Ideologija, kuri buvo skleidžiama tada, nebuvo susijusi vien su mistika ir nacionalinio okultizmo prioritetais, Šambalos, Graalio paieškomis, bet ir apėmė žydų viršūnes (levitus), kurie prisidengdami marksizmu bandė tada užgrobti visą pasaulį.

Ir tokią idėją „laisvieji mūrininkai" palaikė tada tam, jog visa tai atitiko Archontų planus. Tai yra, kad liaudyje visada bręstų neapykanta išoriniam priešui, kas padėtu ruošti žmones pasauliniam karui. Jog žmonės eitų užkariauti svetimų teritorijų, eitu mirti tik už „šventą" idėją, padaryti  pasaulį laisvu nuo tų žydų Žynių. Tai yra, Archontai išnaudojo žmonių nepasitenkinimą pačiais Archontais, savo naudai. Akivaizdus įrodymas tam, 1952 Emanuelio Rabinovičiaus kalba, skubiame rabinų pasitarime Budapešte.

http://zarubezhom.com/Rabinovich.htm

Apimtas tokių idėjų, nors ir būdamas silpnos sveikatos, savanoriu ėjo į pirmąjį pasaulinį karą ir jaunasis Hitleris. Na o po tokio gėdingo Vokietijos pralaimėjimo ir dirbtinai „laisvųjų mūrininkų" sukurtos „Veimaro respublikos, tos nuotaikos dar labiau sustiprėjo. Tada jis vėl susisiekia su savo Miuncheno draugais, okultistais.

Archontai savo veiksmus visada planuoja daugelį dešimtmečių į priekį. O „laisvieji mūrininkai", prisilaikydami Archontų plano, išnaudojo visus savo turimus rezervus. Tokiems jų „auklėtiniams", kaip Hitleris, papuolusiems į tą priešingą srovę, atsirado ypatingas darbas. Pradžioje, Hitlerį nukreipė į struktūras, vykdančias špionažą. Jis rinko žinias, apie įvairių smulkių partijų, kurių tuo metu buvo daugybė, programas.

Po kiek laiko, Hitlerį nukreipė į vokiečių darbo partiją, kuri buvo sukurta „ložės" brolių pastangomis. Įskaitant Hitlerio gabumus politinėje agitacijoje, vidinę jėgą ir misticizmo reikšmę jo mastyme, o taip pat, ilgalaikį buvimą slaptuose ordinuose, darė jo kandidatūrą pagrindiniu pretendentu į būsimojo „fiurerio" postą, kuris turi pradėti naudingą Archontams karą.

Hitlerį  tuo metu, supažindino su architektu A.Rozenbergu ir žurnalistu D. Ekartu. Kurie buvo slaptos bendrijos „Tule" nariais ir sekančius trejus metus užsiėmė jo, kaip oratoriaus, paruošimu. Ekartas išdresiravo Hitlerį ne tiktai drąsiai kalbėti prieš auditoriją, bet ir teisingai išdėstyti savo mintis popieriuje. Naudojantis atitinkamomis technikomis ir praktikomis, kurių Hitlerį mokė tame ordine, jis su pagrindine mediumų grupe, palaikančia jį kalbų  prieš auditoriją metu, stiprino savo asmeninę žmonių poveikio jėgą.

Jis greitai augo kaip oratorius, įgaunant vis daugiau įgaunant populiarumą tarp įvairių politinių grupių ir planingai didino savo auditorijos skaičių. Kai partija, savo skaičiumi žymiai išsiplėtė, buvo pravesta jos reorganizacija. Į atsakingas finansines ir organizacines vietas Hitleris pastatė „ordino" žmones. Duotas tai partijai ir naujas pavadinimas – Vokietijos nacional socialistinė darbo partija. Partijos ženklu tapo atvirkštinė svastika, rankos ištiesimas į priekį pasisveikinant, irgi buvo atitinkamas senovės okultinis gestas, kaip ir  okultinis šūkis - "hail”. Tai tapo tarsi savotišku tamsos riterių ordinu. Iš esmės, Hitleriui buvo sukurta daugiau ne partija, o jau ištisas okultinis ordinas. Sukurti specialūs šturmo būriai, partijos "galvų" apsaugai. Faktiškai, tuo metu Hitlerio partija tapo valstybė valstybėje. Ir kas svarbiausia, buvo sukurta piramidinė fiurerio valdžios sistema joje. Partija pradėjo aktyviai propaguoti rasizmą ir antisemitizmą. Pagrindinis jų tikslas tapo, prisivilioti kaip galima daugiau tai vadinamų "nuskriaustųjų” ir  jų sąskaita maksimaliai išplėsti savo partijos elektoratą.

Tačiau, kaip ir kiekvieno stambaus politinio lyderio karjera, priklauso ne tik nuo jo oratorinių, ar kitokių tai asmeninių sugebėjimų, bet nuo jo sponsoriavimo, finansavimo. Oficialioje versijoje, Hitlerio partiją finansavo turtingų bavarijos pramonininkų žmonos. Bet iš tikro, buvo visiškai ne taip, o ši  oficiali versija, specialiai sukurta tam, kad nuslėpti tikruosius tos partijos finansuotojus.

1946 metais, Rokfelerio fondas išskyrė didelę sumą pinigų tam, kad pasaulinei visuomenei būtų pateikta Antrojo pasaulinio karo oficiali melaginga versija, kuri nuslėptų tikrus faktus, apie tos fašistinės partijos finansavimą ir tikruosius fianasuotojus, kurių pėdsakai žinoma atves prie Archontų vadovybės.

O oficialiose versijose publikai, kaip taisyklė, visą kaltę pakabina vienam žmogui, akcentuojant į žmogaus asmenines savybes, įsitikinimus. Bet svarbiausio, kas būtent suformavo jo tokius įsitikinimus, kas atvedė jį prie valdžios, kas finansavo jo partiją, neužsimenama ir niekada nebus užsiminta, kol sistema bus stipri, nes pagal tai galima nesunkiai atsekti, kas vis tik tampė už tos politinės lėlės nematomų siūlelių.

 Pasvarstom, kas liečia karo finansavimą. Iš kur Vokietijai, po tos gėdingos Versalio sutarties ir vykstančios pokarinės infliacijos, galėjo atsirasti pinigų? O atsirado tada didžiulės lėšos, fašistinės partijos finansavimui. Pabandykime atsekti, kaip vis tik Archontai gavo dvigubos naudos, po Pirmojo pasaulinio karo, iš Vokietijos liaudies?

Pirmiausia, būtent pas Archontus (per jų įvairias organizacijas) galutiniame rezultate subėgo žymi pinigų dalis, nuo tos pačios Vokietijos reparacinių išmokų, kaip šalims, nukentėjusioms nuo karo. Antra, kad atlikti tas išmokas, jie privertė Vokietiją pasiimti atitinkamus kreditus ir vėlgi, ne kur kitur, o pas tuos pačius jų "savus" bankininkus. O kad  sau pasilengvinti tokį įžūlų Vokietijos liaudies apiplėšimą, tam tikslui tarptautiniai bankininkai Šveicarijoje įkūrė "Tarptautinį valiutų išlyginimo banką” arba kaip jį dar vadina "Tarptautinių išskaičiavimų banku”. 1924 metais Archontai paruošė kelius esminius momentus savo planui. Pirmiausia – praktiškai buvo paruoštas kandidatas, kuris turi pradėti pasaulinį karą. O svarbiausia – totaliam to lyderio prastūmimui į valdžią, į Vokietiją buvo pervestas tam tikslui būtinas kapitalas ir vėl nuo tų pačių "savų biznio ryklių”. Be to, į tą šalį pradėjo rinktis įvairios Archontų okultinės pajėgos, kurios vėliau ir sudarė pagrindinį nacizmo branduolį. Tuo pat metu atvyko ir kai kurie jų azijietiški atstovai. Jau 1926 metais, Karlo Haushoferio neoficialaus darbo dėka, Vokietijoje, pagrinde, Miunchene ir Berlyne pradėjo atsirasti ir formuotis labai neįprastos tibetiečių ir indusų "kolonijos”. Iš esmės, jas sudarė įvairūs juodosios magijos slaptojo ordino nariai, apsijungė su "Geltonkepurių” ir "Žaliojo Drakono” ordinų auklėtiniais. Kitaip sakant, sugužėjo ir apsijungė visas juodas okultinis mėšlynas.

Taip pat, 1924 metais buvo realizuoti ir iš anksto suplanuoti tarptautinio lygio įvykiai. Anglijos, Amerikos, Prancūzijos "Verslo atstovai” susitarė  išplėsti savo ekonominius santykius su Vokietija. To dėka, įvyksta tų šalių kapitalų sulipdymas, suliejimas, sukuriant bendras kompanijas ir bankines organizacijas. Ir beveik visą tokių bendrų organizacijų, kartelių vadovybę sudarydavo būtent "laisvųjų mūrininkų” atstovai, tame tarpe ir iš centrinio gyvatyno - JAV. Kaip pavyzdys, kompanijos "I. G. Fraben” vadovas, Germanas Šmitas, tuo pat metu buvo ir "Vokietijos banko” valdybos narys, ir "Tarptautinio valiutos išlyginimo” banko narys. Visas fašizmo finansavimas vyko grynai iš "laisvųjų mūrininkų” atstovų pusės. Ir vienas iš pagrindinių bankų, tame dalyvavusių -  "Union Banking Corporation”, (kurio būstinė yra būtent Niujorke). Tai buvo bendra organizacija su vokiečių pramoninkais Tisenu ir Harimanu. Keturi iš to banko vadovų tarybos, priklausė ordinui "Kaukolė ir kaulai”. Rolandas Harimanas finansavo kaip ir nacistus, tai ir ir Sovietų sąjungą, per "Brown Brothers Harriman” banką. Vienas iš pačių patikimiausių jo bendradarbių buvo Preskotas Bušas, vėliau tapęs "Junion bank” direktoriumi. Tai jau buvusio gerai šiandiena žinomo JAV  prezidento giminaitis.

Bušų klanas - tai "laisvųjų mūrininkų” aktyvaus darbo pavyzdys. Kurie aktyviai dalyvavo Archontų planų vykdyme Pirmame ir Antrame pasauliniuose karuose. Taip pat, visi jie buvo aktyvūs ordino "Kaukolė ir kaulai” nariai. Galima sakyti, kad jų dėka ir buvo specialiai organizuotas 1933 metų krizė Amerikoje, pavadinta "Didžiąja depresija”.

Taip pat, jie aktyviai finansavo Franklino Ruzvelto rinkiminę kompaniją, tai yra, dar vieno "laisvųjų mūrininkų” atstovo.

Dar vienas stambus nacistų finansuotojas, tai kompanija "STANDART OIL” priklausanti Rokfeleriui. 1942 metais, Alenas Dalasas, už savo paslaugas, "laisvųjų mūrininkų, paskiriamas JAV strategijos Europoje, skyriaus viršininku ir išplečia savo kontaktus su Gimleriu (kuris jau kitais metais gauna nacistinės Vokietijos vidaus reikalų ministro portfelį), taip pat, aktyviai bendradarbiauja su SS padalinio organais. O 1953 metais, tas pats Dalasas, jau tampa CŽV direktoriumi. "Iškabas keičia, bet žaidėjai išlieka vieni ir tie patys”.

Džonas Forestas Dalasas irgi buvo viena iš svaresnių figūrų, "laisvųjų mūrininkų” organizacijoje.

Taigi 1924 metais jie suplanavo ne tik Europos šalių veiksmus, bet ir Tarybų sąjungos politinio kurso pakoregavimą. Kodėl tai buvo jiems įmanoma? Galima kiek ir plačiau ta tema.

Didžioji Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje, kuri buvo įvykdyta Lenino komandos, po to, kai Kerinskis pilnai sugriovė Rusijos imperiją, taip pat buvo finansuojama tų pačių Archontų.

Kai vyko Rusijos buržuazinė revoliucija, Leninas su komanda, tuo metu buvo Šveicarijoje, neutralioje šalyje ir ji jiems tai buvo netikėta naujiena. Bet kai jie susiruošė vykti atgal į Rusiją, Vokietijos, Austrijos, Anglijos valdžios, iš karto ir vienu metu, atsisakė leisti Leninui ir jo bendrams pravažiuoti per jų šalių teritorijas. Kitaip sakant, jis buvo blokuotas. Ir tik balandyje, vėl gi, taip pat „netikėtai", jiems buvo leista tai padaryti ir vėl visų šalių kartu, pravažiuoti tranzitiniu traukiniu į Rusiją. Tai tik dar kartą patvirtina, kaip savo žaidime Archontai gali manipuliuoti žmonėmis, stumdyti juos, kaip pėstininkus šachmatų lentoje, reikalingu laiku ir į reikalingą jeims vietą.

Kai Leninas atėjo į valdžią, (vėl gi daugiausia Amerikos žydo, milijardieriaus Jakovo Šifo finansavimo dėka), Achontai savaime aišku apsupo jį "savo žmonėmis" kontrolei. Tačiau Leninas nebuvo toks jau paprastas žmogus. Pas jį buvo sukurta ir savo idėjinė komanda, vadovaujama Felikso Dzeržinskio, kuri puikiai suprato visą tą Archontų žaidimą, jų tikslus ir uždavinius. Leninas ir jo komanda, atėję į valdžią, pradėjo sustiprintai ieškoti kontaktų su Šambala, kad išsivaduoti nuo Archontų valdžios.

Leninas pabandė tuo metu išvestį šalį iš tos krizės, į kurią ji buvo sumaniai įklampinta. Ir kai aiškūs tikslai, prieštaraujantys Archontų norams, pradėjo ryškėti konkrečiuose Lenino darbuose, ta Archontai nusprendė jį nuimti ir pakeisti savo marionete. Jau nuo 1922, nurodant, atsieit į jo blogą sveikatą, Leniną praktiškai nušalino nuo valdžios, išstatant Stalino kandidatūrą. Ir nežiūrint į tai, kad senoji Lenino gvardija aktyviai kovojo su ta „guziniška-žydiška mafija", kaip galėdama ir suprasdama, kuo tai gresia šaliai, vis tik, po Lenino mirties (1924 sausio 21), jau po keturių mėnesių RKP suvažiavime, būtent Staliną perrenka į generalinio sekretoriaus postą. Nors Leninas ir raštiškai palinkėjo jokiu būdų nerinki Stalino. Ir kaip faktas, visi tie, kas tada palaikė Leniną, vėliau patys susimokėjo už tai savo gyvybėmis.

Po Lenino mirties ir Stalino pastatymo į valdžią, faktiškai vienu metu, iš kart po to, visa eilė šalių, tarp kurių buvo tokios kaip Anglija, Prancūzija, Italija pripažino TSRS ir nustato su ja diplomatinius santykius. Kaip suprantate, visa tai neįvyko „iš kart ir netikėtai", o pagal planą.

Taigi, grįžkime į 1924 Vokietiją. Tam laikui, „laisvieji mūrininkai" padarė taip, jog apie Hitlerį sužinojo ne tik visoje toje šalyje, bet ir užsienyje. Nežiūrint į tai, kad Hitlerio partijos idėjinis potencialas tryško fontanu, ji tada egzistavo tik Bavarijoje, o tiksliau Miunchene. Už tos vietos ribų mažai kas apie ją žinojo. Kad pašalinti tą trūkumą ir savo marionetę Hitlerį padaryti visuotinai žinomu, 1923 lapkričio 8, buvo išprovokuotas, taip vadinamas „Alaus Pučas".

Taip buvo pavadinta istorikų, kadangi skaitoma, jog sprendimas dėl „nacionalinės revoliucijos", kuriai visą laiką kvietė Hitleris, kaip „žygiui į Berlyną" su tikslu nuversti „žydus-marksistus, išdavikus", buvo priimtas vienoje iš aludžių. Kitą dieną, Hitleris surengė parodomąją demonstraciją ir kartu su kitais partiniais lyderiais, vadovavo demonstracijai. Jų jau laukė pasiruošęs policijos kordonas, kuris atidengė į juos ugnį. Hitlerį tuoj pat išvežė specialiai tam iš anksto paruoštoje mašinoje jo „rėmėjai". Alaus pučas žinoma žlugo, kaip ir buvo suplanuota. Bet viskas buvo sugrota, kaip iš natų. Po to, Hitleris tapo įžymus ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje, kaip politinis disidentas, nukentėjęs nuo valdžios. Apie jį rašė visi Vokietijos laikraščiai.

Toliau, tas spektaklis vystosi dar įdomiau ir liaudžiai ir ypatingai jo režisieriams. Įskaitant masių psichologiją (kadangi žmonės myli tokius „nuskriaustus ir įžeistus", nes patys save  asocijuoja su tokiais), Vokietijos liaudžiai buvo suvaidinta sekanti išraiški scena. Hitlerį patraukia į teismą „už valstybės išdavimą". Nors šis, apie tai buvo iš anksto įspėtas, savo „slaptųjų ordinų" bendražygių, jog pučas žlugs ir jį areštuos, kad jis sėdės kalėjime, bet neilgai... ir su nauda jam. Akivaizdu, kad Hitleris todėl elgėsi visiškai be baimės, kaip prieš tai ir buvo instruktuotas, todėl teisiamojo suolą pavertė į propagandos tribūną, išsakydamas, kad jis paduos vyriausybę į teismą, tai yra faktiškai kalbėjo tai, kas buvo susikaupę pas paprastus žmones. Plius prie to, geras sponsorių užmokestis, už straipsnius populiariausiuose laikraščiuose ir Hitleris staigiai įgyja nacionalinio didvyrio vardą, „patrioto ir nesusitaikančio kovotojo su kairiaisiais." vaidmenį.

Adolfą nuteisė penkeriems metams kalėti Landsbergo kalėjime. Vietoje to termino, jis galima sakyti, su privilegijomis,ten prabuvo tik kokius kelis mėnesius. Ir dar daugiau, būtent tuo metu Hitlerio apmokymo, „masių valdymo technikomis", „okultiniais įtakos metodais" užsiėmė „laisvieji mūrininkai". Tam dalykui, kalėjimas buvo gana patogi, atskirta nuo pasaulio, nuo nereikalingų akių ir ausų vieta.

Hitlerį pasodino kalėti ne bet su kuo, o  būtent trisdešimtmečio Rudolfo Geso kompanijoje. Būtent šis žmogus buvo pritvirtintas Hitleriui, kaip jo asmeninis sekretorius (kuriuo ir tapo oficialiai 1925), kad prižiūrėtų jo veiklą. R. Gesas buvo Karlo Haushoferio mokinys – generolo, Miuncheno universiteto dėstytojo. Tas "profesorius” pradėjo metodiškai lankyti Hitlerį kalėjime ir pravedė jam daug valandų trunkančias pamokas. Haushoferis, galima sakyti – apšviestas "laisvųjų mūrininkų” žmogus. Besiruošiant pamokoms su Hitleriu, jis ne vieną kartą tarėsi su aukščiausio rango "laisvaisiais mūrininkais”, o taip pat su "tibeto vienuoliu”, vakaruose gavusio pravardę "žmogus su žaliomis pirštinėmis”, kuris iš tikro buvo visiškai ne vienuolis ir tikrai ne eilinis, okultiniame slaptame ordine "Žaliasis Drakonas”, kaip ir pats Karlas žinoma.

Tas ordinas nėra jau toks paprastas. Šio okultinio ordino branduolys stovi labai arti Archontų piramidės viršūnės. Jo net bijo, privengia ir patys Archontai. Nes Archontai tik paprasti žmonės, o štai šitie jau kaip ir nežmogiai... Šio ordino branduolys egzistuoja nuo senų laikų ir iš esmės, jo nariai yra Arimano dešinioji ranka, jei taip galima išsireikšti. Tai tikrąja prasme jau nežmogiai. Kažkada, dar būdami žmonėmis, jie pasirinko kelią pasiūlyta Arimano, panorėję būti ne tik turtingais, turėti valdžią, bet ir būti "amžinai kūne”.

Nors, iš tikro, bet kuri materija anksčiau ar vėliau suyra. Amžinybės savybes turi tik Siela ir tai, tik tuo atveju, jei jį dvasiškai subręsta. O arimaniškas terminas "amžinas gyvenimas” reiškia sąmoningas persikūnijimas iš vieno kūno į kitą, Sielos sąskaita, kuri po kokių 10-12-kos tokių persikūnijimų anihiliuojasi ir materializuotas tas nežmogis dingsta visam laikui. Tai yra, jei "paprastą" žmogų, pergyvenantį "nesąmoningą” persikūnijimą, yra bent jau šansas ištrūkti į aukštesnes dvasines sferas ir įgyti realią amžinybę, savo dvasinių pastangų dėka, o štai nežmogiai jau nebetenka to šanso. Tačiau tokios žinios, žmogui stojusiam į nežmogių kelią, ateina tik po to, su sąmoningų pesikūnijimų patirtimi. Ir maža to, kad tas nešmogis pradeda suvokti savo egzistavimo galutinumą, bet dar ir  tampa pilnai priklausomas nuo Arimano norų, kadangi bet koks jo nepaklusnumas jam, gali atvesti į priešankstinę jo anihiliaciją.  Ir žinoma, pačioje pradžioje žmogui apie tokias Arimano pinkles, niekas nepasakoja, viskas padengta iliuzijomis, apie jo dvasinius siekius ir perspektyvomis į "amžiną gyvenimą kūne" ir Žemėje.

Tokie žmonės turi sukauptą rimtą žinių bagažą, todėl Hitleris taip jų ir bijojo. Jie turi pakankamai jėgos, kad išplėšti žmogų iš reinkarnacijos rato ir pilnai jį sunaikinti.

Taigi, būtent "Žaliojo drakono” ordine, Klausas Haushoferis gauna savo žinių pagrindus. Iš čia ir atsiranda, taip vadinama "Nauja pasaulinė tvarka”, tai kilo būtent nuo Archontų. Jų užduotis – karų pagalba padalinti pasaulį į dvi dalis, dvi šalis. O po to ir jas apjungti į vieną, su viena Vyriausybe, jų vadovaujama ir su nauju žmonių tipu, visiškai paklusnių jiems ( tai yra, su pilnu Gyvuliško prado kokybių dominavimu), kurie be atodairos naikintų visus, kas bandytų  nepritarti duotajai vyriausybei. Tam reikalui jie ir veda panašų darbą slaptoje ir viešose bendrijose. Žinias iškraipo iki nesuprantamo. Kaip pavyzdys, kodėl po nacistų pralaimėjimo, staigiai pradėjo populiarinti pasaulyje negatyvų požiūrį į Šambalą, motyvuodami tuo, kad tai "siaubūnas”, kuris kažkur ten, neaišku kur, ir turi valdžią visam pasauliui. Šitą legendą nacistams papasakojo tie patys "Žaliojo drakono” ordino "pašvęstieji”. Pagal jų pasakojimus, prieš trisdešimt, keturiasdešimt amžių, Gobio dykumoje, esančioje centrinėje Azijoje, egzistavo aukšto išsivystymo lygio civilizacija. Katastrofos dėka, Gobi pavirto dykuma, o ją išgyvenę žmonės, kas emigravo į Europos šiaurę, kas į Kaukazą. Atsieit tie emigrantai ir atstovavo pagrindinę žmonių rasę, jos arijų sluoksnį. O tos aukštai išsivysčiusios civilizacijos mokytojai, kuriuos dar, už jų ypatingų žinių valdymą, vadino "užribinio proto sūnumis”, apsigyveno olose, Himalajuose. Ir ten jie pasiskirstė į dvi grupes. Viena ėjo dešinės rankos keliu, kita kairės. Dešinės rankos kelio centru buvo Agharti – slaptas gėrio miestas, nesikišimo į žmonių reikalus šventykla. O štai antras kelias, atsieit ėjo per Šambalą – prievartos ir galybės miestą, kurio jėgos valdo ne tik stichijas, bet ir žmonių mases. O svarbiausia, "žaliojo drakono” pašvęstieji nurodė, kad įvairių tautų magai-vadai gali sudaryti su Šambala sutartį, priesaikų ir aukojimų pagalba.

Tokios melagingos legendos pagrindu, visa tai įteikta tam pačiam Haushoferiui, o per jį ir visai Vokietijos liaudžiai, su mintis, "apie būtinumą grįžti prie savo ištakų”, per sąjunga, arba  užgrobimą visos Rytinės Europos, Pamyro, Tibeto, Turkistano, Gobi, nes pagal juos atsieit, kas kontroliuoja šituos "pagrindinius regionus”, tas atsieit ir kontroliuos visą žemės rutulį.

Nacistų viršūnėms tai buvo jų "slaptos žinios”. O tą tibeto vienuolį, kuris vaikščiojo su žaliomis pirštinėmis ir konsultavo trečiojo Reicho viršūnes, vadino būtent "Raktininku” ir ėjo kalbos, jog jis iš tikro žino įėjimą į Agharti miestą.

 Bet Šambaloje iš tikro, yra sukauptos labai rimtos žinios.  Ir Archontai puikiai supranta, kad tai yra vienintelė jėga, prieš kurią jie iš tikro - bejėgiai, todėl Šambalą visaip bando apšmeižti žmonių akyse. Ir nors pati Šambala yra neutrali žmonių visuomenei, kadangi visuomenės vystymasis – pačių žmonių pasirinkimas, bet išimtinai retais atvejais ji suteikia dvasinę pagalbą žmonėms, nors ta pagalba ne tiesioginė, o šalutinio pobūdžio. Šambala neša į žmonių pasaulį Tiesą ir žinias (šio puslapio skaitytojams, jau yra žinomas Rigdenas Džappo – Šambalos valdovas). Bet pasirinkimas žinoma visada lieka pačiam žmogui. Tai kaip ir šviesa. Jei žmonės nori matyti šviesą, tai jis ne tik priima jos švarą, bet ir perduoda ją kitiems žmonėms. Ir sulig kiekvienu nauju šviesos žybsniu, pasaulyje vis lieka mažiau tos tamsos. O jeigu žmogus pamatęs šviesą ją gesina, tai tamsa tik daugiau plečia savo valdas. Kiekvienas suvokęs šviesą ir yra jos nešėjas. Ir tik nuo žmogaus pasirinkimo priklauso, ant kiek daugiau bus šviesos aplink jį ir visame pasaulyje aplamai.

Taigi, Archontams labai naudinga persukti žinias apie Šambalą. Bet grįžkime į Vokietiją.

Archontai, kartu su vidiniais politiniais pertvarkymais Vokietijoje, ruošė ir "išorinį placdarmą” "karo sąlygoms”. 1929 metais jie dirbtinai sukūrė ekonominę krizę, ištempiant ją iki 1933 ir tuo pačiu, žymiai padidinant savo kapitalą. Jų žmonės, žinoma nuo to nenukentėjo. Iš anksto Archontų perspėti, savo kapitalą pervedė į auksą ir sidabrą. Krizės metu, "laisvieji mūrininkai”, veikdami per savo tarptautinius bankus, faktiškai beveik pusvelčiui įsigijo įmones ir nekilnojamą turtą įvairiose šalyse, tuo pačiu, pravedant įvairias politines ir ekonomines rokiruotes tose šalyse. Vokietijoje ekonominė krizė sudarė dar palankesne sąlygas ateiti į valdžią Hitlerio partijai.

Nepaisant Versalio taikos sutarties reikalavimų, sustiprintai buvo atstatinėjama Vokietijos karo mašina. Iki 1936 metų, apie 100 amerikiečių firmų, tarp kurių tokios žinomos kaip :”Dženeral motors”,”Ford”, "Diu Pont”, dirbo jos atstatymui. Pavyzdžiui "Ford” ir "Dženeral motors”, buvo pagrindiniai tankų tiekėjai (Opel dukterinė Ford įmonė, Morgano kontroliuojama). Anglija padėjo statyti laivus. Tarybų Sąjunga mokė vokiečių lakūnus ir dar net savo teritorijoje.

Bet kuo daugiau Hitleriui atsiverdavo tikrasis veidas to, kas organizavo jo pakilimą į valdžią, tuo daugiau jis suprato, jog Archontams reikalingas jis yra, tik iki tam tikro laiko momento, kaip vieša jų marionetė ir ieškojo galimų variantų, kaip išeiti iš Archontų valdžios tam, kad įgyti tik grynai savo diktatorišką valdžią.

O tuo metu, jo priešininkas Stalinas jau ir pradėjo masines represijas savo šalyje. Ir tai daugumoje buvo susiję būtent su tuo, jog Stalinas, stebėdamas staigų įvykių vystymąsi Europoje, buvo pakankamai išsigandęs dėl savo gyvybės. Jis tada nusprendė, kaip tik įmanoma greičiau atsiriboti save, nuo archontinių jį supančių "kontrolierių”. Dėl to TSRS teritorioje ir buvo susikurta sau "geležinė uždanga”, nuo kito pasaulio, o Stalinas šalies viduje pradėjo "totalinį valymą” ir ne tik savo apsupties. Bet Archontams tokios Stalino represijos buvo tik į naudą, kadangi tuo pačiu, buvo beveik sunaikintas visas tos valstybės karinis elitas, turintis didelę karinę patirtį.

Hitleris irgi ne kartą naudojo savo gretų valymą, tik kiek dėl kitų tikslų ir žinoma puikiai suprato, ko tokioje situacijoje siekia Stalinas. Nežiūrint į viešą antipatiją jam, jis vis tik nusprendė apjungti pastangas su juo, kad nuversti abiems jiems nepageidautiną Archontų valdžią. Dėl to tikslo, Hitleris net ryžosi slaptam susitarimui su Stalinu. Vėliau Hitleris užpuolė Angliją ir pravedė diversines operacijas, net pačioje Archontų ištvoje Amerikoje, kas tapo visišku netikėtumu to meto politiniams analitikams. O Stalinas, iki pačio paskutinio momento vis netikėjo, kad Vokietija užpuls TSRS. Abu diktatoriai turėjo vieną tikslą, apjungti savo karo mašinas ir eiti prieš Archontus. Ir iš tikro, jei Hitlerio kariuomenė tuo metu, būtų apsijungusi su TSRS kariuomene, tai jiems ta negalėtų atsilaikyti ir pasipriešinti niekas. Tuo labiau, kad pačių Archontų tėra tik apgailėtina saujelė.

 Tačiau apie tai, kad jėga gali būti ne tik fizinė, gerai žinojo abu dikatatoriai, o ypač tai žinojo, gerai susipažinę su okultine veikla, Hitleris.

Nors kitų akyse jis ir atrodė nenugalimas valdžios simbolis, bet iš tikro, gerai suprato, kad jo ta išoriška valdžia, palyginus su ta realia valdžia, kurią turėjo "Žaliojo Drakono” ordino elitas –  yra visiškas niekas. Jau vaikystėje jam pačiam teko pajusti okultinių jėgų poveikį, kurie paprasčiausiai baugino savo slaptumu ir savo poveikio galingumu. Hitleris pats buvo tų "nematomų” jėgų poveikio į materiją liudininku ir net savo judėjimo prie valdžios kelyje.  Galima sakyti, jis matė ordino "Žaliasis drakonas” veiklą praktikoje, kai į Hitlerį ne kartą buvo pasikėsinama, o jis iš tokių situacijų visada išeidavo gyvas ir sveikas, visiškai nesuprantamai ir nepaaiškinamai paprastiems žmonėms. Jis žinoma žinojo, ant kiek yra kontroliuojami jo visi veiksmai. Bet priešpastatyti tai jėgai galima buvo tik dar didesnę jėgą, kuri, pagal įvairių tautų senovės legendas, kaip tik ir yra Šambaloje, arba tame dalyke (Adaptuotoje žmonėms, pirmapradžio garso formulėje), ką žmonės vėliau jau pavadino Graaliu. Todėl ir Hitleris ir Stalinas, taip sustiprintai ir domėjosi visu tuo. Ypatingai toje srityje stengėsi Hitleris. Jis iš vis svajojo ne tik kad ištrūkti iš Archontų valdymo, bet ir tapti pačiam tuo 13-tuoju, kad įgyti tą pilnavertę valdžią pasauliui, kurią tas turėjo, prie to dar amžinai gyventi ir amžinai valdyti.

Kai jam nieko nesigavo, su Šanbalos paieškomis, jis sustiprino tada Graalio paieškas. Ir reikia pasakyti, kad prie šio kausimo Hitleris priėjo labai rimtai. Jo speciali tam sukurta komanda užsiėmė ne tik Graalio paieškomis, bet ir pradėjo statybas, suplanuotas dvidešimčiai metų, viso to komplekso, kur ir buvo numatyta saugoti tą Graalį.

Kompleksas įgavo "Vevelsburgo pilies” pavadinimą, toje vietoje senovėje buvusios pilies garbei. Būtent iš ten ir buvo numatyta valdyti visą pasaulį. Sukūrus ten nacistinės „naujos religijos centrą", kurią ruošė SS elitas, kaip senovės vokiečių tikėjimo su krikščionybe, „neužnuodyta žydais" ir okultizmo sintezę. Buvo patvirtintas šio komplekso statymo planas, primenantis ieties antgalį, įsipaišantį  į gigantišką įrenginių žiedą, atitinkantį sidabriniam žiedui „Mirusi galva", kurį turėjo kiekvienas SS narys.

Šis antgalis simbolizavo senovės vokiečių ir skandinavų legendos minimą antgalį. Pagal kurią, vienas iš labiausiai garbinamų tų tautų senovės dievų, gyvenęs dangaus mieste Asgarde, buvo - Odinas (vokiečių - Vodanas) – karo ir karinės garbės dievas. Kurio pastovūs atributais buvo kaip tik ietis Gungniras, visada pataikanti į taikinį ir žiedas Draupniras, kuriantis į save panašius.

Tai štai, šiaurinis pilies-trikampio bokštas  buvo nukreiptas į legendinę salą - Tule, Arktyje. Pilyje buvo netik apartamentai visiems dvylikai SS aukščiausiems generolams. Vienoje ašyje, bet skirtinguose lygiuose buvo įkurtos trys pagrindinės salės. Žemutinė salė vadinosi „Valgalu", kuri buvo skirta mirusiųjų pasauliui ir sagoms. Su amžina ugnimi per vidurį ir kriptomis, laidoti ober grupen fiurerius ir visų „juodojo ordino" narių žiedus, po jų išėjimo iš gyvenimo.

Vienu aukštu į viršų, įrengė „Mitgard"  salę, taip pagal vokiečių-skandinavų mitologiją vadinosi gyvųjų pasaulis. Patalpos iki pat grindų buvo išrašytos simboliais-runomis, Joje buvo dvylika kolonų. Ta salė buvo skirta artimojo rato jėgos aktams, tai yra, tiems patiems dvylikai „juodojo ordino riterių", kurie čia ruošėsi spręsti ir vykdyti žmonijos likimą.

Ir pagaliau visą bokštą vainikavo viršutinė pačio „Graalio salė", kuri taip pat simbolizavo senovės vokiečių dievų miestą - „Asgardą". Ji buvo skirta asmeniškai tik fiureriui, kaip jau buvo sakyta tam, kad to Graalio pagalba jis ruošėsi pasiimti ne tik valdžią iš Archontų, bet ir tryliktojo iš jų vietą bei valdžią. Būtent ten buvo pastatytas postamentas keturiems akmenis Graalio užrašu.

Graalis – tai visiškai ne taurė, kaip daugelis šiandiena klaidingai galvoja. Hitleris buvęs pašvęstas į kai kuriuos realius senovės įvykius, kurie buvo nuslėpti nuo žmonių visuomenės ir žinojo, kad Graalis – tai dvylika „runų" ženklų, kurie paskutinį kartą buvo užrašyti, išraižyti ant keturių akmenų, po tris runas ant kiekvieno. Tuos akmenis jis ir bandė surasti. Tačiau jis neturėjo tikrų žinių ir nežinojo, jog jie jau buvo seniai surasti tų,kurie vėliau įkūrė Tamplierių ordiną, nežinojo ir to, jog tas ištartas garsas suteikia jėgą tik vieną kart, nežinojo ir tai, kad ta Pirmapradžio garso adaptuota žmonėms formulė duoda vėl, tik po tūkstančio metų...

Laukite tesinio