„Mes galime ištrinti savyje krikščionybę, ar bet kokią religiją, bet tą tuščią vietą būtinai užims kiti tikėjimai, nes žmogus taip sudėtas, kad kaip kažkada čia išsireiškė Doremi"Nu, be tikėjimo kažkaip niekaip". O prisirankiojus grūdelių iš visokių maišelių, reikia būti labai atidžiam, kad juos drauge sumalus, gautųsi valgomi blynai. Tai nėra paprasta.

Niekada savo gyvenime, nė prie vienos dogmos nebuvau prisirišęs, įskaitant vaikystę. Jau tada intuityviai jaučiau kur lindi melas, nesuprasdamas, grynai intuicijos dėka. Ne tik religijos, bet ir visų „..izmų"atžvilgiu. Niekas neįstengė priversti mane patikėti tuo kas netikra, nei spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai, nei kunigai... 

Apie blynus. Grūdelius man parinkti padeda intuicija, o širdis padeda juos atsijoti, aš jais pasitikiu ir kuo toliau, tuo daugiau. Todėl lieka tik tinkami grūdeliai mano skonio blynams ir kuo daugiau įvairesnių grūdelių, blynai gaunasi kas dieną vis skanesni ir skanesni. Kiekvienas naujas surastas grūdelis tik paskanina blynų skonį. Man patinka blynai iš įvairių grūdų, nes tuo pačiu atsiranda plačios galimybė sąmonės kulinariniam tobulėjimui, kuris niekada nesibaigia, jis begalinis ir tai džiugina. 

 Žinoma, savo blynai dažnai kiekvienam būna skanesni, ar bent jau taip atrodo, nes prie jų labiau pripratę. Na o jei kažkam patinka mano, mielai prašome, receptą pasufleruosiu. Tačiau, jei daugiau patinka tik iš vienos rūšies grūdų ir tik tos rūšies, kuri nurodyta "kepimo specialisto", kuris moka užmaišyti  tik iš vienos rūšies grūdų tešlą, pagardinus juos melo ir baimės pelais, kad netyčia neužsinorėtumėt kitų ir nepabėgtumėt iš aptvaro, nes taip kepė per amžius, aiškinant, kad tik pas juos, „kepimo specialistus", tinkamas receptas, tada kepkite patys ir Sėkmės...

Ką gi, Virgi, toks mūsų laikmetis - derinami komponentai, kurie amžiais buvo laikomi nederančiais. Išbandome viską, ko trokšta širdis. Esu ir aš kai ko ragavusi, tad skonis baigia susiformuoti. Pelų nenaudoju, tačiau sėlenų stengiuosi nepamiršti - pasirodo, jose yra pagrindinės medžiagos.

 O dabar, pasinaudosiu toltekų išmintimi, (ne viskas man pas juos patiko, ypač nepatiko ritualiniai žmonių aukojimai) ir nedarydama prielaidų, paklausiu:kuo patrauklus jūsų blynų receptas? Ar tuo, kad juos valgydamas įgauni nežemiškų galių?

 Ir dar vienas klausimas neduoda ramybės: kas turėjo atsitikti žmogui, su šitokiu įkvėpimu šlovinančiam dievą, kad jis atmestų visas šiuolaikines religijas ir "taip vadinamus šventraščius" ir pradėtų naudotis tik jau užmirštais tikėjimais ir čenelingais?

 Visada gerbiu žmogaus laisvą pasirinkimą...

Klausimas gana platus, todėl atsakymus pateikiu žemiau, į kiekvieną išsireiškimą atskirai.

„pasinaudosiu toltekų išmintimi, (ne viskas man pas juos patiko, ypač nepatiko ritualiniai žmonių aukojimai)".  

Toltekai niekada neaukojo žmonių. Kai kurių tai siejama su Majais,  gyvenusiais dešimtis tūkstančių metų vėliau. Pavadinimas "Toltekai” klaidingai išliko žmonijos atmintyje: kaip neilgai egzistavusios tautos ir sutapatintos su kitomis trumpalaikėmis Olmekų, Actekų bei Majų civilizacijomis. Toltekai – tai vienas iš septynių Atlantų porūšių, išsiskyręs savo tradicijomis, išlaikė tikrąsias Atlantų tradicijas ir dvasingumą iki paskutiniųjų Atlantidos dienų. Terminas "Toltekas” Atlantų kalba reiškia "Nešantis Žinias”. Buvo žinomi visoje Pietų Meksikoje kaip „mokslo moterys ir vyrai", jie buvo mokslininkai ir menininkai, sukūrę savo visuomenę, tyrinėję ir saugoję senovės dvasios mokslą ir tradicijas. Mums, apie Atlantų sąmonės išsivystymo lygį,  lieka kol kas tik pasvajoti. 

„nedarydama prielaidų paklausiu: kuo patrauklus jūsų blynų receptas? Ar tuo, kad juos valgydamas įgauni nežemiškų galių?"

Ką jūs laikote nežemiškomis galiomis? Aiškiaregystę, teleportaciją, telepatiją, ekstrasensoriką ir tai ką demonstravo Jėzus/Jeshua/Meistro Sanandos aspektas? Bet juk tai kaip tik žemiškos galios, kurias mes turime kiekvienas, nuo prigimties ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar mes norėsime valdyti tas galias, o tiksliau atsiminti, kaip tai darėme kažkada senovėje. Bet visos tos galios yra tik „šalutinis efektas", kuris atsiranda tada, kai žmogus pradeda suprasti kas jis toks, koks jo pagrindinis tikslas šiame savo sielos evoliucijos tarpsnyje, kai išsivalo nuo „negatyvių barjerų", kai išmoksta kontroliuoti savo mažąjį Ego, kai apjungia jį  su savo Dieviškuoju Aš, savo amžina tikrąją Esatimi, esančia jo viduje, kai tampa vieniu su visa Visata, kai tampa Meilės laidininku Žemėje, pats tampa Meile ir tuo dalinasi su kitais, kai pagaliau išnaudoja visą Kūrėjo jam suteiktą potencialą ir pats tampa Kūrėju.

Taigi, atsakymas būtų Taip, man tokie blynai ne tik kad patrauklūs, jie nuostabūs, patys nuostabiausi kokie tik gali būti ir aš džiaugiuosi, kad atradau tiek daug ingredijentų šiam nuostabiam receptui, tikiuosi kad jų vis atrasiu daugiau ir jie niekada neišseks, tęsis iki begalybės, amžinybę, kaip ir pati sielos evoliucija. Džiaugiuosi tuo, kad galiu dalintis tokiu receptu su aplinkiniais ir kad tokių blynų gurmanų, išsilaisvinusių iš menkaverčio skonio pinklių, vis daugėja su lig kiekviena diena. Dėl to verta dar daugiau stengtis.

Šioje vietoje būtų tikslinga vėl paminėti Toltekus. Jie beveik visa tai buvo pasiekę, naudojosi tomis „nežemiškomis" galiomis ir dar daugeliu kitų „šalutinių efektų". Tokios galios atsiveria tik tada, kai žmogus pakelia savo sąmonės lygį, vibracijas ir neigiamų minčių ar emocijų pas jį nebūna, o jai ir pasitaiko, tai patikimai kontroliuojamos, išvalomos transformuojamos. Toks jau šios Visatos dėsnis, tik pasiekęs atitinkamą sąmonės lygį, žmogus gali naudotis didžiąja savo potencialo dalimi, o ne tais niekingais 5%, gyvenant pagal mažojo Ego užgaidas ir kaprizus. Todėl, kalbėti apie tai, kad Atlantidos mokslininkai aukojo žmones, manau yra absurdiška. 

„kas turėjo atsitikti žmogui, su šitokiu įkvėpimu šlovinančiam dievą, kad jis atmestų visas šiuolaikines religijas ir "taip vadinamus šventraščius"

Nieko neturėjo atsitikti, nes niekada nebuvau įkliuvęs į tas religines pinkles, kurios ir sukurtos specialiai tam, kad neleisti žmonėms pasiekti dvasinės laisvės. Norite dvasingumo? Prašom – paruoštas su visais pribambasais, šimtus kartų iškreiptais "taip vadinamais šventraščiais", butaforiniais, dažnai pykstančiais ir baudžiančiais „Dievais", ne Dievu, o būtent Dievais, kadangi vardan jų galima žmones skaidyti ir valdyti, kelti tarp žmonių vienas kito neapykanta, jų vardu galima išžudyti ištisas tautas, plėšti, žeminti, tyčiotis ir kitaip niekinti žmones. Su Kristaus vardu buvo žudomi, deginami  visi, kurie tik išmanė, jautė, matė ar darė daugiau ir geriau negu tą leido krikščionybės dogmos bei inkvizitorių lygis. Visa krikščionybės istorija – tai kova dėl valdžios – dėl valdymo žmonių protų, jų valios pajungimo per sukeltą visuotinę baimės atmosferą. Apie religijas galima kalbėti be galo ir pateikti aibes šunybių, kas per švelniai pasakytą, apie tai, kiek kančių jie suteikė žmonijai.

Taigi, nieko atmetinėti nereikėjo, nes niekada jų man ir neegzistavo. Gerbiu tikruosius dvasinius Mokytojus, tikruosius Meistrus, įskaitant Jėzų/Joshua/Sananda, jo liepsną dvynę Marija Magdalinietę/Nada ir kitus. Laikau savo pareiga skleisti tikrus jų mokymus ir patarimus, kurie padės mums visiems grįžti Namo, pas tikrą mūsų Tėvą/Kūrėją/Absoliutą/Kosmonį Protą, grįžti ten iš kur mes atėjome, kad sukaupti mums taip reikalingos patirties. Mes sukurti Meilėje, grįšime į ją sukurdami dar daugiau Meilė, sukurdami ją ten, kur niekada jos nebuvo. Taip, mums sunku, bet kai matai šviesą tunelio gale, nugali viltis ir pasiryžimas. To norėčiau palinkėti ir kitiems, ženkite drąsiai savo pasirinkto tikslo link, nepaisant nieko. 

Nesvarbu ką jus apie mane galvojate, ar kas nors galvoja apie jus, tai tik jūsų problema, ne mano. Galite knaisiotis kableliuose, ar dar kokiose smulkmenose, ieškoti neatitikimų, ar dar kokių citavimų, tai jūsų problema, ne mano, tai jums nepatinka vienas ar kitas išsireiškimas. Tik jūs be reikalo gaištate savo laiką ir energiją išeikvojate niekams, vietoje to, kad išnaudoti savo sąmonės plėtimui. Tvirtai žinau kur einu ir tas žinojimas stiprėja kas diena, niekada nepasuksiu atgal.

„ir pradėtų naudotis tik jau užmirštais tikėjimais ir čenelingais?"

Pirmiausia, naudojuosi ne tik tuo, kas čia įvardijama. Antra, jeigu  čia kalbama apie Toltekų mokymą ir išmintis, tai jos nebuvo užmirštos, o kruopščiai saugomos iki tam tikro reikiamo laiko, saugoma tam, kad nepradingtų ar nebūtų iškreipta, kaip daugelis žinių, kad nevirstų vėl „taip vadinamais šventaisiais raštais". Tas laikas atėjo dabar, tas apie kurį visada kalbėjo senovės išminčiai, o mes ir esame Tie, kurių laukė ateinat. Mes atėjome, mes ta karta, kuri turi pakeiti žmonijos evoliucijos tėkmę, nukreipti ją Šviesos kryptimi. Tai atsakomybė ir dėmesys iš kitų.  

Tam tikslui mums suteikiama visa reikiama informacija ir žinios, o čenelingai – viena iš tos informacijos perdavimo formų. Visa dvasinė Visata pasiruošusi padėti mums, jie tik laukia kada mes pagaliau panorėsime gauti tos informacijos. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, mūsų laisvos valios, kur gi mes pasuksime savo žemiškos civizacijos evoliucijos vairą, o tai turės įtakos ir visai Visatai.

Žinoma, dauguma dar užstrigę savo materialiniame iliuziniame pasaulėlyje, nepastebint nieko, apart jo laikinų ir nereikšmingų malonumų. Tenkina savo trumpalaikius malonumus, kuičiasi kasdieniniuose rūpesčiuose, ištikimai veža savo vergovinę naštą, tiki primestais butaforiniais Dievais, prisirenka „nuodėmių", o paskui jas „išperka", vadindami tai dvasingumu. Gyvena baimėje, nes bijo atsibusti, nes bijo patys savęs.

Taip pripratinti nuo vaikystės, būti dvasiniais vergais ir bučiuoti savo grandines, dėkojant šeimininkams už tai. Atverti akis, prakirpti tą iliuzinį maišą, kuris užmaukšlinamas mums nuo kūdikystės, daugelį dar labai baugina. Daugelis pradeda busti, tik kai „gaidys į užpakalį kerta", per įvairias kančias, nelaimes ar ligas. Tai gal ne būtina to laukti...

Ir vis dėlto matau ir tikiu, kad nors ir lėtai bet judame į priekį, kas diena nugalint vis naujus savo gyvenimo baubus. Tai pastebima ir jaučiasi, kai anksčiau reikėdavo šimtmečių, dabar pakanka mėnesių ir žmonių sąmonė keičiasi. 

„Visada gerbiu žmogaus laisvą pasirinkimą"

Pritariu, gerbiu kiekvieno laisvą pasirinkimą, pasirinktą tikėjimą ar dvasinį kelią, pasirinktas pamokas, nesvarbu kokios jos bebūtų, visi mes Dievo dalelės visi mes Vienis, visi mes giliai širdyje norime Mylėti, tik gal per dažnai užgniaužiame tai, visi mes klystame ir mokomės, visi mes norime vieno ir to paties, tik skirtingai to siekiame...

Atsiprašau tų žmonių, kuriuos gal būt užgavo ar įžeidė mano pasisakymas, nieko neliepiu ir neagituoju, o tik draugiškai patariu, kaip matosi iš mano varpinės. Nebūtina pereiti iš vieno kraštutinumo į kitą, nebūtina tik medituoti ir per dienas kalbėti mantras ir medituoti, nebūtina pasitikėti viskuo, nebūtina tikėti pranašais ir skleisti tai. Kiekvienas turite savo patikrinimo filtrus, kurių niekas neapgaus. Išlaikykite balansą, neatmeskite ir neneikite savo dalių, o priimkite save tokį, koks esate, nesmerkite savęs, o mylėkite. Atėjo Laikas pamilti Dievo dalelę savyje. Tai mūsų laikas, laikas sėti naujo gyvenimo būdo sėklas...

 Rinktis jums, kokie blynai skanesni...

Su pagarba ir meile