Egzistuoja tokia realybės upė, kurios bangos yra mintys.  Beveik kiekvieną iš mūsų čia esančių neša tos upės tėkmė, nes kiekvienas kabinasi už nuolat plūstančių minčių. Tačiau galime suteikti galimybę tam, kad pasireikštų tik viena vienintelė mintis: „Aš noriu būti laisvas“ . Nors tokia mintis mūsų planetos gyventojams yra pakankamai reta, nes beveik visi plaukia tos minčių upės tėkme žemyn.

 Šiandiena didžiajai daugumai nebūdinga mastyti, kad tuojau pat tapti prašviesėjusiu (laisvu). Todėl tokią mintį apie laisvę galima vadinti mintimi einančia būtent prieš srovę, tai yra Šaltinio kryptimi.

Kad suteikti galimybę pasireikšti tokiai minčiai, niekam nereikia jokių pastangų. Mintis „Aš noriu būti laisvas“, laisva pati sau. Ji ir atves jus į Laisvę. Paprasčiausiai būkite  nors akimirkai tylūs. Ta tyla nereiškia kad jūs turite kalbėti ar nekalbėti ir neįtraukia į save iš vis, nereikia jokio veiksmo. Tegul protas nors trumpam pilnai nutyla.

Jums nereikia įjungti ir išjungti šviesos. Juk tam, kad šviestų saulė, jūs nespraksite kokiu nors jungikliu?  Šviesa jau yra visada ir nėra jokių jungiklių. Saulės negalima įjungti arba ją išjungti. Jūs dažnai slepiate nuo jos savo veidą ir vadinate tai naktimi.  Nors pačiai Saulei neegzistuoja diena ar naktis. Iš tikro Jūs ir esate ta Saulė. Tai jūsų nuosava šviesa visur kuria esate ir jums nereikalingi jokie papildomi jungikliai. Jungikliai – tai jau apsiribojimas, susimenkinimas. Jūs patys ir sukūrėte tuos įvairius apribojimus. Gamta iš tikro nežino jokių apribojimų. O sukurtos pačių ribos ir yra patiriamos kančios. Jūs patys ir turite tai pašalinti,  niekas jums tame nepadės. Tikrajam „AŠ“ teks padėti tikrajam „AŠ“. Niekas kitas tame negalės padėti. Todėl išskirkite sau nors kiek laiko, vos keletą minučių. Tegul tuo metu niekas jus nevaldo.  Atmeskite viską ir pažiūrėkite kas tada įvyks. Dabar ar ateityje jums teks skirti kažkiek laiko pačiam sau. Teks kada nors grįžti į savo tikruosius namus. Šiandieną ar rytoj jums teks grįžti namo. Teks nuspręsti ar dar norite tęsti šį dabarties žaidimą. Ir neturi reikšmės kada jūs tai nuspręsite. Tai neturi visiškai jokio reikšmės galutiniam rezultatui.

Galvojate jog tam reikės laiko. Tačiau jums nereikia tam naudoti savo brangaus laiko, todėl kad jūs jau esate laisvi. Ir jei jums atrodo, jog taip nėra – tai tik iliuzija. Jeigu norite būti laimingai kartą ir visam laikui, reikia apsispręsti su savo siekiu. Tai laiminga akimirka.

Įsižiūrėkite į tai. Į tą trumpiausią laiko atkarpą. Įsižiūrėkite į tą tikrovę tarp praeities ir ateities. Ji visada netoli nuo jūsų. Šokite į ją tiesiog dabar. Jums nieko daugiau nereikia, nes čia egzistuoja amžinybė, laimė. Jokia mirtis negali įeiti į tą Tylą. Nė viena problema ten negali įeiti. Visi norai sueina į tą tuštumą.

Jei kaip reikiant įsižiūrėsite, tai nerasite ten vietos kur galėtu nusėsti dulkė. Bus geriausia, jei išsivalysite nuo pačios išsivalymo idėjos. Jūs patys ir esate ta Tuštuma.

Upės susilieja ir įplaukia į jūrą. Upė grįžta, kad susitikti su pačia savimi. Argi tai ne palaima? Gali tai pavadinti palaima, arba grįžimu prie šaltinio, priklausomai nuo jūsų noro. Tačiau Tai visada priims jus bet kokiu atveju.

Jei ir toliau gyvename sapne, tai miegame atmerktomis akimis. Todėl tiesiog dabar verta atsibusti su šūksniu „Aš noriu būti laisvas“. Su tuo šūksniu atsibusite jūs ir su jumis viskas aplinkui.  Jie priimsite tai, problemos nustos egzistuoti tuojau pat. Jei priimsite save laisvu, tai jūs LAISVAS.  „Aš esu“ nereikia jūsų tikėjimo ar netikėjimo tuo. Tereikia tik pilnai priimti „Aš esu“. Ir jei priėmimas negali būti spontaniškas, tai jis gali vykti palaipsniui. Viskas priklauso tik nuo jūsų. Esmė kas esate nuo to nepasikeis. Nepasikeis šiandiena, rytoj, ar poryt, Tai išliks tuo pačiu. Nesvarbu kada tai nutiktų, šiandieną, po metų, ar viso gyvenimo eigoje. Tai nepasikeis.

Priimkite Tai pilnai ir pamatysite kas nutiks su jūsų problemomis. Jūs jau laisvi. Tik neatsiveriate tam, nes bijote net ištarti „Aš laisvas“. Kada žmonės sako „aš apribotas, kenčiu ir nelaimingas“ tai daro be jokių sunkumų. Tačiau niekas nesako „Aš laisvas, aš nemirtingas“.

Kad ir ką jums nepasakė, kad ir ką pagalvojote, tačiau tai įvyks. Dabar ar rytoj toks jūsų noras bus įvykdytas. Ir jei galvojate „Aš laisvas“, tai jūs – Laisvi.

Ar yra tikėjimas tikrovėje? Į ką tikėsite atsidūrę tikrovėje? Kaip galite kuo nors tikėti esant dabarties momentu? Jei kuo nors tikite, tai bus tikėjimas iš praeities. Pakanka atsirasti pačiam žodžiui „tikėjimas“ ir jūs tuojau pat grįžtate atgal į praeitį.

Dabarties momentas – tai laisvė. Įsižiūrėkite į tą dabarties momentą. Jūs visada dažniausiai žvelgiate į praeities momentus. Kada bent kartą davėte pasireikšti dabarčiai?

Tai kas su jumis vyksta tiesiog dabar, niekada pakankamai neužėmė jūsų minčių. Tačiau būtent tai ir yra dabarties momentas. Įsižiūrėkite į tai ir tada pamatysite savo veidą. Jūs visada laisvi. Kad būti laisvu, nereikia niekur bėgti. Bėgti galite dėl kažko tai kitko. Prašviesėjimas, ramybė, palaima yra čia su jumis ir kad išlikti ten, kur jau esate, jums nereikia nieko daryti. Niekur nereikia grįžti. Grįžti galite tik tuo atveju, jei buvote kitoje vietoje. Grįžti iš kur nors. Jeigu esate namie, jums nereikia eiti namo. Nereikia eiti ten, iš kur niekada neišėjote, nereikia ieškoti to, ko niekada nepametėte.

Vertėtų pašalinti neteisingas idėjas, kurias pasiskolinote iš ko tai kito, gal visuomenės, tėvų, ar religijos. Būti nelaimingu ir kentėti nėra mūsų prigimtis. Visur tik „tikrasis Aš“. „netikro Aš“ – neegzistuoja.  O „tikrasis Aš“ yra visada. Todėl visur matote „tikrąjį Aš“. Visur – reiškia niekur. Niekur pagal savo esmę. Jokių čia, ar kur nors. „Tikrasis Aš“ tik totalus suvokimas. Juk bet kokios, bangos,  sukuriai ar pūtos, visa tai – vis viena yra okeanas.  Turite pamatyti okeaną esant pačio okeano viduje. Tikrasis Aš, tikrojo Aš viduje. „Tikrasis Aš“ savyje turi viską. Nėra nieko ne Jame. Todėl tai galite vadinti ir Tuštuma. Nėra nieko kas galėtų būti už jos ribų. Viskas yra tuštybiška. Nieko niekada neegzistavo. Ir kada matote ką tai egzistuojančio, tai nėra atsukta nuo jūsų. Todėl kas kartą, kada atsiranda idėjos apie dualybę, atsiranda nesupratimas. Dualybė neegzistuoja iš viso. Vienintelis Vienis yra viskame.

O jeigu priimame dualybės koncepciją, tuo pačiu priimame ribas tarp dviejų ir tokiu būdų beribiškumas čia nebeturi vietos. Tikrai realybei (tuštumai) nebūdinga jokios ribos. Tokiu būdu visur galima matyti tik „Tikrąjį Aš“. To paprastumo negalime prarasti, nes jis pačioje gamtoje ir ji jūsų neužmirš. Jūs galite ją užmiršti, tačiau ji jūsų neužmirš. Ji nepriekaištinga. Tai lengviau ir paprasčiau už viską ką darote ir darėte iki šiol. Lengviau net už kvėpavimą, už orą kurį įkvepiate ir iškvepiate. Įkvepiate ir sustojate prieš iškvepiant. Toje vietoje ir esate, tarpe tarp įkvėpimo ir iškvėpimo. Nereikia jokių pastangų kad atlikti įkvėpimą ar iškvėpimą.

Arba pasekime iš kur ima pradžią mintis. Juk tam, kad ji atsirastu, turi būti atitinkama veikla. Tačiau pats jos šaltinis niekur nenueina ir iš niekur neateina. Jis visada išlieka toks koks yra. Tai iš tikro taip paprasta. Tačiau žmonės nekreipia jokio dėmesio į tai kas pasiekiama ir kas yra šalia jų. O tam, kas yra pakankamai toli, kitos planetos, kalnai ir tt, žmonės labai dėmesingi. Tačiau dar nė vienas žmogus neatėjo pas save eidamas tokiu keliu.

„Kas Aš“ – ištirkite tai. Pradėkite nuo pačio klausimo. Pradžioje ištirkite „Kas“. Po to ištirkite „Aš“. Kada grįšite prie „Aš“, toks klausimas dings ir nebus jokio atsakymo. Tai ir yra jūsų atsakymas. Pats  atsakymo nebuvimas ir yra atsakymas.

Upė grįžta prie šaltinio iš kurio atsirado – į okeaną ir dingsta. Tolimesnė upės paieška nebeturi prasmės. Upė tapo Šaltiniu. Visi mes grįžtame prie savo Šaltinio. Kiekvienas mūsų ištartas sakinys grįžta pas mus pačius. Bet kokia veikla juda savo paties kryptimi. Jums pakanka tik suvokti visa tai ir jūsų kelionė baigsis.

Visi mes esame pačiame Šaltinyje. Nors jei ir nepridėsite tam jokių pastangų , jūs vis viena būsite Jame. Atlikite tą pasirinkimą. Pasirinkite „Aš laisvas“ ir jūs būsite laisvu. Pasirinksite „Aš ribotas“ ir jūs būsite apribotas. Ir tai jūsų pasirinkimas. Žmonės patys pasirenka savo apsiribojimą, patys pasirenka savo kančias. Todėl, jei pas jus yra pasirinkimas, pasirinkite laimę ir laisvę. Ir tegul tai būna Meilės pasirinkimas.

Kada visi kiti pasirinkimai patirs apgailėtiną  pabaigą ir to pasekoje atneš kančias, jausimės kvailiais. Todėl pabandykime pasielgi kitaip. Juk kol kas nė vienas iš mūsų įsigytas daiktas dar neatnešė ilgalaikės laimės. Niekas iš viso to žinomo nėra pastovus. Viskas turintis formą nėra pastovu. Ir tokiu palaimos momentu pabandykime atsisukti į tai kas neturi pavadinimo ir formos.

Kada atsiranda mintis „Aš“ tai žmogus pilnas. „AŠ“ savyje apima viską ir to pakanka. Jei pasivadinsite save vardu „Aš“ tai sunkumų supratime nebus. Tapsite amžinybe. Ir tada jokia mirtis negalės jūsų paliesti. Paprasčiausiai išlikite tuo „Aš“. Tai viskas ko iš jūsų reikia.

Ar tai sunku? Nejaugi sudėtinga duoti sau vardą „AŠ“ tai „AŠ“ ir tai viskas. Tačiau visa tai kas yra arti, būna sunku įžiūrėti. Juk akys mato viską, tačiau negali matyti pačių savęs. Taip ir čia. „Tikrasis Aš“ per protą mato visą pasaulį, tačiau jis nesugeba grįžti namo ir būti „Tikruoju Aš“.

Kur jūs save nusiunčiate paprastu veiksmo neatlikimu? Jei neatliekate veiksmo tai kur jūs atsiduriate? Atstumas tarp dviejų minčių. Jei nerti tarp jų, tas pats jei papulti į niekur. Kada visiškai laimingi tai ir esate tame „niekur“.

Esantys pačia realybe, amžinybe, kaip galite sakyti "aš kenčiu šiame kūne"? Ką galite padaryti be „Aš“? Kad ir kur be nueitumėte, kas ten bus? To jums neprarasti net kančiose. Sakote  - „Aš kenčiu.“ Pabandykite tai atmesti. Kas dar labiau artimesnis jums?

Sakysime jog kambarys buvo užrakintas, esantis tamsoje 20 metų. Jūs įeinate į jį su šviestuvu ir ieškote jungiklio, kad uždegti šviesą. 20 metų tamsos ir netikėtai sužimba šviesa. Tamsa pasimetusi, ji bijo dingti. Po 20 metų praleistų tamsoje, kokį laiką galėtumėte išbūti šviesoje? Kas su jumis nutiko? Atsirado baimė jūsų proto tamsoje. Jos nebuvo tą akimirką kai pamatėte šviesą. Kambario tamsa negali praeiti palaipsniui. Atsimenant kad 20 metų praleidote tamsoje, baimė įsišaknija jumyse. Tobiu būdu gyvenimas tęsėsi milijonus metų.

Baimė susidurti su šviesa nepanaši į visas likusias baimes. Tai baimė prieš amžinybę. Prieš jus šviesos amžino nektaro okeanas, o jūs pripratę plaukioti tik tamsoje. Kokiu tai būdu gaunate stumtelėjimą ir ketinate šokti į nemirtingumo okeaną. Tarpe prieš šuolį iš tamsos ir atsiranda baimė. Atsispyrę nuo tamsos, bet dar nepasiekę šviesos, negalintys grįžti atgal ir dar nepakilę į paviršių. Tokiu momentu ir atsiranda baimė. Baimė prieš šuolį į amžinybę. Tai todėl kas „Aš“ praras šio kūno sąmonę, šią tamsą. Tai viso labo baimė pamatyti šviesą.

Jūs patys tapsite nektaru. Jokios mirties neegzistuoja iš tikro. Kliūtimi lieka tik tai, kas yra kliūties idėja. Kliūties išnykimo idėja yra paskutinė kliūtis į amžinybę. Tai paskutinis barjeras, paskutinis laiptelis, paskutinis šuolis pirmyn.

 Taip, būtina atlikti šuolį. Atsiranda baimė prieš tuštumą, neturinčią nei formos, nei pavadinimo. Ten nesimato nieko. Ji visiškai nežinoma, tuščia. Reikalinga narsa, kad apsikabinti šią tuštumą, neturinčią nei formos, nei vardo.

Niekas neateis į pagalbą. Pagalba gali atvesti tik iki pakraščio, bet toliau niekas negali padėti. Pati idėja, kad reikalinga pagalba, jau yra kliūtimi. Atmeskite viską turinčio formą ir atlikite šuolį.

„Kartą vienas karalius tarė savo ministrui: Ženk žmogau į gatvę ir atvesk pas mane pirmą sutiktą žmogų. Aš jam atiduosi savo valdžią ir karūną. Ministras taip ir padarė, Auštant išėjo iš rūmų ir pirmasis kurį sutiko buvo elgeta. Jis atvedė elgetą į rūmus ir pasodino į karaliaus sostą. Elgetą pradžioje išprausė pirtyje, pamaitino ir karališkai aprengė. Tačiau ne už ilgo elgeta užklausė savo globėjų: Kur dingo mano dubuo išmaldai prašyti? Man jau laikas eiti prašyti išmaldos.“

Sėdėdamas karaliaus soste jis negalėjo užmiršti elgetos dubens. Kas kitas gali padėti tam karaliui-elgetai pagaliau palikti išmaldos dubenį?  Taip pat vyksta ir su daugeliu žmonių, negalinčių palikti norų dubens.

Tuštuma tai visada dabar. Padarykite žingsnį į tą dabar ir pasakykite ką matote apart to dabarties momento? Jei jaučiate kaip mintys artėja, neprisileiskite jų. Tuštumoje ateina mintys, ką jos atstovauja? Kai okeane juda bangos, ką jos atstovauja? Bangos kyla, sustingsta ir krenta. Visos bangos, imančios pradžią tuštumoje, turi būti tuščios. Taip pat kaip ir bangos imančios pradžią okeane, gali būti tik vandeniu, taip ir mintys, gali būti tik tuštuma. Jos negali būti akmenimis. Pabandykite mintis, einančias iš tuštumos, padaryti ne tuštuma. Pabandykite tai padarykite ir pastebėkite. Ten nieko nėra. Tai ir yra jūsų prigimtis – Tai kuo esate.

Būtina atsibusti. Esate tik dabarties momente. Visada, kada matote pavadinimus ir formas – dar miegate. Ką galite matyti pasaulyje be pavadinimo ir formos? Kada žiūrite iš ten, iš tos tuštumos, matosi viskas. Nėra nieko apart šito. Nieko nereikia daryti, tik būti tuo kuo esame.

Kada duodate galimybe pasireikšti minčiai, grįžtate į tuštumą, į sąmonę. Pakanka atsirasti vienai minčiai ir atsiranda pasaulis. Viena mintis yra ištisas pasaulis. Ir netgi tai tik mūsų projekcijos, lygiai taip pat, kaip rankos, akys ir visa kita. Taip sudarytas pausalis. Visi padarai, paukščiai, gėlės, kalnai – visa tai jūs, jūsų „Tikrasis Aš“. Ir jei nors truputėli suprantate, tai kur tada čia kančios?

Kančios visada yra kažkas kito. Kada jūsų būtybė pilnumoje yra čia ir visiškai tuštybiška, joks jaudinimas nepalies.

Jums nėra reikalo pasiekti ar įgyti Tai, kuo jau esate. Jei suvoksite jog jūs visa Tai kas aplinkui, tai susirūpinimo nebus. Tegul jūsų supratimas išeina už bet kokių ribojimų. Grįžkite ten iš kur atsiranda mintis. Jūs patys esate Tuštuma – sąmonė. Visa tai vienas ir tas pats. Jums niekur nepabėgti nuo to ir Tai visada čia.

Mes tik galvojame kad šito čia nėra ir todėl to nuolat ieškome. Egzistuoja įsitikinimai, jok per kokią nors praktiką galime tapti laisvi. Ir taip žmogus vis atideda savo laisvę. Iš tikro tampame prašviesėję tik dabarties momente, o ne dešimtmečius besitęsiančių praktikų rezultate. Laisvė prieinama čia ir dabar.

Dvasingumas nereiškia tai, jog turime nuo ko tai atsisakyti. Nuo ko reikia atsisakyti? Šiame pasaulyje egzistuoja kalnai, upės, gyvūnai. Jeigu atsisakysite nuo jų, tai kur jie visi dings? Jiems teks likti čia, todėl būtų geriau kad ir jūs liktumėte čia su visu tuo, kartu su Meile nieko neatstumiant, nieko nepriimant.

Būkite savo tikruoju, nuosavu Aš. Juk tie visi dalykai neatskiriami nuo jūsų tikrojo Aš. Visa tai gyvena jūsų pačių viduje. Pakeiskite tik savo stebėjimo tašką. Priimkite visus tuos dalykus kaip savo nuosavą tikrąjį Aš. Tokia realybė, kad viskas aplinkui tai –  jūs. Negalima atmesti nieko, kas yra tikrajame Aš. O jei tai padarysite, atsiras ribos tarp jūsų ir jūsų tikrojo Aš. Todėl realybėje neįmanoma turėti jokių ribojimų, jokio skirstymo.

Galite susidurti su baime viso to, prie ko pripratote griūties. Baimė prarasti visa tai,už ko laikėsi įsikibęs protas. Vienoje pusėje galite stebėti už ko kabinosi protas su savo prisirišimais, o kitoje pusėje amžinybė šaukia jus. Nesinori grįžti, tačiau dar svyruojate ir negalite nerti į amžinybę, kaip tranzitinis keleivis, esantis laukimo salėje. Lėktuvas kuriuo atskridote, išskrido ir jūs laukiate sekančio. Kadangi jau žinote, jog esate laukimo salėje, neverta prisirišti prie ko nors. Tai tik laukimo salė. Čia nieko nebuvo ir nieko nebus. Šioje vietoje neverta prisirišti. Palikite viską, kad toliau galėtumėte komfortiškai keliauti.

Sansara – tai laukimo salė, kurioje nėra nieko pastovaus. Viskas keičia vienas kitą. Šiandiena jums nusisekė sužinoti, jog esate laukimo salėje. Būkite pasiruošę skrydžiui ir neprisiriškite nė prie nieko. Turite grįžti namo.

Mintis „Aš noriu būti laisvas“ atvedė jus čia. Tačiau negalite atsisveikinti su ta mintimi ir toliau. Ji jau padėjo jums, jau atvedė iki čia. Toliau turi dingti pati idėja, o jei ji neišeina, vadinasi jūs dar kabinatės už jos. Užmirštate apie tai, dėl ko čia atėjote. Negalite laikytis dviejų dalykų vienu metu. Kada prieraišos, nelaisvės koncepcija atveda į laisvę, tada palikite tą koncepciją. Paprasčiausiai pašalinkite „ne“ iš savo kalbos, jei nevartojate „ne“, tada kalbate teisinga kalba.

Pačioje laimėje iš vis nėra jokių minčių. Mintys yra kada nelaimingi. Kokia nebūtų laimė, joje nėra jokio mastymo. Ar galvojate kada laimingi?  Jūs laimingi kada negalvojate. Tai kokių pastangų reikia, kad padaryti save laimingu? Supratimas nėra būtinas tam, kad būti laimingu. Žmogui reikia ramybės minutės, kurioje jis nori pasilikti, nori kad ji testus. Nebandykite to suprasti, visos problemos prasideda nuo to, jog viską bandote suprasti. Palikite laisvės supratimo bandymus. Kada bandote suprasti, sudarote sąryšį. Suprasti galima objektus. Tačiau kada „Tai“ ne objektas ir ne subjektas, tai kaip galite suprasti? Neįmanoma. Nėra būtinybės supratime.

Tuštuma tai natūrali būties vieta. Tačiau jei bandau laikytis jos, tuo pačiu ką tai pridedu prie tos tuštumos. Ribotumo idėja nėra tikroji mūsų prigimtis. Palikite visa tai ko laikotės. Mūsų prigimtis – visada laisvė.

Kiekvienas nori grįžti namo. Kiekvienas pageidauja grįžti prie savo nuosavo prigimties. Laisvė – jūsų prigimtis.

Nereikia nieko suprasti. Kada bandote ką tai suprasti, stiprėja proto funkcija, kuri nuveda klaidinga kryptimi. Žmogus visada laisvas ir visada vienas, tik protas mato sapnus. Geriau pažadinti tokį žmogų. Jis ar ji visada vienas. Kad ir kokią formą neturėtumėte – tai tik sapnas.

Mastymas turi sustoti. Pradėkite nuo objektų, veiksmo nebuvimu. Jei užsiimate dešimtdieniu retritu, ar meditacija, tai kaip su kitu laiku? Meditacija į laisvę turi užimti 60 sekundžių kiekvieną minutę, 60 minučių kiekvienos valandos ir 24 valandas kiekvienos paros. Ir tai tikroji Tyla, tikroji meditacija kuri niekada nesibaigia. Todėl nieko nereikia daryti, jokios praktikos, paprasčiausiai būkite tuo, kuo jūs jau esate. Neverta pergyventi dėl metodų, teisingi jie ar ne. Jei jūsų norai sąžiningi ir tyri, bet koks metodas atves prie tikrojo Aš. Jei artėsite prie Jo, Jis pats tolau jus ves. Būkite sąžiningi ir nesijaudinkite dėl metodų. Jums būtina palikti pergyvenimus, kuo nėra „Aš esu“.

„Aš esu“ turintis pergyvenimus tampa kuo tai. „Aš esu“ – tai būtis, suvokimas. „Aš esu“ turi savyje visą kosmosą, todėl nereikia ko tai siekti ir veikti. Paprasčiausiai palikite iliuzijas ir esant „Aš esu“ sužinokite kas tai yra pergyvenimai.

„Aš esu“ yra amžina, visada yra, ką bedarytumėte, valgote, miegate, ar prabudę žvalūs. Jūs nieko neprarandate ir nepametate. Tam, kad išlikti „Aš esu“ ,nereikia nieko daryti.

„Aš esu“ – tai okeanas, kosmosas, visata, o bangos – visa tai kas vyksta. Galite tuo mėgautis. Kada duodate galimybę minčiai pasireikšti ir tuo pačiu nesikabinate prie jos, tai kas vyksta? Ji grįžta ten iš kur atėjo, į tuštumą ir tokiu būdu tampa ne mintimi.

Jei atsiranda mintis „Aš noriu būti laisvas“ tai nėra prisikabino, nes laisvė – ne objektas. Iš kur ji ima pradžią?  Jokios praktikos tik matyti tai kas vyksta. Ir jeigu nėra ko bijoti, tai kodėl nesuvokti save pačia Erdve? Jūs jau esate Tai. Kaip okeano banga, bandanti išlikti bėgančia į krantą. Kam tas bėgimas?  Ji tik turi susilieti su savo nuosava substancija, esybe. Būtina tik išeiti už formų ribų kad suvokti save okeanu.

Iš kur atsiranda mintis, kad esate neprašviesėjęs? Kas jūs esate tą trumpa akimirka tarp praeities ir ateities? Tuo momentu jūs prašviesėjęs. Kada suvokiate, kad kvaila tapti dar kažkuo, tai ir yra prašviesėjimas. Ir tam nereikia jokių pastangų. Tik vienintelio norų atsikratymo.

Iki prašviesėjimo turi būti noras prašviesėti. Toks noras gali atsirasti tik tada, kada visi kiti norai miršta. Visi kiti norai turi išeiti atlaisvinant vietą vienam tikram norui. Po prašviesėjimo norų impulsai gali tęstis, bet jie nepaliečia „Tikrojo Aš“. Prašviesėjusiam jau nebeturi reikšmės praeitis ar ateitis...

Taikos ir ramybės