Tiesa apie mėtų arbatą

Senovės romėnai mėtų (lot. Mentha) arbatą gerdavo nuotaikai pagerinti ir tvirtino, kad ji palankiai veikia smegenis. Rusioje ji buvo geriama apetitui pagerinti, tačiau į ją dar buvo įberiama uostamojo tabako.

Pagrindinė gydomoji mėtų dalis yra mentolas, kurio gausu jos eteriniuose aliejuose. Tad mėtų arbata stimuliuoja širdies veiklą, mažina arterinį spaudimą, slopina galvos skausmą - ir yra rekomenduojama gydant hipertoniją, stenokardiją ir aterosklerozę.

Tačiau daugelis vyrų mėtų arbatos negali pakęsti - mat, ji juos „ramina". Ir vis tik mėtų arbata naudinga, nes slopina dirglumą, nervingumą, gerina miegą. Bet, deja, taip - mažina jautrumą, tame tarpe ir seksualinį. Ir ilgai ją vartojant tas poveikis tik kaupiasi... Ir galiausiai kai kurie vyrai gali jo visai nepatirti... Bet nustojus gerti mėtų arbatą, viskas grįžta į savo vėžes. Kita vertus, mėtos čia nėra unikalios - tokį poveikį turi visi produktai, slopinantys kraujospūdį, o taip pat turintys daug vitamino A (pvz., aliejus).

Ir vis tik gerasis mėtų poveikis beveik neišsenkantis. Jos puiki priemonė prieš blogą burnos kvapą, diarėją, slogą, raumenų ir žarnyno skausmus. Mėtų arbata gerina kraujotaką, padega įveikti miego sutrikimus, mažina galvos skausmą, gana sparčiai numuša karštį, padeda atsipalaiduoti, įveikti stresą ir įtampą.

O gerti mėtų arbatą galima bet kuriuo paros metu: iš ryto ji teiks budrumo, dieną padės malšinti skausmus ir skrandžio spazmus, o vakare atpalaiduos...

Meilė kiaulpienei

Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum offiicinale) gali ne tik džiuginti mus saulės geltoniu, o vėliau kūko lengvumu, bet ir panaudoti kaip prieskonį, o ir kaip vaistą...

Žiedynų medus

Saulėtą dieną skinami ką tik pražydę žiedynai be žiedynkočio. Jie nuplaunami šaltu vandeniu ir pamerkiami 12-16 val,. Tada dar kartą perplaunami šaltu vandeniu ir verdami (0,5 l maždaug 400 žiedų) su supjaustyta citrina (arba arbatiniu šaukšteliu citrinos rūgšties). Po 15 min. Nusunkiami, į nuovirą dedama apie 1 kg cukraus ir verdama dar 40 min. Geltonas, skaidrus, malonaus  aromato "medus" supilstomas į stiklainius.

Sugražintas vyriškumas

Kiaulpienė naudinga moterims, o dar labiau vyrams. Jei jie gertų kiaulpienės šaknų kavą, rytais valgytų jų lapų salotas, jiems nereiktų atverti vaistinės durų klausiant brangaus preparato, kurio dėka „taip paprasta susigrąžinti vyriškumą"...

Biologiškai aktyvūs visi kiaulpienės antpilai. Štai, sergantiems cukralige, derėtų su kiaulpiene nesiskirti visus metus, pasidžiovinti lapų ir naudoti juos maistui ir vaistui.

Šaknų kava

Ji gražina jėgas, suteikia žvalumo. Šaknis rauti reikia anksti pavasarį, besikalant pirmiesiems lapeliams, arba vėlų rudenį, lapams nukritus. Ir rudenį šaknys yra vertingiausios. Šaknys švariai nuplaunamos, nušveičiamos kempynėlę, nudžiovinamos, supjaustomos ir džiovinamos vos vos šildomoje orkaitėje (ne aukščiau 40 laipsnių).

Prieš vartojimą galima lengvai paskrudinti ir sumalti kavamale. Plikoma taip pat kaip kava.

Sulčių eliksyras

Kadaise vienas Bavarijos kunigaikštis versdavęs šeimyną po pusryčių rinktis į svetainę, kur jų laukdavo senas rūmų vaistininkas su dviem buteliukais. Viename būdavo šviežios kiaulpienių, kitame – dilgėlių sultys. Kiekvienas privalėjo išlenkti po taurelę tų stebuklingų sulčių.

Nuoviras

1 valg. Šaukštas smulkintų kiaulpienės šaknų užpilamas stikline verdančio vandens ir 15 min. kaitinama vandens vonelėje. Po 40 min. nukošiama. Geriamo po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.

 Dilgėlė – švelni kaip šilkas...

Vitaminų ir mikroelementų lobynas

Dilgėlės lapuose yra karotino, įvairių karotinoidų, B, K, C vitaminų, skruzdžių, pantoteno, galio rūgščių, glikozido urticino, mikroelementų (geležies, kalcio, kalio, vanadžio, chromo, mangano, vario, bario, molibdeno, aliuminio, sieros), histamino, o taip pat chlorofilo, rauginių medžiagų, flavonidų, fitoncidų, violoksantino, ksantofilo epoksido... C vitamino net dukart daugiau nei juoduosiuose serbentuose ar citrinoje; karotinu lenkia morkas, rūgštynes ir šaltalankius. O dėl K vitamino dar senovės Graikijoje Hipokratas ir Dioskoridas rekomendavo gydyti žaizdas šviežiomis sultimis (mat jis ne tik svarbus krešėjimui, bet ir mažina uždegimą). Dilgėlės sultys naudojamos ir vidinio kraujavimo stabdymui (plaučių, gimdos, žarnyno, inkstų). Ypač plačiai dilgėlė naudojama ginekologijoje ir akušerijoje.

B grupės vitaminai kartus su E vitaminu atsakingi už odos, nagų ir plaukų būklę, skatina žaizdų ir nudegimų gijimą, atitolina senatvę, mažina nuovargį bei anuliuoja kai kurių ilgai vartojamų antibiotikų padarytą žalą. Dilgėlėje esantis silicis ir organinės medžiagos veikia imuninės sistemos dalį, valdančią auglių augimą ir skatina alerginį jautrumą, saugo nuo radiacijos ir teršalų.

Balzamas sveikiems plaukams

1 valg, šaukštas džiovintų dilgėlių ir 2 valg. šaukštai susmulkintų šviežių dilgėlių užpilti 1 stikline verdančio vandens ir palaikyti 10 min. Išplovus plaukus, ištepti galvą ir lengvai pamasažuoti, paskirstyti palei visą plaukų ilgį. Tai atlikti reguliariai 2-3 mėn. Plaukai nustoja slinkti, jie ima blizgėti.

Kaukė nuo raukšlių

50 g mėsmale sumaltų žalių dilgėlės lapų sumaišyti su 1 valg. šaukštu medaus. Masę dėti ant veido ir kaklo, pridengti servetėle ir laikyti 25-30 min. Po to nuvalyti ir nusiprausti šiltu virintu vandeniu, o veidą patepti maitinamuoju kremu. Rekomenduojama pavasarį ir rudenį po 10-12 kaukių.

Universalus ledas

Iš žalių dilgėlės lapų išspausti sultis, sumaišyti du minkštu, virintu vandeniu, o dar geriau – mineraliniu vandeniu santykiu 1:10. Išpilstyti į paketėlius ir laikyti šaldymo kameroje. Kiekvieną rytą tokiu ledo gabalėliu patrinti veidą ir kaklą. Efektu ypač džiaugiasi balzakiško amžiaus moterys...

Biologiškai aktyvios dilgėlių medžiagos gerina hemoglobino ir eritrocitų gamybą, mažina uždegiminius procesus, gydo reumatą, podagrą, anginą, tinka akmenligės profilaktikai, stiprina dantenas.

Norint pasigaminti užpilą reikia:
15 g žaliavos užpilti stikline verdančio vandens ir po 15 min. perkošus gerti po 1-2 valgomuosius šaukštus tris kartus per dieną. Kompresams ar pavilgams galima pasiruošti stipresnės koncentracijos užpilą, kurį vėsioje vietoje galima laikyti dvi paras.

Vaistinei žaliavai pjaunama apie birželio vidurį dar nežydintys, iki 40 cm aukščio su pilnai užaugusiais lapais dilgėlių stiebai. Atžėlusias antrąją ir trečiąją žoles galima pjauti iki pirmųjų rudens šalnų. Peržydėjusių augalų lapai vaistinei žaliavai netinka, nes juose sumažėję gydomųjų savybių. Džiaunamos gerai perpučiamose pastogėse, paskleidžiant jas plonu sluoksniu. Gerokai apdžiuvę, bet dar netrupantys lapai nubraukiami nuo stiebų ir baigiami džiovinti. Iš 5,5-6,0 kg šviežios žolės gaunama 1 kg sausos žaliavos.

Gerai paruošta žaliava – trapūs, tamsiai žali, savotiško malonaus kvapo, karstelėjusio skonio.