Kas tai yra žmogaus atmintis?

Vieno gyvenimo atmintis – gautos, surinktos informacijos saugojimas ypatinguose smegenų atminties blokuose. O įsikūnijimų atmintis – tai informacijos, apie visus buvusius gyvenimus, saugojimas.

Atmintis – tai fiziniai smegenys, plius keturių subtilių kūnų, atitinkamų jų skyrių darbas.

Kas yra vieno gyvenimo atminti?

Energijų rinkinys, kurios pereinant per  atminties bloko specialius dekoderius, šifruojamos į minties vaizdinius ir situacijas. Pas žmogų yra pastovi atmintis ir laikina. Pastoviai priklauso tos energijos, kurios sudaro jo gyvenimo pagrindinius momentus ir kurie per signalizatorius išvesti dabartiniu momentu, kas leidžia jam visada atsiminti – kas jis toks, kas pas jį buvo dabartinio gyvenimo praeityje. Antraeiliai gyvenimo momentai lieka užblokuoti, tai yra žmogus negali iš praeities tiksliai atsiminti smulkmenų, kadangi tai apkrauna atmintį nereikalingais vaizdiniais, o iš čia seka ir nereikalingomis energijomis. Laikinoji atmintis – tai laikinai rišančios energijos, kurios yra būtinos asmenybei dalys, kad įdirbti pagrindinius, svarbiausius gyvenimo momentus. Vieno gyvenimo laikinos energijos pašalinamos, pastovios, kaip būtina informacija, išlieka visiems būsimiems įsikūnijimams Žemėje.

Kuo pagal sandarą skiriasi vieno gyvenimo atmintis ir visų įsikūnijimų atmintis?

Žmogaus atmintis – tai ne saldūs praeities atsiminimai, kaip paprastai žmogus vertina atminties savybes. Ir nors atsiminimai gyvenime vaidina didelį vaidmenį, bet pirmiausia tas vaidmuo yra auklėjamajame momente; antra – yra tarsi atramos taškas, dėl kažko tai naujo pradžios; trečia – būtina, kaip praeities palyginimas su dabartimi, savo, ar visuomenės vystymosi analizės. Atmintis padeda asmenybei vystytis. Pagrindinis atminties tikslas – saugoti savo rezervuose gyvenimo eigoje surinktas žmogaus energijas, tas energijas, kurios užtikrina jo, kaip asmenybės, progresą.

Atmintis formuoja vystymosi tikslą, kaip nuoseklių ir būtinų veiksmų grandinę. Todėl, vieno gyvenimo atmintis – tai energija, įdirbta žmogaus ir turinti savyje visą informaciją apie jį, arba tai tos charakterio savybės, kurias jam būtina įgyti, praeinant tas ar kitas situacijas duotajame įsikūnijime. Visų įsikūnijimų atmintis pasipildo tomis energijomis, kurios būtinos žmogui, kad pakilti į aukščiau esančią pakopą.

Vieno gyvenimo energija, saugoma sielos atminties blokuose, reikiamu momentu transformuojasi į minties vaizdinius tos būtybės, kuria duotuoju momentu yra siela. Todėl žmogus, jei jis praėjo per gyvūno gyvenimo stadiją, gali atsiminti atvejus iš to gyvenimo, bet  jau performuotus žmogaus smegenų atmintyje, o ne gyvūno, kadangi žmogaus ir gyvūno minties vaizdiniai suvokime skirtingi, kaip skirtingi ir jų vienų ar kitų situacijų vertinimai. Aukštesnis lygis, atsimindamas situacijas iš savo žemesnio lygio, turės jau žymiai aukštesnio plano vertinimą.

Jei siela pereina į aukštesnes egzistavimo sferas, tai sielos atminties blokai transformuos žmogišką gyvenimą į tuos vaizdinius ar atminties skaičius, ar šviesos suvokimą, kuriuos suvokia duotoji aukštesnė būtybė. Būtent todėl atmintis – tai skirtingos kokybės energijos, performuotos į vaizdinius to pasaulio, kuriam duotasis energijos tipas atitinka. Tai reiškia, kad sielos atminties energija yra mobili.

Ar viskas užrašoma į atminties blokus?

Ne. Iš užrašų išimami patys smulkiausi epizodai, viskas kas yra nereikalingo, nereikšmingo atsijojama, kaip pelai nuo grūdų. Yra vieno gyvenimo atmintis, kuri gyvenime saugoma fizinėse smegenyse. Po mirties, pereinant žmogui į aukštesnes sferas, kai jis užbaigia inkarnacijų Žemėje grandinę, palaipsniui atkrenta žemiškų gyvenimų atminties būtinumas. Fizinių energijų bazėje užauginama labiau subtilios ir galingesnės energijos, todėl vis didesnė žemiškų energijų dalis, sudaranti atmintį, dėl nereikalingumo atsitraukia ir lieka tik tos energijos, kurios sudaro patį žmogaus sielos vystymosi pagrindą, patys pagrindiniai jo tapimo asmenybe momentai.

Vieno gyvenimo atmintis, dabartinė, tai esama atmintis duotajam gyvenimo momentui. Sielos atmintis – visam jos egzistavimo periodui. Materialus kūnas irgi turi savo atmintį, bet ją sudaro tik apvalkalų būsenos charakteristikas. Ta atmintis yra žmogaus fiziniuose smegenyse ir Nurodančiojo, kuris veda duotą asmenybę, kompiuteryje.

Ar atmintis, apie materialų kūną, išyra kartu su kūnu, po mirties?

Ne, ne visai. Visa konkretumai dingsta, bet pagrindas išlieka astraliniame apvalkale. Puse atminties apimties išsisaugo joje, todėl siela po mirties kokį tai laiką atsimena savo fizinį kūną ir netgi jo ligas, defektus.

Tai laikosi tol,kol nesuyra astralinis apvalkalas. Bet prie to sieloje jau lieka tik bendra atmintis apie tai, kuo žmogus buvo duotajame gyvenime. Išlieka išorinis vaizdinys tik be smulkmenų. Ta atmintis išlieka visam žmogiškų įsikūnijimų Žemėje periodui. Jeigu jo siela pereina į aukštesnes sferas, tai ir išorinis vaizdinys jau nutrinamas, lieka jo kokia tai schema, tai yra dabar tai kokia tai Aukštesnė Būtybė, kuri atsimena, kad kokiu tai momentu ji buvo vyras ar moteris ir ne daugiau, kadangi ta atmintis Aukščiausiems tampa jau nereikalinga.

Ar vieno gyvenimo atminties energija tokia pat, kaip ir atminties energija, perėjusi į sielą, tokia pati?

Ne, atminties energija, po to, kai žmogaus gyvenimas baigiasi, transformuojasi per apvalkalus, tarsi subtylėja, artėjant prie sielos, tai yra kiekviename apvalkale ji praeina atitinkamus persiformavimus, tai yra informacijos perrašymo metu vyksta energijos perdirbimas, iš žemesnių dažnių į aukštesnius. Todėl turinys išlieka, nors jos materijos kokybė keičiasi. Todėl iš čia galite padaryti išvadas, kad atmintis, kuri yra žmogaus smegenyse, visai kitokia, nei ta, kuri yra sieloje.

Žmogaus mintys užrašomos į jo atminties blokus ir Nurodančiojo kompiuterio duomenų bazę, kadangi jis kontroliuoja ir turi priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Egzistuoja tamprus ryšys tarp žmogaus atminties ir kompiuterio duomenų bazės. Tai beveik vienas ir tas pats, kadangi tame ir yra žmogaus valdymas. Kompiuteryje yra viskas svarbiausia apie žmogų. O į smegenis pernešama tik tai, kas reikalinga pačiam žmogui jo vystymesi. Visa kita lieka kompiuteryje.

Ar pastoviai Nurodantysis seka žmogaus mintis?

Ne. Ne visada,kadangi jis turi daugybę savo asmeninių reikalų. Tačiau per kompiuterį jis gali perskaityti bet kokias žmogaus mintis praeityje, ar dabartyje. Iš esmės, Nurodantysis žino savo globotinį ir ko galima iš jo sulaukti. Jei pagal programą artėja kokia tai kritinė ar pavojinga situacija, tai žinoma, šiuo periodu Nurodantysis pastoviai seks žmogaus mintis, kad padaryti sau reikalingas išvadas. Kad teisingai išspręsti konkrečią situaciją teisingai.

Ir tokia kontrolė vykdoma kiekvienam žmogui?

Tai tik tais atvejais, kai reikia įsikišti. O jei nereikia, tai visos globotinio mintys praeina šalia, kadangi neturi jokios vertės. Bet patys dariniai, nuo minčių sudarymo, eina į savo Lygį. Pas juos – savo minties vaizdinių pasaulis. Ir žinoma, kiekvieno subjekto mintys eina į jo atminties blokus. Mintys eina į minties vaizdinių pasaulį, atminties blokus ir Nurodančiojo kompiuterį.

Nurodantysis ir globotinis gyvena skirtinguose pasauliuose, su skirtingomis energetikomis. Tai kaip gi jam pavyksta suprasti žmogaus mintis, žodžius, vaizdinius?

Tarp jūsų fizinio ir jų subtilaus pasaulio egzistuoja visa eilė techninių įrenginių, performuojančių žemiško plano mentalinę energiją į informaciją, prieinamą Nurodančiojo suvokimui. Kompiuteryje paduodama tik tų performavimų rezultatas.

Kodėl pas žmones skirtinga atmintis: pas vienus – stipri, pas kitus – silpna?

Stipri atmintis – pas evoliucijos atžvilgiu jaunas sielas, silpna atmintis – pas evoliuciškai senas. Jaunos sielos, kaip švarus lapas, reikalauja užpildymo, todėl pas jas eina bet kokios informacijos priėmimas. Senos sielos jau pripildytos gyvenimo patirties, užpildytos žiniomis, priklausančiomis duotajam lygiui, todėl joms apimtis ypač nėra nereikalinga ir visi antraeiliai įvykiai ir informacija joms nereikalinga, jos iš karto tai užmiršta.

Bet daugelis žmonių užmiršta ir būtinas jiems žinias. Kodėl taip vyksta?

Tam yra daugelis priežasčių. Bet esminė yra tame, kad jei sena siela praranda atmintį, praranda žinias, kurios joms reikalingos ateityje jų darbui, tai tarnauja signalu tam, kad jos savo vystymesi eina neteisingu keliu, ne ten kur reikia. Ir paaiškinti tai galima grynai logišku samprotavimu. Pirmiausia – jei žmogus kažką tai užmiršo, išeina, tai jam nepatinka. O jei nepatinka, vadinasi siela nepriima tos informacijos, kuri neatitinka tikslų ir vystymosi. Žmogus turi įdirbti vienos rūšies energijas, o jis pasirinko neteisingą kelią ir įdirba visiškai jam nereikalinga energiją, kuriai atminties blokai neapskaičiuoti, tai yra jie jos nepriima ir atmeta. Atmintis likviduoja viską kas nereikalinga. O antra, jei tai nutrinta duotajame gyvenime,vadinasi atitinkamos žinios jau buvo sukauptos praeituose gyvenimuose ir todėl: atminties blokuose paliekama tik nauja informacija, kuri papildys jau sukauptą.

Atsitinka, kad žmogus praranda atmintį po avarijos. Kodėl taip įvyksta?

Jei pas žmogų nutrina atmintį, po katastrofos, tai yra bausmė, kokių tai karminių skolų pasekmė.

Kodėl, kai ant žmogaus užgriūva labai daug informacijos, tai jo atmintis laikinai pablogėja?

Nesuveikia atminties skyriai. Įvyksta naujos informacijos perkrova ir kad nesudegti, vyksta atminties skyrių blokavimas. Jeigu žmogus labai daug dirba, o materialus apvalkalas apskaičiuotas atitinkamam galingumui, kurio viršijimas veda prie negražinamų procesų organizme, tai kad neįvyktų perkrovos, automatiškai įjungiama apsauga ir blokuojama atminties skyriai. O pas žmogų tai pastebima kaip atminties pablogėjimas.

Kodėl pas kai kuriuos žmones bloga atmintis į svetimus veidus?

Tai liūdija apie tai, kad panašios rūšies informacija jiems daugiau nereikalinga. Siela sukaupė pakankamai žinių apie veidų tipus, apie būdingus jiems charakterio bruožus, todėl žmogaus suvokime dingsta konkretika ir veidai priimami kaip savotiški tipai, kuriuose yra bendra ir nėra detalių. Bet yra ir daugelis kitų faktorių, įtakojančių duotą atminties tipą.

O ką reiškia bloga atmintis pas vaiką?

Kaip jau sakėme, tai gali būti sena siela, kuriai būtina išrinktinai pririnkti jai trūkstamas energijas. Kūdikio interesai patys parodys tą kryptį, kuria jis turi vystytis, nenukenčiant  atminčiai. Antra priežastis: silpna atmintis vaikui kartais duodama tam, kad įdirbti sėslumą ir  nuoširdumą, mokantis mokyklinių mokslų, kad būtų įdirbta atitinkamos charakterio savybės, pavyzdžiui – išmokti kovoti su nuosava tinginyste. Gali būti ir kitos priežastys.

Ar susijusi atmintis su gyvenimo trukme? Pastebėta, kad ilgaamžiai turi geresnę atmintį.

Ne, tai nesusiję, bet susiję su teisingu gyvenimo būdu, kuris leidžia jiems atmintį ir kanalų tinklą palaikyti normalioje būsenoje. Pas daugelį, dėl įvairių priežasčių, kanalai su atminties blokais užsikemša „purvina" energija, todėl signalas pareikalaujantis informacijos iš atminties saugyklos, neateina iki paskirties vietos, o jei ir ateina, tai gali nesuveikti atgalinis ryšys.

Ar galima atmintį sustiprinti?

Galima ir tam pas žmogų yra daug metodikų, savo laiku duotų Nurodančiojo, penktos rasės žmogaus konstrukcijai. Šeštos rasės žmonių kartai bus duodamos kitos metodikos.

Kaip vyksta viso to, ką žmogus mato ir girdi įrašymas į atminties blokus?

Viskas taip pat, kaip ir pas kompiuterį. Žmogaus smegenys – biocheminis kompiuteris, gyvas, su savireguliacija. Žmogiškam supratimui, tai pakankamai sudėtingas mechanizmas, kadangi informacijos perrašymas eina iš  materialaus plano į energetinį, kurio žmogus kol kas nemato ir nesuvokia. Bet kai kurie tikslūs prietaisai gali pagauti atitinkamus elektrinius impulsus, kaip panašaus įrašo pasekmes. Tačiau, visos cheminės ir elektrinės reakcijos, atsiranda tik kaip pasekmės žyniai subtilesnių procesų, vykstančių informacijos užrašymo metu.

Kaip vyksta atminties įjungimas, kai žmogus nori ką nors atsiminti?

Impulsas signalas eina iš sąmonės, nuo subtilių sielos sudedamųjų – į smegenis, atminties blokus ir ten vyksta paieška, vėlgi kaip kompiuteryje, bet labai greitai, kartais – akimirksniu, jei prie signalo–impulso, primaišoma stiprių emocijų energija, ji sustiprina signalą. Signalas-impulsas, tai – atitinkamo dažnio energija, kuri atminties blokuose suranda gardeles su vienalyte, tokia pat energetika, tai yra tokiu pat dažniu ir susikontaktuoja su ja, įeinant į rezonansą. Rezonansas dvigubai padidina impulsą, kas yra kaip savotiškas raktas, atidaryti gardeles, su reikiama informacija,atminties blokuose.

O kur yra bendras žmogaus žynių potencialas: jo fiziniame apvalkale, ar už jo ribų?

Visos žinios, kurias žmogus sukaupė praeituose gyvenimuose yra jame pačiame, tai yra subtiliose jo sielos struktūrose. Bet įsikūnijant sielai Žemėje, daliai atminties blokų, daliai  žinių statoma blokavimas, kuris neleidžia jomis naudotis. Viskas yra tame bloke, todėl sakoma, kad visos išsivysčiusios sielos tyri informacijos potencialą. O gyvenime jos gali pasinaudoti tik labai maža savo žinių dalelyte, nuo savo bendro potencialo. Atminties blokavimas yra žmogui apsauga.

Nes atminties arsenale ne tik žemiškos žinios, bet žymiai didesnėje apimtyje atminties blokai saugo informaciją apie energetiškai kitus pasaulius, visiškai nepanašius į žemiškus. Todėl daugelis praeities žinių gali pradėti prieštarauti fizinio pasaulio žinioms. Nuo to, žmogaus galvoje gali prasidėti maišatis, o kiti, neišsivystę žmonės, priims jo žinias kaip išprotėjusio žmogaus sapaliojimą. Todėl, kai siela įkūnijama kokiame tai pasaulyje, tai tos sielos žinios turi atitikti supančių ją sielų lygį, kitaip ji negalės gyventi naujame pasaulyje. Kiekviename būties plane, tas lygis svyruoja kokiose tai ribose. Ir yra dar viena priežastis, kodėl ant atminties blokų dedama apsauga, todėl kad pats žmogaus materialus apvalkalas yra nepritaikytas tokiai žinių apimčiai, kuri pasireiškiai labai galingu energetiniu potencialu. Kaip pavyzdžiui įsivaizduotumėte savo viduje nedidelę kolbą, kuri savo viduje turi didelį energetinį potencialą. Ir kai ji atkemšama tai viskas išbėga ant jūsų ir jūsų smegenys paprasčiausiai išsilydo, o kūnas sudega.

Ar ekstrasensai gali nuimti apsaugą nuo atminties blokų?

Taip, stiprūs ekstrasensai turi tokius sugebėjimus, esant hipnozei nuima apsaugas, bet nuima tik dalinai. Net po to, po kiek tai laiko, pas žmogų prasideda "stogo pavažiavimas”, psichikos fazės poslinkis ir tą žmogų nusiunčia į "durnyną". Ekstrasensai gali dalinai nuimti apsaugas tik pas jaunas sielas. Pas tuos, kurie pakankamai išsivystę, pirmiausiai - patys neleis brautis į savo gyvenimo paslaptis, antra – pas juos stovi ir žymiai galingesnė apsauga. Kuo asmenybė energetiškesnė, tuo  atminties blokų apsauga stipresnė.

Ar praeities žinios atsiveria žmogui iš karto po jo mirties?

Ne. Bendros žinios atsiveria tik tada, kai siela pasiekia atitinkamą būseną, kai visi laikini apvalkalai atsikabina ir siela pradeda būti tik pastoviuose apvalkaluose, pereinant į subtilų egzistavimo planą. Tada galima atsiminti ne tik pačias situacijas, bet ir pačias mintis. Į atmintį įrašoma viskas. Atmintis – kompiuterio kietasis diskas, kuris viską fiksuoja. Todėl individas apie save žino absoliučiai viską. Kuo Esybė kyla aukščiau savo evoliucijoje, tuo lengviau jai gaunasi atverti atminties blokų apsaugas. Tokiu būdu, Esybė išmoksta peržiūrėti bet kurį savo gyvenimą ir atsiminti jame visa tai, kas būtina.

Tai tarsi kino filmo peržiūra?

Taip, analogiškai.

Ir savo jausmus galima atsiminti?

Absoliučiai viską: elgseną, mintis, jausmus.

Kokia atmintis pas Nurodančiuosius? Su kuo tai palyginama?

Pas Nurodančiuosius tai primena sudėtingą daugelių kompiuterių tinklą.

Ar būna pas juos taip, kad jie ką nors pamiršta?

Tokia kokybė, kaip užmaršumas jiems nebūdinga. Tai netas lygis, kaip pas žmogų, kuriam galima užmiršti. Aukštesnių Asmenybių atmintis – tiksli ir kokybiška, savo pagrindinių tikslų išraiškoje.

Kur yra atmintis pas Esybes?

Atmintis sutelkta matricoje, kiekvienoje jos gardelėje. Kiekviena energijos kokybės dalelytė turi atmintį tos situacijos, per kurią ji gauta, to mastymo ar pergyvenimo, kuris jai buvo būdingas. Sielos atmintis fiksuoja netgi minties ištakas. Kurios dar negavo užbaigtos formos susiformavimo. Netgi tos iliuzijos, kurias siela atliko dėl kažko tai, irgi įdedama į atmintį. Kuo aukštesnė būtybė, tuo lengviau visa tai ji gali nuskaityti iš atminties blokų. Bendrai, praeities atsiminimus Esybė gali nuskaityti tik pasiekus tam tikrą vystymosi lygį.

Ar turi atmintį planetos, ar ji jau joms nereikalinga?

Atmintis yra pas viską.

Kokie dar yra informacijos saugojimo būdai, apart žmogaus atminties blokų?

Duomenų bankas Žemiškame lygyje. Bet kiekvienas vystymosi lygis turi savo informacijos saugojimo būdą ir kuo aukščiau, tuo saugojimo būdai tampa tobulesni. Labai aukštuose Hierarchijos lygiuose atminties reikalingumas, kaip informacijos išėmimo būdas, atkrenta, kadangi ten mastymo ir kiti procesai vyksta kitaip. Aukščiausieji žino viską ir viską atsimena viename ir tame pačiame laiko vienete. Atmintis reikalinga žemutinėse Hierarchijos pakopose, kaip auklėjamoji priemonė, tampant asmenybe.

Kas tai yra planetos atmintis? Iš ko ji sudaryta?

Planetos atminties mechanizmas skiriasi nuo žmogaus atminties mechanizmo. Atmintis savyje turi sąmonės komplektuojamasias, jonosferos formas, atmintį, surišta su paraleliniais pasauliais.

Kai kurie filosofai sako, kad planetos atmintis susijusi su visų žmonių, gyvenenčių mūsų planetoje atmintimi. Tai įmanoma?

Tai visiškai kas kita. Pas planetą savo atmintis – su žmogiška ji visiškai nesurišta ir nesutampa, todėl kad pas Žemę žymiai didesnis mastymo veiklos mastelis ir visiškai kitoks energijos tipas, su kuriomis ji dirba.

Prie kokių sąlygų pas žmogų atsiveria aukščiausia sąmonė ir įvyksta nušvitimas?

Kontaktuojant. Tokiu atveju kanalas atidarytas pilnai ir žmogus priima galingus energijos srautus kaip prašviesėjimą, nušvitimą. Nušvitimas gali vykti tik tokiu kontaktinio ryšio variantu. Bet žmogus tam turi būti paruoštas ir fiziškai ir moraliai. Jei jis bus neparuoštas fiziškai, tai sudegs, kas jau buvo Žemėje, o jei bus nepasiruošęs morališkai, tai išeis iš proto.

Kosminei sąmonei nereikia jokio nušvitimo. Žmogus maišo laikinai jam atsivėrusias žinias, matymus, apie kitas egzistavimo sferas, su kosmine sąmone, kuri pasiekiama nuosekliu sunkiu  ir intensyviu darbu su savimi. Kosminė sąmonė apima didžiulę naujų žinių apimtį ir supratimus apie Kosmosą. O nušvitimą galima sulyginti su trumpalaikiu žvilgsniu į naują pasaulį. Jis paprasčiausiai ardo žmogaus senus įsitikinimus, apie to pasaulio, kuriame dabar gyvena, neliečiamumą, atsiveria kito pasaulio buvimas, su visai kitais dėsniais, kitomis žiniomis, todėl panašus nušvitimas visada priimama žmogaus kaip stebuklas, kai kažkas tai virš gamtinio. Bet tai tik trumpalaikis žvilgsnis iš trobelės į rūmus.

Jokių erdvinių matymų neįvyksta, kadangi žmogaus siela tokiu momentu neišskrenda iš kūno. Nušvitimas – ryšio kanalo, tarp Nurodančiojo ir žmogaus atsidarymas, tik tiek. Nušvitimo momentu, atsiveria kanalas ir į žmogaus smegenis patenka galingas energijos kiekis, kurią žmogus gali priimti kaip labai ryškią šviesą, arba jei jis labiau pasiruošęs energijos priėmimui, jis ją gali iššifruoti į atitinkamus vaizdinius, dažnai kosminio pobūdžio, ar žodine forma, ar dar kokiu tai būdu.

Kas yra panašaus kanalo atsidarymo postūmiu?

Didžiulis žmogaus noras, apart žemiškų žinių įgyti kosminį, o taip pat Nurodančiojo noras padėti savo globotiniams, įvesti jį į naują vystymosi spiralės viją, į naują evoliucijos pakopą. Nušvitimui palanku abipusis, mokinio ir mokytojo noras.

Vadinasi nušvitime pagrindinį vaidmenį atlieka Nurodantysis?

Taip, Nurodantysis pasiunčia atitinkamą energiją kanalo atsivėrimui, bet daro tai tik tuo atveju, jei mato, kad to labai nori  jo globotinis ir jam to labai reikia. Ne pas kiekvieną gyvenantį žemėje gali atsiverti panašus kanalas, tai galima tik pas ypač energetiškus žmones.

Žemėje buvo atvejai, kai žmonės sudegdavo, dėl neaiškių priežasčių. Tai ne kanalų atvėrimo atvejai?

Ne, kanalų jiems netvėrė. Priežastis čia kitame. Tie žmonės buvo energijos, iš Kosmoso į Žemę, transliatoriais ir jų Nurodantieji nuleisdavo per juos labai galingus energijos srautus, kurių neatlaikydavo jų fiziniai apvalkalai ir įvykdavo žmonių užsidegimas. Kosminė ugnis tai žinoma visiškai ne ta ugnis, kas jūsų fizinė, todėl kūnai sudegdavo, rūbai likdavo. Bet tai įvykdavo tik dėl nurodančiojo klaidos. Tiesa, dabartiniu metu, panašūs savaiminiai užsiliepsnojimai nebevyksta ir kontaktuotojai, per kuriuos eina Kosminiai srautai, aprūpinami specialia šaldymo įranga, subtiliems kūnams, kad jie neužsiliepsnotų. Bet visa tai vyksta labai retai, kadangi prieš paduodant energiją, Nurodantysis atlieka tikslius žmogaus būsenos ir tos energijos potencialo, kurį gali priimti žmogus, paskaičiavimus.

Ar Žemėje yra daug žmonių, turinčių kosminę sąmonę?

Ne, jų labai mažai, bet ir tai ne visi jie bus žinomi žmonijai, kadangi jie praeina savo vystymosi kelią, ir tai kas  žinoma jiems, kitų gali būti priimta kaip nenormalu ar nukrypimai, kadangi jų supratimas išeina už vidutinio žmogaus supratimo rėmų. Kad juos vidutiniam statistui suprasti, reikia išsivystyti iki jų lygio, kad koks nors jų kasdienybės stebuklas, keistenybės, būtų priimtos kaip Aukščiausių pasaulių žinios.

Ar būtinai reikia pasiekti Kosminę sąmonę, kad pereiti į kitą vystymosi pakopą?

Būtina. Visų žmogui skirtų lygių perėjimas. Žemėje paprastas žmogus turi pakilti nuo nulinio iki šimtojo lygio, žinoma jei galės. Tokiu atveju jis atlieka evoliucinį šuolį savo vystymesi ir pereina į naują savo egzistavimo formą, žymiai aukštesnę nei žemišką. Toliau, aukščiau egzistuoja kiti lygiai.

Ar yra šiuolaikinio žmogaus programoje įdėta Kosminės sąmonės pasiekimas?

Pas kai kuriuos yra. Bet tai tik tiems, kas stovi aukščiausios sąmonės kelyje, tai yra pasiekė paskutinį Žemišką lygį.

Ar vaidina koki nors vaidmenį kosminės sąmonės pasiekimui savidisciplina?

Kosmose nėra tokio supratimo. Savidisciplina egzistuoja tik žemutiniuose pasauliuose. O aukštesnėse Hierarchijos pakopose siela pati žino ir jaučia, ko jai reikia ir ko nereikia ir todėl, kas jai netinka – atmetama, o kas reikalinga, kaupiama.

Ar žmonės su kosmine sąmone turi kokių tai ypatingų savybių?

Gali turėti, o gali ir neturėti, kadangi tai nėra jiems būtinumas. Viena iš tokių nepaprastų savybių yra jų sugebėjimas pastoviai mastyti, todėl ir impulsinis žiedas pas juos sukasi su didžiuliu greičiu ir turi disko formą.

Ar gali žmonės su kosmine sąmone sudvejinti ją? Būti ir fiziniame kūne ir kažkur tai kosmose, kaip tai vyksta?

Sąmonės sudvejinimas vyksta žmogaus subtilių kūnų dėka. Galima sakyti, kad žmogaus sąmonės sudvejinime dalyvauja subtilus energetinis dvynys. Toks žmogus tyri turėti labai aukštą energiją.

Dažnai yra naudojamas išsireiškimas kolektyvinė sąmonė, ar egzistuoja tokia? Ar tai ne todėl, kad tuos žmones apjungia kolektyvinė sąmonė arba savotiškas egregoras?

Tokių egregorų, kuriuos sau įsivaizduoja žmogus, o būtent plazminių savarankiškai mastančių materijos apimčių, neegzistuoja. Kolektyvine sąmone galima pavadinti tą bendrą kompiuterį, prie kurio prijungta ta ar kita grupė žmonių. Kaip pavyzdžiui, menininkai prijungti prie vieno, poetai prie kito ir tt. Prie kompiuterio pajungti tik tie, kurie apsijungia į bendrijas, dirbantys tik patys sau nepajungiami. Jei žmonės pradeda vienodai mastyti, tai reiškia kad jie pajungti prie bendro kompiuterio.

O kaip sakysime reikalai su verslininkais, kurie masto visi tik apie tai, kaip daugiau paglemžti pinigų?

Kaip daugiau paglemžti žinoma kompiuteris jiems neįteigia. Tai jau pas juos yra tokia "liga” ir jų charakterio bruožai, karma. O per kompiuterį jiems įteigiama veiksmų programa, kuriuos jie turi atlikti savo gyvenime.

Kai žmogus įeina į kokia tai bendriją, tai įvyksta jo pajungimas prie bendro kompiuterio, išreiškiančio duotojo kolektyvo programą. Bendras kompiuteris yra svarbesnis nei asmeninio Nurodančiojo. Visada laimi kolektyvinė sąmonė.

Mes žinome, kad subtiliuose lygiuose susiformuoja kažkokie egregorai, kurie valdo žmones, ar taip yra?

Ne, taip nėra. Egregorai nesugeba valdyti bendrijos. Valdymas vyksta per didelį kompiuterį, kuriame patalpintos visos žinios apie rasę ar naciją. Valdymo programa yra pačiame kompiuteryje, kuris išsidėstęs virš tos teritorijos. Rasinių Nurodančiųjų lygis žymiai aukštesnis, nei tų, kurie veda vieną žmogų.

Yra ir speciali įdirbta miesto programa, kuri apjungia visus gyventojus. Nė vienas miestas žemėje neatsiranda atsitiktinai kokioje nors vietoje. Viskas planuojama. Vietos parenkamos iš anksto valdančiomis Hierarchinėmis struktūromis. Kiekvienas miestas neša ypatingą energetiką. Vieta parenkama tokiu būdu, kad Žemės struktūroje gerai veiktų energijos, padavimo miestui iš kosmoso ir atgal, kanalai ir kad gerai vyktų "purvinos” energijos surinkimas į Žemę. Taip pat, įskaitoma planetos poreikiai vienai ar kitai energijai, kuri paduodama per atskirus individus.

O kas būna kai grupė neįvykdo savo tikslo ir išyra?

Tokių atveju gali pasikeisti visi aukščiau stovintys vadovai. Nei minties formos, nei žmonių egregorai neturi savarankiškos sąmonės. Minties forma veikia iš inercijos.

Bendrijos evoliucija vyksta per jos sąmonės pakeitimus, kas pasiekiama vystymosi programų dėka. Kiekviena bendrija įtraukiama į kokios tai energijos perdirbimą.