Šį kartą nededu viso komentaro pilnai, nes jis nemažas, o be to ne visus išsireiškimus iš jo paliečiu atsakydamas. Jie kam įdomu, susirasite po prieš tai buvusiu straipsniu. 

„Virgi, nesu jums priešas."

Man čia nėra priešų ir niekad nebuvo, o tik ieškantys gyvenimo prasmės, bandantys suprasti kas mes esame. Tikiuosi, kad daugiau man jų niekur nebebus, to norėčiau ir to siekiu.

„Įtariu, kad mūsų keliai susikirto tam, kad galėtume padėti vienas kitam..."

Gyvenimo mokykloje nieko nebūna atsitiktinio, ar šiaip sau. Net plaukelis nenukrenta atsitiktinai. Tik, mes ne visuomet gilinamės, nebandome suprasti, neanalizuojame, paskendę kasdienybės šurmulyje, o vertėtų... 

Taigi ir mūsų keliai susikirto tam, kas mes vienas kitam duotumėme pamokas. Matosi, kad jau pradedate suprasti kas ir kaip, na o tam, kad dar geriau suprasti tuos įvykius, pažiūrėkite stebėtojo akimis, nereikia nieko suasmeninti, nereikia įsileisti į emocijas, nes tuo tik dar daugiau duosite peno savo Ego, jam vėl bus darbo, gintis ir pasijusti padėties šeimininku. Žinoma jis svarbus ir reikalingas, kaip ir kiekviena mūsų energijos dalis, kokia ji bebūtų, bet tuo pat Ego neturi tapti padėties šeimininku.

„...noriu tikėti, kad turite gerus ketinimus."

Sielos lygyje mes visi be išimties turime gerus ketinimus, tik ne visada juos išreiškiame. Kartais tie ketinimai užtemdomi neigiamomis emocijomis ir žemomis vibracijomis. O tai atsitinka todėl, kad apleidžiame savo vidinį sodą, jis apauga piktžolėmis ir sąmonei tampa sunku plėstis, sielos ketinimai neprasimuša į paviršių, viską paliekant spręst tik protui, mūsų Ego. Na o kaip jam sekasi jau žinome. Balansas dingsta, gyvybinė energija silpnėja. Todėl, dažniau valykite savo vidinį sodą ir tie ketinimai prasiskverbs, suteikdami džiaugsmą ir jums ir aplinkiniams.

„Tačiau mūsų požiūriai į krikščionybę skiriasi."

Kad kažkas skiriasi tarp mūsų, tai puiku, mes ir neturime būti vienodi, vienodai mastyti, veikti ir pan.  Žinau apie ką jūs man norite pasakyti, pats matau ir visada mačiau, kad religijose irgi yra grūdelis tiesos, tas grūdelis, kuris liko iš didžių dvasinių meistrų mokymo, dalelytei tiesos pavyko prasimušti, pavyko išlikti neiškraipytai. Bet man tas grūdelis per mažas, per mažas tas lašelis, kuris neatskleidžia esmės. Ir kodėl aš turiu tenkintis grūdeliu, kai galiu naudotis visu mokymu, tikru Jezaus/Jeshua/Sanandos mokymu, jei taip norit, mokymu, kuris nukreiptas į žmogaus vidų, savo Esaties atskleidimą. Mokymą, kaip prižiūrėti savo vidinį sodą, kad nepridygtų piktžolių arba kaip jas išravėti. Mokymą, kur niekada nebuvo menkinamas moteriškumas, priešingai religijom, kur net vietoje kreipimosi į Tėvą/Motiną, atsirado visiškai kiti žodžiai. Mokymą, kur buvo palaikoma vyriško ir moteriško prado pusiausvyra.

 Kitiems tas teisybės išlikęs grūdelis pakankamas ir tai normalu, nes mes žengiame skirtingu pažinimo keliu, aš remiuosi vienais šaltiniai, jūs gal būt visiškai kitais. Kiekvieno žmogaus kelias gerbtinas, nepriklausomai koks jis bebūtų. Bet mes visi einame viena sielos evoliucijos kryptimi, kiekvienas siekiame patirti kuo įvairesnės patirties, kiekvienas esame vienas kito mokiniai ir mokytojai, praėjome įvairius kelius ir išbandymus. Vaidinome įvairius vaidmenis, šiame Žemėje vykstančiame scenarijuje, buvome tai vienais, tai kitais. O iš tikro: Tu - tai kitas aš. Tai kaip įmanoma pykti, nors dažnai taip nutinka žmonėms, pyksta ant visų, tame tarpe ir ant savęs.

Todėl, dar kartą pasikartosiu, norint skleisti meilę ir mylėti aplinkinius, pirmiausia reikia mylėti save. Ne niekinti ir nebausti savęs,  atvirkščiai tam, ką sėkmingai  propaguoja įvairios religijos. 

„Krikščionybės istoriją matau kaip žmogaus sąmonės evoliucijos istoriją."

Pagrindinis religijų užsiėmimas - nuodėmės (kurių iš tikro nėra) ir jų išpirkimas. Žmogaus atskyrimas nuo Dievo, vaizduojant jį kažkur ten „aukštai", kaip buvo taip ir liko. Kaip nebūtų gaila, bet taip yra.  Atrodo, kad religija iš esmės užsiima tik įtikinimų sistema ir valdžios klausimai. Ar verta bandyti atgaivinti tai, kas jau numirę, knaisiojantis ir bandant surasti tuos trupinėlius užslėptos tiesos? Man asmeniškai tai ne asocijuojasi su sąmonės evoliucija.

„Paneigiant žemuosius instinktus, stiprėjo meilės energijos. Jos tebestiprinamos. ir su Dievu mes jau kontaktuojame ne tiek užkeikimų (tam tikrų žodžių) pagalba, o savo meilės energija, savuoju meilės ryšiu.."

Ar tu juos neigsi ar neneigsi, bet jie vistiek bus, nes jie jūsų dalis, kurios kaip tik nereikia neigti, o pripažinti kad tokia yra. Neigimas nepanaikina tai, o tik įvaro viską gilyn, į pasąmonę, tai po kiek tai laiko vistiek išlenda į paviršių ir pasireiškia dar drastiškesnėmis formomis. Reikia ne paneigti, o atvirkščiai iškelti į paviršių ir išsivalyti, atlaisvinti vietą meilės energijai... 

Kontaktuojate su Dievu? Tik su kuriuo? Tuo kurio dalelė jumyse ir tarp kurio ir jūsų nereikalingi tarpininkai, maldos namai, ar su tuo, kuris danguje ir piktas už jūsų „nuodėmes", dėl kurio reikia kentėti, kaip moko religija? 

Kiekvienas žodis – energija, vibracijos, kaip ir viskas aplink. Todėl kokią energiją skleisite, tokią ir pritrauksite. Jei kažką užkeiksite, tai ir patys gausite. 

Meilės energija – nesibaigianti dvasinė energija, pirmapradis visų kitų energijos rūšių šaltinis.  Be šios dvasinės energijos nė vienas gyvas sutvėrimas negali būti laimingas. Kuo daugiau meilės energijos – tuo daugiau laimės. Meilės energija pati stipriausia Visatoje. Būtent ji duoda gyvenimą. Šią energiją galima pamatyti, pajusti. Ji pavirsta į Saulės, Žvaigždžių šviesą. Bet ji sklinda tik iš žmogaus neturinčio agresijos, baimės, savanaudiškumo ir kitų griaunamųjų jausmų.

„Religija man asocijuojasi su grūdo luobele, sėlenomis, kurios dabar atskiriamos kaip nereikalingos, o tuo tarpu turi didelę vertę"

O man religija asocijuojasi su dvasinės vergijos grandinėmis, stabdžiu dvasinėje sielos evoliucijoje. Religija bando būti tarpininku ten, kur jo nereikia, bando pririšti prie atgyvenusių dogmų, be kurių dvasinis sielos vystymasis būtų vykęs žymiai greičiau.

„radau internete tokią informaciją, kad jie aukojo žmones,"

Kaip vis tik mes mėgstame greitai primesti kaltinimus, net nesigilinant, nesuprantant apie ką kalbama, bet už tai patenkinant savąjį Ego, nes tai, atsieit jį pastato į keblią padėtį, reikia save apsiginti. O apie širdį pamiršot, kad turite tokį organą. Nejaugi perskaičius, pilnai bent vieną straipsnį apie toltekus, dar galėjo atsirasti tokie kaltinimai ir tokios mintys?

„Aš koncentruoju dėmesį NE į bažnyčios klaidas ir klystkelius, o į Kristaus mokymą, kurį radau Naujajame testamente, o ko ten neradau, klausiu , mąstau, ir gaunu atsakymus"

Patarčiau koncentruoti dėmesį ir į širdį, įsiklausykite bent jau kartais  jos, pajauskite, tikrinkite viską per ją. O jei išmoksite girdėti tai, ką ji jums kužda ar pataria, nebereikės ir testamentų, nei Naujų, nei senų, kuriuose ir taip ne viską randate.

 Visi žmonės, ieško Dievo taip, kaip jiems atrodo teisinga. Jie ieško ir Dievas atsakys jiems, vienaip ar kitaip. Kiekvienas žmogus turi nuspręsti pats, kiek leidžia jam jo supratimas, kas yra ir kas nėra padoriu dvasingumu. Mes visi skirtingi ir tai puiku, kai papildom vienas kitą, turime skirtingą patirtį ir tuo dalinamės.

Bet tai tik mano požiūris, kuris ne būtinai turi tikti jums. Norite, tikėkite religijos atgaivinimu, jai taip jums patogiau, jai tai skatina jus skleisti meile, jei tai jums atveria savo sielos klodus, norite tikėkite dar kažkuo, nesvarbu koks jūsų patirties kelias – svarbu jūsų teisingai pasirinktas tikslas, o tai atrodo pas mus sutampa...

Aš išmokau iš jūsų kai ko, o jūs iš manęs. Tebūnie taip visada. Tik taip, be pykčių ir barnių, be keiksmažodžių ir įžeidinėjimų, be kaltinimų ir smerkimų, bandant suprasti vienas kitą, visi kartu mes išbrisim iš to degradacijos liūno, į kurį buvome patekę. Kad ir kaip sunkiai, bet pastebiu, kad tas tiesos grūdelis jūsų sąmonėja jau duoda pirmuosius daigus. Darbuotis mums dar daug ir darbo užteks visiems kas juda į priekį Šviesos Keliu.

Su pagarba ir meile