogėjų ir toliau tęstis tai jau nebegali. Kad ir kokia didelė nebūtų Jo kantrybė ir meilė savo kūriniams, bet jei dėl materialios gerovės tie kūriniai visiškai pamiršo apie savo Kūrėją, jei jie pasiruošę ir toliau žudyti, prievartauti, kankinti vienas kitą, pačiu brutaliausiu būdu, tai kaip į visą tai žiūrėti Jam?

Todėl, tik dėl Meilės, kaip savo kūriniams, Jis dar karta duoda mums paskutinį šansą. Būtent šiandieną, Sankirtos laikais, Jo Valią vykdo Šambalos Valdovas Rigdenas Džiappo ir pateikia mums Pirmaprades Žinias knygoje Allat Ra.

Ir tie žmonės, kurie pasirenka šį kelią, turi pranašumą prieš tuos, kurie vis tik linkę pamatyti savo civilizacijos žūtį, dėl tingėjimo ką nors veikti, o labiausiai – keisti patį save, tramdyti savo ego. Bet padarius pirmą teisingą pasirinkimą, mes galime sukurti atrodytų neįmanoma. Pasukti negatyvius įvykius ir nukreipti juos į dorovinę-dvasinę vagą, visos civilizacijos atgimimui.

Vienas toks fiziškai neįgalus, mažytis Indijos žmogeliukas, (gyvenęs ne taip jau ir seniai), bet labai stiprus savo Dvasia Žmogus, kuris nepalūžtama tvirtybe sugebėjęs pakeisti milijonų žmonių likimus ir kurį vadino Machatma Gandi, yra sakęs: “Pasaulis pakankamai didelis kad patenkinti bet kurio žmogaus poreikius, bet yra labai mažas, kad patenkinti mūsų žmogišką gobšumą…”, “Mes patys turime tapti tomis permainomis, kurias norime pamatyti būsimame pasaulyje..”, “Kiekvienas iš mūsų sugeba atsakyti blogiui savo paramos ir tas blogis yra bejėgis prieš tokį sprendimą. Atsisakymas blogio, tuo pat metu žmogaus dvasinė jėga veda jį į naujo pasaulio statybos kelią – Meilės ir gėrio pasaulio statybos”.

Dvasios stiprybė – tai kada tu gali išlaikyti savo dėmesį Dvasinio pasaulio buvime. Kuo ilgiau savo dėmesiu žmogus yra tame pasaulyje, tuo stipresnė tampa jo dvasia. Kiek laiko tu prabūsi ten, lygiai tiek pat laiko tu ir gyveni tikrą gyvenimą, o visa kita –  tik vanduo, nubėgantis tarp pirštų į smėlį.

Todėl manau, kad kiekvienam iš mūsų, turinčiam pakankamai turtingą patirtį, beprasmiai laistant dykumas, savo gyvybės vandeniu ir taip bandant sukurti savo materialią oazę ir kurie jau pakankamai pažino žemiškų norų niekingumą, sutiks su tuo, jog jau atėjo laikas palikti tą bergždžią užsiėmimą ir atiduoti visą savo dėmesį žymiai vertingesniam ir prasmingesniam darbui.

Gyvuliško būvimą mūsų gretose yra būtina maksimaliai sumažinti, pradedant nuo smulkaus ir užbaigiant stambiu. Visuose klausimuose ir projektuose jo būvimas turi būti suvestas iki minimumo. Reikia neleisti to visai, kiek yra įmanoma. Tai sudėtinga, bet įmanoma, jei kiekvienas iš mūsų sugebės valdyti pirmiausia patį save.

Laikas bėga labai greitai, būtina pripažinti tą akivaizdų faktą ir pridėti visas turimas jėgas, jog forsuoti įvykius ir kad persijungti į dvasinius-dorovinius pozityvius pasikeitimus. O tam, kad padėti išsigelbėti ir kitiems, pirmiausia reikia pačiam tapti Šviesa, jog galėtum dalintis ja su kitais. Ir tam reikia pastoviai tobulintis savęs valdyme. Štai toks procesas Islame ir vadinamas didysis “džihadas” ir tas žodis daugeliui šiandiena irgi labai bauginantis, nors iš tikro reiškia, žmogaus kovą su savo pačio aistromis. Kaip sako Muchamedas: “Protingas yra tas žmogus, kuris valdo savo “niafsa” (ego) ir dabar jau dirba dėl gyvenimo po mirties”. Todėl kasdienė kova su savo ego yra neginčijamai svarbi ir likimą formuojanti. Nereikia atidėlioti to proceso, o jau šiandiena pradėti save valdyti tam, kad tapti Aukščiausiojo Valios palydovu žemėje, o ne piešti priešus aplink save, provokuojant tą patį daryti ir kitus.

Kaip mokė sufijai: “Gyvenimas šiame pasaulyje yra tarsi sapnas, kuris atskiria žmogų nuo tikros jo veiklos. Kaip ir pas tą žmogų, kuris pamatė sapną ir visiškai pamiršta gimtus namus. Siela atsiduoda iliuzijoms ir šio pasaulio sapnui, užmiršta savo tikrą tėvynę, nesupranta, kad šis trapus pasaulis užtemdo jai akis, kaip tie debesys, kurie uždengia žvaigždes”.

Kada esame nors trumpam savo vidiniame dvasiniame pasaulyje, atsimename tuos namus, prisipildome jėga ir išmintimi, atsimename, kas iš tikro mes esame. Kuo toliau, tuo tvirtesnė tampa dvasia tokioje būsenoje ir atitinkamai auga valdymo savimi laipsnis. O juk tai ir yra svarbiausia mūsų gyvenime. Mokėti valdyti savimi, tai ir yra vienintelis dalykas, kuo mes galime iš tikro valdyti. Visa kita mums nepriklauso, nors ir kaip Gyvuliškas pradas nebandytų, negali įrodyti atvirkščio tokiam žmogui. Joks materialus praradimas, ar įsigijimas negali mus priversti užmiršti tai, jog viskas, kas yra žemiška, taip ir liks čia. Materijos esmė – palaikai ir tai nereiškia jos niekinimą, o tik prisiminimą esmės.

Viso to atsisakymas atsiranda tada, kai pasireiškia išmintis ir ji atveda žmogų prie nusiraminimo, kai žmogus pradeda matyti pilną pasaulio paveikslą, bet ir toliau naudojasi visu pasaulietišku, taip ir neleidžiant viskam tam užvaldyti jį patį. Kaip sakė išminčiai: “Ieškantys žemiškos šlovės, Dangiškos niekada nepasieks”. Kai tik be mažiausių abejonių pradedi suprasti, jog visas pasaulis tavyje, o ne tu pasaulyje, tampi laisvu nuo jo.

Tai sunku, kūnas žinoma tam priešinasi. O pas mūsų ego, kaip pas hidrą, yra daugybė galvų, bet pati stipriausia, pavojingiausia ir pagrindinė iš jų – puikybė. Taigi, valdymas savimi – mūsų pirmutinis tikslas, tokiame nestabiliame ir permainingame pasaulyje. Suvokią tokią pirminę būtinybę, likime ištikimi sau tikrajam, tam amžinam, kas yra kiekviename iš mūsų. Mokėjimas jausti ir matyti tave supančius žmones gėryje – didelio dvasios vidinio darbo rezultatas, dvasinis meistriškumas. Ir kad pažinti kitą žmogų gerai, pirmiausia reikia išsirinkti savyje. Išanalizuoti ir pervertinti pirmiausia savo nuosavas mintis to žmogaus atžvilgiu.

Šviesi ateitis yra daugiau nei reali, jei pas mus užteks drąsos ir kantrybės dirbant jos sudarymui. Juk dangus virš mūsų yra bendras visiems po juo gyvenantiems. Tai kodėl nepadaryti bendros ir Žemės planetos, kuri irgi duota mums visiems kartu? Tuo labiau, jog yra pateikta kaip tai įvykdyti Allat Ra knygoje.

Problema tik tame, kad žmonėms sunku išsirinkti, išgryninti tokį neįkainuojamą perlą, tarp visos krūvos spindinčių tuščių bereikšmių pribarstytų “dvasinių” stikliukų. Juk nė vienas sveikai mastantis žmogus neliko abejingas pateiktai informacijai Allat Ra knygoje. Bet deja, vis tik žmogų ant tiek traukia blizgantys įvairūs kiti viršeliai…ir ant tiek stipriai jie mėgsta spindintį kokį nors įpakavimo gražų popieriuką, jog iš to galima būtų smagiai pasijuokti, tačiau šiandiena daugiau norisi verkti, stebint visa tai.

Ir pagrindinė gelbstinti užduotis, tokio girdinčiojo Tiesą žmogaus, išplatinti tą perlo spindesį toliau, kol dar yra tam laiko. O jau kaip pasielgs tie sekantys išgirdusieji, tai jau jų asmeninis pasirinkimas, ne jūsų.  Nes pamatęs šviesą pats, visada turi dalintis tuo su visais žmonėmis. Kadangi tokios žinios yra duodamos visiems. Jose ir yra nurodytas išsigelbėjimas visai žmonijai. Tai nepriklauso kokiai nors vienai tautai, nes tai duota visoms tautoms, kadangi jose yra visų pasaulio religijų, bei tikėjimų ištakos. Bet kuris, dar nors kiek mastantis žmogus, giliau pasinėręs į Allat Ra išminties okeaną, praregi ir tada visi skirtumai tarp mūsų, taps tik iliuzija, nes visi mes – tik labai maža dalis viso bendro. Todėl tik vienybėje ir yra mūsų išsigelbėjimas, mūsų jėga.

Žmonių pagrindinė problema šiandiena, tai jų tokia apatiška pozicija: “Ką aš vienas galiu?” Bet juk iš tikro, kiekvienas iš mūsų daug ką sugeba ir gali. Kiekvienas iš mūsų sugeba įtakoti į globalias situacijas, nors ir nesuprantant to mechanizmo. Mes visi pasiilgome geros šviesios informacijos, programų, tai ir darykime tai, skleiskime tą šviesą toliau.

Pas žmogų nėra jokio kito didesnio priešo, apart jo paties, tos tamsiosios pačio savęs pusės. O dieviška jo dalis yra vientisa su visų žmonių dieviškomis dalimis. Ir to pagrindu visos tautos gali gyventi draugiškai, taikiai, meilėje ir santarvėje.

Štai tada nukris visos tos dirbtinai sukurtos ribos ir sienos tarp žmonių, visi taps broliais ir seserimis vienas kitam, kaip tai buvo pirmapradžiai ir kaip tai sumanė Kūrėjas. Tada ir ateis visa apimanti laimė. Bet kad tai atsitiktų ateityje, labai svarbi yra mūsų veikla būtent šiandiena. Ir ta mūsų bendra ateitis šiandiena kaip tik ir kabo ant labai plono plaukelio, bet tik savo pastangomis mes galime tą plaukelį paversti storu patikimu ir stabiliu lynu, kuriuo išsikapanos į Laimingo Amžiaus viršūnę ir visa likusi žmonija. Pirmiausia, pradedant patiems nuo savęs, apšvieskime Žinių Šviesa kiekvieną žemės kampelį ir tada nebeliks nelaimingų, pasiklydusių, abejojančių ir bijančių.

Atsisakydami nuo savo subjektyvių reakcijų, mes pereiname į stebėtoją, kuris mato, atseka viską ir mes taip judame pirmyn. Taip sakant, persijungiant save nuo gyvuliškų siaurų vertinimų, į visuotinės meilės bangą, viskas tampa paprasta ir suprantama. Be ryšio su Aukščiausiu, kiekviena iš mūsų yra silpnas, abejingas ir bevalis žmogus. Ir tik esant dvasioje kiekvienas gali tapti iš tikro laisvu žmogumi, tikru savo asmeninės, bendros Laimės ir Geros Valios kalviu. Tik esant dvasioje, žmogus, iš dvikojo politinio valdomo gyvūno, pavirsta Dieviškos šviesos šaltiniu, tokiame šiandieniniame rūkanotų prietemų, nuo žmogiškų blogybių, pasaulyje. Tik esant dvasioje, žmogus iš vartotojo būsenos gauna šansą tapti Bendra-Kūrėju. O būvimas dvasioje – tai ir yra Aukščiausias Žmogiškos Laimės ir Laisvės Laipsnis…

Manau, kad pakankamai būtų garbinga kiekvienam iš mūsų įsipareigoti – pabandyti save tikro Žmogaus rolėje, tvirtai stoti į dvasingumo poziciją ir pasakyti ryžtingą Ne, visam tam skleidžiamam politiniam marazmui. Štai tada gal ir bus “įvykdytas Dieviškumo planas” gerbiamieji, kai pagaliau prasitrinsime akis ir atsibusime, iš to negatyvaus sapno, į kurį įmurdė, pasinaudojant daugelio baime ir puikybe. Tebūnie palaiminti tie, kas praregi ir tada zombiai išdundės, išriedės iš jų galvų, kaip ir atidundėjo. Tverti gėrį – paprasta ir naudinga. Tai ir yra mūsų saugumo lygis, kurio neveikia joks išorinis poveikis...

Taikos ir ramybės Sielai